Meilėj gimęs ir dėl Jos

Likimas sako jam “žiaurus”

Ir neišbrist iš nevilties.

Taip patys lendam į nasrus,

Vidui mūs tūnančio žvėries.

Per dėmesį, veiksmus,

Pilims birioms iš smėlio.

Mes kuriam savo likimus,

Tik iš tamsaus iliuzijų šešėlio.

Tos pilys greitai vėl suyra,

Nors ir visai šalia šaltinio.

Materija – kaip smėlis byra,

Be dvasios pagrindo vidinio.

Nėra prasmės taip žaist

Ir smėlyje toliau aklam sėdėt.

Neverta brangų laiką niekams gaišt,

Nebandant sau pačiam padėt.

Sekundės, valandos, minutės,

Akimirksniu, žaibu pralėks.

Jei Sielos siunčiamos žinutės,

Tavęs kaip dvasios nepasieks.

Būties trimatės subtilybės,

Pasiūlo kaukę žmogui užsidėt.

Tos velniškos puikybės,

Kuri neleistų dvasioj tobulėt.

Tačiau gali visai to nedaryt,

Ir pasirinkt gyvenimą dvasia.

Šventyklą Sielai tvirtą pastatyt,

Kad mus nušviestų Jo Šviesa.

Tai paslaptį atskleist padės,

Jog Dievo tavyje yra dalis.

Kaip žiedas Lotoso gėlės,

Esi svarbi Visatoje grandis.

Tu kaip Šviesos daigelis,

Kurį materijoj pasėjo.

Kaip dvasinis drugelis,

Pasiuntinys – Kūrėjo.

Tu Meilėj gimęs ir dėl Jos

Kad Žemėje sukurti rojų.

Tu kibirkštis Liepsnos Šventos,

Kuri Taikos nušvies rytojų.

Tad mielas drauge – nebelauk

Ir sąmonės puikybėj nesėdėk.

Būties iliuzijom neužsikrauk,

Tik Meilėj ir dėl Jos gyvent pradėk.

Taikos ir ramybės Dvasiai