Laba diena mano brangieji. Aš Krajonas - iš magnetinės tarnybos. Daugumai jau ne paslaptis:  dabartinė istorinė "pjesė” prasidėjo prieš 100 tūkstančių metų. Tada, pagal jūsų laiko supratimus, buvo priimtas sprendimas apie tai, kad pradėti užbaiginėti Didįjį Eksperimentą, kuris tęsiasi mūsų Planetoje 5 milijonus metų. Jums šitoks laikotarpis gali pasirodyti truputi didokas. Bet neužmirškime kad jūs – nemirtingos Sielos. Todėl milijonai metų jums – tai tas pats kaip mokykliniai metai, praleisti už mokyklinio suolo. (Krajonas juokiasi).

Tada prieš 100 tūkstančių metų, 16 žvaigždinių civilizacijų, susijungusių į vieną Eksperimento Dalyvių Sąjungą, genetiškai sukonstravo biologinį žmogaus kūną. Tačiau matoma biologinė struktūra ( jūsų fizinis kūnas) - yra tik DALIS DAUGIAMAČIO ŽMOGAUS. Ir netik todėl kad jumyse gyvena nemirtingos MONADOS (Virgio trigrašis: Indiškai - Sielos) kurios yra Visos Visatos Kūrėjo dalelytės. Eksperimento Vadovai pastatė sau užduotį sukurti DIEVAŽMOGĮ, kuris evoliucionuodamas materialiame pasaulyje, suras savo tikrąjį "AŠ ", palaipsniui iš biologiškai suvokiamos struktūros, kuria Dievišką Būtybę pats pavirsdamas į KŪRĖJĄ. Be biologinio žmogaus kūno, Eksperimento dalyviai sukūrė dar 7 pagrindinius plonus kūnus su daugiamate, sudėtinga struktūra, kurią jums kol kas sunku įsivaizduoti. Šviesos darbuotojai! Jūs iki šiol net neįsivaizduojate kas jūs esate ir tikro. Juk dalyvaudami Eksperimente užmiršote apie tai kad jūs esate ir jo Autoriais. Nematoma DNR magnetinė būsena – tai nuostabi ir unikali kosminė programa, kurios įsisavinimas leidžia kurti Visatoje naujus pasaulius...tokiu pagrindu kokiu jie niekada nebuvo kurti. Taip... Jums pakol kas sunku tai įsivaizduoti.

Žmogaus genetika – sudėtingas rinkinys, sudarytas iš skirtingų civilizacijų, skirtingų žvaigždinių sistemų atstovų genų. Į mūsų genetikos pagrindą sudėta 16–kos žvaigždinių civilizacijų sėklos. Iš Plejadų, Andromedos, Arktūro, Oriono ir Pokonteono (taip vadinamo Oriono žiedo sudedamoji dalis) žvaigždinių sistemų. Be genetinės sudedamosios, žmogui sukūrė daugiamatį šviesos kūną (tai yra dalinai tai, kas sudaro jums žinomą MER-KA-BA). Tai turi žvaigždinio tetraedro forma ( tai kad viena piramidė tarsi prasiskverbia į kitą ir sudaro sudėtingą struktūrą).

Po ne paprasto (Oi! Labai nepaprasto!) daugiamačio žmogaus sudarymo proceso, Didžiojo Eksperimento baigiamasis etapas prasidėjo. Tarp beribio vandenyno, netoli nuo šiuolaikinio Australijos kontinento, iš po vandens atsirado sala, kuris ėmė didėti ir didėti. Ir štai pagaliau ta sala pavirto į tikrą kontinentą. Jo pavadinimą daugelis iš jūsų jau girdėjote – Lemurija. Pirmoji iš naujų civilizacijų, kuri atidarė Eksperimento baigiamąjį etapą. Tai įvyko truputį daugiau kaip prieš 100 tūkstančių metų (98 004 metais prieš mūsų erą). Būtent naujame kontinente atsirado naujas žmogus – Lemūrietis.

Jie pirmiausia išsidėstė ten kur iš pat pradžių nusileido Plejadiečiai, pačio aukščiausio Žemėje kalno viršūnėje, jei matuoti jį nuo pagrindo iki viršūnės...dabar tai pati stambiausia Havajų sala, kur paslėptos lemūriečių "kanojos”.

Havajiečių senoliai ir šiandien jums papasakos, kad nuo tada veda savo giminę havajiečiai, kad ten buvo atėję Plejadiečiai, todėl kad taip kalba jų mokymas apie žmogaus atsiradimą.

 Pagal savo išorinę išvaizdą Lemūriečiai ne labai skyrėsi nuo šiuolaikinio žmogaus (tie žmonės kurie gyveno dar anksčiau, turėjo pavyzdžiui kitokį kiekį rankų ir akių). Tiesa skirtumas vis dėlto buvo. Visų pirma – ūgis. Jis siekdavo virš 6 metrų.

Moterys-lemūrietės buvo žymiai aukštesnės už vyrus. Ir tik civilizacijos saulėlydyje vyrai pasivijo savo ūgiu moteris.

Antra – akys. Jos buvo neproporcingai didelės, nepaprastos formos (Virgio trigrašis: atsiminkit Australijos gyvūną kuris taip ir vadinasi, aš galvoju ne atsitiktinai, o dėl savo akių - lėtasis Lemūras).

Trečia – jums neįprasta galvos forma, jos užpakalinė dalis buvo neproporcingai didelė. Čia palyginimas su šiuolaikinės civilizacijos žmogaus kaukole.

Nežiūrint į tai, kad Lemūriečiai buvo aukšti, jų kūnus negalima buvo pavadinti galingais ir muskulingais. Čia labai svarbu paminėti vieną detalę. TUO METU ŽEMĖJE SVORIO JĖGA BUVO KITOKIA. Žymiai mažesnė. (Virgio trigrašis: gravitacinis laukas, nes žemė tuo metu buvo pakylėta iš materijos) Štai kodėl aukštiems Lemūriečiams buvo lengva judėti žemėje. Mūsų planetą Lemūriečiai pavadino – GAJA. Pradžioje planeta Lemūriečiams davė gerą prasimaitinimą, sudarė geras sąlygas gyventi ir vystytis. Gana greitai praėjus rinkimo ir gyvulininkystės etapus, naujieji žmonės įvaldė laivų statybą. Pradžioje jų laivai plaukiojo su irklais, vėliau buvo sukonstruotos pirmosios burės.  Mokslas pas lemūriečius vystėsi dideliais tempais. Ką tik įsisavinus verslus reikalingus išgyventi materialiniame pasaulyje, civilizacija judėjo toliau. Tarp lemūriečių atsirado didelis kiekis mąstytojų, filosofų, mokslininkų. Iš paskos išaugo visa plejada inžinierių-išradinėtųjų. Ir štai vietoje burių lemūriečių laivai plaukia naudojant – galingus variklius, kurių veikimo pagrindą sudaro kristalų tarpusavio poveikio energija. Tam prireikė šimtų metų. Praėjo dar tūkstantis metų ir danguje pasirodė SAULĖS LAIVAI ( orlaiviai). Ar tikite draugai kad jie buvo žymiai tobulesni už jūsų šiuolaikinius lėktuvus ir raketas? Dar kaip tobulesni!!! Oro aparatų įvairovė siekė keletą dešimčių. Nuo greitųjų su kuriais galima buvo atlikti keliones aplink pasaulį iki labai lėtų, su kuriai skraidė vaikai... prižiūrint suaugusiems. Įsivaizduojate? Tai pasisekė lemūriečių vaikėzams. Jie beveik savarankiškai galėjo atlikti oro skrydžius.

Pas lemūriečius buvo kvantinis gyvenimo supratimas ir savo DNR jie žinojo viską apie saulės sistemą. Kvantinė DNR dirbanti 90% sudaro sąmonę vieninga su visata. Viena iš jūsų pačių seniausių dvasinių mokymų prašo jūsų būti  iš vien su viskuo.

Draugai mano, ar žinote kokių orlaivių nebuvo pas lemūriečius? KARINIŲ! Pas juos iš vis nebuvo jokios karinės technikos. Todėl kad lemūriečiai nei su niekuo nekariavo. Be pagrindinio žemyno – Lemūrijos, planetoje tada egzistavo dar trys žemynai. Tie žemynai nebuvo apgyvendinti kitomis žmonių civilizacijomis. Ir vienas iš pagrindinių lemūriečių tikslų buvo juos visus apgyventi, pastatyti ten miestus, kitus gyvenamuosius punktus, pravesti kelius, sukurti parkus. Prieš 35 tūkstančius metų Lemūrijos civilizacija pasiekė aukštą išsivystymo lygį.Viena iš pagrindinių problemų su kuria reikėjo susidurti Lemūrijos civilizacijai vystant savo visuomenę - žemas gimstamumas. Tai įvyko maždaug po 7 tūkstančių metų kai lemūrijos civilizacija pasiekė aukštą išsivystymo lygį. Nežiūrint į visas mokslininkų ir genetikų įvairių specialistų pastangas, vaikai gimdavo vis rečiau ir rečiau. Ir tada lemūriečiai nusprendė mesti visas jėgas tam, kad padidinti pragyvenimo amžių. Reikia pažymėti kad žmonės tada vedė labai teisingą gyvenimo būdą. Suderindavo protinį intelektualinį darbą su fiziniu, teikdavo daug dėmesio dvasiniam gyvenimui. Užsiiminėdavo tuo ką šiandien galima būtų pavadinti joga, specialia gimnastika, kruopščiai kurdavo dvasines praktikas (meditacijas). To rezultate gyvenimo trukmė padidėjo tris kartus. Anksčiau lemūriečiai gyveno panašiai 500 metų. Po to pradėjo gyventi panašiai 1500 metų. Bet tai neišsprendė pagrindinės problemos. Civilizacijos skaičius mažėjo. Kas visuomenėje iššaukė gilų nusivylimą. Jaunuolių širdyse gyveno meilė, sukuriamos santuokos. Bet kūdikio gimimas šeimoje tapo didžiule retenybe.

Ir štai kartą į Lemūrijos Aukščiausiąja Visuomeninę Tarybą atėjo vienas žmogus. Jis pranešė visuomeniniams veikėjams informaciją ir padarė nuostabų pasiūlymą. Pasakė kad suras NAUJUS ŽMONIŲ KŪNUS kurie taip reikalingi Lemūrijai. Atėjusį iš kart vos ne palaikė išprotėjusiu. Bet po to visgi įdėmiai jį išklausė. Ką gi pranešė šis žmogus? Pirmiausiai ištarsime jo vardą. Jį vadino Kraunas-Van-Selfingas-Rionijus-Kleus-Amodijus. Kai kurie Šviesos Darbuotojai jau žino kad lemūriečiu vardai tuo laiku apie kurį pasakoju buvo labai ilgi. Pirmas vardas žmogui buvo suteikiamas jam gimus. Antras – pirmose Pašventinimo apeigose ( kažkas panašaus kaip krikštijant). Trečias - santuokos metu. Ketvirtas – baigus išsilavinimą. Penktas – pasiekus pirmos sėkmės darbe. Šeštas buvo duodamas ne visiems ir tik tada, kada žmogus pasiekdavo ypatingus, svarbius pasiekimus, atradimus, savo profesionalioje ar visuomeninėje veikloje. Buvo Lemūrijoje žmonės kurie turėjo daugiau nei šešis vardus. Maksimalus skaičius – 16. Tiek vardų gaudavo patys įžymiausi veikėjai.

Amonijus - išvertus iš lemūriškojo reiškia „mokantis tyrinėti žemę", mūsiškai – archeologas. Trumpinimui, šį žmogų vadinsime Kraunu - vardu duotu jam nuo gimimo.

Archeologas Kraunas pranešė sensacingą žinę. Jis atliko nuostabų atradimą. Atlikdamas archeologinius tyrinėjimus šiaurinio žemyno centrinėje dalyje (dabartinė Eurazija) aptiko slaptą įėjimą paslaptingoje uoloje. Įėjimas buvo uždarytas. Keista buvo tai kad Kraunas savo sapne matė nežinomus simbolius. Angelai sapne jam pranešė, kad simbolių tikslus atvaizdas mintyse  (vizualizacija), leis atverti duris paslaptingoje uoloje. Atsibudęs archeologas iš atminties nupiešė visus ženklus popieriuje ( tuo laiku Lemūrijoje dar būdavo naudojamas popierius, todėl kad vėliau informaciją pradėjo užrašinėti telepatiškai specialiuose kristaluose). Vėliau ženklus išmoko mintinai. Priėjęs prie uolos mintyse nupiešė visus penkis simbolius, kuriuos jam pranešė sapne Angelai. Ir štai – stebuklas, didžiulė uola apsisuko apie savo ašį. Įėjimas laisvas. Kraunas žengė pirmyn. Po kelių metrų jis atsidūrė prie lifto aikštelės. Kai žengė ant jos, liftas pradėjo leistis žemyn.

Požemyje Kraunas susidūrė su kažkuo jam nepaprasto ir fantastiško. Ten giliai po žeme, specialiai įrengtoje patalpoje saugojosi žmonių kūnai. Jie ne buvo panašūs į lemūriečių. Ūgis beveik dvigubai mažesnis, galvos užapvalintos. Akys mažesnės, visai kitokios formos. Tos akys buvo ištemptos ne horizontaliai, kaip pas lemūriečius, o greičiau vertikaliai. Arčiau prie nosies atstumas tarp akių mažėjo, arčiau prie kaktos didėjo. Plaukai pas tuos žmones tik ryškiai raudoni, o ne rudi ar kaštoniniai kaip pas daugumą limūriečių. Žmonių kūnus negalima buvo pavadinti mirusiais. Kraunas suprato, kad jų kūnuose kažkokiu stebuklingu būdu dar vis rusena gyvybė. Bet tuo pat metu visi žmoniškieji kūnai  buvo be judesio. Lemūriečiai tada dar nežinojo apie somatchos būseną – kai Siela pakyla į aukštesnį pasaulį nenutraukdama ryšio su savo kūnu. Todėl Kraunas neapsakomai nustebo. Suprato, kad Angelai jį atvedė čia su konkrečia, labai svarbia misija. Labai susijaudinęs tyrinėtojas sėkmingai pasiekė žemės paviršių. Sekančią naktį vėl sapne Kraunas pamatė kaip tie žemo ūgio 3,5 metro (priminsiu Lemūriečių ūgis siekė šešis metrus) raudonplaukiai žmonės išeina iš požemio ir prisimerkia savo nepaprastas akis nuo ryškios saulės. Balsas sapne kvietė Krauną tuoj pat grysti į sostinę Jaruslimą ir papasakoti apie pamatytą visuomenės Tarybos vadovams.

Kraunas taip ir padarė. Tuoj pat buvo suruošta ekspedicija ir išsiusta tenai. Faktai pasitvirtino. Iš tikro paslaptingoje uoloje, giliai po žeme, specialioje patalpoje buvo aptikti žmonių kūnai. Lemūriečiai tada jau žinojo kad kūnas negali egzistuoti be Sielos. Todėl iškart sau uždavė klausymą: kur būtybės kurios šiuos kūnus įdvasino. Tikslaus atsakymo niekas negalėjo duoti. Įkaito karšta diskusija. Vieni pasiūlė uždaryti įėjimą į požemį ir „ nenervini Dievo". Kiti sakė kad tai tyčia pasiusta Lemūriečiam kaip išsigelbėjimas. Reikia ieškoti būdų kaip juos atgaivinti. Karšti ginčai tęsėsi visą mėnesį. Negalėjo prieiti vieningos nuomonės.

Vieną kart eiliniame visuomeninės Tarybos posėdyje, nuskambėjo naujas sensacingas pasiūlymas. Šį kart jis buvo nuo vieno iš vadovų, pavadinsiu jį Laertomisu.(vardas duotas nuo gimimo). Šis žmogus lemūrijoje buvo žinomas kaip blaiviai mąstantis ir mokantis išspręsti praktinius klausymus. Staiga jis pareiškė, kad kaip ir Kraunas matė reikšmingą sapną. Draugai mano reiktu pasakyti, kad tuo metu, skirtingai nuo jūsų, lemūriečiai labai pagarbiai vertino informaciją, perduotą per sapną (Krajonas juokiasi). Šios civilizacijos atstovai sapnus matydavo ne dažnai. Bet kada sapnuodavo sapną – žinojo kad tai informacija iš Dvasinio pasaulio. Į tai žiūrėjo su dideliu supratimu ir pagarba.

Ir taip Laertomis pamatė pranašaujantį sapną, kuriame jam parodė: požemyje, be raudonplaukių žmonių yra dar vienas, skirtingas nuo tų. Visiškai kitoks. Pradžioje gerbiamas lemūrietis net nesiryžo pasakyti kaip atrodo kūnas. Pasirodo tas kūnas turėjo keturias rankas. Bet nosis, akys ir veidas beveik nesiskyrė nuo lemūriečių. Laertomisui Angelai pranešė, kad greitai tas žmogus gali tapti gyvas. Bet tik tuo atveju jei visi aukščiausios visuomeninės Tarybos nariai norės šito. Tas keturrankis žmogus, pranešė Laertomisas, yra  Didysis Išminčius, pas kurį galima bus gauti atsakymą į bet kurį klausymą.

Šviesos Darbuotojams, ne sunku nuspėti kad po kruopščių paieškų paslaptingame uolos požemyje buvo atrasta dar viena patalpa, kurioje tikrai buvo keturrankio žmogaus kūnas. Ir štai tada Aukščiausioji Visuomeninė Taryba paėmė pauzę tam kad priimti svarbų sprendimą. Trims dienoms jos dalyviai atsitraukė nuo visų darbų ir vienatvėje apmąstė svarbų klausymą. Kitoje dienoje įvyko eilinis posėdis. Ir ką jūs galvojate visi Lemūrijos vadovai (o jų buvo 33) vienbalsiai nubalsavo už tai, kad atgaivinti Išminčių.

Kitą dieną iš šiaurinio žemyno, kuriame buvo rasta paslaptinga uola, atkeliavo naujiena. Ryte iš tos uolos išėjo tas pats keturrankis Išminčius. Jis pasveikino visus kas tuo metu ten buvo, tame tarpe ir Krauną. Po to ištarė pirmąją frazę, kuri įėjo į Lemūrijos istoriją. Kaip jūs galvojate ką pasakė didysis išminčius? Jo kūnas be judesio „užkonservuotoje" būsenoje (SOMATHI) prabuvo tūkstančius metų. Gal jis labai išalko ir paprašė maisto? (Krajonas juokiasi) Ne draugai išminčius ištarė kitus žodžius. Štai ta istorinė frazė: - kokia lengva planeta, kaip gaila kad ją reikės daryti sunkesne.

Tik po šios frazės jis paprašė ne valgio.. ne. Nepaprastas žmogus kreipėsi su prašymu duoti jam švaraus geriamo vandens. Per visą laiką, kurį Išminčius pragyveno Lemūrijoje (o tai daugiau nei du tūkstančius metų), jis nė karto nenaudojo maisto. Gėrė tik vandenį. Bet jo kūnas visada išliko sveikas ir raumeningas. Lemūriečiai pavadino, išėjusį iš uolos, Didžiuoju Vienišu Išminčiumi. Bet turėjo jis ir oficialų vardą – Amon-Ra-Khat-Vouk-Hami-Satja-Sinthi.

Išminčiaus frazė nustebino tuos, kurie pasitiko jį prie olos. Bet dar labiau jie nustebo kai sužinojo kad išminčius – ne tik paprastas kitos civilizacijos kuri gyveno žymei anksčiau už lemūriečius (šiame pasaulyje baigė savo egzistavimą prieš 134 tūkstančius metų). Amonas-Ra (šis sutrumpintas vardas išliko net iki jūsų dienų) pranešė kad yra Planetos Dvasinės Vyriausybės atstovas. Jo siela įėjo į ARIMORIJOS civilizacijos atstovo kūną, kuris specialiai ypatingu būdu buvo išsaugotas  senovinėje specialiose požeminėje slėptuvėje. Tos senovinės rasės atstovai buvo panašūs į lemūriečius. Bet buvo gerokai žemesni (netgi žemesni už raudonplaukius). Turėjo keturias rankas. O buvo dar vienas rimtas nematomas akimis skirtumas. Kiekvieno iš Arimoriečio krūtinėje plakė dvi širdys. Oi kad jūs žinotumėte kokie geri ir linksmi, protingi žmonės buvo tie Arimoriečiai. Kada nors aš papasakosiu jums apie juos. Na o dabar kalba apie lemūriečius ir apie jų didžiulį vaidmenį, kurį jie suvaidino išvystant šiuolaikinę žmogišką civilizaciją.

Amonas-Ra pranešė lemūriečiam kad jis atėjo su labai svarbia misija. Papasakojo kad Limūrijos civilizacija vaidina ypatingą vaidmenį Didžiojo Eksperimento kuris vykdomas Gajos planetoje (priminsiu kad taip lemūriečiai vadino Žemę) baigiamajame etape. Amonas-Ra nudžiugino žmones, pareikšdamas kad visi jie - iš tikro yra didingieji Angelai atkeliavę iš Dvasinio pasaulio. Kažkada visi jie praėjo griežtą atranką, kruopštų pasiruošimą ir tik po to įsikūnijo šioje planetoje. Būti tokio Eksperimento dalyviu yra labai garbinga ir atsakinga. Amonas-Ra paaiškino ir pagrindinį Eksperimento tikslą. Jo esmę sudaro tai, kad aukšto išsivystymo Sielos palieka savo Aukštąjį pasaulį, Dvasinę tėvynę, įsikūnija į materiją, palikdami savo dieviškąją pusę ir užmiršta apie tai kas jie iš tikro yra. Dievai nustoja būti dievais, išeidami į tankų pasaulį. O po to... Po to reikia sužinoti ar Dievai atsimins kas jie tokie iš tikro. Ar sugebės SAVARANKIŠKAI sugrįžti į Aukštesnįjį pasaulį? Ar pasiseks jiems rasti kelią namo? Lemūrijos laikotarpiu materija sutankėjo ne labai stipriai. Vienas iš tikslų, kuris buvo pastatytas lemūriečiams – sutankinti materiją, padaryti taip kad Uždanga skirianti materialų žmonių pasaulį nuo Dvasinio pasaulio taptų dar tankesnė. Tam reikia įvykdyti keletą užduočių. Štai ką pasakė Amonas-Ra:

"Viename iš žemynų mes turime pastatyti piramides. Jūsų protėviai statė panašias prieš 7 tūkstančius metų. Bet jos buvo su nukirstu viršumi. Tai planetinės energijos rezervuaras. Dabar pastatysime Piramides su aštriomis viršūnėmis, per jas į planetą eis energija, kuri padės sutankinti materiją. Palaipsniui svorio jėga (gravitacija) didės. Žmonės taps mažesnio ūgio, materijos tankis visoje planetoje išaugs. Anksčiau, kada aš buvau įsikūnijęs arimoriečiu, planeta irgi buvo sunkesnė. Štai kodėl dabar ji man atrodo tokia lengva. Gravitacija žymiai mažesnė. Iš tikro truputį gaila kad reiks padaryti planetą sunkesne... Bet tai mūsų misija draugai.”

Amonas-Ra ne važiavo gyventi į Lemūriją, jis pageidavo pasilikti kalnuose, nors sostinėje jam buvo suteiktos garbingiausio žmogaus privilegijos ir geriausias būstas. Jis pasistatė kalnuose sau puikų medinį namą (ne panaudodamas nė vieno dirbtinai sukurto elemento, viskas tik iš medžio). Iš sostinės pas jį pradėjo atvykti Limūrijos visuomenės vadovai. Aišku lemūriečiai uždavė išminčiui klausymą ir apie raudonplaukius žmones rastus uolos požemyje:

-         Kaip su jais pasielgti? Ir tada Amonas-Ra davė atsakymą:

-         Jums reikia juos pažadinti, išvesti iš Somatchos būsenos. Ar jūs vis dar nesupratote kam šitie kūnai?  

Atsakymą į klausymą žinojo tik Laertomis - tas pats visuomeninis veikėjas, kuriam prisisapnavo sapnas apie keturrankį išminčių uoloje.

-         Didysis vienišas išminčiau jie turi tapti mumis, o mes – jais?

-         Taip mano draugai. Tar raudonplaukių ir jūsų turi vykti santuokos. Pas jus gims vaikai. Tie vaikai bus prisitaikę prie planetos didelės svorio jėgos, gyvenimui tankioje materijoje. Žmogaus ūgis mažės, kūno sandara keisis, taps labiau raumeningas, prisitaikę fiziniam darbui. Todėl, kad gyvenimas tankioje materijoje sunkesnis. Ir jūs apie tai žinote.

Ir štai draugai mano, lygiai po mėnesio nuo šio pokalbio, įvyko šventinė raudonplaukių žmonių ATSIBUDIMO iš Somatchos ceremonija. Ta rasė gyveno dar prieš arimoriečius, laikotarpyje – nuo 298 – 376 tūkstančiai metų atgal. Jie vadinosi CHORAJONSAIS – saulės mokymo saugotojais. Chorajoniečiai ir lemūriečiai labai susidraugavo. Jaunuoliai ir merginos, vyrai ir moterys iš skirtingų rasių įsimylėdavo vienas kitą. Sukuriamos šeimos, gimdavo vaikai - sumaišytų rasių atstovai. Taip Lemūrijos "gelmėse” pradėjo užgimti naujos rasės. Taip pasaulyje pradėjo atsirasti tie, kuriuos paskui pavadins – ATLANTAIS. Bet prireikė dar tūkstantmečio, kad Atlantai atsiskirtų nuo Lemūrijos ir sukurtų savo naują rasę. O!!! Tai atskira didelė ir įdomi istorija apie kurią būtinai papasakosiu kitą kartą.

Baigiant šitą istoriją apie Lemūriją, norėčiau gyžti prie piramidžių statybos. Jūs supratote kad kalba eina apie taip vadinamas Egipto piramides? Ir tai jų statymo prieš istorija.

Kas liečia lemūriečių... Būkite jiems dėkingi. Jie atliko didelį darbą tam, kad atsirastų šiuolaikinė civilizacija. Tai buvo Šviesos jėgų desantas Žemėje. Jis su pagarba įvykdė savo užduotį. Dabar atėjo laikas jums, šiuolaikinės civilizacijos atstovams, suprasti dėl ko atėjote į šį pasaulį. SAULĖS DARBUOTOJAI jau suprato tai... Jūs, saulėtieji mano, vykdote savo Angelišką aukštą paskirtį, įsikūnijus iš Dvasinio Pasaulio. Todėl visus jus taip stipriai myliu. Ir tai iš tikro taip.

Pranešimas gautas per Sergėjų Kanaševskį, Rusija, Novokuzneckas 2010 spalis.