Suformuoti įsitikinimai iškreipia žmogaus suvokimą apie save, savo tikslus gyvenime, savo poelgius ir klaidas, savo tikruosius norus. Žmogus praranda ryšį su savimi, o vienintelė ryški jėga, kurią jis realiai suvokia – baimė.
Baimė ir gena žmogų kovoti už būvį, konkuruoti, bandyti atitikti primetamus sėkmės standartus. Tokia būsena atima gyvenimo energiją, kuri galėtų būti skirta ramiam ir taikiam gyvenimui, kūrybai, nuoširdžiam bendravimui, džiaugsmui.
Todėl reikia suprasti vidinės dvasinės prigimties kalbą: vidinis pasaulis – realus ir tikras, o išorėje yra tik sąlygos ir galimybės reikštis. Viską keičianti didinga jėga visada veikia iš vidaus – tai ji suteikia impulsą augimui arba griovimui. Dvasinį pasaulį atitinka fizinis: koks vidinis pasaulis, toks ir išorinis.
Niekas negali pakeisti Amžinosios Būties dėsnių. Yra fizinio pasaulio dėsniai, kurių pažeidimas sukelia nelaimes. Yra dvasinio pasaulio dėsniai, kurių nepaisymas veda į kančią. Visus šiuos dėsnius turime žinoti ir jų laikytis – kiekvienas, einantis prieš juos, panašus į nuplėštą nuo medžio lapą, kurį mėto ir vėto, kol šis nenuvysta.
Yra du suvokimo keitimo ar praplėtimo būdai. Pirmasis – kai sąmonę nepriklausomai nuo žmogaus norų veikia išoriniai “formuotojai”. Antrasis – sąmoningas, kai pats žmogus nusprendžia pasinaudoti savo suvokimo galimybėmis ir tokiu būdu sąmoningai tobulėja. Norint įvaldyti antrąjį būdą, reikia pastangų ir atkaklumo.
Visi žmonės yra vienodi ir turi vienodas galimybes. Nėra ribų tam, ką gali pasiekti žmogus, jei tikrai to trokšta. Tik dėl mūsų pačių vidinių ribotumų mes susitaikėme su mintimi, kad mūsų kasdienybė yra vienintelis įmanomas būdas gyvuoti.
“Vieną gražią dieną penki vikšrai savo asmeninės metamorfozės išvakarėse pamatė skrendantį drugelį. Vikšras-ortodoksalus konservatorius pasipiktino: - Tai neteisėta ir amoralu! Reikia areštuoti šitą neatsakingą būtybę ir pasodinti už grotų. Tegul šliaužioja žeme, kaip ir mes visi! Vikšras-technokratas pažvelgė į drugelį, sunkiai atsiduso ir liūdnai ištarė: - Aš niekada netapsiu vienu iš jų! Vikšras-progresyvus liberalas retoriškai riktelėjo: - Kaip šis lengvabūdiškas padaras išdrįso skraidyti, kai kiti vikšrai to negali?.. Laisvę ir teisę skraidyti vikšrams! Vikšras-budistas reikšmingai pratęsė “OM” ir atsiribojęs teištarė: - Man nereikia sparnų, kad skraidyčiau. Pakanka atsisėsti į lotoso pozą, ir aš išskrendu į astralą. O vikšras-krikščionis persižegnojo ir priekaištingai pareiškė: - Jei Viešpats pageidautų, kad vikšrai skraidytų – duotų jiems sparnus!” Atėjo laikas ir – visi vikšrai virto drugeliais…O kai jie išskleidė sparnus ir pasileido į pirmą savo skrydį – visiškai pamiršo savo ankstesnius klaidingus įsitikinimus ir net tai, kad jie kažkada šliaužiojo žeme.”
Niekas negali įkalinti žmogaus dvasios storame materialumo apvalkale: ji laisva ir nesuvaržoma, ji juokiasi iš visų apribojimų, ji praeina per ugnį ir akmenines sienas, išlikdama tokia pati jauna, stipri, drąsi, laisva, šviesi ir spinduliuojanti.
Todėl – drąsiai pirmyn! Žmogus turi tris sąlyčius su Absoliučia Realybe, tai: Meilė, Išmintis ir Tiesa. O besibaigianti epocha – lyg kokonas, iš kurio netrukus pasirodys nepaprasto grožio drugelis – Naujoji epocha.
Jei jūs skaitote šį tekstą – žinokite: jūsų gyvenime prasidėjo šviesus laikotarpis! Atminkite: jūs nepametėte savo šypsenos, ji visada su jumis, tik jūs pamiršote šypsotis. Ir dar – svarbu! – įpraskite ryte sau pasakyti: “Laime, laikas keltis!”
Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.
Taikos ir ramybės |
