Pabandykime pasiaiškinti šiandiena tampančius vis aktualesniais kai kuriuos klausimus. Vieno straipsnio rėmuose tai netilps, pabandysim per tris sutalpinti.
Kas tai yra dvasinis išsilaisvinimas? Kam jis mums reikalingas? Kame gi iš tikro viso to prasmė? Kas tai yra tikras pasninkavimas ir aukojimas Dievui? Ar gali kas nors atleisti nuodėmes? Kas tai yra Geliarai ir kuo jie skiriasi nuo šventųjų? Ir dar daug kitų panašių klausimų, ieškantiems dvasingumo. Tai gal padės nors truputi daugiau suprasti tik pradedantiems ieškoti, domėtis tuo. Na ir “patyrusiems” ieškotojams gal nepamaišys.
Šiandiena pasaulyje atsiranda vis daugiau žmonių, esančių pačio savęs paieškoje, tačiau kartais patys nesupranta ko jie iš tikro ieško.Jie žinoma jaučia, kad mes gyvename Žemėje ne dėl to, kad tik banaliai daugintis kaip rūšiai, pasistatyti savo būstą ir dar stengtis pasivogti pinigų iš valstybės, ar ką nors apmauti, bet dėl kažko tai žymiai daugiau. Dėl ko iš tikro žmogus yra šiame materialiame pasaulyje? Kas duoda viso šito supratimą?
Anksčiau ar vėliau tai mums duoda atėjusi gyvenimo svarbos supratimo patirtis, atėjęs supratimas to, kad yra materialus pasaulis ir yra visiškai kitoks - dvasinis pasaulis.
Materialus pasaulis, su visomis jo matomomis ir nematomomis egzistavimo formomis, taip pat, kaip ir viskas kas jame - yra baigtinis, turi pradžią ir turi pabaigą. Viskas jame susiveda tik į vieną. Viskas yra tuščia, viskas - iliuzija, kadangi viskas - tik laikina. Na o dvasinis pasaulis - jis amžinas ir viskas, kas yra jame, negali niekada numirti, ar išnykti.
Materialus pasaulis visada bando dominuoti žmoguje. Taip gimsta jo įvairūs šablonai žmonėms, pagal kuriuos žmonės ir gyvena. Bet savo gyvenime, praktiškai kiekvienas žmogus nors kartą susiduria su tuo, jog pajaučia šio matomo pasaulio iliuziškumą, jei taip galima pasakyti. Susiduria su tuo, kas yra žymiai daugiau, kas yra už šio materialaus pasaulio, susiduria su tuo, kas neturi ribų, su tuo, kas pas mus ir vadinama Dievo pasauliu. Bet ne kiekvienas tai gali priimti, kadangi daugeliui žmonių materialaus pasaulio viršenybė yra pakankamai stipri ir ji dominuoja jame.
Tada, atėjusias tokias mintis, žmogus išvaro iš savęs ir toliau gyvena tik primestais materialumo šablonais, tai yra, gyvena “kaip visi”. O tai ir yra didžiausia, bei liūdniausia žmonijos problema, nes tai tik išorinis teatras – o ne tikras gyvenimas.
Šiandiena daugelis žmonių klaidingai mano, jog dvasingumas tai tėra tik ėjimas į bažnyčią ir meldimasis kam nors, ar maldų skaitymas, pamokslų klausymas. Tačiau, tai visiškai nėra dvasingumas.
Maldos, kaip ir meditacija, ar kokios nors mantros, ar dar kas nors panašaus - tik įrankiai, kurių pagalba žmogus žengia dvasingumo link, kurių pagalba galima pasiekti dvasinės laisvės. O pats dvasingumas, kaip toks, neturi kokių tai rėmų, tai neišsenkantis šulinys, tai šunys be dugno.
Paimkime, kad ir dabartinį religinį, taip vadinamą ritualą - “pasninkavimą”. Iš tikro, tai neturi būti vien tik materialus, ritualinis veiksmas ir anksčiau niekada toks nebuvo. Tik dabar, iš tos, kažkada tai buvusios dvasinės praktikos, liko išorinis ritualas, ribojantis kokių tai maisto produktų vartojimą. Pirmiausia, vis dėl to, tai turi būti dvasinis veiksmas, atsiribojant nuo materialaus pasaulio. Tai žmogaus kasdienė kova, su savo Gyvulišku pradu (materialiu protu, ego, ar dar kaip pavadinkit, neturi reikšmės). Žmogus pasninkauja, galima sakyti, savo dvasioje, pasninkauja nuo materialaus pasaulio. Štai ką reiškia tikras pasninkavimas.
Tas pats ir su aukojimo supratimu, apie tai mums ir nori perduoti protėviai, palikdami savo piešinius ant uolų. Kokias aukas duodavo žmogus Dievui? Savo Gyvuliško prado auką. Ir Jam tikrai nėra didesnės ir kitos priimtinesnės aukos, nei nuosavo Gyvuliško prado auka. Tokiu būdu, žmogus išsilaisvindavo, o jo dvasia, dvasinis pradas įgydavo jėgą, taip jis įgydavo pažinimą. O kas vyksta dabar? Kas liko iš to? Atsisakoma tik nuo atskiro maisto ir tai tik laikinai, aukoja pinigus, nuperka žvakių. Kam tu tai aukoji ir dėl ko, žmogau? Kam Dievui reikia to – kas ir taip Jo. Kaip tu tai gali paaukoti? Niekaip. Tai tik eilinė materialaus proto gaudyklė ir nieko daugiau.
Juk iš tikro, mes nieko daugiau negalime paaukoti ir duoti Dievui, apart savo Meilės ir pagarbos Jam. Vienintelis vertingas dalykas, ką žmogus gali duoti Dievui – Naują Angelą. Štai ką jis privalo duoti ir tai yra priimtina, tai tikrai yra džiaugsmas, palaima dvasiniam pasauliui. Visas kitas aukojimas - kvaila ir juokinga, žemiškame supratime. Tai nėra priimama. Kartais, kada žmogus net paskutinį duonos kąsnį atiduoda, aukoja, o kokia prasmė iš tokios paaukotos duonos, jei vis tiek vėliau gailėsis to, jei materija jame vis tiek turės viršenybę.
Kokia tokio aukojimo prasmė, jei žmogus atsisako kokių nors produktų vartojimo, ar dar ko nors panašaus? Pirmiausia užsiduokite sau klausimą, kas tuos produktus vis tik vartoja? Argi juos vartoja jūsų Esybė? Nors ir sunkaus, riebaus maisto atsisakymas pravers, bet tik kaip jūsų tos biomašinos profilaktika, kad ji dariedėtų iki finišo...
Ir visai kitas reikalas, kai žmogus nenaudoja atitinkamas mintis, primestas jam materialaus pasaulio, štai kame slypi tikro pasninkavimo paslaptis.
O pačios maldos, kad ir skirtos Jėzui Kristui, iš tikro turėtų būti sakomos ne tam, kad Jis tavęs pasigailėtų, ar ko nors gauti iš jo, o tik tam, kad jomis užsidengti, užsikimšti, atsiriboti, nuo Gyvuliško prado skleidžiamų minčių, tuo pačių ir ribojant jo poveikį jums, kaip Asmenybei. Kada žmogus pastoviai kartoja Dievo vardą, kreipiantis į Jį, tuo momentu jis užblokuoja visas kitas mintis ir giliau pasineria į savo sąmonę, susikoncentravus tik į tą Dievo vardą. O galutiniame rezultate, pasiekia ir savo giluminių jausmų pasireiškimo. Malda tėra tik įrankis, kaip ir meditacija, bet įrankis šis skirtas visiškai ne tam, kad ką nors gauti materialaus iš ko nors, o tam, kad pačiam save tobulinti, dirbti su savimi, tik tam.
Na kad ir paimkime dvasinę praktiką Lotoso Žiedas. Juk ten mes taip pat specialiai, priverstinai atsisakome kitų materialių minčių, įvedame save į tam tikrą būseną ir vėl, kaip ir toje maldoje, bandome pasiekti tuos giluminius savo jausmus, einančius iš vidaus. Žinoma, galima tai atlikti ir kitų meditacinių praktikų, arba sakysime mantrų dėka, kurios palaipsniui atveda vėl prie tos pačios mūsų siekiamos būsenos, tik aplinkiniu keliu. Rezultatai turi būti vieni ir tie patys, kokį iš tų įrankių benaudotum.
Tai yra, tuo norima pasiekti giluminio savo pasaulio, kuris yra kiekviename žmoguje, kadangi kiekviename žmoguje yra ir Dievo pasaulio dalelytė. Ir kada žmogus pradeda tai jausti, priimti, tai yra, ne tik teoriškai žinoti, bet ir kartais jausti kažką tai gero, einančio iš vidaus, pasiekiant tą pasaulį.
Ir jei iš tikro žmogus teisingai pasninkaujama, kada atsisakoma nuo visų gyvuliško prado pagundų -"produktų", žmogus ir gali pasiekti tas Tiesas. Tokiu būdu jis, kaip asmenybė ir išsigelbsti, tai yra, jis nustoja būti mirtingu.
Savo laikiname egzistavime šiame pasaulyje, jis galima sakyti, kuria sau amžinybę, tai ir yra tikras dvasingumas. Kol žmogus yra savo fiziniame kūne, jis gali viską: tapti nemirtingu, arba taip ir likti tik mirtingu. Pasirinkimas visada lieka tik jam. Ir pagal mane, tai daugiau nei teisinga šiame pasaulyje.
Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų vakarų ar Rytų religinės šventyklos, daugelis žmonių šiandiena ateina į jas ne dėl to, kad rasti ten savo dvasinę laisvę, arba bent jau kelią jos link, nors tam juos ir stumia jų vidinis jausmas. Dažniausiai jie ten ateina jau su turimu pakeitimu, nuo materialaus proto. Kadangi ten nuėję, jie svajoja ir prašo ne ko nors kito, ne savo sielos išgelbėjimo, o būtent ko nors materialaus, kas jiems būtų vertinga dabar, šiame materialiame pasaulyje. Pavyzdžiui, prašo dėl artimųjų, ar dėl sveikatos, dėl duonos kasdieninės kąsnio, dėl visko, apart Asmenybės laisvės. Tai yra, apart Sielos išgelbėjimo. Tame ir slypi daugelio religinių “tikinčiųjų” didžiausia problema.
Žmonės visiškai užmiršo kas jiems yra svarbiausia gyvenime. Jie nebejaučia tikro poreikio, nejaučia to, kas jie yra iš tikro. Žmonės ateina į šventyklas, ateina pas Dievą, kaip į kokią tai eilinę universalinę parduotuvę, nes ateina prašyti tik ko nors materialaus. Jie neateina tam, kad surasti savo asmenybės dvasinio kelio, štai kas labiausiai apmaudu tokiuose tikėjimuose. Jie daugiau ateina atlikti kažkokių tai religinių apeigų, ritualų ir tokiu būdu sudaryti sandėrį su Dievu. Pavyzdžiui, aš atėjau į šventyklą, uždegiau žvakutę, arba atlikau meditaciją, perskaičiau maldą, tai yra, atlikau tai, kas man ir buvo pasakyta kunigo, ar dar ko nors. Vadinasi už tai man priklauso, kad būtų atleistos visos nuodėmės, vadinasi viskas už tai pas mane jau bus gerai. Bet kodėl patys žmonės neatlieka tam jokių pastangų? Kodėl patys nedirba su savimi, netobulina savęs?
Tikrame tikėjime, tokio supratimo, jog kas nors, už ką nors praeitų jo kelią, atleistų kieno nors nuodėmes ir panašiai, neturi būti iš vis. Paprasčiausiai, žmonės taip bando tik perkelti atsakomybę už savo elgesį kam nors kitam, kitaip sakant, surasti išorinį atpirkimo ožį, kaip visada.
Štai čia jau ir yra ta esminė vieta, kai žmogus savo tikėjime nueina į šalį nuo savo dvasinio prado, nuo esmės. Juk dvasingumas - tai pirmiausia atsakomybės prisiėmimas būtent sau, už tai ką tu darai ir kam tai darai, suprantant koks tavo veiksmų galutinis tikslas. Todėl, tam ir yra sakoma, jog kasdien, kiekvieną savo gyvenimo minutę, mes pastoviai turime dirbti su savimi. Ką reiškia toks darbas?
Tai reiškia, kad mes pastoviai turime dvasiškai vystytis, tai turi tapti gyvenimo būdu, o ne tik laikina atrakcija laisvalaikiui. Deja, žmonės daugiausia orientuojasi tik į materiją ir kartais, net visiškai nejaučiantys savyje vidinio dvasinio potencialo. Bet už tai, jie pilnai jaučia materijos vartotojo potencialą. Šiandienai žmonės prarado ir nenumaldomai greitai bėgančio laiko supratimą, o tuo pačiu, savo materialaus kūno neišvengiamo galutinio taško artėjimą. Negalvoja, arba stengiasi negalvoti, kad anksčiau ar vėliau ateis toks laikas, kai į tavo mirusio kūno grabo dangtį įkals paskutinį vinį. O kas toliau?
Štai apie tai, kas toliau, žmogus dažniausia ir negalvoja. Bet problema čia slypi žymiai giliau. Suprantama, jog materialus protas stiprus ir jis pastoviai siekia tik pavergti. Tai visos materijos dėsnis ir tokius dėsnius žino visi. Žmonės daugumoje taip ir gyvena pagal tokius dėsnius: stiprus bando prislėgti, pavergti silpnesnį, silpnesnis bandys apgauti stipresnį ir taip pat jį pavergti, arba kitą už save silpnesnį. Štai taip ir praeina daugelio žmonių visas gyvenimas, tokioje kovoje dėl dominavimo, kovoje už būtį. Bet juk kiekviename žmoguje dar yra ir pirmapradis poreikis dvasingumui, svarbiausiam. Yra toks vidinis instinktas.
Koks žmogus bebūtų, ar tai būtų ateistas, ar tikintis religijomis, plejadiečiais, absoliutu, kuris jam diktuoja tekstus, ar dar kuo nors, visada jaučia, kad jis yra ne šiaip sau gyva materiali būtybė. Jis jaučia, kad gali dar daug, jaučia, kad gali tapti ir kitokio pasaulio dalimi, to kito beribio pasaulio dalimi. Bet šiandiena visa bėda yra tame, jog visa tai, pas daugelį žmonių, nuėjo tik į banalius materialius ritualus ir pamėgdžiojimus, nesuprantant viso šito esmės ir svarbiausia – nebežinant tikslo.
Anksčiau, daugelis eidavo į vienuolius būtent todėl, jog norėjo, siekė susiliesti su Dievo pasauliu, kad tas ryšys nenutrūktų, kad jis išliktų kiek galima ilgiau, bandant apriboti savo gyvuliško prado poreikius, ignoruojant juos. Na o šiandiena, iš visame pasaulyje esančių vienuolių, beliko tik vienetai tikrų dvasingų, su kurias gali pabendrauti apie tikrą dvasingumą, o girdinčių Tiesą, iš vis gal tik keletas dešimčių, tai yra tų, kas iš tikro tarnauja Jam. Visa kita šiuolaikinės dvasininkijos milijoninė armija – tik eiliniai vartotojai, bandantys atsikąsti kuo didesnį kąsnelį ir tuo pamaloninti savo didenybę išdidumą.
Galima sakyti, jog žmogaus Siela kūne – Asmenybei suteiktas šansas įgyti dvasinę laisvę.
Pirmapradžiai, apie taip vadinamą armakedoną, kas dabar populiaru, žmonės kalbėdavo visiškai kitaip. Sakydavo, jog ateis kada nors tokie laikai, kai žmonės visiškai užmirš tai, kas jie yra iš tikro ir jeigu tokiame pasaulyje nebeliks tokių, kas taip sakant, “pastovėtų” už dvasinį pasaulį, tai toks, visiškai be dvasingumo pasaulis, nustos egzistavęs. Tai ir yra, visos žmonijos civilizacijos egzistavimo pabaiga. Ir pirmapradžiai, nė viename mokyme nebuvo kalbama, kad visi prisikels iš mirusiųjų, visiems bus atleista ir tada bus gerai, neįdedant jokių asmeninių pastangų. Visada buvo kalbama apie tai, kur po fizinio kūno mirties eina žmogus, kaip Asmenybė.
Juk pas žmogų praktiškai tik du keliai, arba jo kelias į mirtį, kartu su materija, per ilgalaikį būvimą subasmenybe, arba kelias į amžiną dvasinį pasaulį, į Dievo pasaulį. Deja, žmonės visa tai gerokai primiršo.
Šiandiena religijose viskas jau pakeista. Tikros žinios pakeista tik viltimi, kad viską galima gauti po to, kada nors ten, kažkur ir žinoma, tik tada, jei visą savo gyvenimą būsi nuolankus ir paklusnus tarnas kai kam.
O kas visa tai pakeičia? Kieno ausys kyšo, už tokių pakeitimų? Vėl gi, kyšo tos pačios materialaus proto sistemos ausys. Ji protinga, ji stipri ir tai yra kiekvieno žmogaus, gyvenančio žemėje, neatskiriama dalimi.
Smegenys, su visu jų sudėtingumu, tai vis tiek tik materialaus pasaulio dalis, žmogaus sąmonė taip pat yra materialaus pasaulio dalimi. O štai Asmenybė jau turi teisę rinktis tarp dviejų pasaulių kam priklausyti. Ir ką ji pasirinks, tai jau tik kiekvienos Asmenybės reikalas. Jei materialų pasaulį, tai reiškia neišvengiamą ilgą būvimą subasmenybės kokybėje, reiškia neišvengiamą savo mirtį. Bet jei pasirenka sau dvasinį, kitokį kelią – dvasinio savęs vystymo, turi galimybę susilieti su Siela ir tada išeiti į amžiną dvasinį pasaulį. Bet, kažkodėl tai, šiai dienai, visa tai daugelio žmonių yra absoliučiai pamiršta.
Mes dažnai savo gyvenime skubame gelbėti kitų sielų. Bet, dažniausia tai darome, remiantis tik savo asmeniniu išdidumu, kuris kaip tik ir primetamas materialaus pasaulio. Ir tokiu savo veiksmu, kitam žmogui sukeliant tik savo asmens viršenybės jausmą virš jo, o tokiu atveju visos tos mūsų pastangos, išgelbėti ką nors, pačiam skęstant, nueina niekais, jos paprasčiausiai atstumiamos.
Kada toks “geradaris” žmogus pradeda melstis visų labui, bando gelbėti visą pasaulį, bet per prieš tai buvusį laiką, net nepažino pats savęs, apie kokį kitų išgelbėjimą tada svaigstama, jei pats sėdi toje pačioje bačkoje kartu su visais? Tai irgi yra savotiška užmarštis, šiuolaikinių žmonių nesupratimas, kas tai vis tik yra ta Siela. Tokie žmonės nesupranta, jog jie tėra tik Asmenybės, praktiškai ir neturinčios jokios savo valios.
Nes, pati sau, valia kaip tokia, yra tai – kas kuria. Žmogus gali tik rinktis, bet kurti jis kol kas negali ir tai yra tiesa. Tačiau ji žinoma užgauna žmogaus išsibujojusį išdidumą, tiesiog dirgina puikybę. O iš kur tas išdidumas dygsta, nuo ko gi jis aplamai? Nuo esančio jame materialaus proto, nes visoje materijoje veikia dominavimo virš kitos materijos dėsnis. Štai gal būt kur yra pati didžiausia žmonių problema. Apie kitą žmogų daugelis gali galvoti ir kalbėti kiek tik nori, pamatyti “visus” jo trūkumus, neteisingus kelius, ar privalumus, bet apie patį save, tai jau ne. Tai tik parodo, jog tokiam žmogui dar pakankamai daug reikia dirbti, kad bent šiek tiek priartėti prie tikro dvasingumo. Ir tai kartais pastebima net iš tokių žmonių kalbos, tiesiog jauti, pastebi, kad už visų tų pompastiškų žodžių, už tų emocingų gestų, kuriuos demonstruoja asmenybė, nėra nieko, tik tuštuma, nesvarbu, kad jis kalba ir apie dvasinius dalykus, matosi tik kaukė ir to nepaslėpsi jokiais žodžiais...
Materialiame pasaulyje daugelis žmonių bando, taip sakant, atsipirkti prieš Dievą, kaip jie galvoja. Stato dideles šventyklas, aukoja religijoms, manydami, jog taip jie daro kokią tai malonę Jam.
Kad ir kokias dideles šventyklas statytų žmonės, kad ir kokios minios tikinčiųjų ten nesirinktų, bet Dievo pasaulyje visos tos materialios šventyklos deja, visiškai nėra matomos. Anapusiniame Dievo pasaulyje matosi tik tai, kas nors kiek, nors truputį turi sąlytį su Siela, su ta dalelyte iš To pasaulio ir apie tai vertėtu pagalvoti kiekvienam žmogui, kas siekia ir ieško tikro dvasingumo.
Esmė slypi tame, jog žmonėms vertėtų vis tik dažniau statyti šventyklą Sielai savyje, nei lipdyti bokštus išorėje, būtent statyti vidiniame – Magdalą savo.
Šiame materialiame pasaulyje mūsų sielos nėra matomos. Jos ir negali būti matomos, nes Tai – nepriklauso šiam pasauliui. O štai dvasiniame pasaulyje, žinoma kad kiekviena Siela yra puikiai matoma, bet už tai, ten visiškai nesimato Asmenybės. Tačiau jos Dievo pasaulyje tampa matomos tik tada, kada susiliečia, susilieja su Siela ir tampa vienu, tai yra, nauja Dvasine Būtybe – Angelu.
Žmogus nėra Siela ir ji nepriklauso žmogui – tai vis tik yra dvasinio pasaulio dalis, bet ji laikinai yra žmogaus kūne, kaip kokiame inde, kokone ir tai yra Asmenybės galimybė išsigelbėti, susijungiant su ta anapusinio pasaulio dalimi.
Kam panaudoti savo gyvenimą, pasirinkimas visada lieka tik pačiai asmenybei – ar tuščiam, mirtingam egzistavimui, ar siekti amžinybės.
Viskas priklauso nuo to, ant kiek dabartiniame gyvenime žmogus yra gyvuliško prado vergijoje. Jei žmogus iš tikro dar jaučia poreikį dvasinėms žinioms, jis jas būtinai ras ir gaus, bet ne visada gali jas priimti. Kadangi Tikros žinios priverčia žmogų dirbti, verčia jį plušėti su savimi. Tikras dvasinis kelias priverčia žmogų suprasti materialaus kelio iliuziškumą. Ir tada tos vertybė, su kuriomis žmogus gyveno iki tol, tampa jam absoliučiai tuščiomis, laikinomis. Juk niekas negali būti mums vertinga, jei tai yra tik laikina.
Tokios žinios, jos žinoma visada buvo ir laikas nuo laiko atnaujinamos, kaip ir A. Novich knygose. Jos leidžia ne tik pajausti žmogui teisingą kryptį gyvenime, bet ir išsilaisvinti iš vergijos, tapti laisva Būtybe. Tapti lygiu tarp lygių, bet kuriuo momentu, kada žmogus tik panorės, leidžia išeiti iš šio materialaus pasaulio.
Jei žmogui atrodo, kad jam žymiai geriau bus materialiame pasaulyje, tai reiškia, kad jį dar pilnai valdo materialus protas. Nes, iš esmės, tas mintis, kurios eina iš priešiško jam materialaus pasaulio, žmogus dažniausia priima kaip savo, nesusimastant iš kur jos atsiranda.
Nuo gyvuliško proto primetamos mintys, jog tau ir taip viskas gerai šiame materialiame pasaulyje: “nėra čia ko įsileisti tau tų žinių, kurios priverčia dirbti” ir duoda galimybę išsilaisvinti, išsivaduoti nuo materialaus proto valdžios. Žinoma, jei žmogus yra absoliučiu to materialaus proto vergu, jis šito tikrai niekada nepriims, kadangi kas tada tokiame žmoguje priima viską ir kas jį valdo?
Bet jei žmogus, nors truputėli yra vis dar jaučiantis dvasinį potencialą ir ieškantis, visada ras, anksčiau ar vėliau ateis prie ištakų. Kito kelio paprasčiausiai nėra.
Panagrinėkim pavyzdžiui, kaip gyvuliškas protas elgiasi žmonių kolektyve? Jeigu sakysime jame yra tik du žmonės, tai tarp jų visada bus nesutarimai, vienas visada stengsis dominuoti ties kitu, o kitas bandys jį apgauti, išsisukti nuo to, pats stengsis dominuoti. Bet kaip tik kolektyve susidaro grupė iš trijų žmonių, tie du visada pradeda eiti prieš tą vieną, jei bus penki, tai kaip taisyklė, trys prieš du, arba keturi prieš vieną, kitaip sakant, bet kuriame kolektyve visada susidaro pasiskirstymas, pasidalinimas. Kodėl? Todėl, kad tam ir yra sudaryta materialaus proto sistemos gynyba, jog žmonės niekada tarpusavyje neapsijungtų. Tokios gynybos prasmė ir užduotis – visada skaidyti, skaldyti ir valdyti.
O štai žmonių minioje jau atvirkščiai, ten žmogus visada praranda savo individualumą. Pavyzdžiui, tarp skruzdėlių, kai jos yra atskirai – tampa niekas, tai yra, tampa neprotingomis, tik minioje įgyja kolektyvinį protą, tai pas žmones minioje vyksta visiškai atvirkščias procesas. Kiekvienas atskirai paimtas žmogaus individas yra tarsi ir protingas, mastantis, bet kai tik atsiduria minioje jis virsta niekuo, susilieja su minia, paklūsta jai, jos nuomonei. Visa tai mes žinoma taikome tik tokiems žmonėms, pas kuriuos dominuoja gyvuliškas pradas, tai yra materialaus proto “vietininkas” žmoguje.
Svarstant ta linkme toliau, pastebėkime, kaip paskutiniu metu didėja žmonijos prieaugis. Kuo daugiau prarandamas dvasingumas, tai tiesiog proporcingai didėja ir žmonių kiekis planetoje. Ir atvirkščiai, kuo daugiau žmonių planetoje, tuo mažiau dvasingumo tarp jų. Veikia tas pats minios principas, tik globaliu mastu.
Kas vyksta dabar? Stipriai vystosi techninis lygis, didėja komfortas, tačiau tuo pat metu, labai stipriai mažėja dvasingumas. Gyvuliškas pradas visada bando ir bandys supriešinti visus žmones ir nebūtinai tik agresyvioje aplinkoje, kaip mano kai kurie, gal sakyčiau daugiau netgi emocinėje.
O emocijos pas žmones gali būti skirtingos. Sakysime kad ir atrodančios “pozityvios” emocijos, pavyzdžiui, tose pačiose, šiandieną daugelio mėgstamose, sportinėse varžybose, arba eurovizijos konkurse. Svarbiausia čia yra išprovokuojamas žmonių emocinis blyksnis, tai yra, žmonių dėmesio akcentavimas, jo įdėjimas, nukreipimas į kažką tai, kas yra tuščią, nereikšmingo, kokią tai eilinę materialią iliuziją. Ir tokiu būdu, žmogus tuščiai išmeta į išorę savo emocijas, energiją. Čia nereiktų painioti, išmeta ne savo giluminius jausmus, liečiančius ir priklausančius tik dvasiniam pasauliui, o būtent subtilias savo energijas - emocijas. Tokiu momentu, iš žmonių išeina savotiškos emocinės iškrovos, kuriose žinoma yra įdėta ta jėga, arba jos dalis, kuri turėjo būti nukreipta į savo dvasinį vystymąsi, į savęs tobulinimą. Štai tau ir linksmybės, kaip sakoma, pro ašaras...
Materialaus proto sistema, viską visada sustato taip, kad žmonės, kaip galima dažniau būtų išskaidyti, pasidalintų, išsiskirstytų nesvarbu kaip ir kame: į sportinius sirgalius, religinius tikinčiuosius, politines partijas, muzikinius gerbėjus, tautas, šalis, rases ir tt. Ji visada siūlo ir siūlys pasirinkti: keletą sportinių komandų, keletą religijų, ar sektų, keletą politikų, keletą partijų, kad žmogus galėtų balsuoti, ar už kairinį sparną, ar už dešininį, nesvarbu, bet dažniausia visada ne už tai, ką jis nori, kadangi to greičiausiai iš vis nebus pasiūlyta pasirinkime. Žmogui suteikiama savotiška viltis į geresnį karalių, bet juk tokio karaliaus iš principo negali būti. Sistema tarsi duoda teisę į laisvę rinktis, tačiau, arba vieną, arba kitą išnaudotoją.
Bet juk tai jau ir yra skirstymas. Tai visuomenės suskaidymas į “savus” ir “svetimus”, į “paprastus” ir nepaprastus”, “teisingus” ir “neteisingus”, “krikščionis” ir musulmonus” ir tt. Toks dalinimas ir skaidymas vyksta visur šiame materialiame pasaulyje, net iki pat šeimos lygio. Ir net šeimoje eina skaidymas, skirstymas. Bet kai tik šeimos reikalas liečia santykius su kaimynais, šeima prieš juos nusistato jau vieningai, tas materialaus proto skirstymo šablonas veikia ir yra visur, supranta tai žmonės ar ne.
Kas liečia taip vadinamus stebuklus ir dvasingumą. Šiandiena, kol mokslas nesugeba atverti visų pasaulio paslapčių, atsiranda vietos ir mistikai. Na o mistika žmogų užburia tuo, jog jis jos pagalba, kaip galvoja, gali įgyti kokių tai antgamtinių sugebėjimų tam, kad galėtų slapčia pavergti kitą.
Tačiau tai tik tėra eilinė gyvuliško proto apgaulė. Kokie gali būti suteikti žmogui antgamtiniai sugebėjimai iš išorės, kai viskas jame jau ir taip buvo nuo pat gimimo ir slypi ne kur kitus o jo vidiniame pasaulyje, tik sugebėk išsiimti.
Tikros dvasinės žinios žmonijoje, visada buvo, nuo pat jos egzistavimo pradžios. Kas tai yra Allat Ra? Daugeliui nežinomas ir tuo pačiu, bauginantis ženklas bei garsas. Na o baimę, kaip žinome, dažniausiai sukelia nežinojimas ir pastovus gyvuliško prado noras toliau išlaikyti žmogų tokioje nežinomybėje, panaudojant patikimą savo ginklą – žmogaus išdidumą.
Allat Ra – tai Dievo jėga. Ženklas simbolizuoja tos jėgos nusileidimą į šį pasaulį. Apie jį žinojo prieš daugelį tūkstančių metų. Bet kažkodėl tai, prieš porą tūkstantmečių, visa tai pradėjo sparčiai naikinti ir tai vyko visur.
O šiandiena? Praktiškai pasikalbėjus su bet kuriuo tikinčiuoju žmogumi, jis jums visada sakys, jog jis viską ir taip žino, supranta, kas liečia dvasingumą. Sakys, kad jis yra labai dvasingas ir geras žmonėms, net išvardins mums, kokius gerus darbus atlieka dėl kitų ir be klastos.
Bet, juk tikras dvasinis darbas, tai yra žymiai daugiau. Tai dar ir kasdienis, nuoseklus darbas su pačiu savimi, kova su savo nuosavu Gyvulišku pradu. Ir tai, ką po savo gyvenimo užbaigimo gaus asmenybė, tikrai dvasingas žmogus, turi būti tik kaip nuopelnas už jo darbą viso gyvenimo eigoje, tarnaujant dvasiniam pasauliui, o ne dėl materijos pasaulio.
Kartais žmonėms pasiseka, kai jie akis į akį susiduria su mirtimi ir lieka gyvais. Po to, daugelio gyvenimas visiškai pasikeičia, jie tampa, na sakysime taip, nors truputį dvasingesnis, pradeda sparčiau to ieškoti, siekti. Kodėl taip vyksta? Tuo momentu, kai mirtis beldžiasi į duris, Gyvuliškas pradas, galima sakyti atleidžia savo vadeles, dėl nuosavos žūties baimės ir pas asmenybę atsiranda truputi didesnis laisvės laipsnis, nors trumpalaikiai, kas ir suteikia postūmį dvasingumui, jo paieškai.
Bet daugelis žmonių tai patiria tik senatvėje, tik prieš pačią mirtį, kai pakeisti jau nieko nebeįmanoma. Ir štai su tokių skausmu, bei spaudimu, už beprasmiai pragyventą gyvenimą, buvusi asmenybė po mirties toliau egzistuoja kitos naujos asmenybės, energetinėje struktūroje, kaip “subasmenybė”, na čia galit ir kitokį pavadinimą sukurt, esmės tai nekeičia.
Daugelis žmonių dažnai sako: “Dieve, jei tu esi, padaryk man tai ir tai, arba padėk tame ir tame... Jei Tu tai padarysi, tai aš patikėsiu į Tave, jog tu Esi” Ir iš tikro, kas įdomiausia, žmonėms kartais duodama pagal jų norus to, ko prašė, kažko materialaus. Tik duodama ne nuo Dievo, o būtent materialios sistemos. Štai kur esmė. Kada žmogus, su tikėjimu sukoncentruoja visą dėmesį į savo norą, siekia to, jis iš tikro gali įgyti materialių vertybių. Juk materialaus proto sistemai atlikti tai, vieni niekai, kad ir sakysime pervesti tą žmogų į tokius materialius srautus, kur jam taps komfortiškiau gyventi. Taip žmogus ir toliau savo dėmesį nukreips tik materialumui, jam bus ant tiek komfortiška, kad jis net nesusimąstys apie dvasinį pasaulį. Materialaus proto sistema tai lengvai gali jums suteikti.
O štai dvasinis pasaulis net neišgirs tokio prašymo, niekaip. Todėl, melstis Dievui tik dėl to, kad jis tau duotų sveikatos, arba daugiau pinigų, tai paprasčiausiai juokinga. Arba kaip rašoma knygoje “Sankirta”, tai tas pats, kas kreiptis į Velnią ir melstis jam, manant, jog tai duoda Dievas. Taigi, žmonės, kurie "Dievo namuose" meldžiasi ir prašo ko nors materialaus - meldžiasi materialiam protui, Arimanui, Abraksui, Šėtonui, tai turi daug vardų.
Žmonės pastoviai kažko tai nori materialaus. Sistema ant tiek užkemša žmogaus sąmonę norais, kad jis pastoviai ko nors nori, jam pastoviai kažko tai vis trūksta. Jis visada siekia valdyti daugiau nei turi, bet pasiekęs savo svajonės, greitai ja nusivilia ir stato sau naują tikslą, naują svajonę. Kodėl?
Todėl, kad taip sudaryta pati sistema, kad dar daugiau pavergti žmogų. Ir kokią valdžią žmogus neįgytų materialiame pasaulyje, kad ir kokios jo svajonės nesirealizuotų, visa tai bus tuščia ir laikina. Žmogus kartais supranta jog tai tik iliuzija, bet niekaip negali iš to išlipti. Vidumi supranta, kad panorėjus kažko ir tai gavus, su laiku, tai tampa niekuo, tai tik materija, iliuzija. Tai ir yra tų siekių ir norų pakeitimas, kurie iš tikro, galėtų formuotų jį kaip Asmenybę, kaip tikrą Žmogų.
Bet žmogus dažniausiai nenori pridėti savo pastangų pažinimui. Tačiau tikras dvasinis kelias, tai kasdienis nelengvas darbas ir apdovanojimas už tokį darbą bus žmogui tai, ką mes vadiname išsigelbėjimu. Bet tam reikia pridėti savo nuosavų pastangų. Nors pats tas supratimas gana paprastas. Ant tiek paprastas, kaip kažkas išsireiškė, jog reikia pridėti nemažai asmeninių pastangų, jog suprasti tą paprastumą.
Kodėl kokio nors materialaus noro laukimas yra žymei saldžiau, nei pačio to materialaus daikto įsigijimas? Kadangi visa tai tik laikina iliuzija. O iliuzija ir yra nuostabi tik tuo savo laukimu. Kada tas noras realizuojasi, tai pasirodo tuščia ir neduoda tau tos laisvės, kurios tu iš to tikėjaisi, laukei, nes tai vis tik, kaip ir viskas, kas materialu – iliuziška ir tuščia. Tai mirtinga, o kas mirtinga negali nieko duoti Asmenybės laisvei.
Dvasinis pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos ir Jis žymiai realesnis nei visas materialus pasaulis. Juk bet kokia materija, kokia ji bebūtų, tik laikina, o jei laikina, vadinasi ir iliuziška.
Tikra laimė nebūna laikina. Ir visa tai, apie ką materialaus svajoja žmogus, nesvarbu apie ką, nei akimirkai neprailgins jo egzistavimo. Nauji daiktai tik tuo ir vilioja daugelį žmonių, jog jais galima pasigirti, pasipuikuoti prieš kitą, į save panašų, kitaip sakant turėti viršenybę prieš jį. O pasigyrimas prieš kitą, iššaukia pas žmones emocijas ir pirmiausia – neapykantą, tai yra, pavydo emociją. Jei žmogus pavydi, vadinasi jis tavęs ir nekenčia. Tai irgi atima energiją iš to, kuris tavęs nekenčia. O sistemai tai ir yra būtent tas, ko jai ir reikia. Čia ji jau vėl mus visus skiria ir skirsto tam, kad lengvai valdyti. Ir tas pasigyrimas, provokuoja kitus žmones taip daryti, dėl sudirginto jau jų išdidumo jausmo.
Bet išdidumas, tai tuščia vieta, tačiau priverčianti žmogų visą gyvenimą dirbti tik tam, tik dėl to – ką pasakys kiti, kaip aš atrodysiu prieš kitus ir tt. Šiandiena iš tikro tokių, kurie įgyja bent patį mažiausią laisvės laipsnį, nuo materialumo, yra tik vienetai, o dauguma žmonių, kaip tik ir gyvena priklausomybėje. Tokiam, kuris yra vergijoje, kuris yra priklausomybėje nuo materialaus proto, labai sunku paaiškinti kas tai yra tikra laisvė, paaiškinti, jog jis gali pasiekti išsigelbėjimo. Jis net nesupras kokio išsigelbėjimo ir nuo ko?
Pas visus yra savo nuostatos ir šablonai. Žmogus sako, kad jei aš gyvensiu “teisingai”, atitinkamai savo norų ir pagal žmonių sugalvotus kokius tai kanonus, kurie parašyti vėl gi, tos pačios materialios sistemos sudarymui, tai būsiu laimingas.
Ir čia jau priartėjame prie taip vadinamų “nuodėmių” atpirkimo klausimo. Juk bet kuri religinė sistema yra pastatyta pagal tą patį principą, kaip ir pavyzdžiui skruzdėlynas, arba pagal bet kurį kitą materialų šabloną, kokį be paimsi. Visa tai tik tam, kad žmogus galėtų tarnauti materialiam pasauliui, eilinė sistemos gaudyklė. Bet visa tai būtinai yra pridengta, pridengtas dvasinio pasaulio supratimas. Ir jei šito pridengimo jose nebūtų, tai ir pačių religijų nebūtų, kaip tokių. Būtų tik švarios Žinios. O Žinios – tai jau ne religija.
Net jei žmogus pasiekia taip vadinamą “išsigelbėjimo” būseną, net jei jis yra pirmo lygio Geliaras, nekalbant apie paprastus kunigus, popiežius ir tt., sėdinčius toje pačioje bačkoje, kaip ir visi – niekas negali atleisti kito žmogaus “nuodėmės”. Tai paprasčiausiai yra nerealu.
Nors ir visi pasaulio žmonės, kartu susijungę, bandytų atpirkti pačią paprasčiausią, vieno žmogaus nuodėmę, melsdamiesi už jį, jie jos niekada neatpirks.
Nes vidinis pasikeitimas žmoguje, tai yra tik jo paties tarnystės pasirinkimo klausimas. Kam jis tarnauja? O visiškai ne patarnaujančių iš išorės, ar kitų žmonių reikalas, kad ir kaip jie norėtų, ar stengtus tai padaryti. Štai tame ir yra išsilaisvinimas nuo materialios sistemos, kuri dominuoja ir valdo šiuolaikinę visuomenę, tame tarpe, praktiškai ir kiekvieną žmogų atskirai. Jei eiti prie nuodėmės supratimo, tai nuodėmė, sakysime taip – kam tu tarnauji, po kieno tu vėliava? Jei tu, sakysime, po šėtono vėliava, vadinasi tu jau nuodėmingas. Jeigu tau materialus pasaulis tampa realiu, vieninteliu, vadinasi ir rezultatas tavo bus vienareikšmis. Tu niekada nepamatysi Dievo pasaulio, kad ir kas tau ką nepasakotų apie jį. Kad ir perskaitei maldą, atlikai pasninkavimo apeigą, uždegei žvakutę, įvykdei visus ritualus ir atgailausi per šventes. Dvasiškai laisvu nuo to, žmogus niekada netaps.
Tikros dvasinės laisvės pasiekiama – dirbant su savimi, kasdieniu, pastoviu darbu. Nebūtinai pastoviai atlikinėti dvasines praktikas, skaityti maldas, ar dar kas nors panašaus, tai, galima sakyti, daugiau kaip savotiška pastovi kovos būsena žmoguje. Tai pastovi kova su savo vidiniu, natūraliu Gyvulišku pradu, kuris yra kiekviename žmoguje, kol jis yra fiziniame kūne. Ir štai tada, kada žmogus, tarp krūvos pagundų, vis tik išsirenka dvasinį pasaulį, tai ir yra jo tiktas “nuodėmių” atleidimas, išsigelbėjimo momentas.
Būna žinoma ir išimtys, kada sakysime taip, Būtybė ne iš šio pasaulio, bet esantis šiame pasaulyje, gali pasiimti Asmenybę, kartu su jos Siela į kitą pasaulį, už nuopelnus, už didelį nuopelną (na kaip, pavyzdžiui Jėzus, Ozyris, Agapidas, Buda ir kiti). Arba bent jau, jo būsimai subasmenybei gali būti dovanota ramybės būseną. Tai yra, ta subasmenybė, tarsi užmiega ir nejaučia kančios, po fizinio kūno mirties. Bet visa tai tik už ypatingus nuopelnus dvasiniam pasauliui.
O viso to pagrinde, guli pačio žmogaus pasirinkimas. Negali niekas, jokia organizacija, nei viena Asmenybė, esanti kaip žmogus kūne, atleisti kam nors “nuodėmes” ir padaryti už tą žmogų pasirinkimą. Nes tai yra ne kas kita, kaip – pačios Asmenybės pasirinkimas ir tarnystė.
Prisidengę vardais tų, kurie atnešė mokymus į Žemę, žmonės dažnai “atleidžia” nuodėmes kitiems žmonėms. Tai daro ir prisidengiant svetimu Jėzaus Kristaus vardu, bet tai yra – neįmanoma. Kad ir kieno vardu nepridengtų savo asmeninius interesus, nuodėmės negali atleisti niekam, tame tarpe net sau. Atleidimą reikia tik užsitarnauti pačiam, savo darbu ir tarnyste. Bet vėlgi, ką reiškia atleidimą? Ar čia reikalingas tas žodis?
Gal geriau ne atleidimą, o tarnystės pasirinkimą, štai kame to prasmė. Žmogus pasirenka kam tarnauti. Jei jis tarnauja materialiam pasauliui, tai kaip jis tai gali atleisti kitam žmogui? Niekaip. Juk jis, tas kitas žmogus, patenkintas tokiame pasaulyje, vadinasi tai jam patinka.
Tačiau, jei jis net nežino apie tai, bet vis tik jaučia, jaučia šio pasaulio iliuziją. Kodėl žmogus vis tik nepasirenka tarnystės Dievo pasauliui, jei jaučia šito pasaulio baigtumą? Tai toks jo noras. Nors materialus pasaulis ir prieraišus, visur save pakišantis, kad ir pastoviai kuriantis naujas iliuzijas žmogui, bet asmenybė yra visada sugebanti atskirti grūdus nuo pelų. Tačiau susigundžius iliuzija, ji priima ją kaip tiesą tik todėl, kad tai jai yra patogu tuo momentu. Ir tokiu būdu, yra pridengiama tik nuosava nauda, savanaudiškumas, kad ir laikinas.
Žmogus visada lieka žmogumi, trapus, drovus, kol savo tarnyste ir pasirinkimu jis neišeina iš šio pasaulio, tol visada lieka pavaldus pagundoms. O tokį silpną žmogų apdalinti dvasine jėga, tai tas pats, kas apdalinti jėga žmonijos priešą. Štai kur esmė, dėl ko dvasinę jėgą žmogus įgyja, tik performavęs save. O visai ne šventikų aiškinime, jog jiems Dievas davė teisę ir jėgą atleisti nuodėmes. Nei teisės ir tuo labiau, kokios nors jėgos, jiems niekas, niekada ir neduos.
Todėl žmonėms valdžios niekas ir neduoda. O valdžia tai pirmiausia jėga – Galaktikos lygio jėga. Tai kurianti jėga, bet blogio rankose ir plaktukas pavirsta griaunančiu, vietoj statančio.
Kas dar yra labai svarbu. Svarbu tai, kad dvasinis pasaulis pasireiškia per Allat jėgas, paprasčiau sakant, per moterišką kūrybinį pradą šiame pasaulyje ir ne tik šiame pasaulyje, bet ir aplamai, visuose pasauliuose.
O gyvuliško prado sistema viską perverčia į vyrišką pradą, į griaunančią, slegiančią, kovojančią struktūrą. Ir jei panagrinėti įvairias religijas, mes visur pamatysime vyriško prado dominavimą, tai yra, pamatysime, kaip Allat jėga virsta į anti Allat jėgą, vietoje kairinės teisingos svastikos, dešininę, neteisingą. Tokią šiandiena yra matoma savotišką transformacija, metamorfozė, kurios tikslas - nuvesti žmones kuo toliau nuo Tiesos, nuvesti nuo dvasinio kelio. Nors ten ir yra pasakojama apie dvasinį kelią ir apie visą kitą, bet apie melagingą kelią. Iš tikro, toks kelias niekur neatveda. Taip jau yra, kad ir kaip užsirūstins “ne profanai” religijoje. Bet iš kitos pusės, kas juose užsirūstins? Argi Siela?
Jei mes įsigilinsim į žinias, pabandysime atsekti, ant kokio pagrindo bazuojasi visos religijos, tai visur visada pirmoje vietoje stovėjo būtent moteriškas pradas, kaip kūrybinė Dievo jėga, kaip Meilė.
Žmogus daugumoje, pavaldus Gyvuliško pasaulio pagundoms, kuris gali dominuoti jo sąmonėje. Todėl, jis dažniausiai ir linkęs klaidingiems pasirinkimams. Ir jei tokiam žmogui suteikti tikrą valdžią, tą jėgą, kuri priklauso dvasiniam kūrybiniam pasauliui, tai ją jis gali panaudoti tik savo siauriems interesams, todėl žmonėms tokios jėgos ir neduodama.
Tokią jėgą gali valdyti Geliarai, bet Geliarai – tai jau ne žmonės. Jie tik laikinai yra žmogaus kūne iki kūno pabaigos, bet tai jau – Angelai kūne. Tame ir yra skirtumas tarp Geliaro ir paprasto žmogaus.
Žmonės mato tik trimatį banalų žmogų jame, o kiti, kas neprisirišęs prie materialaus, mato Būtybę, kuri tapo Angelu, verta ir lygi kitiems Dievo pasaulyje.
Žinios – tai nėra religija. Kuo vadovaujasi bet kuri religija? Tikėjimu. O kas tai yra tikėjimas? Tikėjimas – tai viltis, viltis į kažką tai, kas gali būti, o gali ir nebūti. O kada žmogus valdo žiniomis, tai jis jau netiki. Jei manęs paklausite, ar aš tikiu, kad egzistuoja Dievas? Tai atsakysiu sąžiningai – ne, netikiu. Aš netikiu, kad Dievas egzistuoja. Kodėl? Todėl, kad aš žinau, jog Jis yra. Tikėjimas ir žinios, tai visai skirtingi dalykai.
Tikintis - tai abejojantis žmogus. Šiandiena jis tiki vienu, rytoj gal tikės kitu. Jis tik yra paieškoje. Tai yra, jis sistemos kontrolėje ir ji juo sėkmingai valdo. Šiandiena jį pasiunčia į vieną religiją, atsieit dvasingumo paieškai, rytoj į kitą. Vėliau, gal pakiša jam kokias nors dvasinio vystymosi abejotinas sistemas, ar dar ką nors prigalvos, bet tai niekada neduos jam tikros laisvės. Galima sudaryti jam iliuziją, neaišku kur vedančią iliuziją ir susipainiojęs tokioje paieškoje, žmogus gyvenimo pabaigoje taip ir lieka, kaip toje pasakoje, prie suskilusios geldos. Juk taip ir yra, ar ne?
O ką duoda žinios? Žinios, kaip tik ir duoda - žinojimą. Žinios – tai pirmiausia mokslas, neturintis jokio santykio, nei su viena iš pasaulio religijų. Bet ar gali žinios padėti tikinčiam, arba tos religijos tarnams? Gali. Pasakysime paprasčiau, žinios religijos tarnystę gali paversti į Dievo tarnystę, kaip ir turi būti iš tikro.
Ar gali aklas, be žinių religijos tarnas kur nors nuvesti tokius pat aklus kitus žmones? Gali, prie bedugnės krašto ir niekur daugiau, jei neturi žinių.
Tik žinios suteikia pilną, tikrą dvasinę laisvę ir tuo pačiu, išsigelbėjimą. Ir tai yra Tiesa. Bet tai prieštarauja religinėms organizacijoms, bei dogmoms. Kodėl? Todėl, kad tokios žinios, sakysime taip, griauna tas religijas iš vidaus. Neįmanoma sukurti religinę organizaciją, pastatyta tik ant žinių. Kodėl? Todėl, kad žinios, sakysime taip, nuima asmeninį suinteresuotumą. Jos duoda žmogui tokį supratimo ir laisvės laipsnį, ko tikrai jau negalima pakeisti kažkuo tai vėl materialiu. Todėl, bet kuri religinė organizacija ir pakeičia tikras žinias, paliekant ten tik mažus jų grūdelius, kad sugebėtu tuo pritraukti būsimus parapijiečius. Ir visa tai apsuka, įvynioja į įvairius iliuzijų miražus, iš žinių padarant tik kažkokius ritualus, paverčiant žinias į teatrą, į iliuziją. Pirmaprades žinias pakeičia tik materialiu žaidimu į realybę...
|