Ketvirtadienis, 04.06.2020, 23:37
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Spalis » 12 » Marija Magdalina. Per Tomą Kenjoną
13:17
Marija Magdalina. Per Tomą Kenjoną

Izidos Šventykla

 Tyrinėti Izidos paslaptis (Izidos misterijas) aš pradėjau nuo 12 metų, vadovaujant savo motinai. Kadangi mano motina buvo egiptietė, ji norėjo perduoti žinias kurias turėjo pati. Ji pradėjo su manimi užsiiminėt kai man sukako 12 metų ir aš tapau mergina. Aštuoniolikos aš įėjau į Egipto šventyklas, kad tęsti mokymąsi toliau vadovaujant žiniuonėms. Mano motinai tai tapo paskutiniu etapu. Ji padarė tai, kam ruošėsi.

Daugeliu atžvilgiu aš buvau "balta varna”, kaip jūs sakote.  Buvau žydaitė, bet tuo pat metu aš gavau išsilavinimą ir perėjau Egipto deivės Izidos inicializaciją. Kažkam tai gali pasirodyti keista. Mano šeima priklausė  išsilavinusių ir pasiturinčių šeimų ratui. Senovėje, žmonės su pajamomis, stengėsi aplankyti kultūros centrus, tame tarpe Graikiją ir Egiptą, taip pat kaip ir kitas Viduržemio jūros sritis. Mano tėvai buvo kilę iš Egipto, todėl mane ir nusiuntė mokytis ten.

 Mokymosi Egipte metu, aš praėjau pašventinimo apeigas Izidos šventykloje ir to laiko supratimo rėmuose, užmezgiau tiesioginį kontaktą su Izida. Man pasirodė įdomu tai, kad kažkuo Izida man priminė tai, ką aš anksčiau sužinojau apie Šechimę (moteriškumo pradžią judaizme).

Šechima išreiškia senovinį moterišką sugebėjimą persivertimams. Ji įveikia kliūtis ir užtvaras. Ji išlygina pusiausvyrą moters naudai – tuo pat metu ji save pateikia kaip ugninį aspektą, o ne švelnumą, minkštą esybę. Šechima – grubi, ugninė, vibruojančios galios išraiška. Ji niekada neturėjo fizinio kūno. Ji egzistuoja tik kaip energetinė substancija, taip pat kaip ir Izida.

Tokiu būdu, kaip jūs matote, aš bandžiau nustatyti kultūrinio supratimo pusiausvyrą, kurią man davė, susidedančios iš Šechinos, transformuojančios moteriškos energijos, ir tai ką aš sužinojau apie Izida šventyklose, tiesiogiai bendraujant.

Kontaktas su Izida įvyko tuo metu, kurį jūs vadinate meditacija. Mus mokė pereiti sąmonės langus – jūs tai vadinate  sąmonės būsenos pakeitimu, - ir per tuos sąmonės langus, mes turėjome priėjimą prie Izidos ir kitų Deivių. Kažkokia tai prasme, primena tai, ką šiandien jūs vadinate kontaktavimu. Aš irgi gaudavau informaciją nuo Izidos, bet apie ją niekam nekalbėjau, informacijos neperdaviau.

Vienintele išimtimi buvo išbandymo metu, kada aš pasakojau žynei apie tai, ką jausdavau tiesioginio kontakto metu. Jei informacija, kurią tuo metu gaudavo žynė, sutapdavo su tuo ką pasakodavau aš, išbandymas skaitydavosi praeitas. Tai vienintelis atvejis, kada man teko dalintis gautu.

Mane, jauną mergaitę, kuri vyko mokytis į Egiptą, mano mokytojai ir mano šeima laikė "labai gera”. Mane skaitė "aukšto skrydžio paukšte”, bet niekas net nelaukė, jei taip galima išsireikšti, kad Izida uždės ant manęs savo pirštą.

Todėl į Egiptą aš vykau tik tam, kad išplėsti nuosavą sąmonę ir gauti kitos kultūros supratimą, ko procese aš tapau Izidos (mokine).

EMANACIJOS IR INKARNACIJOS

Pati Izida niekada neturėjo pilnos inkarnacijos. Ji buvo per daug išmintinga, kad tai sau leisti. Tačiau ji inkarnuodavo savo nuosavas emanacijas.

Izida, savimi išreiškia moteriškumo transcendentinę energetinę išraišką. Pas ją yra kūnas, bet tas kūnas egzistuoja tik energetinėje formoje. Jis ne fiziškas. Ją galima pajausti skirtingose jos išraiškose – o jų pas ją daug – tame, ką egiptiečiai vadina Duwat (dvasinis pasaulis). Pati ji fizinės formos neturi.

Susitinkant su ja Duwat, ji gali prisistatyti žmogaus formoje, moters formoje, be to, pas tą moterį neretai būna sparnai. Vaizdas, kuriuo gali atsivaizduoti Duwat pasaulyje Dievas ar Dievaitės, neretai keičiasi, turi keletą aspektų ir gali pasirodyti įvairiose formose, priklausomai nuo to, koks pasireiškia aspektas.

Todėl, vienu atveju Izidą mato mylinčia, maitinančia Deive, kitu atveju – pas ją sparnai, trečiu – ji pakelia kontaktuojantį iki dvasinio jutimo aukštumų. Jei ją supykdė, ji gali pasireikšti ugninio stulpo išraiškoje. Izida gali pasireikšti įvairiose formose ir kokią jų ji pasirinks, priklausys nuo jos nuotaikos.

Ji egzistuoja neapsakomai aukštame vibracijų lygyje, kas reiškia kad jos pasaulis vibruoja labai aukštu greičiu. Tai Šviesos karalystė. Priklausomai nuo to, kaip jūs leidžiatės į materiją, vibracijų greitis žemėja, fiziniame pasaulyje judėjimas vyksta žymiai lėčiau nei šviesos karalystėse. Tai paprasta fizika.

Kada Izida, savo užuojautoje ar supratime, nusprendžia, kad čia, materijos karalystėje, būtinas jos būvimas, ji gali įkūnyti į žmogų savo emanaciją, savo šviesos fragmentą. Tuo pat ji niekada neįsikūnys visa pilnumoje. Pavyzdžiui kai Izida įsikūnijo į Mariją, Džošua (Kristus) motiną, tai buvo neapsakomai galingas būvimas. Tačiau, tai buvo tik Izidos emanacija. Todėl Marija, Motina buvo tuo pat metu ir Izida ir pati savimi.

Izida niekada nenusileis iš šviesos karalystės į materijos karalystę ir iki žmogiškos formos. Tam ji per daug išmintinga. Todėl, atskira asmenybė,  kurioje gali būti Izidos emanacijos fragmentas, greičiausiai turės gilius jausmus ir ryšį su pačia Izida. Tačiau tokiam žmogui aš pasakyčiau, kaip yra svarbu suprasti, kad tai ne pati Izida, o tik jos emanacija.

Emanacijos turėjimas gali tapti lobiu, bet tuo pat metu sudaro daug supainiotų situacijų: jei kažkas nusprendė, kad jis – Izidos įsikūnijimas, tai toks žmogus yra pasiklydęs. Žmoguje gali egzistuoti, tik nedidelė Izidos aspekto dalis. Tokiu būdu prieš tokį žmogų atsiranda uždavinys: pragyventi savo gyvenimą žmogumi. Kaip ne atrodytų paradoksalu, Izidos emanacija gali pasireikšti ir vyriškame kūne (tokiu atveju situacija tampa dar įdomesnė).

Gali susiklostyti supainiota situacija kaip žmogui, turinčiam tos dievybės aspektą, tiek ir tiems, kas jį supa.  Ir štai kodėl. Kokiu tai momentu emanacija tampa dieviškumo energijos "vedliu”, tada žmogus pradeda studijuoti šviesą ir dvasinę jėgą, kurią negalima supainioti su kažkuo kitu. Su ta emanacija būdami rezonanse žmonės, kurie randasi aplink tą žmogų, ant savęs išbando tos energijos poveikį, jusdami gilų sielos susijaudinimą.

Tačiau, jau sekančiu momentu emanacijos poveikis baigiasi ir viršų ima žmogiška būtybė. Ten, kur anksčiau buvo ryški šviesa, dabar pilka; atjautos vietoje gali atsirasti priešiškumas; nepriekaištingumo vietoje – manipuliacijos ir t.t. Todėl tie, kurie supa žmogų, nešantį savyje emanaciją, gali atsidurti nesusipratime. Pasimetimo jausmas atsiranda dėl jų gi pačių įsitikinimų, kad šis žmogus – dievo ar deivės įsikūnijimas ir jis negali pasakyti ką nors ar pasielgti neteisingai. Iš tikro šis žmogus savyje neša mišrią energetiką.

Turintis emanacija, gali būti supainiotas tuo atveju, jei jis ar ji nesupranta ar nemato ribų tarp švarios emenacijos ir iškraipyta žmogiškąja esybe – kitaip sakant, grubiomis žmogiškos natūros pusėmis.

Jei tokį žmogų supantys žmonės nesugeba pripažinti ar suprasti energetikos tikrovę, tokio žmogaus, jie patys atiduoda jam savo valdžią, tikintys tuo, kad viskas ką toks žmogus sako – sako Dievas. Tai pavojingas paklydimas.

Todėl, aš galvoju gyvybiškai būtina, kad tie, kurie turi dieviškų požymių emanacijas, pripažintų tai, kad pas juos egzistuoja apribota teritorija, kad jie žinotų, kada išeina iš emanacijos, kad turėtų nepriekaištingą dvasingumą, informuojant aplinkinius apie tai, kad jie išėjo iš emanacijos. Tačiau, dideliam apgailestavimui, tai būna retai, todėl žmonės, iš tokio žmogaus aplinkos privalo tai turėti omenyje, nepriimti viską ką jis pasakė kaip "pačio dieviškumo” žodžių. Jiems derėtų skirti, kada kalba emanacija, o kada – žmogus.

Mes gyvename didžiulėje Visatoje ir man pavyko susitikti ne su visomis ją apgyvenusiomis būtybėmis. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, iki šiol aš nė karto nemačiau pilno dievybės įsikūnijimo. Įsikūnija visada tik emanacija, todėl tie kurie sutinka būtybes, turinčias emanacijas, privalo apie tai atsiminti. Reikalas tame, kad dažniausiai asmenybės turinčios dievišką emanaciją, save supranta tik kaip viena ir nesuvokia ar nenori to, kad pas juos yra ir kitos asmeninės savybės. Tikiuosi kad ši informacija yra gyvybiškai svarbi, ypač šiuo metu, kai daugumas dievybių siunčia į šį pasaulį savo emanacijas.

Pakartosiu, kad nemačiau pilno dievybės įsikūnijimo. Tikiuosi supratote ką aš turiu omenyje. Tiems kas nesuprato, pasakysiu tiksliau. Mano pasisakymas taikomas ir visoms būtybėms su kuriomis aš kada nors susitikau. Tame tarpe ir su savo mylimu vyru Ješua (Kristumi).

Jis turėjo aiškią ir galingą emanaciją.(Virgio trigrašis: 8- tankio viršsielos Valdovo Sanandos fragmentą, daugiau apie tai rasite Selo Reičelo knygoje, kuri yra išversta mano puslapyje) Kada ta emanacija pradėdavo kalbėti, suvirpėdavo pasauliai. Tuo pat metu, kaip ir pas kiekvieną, egzistuojantį su emanacija, jis turėjo ir kitų aspektų. Kitaip sakant Ješua buvo ir Dievas ir žmogus. Pergyvendavo abejonių, nepasirinkimo ir dvasinių kančių momentus. Kažkam norėtųsi tikėti, kad jis visada pasilikdavo aiškiu šviesos spinduliu, nepalenkiamu ir neabejojančiu ir visada pasitikintis savimi. Tokia ir iš tikro buvo jo paprasta būsena. Tačiau ir pas jį būdavo neapsisprendimo momentai, kai jam atrodė esant aklavietėje. Kaip mylėjusi jį moteris ir kaip jo patikėtinis, aš besąlygiškai vertinau tuos momentus, kai jis dalinosi su manimi savo vidiniu nepastovumu. 

Bet visada jis sugebėdavo grįžti prie švarios jo emanacijos šviesos. Tai visa ir šiandien manyje iššaukia (dievišką) siaubą. Man tai lieka vienu iš didingiausiu jo stebuklų – kad jis galėjo grįžti, pasilikdamas amžinai ištikimas savo nuosavai dieviškai emanacijai. Tai ir yra jo dvasinio tobulumo esmė, kurią aš stebėjau.

Žmonės dabar turi suvokti permainų būtinumą – žmonija turi pakeisti savo gyvenimo būdą Žemės atžvilgiu – Žemės, kaip Didžios Motinos, Didžios Moters – tai atsispindės bet kokiuose moteriško prado pasireiškimuose. Kitas Izidos metaforiško sugrįžimo aspektas yra tame, kad vis daugiau moterų, ypatingai jaunos kartos, pradės imti valdymo vairą į savo rankas. Vis daugiau vyrų, ypač jaunos kartos atstovai, su džiaugsmu dalinsis savo įgaliojimais, nes jie supras, kad pervesti žmonijos civilizaciją per šiuos laikus, reikia dviejų - vyro ir moteris.

Taip, aš dalyvavau tame Slaptame pokylyje, kurį pavaizdavo savo įžymiame paveiksle Leonardo Da Vinči. Ir aš sėdėjau Ješua  dešinėje pusėje, nes aš pagal jo nuomonę, pasiekiau daugiau, nei kiti jo mokiniai ir gavau nuo jo patį brangiausią mokymą.

Da Vinči tapė šį paveikslą, remdamasis savo žiniomis iš Akašų Kronikų, nes iš tikro turėjo aukšto išsivystymo lygio dvasią ir intelektą. Kada pavojinga buvo sakyti apie moters lygias teises – nes tamsus bažnyčios apsiaustas užtemdė visą moterišką dieviškumo aspektą, vaizduodavo moters buvimą, bet niekada tai nedarydavo atvirai.

Taurė, kuri buvo panaudota Slaptame vakarėlyje, kaip ne keista buvo paprasta molinė taurė. Ant jos nebuvo jokių papuošimų ir ji visiškai nebuvo panaši į tas labai išpuoštas taures, kurias pavaizdavo vėlesni dailininkai. Žmonės pradėjo tikėti, kad ta taurė šventas Graalis, turintis stebuklingas savybes. Dėja tame pasireiškė žmogiškas polinkis – tikėti, kad jėga egzistuoja kažkur išorėje ir kad ją galima užvaldyti.

Tikroji Graalio taurė – moters įsčios. Todėl tai yra ironija ir tragiškumas, kad vyrai visada ieškoję šventos Graalės, nepastebėjo, kad ji pastoviai buvo su jų moterimis, su kuriomis jie susitiko gyvenime.

Asmeniškai man tai, kas dabar vadinama Paskutiniu susitikimu  buvo ypatingu įvykiu. Aš žinojau kad situacija artėja prie pabaigos. Tačiau to susitikimo tikslas buvo dvasiškos jėgos perdavimas. Kai Ješua perlaužė duoną ir dalino ją, tuo pat jis dalino ne tik duoną, bet ir atitinkamą dvasinės energijos rūšį. Tai buvo jėgos perdavimas. Visas vakaras buvo įelektrintas energija. Jis žinojo kad jam reiks praeiti inicializaciją per mirtį. 

Mokymo iškreipimas

Kaip ta, kuri buvo gavusi nuo Ješua žinias, aš pasakyčiau, kad su laiku jo mokymas buvo stipriai iškreiptas. Jis pirmiausiai kalbėjo apie tai, kad kiekviename žmoguje yra dieviška jėga. Tai dovana, duota visiems žmonėms, bet tai tokia dovana, kuria reikia rūpintis, ją reikia užauginti. Jei jos netausoti, tai žmogaus nepadorumo pelėsiai ir galingos žmogaus negatyvumo šaknys, nuslopins ją. Jis visada sakydavo, kad žmonės turi nepavargdami apdirbinėti sielos sodą.

Išreikšdamas savo mokymą, jis visada naudojosi metaforomis, nes mano manymu širdyje jis buvo poetu ir suprato, kad metaforos kaip durys, atidarančios kelią į sielą. Todėl, kai jis sakydavo apie tikėjimą, prilygstantį garstyčių žirneliui, turėjo omenyje, kad reikalinga nors truputėlio tikėjimo. Tuo pačiu jis nebuvo aklo tikėjimo šalininkas. Manė kad tikėjimas turi atnešti vaisius.

Ješua matė, kad žmogiškoje širdyje gali užaugti meilės sėklos, kurios pakeis pasaulį. Tikėjo kad ta meilė išeina nuo tėvo ir motinos, kadangi savo maldą, kurią jūs vadinate Viešpačio Malda ir kurią skaitė aramėjiškai, pradėdavo nuo kreipimosi į Tėvą ir Motiną. Tačiau vertime, kreipimasis į Motiną pradingo.

Tai buvo kreipimasis į Didįjį Tėvą ir Motiną, malda turėjo eiti iš vidaus. Jis tikėjo, kad gyva dievybė gyvena žmogaus viduje, todėl kada jūs meldžiatės tėvui ir motinai, jūs meldžiatės tėvui ir motinai savo viduje, o jau iš žmogaus vidaus malda pakyla prie žymei stambesnio aspekto. Išoriškai atrodė, kad žmogus meldžiasi kažkam išorėje, tačiau iš tikro jis meldžiasi vidiniam savo brangiausiam sielos aspektui, išeinančiam toli už šio žmogaus asmenybės ribų.

Ješua paveldėjo senovės supratimą apie vyriškumo ir moteriškumo pusiausvyrą, todėl ir melsdamasis jis kreipdavosi į Tėvą ir Motiną. Ne jis atėjo prie Trejybės koncepcijos, kurioje nėra Moteriško prado. Ta koncepcija buvo sukurta vėliau, asmenybėmis iškraipiusiomis mokymą savo klastingiems tikslams. Šiandiena, šiuo metu klaidos gali būti ištaisytos, teisybė išaiškės ir su dviejų tūkstančių metų melu bus baiga. Tebūnie taip.

Viso to tragedija slypi tame, kad pateikiamas Kristaus mokymas, iš tikro buvo toli nuo jo pirminio supratimo. Per paskutinius du tūkstančius metų, jo mokymas buvo naudojamas kaip priedanga valdžios sukoncentravimui ir manipuliacijoms. Dabar, kai mes įeiname į naują laiko ciklą, tą nesupratimą galima ištaisyti ir žmoniškosios dvasios iškrypimai gali būti išgydyti.

Kodėl du tūkstančius metų buvo slepiamas moteriškas pradas, aš neturiu paaiškinimų. Gal toks buvo dviejų tūkstančių metų ciklas. Dabar aš žiūriu į tai, kaip į dulkes ant mano mylimo vyro mokymo knygų, kurias reikia paprasčiausiai nupūsti.

 Malda, Dievas, Sąmoninga kūryba.

Didysis Tėvas/Motina – ne asmeninė būtybė – kūrybinė jėga, veikianti nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės. "Tai”, amžinai besivystantis kosminio kūrimo procesas. "Tai”, vyksta dėka pagrindinės kūrybinės įtampos tarp to, ką galima pavadinti vyrišku poliumi ir moterišku sąmonės poliumi. "Tai”, dalyvauja kūrime, palaikyme, sunaikinime visų kosminių formų. "Tai”, neatsimena ir nesidomi atskiromis žmogiškomis asmenybėmis. "Tai”, ne ta sąmonė į kurią reikia kreiptis maldoje – kadangi tai ne asmeniška. Tai pats suvokimo procesas.

Tas suvokimo procesas vyksta didžiajame kosmose ir atskirų būtybių, apgyvenusių Žemę, lygyje, tame tarpe ir žmogaus lygyje – bet kuriame lygyje, net iki dalelių, kurias jūs dabar vadinate atomais ir elementariomis dalelėmis. Tokiu būdu Tėvas/Motina Dievas įsikūnija jumyse.

Ješua suprato, kad su tuo Tėvo/Motinos Dievo aspektu, esančiu žmogaus viduje, galima bendrauti. Pavadinkime tai ne dievas/dievas o „kūrybinis pradas." Tas „kūrybinis pradas" jumyse egzistuoja labai giliai. Tai duoda jums galimybę kvėpuoti, širdžiai – plakti, jums suprasti mano žodžius.

Ta kūrybinė jėga egzistuoja kiekviename jūsų organizmo lygyje, nuo smulkiausio atomo iki molekulių, iš kurių sudarytas jūsų kūnas, organai ir netgi jūsų smegenys, jūsų protinė patirtis šiame pasaulyje.  Visa tai, visa iš ko jūs sudaryti, yra to kūrybinio prado išraiška.

Jūsų seserys ir broliai, žmonės kaip jūs, pasireiškia, kaip ir jūs, to pačio kūrybinio prado nepakartojama išraiška. Tokiu būdu, perkeltine prasme, pas jus vienas tėvas ir motina. Viskas, egzistuojantis pasaulyje, visi augalai, gyvūnai – visi jie nepakartojamos, to pačio kūrybinio prado, išraiškos, kuris pasireiškia ir jumyse. Dieviškumo dovana, kuri priklauso žmonėms – tai galimybė suvokti tą kūrybinį pradą, tą gyvą dieviškumo jėgą, kuria ir esate jūs...

Todėl, kai Ješua sakė "tėvas/motina Dievas, taip jis poetiškai išreiškė tą kūrybinę jėgą. Jis suprato, kadangi buvo mokomas senovės žiniomis, kad visa kūrybinė pradžia išteka iš priešingybių sąjungos. Ješua, tas kūrybinis pradas, nebuvo neįvardyta jėga. Jis žinojo, kad su ja galima užmegzti ryšį, bendravimas šventų švenčiausioje, savo sieloje. Jis iš tikro suprato, kad čia, šventų švenčiausioje savojo "AŠ”, kūrybinis pradas tampa labai asmenišku. Tokiu būdu praeidamas pro vidines duris, Ješua sudarė sąjungą su kūrybiniu pradu, ir "tai” reagavo į jo siekius, kuriuos jis vadino malda. Todėl tiems, ką šiuo laiku nepatenkina palikimo iškraipymai ir interpretacijos, kurias siūlo bažnyčia, kam žodis "malda” atrodo netinkamu, o žodžiai tėvas/motina Dievas sukelia nemalonumą, aš pasakysiu: pakeiskite žodį "malda” išsireiškimu "kūrybinis poreikis, valia”, o išsireiškimą "motina/tėvas Dievas išsireiškimu "kūrybinis pradas”.

Ješua tvirtindavo, kad ne būtina melstis šventykloje – iš tikro tai buvo nereikšminga, ryšys su kūrybiniu pradu – viduje jūsų. Tai priešpastatė prieš jį tuo metu  šventikus, katalikų bažnyčios šventikus. Todėl jie (bažnyčia) padarė jį savo aukščiausiuoju mokytoju ir savo valdžios simboliu, bet tuo pačiu išėmė iš jo mokymo labai svarbų aspektą, kurį sudaro tai, kad nebūtina eiti į šventyklas ir bažnyčias – jus girdi ne ten, o subtiliame jūsų sielos kamputyje. Kada jūs kalbate su valia, daiktai pradeda judėti. Jūs galite judinti pasaulį.

Šventi santykiai – tai pirmiausia tie santykiai, kurie kuriami tvirtais tiesos pagrindais. Šiame pasaulyje tai sutinkama labai retai. Nes prie tokių santykių neįmanomas melas ir manipuliacijos. Tas procesas reikalauja drąsos, švarumo, ištvermės ir puikaus jumoro jausmo. Tai nelengvas kelias, bet tai - pats trumpiausias kelias, kuriuo galima prasibrauti iki Didžios sielos, kuria ir yra kiekvienas žmogus. Ar galima tai pasiekti? Priklauso nuo pačio žmogaus. Kokiose santykiuose jie yra, seksualiniuose ar platoniškuose, vaidmens nevaidina. Jei norite pažiūrėti ar tinka jums tas kelias, užmegzkite santykius su žmogumi lygiu jums. Prisiekite sakyti vienas kitam tik tiesą ir praeikite pro siaubingas tos priesaikos pasekmes. Tos pasekmės siaubingos, jos gąsdina, nes jos ir išaukština. Tai dvasinio kario kelias.

Kiekvienai moteriai aš pasakyčiau taip: suraskite savyje drąsos, kad pasakyti savo teisybę. Deivė grįžta per širdį ir protą kiekvienos moters. Per tiesos ištarimo aktą keičiasi pasaulis. Raskite savyje drąsos, kad atidaryti duris. Nepalikite jų užvertomis. Aš kalbu apie širdies duris, nes savo širdyje moteris saugo savo "aršią” tiesą. Tačiau pasaulis gali pasikeisti tik tada, kai tą tiesą sako, kai dalinasi ja. Tai ir yra Deivės prisilietimas. Moteris išmokė tylėti, prašyti leidimo.

Šiuo metu moteris sugebėjusi aptikti savyje pakankamai drąsos: (turi) leisti sau kalbėti tiesą, susikaupusią pas jas širdyje, kokia ta tiesa bebūtų – linksma ar niūri, pripildyta pasitenkinimo ar aršumo. Tą tiesą reikia išreikšti. Ją reikia išsakyti. Jei mes norime pakeisti šį pasaulį, kad jis išgyventų, tai tą tiesą reikia išklausyti. Ir čia vienas lygis seka paskui kitą.

Žemė – kaip Kosminės Motinos įsikūnijimas – kalba savo netektimis, rūšimis (gyvūnų), kurie išnyksta. Tai jos teisė.

Tokiu būdu egzistuoja atitinkama paralelė, tarp Žemės ir visomis moterimis. Gal būt jūs, kaip asmenybė, negalite sakyti tiesą už Žemę. Bet jūs galite sakyti tiesą apie save – jūsų tiesą. Ir tai Deivės balsas – skambantis per jus. Sukaupkite drąsos, kad prakalbėti. Štai ką aš pasakyčiau moteriai, kuri gyvena šiuo laiku.

Kiekvienam vyrui aš pasakyčiau: suraskite savyje jėgų nešti savo moterų tiesą. Jus išmokė neklausyti, negirdėti ir nepripažinti. Jūs turite pasikeisti. Jūsų pasaulis ir jūs patys ant išnykimo ribos. Laikantis savo rankose valdymo vadžias ir neperduodami nė vienos iš jų (moterims), jūs vedate savo likimo arklį tik viena kryptimi ir jūs nežinote kuo pasibaigs šis kelias. Nereikia bėgti nuo sudrebančios Žemės, kai jūsų moterys sako jums apie savo pyktį, nes pats sudrebinimas gali išlaisvinti jus, bet tik tuo atveju, jei jūs sugebėsite tai pernešti.

Klausykite ir savo širdies: atsakymai į jūsų dilemas randasi ne tik jūsų sąmonėje. Jus išmokė nepasitikėti savo jausmais ir nesureikšminti jų, bet jie vaidina akivaizdų vaidmenį jūsų sugebėjime pažinti. Supraskite, kad jūsų gyvenimas – Žemės dovana, didžios motinos viso esamo šiame pasaulyje. Supraskite, kad tai, kaip jūs gyvenate dabar, nešą žalą jūsų motinai. Jei rasite savyje jėgų išlaikyti savo moterų tiesą, ta tiesa išlaisvins jus. Bet jei jūs, kaip ir iki šiol toliau slopinsite moters balsą, viskas prapuls.

Jėga, atverti naujus grožio pasaulius, darnumo ir šviesos, slypi mažame pasirinkime, kurį jūs darote. Pačios mažiausios smulkmenos gali turėti labai rimtas pasekmes. Atsiminkite tai. Vertinkite smulkmenas, trumpas savo gyvenimo akimirkas, ypatingai santykiuose su savo moterimis ir Žeme.

Kas liečia tai, kas vadinama dieviška moteriška pradžia, tai pagrindinę rolę vaidins tiesa. Išaugs poreikis kiekvienam sakyti savo teisybę, kaip ir poreikis likti be kalbos, kad apsiginti, - du poreikiai, kurių vektoriai nukreipti į priešingas puses. Planetos likimas ir be abejonių žmonijos likimas, spręsis priklausomai nuo to, koks aspektas paims viršų. Ar kalbės tiesą, ar įsivyraus tyla?

Tokį pasirinkimą darys ir individualiame lygyje ir kolektyviniame. Kiekvienas savo viduje turi pasverti, kokios gali būti pasekmės nuo tiesos ištarimo ir kokios pasekmės – esant tylai.

Sakysim taip: Žemė ir žmonija kokia tai forma išgyvens. Bet jeigu įsivyraus jėgos, bandančios "užčiaupti burną” tiesai, pasaulyje daugeliui metų į priekį susiformuos sunki, negatyvi situacija, kuri išliks iki to momento, kai galų gale viršų paims tiesa, dvasinė šviesa. Todėl, sakant tiesą dabar – savo tiesą – šiuo laiku, mes pagreitiname žymei aukštesnio likimo atėjimą...

 

Peržiūrų: 2330 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/4
Viso komentarų: 4
0  
1 Almiasas   (19.10.2011 11:34) [medžiaga]
Virgi,

Šiek tiek dėl vardų smile

Originalus hebrajiškas vardas yra ne Džošua, o Ješua. šio vardo reikšmė yra "Jehova yra išsigelbėjimas".

Kristus kilęs iš graikiško žodžio "Christos", jo reikšmė yra "pateptasis". Hebrajiškas šio termino atitikmuo yra "Mesiah", kaip lietuviškai sakome Mesijas.

0  
2 virgis   (19.10.2011 12:29) [medžiaga]
Koks skirtumas Ješua ar Džošua, esmė tame ko jis mokė... O Jehova yra visai kita būtybė...

0  
3 Almiasas   (19.10.2011 12:42) [medžiaga]
Na taip, esmė yra mokyme.
Bet kad vardai yra tokie, kokie yra ir jų reikšmė taip pat yra tokia, kokia yra, ir nieko čia nepadarysi...

Dar keletas pavyzdžių:

Aleliuja - hebrajiškai "Haleliujah" - reiškia "Šlovė Jah" = "Šlovė Jehovai".

Žodį „Adomas“ tyrinėtojai sugretina su hebrajų kalbos žodžiu „adamach“ - „motina žemė“. Taip vadinamas molis ir aplamai drėgnas raudonas dirvožemis.

0  
4 PlejadieteLina   (20.01.2012 01:28) [medžiaga]
Taip, daud kas netiki, kad Marija Magdalina buvo Jezaus zmona. Bet... TAI TIESA!
Viena is mano reinkarnaciju buvo Italijoje, Romoje. Viena karta, kai as regejau sia savo reinkarnacija, man teko nustebti nuo to, ka as suzinojau! As buvau kazkokiam sename archyve, ir kazka skaitinejau... Na ir... ir perskaiciau tai, kad Jezus Kristus turejo... zmona Marija Magdaliete! Taigi. tai tiesa, mano Mielieji. Si paslaptis, kaip ir daug kitu, pasirodo yra slepiamos Romos - Vatikano archyvuose.
Da Vincio garsusis paveikslas ''Mona Liza'' vaizduoja ne ka kita, o Marija Magdalina. Taip pat ir ''Paskutine vakariene''. Siame Da Vincio paveiksle Ji sedi Jezui is desines. Tik reikia gerai isiziureti. Matyt Da Vincis, sia paslapti zinojo!

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Spalis 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
     12
3456789
10111213141516
17181920212223
24252627282930
31
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0