Kiekvienas iš mūsų savo gelmėje jau mokame būti laimingi. Viskas, ko mums reikia, - tai prisiminti šią būseną, paliesti ją. Jeigu žmogus yra laimingas, džiugus, jeigu jis yra netgi mylintis – tai yra normali būsena – ta, kurią mes atsinešame į šitą gyvenimą. Jeigu to nėra, tai mes kažkur tai nusimušėme.

Richardas Davidsonas atliko eksperimentą. Esminė sąlyga buvo, kad meditavimo praktikos patirtis būtų ne trumpesnė nei 10 000 valandų. Kai kurių vienuolių patirtis siekė ir 50 000 valandų. Richardas paprašė atlikti kai kurias meditacijos praktikas, o pats stebėjo, kas vyksta smegenyse, su magnetinio rezonanso tomografu bei elektrokardiografu.

Jie padarė tris atradimus. Pirmasis - smegenų neuroplastiškumas. Kitaip tariant, mūsų smegenys gali keistis ir persitvarkyti gyvenimo procese, mūsų veikiamos. Anksčiau buvo manoma, kad dėl kai kurių psichikos sutrikimų atsakingos tam tikros smegenų sritys ir to neįmanoma pakeisti, bet dabar mokslininkai suprato, kad meditacija leidžia pertvarkyti smegenis fiziniu lygiu. Mūsų smegenys turi neribotas galimybes keistis.

 Antrasis atradimas: meditacija, kitaip nei vaistai, leidžia eistis visiškai atsikratyti daugybės psichikos sutrikimų - būtent dėl smegenų neuroplastiškumo. Vis dėlto veikti reikia palaipsniui ir iš pradžių verta derinti vaistus ir meditaciją - nedaryti staigių judesių

Ir trečias atradimas: meditacija labai gerai veikia mūsų fizinį kūną, imuninę sistemą, gebėjimą koncentruotis ties sudėtingomis užduotimis nepatiriant streso.

Davidsono eksperimente dalyvavo ir koledžų studentai, neturintys jokio meditacijos patyrimo. Profesorius paprašė jų medituoti kasdien, po valandą, aštuonias savaites. Paskui pažiūrėjo, kaip pasikeitė pozityvus jų smegenų aktyvumas: jis padidėjo 10-15 procent. Pagrindinis meditacijos tikslas – sutelkti dėmesį į save ir galiausiai „nuraminti" savo mintis. Pažengusieji jau žino, kad medituoti gali bet kur ir bet kada, jie gali pasiekti vidinę ramybę, nesvarbu, kas vyksta aplink. Taip pat jie suvokia, kad be didelių pastangų gali kontroliuoti savo emocijas, pavyzdžiui, pykčio protrūkius. Jei ir jūs norite pasiekti šių rezultatų, pirmiausia turite išmokti sutramdyti savo mintis ir kontroliuoti kvėpavimą.

Meditacija  - ne technika ir ne protu ar pastangomis sukeliama pasekmė, o labai subalansuotas fizinis–dvasinis, energinis reiškinys, būsena. Dažniausiai žmonės sumaišo būseną ir techniką, todėl, dėl nesąmoningumo, dažniausiai lieka tik technika. Pradedančiam gali atrodyti, kad užtenka stengtis, atsisėsti tam tikra poza, kalbėti maldos ar mantros žodžius ir meditacija įvyks. Bet tai virsta tik poza, vaidinimu ar vidine kova.

Mums trūksta atsipalaidavimo. Bet tai nėra dirbtinis atsipalaidavimas, jo negali pasiekti pastangomis. Nėra taip, kad stengsiuosi ir atsipalaiduosiu. Jeigu stengiesi  atsipalaiduoti, tai sukuria įtampą. Ką daugelis žmonių ir daro. Tam tikras nervingumas, tam tikras vidinis stresas atsitinka kaip pasekmė. Nes pastangos neveda į atsipalaidavimą.

Prievarta, kontrolė ar pasipriešinimas proto veiklai, daro jį dar aktyvesniu. Jūs negalite jo apraminti, jei galvojate: "Aš turiu nuraminti savo mintis”. Jeigu jūs seksite sąmonės tikslą, pastebėsite, kad po trumpų ramybės periodų, dažniausiai ateinančios mintys susijusios su neišspręstomis fizinėmis ir emocinėmis problemomis. Ir labai greitai, vietoje meditacijos jūs aptiksite, kad fantazuojate apie visus galimus scenarijus, kurie galėtų iškilti.

Meditacija yra bemintė, be galo subalansuota dvasinė būsena, beturinės sąmonės būsena. Atsitikus meditacijai vyksta gyvas egzistencinis procesas, transformacija, sielos ir viso žmogaus transformacija. Kaip augant sėklai, be tokios transformacijos, sėkla negali tapti medžiu.  Taip siela be jos negali pabusti, tapti dieviško okeano dalimi, pačiu okeanu.

Meditacija – tai švarus suvokimas. Tikroji meditacija vyksta tada, kai protas ramus ir tylus, bet dėmesingas. Jis mato mintį, bet jos nekontroliuoja. Meditacija reikalauja daugiau nei paprasto atsipalaidavimo, koncentracijos ir suvokimo be pasirinkimų. Paprastai, tokia būsena pasiekiama, tik po ilgų savojo "aš” tyrinėjimų. Tai apima galimybę pilnai sekti kiekvieną minties ir jausmo niuansą, priklausomai nuo jų atsiradimo.

Švarus suvokimas pasiekiamas tada, kai jūs laisvai išreiškiate mintis ir emocijas, priklausomai nuo jų atsiradimo, bet tuo pat metu, sugebate suprasti ir laisvos erdvės suvokimą, tai kas būtina. Tai reiškia: Jeigu jūs jaučiate kančią, jūs pilnai ją išreiškiate, vietoje to, kad slopinti. Tai ne visada lengva, ypatingai šiuolaikinėje visuomenėje.

Meditacija -  sielos augimo būdas. Nesvarbu informacija, o svarbu – transformacija. Nesvarbu, kiek mes žinome apie augimą; svarbu, ar augame. Nesvarbu, kad kompiuteryje, savo smegenų biokompiuteryje nešiojamės visus šventraščius ir šventųjų gyvenimų aprašymus. Svarbu, ar siela pabudus, dvasinga, meditatyvi.

Sėklos augimas visuomet ateina iš vidaus, iš sėklos vientisumo, o meditacija ir sielos augimas – iš sielos vidaus ir sielos vientisumo. Vientisas ir reiškia sveikas. Žmonės paprastai kalba apie kūno sveikumą, o čia turime omenyje individo vientisumą nuo kūno iki sielos, Dievišką vientisumą.

Susidvejinimo požymis yra piktosios dvasios ar velnio ir kovos prieš jį sukūrimas. Meditacija yra tarsi buvimas anapus dievo ir velnio, anapus pykčio ir meilės, kūno ir dvasios, minuso ir pliuso darnus sujungimas.

Sėkla nesąmoningai krinta į dirvą žemyn ir iš ten pradeda skleistis, o siela sąmoningai kyla aukštyn į dvasią ir skleidžiasi iš ten. Meditacija – būdas atsiskyrusiai, ego lukšte užsidariusiai sielai grįžti į dvasią, visumą, į Dieviškumą. Tai individui suteikia vidinę palaimą ir laisvę, kuri nedingsta su mirtimi, o veda anapus jos.

Šiandiena, daugumai žmonių, nereikalinga būti vienuoliu ir tai netgi nerekomenduojama. Mums reikia pilnai ištirti gyvenimą visuose jo aspektuose. Netgi jeigu jūs pasiekiate pilną suvokimą 5 minutes per dieną, tai sėkmingai sekate prašviesėjimo keliu.

Normali žmogaus būsena, kai žmogaus protas, kūnas ir siela yra visiškai atsipalaidavę ir jungiasi panašiai, kaip medis su dirva ir su dangumi. Tuomet per žmogų pradeda tekėti natūrali vitalinė energija. Ir ne tik vitalinė. Vitalinė,  seksualinė, kundalini – trys bazinės energijos, kurios yra juntamos. Ir tas tekėjimas yra tarsi orientacija, orientyras, kaip reikėtų elgtis. Vitalinė energija veikia ir valo,  užpildo, mus vitalizuoja panašiai, kaip vanduo upę, vanduo dugną ir krantus, kurie tampa upe, kai jais pradeda tekėti vanduo.

Medituojantys pradeda justi kūną, duoda jam tik tai, ko reikia ir tada kūnas tiesiog neužsiteršia. O jeigu truputį ir užsiteršia, tai yra išsivaloma tekant vitalinei energijai. Žinoma, valosi ir geriant vandenį, geriant kitus skysčius, valgant tą maistą, kuris tinka mūsų kūnui.

Dauguma žmonių, kadangi jie nesielgia gyvenime iš vidaus, tai save pameta, iškrypsta. Kai pameti save, tuomet ieškai pakaitalo. Tuomet jautiesi negerai, tuomet jauti įvairias įtampas, įvairius norus ir tuomet pradedi lakstyti. Pradedi ieškoti, kas čia galėtų užpildyti tai, ką mes pametėme. Faktiškai  – niekas. Žmogus gali taip lakstyti nuo gimimo iki mirties. Jis arba ras vėl, ką pametė, save, arba jis ir mirs pametęs save po šito gyvenimo ir kitą gyvenimą vėl gims panašus.

Mes dar prieš gimimą pradedame kabintis į embrioną,  vėliau į vaisių, dar vėliau gimus kabinamės į kūną, tėvus, gyvenimą. Taip esybė darbo, tikėjimų dėka susitraukiame iki kūno. Visiškai pametame savo vidų, vidinį šaltinį ir pamirštame, iš kur ir ko mes čia atėję. Turint vidinio inteligentiškumo, tai vieną dieną suprantame, kad mums nereikia kabintis į kitus, nes viską, iš ko ateina turtai, įvairios gebos, laimė, džiaugsmas, meilė, jau turime savo viduje. Ši įžvalgos būsena ir yra meditacija.

Sėklai nereikia kabintis į tą medį, nuo kurio ji nukrito. Sėklai reikia ieškoti naujos vietos, kur ji galėtų augti. Žinoma, sėkla negali judėti. Bet siela gali judėti, gali keisti vietą ir, jeigu ji yra supratinga, ji nesikabina į tėvus. Ji ieško savo vietos, kurioje natūraliai, per harmoniją su kūnu galėtų susijungti su pasauliu.

Kai mes pradedame mokytis ne tik susitraukti, protauti, dėti pastangas, bet ir būti natūralūs, atsipalaiduoti ir justi dvasios tekėjimą, vitališkumo tekėjimą per mūsų kūną – viskas pradeda stotis į vietas, mes meditatyvėjame.

Jeigu to nėra – kažkur esam save pametę. Galbūt įkritome į kokį nors tikėjimą ir susitraukėme. Labai retai rasit šventyklą, kad jums pasakytų – atsipalaiduokit. Dažniausiai pasakys – susikaupkite, dabar yra susikaupimo metas. Bet tai yra nenatūralu. Tai nėra tikra. Susikaupęs negali būti ramus, negali būti atsipalaidavęs, negali būti tyloje, negali būti širdyje. Tik visiškai atsipalaidavus... Ir kas nuostabiausia, tame atsipalaidavime yra daug daugiau darnos, daug daugiau gyvybės, daug daugiau pusiausvyros. Todėl, kad tuomet siela susijungia su kūnu, ypač, jeigu mes nekeliame tikslo, o esam savimi. Nes, kai esame savimi, jokio kito didingesnio tikslo kelti nereikia. Tikslai reikalingi tik, kai žmogus pameta save.

Matomoje Visatoje esame aukščiausioje pozicijoje. Žmogus yra aukščiausia būtybė. Ir kai jis mato, kad jis yra aukščiausioje pozicijoje, jam nereikia aukštesnių tikslų kelti, kaip tik nuo materijos judėti vidun į sielą, kad siela pabustų. Ir kartu su sveikumu, su džiaugsmu, su laime ir su meile keliauti vidun.

Pradėjus medituoti, toks klausimas, kaip sveikata, beveik nekyla. Žinoma, daliai žmonių pradžioje yra problemų, ir jie metus, dvejus, septynerius, gal kai kada ir daugiau metų vis tiktai rūpinasi ir žiūri savo sveikatos. Jeigu žmogus yra truputį ligotesnis, dėl kažkokių nors priežasčių, tuomet meditacijoje galima skirti dėmesio sveikatai. Todėl, kad dėmesys natūraliai krypsta ten, kur nukreipiame, o tuo pačiu ir energija.

Meditacijoje tiesiog atsitraukiame nuo kūno ir kiekvieną kartą po meditacijos susitinkame su kūnu naujai. Kiekvieną kartą, kai mes atsitraukiame nuo kūno ir po to su juo susijungiame, dvasinė energija teka kaip nuo kalnų vanduo – nuo nieko nepriklauso, į nieką nesiderina. Tikra meditacija, yra judėjimas tik į savo vidų. Nereikia derintis į nieką kitą – nei į Krišną, nei į Jėzų, nei į Ošo, nei į Krišnamurti, nei į Gurdžijevą – į nieką, tik į savo vidų. Kaip kiekviena upė leidžiasi nuo kalnų savo trasa, taip ir kiekvienas medituojantis juda vidun ir išorėn savo keliu, savo unikaliu būdu, kuris yra sukurtas per milijonus gyvenimų ir milijonus metų.

Kundalini energija ir giliu atsipalaidavimu džiaugiasi tik meditatoriai. O galėtų džiaugtis visi.

Žmoguje teka trys bazinės energijos rūšys. Pati giliausia yra kundalini energija. Pasaulyje rasite labai nedaug žmonių, kurie junta tą energiją. Ta energija yra visiškai laisva ir tik tuomet, kai žmogus yra labai atsipalaidavęs ir gali viską paleisti, tuomet ta energija kyla ir ji teka labai aktyviai. Reikia tik atsipalaiduoti, leisti jai tekėti, nusiderinti, palaikyti. Taip, kaip mobiliame telefone teka elektra, taip mumyse teka kundalini. Ji teka kanalu, mūsų stuburo viduje. Tai yra juntama. Tiesiog galima atsipalaiduoti ir ta energija pradeda virpinti kūną. Jeigu tiktai mes tai leidžiame.

Ji neteka, jeigu mes nesame jautrūs. Faktiškai tikintis žmogus negali justi tos energijos. Todėl, kad jis įsikabina į ką nors, į kokį nors šventąjį arba ganytoją ir save pameta. Tos energijos nejusime, jeigu ką nors represuojame, jeigu ką nors apmeluojame, jeigu ką nors vogsime. Tos energijos nejusime, jeigu eisime su įsakymais. Jeigu žiūrėsim, kur yra mūsų natūrali prigimtis, iš kur energija teka, kokiu mes keliu einame, visa tai atsiveria viduje.

Tai pajusti, patirti gali kiekvienas pradėjęs medituoti. Gerai, jei yra į ką derintis. Taip, kaip mokantis muzikos, mokantis šokio, mokantis virti ir mokantis daugelį kitų dalykų – reikia, kad būtų, į ką derintis. Atrasti savyje panašią energiją. Bet tuo metu teks keisti gyvenimą – iš nelaimingo į laimingesnį, iš nelabai sveiko į sveikesnį, iš nelabai džiugaus į džiugesnį.

Tai, kas tikra, yra labai sunku užgožti, užmušti. Medituojantys yra nepaprastoje darnoje su gamta, su lietum, su medžiais, su žole, su žeme, su siela, su vidumi. Jis yra skirtingose vietose išsiplėtęs ir tai duoda jam tas kokybes – malonumą ir džiaugsmą, sveikatą.

Jeigu žmogus per daug protauja  ir negali atsitraukti nuo proto, tai pirmiausiai jis įsitempia ir kūnas nebus laidus, jis pradės terštis. Įvairios žolelės, specifinis maistas, badavimas gali šiek tiek padėti tuo metu. Bet jeigu žmogus moka atsitraukti ir tiesiog pasirenka būti savimi, tai, galima sakyti, bus paskutinis pasirinkimas - būti laimingam, būti kūrybiškam, būti tuo, kuris dalijasi savo atradimais. Pavyzdžiui, kad valgyti skanų maistą, kuris patinka, nereikalingas pasirinkimas. Jeigu esate alkanas, kramtymas valgant nėra darbas. Nereikia rinktis kramtyti ar ne – tai tiesiog malonu.

Medituojantys ne mėsėdžiai. Jie nevalgo savo evoliucijos proprotėvių. Jie valgo tik tai, kas nebėga iš ištiestos rankos.

Medituotojas dažnai nevalgo mėsos net dėl kelių priežasčių. Viena priežastis yra ta, ką jaučia: suvalgius mėsos – iš karto teršiasi kūnas. Tai yra, taip aiškiai juntama, kad negalima kažkaip tą įžvalgą atmesti, yra nemalonu. Kita vertus, valgant mėsą daug sunkiau būti labai jautriu. Mėsa užteršia kūną ir jis yra ne toks jautrus, negu nevalgant mėsos. Trečias dalykas, medituojantis mato, kaip mūsų kūnas evoliucionavo. Galima sakyti, kad žinduoliai yra mūsų protėviai, mūsų šaknys. Valgyti savo protėvius nėra humaniška. Kai pjauna kiaulę, vištą, išsiskiria nuodai – organizmas ginasi – po to,tie nuodai papuola į mūsų organizmą... Juntame tą visą grandinę ir tai ne tik teršia fizinį kūną, bet teršia ir astralinį, mentalinį kūną ir tas yra juntama. Tai juntant, mėsos valgymas natūraliai atkrinta.

Privalumų yra dar daugiau. Kraujo hemoglobino lygis yra geras, nevalgant mėsos. O kai gydytojai pamato vegetarą, paprastai sako, kad jeigu žmogus nevalgo mėsos, tai hemoglobinas ir kiti kraujo parametrai bus žemesni. Meditatorius vienas iš tų, kurie savo gyvenimu patvirtina, kad taip nėra. Ir gydytoja sako: „Ai, dabar mes jau tais mitais nesekam, netikime. Mes dabar žinom, kad mėsos valgymas tiesiogiai nėra susijęs su kraujo kokybe. Jeigu žmogus junta, kad jam mėsa nereikalinga, tai jis gali nevalgyti ir visi jo parametrai yra geri."

Geresni kraujo parametrai ir širdies vožtuvai geriau funkcionuoja. Tada gydytoja sako – tą gyvenimo stilių prašom tęsti toliau. Tai reiškia medituoti ir meditaciją taikyti gyvenime.

Pabandykit atsiverti taip, kad klausytumėtės ne protu, o kad galėtų jumis judėti energija, tekėti per jus iš jūsų vidaus iki jūsų kūno, tekėtų  iš jūsų kūno. Ta energija, kuri yra mūsų kūne, suvalgius maisto, ji transformuojasi,  nes tokia negali patekti vidun, ji yra per daug grubi. Bet jeigu mes atsipalaiduojame ir mūsų dėmesys yra visaapimantis, liečia visas mūsų ląsteles, visus mūsų organus... ta energija transformuojasi ir juda vidun. Tuomet prasideda darnos kūrimas. Darnos kūrimas, kuris atneša visus kitus dalykus, tarp jų ir sveikatą.

Meditacija atveria vidinę pusę, medicina atveria išorinę pusę. Bet šiuo metu, medicina yra neigiama. Tai reiškia, gydytojui reikia iš tikrųjų ne sveikų žmonių, o ligotų, reikia ligų. Jeigu jūs nesirgsite, kam ta medicina. Tai, matyt, dabar būtų laikas ir medicinai keistis – rūpintis sveikumu, o ne ligom, ne gydyti ligas, o kurti sveikatą.

Medituojantys, rūpinasi sveikumu ir beveik nesinaudoja medicina, todėl, kad sveikumas savaime ateina į mūsų kūną.

Kiekvienas individas turi pirmą, pagrindinę gebą. Pirma pagrindinė geba yra susitraukti,  antra – atsitraukti, atsipalaiduoti. Tai reiškia, prasideda pulsacija. (Gyvybės Svyruoklė) Su ta pulsacija prasideda ir kvėpavimas. Porą pirštų žemiau bambos yra mūsų centras. Per kvėpavimą – energija iš vidaus, dvasinė energija persiduoda į kūną, iš kūno energija persiduoda vidun. Ir jeigu mes galim intensyviai, giliai arba, pagaliau labai ramiai kvėpuoti, prasideda transformacija.

Jeigu žmogus yra atsipalaidavęs, iš vidaus paleidęs įtampas. sielą traukia susitraukti iki kūno, taip, kaip ir perkąsti riešutą. Taip, kaip išspausti citriną. Ir sielą traukia labai atsipalaiduoti, viską paleisti ir pagaliau pabūti visiškoje laisvėje, kurioje gimsta meilė.

Taigi, per meditaciją kvėpuojasi labai lengvai, giliai įkvėpiant ir iškvepiant. Ir kai mes kvėpuojam, sakysim, per paruošiamąją meditacijos fazę, tai labai energizuoja kūną, antra vertus, labai padeda išvalyti kūną.

Darbe mes prirenkam daug įtampų. Jeigu tiesiog praeiname pro įsitempusį žmogų, tai dalis jo įtampų pereina į mus ir mes paskui tas įtampas turime atpalaiduoti. Tai yra panašiai kaip ir, jeigu mes esame švarūs, nusiprausę ir dirbam darbą, mes vistiek truputį išsitepam. Tas išsitepimas yra ne tik fizinis, bet ir mentalinis. Tai yra, mes išsitempiam, nes energija, jeigu mes esam atviri, – teka į mus ir iš mūsų. Tai natūralu. O intensyvesnis ir gilesnis kvėpavimas, labai padeda išvalyti, energizuoti, užpildyti kūną ir valyti. Bet kūnas absoliučiai neišsivalys, jeigu mes neatpalaiduosim proto ir kūno iš vidaus. Kūno atpalaidavimo yra per mažai. Tai yra tik pirmas laipsnis. Jeigu neatpalaiduosim proto, kūnas neišsivalys ir jokios žolelės beveik nepadės. Kūnas seka protą, kaip vaikas – tėvus.

Meditacijoj nereikia įsakinėti „nemeluoti", nes tai suprantama per patirtį. Jeigu sumeluoji, iš karto atsiranda vidinė įtampa. Ir mes tą įtampą juntam, norim ją atpalaiduoti, ji nemaloni, slegianti.

Tarp dviejų mylimųjų netekės subtili energija, jeigu jie vienas kitam nors truputį sumeluos. Jeigu tarp dviejų artimų žmonių yra melo, tarp jų energija iš karto silpsta, ypač nustoja tekėti subtili energija. Ir tas yra juntama.

Jeigu tėvai yra jautrūs ir niekad nemeluoja vaikams, į vaikus teka nuostabi meilės energija, vaikai ją junta ir jie tėvams nemeluos. Todėl, kad kai jie sumeluoja, iš karto junta – kažkas nustoja tekėti. Jie ateina ir sako: „Aš ten, mamyte arba tėveli, sumelavau"  atsiveria, ir energija vėl pradeda tekėti.

Jeigu tėvai yra mylintys, ir yra nesvarbu, ar tėvai, ar įtėviai, svarbiausia, kad būtų mylintys, tai vaikai atsivers. Jeigu tėvai nemyli, tai bus geriau mylintys įtėviai. Bet įtėviai tada neturi kurti jokių lūkesčių dėl ateities, nes bet koks lūkestis yra mintis kuri nutraukia meilės tekėjimą.

Medituojantis pažįsta tikrą meilę, besąlygišką meilę, besąlygišką laisvę. Tuomet teka pati nuostabiausia, labiausiai įkvepianti energija, kurios mums trūksta, kurios mes ieškom, kuri yra pamesta, jeigu tik mes pametam save ir įlendam į kažkokias mintis.

Medituojantis neturi nė vieno įsakymo. Todėl, kad jų nereikia. Visa Visata taip funkcionuoja ir medituojantys tą mato. Visata evoliucionuoja, funkcionuoja, ir kūnas evoliucionuoja be jokių įsakymų. Viskas juda nuostabiausiu būdu. Tiktai mes, save pametę, kuriame įvairiausius planus, įsakymus ir visa tai sugadinam.

Meditacija yra būdas grįžti į natūralų savo kelią, prigimtį. Dabar... Yra įvairios blogybės, kurios atsitinka, kai žmogus pameta save. Pametus save... paplitęs alkoholizmas. Kai žmogus pameta save, jis turi daug įtampų ir nori atsipalaiduoti, jis geria. Jeigu pradedi medituoti ir būti savimi, alkoholis tiesiog atkrinta, jo nereikia. Gyvūnai atsipalaiduoja ir be taurės. Jie nekelia vyno taurės, kaip politikai per rinkimus ar kunigai per mišias.

Jei esi natūralus, jei pradedi rasti save, alkoholis tiesiog natūraliai pradeda atkristi. Jauti, kad tai nereikalinga. Dar daugiau, dėl alkoholio mažėja vidinis tekėjimas, kadangi alkoholis suardo kūno proto darną. Alkoholis nekuria darnos viduje. Jeigu viduje yra betvarkė ir yra vidinės įtampos, tai žinoma, išgėrus įtampos šiek tiek sumažėja. Įtampa sumažėja tarp proto ir kūno, tarp sielos ir proto taip pat. Todėl, kad mes nustojam jausti protą ir kūną, tuomet galim viduje atsipalaiduoti. Bet nuo tokio atsipalaidavimo ilgai gerai nesijaučiame, po išgėrimo yra pagirios, darna neatsistato.

Dėl savo atvirumo medituojantis negali prievartauti kito. Todėl, kad jis jaučia kitą, jaučia kito skausmą ir nuo to skausmo nėra kaip pabėgti. Tada galima sukurti tikėjimą, įvairias mintis ir atsiskirti, bet vistiek šitame arba kitame gyvenime teks jas atpalaiduoti, kitaip mes neatsipalaiduosime. Tą žino gilesni meditatoriai: "kam man kurti sienas toje vietoje, kurias reikės vis tiek paleisti, nuversti ir kurios yra našta”. Nuo to momento, kai statai sieną tarp savęs ir kito ir iš kito ko nors reikalauji, pradedi jausti įtampą ir sunkumą, energijos mažėjimą. Tarp medituojančių visur teka energija. 

Mūsų minčių atspindys kūne yra raukšlės. Medituojantys paprastai nedaro plastinių operacijų, nes plastinė operacija pakeičia tiktai išorę. Medituojantys mato, kaip teka energija. Medituojantis niekada neis pas moterį, kuri yra graži, bet netaki. Todėl, kad netekės energija per ją. Daug žmonių – moterų, vyrų – daro operacijas ir nesijaučia gerai, todėl, kad energijos, dėl operacijos, nepradeda tekėti. Kaip ir televizoriaus vaizdo kokybė beveik nepriklauso nuo televizoriaus grožio. Kartais operacija gali būti gerai, jeigu veidas tikrai yra kažkoks defektuotas ir ji atstato tam tikrą balansą. Dėl to žmogus gali jaustis geriau, dėl to gali pradėti tekėti vitalinė energija.

Bet, bendru atveju, reikia gerai pasižiūrėti iš vidaus, iš gilios įžvalgos ir tik tuomet operuoti, kai esi tikras, kad energija tekės. Kitaip, operaciją padarai – dar mažiau teka energija, ta vieta dar labiau subjaurėja. 

Neteisimas - vienas iš meditacijos raktų, vienas iš tiesos raktų, vienas iš reikšmingiausių raktų norint sugrįžti namo, į sielą. Neteisimas reikalingas pereiti per protą, pereiti nuo paties paviršiaus – kūno, anapus kūno, o vėliau ir anapus proto. Teisimas yra galvojimo rūšis. Neteisimas yra anapus galvojimo. Tai požymis, pagal kurį jūs galite orientuotis pasaulyje tuo metu, kai esate prote ir negalite nuo jo atitrūkti. Teisimą, vertinimą arba galvojimą galite pastebėti. Inteligentiškesni žmonės gali mažiau vertinti, šiek tiek mažiau galvoti, šiek tiek būti  tyloje, taikoje, ramybėje.

Dauguma žmonių nemato, kad vertina, teisia, galvoja. Kai kurie mano, jog galvojimas yra didelio išsivystymo požymis. Išsivystymas būtų tai - kai žmogus gali vertinti ir nevertinti, gali galvoti ir negalvoti, gali teisti ir neteisti. Bet jeigu žmogus negali nevertinti, negali negalvoti ir neteisti, – tai jau liga, iškrypimas. Toks galvojimas ir vertinimas – nenurimstantis proto virpėjimas – primena Parkinsono ligą, kai žmogus negali sulaikyti virpančių rankų ar galvos. Ligonius galima suprasti, jei jie gydosi, ieško išeities, bet jei jie vaidina auką ar prašo aukos ir nesiaiškina ligos priežasties, bei jos nešalina, tai jau – veidmainystė ir psichinė ar net dvasinė liga, infekcija.

Reikalingas balansas, sugebėjimas galvoti ir negalvoti, teisti ir neteisti. Galvojimas, jei galvojama remiantis faktais ar tiesa, yra geriau nei vertinimas ar teisimas. Galvojant galima sumodeliuoti daug dalykų, nedarant ilgo ar net sunkaus fizinio darbo. Vertinimas ar teisimas visuomet vyksta pagal modelį, dogmą, moralę, tikėjimą, doktriną, tradiciją, taisykles. Vilko tikėjimas ir teismas netinka zuikiui ir atvirkščiai, o musulmono teisimas ir teismas netiks krikščioniui ar tiesiog žmogui.

Tarp teisimo ir teismo nėra didelio skirtumo, nors teisime labiau pasireiškia buitinis lygmuo. Tačiau inkviziciniame teisime ir teisme jie susijungia ir tampa iškrypusiu protavimu, psichine liga. Tai natūralu, nes aklai tikintis aklai seka tikėjimu, o tikėjimas niekada nebūna šviesus, sąmoningas.  Jei būtų kitaip, tai tikėjimas prilygtų pažinimui, tiesai.

Giliausia prasme egzistencija gamtoje neteisia, o vienodai palaiko šviesą ir tamsą, pliusą ir minusą, zuikį ir vilką, tačiau gyvas liks tas, kuris vitališkesnis, per kurį lengviau ir daugiau teka vitalinės energijos, kurio vitalinė varža mažesnė. Panašiai kaip ir technikoje. Žmogus pirks tą elektros ar benzininį variklį, kuris greičiau įsibėgėja ir naudoja mažiau elektros ar cheminės energijos tam pačiam darbui atlikti. Elektros energija yra negyva vitalinė energija, o vitalinė energija yra gyva elektros energija. Panašiai kaip rąstas yra negyvas kamienas, o kamienas yra gyvas rąstas. Nutukęs ar persiėdęs zuikis nepabėgs, o nutukęs ar persiėdęs vilkas nepavys. Pažiūrėkite, kaip teka vitalinė energija per bėgantį gyvūną. Nuostabus įspūdis.

Egzistencija besąlygiškai palaiko vitališkumą, energijos tekėjimą ir ypač sąmoningumą. Tai absoliutus dėsnis, galiojantis nuo atomo iki žmogaus. Teisiant, užblokuojamas vitališkumas, energija, jos tekėjimas ir žmogus bus silpnesnis, pasyvesnis, nelaimingesnis, ligotesnis, sunkesnis. Teisimas užblokuoja totalumą, vientisumą, sveikumą. Teisiantis žmogus bus sunkesnis, įsitempęs, jam neužteks energijos liudijimui, sielos skrydžiui. Teisiančio žmogaus dvasinė ir fizinė pusės ne susijungia, o atsiskiria. Teisimas yra lyg krosniakaištis degančioje krosnyje ar čadra veidui; nevertinimas ir neteisimas – lyg rasa žolei ar šviesa želmeniui.

Bet jeigu žmogus yra gyvas, jo energija pati traukia. Ar jūs eisit prie gražios statulos ar prie vidutiniškos moters arba vyro? Visi ieškos gyvybės. Jeigu moteris yra graži, bet ja neteka energija, tai ji netraukia. Kaip žemė traukia kūnus – gravitacija, taip ir vitalinė energija, analogiškai, traukia kitą, jeigu mes esam takūs. Todėl reikėtų jausti ir rūpintis tuo takumu.

Galim matyti ar žmogus yra laisvas, ar ne, pasižiūrėjus į veidą, jo laikyseną, rankas. Daug žmonių nėra takūs... Jūs galit pabandyti pakelti rankas.

Žiūrint į žmogų iš karto matosi... Žiūri – ir matosi, žmogus prote ar širdyje, ar jis yra takus. Kai du žmonės vienas kitam patinka, tai reiškia, kad tarp jų teka vitalinė energija, teka meilė. Meilė yra jau labai subtili, labai kokybiška vitalinė energija.

Medituojantis junta kūną, junta apetitą ir jis nustato, randa optimumą, kad per daug valgant blogiau jautiesi. Per mažai valgant – irgi blogai. Visuomet randi kiekį ir ką valgyti, kad gerai jaustumeisi. Meditujantis paprastai nebūna nutukęs, todėl, kad jis junta kūną, yra labai jautrus.

Daug žmonių jaučiasi sunkiai, nes yra labai įsikabinę į kūną, labai įsikabinę į protą. Meditacijoje atsitraukiame nuo kūno ir minčių,  juos liudijame, stebime, kaip žemę ir debesis.

Paleidus protą ir mintis, jautrumas padidėja, nuo kokio tūkstančio iki kokio milijono kartų. Tai yra, meditatyvus žmogus gali nusiderint į žmogų, kuris yra sakysim Maskvoje, Niujorke, kosminiame laive ir tik nusiderinant padidinti jautrumą. Tas nusiderinimas yra įmanomas tuomet, kai mes nesame prote. Ypač, kai mes nesame tikėjime. Todėl, kad tikėjimas, tai reiškia, kad nėra gebos atsitraukti. Kai mes galim galvoti, mes galim galvoti vienaip arba kitaip. Kai žmogus tiki, jis jau negali pakeisti tikėjimo. Todėl medituojantis žmogus yra daug jautresnis ir dėl to daug nelaimių tiesiog jis išvengia. Išvengia todėl, kad jis mato nelaimę. Jeigu žiūrėti laike, tai pamatoma daug anksčiau. 

Meditacijoje du tampa vienu, nes nelieka skiriančių minčių, nuostatų. Tai širdžių ir sielų šokis.

Dauguma žmonių nemato, su kuo sueina į tarpusavio santykius. Jeigu žmonės atitinka vienas kitą tik fiziniam kūne, tai reiškia, jiems bus kartu poroje gerai vienerius metus. Jeigu jų ir vitaliniai kūnai atitinka – reiškia, bus gerai dvejus metus. Jeigu astraliniai – trejus metus. Kad atitiktų ir mentaliniai kūnai, kad jie galėtų gyventi galbūt visą gyvenimą, tai jie turi matyti ir vienas kito mentalinius kūnus. Nė karto nepabandžius iš karto rasti žmogų labai sunku. Tai yra natūralu, panašiai, kaip ir persodinti augalą. Ne visuomet iš karto mes pataikom pasodinti augalą į tinkamą dirvą, ne visuomet jie susiderina.

Meditacija sugrąžina mums tam tikrą balansą, darną. Ir tuo pat metu pradeda atkritinėti daug visokiausių neigiamų dalykų. 

Esant žmogui darniam, kai juo teka kundalini energija, tai kanalas į vidų, aukštyn yra atviras. Bet, kadangi dauguma žmonių yra, sakysim, krikštijami – tai jie susitraukia, išsiderina. Jiems yra duodamas tam tikras siauras modelis ir po to jis jau negali atsipalaiduoti. Todėl daugelyje žmonių tas vertikalus kanalas yra užblokuotas.

Kundalini energija yra nesuplėšyta, neperskelta, neoponentiška, nėra pliuso–minuso, o yra vientisa. Ji gali kilti aukštyn, panašiai kaip šviesa, kaip fotonas. Ji nėra duali, kaip pliusas ir minusas, kaip elektronas ir protonas. Už tai ji lengviausiai gali kilti, bet taip nėra. Taip būtų, jeigu jums nesakytų ką daryti, nieko nedraustų nuo pat kūdikystės, o tiktai sakytų, kur ir ką dar geriau galima padaryti, kad ta energija tekėtų laisviau. 

Meditacinės įžvalgos yra tūkstančius kartų tikslesnės ir humaniškesnės nei proto ir vaizduotės išvados, ar tikėjimų įsakymai. Kita vertus, medituojantis labai jautriai junta energijas ir jis mato naujus sprendimus savo darbe...

Pradžioje, kai mes nustojam galvoti ir pradedam medituoti, yra truputį sudėtingiau. Kaip pakeitus darbą į naują labiau patinkantį. Bet vėliau, kai mes pramokstam naudotis savo matymu, mūsų sprendimai yra labai jautrūs, labai tikslūs. Tuomet  ir  kasdieniniame darbe sekasi daug geriau negu, kad naudojantis protu.

Meditacija sudaro galimybę gyventi ne tik laimingiau, bet ir daug turtingiau. Mūsų gyvenimas turi keistis, mes turime būti pasiruošę šiek tiek keistis.

Meditacija yra tikriau negu galvojimas, tikriau negu mintis, nes mintis yra siena, o meditacija yra vienovė. Mintyje nėra nieko tikro, ją galit pakeisti, paleisti.

Kas yra alzhaimerizmas arba parkinsonizmas. Parkinsonizmas –kai kratosi žmogaus rankos. Tai reiškia, kad žmogus yra užslopinęs energijas, o jos vis tiek prasiveržia, jos vis tiek teka. Mes nesugebam visiškai jų užslopinti, jos vis tiek teka. Jeigu mes galėtume atsipalaiduoti ir leisti energijai laisvai tekėti, rankos nustotų virpėti. Alzhaimerystė yra, kai mes padarom betvarkę prote. Mes užmirštam, ką kuo laikėm, sukuriam įvairiausius savo minčių labirintus, įvairias uždangas, įsitikinimus.

Meditacija - metodas atsitraukti, rasti darną ir nuo to, ligos pradeda nykti panašiai, kaip laikantis higienos. Medituodami mes pradedam naudoti proto higieną. Atsakymai meditacijoje išteka iš pačios sąmonės, tuštumos. Tai daug subtiliau nei mikro-, nano- ar net piko-pasaulis.

Meditacija neauga taip greitai, kad šiandien pasodinai, rytoj vaisius valgai. Paprastai meditacijos vaisiai ateina po kelerių metų, kai kada greičiau. Jeigu pasodinat uogas, tai valgot šiemet, jeigu medį – tai po kelerių metų. Panašiai yra su meditacija. Protą transformuojame lengviau, greičiau, kūną truputį lėčiau. Bet vaisiai  anksčiau ar vėliau ateina ir jie yra daug nuostabesni, nei iš paties gražiausio ir skaniausio sodo.

"Įsivaizduokite, kad jūsų gyvenimas teka mažame kambaryje su uždarytu langu, kuris yra toks purvinas, jog vargiai praleidžia šviesą. Tikriausiai manytumėt, jog pasaulis - niūroka vieta, pilna keistų formų padarų, kurie eidami pro jūsų kambarį uždengia langą baugiais šešėliais. Tačiau, įsivaizduokime, kartą šliūkštelėjote į langą vandens ir nutrynėte jį šluoste arba rankove. Dalies purvo neliko, ir pro stiklą prasiskverbė šviesos spindulys. Pasidarė smalsu - patrynėte stipriau, ir kambary dar pašviesėjo. "Gal pasaulis ne toks jau tamsus, - ėmėte galvoti, - galbūt tai dėl lango." Jūs vėl semiate vandenį ir valote langą tol, kol stiklas tampa švarus. Dabar šviesa lengvai liejasi vidun, ir jūs pirmąkart suvokiate, jog visi tie šešėliai, kurie jus baugino, - tokie pat žmonės kaip ir jūs. Jūs norite išeiti į lauką ir tiesiog būti su jais. Tiesą sakant, jūs nieko nepakeitėte. Pasaulis, šviesa ir žmonės buvo ten visada..."  (Iš knygos "The Buddha, the Brain and the Science of Happiness: A Practical Guide for Transforming Your Life).