Žmonės tūkstantmečiais yra amžinoje laimės paieškoje. Visi, vyrai ir moterys jauni ir seni ieško jos. Ir ieško visur, už jūrų marių, tolimose šalyse, išminčių atsakymuose, knygose, pranašystėse ir tt. Apie ją pastoviai tvirtina įvairios religijos, įvairiose tautose, įvairiais laikais svarsto filosofai. Ieško jos kiekvienas žmogus savo gyvenime. O tie nedaugelis, kurie pagal žmonių nuomonę, ją jau rado, vienaprasmiai negali atsakyti į klausimą, kada ir kaip tai įvyko, ką jie dėl to darė, ar atvirkščiai, ko nedarė. Na o receptai, kuriais dalinasi tie žmonės, dažniausiai  visiškai netinka kitiems žmonėms. To pasekoje, niekas taip ir nedavė tinkamo ir aiškaus atsakymo, kas gi tai yra ir kaip tai galima rasti.

Pas kiekvieną iš mūsų, kur męs begyventume ir ką beveiktume gyvenime, nepriklausomai nuo amžiaus ir socialinio statuso, pastoviai yra daugybė norų, svajonių ir poreikių. Todėl kiekvienas iš mūsų prideda daugybe savo pastangų tam, kad visa tai įgyvendinti. Męs patys save įtikiname, jog štai jau atliksiu tai ir viskas, tada jau pagyvensiu iš tikro, tapsiu tikrai laimingas. Štai išsipildys mano tos, ar anos svajonės ir tada prasidės tikras gyvenimas.

Ir tokiems savo norams mes išeikvojame vidines jėgas bei brangų negrįžtamą laiką. Atiduodame už tą, kam  jau nuo pradžios lemta suirti, sunykti, kaip ir visai kitai materijai, mes užsimokame neįkainuojamais ir daugiau nepasipildančiais savo gyvybiniais resursais. Besivaikydami iliuzijas, išeikvojame tai, kas pas mus yra vertingiausia. Tose gyvenimo iliuzijų gaudynėse mes rizikuojame pralošti tai, kas yra kiekvienam individui svarbiausia. Tai yra, rizikuojame tuo, jog nesugebėsime pasiekti Aukščiausios Laisvės, pilno Dvasinio išsilaisvinimo. Kadangi tik šis tikslas yra vertas mūsų dėmesio ir visų įmanomų pastangų.  Būtent tam turi būti skirti visi mūsų veiksmai ir jausmai. Niekas mums juk iš tikro nesako, jog tam yra būtina tapti asketu, atsiskyrėliu. Paprasčiausiai pakanka tik teisingai sudėlioti savo gyvenimo prioritetus. Mes esame materialiame pasaulyje, kuriame Kūrėjas mums dovanojo nesuskaičiuojamą daugybę įvairių dosnybių, bei malonių. Mainais už tai, Jam tegalim duoti tik Meilę ir Padėką. Ir dar norima iš mūsų, kad neužmirštume, jog šis pasaulis tik iliuzija. Argi tai yra labai daug?

Kiekvienas naujas žmogaus gyvenimas, kaip švari drobė menininkui, ką mes ant jos patys nupiešime, tuo mes ir būsime. Mes esam savo gyvenimo menininkai, mums ir rinktis – ar toliau stenėti ir guostis, ar vis tik pajausti dvasinės laimės pilnumą, ištirpti Meilės okeane, ar degti nuo pykčio, ar  būti palaimoje, ar kentėti.

Reikia iš tikro suvokti, jog visa tai yra būtent tik tavo pasirinkimas. Reikia pamiršti save tokį, koks tu buvai iki šiol ir tapti tuo, kuo mums ir lemta būti. Vidinė būsena turi tapti tokia tvirta, kaip kardo rankena, kurios jau nepaleisi. Kadangi tik su tuo ryžtingumo kardu rankoje gali užmušti savo vidinį drakoną.

Kada mes Meilėje, mes tampame Jo palydovais žemėje. Ir tik meilė atveria mums visus vartus, sujungia mus su Juo.

Tokios laimės pasiekimas yra absoliučiai realus kiekvienam ir tai visiškai nepriklauso nuo kokių nors išorinių žmogaus egzistavimo sąlygų. Paprasčiausiai, taip sakant, viskas yra “mums po nosimi”.  Dalis to klausimo išsprendimo yra mūsų fiziologijoje, o kita dalis – energetinėje žmogaus konstrukcijoje.

Taigi, pradėkim nuo fiziologijos. Nieko naujo čia nepasakysiu, tik priminsiu ir apjungsiu tai, kas jau žinoma tiems, kas dažniau paskaito straipsnius šiame tinklapyje.

Pradžioje, atsiminkime tai, kas iš tikro yra žmogus. Žmogus – tai ne šiaip sau savotiška materiali “chemijos gamyklėlė”, kurioje pastoviai, kiekvieną sekundę yra atliekama daugybe kokių nors operacijų. Galima sakyti, jog tai ištisa Visata, su įvairiomis gyvybės pasireiškimo formomis ir atitinkamai, su įvairiomis energetinėmis, banginėmis būsenomis. Be to, visa tai yra tarpusavio tampriame sąryšyje, tarpusavio priklausomybėje, tarpusavio įtakoje. Mūsų organizmo chemija yra labai tampriai susijusi su energetika, o patys cheminiai elementai – tai tarsi atitinkamas “programinis užrašas”, užfiksuotas, taip sakant, žymiai tankesnėmis, materialiomis energijomis. Tam, kad medžiagos molekulę įsitrauktų į reakciją, reikalinga tam tikra energija – pirminis postūmis (ezosmosas).

Kad geriau tai suprasti, pateiksiu pavyzdį iš fizikos. Pavyzdžiui, paimkime kad ir tokį supratimą, kaip elektrono superpozicija. Tai reiškia, kad elektronas materialiame pasaulyje gali būti dviejose būsenose vienu metu – materialia dalelyte ir begaline energetine banga. To dėka, jis gali pasireikšti iš karto skirtingose vietose. Bet jeigu elekroną išmatuoti, tai yra, atlikti stebėjimą, suteikti savo dėmesio jėgą, tai jis iš karto iš banginės būsenos pereina į dalelės būseną. Todėl galima tvirtinti, jog žmogaus stebėjimas ir dėmesys – tai yra apčiuopiama jėga, tiksliau, jėgos vektorius. Kur yra nukreiptas žmogaus dėmesys – ta kryptimi išeina ir dalis jo gyvybinės jėgos. Dėka įvairių cheminių elementų, esančių atitinkame tarpusavio sąryšyje, skirtingu santykiu su atitinkamomis energijomis ir gimsta “gyva”, arba “negyva” materija.

Lemiamą vaidmenį tame procese kaip tik ir vaidina atitinkamų energijų tipai. Jos ir susieja, sujungia duotuosius cheminius elementus į tam tikrą formą, išraišką. Žmogus taip pat nėra išimtis tokiame procese. Todėl, pirmapradžiu ir lemiančiu jo fizinę formą faktoriumi, yra  būtent jo energetinis karkasas, kitaip sakant, energetinis fantomas, astralinis kūnas, biolaukas... galima įvairiai tai pavadinti, esmė nuo to nesikeičia. O sakant dar paprasčiau – tai atitinkamų energijų tarpusavio santykio savotiška “matrica”. Ir būtent nuo to, kokioje būsenoje yra ta, taip vadinama žmogaus kūno “energetinė matrica”, tiesiogiai priklauso ir žmogaus fizinė būsena.

Kaip visa tai veikia? Pabandykime pasiaiškinti remiantis nuo senovės žinomos dvasinės praktikos “Lotoso Žiedas”, pavyzdžiu. Dar gal atsimenate, jog ši dvasinė praktika buvo išplitusi po visus kontinentus ir tarp daugelio pasaulio tautų, tik gal vadinama buvo skirtingai.  Pavyzdžiui, Rytuose – “Lotoso žiedu”, pas sufijus – zirku, arba malda be žodžių. Krikščionybėje – “įėjimas į širdį” ir tt. Praktikos schema yra pakankamai paprasta: savo dėmesiu (atsimenant, jog iš tikro tai yra jėga) ir Meilės jausmo pagalba (dvasinės meilės), žmogui yra būtina “stimuliuoti” savo saulės rezginį. Kodėl būtent šį fizinį organą, saulės rezginį?

Duotasis rezginys, tai yra tarsi savotiškas nervinių galūnių ir mazgų, tarp savęs susijungusių dideliu kiekiu skirtingo storio ir ilgio atšakų junginys. Tokį pavadinimą jis įgavo todėl, kad pagal bendrą savo formą, tai primena nelygų apskritimą. O nuo saulės rezginio, nervinės galūnės radialiai išsiskirsto į visas puses, į visus pilvo ertmės organus, tarsi šviesos spinduliai nuo saulės. Tai yra pats stambiausias vegetacinis rezginys žmogaus organizme, dar vadinamas ir “pilvo smegenimis”.

Taip pat, galima atsiminti ir apie ženklų reikšmę. Ką reiškia tas pats apskritimo, rato ženklas? Žinoma, aš neturiu omenyje tuos žmones, kuriuos pavadinčiau “kandžiukais”, nes jiems tas ženklas visada buvo ir bus siaubingai neigiamas. Tai tik nurodo mums kas vadovauja ir kieno mintis priima duotas žmogus. Tokiems palinkėčiau laisvės nuo savo šeimininko.

Kas gi vyksta, kai savo sukoncentruotu dėmesiu pradedama stimuliuoti tą fiziologinę sritį? Kad geriau įsivaizduoti, pabandykime tą mūsų vidinių energijų cirkuliacijos procesą vaizdžiai suprojektuoti į žmogaus fiziologiją.

Tokia mūsų dėmesio meilės jausmu kryptinga koncentracija į saulės rezginį, sukelia jame esančių nervinių galūnių sudirginimus, tame tarpe ir ten esančio, taip vadinamo klajojančio nervo, vieno iš dvylikos porų kaukolės nervų. Tame sudirginime dalyvauja kaip kairys, taip ir dešinys klajojantys nervai. Po šių nervų sudirginimo, tas signalas per smegenų paskirstymo mazgus eina ir patenka į hipotalamusą, arba kaip jį dar vadina – “pirmines” smegenis.

Hipatalamus – aukščiausias centras, kuriame surenkami visi duomenys apie organizmo vidinę būseną. Tai tarsi tarpininkas, tarp nervinės sistemos ir vidinių organų, audinių skysčių, taip pat tai yra ir energijų performuotojas. Gavęs nervinius impulsus, hipatalamus keičia hormonų, fermentų, druskų ir tt. būseną, jų koncentraciją visame gyvame žmogaus organizme. Taip pat, aktyviai dalyvauja širdies-kraujagyslių, pilvo-žarnyno, sistemų, kūno temperatūros, organizmo biochemijos veikloje ir jos reguliavime. Taip pat, reguliuoja žmogaus bioritmus, alkio, apetito, troškulio jausmą, įtakoja į lytinius santykius ir tt. Na ir žinoma, kas be ko, hipatalamus kontroliuoja pačias įvairiausias nervinės veiklos formas, pradedant nuo budrumo, miego ir užbaigiant teigiamų ir neigiamų emocijų formavimu.

Būtent hipatalamuse yra du labai svarbūs minčių priėmimo centrai – “agatodemonas” ir “kakodemonas”. Verčiant tuos žodžius iš graikų kalbos: “agato” – geras, “kako” – bogas, o “demonas” – dvasia. Tuo pačiu, tie centrai yra ir energetiniais čakranais – savotiškais puslaidininkiais, tarp subtilių materijų (iš kurių patys ir sudaryti) ir fiziologinės nervų sistemos. Jie priima atitinkamus nervinės sistemos signalus ir juos paverčia į subtilią materiją ir tuo pat metu, patys gali koduoti informaciją į signalą, tai yra į mintį.

Kas vyksta, kai nuo klaidžiojančio nervo yra dirginamas hipatalamus, sukoncentravus savo dėmesį į saulės rezginį su teigiamomis emocijomis? Tokiu atveju, tas signalas praeina per abu hipatolamuso centrus, tai yra: kakodemoną ir agato demoną. Bet kuo dažniau kryptingai meilės jausmu stimuliuojamas agatodemono centras, žmogus po kiek laiko pradeda justi savotiškos palaimos, pasitenkinimo ir ramybės jausmą, visą apimantį džiaugsmą ir laimę. O kakodemonas, per kurį patenka žemo dažnio vibracijos, praleidžiant nagatyvias mintis, tokiu būdu yra tarsi blokuojamas, užgožiamas tais aukšto dažnio signalais. Tai pastoviai atliekant, su laiku toks džiaugsmo ir laimės jausmas  tampa žmogui įprasta ir natūrali būsena. Galima sakyti, kas bėgant laikui, pas jį atsiranda to jausmo tarsi savotiškas įdirbis, savotiškas įprotis pastoviai jaustis laimingu. Taip sako išminčiai. Štai šioje vietoje pagal mane ir užsidaro mūsų laimės paieškos ratas.

Taigi, mes matome, kad laimės daugelis negali atrasti, nes ieško ten, kur jos niekada ir nebuvo. Tačiau jos pasiekimo kelias yra pakankamai paprastas ir čia nėra jokių stebuklų, ar antgamtinių sugebėjimų.

 Einame dar toliau ta linkme. Taigi, jei hipalamusą galima palyginti su geru mūsų organizmo “valdytoju”, kuris viską mūsų organizme tvarkingai valdo , tai su organizmo “šeimininku” neabejotinai reikia lyginti  – kankorėžinę liauką, arba taip vadinamą mažytį epifizą. Jis ir įdirba, taip vadinamą, “smegenų smėlį”,  mažyčių kristalų pavidale. Yra nuomonė, jog tuose kristaluose būtent ir saugoma visa informacija apie tą žmogų, kuriame jie susiformavo. Na o apie kristalų savybes saugoti ir kaupti informaciją, manau dar atsimenate.

Dabar suprantama, kodėl būtent tai mažytei liaukai suteikdavo tokį didelį dėmesį daugelis mistinių dvasinių mokymų Rytuose ir Vakaruose. Ir pagal tų kristalų kiekį budizme spręsdavo kokio dvasingumo lygio buvo pasiekęs miręs žmogus. Net Buda visada vaizduodavo su kankorėžiu plaukuose. Kodėl? Todėl, kad ta liauka vaidina labai svarbų vaidmenį dvasinėse praktikose.

Taip pat, epifizas įdirba “seratonino” hormoną. O jį dar dažnai vadina “laimės hormonu”. Dėka seratonino įdirbio organizme, žmogus visada yra geroje dvasinėje būsenoje, jaučia jėgų antplūdį, neveikiamas jokių stresų ir aplamai, turi aukštą kūrybinį ir gyvybinį potencialą.

Padidėjus seratoninui, pakyla nuotaika, o esant teisingai pozityviai nuostatai – seratonino sintezė tik dar daugiau padidėja. Iš kitos pusės, esant seratonino stygiui, žmogus įkrenta į gilią depresiją. Nakties metu kankorėžinėje liaukoje dar yra sintezuojamas ir melatonino hormonas, kuris reguliuoja endokrininės sistemos veiklą, kraujospūdį, miego periodiškumą ir dar daug ką.

Veikiant melatoninui, kurį taip pat dar vadina “pagrindiniu epifizo hormonu” arba “miego ir ramybės hormonu” padidėja ir seratonino hormono, laimės hormono kiekis. Melatoninas taip pat stabdo senėjimo procesus ir stiprina organizmo imunitetą. Na ir dar šiek tiek, pagal fiziologų duomenis, maksimalus epifizo aktyvumas tenka būtent nuo 00 valandos iki 5 valandų ryto. Būtent toks laikas yra minimas kaip tinkamiausias giluminėms meditacijoms ir maldoms, daugelio religijų tradicijose. Kodėl ?

O gi todėl, kad epifizas praktiškai tiesiogiai susijęs su Siela. Apie tai žinojo ir senovėje. Mes jau žinome, kad siela yra ne fiziniame žmogaus kūne, o energetinėje žmogaus konstrukcijoje. Kaip tik maždaug toje vietoje, kur žmogaus fizioliogijoje yra išsidėstęs saulės rezginys, tuo labiau, jog tas rezginys dar yra ir energetinis čakranas. Jį dar vadina “dvasine širdimi.” Tai patvirtina ir Jėzaus žodžiai: “Dievo karalystė yra jumyse”; “...švaria širdimi yra palaiminti, nes jie Dievą pamatys”. Kaip rašė sufijus-poetas Džalaladinas Rumi: “Užsiūk savas akis, tegul širdis bus tavo akimis, Jomis tu pamatysi pasaulį visiškai kitaip...”  Čia turima omenyje ne fizinį žmogaus organą širdį, bet būtent dvasinę širdį. O saulės rezginys, savo ruoštu, irgi  yra tiesiogiai susijęs su epifizu. Vėl visas ratas užsidaro viduje. Nuo senovės, epifizą vadina ne kaip kitaip, o būtent Vartų Sargu. Tai yra, tarsi savotiškas vidinis portalas į kitą pasaulį, į Dievo pasaulį. Praėjus tą portalą, žmogaus Asmenybei atsiranda galimybė susijungti su savo Siela.

Taigi, laimė – nematerialus dydis. Tai tik ypatinga būsena, vidinė dvasios savijautą, nepriklausoma nuo žmogaus išorinių gyvenimo sąlygų. Ir tai pasiekti nėra sudėtinga, įmanoma kiekvienam. Pakanka tik žmogaus asmenybės tvirto noro ir pasiryžimo, ko dažnai deja ir trūksta ieškantiems laimės ten, kur jos niekada nebuvo - išorėje.

Taigi, kiekvienas iš mūsų turi pakankamą kiekį dvasinių instrumentų ir galimybių, kad padaryti savo gyvenimą geresniu ir prasmingesniu. Laimės pasiekimas absoliučiai realus, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių.

Dažnai žmonės sako: “Ką aš galiu padaryti vienas?”  Žinoma kad gali žmogau. Dažniausia žmonės net neįsivaizduoja, kiek gero gali padaryti, kad ir vienas žmogus, bet pirmiausia vertėtų pradėti būtent nuo vidinio darbo su savimi. Juk žmogus ant tiek yra unikali būtybė, kad esant dideliam norui ir būtinumui, vien tik minties pagalba jis gali judinti planetas, o ne tai, kad tik pakeisti kokią tai situaciją, kuri jam nepatinka. Bet pirmiausia, prieš ką nors keičiant ir ko nors norint, verta išsirinkti pilnai pačiame savyje, savo mintyse, kurioms suteiki dėmesio, o tuo pačiu ir jėgą, pažvelgti į save iš šalies. Visada reikia pradėti nuo savęs, išmokti kontroliuoti mintis. Kad pasikeistų išorė, verta keisti savo vidų.

Mūsų gyvenime visada yra vietos žygdarbiams, tačiau pagrindinis žmogaus žygdarbis yra atliekamas tada, kada žmogus pradeda dirbti pats su savimi, kada kas dieną siekia būti tikru Žmogumi. Tada lemiamą savo likimo momentą jis neabejodamas atliks svarbiausią Pasirinkimą, kuris atitiks jo geriausią prigimtį, jo garbę ir švarią sąžinę. Dirbkite su savimi šiandiena, kad po to nebūtu gėda už betiksliai pragyventus metus.

Žmogau, kol tu dar eini – vadinasi esi kelyje. Netgi ir tada, kada tiksliai nežinai kur eini. Bet vis tiek eik. Kadangi tai tik tavo kelias, brangink savo kelią, kadangi tik jis gali išvesti tave prie vienintelio svarbiausio Tilto į Amžinybę, kurį anksčiau ar vėliau pasieks visi, kas kelyje, nesvarbu, laikinai stovi, eina, ar bėga. Kada nebežinai kur ir kodėl eiti, sustok. Ištiesk į priekį rankas ir vėl toliau eik. Tada tu vėl būsi kelyje ir tai yra svarbiausia – visada būti savo kelyje. Kada tu nebežinai ką daryti, atsikelk ir vėl toliau eik. Tai jau ir bus tavo darbas. Tarp žmonių, tarp medžių, tarp minčių, anksčiau ar vėliau būtinai atsiras ir tavo paskirtis, tavo esąties būtinumas...

Kiekvienas žmogus gimsta pats ir miršta pats. Pats atsako ir už savo gyvenimo rezultatus – už pasirinktas mintis, jausmus ir poelgius. Kada žmogus pasirenka tarnyste Dievui - materija tampa bejėge, jis tampa laisvas nuo visų tų juokingų žemiškų intrigų ir abejonių, kuriamų nuo proto. Skubėkite sukaupti dvasines vertybes per gyvenimą - nes tik tai yra tikra dvasinė jėga, kuri atveria kelią asmenybei į amžinybę. Neatidėliok tai rytojui, nes jo gali ir nebūti. Kiekvienas iš mūsų, kuo jis bebūtų, kokiose savo gyvenimo sąlygose begyventų, visada gali tverti gerus darbus. Nes, gal būt, būtent tavęs žmogau ir trūksta tam, kad visą pasaulį pakeisti į gerą?

Taika ir santarvė visuomenėje prasideda nuo taikos ir santarvės kiekvieno asmeniškai viduje. Taigi, šiuo atveju ir vienas lauke esi karys. Juk viskas mūsų pasaulyje susiję, jei pasikeis jo dalis, tai yra tu, pasikeis ir visa. Argi ne taip Žmogau?

Linkiu kiekvienam iš jūsų, kaip ir sau tuo pačiu, užauginti savo nuostabų ir nepakartojamą Sielos Žiedą. Sukurkime pasaulį, kuriame bus madinga gerai elgtis, kuriame bus gėda būti užsiciklinusiam tik savyje, tik į savo problemas ir gyventi tik dėl savęs, kuriame man ir dėl manęs pavirs į – Jums ir dėl jūsų, kada tai bus ne tik išorinė kaukė dėl aplinkinių nuomonės, bet tikras giluminis jausmas ir poreikis. Negalime atsiskirti nuo kitų, visi gyvename kartu ir tarpusavyje susiję, žinoma nebūsime pilnai laimingi, jei aplink bus nelaimingi kiti, tačiau pradėkime visada nuo savęs...

Su pagarba ir meile