Pirmadienis, 25.05.2020, 04:45
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Gegužis » 5 » Liktarna pakliuvusiam tunelin
09:54
Liktarna pakliuvusiam tunelin
Dažnas skaitytojas komentaruose klausia apie vieną ar kitą ligą ar negalavimą, prašo tai paanalizuoti detaliau. Toks prašymas   yra neteisingas savo esme, nes ligų žmogaus gyvenime iš tikro nėra. Tėra medžiagų apykaitos sutrikimai, dar kitaip sakant – disbalansai, yra įgimti organizmo ypatumai ir dar yra traumos. Traumos gali būti tiek fizinės, tiek psichinės. Abiem atvejais organizme tai pasireiškia irgi medžiagų apykaitos sutrikimu. Sutrikimų klasifikavimas į ligas pagal simptomų pasireiškimus yra neteisingas.
Organizme esantis vienas ir toks pats sutrikimas gali pasireikšti  skirtingomis ligomis. Pavyzdžiui, jei organizme trūksta kokios nors aminorūgšties ir ląstelė negali pastatyti savo specifinio baltyminio karkaso, dėl to blogai struktūrinamas vanduo ląstelėje ir to pasekmė bus – blogai pritraukiamas į ląstelę kalis. Kalio trūkumas ląstelėje gali organizme sukelti visą eilę  simptomų – širdies ritmo problemas, kraujo spaudimo problemas ir t.t. Galima pradėti gydyti širdies ritmo sutrikimus tam skirtais vaistais, galima mėginti numušinėti vaistais ir kraujo spaudimą, tačiau  pasveikimas, o ne laikinas pagerėjimas, ateis tik tada, kai bus organizmui duota trūkstama aminorūgštis ir sudarytos sąlygos jai pasisavinti.

Pasaulinė sveikatos organizacija yra dariusi tyrimą kaip ir kokie faktoriai įtakoja  sveikatą. Buvo išanalizuotas didelis kiekis žmonių ir paaiškėjo, kad sveikatą 15% procentų įtakoja genai, 15%  ekologija, 20% – medicina kartu su farmacijos pramonės atradimais ir net 50% – gyvenimo būdas. Jei žmogus ateina pas gydytoją ir tikisi, kad jo problemas išspręs gydytojas, tėra 20% tikimybės, kad gydytojui tai pavyks. Tačiau, jei žmogus išsikelia gyventi atokiau į kaimą, ima vartoti ekologiškus maisto produktus, gerti normalų vandenį ir pakeičia savo gyvenimo būdą, tuomet gydytojo šansai jį pagydyti tampa labai dideli – net 85%.

Kai žvalgysitės po vaistinės lentynas ir vitrinas, visuomet prisiminkite šią statistiką ir gerai pagalvokite, ar iš tikrųjų norite dalyvauti šioje dvidešimties procentų  loterijoje, kurioje šansų atsikratyti problemos iš tiesų yra ne taip jau daug.

Visuomenėje įsišaknijo keistas požiūris – imta manyti, kad liga – tai kažkoks atskiras reiškinys ar baubas, kurį galima pribaigti vaistais ar nusmeigti chirurgo peiliu.

Liga – tėra garsiai sukaukęs simptomas, signalizuojantis, jog ėmėte savo organizmą vairuoti keliu visiškai nepritaikytu to organizmo techninėms charakteristikoms. Reikia keisti kelią, o ne bandyti lėkti juo toliau pasidėjus po užpakaliu, kad nekratytų, minkštesnę pagalvę, įmantriai pasiūtą kokio nors farmacijos fabriko. Liga – tai nesilaikymo organizmui skirtų techninių sąlygų pasekmė. Ji gali būti ištęsta laike ir pasireikšti chronišku susirgimu, arba greita ir pasireikšti trauma.

Žmonės nesupranta, jog evoliucijoje išdirbto organizmo reagavimo į aplinką mechanizmo apgauti nepavyks niekaip. Patirto streso metu išsiskyrusių hormonų negalima niekaip kitaip sunaikinti, kaip tik fizine veikla. Jei nesunaudosite išsiskyrusių streso hormonų fizinei veiklai jūs, jie sunaudos tada jus. Ir žmonės, ir daugelis gydytojų mano, kad streso pasekmes kompensuoti galima raminančiais vaistais ar lopšinės pasiklausymu. Streso hormonus moka ir gali neutralizuoti tik jūsų raumenų skaidulos, kurias tai padaryti gali priversti tik jūsų supratimas ir valia. Lygiai taip pat žmonės nesupranta, jog negali jų organizmai per kelis šimtmečius priprasti „važiuoti" kuru, kurį pelno besivaikydamas sukūrė koks nors verslininkas ar smalsumo genamas modifikavo genų inžinierius.

Nuo vaikystės matydami atskirų profesijų gydytojus, žmonės pradėjo manyti, kad ir jų organizmai yra suskirstyti į atskirai ir nepriklausomai vienas nuo kito funkcionuojančius organus ir sistemas. Kuo toliau, tuo dažniau  kyla jiems noras spręsti rebusus „kuo patepti dantenas, kad jos nustotų kraujuoti?"

Kad suprastumėte, apie ką čia rašome, analogija: nelabai sąžiningi ar nepakankamai smegenų turintys elektrikai pastatė elektros pastotę miesto rajone taip ir tokią, kad elektros įtampa tinkle nuolat šokinėja labai plačiose ribose. To pasekmė – nuolat sudegantys to rajono gyventojų prietaisai, kuriuos jie po eilinio susvilimo veža meistrams remontuoti. Šie, norėdami išlaikyti klientą ir parodyti savo sumanumą, ima tobulinti prietaisus – kas sugalvoja kokias nors apsaugas, kas keičia dažniausiai sudegančias detales atsparesnėmis... Visi turi darbo, visi turi veiklos, o meistrai dar ir neblogą pelną. Sistema sukasi ir niekas joje nekeičiama, nes kai kam tai yra patogu, o kai kas neturi supratimo kaip tai padaryti. Tačiau tereikia pašalinti pirminę priežastį – pašalinti pastotėje elektrikų broką ir visos problemos išsispręs savaime ir ilgam laikui. Tiekiama stabilių parametrų įtampa išsprendžia problemą iš esmės ir atpalaiduoja daugelį nuo  šio įkyrėjusio galvos skausmo.

Mūsų sveikatos apsaugos sistemoje dabar vyksta labai panašiai – nešame savo susvilusius organus pas odontologus, kardiologus, endokrinologus, pulmonologus ir kitokius ...logus, kad šie jiems sugrąžintų funkcionalumą, visai nesuvokdami, kad tereikia pakeisti mąstymą savo pastotėje ant pečių ir pradėti prietaisus-organus maitinti ne kuo papuola, bet tuo, ką numatė organizmo konstruktorius prieš daug tūkstančių metų. Tik nustojus neatsakingai elgtis su savo kūnu, nustojus dėti ir pilti į jį gudragalvių „meistrelių" siūlomus „patobulintus" maisto variantus, galima bus užmiršti takus pas apsiskelbusius sveikatos saugotojais baltachalačius angelus.

Didžioji dauguma žmonių nenori ar jau nebesugeba suprasti, jog darkydami savo kūną vis aktyviau farmacijos ir chemijos pramonės siūlomomis naujovėmis, o po to daugindamiesi, mes ne tik perduodame turimas problemas savo palikuonims, bet ir vis labiau giliname jas. Nesupranta žmonės, jog vartodami niekam tikusį maistą ir gerdami iš bekraštės farmacijos jūros, mes keičiame savo genetiką taip, kad greitai nebegalėsime vartoti nei to, ką vis siūlys išradingieji maisto pramonės „specialistai", nei  to, ką numatė mus kadaise kūręs konstruktorius.

Kai sergantis pacientas praveria gydytojo kabineto duris ir nutupia į palaimingą kėdę priešais jį, abiejų bendraujančių pusių galvose minčių prigimtis labai panaši – vienas mąsto, ką čia jam tokio paskyrus, kitas – ką jis man tokio veiksmingo išrašys. Ir labai jau retai kurioje nors pusėje gimsta mintis „o ką gi čia apribojus jam ar sau, kad jo ar mano organizmas imtų pats sveikti?" Žinote kodėl toks klausimas tapo nebepopuliarus? Po jo uždavimo ir rasto atsakymo į jį, nėra už ką paimti pinigų, nes šios rekomendacijos nepavyks supakuoti į dailią dėžutę ir suraityti ant jos įmantraus  lotyniško pavadinimo. Tiesa, yra viena kryptis medicinoje, kuri bando aiškintis ko nereiktų daryti pacientui, kad šis imtų sveikti, tačiau ir šios krypties atstovai priversti pakuoti  cukraus žirniukus į  tokias pačias dailias dėžutes ir rašyti ant jų skirtingus lotyniškus pavadinimus, o po to brukti juos už gerą kainą. Kitaip reklamos ir idiotizuoto gyvenimo užprogramuotas pacientas niekaip nesutiks palikti kabinete dėmesio vertos sumos.

Priešybių vienybės dėsnis galioja ir skirsto viską, kas pakliūva į jūsų organizmą per nosį, odą ar burną, tik į dvi kategorijas: maistą arba nuodą (moksliškai – antigeną). Kas gi yra maistas mums? Tai medžiagos, kurios organizme palaiko Belousovo-Žabotinskio reakcijas, tai yra oksidatoriai, reduktoriai ir katalizatoriai, numatyti suktis Krebso cikle. Tiesa, organizmas dalį ne maistinių medžiagų imuninio atsako metu sugeba paversti maistu, tačiau tai jau labai neekonomiškas būdas maitintis. Galite ant vaistų dėžutės gražiausiomis aukso raidėmis užrašyti „MAISTAS", tačiau jos turinio skaitytojo  apgauti niekaip nepavyks – jis puikiai skiria kas yra kas ir reaguos į jį taip, kaip numatyta organizmo programoje – kaip į antigeną. Jei antigenas bus stambus, grubus ir netirpus, jis, nukeliavęs tuos dešimtį metrų ir paerzinęs žarnokus, iškris tolimesnei kelionei į unitazą. Jei antigenas bus smulkus ar tirpus, jis paklius pirmiausia į organizmo sisteminį lygį ir, jei ten imuninio atsako etapuose jis nebus fermentų, riebiųjų rūgščių ar lipoproteinų neutralizuotas, paklius giliau – į organus, audinius ir ląstelę. O kai paklius jau į ją ir atveju, kai ląstelinis imuninis atsakas nebepajėgs jo įveikt, tuomet prasidės organizme efektai, apie kuriuos eilinis gydytojas net nenumano. Visi gydytojai gerai žino, jog deguonies aktyvioje formoje perteklius organizmui yra žalojantis faktorius ir jam neutralizuoti reikalingi antioksidantai. Kovos su laisvaisiais radikalais metodai pakankamai gerai išstudijuoti. Tačiau beveik nearti dirvonai yra kitame lauke – ten, kur organizme prasideda saulės šviesos atspindėjimo ir sugėrimo dalykai.

Jei skaitėte HS straipsnį
apie organizmo fotofiltrus, tuomet turėjote suprasti, jog organizmas iš esmės ginasi tik nuo dviejų jį žudančių aplinkos faktorių – deguonies ir saulės šviesos. Apie deguonį pakankamai nemažai žinoma, tačiau kaip įtakoja procesus saulės šviesa, žinoma tik dalinai – vitaminų sintezės skatinimas, cheminių reakcijų katalizavimas, kai kurių hormonų sintezės reguliavimas... visa tai yra žinoma, tačiau keletas esminių momentų nėra žinoma daugeliui gydytojų. Kiekvienas antigenas  yra ir daugiau ar mažiau šviesą absorbuojantis  elementas, kuris ją sugėręs, po to ją išspinduliuoja kitame bangos ilgio diapazone ir kita kryptimi, nei tai daro paties organizmo ląstelė. Visos organizme vykstančios reakcijos yra fotocheminės, tai yra jose dalyvauja ir banginis faktorius. Viskas, kas nėra maistas, bet pakliuvo į organizmą, tampa jame šviesą sugeriančiu, transformuojančiu ir po to išspinduliuojančiu elementu. Kuo antigenas (svetimkūnis) artimesnis juodam kūnui, tuo jis šį procesą vykdo aktyviau. Kuo tai pavojinga? Tuo, kad nuosava  švari organizmo ląstelė skatina joje vykstančias fotochemines reakcijas savo DNR spinduliuojama specifinio ilgio banga. Kuomet ląstelėje atsiranda dar vienas ar keletas šviesą sugeriančių ir po to ją išspinduliuojančių, bet kitu bangos ilgiu, elementų (antigenų), štai tuomet ir prasideda organizmo kūrėjo programoje nenumatyti interferenciniai ir kitokie efektai, kuriuos medicina įvardija labai įvairiai – alergijomis, psichozėmis, astmomis, vėžiais ... jiems dabar prikurta jau 23 000 pavadinimų.
Liga – yra organizmo nervų sistemos reakcija į pakliuvusį jo vidun antigeną. Ši reakcija skirta tam, kad sukelti imuninį atsaką ir jo metu pašalinti svetimą ir visai nenumatytą „konstruktoriaus" medžiagą iš organizmo. Nepašalinant nenumatytų organizme medžiagų, jis palaipsniui virstų į  juodą kūną ir kova su saulės šviesa būtų labai greitai pralaimėta.

Mes esame sveiki tol, kol sugebame savo organizme organizuoti tinkamą gynybą nuo deguonies ir saulės šviesos. Kai tik ši gynyba susilpnėja, prasideda vis sunkesnės ligos (vis didesnė reakcija į svetimkūnius), o kovoja ir ginasi organizmas tik iki tam tikros užterštumo ribos. Vėliau jis „nuleidžia rankas" ir tik nuo žmogaus sklindantis specifinis kvapas išduoda, kad jo organizmas vis labiau panašėja į absoliučiai juodą kūną ir prie jo nenumaldomai artėja gražuolė absoliučioji išlaisvintoja, kuri dabinasi tik juoda spalva. Kiekviena į save įsileista materijos dalelė, kuri nėra maistas, mūsų kūną rengia vis juodesniu rūbu, kuris vieną gražią aplinkiniams, bet ne jums, dieną pavirsta mediniu makintošu.

Ar jau matote šviesą šio tamsaus tunelio gale? Ne? Tuomet teks toliau skausmingai daužyti nuosavą ir taip jau nelabai suvokiančią  galvą į  farmacijos fabrikų ir klinikų koridorių  sienas. O jei visgi sušmėžavo tolumoje šiokia tokia prošvaistė, tuomet jums pasisekė, irkitės link jos aktyviau ir, jei nenuleisite irklų, ateis momentas, kai pamatysite pilną vaizdą, kurio nedarkys saridono beieškančių bobelių klyksmai ir nuo bezdalų oran pakilę espumizano ieškovai.

Ar ne keistai atrodo gausiai parduotuvės vežimaitį prisikrovusiam maisto produktų dabartinių laikų žmogui liesas senuolis, kuris pergyveno badmečio, tremčių laikus ir sulaukė garbaus devyniasdešimtmečio  amžiaus. Visi gerai žinom kiek pragyveno, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras J.Urbšys. Skaitant jo, tremtinio gyvenimo istoriją, nejučiomis mintin atkeliauja klaustukas – kaip gi čia gaunasi, juk nei normalaus maisto, nei tuo labiau vitaminų ar papildų, kai jų labiausiai reikėjo, negavo, o pergyveno ne vieną?  Matyt organizmui lygiai taip pat svarbu laikas nuo laiko maisto visai negauti,  ir ypač, jei žmogus yra mėsėdis.
Jei žvelgsime į patį geriausią mokytoją – gamtą, tai joje pamatysime, kad visi gyvūnai periodiškai neturi maisto. Šiaurėje maisto sumažėja žiemą, pietuose – per sausras. Matysime ir tai, kad mėsėdžiai gyvūnai maisto sau susimedžioja kur kas rečiau, negu sezono metu beveik ištisai galintys maitintis žolėdžiai, kuriems sunkmetis tik per sausras ar žiemą. Mėsėdžiams sunku maisto susimedžioti tiek vasarą, tiek žiemą – nusmaugti šerną tai ne žolytę ar šakeles rupšnoti, o pusnynais iš paskutiniųjų sekti stirną tai ne pailsint kanopa sniegą kapstyti. Taigi mėsėdžiai priverstinai turi iškrovos dienas. Gudriai gamtos surėdyta – maitiniesi koncentruotu, greit gendančiu ir daug šlako organizme paliekančiu  maistu, būsi priverstas daryti didesnes pertraukas tarp pietų.
Kuo natūralioji medicina pranašesnė prieš tradicinę? Tuo, kad tradicine apsiskelbusios oficialiosios metodai daugiausia remiasi principu „pripilk ko nors dar". Natūraliosios medicinos metodai turi  dar ir kitą dedamąją – „išpilk nereikalingą". Oficialioji antrosios dedamosios griebiasi tik tada, kai reikia ką nors organizme ištirti, išpjauti ar nupjauti – juk nelabai patogu ir malonu kapstytis po humuso kvapiąsias aštrybes ar kai operuojamasis apsivemia.
Neretas atvejis, kai sunegalavusiam šešiasdešimtmečiui žmogui pasiūlius keletą dienų pabadauti, jo akių žvilgsnį sukausto baimė ir pasigirsta frazė:
Aš per visą savo gyvenimą nė karto taip nedariau, aš kiekvieną dieną valgiau. Ar man nieko blogo neatsitiks?!
Toks žmogus, keletą dienų susilaikęs nuo maisto, paskui pats nustemba, kad ėmė jaustis kur kas geriau.
Kuo iš esmės skiriasi jaunas ir senas organizmas? Pirmiausia tuo, kad jauname organizme nėra susikaupusių metabolizmo atliekų. Sename organizme jų daugiau ar mažiau yra. Gera sveikata vyresniame amžiuje dažniausiai pasižymi ne tie, kurie sugeba prisifarširuoti save vitaminais, mineralais ar kokiais nors papildais, bet tie, kurie pirmiausia savo organizmui sudaro sąlygas pašalinti metabolizmo atliekas ir toksinus – trumpalaikiais pabadavimais, pasninkais, iškrovos dienomis, prakaitavimu, fizine veikla ir t.t.
Kaip nebūtų keista, tačiau vaikystėje ir be vitaminų, papildų  sveikatos buvo. Ankstyva senatvė, ligos ir mirtis ateina ne tik dėl medžiagų trūkumo, bet ir dėl nereikalingų medžiagų susikaupimo organizme. Daugelio trūkstamų medžiagų trūkumą organizme kompensuoja storojo žarnyno mikroflora, jei ji teisingai prižiūrima – duodama jai celiuliozės, nevartojamos ją žudančios medžiagos.
Daugelis net ir baigusiųjų medicinos mokslus vis dar  nesupranta, jog disbalansas sveikatoje atsiranda ne tik tada, kai ko nors organizme trūksta, bet ir tuomet, kai ko nors organizme yra per daug.


Bėdos mūsų tyko ne tik tada, kai organizme susidaro ko nors yra stygius, bet ir tada, kai ko nors turime per daug. Saikas būtinas ne tik mityboje, bet ir apskritai gyvenime.
Peržiūrų: 1924 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/3
Viso komentarų: 2
0  
1 As   (05.05.2011 20:27) [medžiaga]
Aciu , geras straipsnis

0  
2 visur   (03.03.2012 14:35) [medžiaga]
saikas gerai.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
      1
2345678
9101112131415
16171819202122
23242526272829
3031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0