Kiekvienas ieško taikos ir pusiausvyros, nes jų mūsų gyvenime trūksta. Kartais visi susijaudiname, suirztame, prarandame pusiausvyrą, kenčiame; o kai esame sudirgę, kenčiame ir patys, ir aplinkinius veikiame neigiamai. Susierzinimas persmelkia visą atmosferą aplink nelaimingą žmogų. Visi, kurie su juo pabendrauja, tampa irzlūs ir sudirgę. Žinoma, kad ne taip reikėtų gyventi.
Žmogus turi gyventi taikoje su savimi ir taikoje su visais kitais. Šiaip ar taip žmogus yra sociali būtybė. Jis turi gyventi visuomenėje – gyventi ir bendrauti su kitais. Kaip gyventi taikiai? Kaip išlikti pusiausvyroje su savimi bei palaikyti taiką ir harmoniją aplinkui, kad ir kiti galėtų gyventi taikiai ir harmoningai?
Esame sudirgę. Tam, kad dirglumas praeitų, turime sužinoti pagrindinę jo priežastį, sužinoti, kas sukelia kentėjimą. Jei ištyrinėjame problemą, tampa aišku, kad kai tik pradedame neigiamai mąstyti, neišvengiamai pasmerkiame save dirglumui, kentėjimui. Neigiamos mintys ir užterštas protas negali būti kartu su taika ir harmonija.
Kaip pradedame kurti negatyvumą? Vėlgi, labiau įsigilinus, tai tampa aišku. Aš darausi nelaimingas, kai kas nors elgiasi ne taip, kaip aš norėčiau, arba kai įvyksta kas nors, kas man nepatinka. Kai vyksta tai, kas man nepatinka, mano viduje kyla įtampa. Kai neįvyksta tai, kas man patinka, nes iškilo tam kliūčių, mano viduje vėl kyla įtampa. Pradedu rišti mazgus savo viduje. Visą gyvenimą vis įvyksta tai, ko nenorėčiau, o tai, ko aš norėčiau, įvyksta arba neįvyksta, ir šios mano reakcijos, mazgų – Gordijaus mazgų – rišimas, sukuria tiek įtampos visoje mano sąmonėje ir kūne, tiek pripildo juos negatyvumo, kad gyvenimas tampa apgailėtinas.
Vienas šios problemos sprendimo būdų – daryti viską, kad gyvenime nevyktų nemalonūs dalykai ir kad viskas vyktų tiksliai taip, kaip noriu. Turiu išsiugdyti tokias galias arba kažkas kitas turi turėti tokias galias ir ateiti man į pagalbą, kai man reikia, kad nenorimi dalykai neįvyktų, o įvyktų norimi. Bet tai neįmanoma. Nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kurio troškimai visada išsipildo ir kurio gyvenimas vyksta tiksliai pagal jo norus, be jokio nepageidaujamo įvykio. Nuolat nutinka dalykų, kurie prieštarauja mūsų norams ir troškimams. Taigi kyla klausimas, kaip išvengti nevaldomų reakcijų, kai susiduriu su nepatinkančiais dalykais? Kaip nesukurti įtampos? Kaip išlikti ramiam ir išlaikyti pusiausvyrą?
Indijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, šventieji ir išminčiai praeityje gilinosi į šią žmogaus kentėjimo problemą ir rado sprendimą – jei atsitinka kas nors nepageidaujama ir žmogus atsako pykčiu, baime arba kitokiu negatyvumu, reikėtų kuo greičiau nukreipti dėmesį į ką nors kita. Pavyzdžiui, atsikelti, paimti stiklinę vandens ir išgerti – tuomet pyktis nusilpsta ir tampa lengviau nusiraminti. Arba pradėti skaičiuoti: vienas, du, trys, keturi. Arba pradėti kartoti žodį, frazę arba mantrą, dievybės arba kokio nors šventojo vardą; tuomet protas nukreipiamas kitur, ir iš dalies atsikratoma negatyvumo ir pykčio.
Šis sprendimas buvo naudingas, jis veikė. Jis vis dar veikia. Jį taikant, atsikratoma proto sudirgimo ir nerimo. Tačiau, deja, šis metodas iš tiesų veikia tik sąmoningą lygmenį. Nukreipdamas dėmesį į kažką kitą, žmogus nustumia negatyvumą giliai į pasąmonę ir toliau kuria bei daugina tuos pačius nešvarumus. Paviršiuje yra taikos ir harmonijos sluoksnis, tačiau proto gilumoje yra miegantis užslopinto negatyvumo ugnikalnis, kuris anksčiau ar vėliau išsiverš su nenumaldoma jėga.
Kiti vidinės tiesos ieškotojai ėjo giliau ir, ištyrę proto ir materijos realybę savyje, atrado, jog dėmesio nukreipimas yra tik pabėgimas nuo problemos. Pabėgimas nėra sprendimas – žmogus turi stoti į akistatą su problema. Kai protą užvaldo negatyvumas, reikia tiesiog stebėti jį ir jo nevengti. Kai tik žmogus pradeda stebėti kokį nors sąmonės nešvarumą, šis nešvarumas silpnėja, iš lėto praranda galią ir ilgainiui yra išraunamas su šaknimis.
Geriausias sprendimas – išvengti abiejų kraštutinumų: neslopinti negatyvumo ir neleisti jam laisvai reikštis. Nustūmus negatyvumą į pasąmonę, jis neišnyks; leidus jam laisvai reikštis fiziškai ar kalboje, problemų tik padaugės. Tačiau tik stebint, negatyvumas praeina ir išsivaloma nuo užteršimo.
Skamba puikiai, tačiau ar tai iš tikrųjų praktiškai įmanoma? Ar lengva paprastam žmogui stoti į akistatą su proto nešvarumais? Kilęs pyktis mus taip greitai užvaldo, kad jo net nepastebime. Apimti pykčio mes darome, elgiamės ar kalbame taip, kad kenkiame sau ir kitiems. Vėliau, kai pyktis praeina, mes pradedame verkti ir atgailauti, maldauti kitų žmonių atleidimo arba meldžiame Dievą: "Prašau, atleisk man, aš padariau klaidą." Tačiau kitą kartą atsidūrę tokioje pačioje situacijoje mes ir vėl reaguojame taip pat. Ir atgailavimas čia visai nepadeda.
Sunkiausia yra tai, kad nė patys nežinome, kada ir kaip mus užvaldo sąmonės purvas. Jis prasideda giliai pasąmonės lygmenyje ir, kol pasiekia sąmonę, įgyja tokią jėgą, kad užvaldo mus ir nebegalime jo stebėti.
Reikėtų turėti asmeninį sekretorių, kuris, vos tik prasidėjus pykčiui, sakytų: "Žiūrėk šeimininke, pyktis prasideda". Kadangi nežinome, kada jis gali prasidėti, reikėtų turėti tris asmeninius sekretorius, kurie dirbtų trimis pamainomis visą parą. Tarkime, kad galiu sau tai leisti ir manyje pradeda kilti pyktis. Sekretorius iškart man sako: „Šeimininke, žiūrėk, pyktis kyla". Visų pirma trinktelsiu jam ir aprėksiu jį: "Kvaily, ar manai, kad tau moku už tai, kad mokytum mane?" Tuo metu esu apakintas pykčio, tad jokie geri patarimai nepadės.
Net jeigu įsivaizduotume, jog išmintis paėmė viršų ir netrenkiau jam, o sakau: "Labai tau ačiū. Dabar man reikia prisėsti ir stebėti savo pyktį". Ar tai yra įmanoma? Kai tik aš užsimerkiu ir mėginu stebėti pyktį, iškart mano galvoje atsiranda pykčio objektas – žmogus ar įvykis, dėl kurio aš supykau. Taigi aš nebestebiu paties pykčio. Aš stebiu tik išorinį emocijos stimulą. Jis tik didina pyktį, o tai ne išeitis. Labai sunku stebėti abstraktų negatyvumą ar emociją, atskyrus nuo išorinio jį (ją) sukėlusio objekto.
Vis dėlto tas, kuris išsiaiškino pirminę tiesą, atrado ir tikrą išeitį. Jis atrado, jog kai tik prote gimsta negatyvumas, tuo pat metu fiziniame lygmenyje prasideda du reiškiniai. Vienas iš jų – sutrinka normalus kvėpavimo ritmas. Kai tik mūsų protą paveikia negatyvumas, imame stipriau kvėpuoti. Kvėpavimą paprasta stebėti. Subtilesniame lygmenyje kūne prasideda tam tikra biocheminė reakcija, tam tikras pojūtis. Kiekvienas nešvarumas sukuria vieną ar kitą pojūtį vienoje ar kitoje kūno dalyje.
Tokia išeitis yra praktiškai įgyvendinama. Paprastas žmogus negali stebėti abstraktaus proto nešvarumo – abstrakčios baimės, pykčio ar aistros. Tačiau po tinkamo apmokymo ir praktikos labai paprasta stebėti kvėpavimą ir kūno pojūčius, abu dalykus, kurie yra tiesiogiai susiję su proto nešvara.
Kvėpavimas ir pojūčiai padeda dviem būdais. Pirmiausia jie yra tarsi asmeniniai sekretoriai. Kai tik mano protas susiteršia, kvėpavimas pasikeičia; jis ima šaukti: "Žiūrėk, kažkas ne taip!" Negaliu trinktelėti savo kvėpavimui, turiu priimti jo įspėjimą. Pojūčiai taip pat man sako, kad kažkas yra ne taip. Jų perspėtas pradedu stebėti kvėpavimą, pojūčius ir labai greitai pamatau, jog nešvarumas nyksta.
Ši proto ir kūno sąveika yra tarsi dvipusis medalis. Vienoje pusėje yra visos mintys ir emocijos, besireiškiančios sąmonėje, kitoje pusėje yra kvėpavimas ir kūno pojūčiai. Kiekviena mintis ar emocija, kiekvienas proto nešvarumas pasireiškia kvėpavimu ir pojūčiais tuo pat metu. Taigi stebėdamas kvėpavimą arba pojūčius, iš tiesų stebiu tikrovę tokią, kokia ji yra. Tai darydamas pamatau, jog negatyvumas praranda savo stiprybę: jis nebegali manęs užvaldyti taip, kaip anksčiau. Jei atkakliai tęsiu, negatyvumas ilgainiui iš viso išnyks ir aš būsiu taikus ir laimingas.
Savęs stebėjimu pagrįsta technika parodo mums tikrovę iš dviejų pusių – vidinės ir išorinės. Anksčiau žiūrėdavome atmerktomis akimis, nepastebėdamas vidinės tiesos. Savo nelaimių priežasties visuomet ieškodavome išorėje, kaltinome ir stengėmės pakeisti išorinę tikrovę. Nepažinę vidinės tikrovės nesupratome, jog kentėjimo priežastys glūdi viduje, mūsų pačių aklose reakcijose į malonius ir nemalonius pojūčius.
Dabar, mokymo dėka, aš galiu matyti kitą medalio pusę. Aš galiu sąmoningai jausti savo kvėpavimą ir tai, kas vyksta mano viduje. Kas tai bebūtų, kvėpavimas ar pojūtis, aš mokausi tiesiog stebėti, neprarasdamas proto pusiausvyros. Aš nustoju reaguoti, nustoju dauginti savo kentėjimą. Vietoj to aš leidžiu nešvarumams pasireikšti ir išnykti.
Kuo daugiau praktikuoji šią meditaciją, tuo greičiau pamatai, jog naikini negatyvumą. Laipsniškai protas išsilaisvina nuo užteršimo ir tampa švarus. Švarus protas visuomet yra kupinas nesavanaudiškos meilės visiems aplinkiniams; kupinas atjautos kitų nesėkmėms ir kentėjimui; kupinas džiaugsmo dėl kitų laimės ir sėkmės; visiškoje pusiausvyroje bet kokioje situacijoje.
Kai žmogus pasiekia tokį būvį, pradeda keistis visi gyvenimo įpročiai. Daugiau nebegali nei žodžiu, nei veiksmu daryti nieko, kas trikdytų kitų ramybę ir laimę. Vietoj to pusiausvyroje esantis protas ne tik pats nurimsta, bet ir padeda nurimti kitiems. Atmosfera aplink tokį žmogų prisipildo ramybės ir harmonijos, o tai pradeda veikti ir kitus.
Mokydamasis išlikti pusiausvyroje, žmogus, kad ir ką patirtų viduje, išmokta likti nešališkas visose išorinėse situacijose. Toks nešališkumas nėra bėgimas nuo pasaulio problemų ar abejingumas joms. Medituotojas tampa jautresnis kitų kentėjimui ir daro viską, ką gali, kad išlaisvintų juos nuo kentėjimo – be susijaudinimo, kupinas meilės, atjautos ir pusiausvyros. Jis išsiugdo šventą abejingumą – būti visiškai atsidavęs, padėti kitiems kuo galėdamas ir tuo pat metu išlaikyti proto pusiausvyrą. Taip jis išlieka ramus ir laimingas, kuomet dirba kitų ramybei ir laimei.
Dėl neišmanymo žmogus reaguoja taip, kad kenkia sau ir kitiems. Tačiau kai stebint tikrovę, kokia ji yra iš tikrųjų, išugdoma išmintis, žmogus atsikrato įprastų reakcijų. Nustojęs reaguoti aklai, jis yra pasiruošęs tikram veiksmui – kylančiam iš pusiausvyroje esančio proto, kuris mato ir supranta tiesą. Toks veiksmas gali būti tik teigiamas, kūrybingas, juo padedame sau ir kitiems.
Ko reikia, norint įgyvendinti patarimą "pažink save", kurį duodavo kiekvienas išminčius? Žmogus turi pažinti save ne tik intelektualiame – idėjų ir teorijų – lygmenyje. Lygiai taip pat neužtenka savęs pažinimo emociniame ar pamaldumo lygmenyje, kai žmogus aklai priima tai, ką išgirdo ar perskaitė. Tokių žinių nepakanka. Žmogus turėtų pažinti, kas yra tikrovė, tikrajame jos lygmenyje. Jis turėtų tiesiogiai patirti betarpiškai susijusių proto ir kūno tikrovę. Vien tik tai gali padėti atsikratyti nešvaros ir išsivaduoti nuo kentėjimo.
Tokia tiesioginė savos tikrovės patirtis ir savęs stebėjimo technika yra stebėti daiktus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, o ne tai, kaip jie atrodo. Į akivaizdžią tiesą reikėtų įsigilinti ir suvokti ją taip, kad prasiskverbtume iki pirminės tiesos apie visą proto ir kūno struktūrą. Patyręs šią tiesą, žmogus išmoksta sustabdyti savo aklas reakcijas ir nebeteršti sąmonės, todėl laipsniškai ankstesnė nešvara išnyksta savaime. Žmogus išsivaduoja iš kentėjimo ir gyvena laimėje.
Yra svarbūs trys žingsniai. Pirmiausia, žmogus turi susilaikyti nuo bet kokio fizinio ar kalbos veiksmo, kuris trikdo kitų ramybę ir harmoniją. Norėdamas išvalyti protą, negali tuo pačiu metu toliau kalbėti ir elgtis įprastai, nes tai tik didina užterštumą. Todėl šioje praktikoje moralės principai yra pirmas esminis žingsnis. Žmogus pasižada nežudyti, nevogti, neužsiimti jokia seksualine veikla, nemeluoti ir nevartoti svaigalų. Susilaikę nuo tokių veiksmų, leidžiame protui pakankamai nurimti, kad jis galėtų tęsti savo užduotį.
Kitas žingsnis – tai mokantis sukoncentruoti dėmesį į vienintelį objektą – kvėpavimą –išmokti suvaldyti savo laukinį protą. Stengiamės kuo ilgiau išlaikyti į kvėpavimą sutelktą dėmesį. Tai ne kvėpavimo pratimas – kvėpavimo nereikia reguliuoti. Reikia tiesiog stebėti natūralų kvėpavimą tokį, koks jis yra; kaip oras įeina ir kaip išeina pro šnerves. Taip dar labiau nuraminame protą, jo nebeužvaldo negatyvus šėlsmas, jis tampa aštrus ir skvarbus, sugebantis dirbti įžvalgos darbą.
Šie pirmieji – moralaus gyvenimo ir proto suvaldymo – žingsniai yra būtini ir patys savaime naudingi; tačiau jais galime save užslopinti, jeigu nebus žengtas trečias žingsnis – proto išvalymas nuo užteršimo ugdant įžvalgą į savo paties prigimtį. Tai yra vidinės tikrovės patyrimas, sistemingai ir be aistros stebint, kaip kūnas ir protas nuolat veikia vienas kitą, kaip tai reiškiasi nuolat kintančiais vidiniais pojūčiais. Tai yra savęs išvalymas savistabos pagalba.
Tokią meditaciją gali praktikuoti kiekvienas. Visi susiduriame su kentėjimu. Tai universali liga, kurią reikia gydyti ne sektantiniu, o universaliu vaistu. Kai kas nors kenčia nuo pykčio, tai ne budistinis, ne induistinis ir ne krikščioniškas pyktis. Pyktis yra pyktis. Kai kas nors susierzina, tai ne krikščioniškas, ne budistinis ar induistinis susierzinimas. Liga yra universali. Vaistas taip pat turi būti universalus.
Toks vaistas yra. Niekas neprieštaraus gyvenimo būdui, kuris gerbia kitų ramybę ir harmoniją. Niekas neprieštaraus mokymuisi suvaldyti protą. Niekas neprieštaraus įžvalgai į savo prigimtį, kuri padeda išlaisvinti protą nuo negatyvumo. Tikrovės, kokia ji bebūtų, stebėjimas stebint savo vidinę tiesą – tai savęs pažinimas tikrajame, patirties lygmenyje. Tai praktikuodami vis labiau ir labiau išsilaisviname nuo kentėjimo ir užsiteršimo. Nuo grubios, išorinės, akivaizdžios tiesos prasiskverbiame iki pirminės tiesos apie protą ir materiją. Po to žengiame dar vieną žingsnį ir patiriame tiesą, esančią anapus proto ir materijos, laiko ir erdvės, sąlygoto reliatyvumo lauko – visiško išsilaisvinimo nuo visų užterštumų, visų priemaišų ir visų kančių tiesą. Nesvarbu, kaip kas pavadins šitą pirminę, begalinę tiesą, bet ji yra visų galutinis tikslas.
Linkiu jums visiems patirti tą begalinę tiesą. Tegu visi žmonės išsivaduoja nuo užterštumo ir savo kančių. Tegul jie džiaugiasi tikra laime, tikra ramybe, tikra harmonija.
TEBŪNIE VISOS BŪTYBĖS LAIMINGOS
Šis tekstas remiasi S.N.Goenkos kalba, kurią jis pasakė Berne (Šveicarija).
Perskaiciau visus komentarus po straipsniu ''Renkames dar karta visame Pasaulyje''. Diskusijos gerai, bet ... patarciau visiems geriau jau isiklausyti i Save, pabuti Gamtoje ir tyloje ir daryti tai, ka siuo metu liepia Jums vidinis balsas. Zemisku rupesciu ir problemu KRINTA PASKUTINES SMILTYS! Birzelio pabaiga, kai i Planeta atei Kosmine Ugnis CIA PAT!
Prasau, NETEISKITE NEI VIENO, nei SWAN, nei kitu! SUPRASTI Zmogu yra Laime! Is kiekvieno zmogaus galima ko nors pasimokyti.
Kodel kitos Civilizacijos nebando tiesiogiai susisiekti su mumis? Pakolkas Jos negali kistis, nes butu pazeistas LAISVOS valios Istatymas. Kodel rasau - kol kas - ? Todel, kad po birzelio 20 dienos, Laisvos valios Istatymas jau nebegalios. Nes jau bus baigesis laikas, zmonems nuspresti, su kuo jie: su Blogiu ar Geriu?! (todel ir komentaruose kasdien vis ryskiau matyti, kas lieka Blogyje, o kas yra pasirinkes Geri).
Esu judejimo ''Drasiaus Kelias'' dalyve. Tuo baisiu metu, kai buvo paimta Deimantele, as ten nebuvau. Bet mintimis esu su Deimantele, ir visais, kurie Meile ir Sviesa padeda Jai.
Kodel Deimantele, biologine Jos motina taip trosko pasiimti pas save? TODEL, KAD IRODYTI SAVAJA MELAGINGA TIESA, KAD JI NEKALTA !!!
Lietuva... Meile Lietuvai ... Kokia cia Lietuva?.. Jos JAU NERA!
...kas norit, teiskit mane, rasau tai, ka zinau, kad yra Tiesa. (tam as leidima turiu) Sakykite ant manes ka tik norit, man tas pats. As zinau, ko cia Gimiau, zinau, ka cia veikiu ir veiksiu, zinau, kas as is tikruju esu.
Komentaruose vis reciau bepasirodysiu, turiu jau savuju darbu.
Ilgesys NAMU. Ir Planetos savos ... Ilgesys tu, kurie mano Seima ... Ilgesys Giminingos Sielos prisilietimu ... Ilgesys Permainu Didziuju !
Visiems Jums linkiu Beribes Meiles ir Beribio Dziaugsmo kiekviena akimirka.
Tu, Lina, esi sauni,as irgi su savo ir tavo mintimis,as irgi visada sirdy - ilgiuosi namu!!!Ir kai buna sunku , visad istariu:" Kaip as noriu namo", bet dar negaliu, dar kazko neismokau,nepazinau, tad privalau suzinot savo gyvenimo pasirinkta tema, ar, kitaip tariant plana...Visi laukem to isikunijimo,kad galetume pajust Pakilimo Dziaugsma...Kiti gal tukstantmecius to isikunijimo lauke,ir visi gavo teise isbandyt tai..., ir kiekvieno buvo paklausta; AR SUTINKI SU PERMAINOM IR PAKYLEJIMU?" Visos sielos sutiko....,tik paskui ...uzmirso...pasizadejima...Bet tikiu,kad visi laimingai tai iveiksim,su meile!
...ir pas mane buna abejoniu, sunkiai isprendziamu klausimu ....., kad net nezinau, kuriuo keliu pasukti?! ... Info, kuria gaunu is Visatos Informacinio Lauko, buna tokia miglota. Ant visko uzdeti kodai, raktai, sifrai. As pasiklystu ... Tad per praeitas dienas, apie viena reikala, teko pasiklausti tu, kuria man yra mano Artimiausia Seima. Taip, atsakyma gavau.
Gimininga Siela. Seniai zinojau, kad Ja sutiksiu siu metu pavasari - vasara. Astraliniame Plane, su Ja bendrauju 8 metai. Pilna sasiuvini turiu prirasius Jai eiliu. Su Ja as kartu vykdysiu Dieviskaji Plana.
Taciau... ...... girdejau pasakymu: - as zmona turiu -, - mano zmona, be galo pavydi, mane persekiotu ir Anapus - ir pan. Bet..., cia netinka sakyti tokius zodzius, nes KUR PRASIDES DIEVISKOJO PLANO VYKDYMAS, TEN VISKAS NUEIS I SONA! Karminiai partneriai, esantys dabar salia, tures TAI SUPRASTI, o jei ta suprasti dar nepasiruose, tokie santykiai vistiek nutruks, NES KARMA BUS VISISKAI SUBALANSUOTA.
Taigi. As jau zinau, kas mano G. Siela. Taip, tas Zmogus, yra siame tinklapyje. Ne, nepasakysiu, kas Jis, dar truputi tam nelaikas.
GIMININGA SIELA, as Tau Saule atnesiu is Dangaus. O Saule - tai Gyvybe, Sviesa, Siluma, be Jos butu tik Tamsa.
Mes drugeliai, svetimos Planetos krantuos ... Netoliese lauzas dega ... Neskubekim skristi i liepsna ... Liepsna - tai karstis. Sudegsim!
to-PlejadieteLina nu tai matosi kad ne as pvz.. zmonos neturiu o ir poziuriais skiriames nu cia jai ka, kad butu aiskiau, bo visokiu yra sizofreniku( lyk tas zodis) :))))
http://vzglyadzagran.ru/tajny-proshlogo/iskateli-strasti-po-yantaryu.html labai idomus filmukas apie gintaro kambario paieskas...jau beveik surado viename bunkeryje Kaliningrado srityje Aciu,Lina,labai idomiai parasei...taip jau jauciasi kosmines ugnies deginimas sia nakti ypac kaitino...
lina, juk ankčiau sakei kad alfairas dabar galvoju, jeigu mano vyrui pasipirštų kokia gimininga siela eina sau, aš irgi pykčiau velniop tokį pakilimą ardantį šeimas truputį kitaip įsivaizduoju dvasingumą ir tai tikrai ne fizinis kūno troškimų tenkinimas, bet matau, kaip danguje taip ir ant žemės fe, be visokių tokių sutikimų sielų, viliojimų ir visa kita yra tokia žmogiška vertybė, tai PAREIGA IR ATSAKOMYBĖ šeimoje už partnerį, už vaikų auginimą, už bendro gyvenimo kūrimą pasileidėlių, neatsakingų už savo veiksmus ž monių daug,bet aš manau, reikia laikytis moralumo, pareigos ir atsakomybės pagaliau tai žmogiškosios savybės jeigu pakylėtųjų privilegijos paleistuvauti, pardon, lieku ant žemės, nors ir taip manes niekas nekeltų
Labai geras straipsnis... Kaip sviesos liepsna i sirdi. Butent apie tai jau galvoju pastaruoju metu. Labai sunku valdyti savo vidines emocijas ir veliau, pagalvojau, ar yra is tiesu dvasinga jas isvis valdyti? Juk reikia kazkaip jas paleisti ir issilaisvinti is ju. Siame straipsnyje butent gavau tos informacijos, kuria man pati siela atsiunte, nes jau kuri laika labai labai jos tai prasiau. Ypac geri pratimai buvo stebeti savo kuna ir kvepavima, leisti pykciui iseiti, nebetildyti jo.
lina, juk ankčiau sakei kad alfairas 
eina sau, aš irgi pykčiau 