Didžiausias stebuklas šiame pasaulyje esi tu – kaip Žmogus. Mintimis, kurioms suteikiam dėmesio jėgą, puoselėjame savo ateities sodą ir tik patys numatome būsimas jo spalvas bei augalus. Pastoviai plūstančias mintis visada galime kontroliuoti, pasinaudojant mums suteikta pasirinkimo laisve. Patys sprendžiame, kokioms iš jų suteikti dėmesį ir tuo pačiu sustiprinti, o kokioms –  ne.

Dėmesys – energija, atitinkama jėga, kurią galima nukreipti ten, kur pasirinksim patys. Fizinis aktyvumas, elgsena – tai nematerialių minčių, kurioms suteikėme dėmesį, finalinis elementas, galutinė išraiška. Pasąmonė – besąlygiškai galinga, bet kvaila jėga. Ji nesupranta kas tai yra “gera” ir kas tai yra “bloga” mintis, kurią sustipriname. Jai bet kokia mūsų sustiprinta dėmesiu mintis – įsakymas, kurį reikia vykdyti. Realizuoja kiekvieną žmogaus lūkestį, neanalizuojant, teigiamas jis, ar ne. Apie ką dažniausia žmogus galvoja, tą ir gauna.

Viskas, kas materialu – energetinis-informacinis srautas, kuris pats nėra materija, bet iš kurio sudaryta viskas kas egzistuoja materijoje.  Dvasingumo Menas yra tame, kad prabundantis žmogus atsimintų tas žinias, kurios pas jį yra pirmapradžiai ir jų pagalba taptų tikru Žmogumi. Juk jis ne šiaip sau biologinė būtybė, o apdalintas amžinybės dalelyte. Suvokus tai, supranta, kad Lemtis paties rankose ir ne tik čia, bet ir po to.

Būtent tokia ir yra pagrindinė laimingo gyvenimo instrukcija. Nors pakankamai paprasta, bet daugeliui žmonių sunkiai įkandama, nesuvokiama ir nepasiekiama. Todėl ir ieško laimės pakaitalų išorėje, taip niekada jos ir nerasdami. Dvasinis pradas – Meilės jėgos pagimdytos mintys, pilnąja to žodžio prasme. Gyvuliškas pradas – mintys apie kūną, instinktai, refleksai, didybės manija, materialūs norai, interesai.

Žmogui labai svarbu valdyti savo dėmesį, tai yra, tą energiją, jėgą, kurią nukreipia į kitus žmones, save patį ir į užduotį, kurią duotuoju metu atlieka. Pasąmonei iš tikro nėra neįveikiamų kliūčių ir situacijų be išeities. O abejonės tai kaip kokie garai, kurie atsiranda trumpam ir vėl dingsta. Kontroliuokite mintis ir neleiskite tyram šaltinio vandeniui, pakilus sąmonės temperatūrai, virsti abejonių garais ir kad jie neužgožtų Sielos Šviesos.

Patinka tai, ar ne, bet už tai, kas esame dabar, tiesiog būtina prisiimti atsakomybę kiekvienam žmogui be išimties. Tokiais, kokiais esame dabar, padarė mintys, kurioms suteikėme dėmesį ir jų pagrindu susiformavę įvairūs įsitikinimai, nuostatos, šablonai. Pasąmonė materializavo visus siekius ir abejones, net ir tas, kurios tūnojo giliai užspraustos viduje. Todėl yra sakoma, jog išmintis – dvasinio brandumo privilegija, bet ne pragyventų metų, ar amžiaus būtina savybė. Svarbiausia yra ne nugyventų metų kiekis, o būtent jų kokybė. Tai yra, svarbiausia Kaip, o ne Kiek nugyventa. Gyvenime žymiai svarbiau kokybiškai nugyventos akimirkos, nei beprasmis egzistavimas iki gilios senatvės ir tuo dar didžiuojantis, kaip pasiekimu ar nuopelnu, išdidžiai švenčiant kūno egzistavimo jubiliejus.

Išmintis – nėra kokia tai energija ateinanti iš išorės. Ir iš vidinių gelmių ji neateina pati. Tačiau, būtent ten ji gyvena ir pažadinti ją gali tik pats žmogus-asmenybė, atitinkamai pridedant savo dėmesio pastangų, tai yra, turi atlikti veiksmą, pasilenkti ir pasisemti pats, iš to neišsenkančio ir tyro vidinės išminties šaltinio. Taip pat, kaip ir pats žmogus gali apriboti šią Šviesą, sklindančią iš Sielos gelmių, per abejonių ir baimių sudarytus rūkus.

Trumpalaikėje egzistavimo eigoje kiekvienam žmogui yra suteikiamas atitinkamas Šansas – prasiveržti iki tų Tiesos ir tikrų žinių Vartų. Bet, tam kad išeiti į tokį lygį, pirmiausia būtina nugalėti savojo egoizmo ir puikybės išsibujojusią imperiją, savo gyvulišką...

Visas žmogaus gyvenimas materijoje, tai – intrigų žaismas ir šiame velniškame proto žaidime jis visiškai praranda save tikrą, kaip dvasią-asmenybę. Žaidimas, žaidimas ir dar kartą žaidimas...  Aplinkui tik ilgai užsitęsęs beprasmis sąmonių žaidimas, deja ne gyvenimui, o būtent mirčiai...

Neverta ieškoti stebuklų išorėje, nes jų paprasčiausiai ir nėra. Yra tik atitinkamas žinių lygis ir jų pritaikymas. Todėl ieškokite žinių, kurios yra raktas visiems, taip vadinamiems stebuklams materijoje.

O kas iš tikro yra Meilėje, tas Dieviškume ir Dievas jame, kadangi Dievas tai ir yra besąlyginė Meilė... Žmogus yra nuostabi būtybė. Jis gimsta gyviu, tik su maža savo dvasine sudedamąja ir į materialumą nuderinta atitinkama sąmonės programa, bet vieno trumpalaikio egzistavimo eigoje, dėmesio jėgos ir pasirinkimo laisvės dėka, gali laisvai pavirsti į Dvasinę Būtybę, artimą Dievui. Štai kur tikras stebuklas, dėl kurio verta pasistengti ir ant gyvenimo altoriaus, paaukoti savo Gyvulišką pradą. Nes tik tokią mūsų auką iš tikro pripažįsta Dievas.

Laimingas tas žmogus, kuris savyje atskleidžia šviesos ir išminties neišsenkantį tyrą šaltinį, o ne tas, kuris sukaupė kalnus materialinių vertybių, ar pasiekė valdžios bei įžymybės viršūnių. Tai tik dulkės, kurios pavirsta į nieką.

Jeigu nekontroliuojame į mus besiveržiančių minčių patys, kaip asmenybė-dvasia, tai kaip taisyklė, visuomet atsiras tas, kuris mielai padarys tai savo naudai. Toks jau materijos dėsnis, kuris veikia mus, nepriklausomai žinome apie tai, ar ne, patinka tai ar ne. Savo valios neturime, bet už tai turime galimybę visada laisvai pasirinkti tarp dviejų jau egzistuojančių...

Žmonės pastoviai galvoja apie praeitį ar ateitį. Bet gyvename juk šioje akimirkoje, kuri vadinasi čia ir dabar. O kas tai yra dabar? Tai vertingiausia Dievo dovana, kurią reikia kuo racionaliau išnaudoti. Juk tas mūsų egzistavimas, kurį galime išnaudoti tam, jog pasiekti beribį išminties okeaną, prabėga labai greitai.

Net mintyse negalima norėti blogo kitiems. Kadangi su  ta dėmesio jėga, kurią suteiki joms, pats sau pini pinkles kūnui ir protui. Ir kuo dažniau taip darome, tuo tos pinklės tik stiprėja, tuo stipriau veržiame patys sau kilpą ant kaklo. Ne Dievas mus kaip nors baudžia, o patys savanoriškai save taip baudžiame. Išeitis iš to yra viena: tapti draugu savo priešui ir atleisti jo neišmintingus veiksmus, kadangi ir mes patys esame tokie pat netobuli. Kam kankintis? Pažvelkite aplinkui, kokie nuostabūs supa žmonės. Kai įžiūri juose tai, kas geriausia, mūsų visos problemos dingsta savaime.

Kol dar gyvi, niekada nevėlu pažinti save, surasti savo pirmapradį gyvybės šaltinį. Juk nemirtingumo formulė gan paprasta: kontroliuoti mintis, Tikėti ir Mylėti.

Kvaila galvoti, jog rytojus niekur nuo mūsų nepabėgs,  nes jis paprasčiausiai gali mums iš vis neišaušti. Taigi,  kol dar rusena gyvybė mumyse, tol yra tikro gyvenimo pradžios viltis. Tikras tikėjimas užgimsta žiniose. O žinios ateina per žodžius, per savo proto įtikinimą, vykstančių dvasinių reiškinių tikrumu. Žinoma  kad reikia gerbti ir kito žmogaus siekį pažinti tai, kad ir savaip, gal ir aplinkui, nesvarbu, o ne priimti iš karto tai aštriais egocentrizmo durtuvais.

Žmogui suteikiama pažinimo galimybė, gali atvesti jį arba į Laisvę, arba į vergiją. Mūsų laisvame pasirinkime niekas nemaišo, nei Dievas, nei velnias. Jei pasirenkame Dievą, einame pas Jį, pasirenkame velnią einame pas jį. Patys išsirenkame kelią arba į rojų, arba į tolimesnį Sielos reinkarnacijų pragarą.

Nors iš tikro, tikrame pasaulyje egzistuoja tik Meilė. O blogis egzistuoja tik iliuziniame žmogiškame trumpalaikiame egzistavimo pasaulyje, nesubrendusių Sielų auklėjimui. Kad ir kokia bebūtų liga – pirmiausia tai tikėjimo ir dvasinės jėgos silpnumo išraiška. Todėl labai svarbu suformuoti savyje pastovų Meilės ir gėrio energijos dažnį, o ne virpesių nepastovumą, dažnių skirtumą. Jei žmogus įves tvarką savo vidiniame gyvenime, tai fiziniam kūnui neliks nieko kito, kaip sekti paskui dvasią. Nes kūnas – tik vežimas, kuris važiuoja ten, kur vežėjas nori.

Svarbiausia turėti noro tam, o galimybės visada atsiras reikiamu momentu. Kad įsisavinti pirmaprades žinias, nereikia toli važiuoti ar atsiskirti nuo visuomenės. Nuo savęs nepabėgsi, kad ir kiek išlietum ambicijų ant kitų. Tik sau blogiau taip darai. Tereikia pažvelgti į savo vidų ir suprasti, kas tu esi iš tikro ir ko turi siekti šiame trumpalaikiame egzistavime.

Mes dažnai taip ir negalime įvertinti tikros Dievo dovanos, nuosavo egocentrizmo tamsoje pasirinkus kirmino gyvenimą. Ar sugebėsime suprasti Jo tikrą Meilę mums, jei apart savęs daugiau nieko aplink nepastebim? Tokia šiandiena yra karti Tiesa.

Nuo Tiesos niekur nepasislėpsi, nuo išminties nieko nenuslėpsi. Žmogaus gyvenimas ir mirtis – vientiso proceso srautas. O kur nėra žinių, ten gimsta nesupratimas ir baimė.

Gyvenimas – akimirka. Ir kiekvienas tą akimirką nori tapti laimingu. Juk laimė taip arti mūsų. Tereikia tik pasisukti į gėrio pusę ir paprasčiausiai tapti tikru Žmogumi. Viskas labai paprasta. Tereikia nepasiduoti kvailom būties svajonėm ir nenueiti jų plačiais  klystkeliais, vedančiais tik į globalaus melo spąstus.

Jums spręsti, ar likusias savo gyvenimo dienas praleisite klaidžiodami chaotiškose ir nepraeinamose minčių džiunglėse, kaip beždžionė, ieškant eilinio banano, ar likusį laiką praleisite kaip išminčius, vaikščiojantis po sutvarkytą ir išpuoselėtą savo vidinį sodą.

Tikroji laisvė – kada žmogus yra aukščiau šio pasaulio materialių norų, kada kas dieną, kas valandą gyvena dėl dvasios ir Sielos, papildant tą lobyną naujais gerais darbais, mintimis ir pagalba aplinkiniams. Kada gyvena ne dėl savo egoizmo ir reikšmingumo, o dėl kitų žmonių, dėl Dievo.

Tikroji pergalė prieš patį save – reiškia nugalėti savyje egoistą, norą tapti šio pasaulio “karaliumi”. Šis pasaulis tėra tik gaudyklė kvailiems žmonėms, priimantiems septonų lauko iliuzijas už realybę ir tuo pačiu stumiant Sielą, bei dvasią tolimesnėms kančioms.

Svarbiausia gyvenime – būti laisvu dvasia, laisvu nuo materijos pasaulio, eiti pas Dievą niekur nenusukant. Tada išoriniame gyvenime žmogus gali atnešti maksimalią naudą žmonėms ir pragyventi verto Žmogaus iš didžiosios raidės gyvenimą. Tapti žmogumi čia ir dabar, šiame egoistiniame pasaulyje. Tapti Lotosu, išaugančiu iš pelkės purvo ir įgaunančiu idealią švarą.  Juk jūs vis tik esate žmonės, kuriuose jau pirmapradžiai yra Jo sėkla...

Svarbiausia – pakeisti savo vidinį pasaulį, įvesti tvarką plūstančiame minčių sraute ir pilnai pereiti į gėrio pusę, be jokių išlygų. Tai visiškai paprasta ir gali kiekvienas be išimties žmogus, nesvarbu kas jis ir kur yra dabar. Garbės nepraradimas – vienas iš žmogaus dvasingumo požymių.  Sąžinė – Dvasios didingumo, brandumo laipsnis.

Juk Dievui nuo mūsų nieko nereikia, apart Meilės, kuri pasireiškia tikru Tikėjimu ir gėriu aplinkiniams. Būtent Meilės jėga augina dvasingumą, atveria žinias, vedančias prie atsibudimo. Kadangi iš išorės niekas neduoda žmogui tokios naudos ir Dievo suvokimo, kaip iš vidinės gilumos pasiektos Sielos brangenybės. Kas gyvenimo dykumoje jaučia dvasingumo troškulį, tam visada bus duotas žinių šaltinis.

“Jis pasireiškia paprastume. Paprastumą paverčiant sudėtingu, mes prarandame Jį. Nors viskas taip paprasta...” Rigdenas Džiappo.

Taikos ir ramybės Dvasiai