Geriau sakyti tiesą, gal tuo priverčiant ką nors pravirkti, nei džiuginti ką nors, sakant jam melą. Taigi pratęskime pokalbį, jei prabudote ir ta tiesa jus vis dar domina, neatbaidė.

Iš visos tos masės šiandiena egzistuojančių įvairių religijų, tarp atliekančių tarnystę jose nesurasi nei 100 žmonių, su kuriais galėtum pasikalbėti apie tikrą dvasingumą. Ir turint omenyje tai, jog šiandiena mūsų jau daugiau, nei 7 milijardai, suorganizuota, sukurta daugybė įvairių religinių tėkmių, judėjimų. Tai nėra koks nors “pasityčiojimas, įžeidimas”. Tačiau, verta apmąstymų, nekreipiant dėmesio į savo puikybės norą širsti.

Šiandiena dauguma žmonių iš vis nesupranta, pilnai neigia dvasingumą ir jo būvimą, reikalauja jo pasireiškimo įrodymų ir dar ko nors tokio. Bet kas reikalauja viso to, kuri jo dalis? Ir kaip argumentą, tokie žmonės dažniausiai pateikia klausimus: “Jeigu jau yra tas Dievas, tai kodėl vis tik ir šiandiena vyksta karai? Jeigu yra tas Dievas, tai kodėl žemėje yra badas ir nuo jo miršta vaikai?" Vietoje atsako, kausimas: Jeigu jūs esate tokie labai geri, tokie teisingi, tokie sąžiningi ir protingi, kaip kad galvojate apie save, jeigu jūs visada turite pasirinkimo laisvę, tai kodėl pasaulyje šiandiena dar egzistuoja karai? Jeigu jūs tokie sąžiningi, teisingi ir neapsakomai dorovingi, tai kodėl dabar, šiuo momentu, kol skaitote šį tekstą, pasaulyje mirė dešimtys vaikų nuo bado? Kodėl? Juk jūs gi tokie protingi žmonės, gyvenantys XXI amžiuje, valdantys “aukštomis” technologijomis, valdantys mokslinėmis žiniomis? Juk jūs esate tokie geri, teisingi ir apie tai šnekate ant kiekvieno kampo, kiekviename žingsnyje? Tai kodėl jūsų vaikai miršta? Na gal ir ne konkrečiai jūsų, kitų žmonių, bet koks skirtumas. Rimtas klausimas kiekvienam, ar ne?

Iš esmės, visi žmonės – viena šeima, tiksliau – viena dvasinė šeima ir tokia iš tikro ji turi būti visada. Tokia visuomenė ir buvo sukurta pirmapradžiai, kažkada, jau labai seniai, kai dar Tikros dvasinės žinios nebuvo pilnai prarastos. Bet po to, viskas, kaip sakoma, tapo kaip visada. Materialaus proto susiformavimas, jo sistemos susikūrimas, totali jo valdžia, žmonių suskirstymas, padalinimas, manipuliacinis valdymas, kaip visuomenei bendrai, taip ir atskirai, kiekvienu žmogumi, per kiekvieno asmeninį Gyvulišką pradą.

Ir pirmoje vietoje žinoma, kaip iš po pavasarinio sniego, išdygo tik valdžią turinčiųjų interesai. Tai yra, išdygo interesai tik tų, kuriems pati visuomenė tą valdžią duoda, deleguoja ją jiems. Nes liaudis pati leido ir leidžia iki šiol save valdyti. O iš kiekvieno asmeninių atitinkamų kondicijų ir norų tenkinimo, žmonės patys ir sukuria konkurenciją vienas kito atžvilgiu. Štai jums ir šiuolaikinė nelinksma realija. Bet geriau sakyti karčią tiesą, nei apgaudinėti patį save, jog “visi ir visada taip gyvena ir gyveno”. Tai banalus melas, pateiktas, primestas sistemos, nuo mažens, tačiau jūsų teisė, tikėti juo ar ne.

Nors, iš esmės, kiekvienas žmogus visada kam nors tarnauja. Net ir tada, kai jis save laiko absoliučiai laisvu ir nepriklausomu, tai tėra tik iliuzinė savinuostata ir ego puikybės pamaloninimas. Bet kuris žmogus šiame pasaulyje, kas jis bebūtų ir ką bedarytų – yra karys, arba blogio jėgų, arba gėrio.

Aukštesnio lygio gėrio kariu – Geliaru, gali tapti ne kiekvienas, bet kiekvienas norintis ir siekiantis to – gėrio kariu tikrai taps. Kodėl?

Nes egzistuoja įvairūs Geliarų lygiai, o tiksliau, skirtingi tarnystės Dievui lygiai. Tačiau tarnystė, tai ir yra tarnystė. Tarnystė Dievo pasauliui, tai būtent ir yra visa tai, ką žmogus daro kitų žmonių labui, dvasinio pasaulio labui ir kada jis tai daro nuoširdžiai, ne dėl klastos, ne trokšdamas už tai ko nors gauti mainais. Nesvarbu ko, pripažinimo, pamaloninimo, garbės, pinigų, padėties visuomenėje, populiarumo ir tt. Jei geri darbai yra daromi, nors dėl vieno iš tų tikslų, kas išvardinta – jau nebus tarnystė Dievo pasauliui, o tik banalus bandymas patenkinti savo žemiškus norus. Jei žmogus tarnaus nuoširdžiai, remiantis giluminiais jausmais, intuicija, nors gal pradžioje ir nedrąsiai, gal tik labai mažai, slaptai, nesvarbu, tačiau tai darys, nuo Sielos – Sielai, jei kam nors suteiks bent menkiausią pagalbą tokiu pagrindu – tai jau ir yra Geliariškumas. Kada jis nors kiek pažino esminius pasaulėdaros dėsnius ir nuoširdžiai nori dalintis tuo, ta savo patirtimi su kitais, einančiais ta kryptimi, jei dalinasi tikromis žiniomis, kurios išvaduoja – jis jau yra Geliaras.

Žinoma, kad visa tai niekada nebus naudinga materialumo sistemai. Ir kad tuo įsitikinti, pakanka pažvelgti į tai, kaip plinta tokio turinio knygos, bei informacija. Juk tokios knygos, kaip pavyzdžiui Allat Ra, ar panašios, kur pateikiami būdai, instrumentai, kaip iš tikro išsivaduoti, jokia valstybė ar religija, niekada neišspausdins ir niekada neplatins, niekada nepripažins. Jos niekada nepalaikys jokia Gyvyliško proto sistema, niekada nebus diskutuojama tokiais klausimai per TV, o jei ir pasikvies ką nors pokalbiui, apie dvasingumą ir jei tai nesusiję su bažnytiniu mokymu, pabandys pasijuokti, pažeminti, ar pasišaipyti, nesuteikiant net normaliai laiko atsakyti. Tai jau stebėta ir ne kartą, tais atvejais, kai pasikviečia bent kiek kitaip manantį žmogų nei “kaip visi”. Nes šiandiena būti tikru dvasingu, paprasčiausiai –  ne-ma-din-ga.

Bet vis tik, žmonės, pas kuriuos dar ne visai užgožtas tas vidinis Sielos spindulėlis, jaučiantys Tiesą, perduos ją vienas kitam ir tai auga aritmetine progresija. Kodėl? Todėl, kad kiekvieno žmogaus Siela trokšta tos tikros Tiesos, kad ir kaip priešinsis žmonėse Gyvuliškas pradas, kad ir koks jis būtų stiprus. Kiekvieno žmogaus asmenybė visada ieško ir ieškos tos tikros Laisvės. Tokios Laisvės, kurią galima įgauti, tik susilietus su Dvasiniu pasauliu ir niekaip kitaip. Štai tame ir yra viso to prasmė.

Ką reiškia pats žodis “Geliaras”? Verčiant iš graikų – tai “saulėtas karys”. Reiškia, kad jis pats spindi kaip saulė. Jis pats spinduliuoja šviesą tame nematomame  daugumai pasaulyje. Na o visi tokie gyviai, kaip Kandukai, Velniai ir Šėtonai ir tt. – priklauso materialiai Gyvuliško proto sistemai.

Bet vėl gi, jiems tai buvo leista. O leista todėl, kad jie, kaip tik ir yra tais pačiais savotiškais stimuliatoriais, kurie pabudina žmones dvasinio pasaulio paieškai.

Kada atsirado demonai, arba tokia struktūra kaip Kandukai? Tai struktūrinė organizacija, su visais Lenbojai, troliais, destruktoriais ir visais kitais. Taigi, visi jie yra tie, kurie tarnauja pagrindiniam Kandukui ir ta sistema savaime gali plėstis. O atsirado ji tada, kada pasaulis, galima sakyti, pasidalino, skilo. Kada Gyvuliškas protas duotoje materialioje sferoje įgavo savo valdžią. Ir visa tai tik tam, kad žmonės geriau suprastų, ko jiems reikia siekti ir ką jie pasirenka, iš tikro. Nes tokia stimuliacija turi vykti. Tame visa ir bėda.

Tų velnių ir visų kitų padarų, kurie nematomai žmogui kenkia, šiandiena privisusių ištisa masė. Jų yra ant tiek daug, ant kiek yra daug ir žmonių norų. Tiek, kiek žmogus, visa žmonija bendrai, leidžia jiems būti, tiek pas žmones ir atsiranda priešų. Tai dvasingumo nebuvimo problema, mūsų pasirinkimo problema.

Juk dvasiniam žmogui, kuris iš tikro tarnauja Dievui, kuris iš tikro renkasi dvasinį kelią, nė viena tokia nešvara, kokia ji nebūtų stipri, ar įtakinga –  neprilips ir nepakenks. Nes ji neturi ir niekada neturės valdžios dvasiniam. O jei Asmenybė susijungia su Siela, tai ji ir tampa būtent dvasinio pasaulio dalimi. Kaip, kas nors, kas yra niekas, gali įveikti tai – kas yra begalinis ir stiprus? Niekaip.

Klausia, kodėl Šviesos jėgos tarsi pastoviai kažko tai laukia, delsia, neskuba, o negatyvios jėgos, atvirkščiai – greitai veikia? Ne visiškai taip suformuluotas klausimas. Šviesos jėgos niekada ir nieko nelaukia. O piktos jėgos taip, jos visada yra dinamikoje ir mes tik galime kalbėti apie tą pasaulį, kuriame esame dabar. Kaip be pavadinsi: trimačiu, materialiu, javi ar dar kaip nors. Jis ir pats sau, iš savęs, šiandiena yra piktas pasaulis. Ir piktas jis yra todėl, kad žmonės šiandiena yra tokie. Tai jų dabartinis pasirinkimas ir jie visa tai sukuria. Ir čia kaip tik, viskas priklauso nuo to, kokį pasaulį formuoja patys žmonės, kiekvienas iš jūsų asmeniškai. Viliuosi, jei vis tik žmonės apsijungę tarpusavyje, sukurs gėrio pasaulį, tai jis toks ir bus ateityje.

Na o blogio jėgos, jos visada buvo ir bus dinamiškos, visada greitos, skirtingai, priešingai dvasiniam pasauliui, nes Jis – absoliučiai stabilus ir ramus. Jame nėra nei laiko, nėra nei erdvės. Tai visiškai stabilus pasaulis. O demoniškas pasaulis – dinamiškas pasaulis.

Taigi, viskas kaip visada priklauso tik nuo pačių žmonių pasirinkimo rezultato ir jei žmonės panorės pakeisti dabartinę situaciją, jiems tada niekas nepamaišys tai atlikti. Jeigu žmonės iš tikro užsinorės apsijungti gėrio tikslui, nekalbant jau apie dvasinius tikslus, jie jau priešpastatys save tam pačiam egzistuojančiam blogiui.

O bet koks savęs priešpastatymas, bet kokiam blogiui, tai jau ir yra ne kas kita, o būtent Geliariškumas. Ir kuo daugiau, giliau žmonės supras pačio to blogio esmę, tai tuo geriau sugebės ir atsispirti jam, atsispirti jo pagundoms ir daugiau apsijungs gėriui. Žmonėms apsijungus, net paprasčiausio gėrio pagrindu, ar dvasiniame supratime, blogio pasaulyje liks žymiai mažiau. Viskas paprasta, kaip visada. Viskas priklauso nuo kiekvieno pasirinkimo asmeniškai. Argi tuo yra užgaunamas tikinčiųjų orumas? Ar visa tai “įžeidžia”? Tačiau, labai žeidžia ir “įžeidžia” materialaus proto sistemą ir jos “vietininkus”žmoguje, bujojančius, dominuojančius šiandiena dalyje žmonijos. Ir visiškai nesvarbu, ar jie priklauso kokiai tai religijai, ar ne. Nes tai  jau tik tėra kiekvieno asmeniškai vidinės problemos ir nieko daugiau. Todėl, nebūtina savo vidinį nepasitenkinimą bandyti klijuoti kaip kokią tai “tikinčiųjų nepagarba” ir pasiskirti save jų teisių gynėju. O ar kas nors prašė to? Juk visas tas maištas tik jūsų galvoje, daugiau niekus kitur, todėl nebūtina jo išnešti į išorę, o geriau lėtai ramiai pačiam susitvarkyti.

Pasitaiko ir toks reiškinys gyvenime, kai žmonės pradžioje eina dvasiniu kelių, įgauna atitinkamas jėgas, sugebėjimus ir po to, pereina į kitą, sakysime taip, priešininko pusę. Toks reiškinys ne toks jau ir retas. Nes pagunda tam, yra labai didelė. Todėl žmogus ir neturėtų stengtis be reikalo naudotis ekstrasensoriniais sugebėjimais, nedemonstruoti jų, nesusigundyti tokiu pranašumu kitų atžvilgiu. Nors tai ir yra vienas iš dvasinio vystymosi etapo reiškinių. Ir atsiveria tai, būtent įsisavinant atitinkamas dvasines praktikas. Kada žmonės įvaldo atitinkamas jėgas ir tai, kas kitiems dar tebėra paslaptis, jiems jau tampa norma.

Daugelis, išvystę savyje ekstrasensorinius, arba magiškus sugebėjimus, pasiduoda tai dideliai pagundai. Ekstrasensorika, tik vienas iš vystymosi etapų, sekantis etapas – magija, kada tų jėgų pagalba, žmogus jau gali įtakoti ir į išorinį pasaulį, pasiekti atitinkamų rezultatų. Tačiau, visada reikia užsiduoti sau kitą klausimą. Ko gi vis tik jis siekia? Kadangi pagunda, šioje vietoje, yra labai didelė. Susigundžius, nepažabojus savo puikybės šioje vietoje, galima greitai nueiti į šalį nuo pagrindinio tikslo. Nueiti, į nematomų žmogui, piktų jėgų pusę. O pagunda ir slypi tame, kad žmogus gali jau pasireikšti kaip stipresnė asmenybė už kitus. Ir toks poveikis yra žymiai daugiau, rimčiau, nei sliperių įtaka, ar dar kas nors panašaus. Tokie dalykai pasaulyje nutinka. Visuomenėje buvo tokie atvejai, kada žmogus pasiekdavo daug ko dvasingume, bet vis tik paskutiniu momentu susigundydavo mažesniu. O ką jis tuo atveju praranda? Praktiškai praranda viską, nes praranda patį svarbiausią dalyką – amžiną savo gyvenimą.

Galima užkariauti ir visą pasaulį, o kokia iš to prasmė, jei vis tiek esi mirtingas? Juk anksčiau, ar vėliau, bet viso to neteksi. Tokia yra tiesa. Ir štai toks supratimas ateina būtent tada, kada žmogus iš tikro atlieka savo pasirinkimą dvasingumo pusėn, kada jis pilnai savęs neišeikvoja tik “fenomenaliems” kokiems  nors sugebėjimams, o ir toliau vystosi dvasiškai. Kuo gi yra “fenomenalūs” tie sugebėjimai iš tikro? Juk tai tik natūralūs sugebėjimai ir jie duoti kiekvienam žmogui, nuo pat gimimo. Šiandiena mes naudojamės mobiliuoju ryšiu ir panašia technologija, bet prieš kokius tai dešimt tūkstančių metų, žmonės galėjo tiesiogiai bendrauti vienas su kitu, be jokių techninių priemonių, nepriklausomai nuo atstumų. Iškyla klausimas, o kodėl šiuolaikinė visuomenė to nebegali?  Kodėl visa tai žmogus prarado?

Atsakymas paprastas. Todėl, kad pasikeitė vertybės.  Todėl, kad vertinga tapo tik materialumas. Kodėl daugelis žinių pasaulyje paprasčiausiai dingo? Todėl, kad jos buvo išstumtos iš jo specialiai tam, kad žmonės nejaustų tos laisvės, kad jie pastoviai būtų vergijoje, kad jie visada būtų paklusnūs sistemai. Gyvuliško proto sistemoje, stipresnis stengiasi visada dominuoti prieš žymiai silpnesnį, o žymiais silpnesnis, taip pat, visada bando tapti stipresniu, kad galėtu dominuoti prieš dar silpnesnį.

Ar visi tie ekstrasensoriniai, magiški sugebėjimai – daro žmogų stipresniu? Taip. Tačiau, jie visiškai nedaro jo dvasiškai stipresniu. Tai tik dar daugiau pagundos žmogui, dar daugiau tempia žemyn. Po to, kai tokia asmenybė tampa jau stipria subasmenybe, naujai asmenybei, sekančiame gyvenime, bus tik dar sunkiau, nes tokia susiformavusi stipri subasmenybė įtakos į naują asmenybę dar stipriau. Taip ir atsiranda masė problemų pas daugelį dabar gyvenančių žmonių.

Žinojimas ir supratimas to, kad blogio kariams vis tiek neišvengiamai artėja pabaiga, mirtis, tokius daugkartinius Kanduko asmenybės sąmoningus persikūnijimus ir gyvenimus, paverčia tik į dar didesnį pragarą, dar didesnėmis kančiomis, ištemptomis laike. O dvasinio pasaulio atžvilgiu – toks žmogus net nėra dar gimęs. Kadangi dvasiniam pasauliui žmogus gimsta tik tada, kada asmenybė susilieja su Siela ir tai yra Tiesa, nepriklausomai – priimat jūs tai ar ne.

Klausia, kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmonės, norintys tapti Geliarais? Tai priklauso pirmiausia, nuo to, ant kiek toli jis pasiryžęs žengti, dėl dvasinio pasaulio? Kiek jis suvokia visą savo tokio žingsnio rimtumą? Įskaitant tai, kad jis visada bus materialiame, trimačiame pasaulyje, pastoviai esant materialaus pasaulio primestuose šablonuose, kontrolėje. Reikia iš anksto suprasti, kokį žingsnį jam lemta atlikti ir kame to prasmė?

Daug kas nori tapti Šviesos kariais, bet tuo pačiu, visiškai nenori išsiskirti su šio pasaulio iliuzijomis. Jie sako: “Taip, aš noriu tapti Geliaru, noriu išsigelbėti pats, noriu daug ką gero padaryti, bet aš nenoriu to ir ano atlikti, atsisakyti, prarasti, keistis. Aš nenoriu prarasti susiformavusių įsitikinimų, šablonų, nenoriu išsiskirti su materijos pasauliu.” Pats toks sakymas, tas nenoras išsiskirti –  truputėlį juokingas. Kaip gali žmogus išsiskirti su tuo, kame jis yra dabar? Kas tai bebūtų, nesvarbu kas, ar tai bus anapusinė Būtybė, ar tai bus Žmogus, pasiekęs išsilaisvinimo, kol jis yra šiame trimačiame pasaulyje, būti matomu, trimačiu, yra tik vienintelis būdas – būti fiziniame kūne. O kūnas – materialaus pasaulio dalis. Vadinasi, pas jį vis tiek visada bus dalis to materialaus pasaulio ir jis su ja niekada neišsiskirs, kol bus čia. Taip, jis ir toliau visada bus veikiamas Gyvuliško prado, pastoviai atakuojamas jo. Bet ar jis tam jau taip lengvai pasiduos tada? Štai kur klausimas. Jei jis tvirtai pasirinko dvasinį pasaulį ir kas dieną siekia to, žinoma nepasiduos.

Pirmiausia, reikia suprasti tarnystės dvasiniam pasauliui rimtumą, bei vertę ir ką jis pats turi atlikti dėl šito. Pačiam priimti sąmoningą sprendimą, kas liečia dvasinio pasaulio ir pastoviai siekti kuo didesnio jo pažinimo. Užsiduoti sau klausimą, ar iš tikro nori susiliesti su tuo Dvasiniu pasauliu? Ar reikia tokių žinių tau? Ar tai skaitai tik šiaip sau, dėl smalsumo ir iš nėra ką veikti? Štai nuo čia viskas ir prasideda, nuo sprendimo priėmimo. Ir jei visa tai, kas čia sakoma, jus dar “šokiruoja”, “užgauna”, ar “įžeidžia”, tai ir pradėti kol kas dar neverta. Tada žinoma, labiau jums patiks tekstukai apie tai, kokie jūs visi nuostabūs, puikūs “angelai sparnuotieji”, atkeliavę tik laikinai ir tuojau vėl išskrisit, kaip greitai čia viskas pagerės, pamojus burtininko lazdele, kaip jus “mylimi ir laukiami”, kaip nori “susitikti”, tik dar truputį pakentėkit, nes tai “pamoka” – kentėkit ir viskas už jus bus padaryta, viskas atpirkta ir išpirkta, tik palaukit ir nesugalvokit ką nors veikt, jūs ir taip viską nuveikę jau, tik kantriai laukite ir tai įvyks, na o datas pakoreguosim, jei ką... Manau nebereikia aiškinti, kas tai daro ir kodėl?

Tačiau, jeigu žmogus nežiūrint į nieką, vis tik žengia į tokį tikrą dvasinį kelią, tai tada geriau jau jam nuo jo nenueiti. Na o toliau, viskas jau priklausys nuo siekių tvirtumo ir norų, o sugebėjimai, anksčiau ar vėliau atsiveria kiekvienam. Tokiame Šviesos kario mene, žmogus gali augti ir tobulėti iki begalybės, tam nėra ribų.

Iš tikro, paprasčiausia tarnystė dieviškam pasauliui ir pasireiškia tuo, kad žmogus turi pirmiausia pats pažinti tokias žinias ir po to, pastoviai jas lydėti, skleisti. Kodėl Geliaras pats tampa kaip saulė? Kadangi jis savanoriškai tampa tokių dvasinio pasaulio jėgų palydovu čia žemėje. Jis pastoviai dirba su savimi tam, kad pirmiausia pačiam atsikratyti viso to, kas maišo būti tokiu laisvu dvasinio pasaulio palydovu. Kad visa tai, kas jame žemiška, nesusimaišytų su tomis jėgomis, kurios ateina į žemę iš Ten.

Ar meilė kitam žmogui gali būti blogai? Kyla šioje vietoje kitas klausimas. O kas aplamai yra ta žemiška meilė, apie kurią žmonės dažniausiai kalba ir kaip ją jie kiekvienas asmeniškai supranta? Taip vadinama, žmogiška meilė vienas kitam – gerai tai ar blogai? Ir ar žmogus, įžengęs į Geliaro kelią, gali mylėti kitą žmogų, pagal tuos principus, kurių laikosi “ir kiti” žmonės?

Bet gi tie principai, kurių laikosi “ir kiti” žmonės, vienas kito atžvilgiu – tik Gyvuliško proto sistemos padiktuoti principai. Argi ne taip? Taip. Žinau, jog vėl tai “užgauna” išdidumą, puikybė sukyla ir krečia, nes sujaukia visus susidėliotus šablonus, nuostatas, buvusias iki tol. Bet argi jos yra iš tikro jūsų, tos nuostatos? Argi jos yra nuo jūsų Sielos? Pagalvokit, įsigilinkit, neskubėkit nieko teisti ir vertinti. Argi gali tikra Meilė, kaip ir pats gyvenimas, būti laikina? Jei ji yra laikina – tai jau ne meilė ir jei gyvenimas laikinas – tai irgi jau ne gyvenimas, o tik laikinas individo egzistavimas. Todėl, daugelis šiandiena, taip ir elgiasi, kaip laikinai egzistuojantys, kaip būsimi gyvi lavonai, kad po jų, nors ir tvanas, svarbu šiandiena gaut kuo daugiau malonumų.

Faktiškai, jei pabandyti pažvelgti į esmę, tai Meilė, jei ji iš tikro remiasi giluminiais, dvasiniais jausmais, vienas kitam, nuo sielos kitai sielai –  tai jau bus visai ir nebe ta žemiška meilė, apie kurią dažniausia kalba, kaip moters meilė vyrui, ar vyro moteriai. Tai jau bus visiškai kitokia – Dvasinė Meilė, kuri yra – amžina.

O štai tokie laikini įsimylėjimai, gal tiksliau, individų susidomėjimai vienas kitu, sudarant eilę ateities bendrų planų, norų ką nors turėti ir dominuoti prieš ką nors, kas yra šalia – tai jau yra ne kas kita, o būtent banali, šabloniška materialios sistemos įteigta nuoroda...

Pagal materialų protą, visada bus teigiama ir primetama, kad vienas žmogus negali gyventi be kito. O kame gi viso to prasmė? Kodėl jis negali gyventi, be to kito? Ar tik dėl to, jog jam nėra, ar nebus daugiau kam komanduoti, dominuoti prieš ką nors? Ir jei visa tai, apie ką dabar kalbame, jus dar šokiruoja, vadinasi dar stipriai esate įtakojamas ir įklimpęs, savo materialaus prado pinklėse, nesate visiškai laisvas savo pasirinkime. Tik tiek...

Aukštesnio laipsnio Geliariškumas numato tik viena būseną, kad žmogus turi būti absoliučiai laisvas. Bet kuriuo momentu jis gali prarasti sugebėjimą egzistuoti čia, materialiame pasaulyje, nes žmogiškas kūnas –mirtingas, o Geliaras – nemirtingas. Tačiau, jei pas jį yra, sakysime taip, šeima, vaikai, tai šioje vietoje atsiranda dar toks supratimas, kaip atsakomybės jausmas. Ir kur bus tokio Geliaro širdis tada iš tikro? Ar gali toks žmogus tapti tikru aukščiausio lygio Geliaru, peržengus per viską? Štai kur klausimas, kuris ir veda  mus vėl prie to paties. Ant kiek jūs esate pasiryžęs tarnauti dvasiniam pasauliui ir iki kokio laipsnio? Tai ant tiek ir žengsite ta linkme. Viskas paprasta.

Praktikoje buvo tokie atvejai, kada žmogus pripažindavo žymiai aukščiau ir vertingiau tai, kas yra Amžina, nei tai, kas – laikina. Bet daugumoje žmogiškame gyvenime, dėl to paties atsakingumo, žmonėms yra kartais žymiai paprasčiau dominuoti kam nors, esančiam šalia, nei asmeninis dvasinis išsigelbėjimas ir tuo labiau, tarnystė kitiems žmonėms, tarnystė dvasiniam pasauliui.

Šiandiena žmonės dažnai galvoja, jog jei jis pagimdė, išaugino kūdikį ir jį išauklės, tai jis jau viską ir įvykdys prieš patį Viešpatį Dievą, atliks savo pareigą, taip sakant. Kyla kitas klausimas. O pagal kieno Valią mes čia iš vis dauginamės ir kas išaugs iš to kūdikio? Koks jis bus, tas naujas žmogus?

Žmogus pastoviai tikisi kažko tai sau į ateitį, kuria įvairius planus, bet jis net nežino kas bus sekančią jo gyvenimo minutę. Tačiau, jis kuria planus ne tik sau, bet ir savo vaikams, su visu tam būdingu žmogišku “gerumu”. Šiandiena žmones nuvedė į klystkelius, nes  visa tai, apie ką kalbame ir kas liečia žmonių populiacijos didėjimą, negali būti nuo dvasinio pasaulio pusės. Visa tai įmanoma, tik nuo materialaus pasaulio pusės. Kodėl?

Įdomus klausimas apmąstymams, tiesa? Žinoma, jei tam pribrendome ir tai “nešokiruoja”, dėl šablonų slėgio. Kodėl, praktiškai visos politinės ir religinės struktūros, laikosi tokios pat vienodos pozicijos ir už tokių dalykų, kaip sakysime, šeimos vertybės ir žmonijos dauginimosi procesai? Kodėl stovi siena, už maksimalų viso to pasireiškimą? Kame vis tik yra jų, o tiksliau, visos materialios sistemos suinteresuotumas tokiu dideliu ir tik sparčiai didėjančiu žmonių prieaugiu planetoje?  Viskas paprasta, kaip visada. Kadangi vieniems jų, tai – papildomas elektorato skaičius, kitiems jų, tai – papildomi parapijiečiai, o bendrai – minios didėjimas. Ir žinoma, tai tik sustiprina, nors iliuzinę ir laikiną, jų valdžią. Tačiau, jie ir visa Gyvuliško proto sistema, tuo yra labai stipriai suinteresuoti.

O dabar pažvelkime ir iš kitos pusės. Ar gali būti suinteresuotumas tuo, nuo dvasinio pasaulio? Pasitelkim į pagalbą, šiandiena taip mėgstamą statistiką. Visai neseniai, prieš kokį, sakysim tūkstantį metų, žmonių planetoje buvo 250 milijonų, o dabar 7,5 milijardo. Ar yra kokia nors, sakysime taip, akivaizdi “nauda” dvasiniam pasauliui, iš padidėjusios žmonių masės? Matyt kad ne. Nes, kada planetoje buvo tik 250 milijonai žmonių, tai pasipildymas į dvasinį pasaulį ėjo tūkstančiais. Dabar gi, kai gyventojų 7,5 milijardo, jau seniai nesimato Angelų, išeinančių į dvasinį pasaulį. Galima šioje vietoje atsiminti ir materialumo dėsnius, veikiančius žmonių minioje ir žinoma, kuo tos “minios”, daugiau, tai yra, kuo bus ji “tankesnė”, jei taip galima išsireikšti, tuo tie dėsniai pasireiškia tik stipriau ir efektyviau.

Žinau, jog vėl sukėliau “ne profanų” įniršį, nes eilinį kartą sudrumsčiau šablonus ir tuo “įžeidžiu tikinčiuosius”, su visais jų “šventaisiais raštais” ,  kartu sudėjus. Nors kas iš tikro įsižeidžia ir kieno puikybę dirginu? Greičiausiai tų, kuriems nuo kūdikystės sudėlioti šablonai ir nuorodos kaip gyventi, “kaip visi” – kol kas nepramušamas šarvas? Argi ne taip? Pagalvokit šioje vietoje. Tačiau, klausiu visiškai ne jų, o būtent tų, kurie dar bando patys ieškoti toliau, nežiūrint į nieką. Ar verta apie tai susimąstyti? Manau, kad verta, kol dar ne per vėlu. Kiekybė –  nereiškia kokybės...

Aukšto lygio Geliarų galimybės, įtakoti į materiją, žinoma yra didelės, bet pagal faktą, praktiškai tuo jie nesinaudoja, nesikiša į šį pasaulį. Jų veiklos sritis yra nematomoje žmogaus akiai pusėje. Ir tuo, ką jie yra įvaldę, paprasčiausiai, tik gina žmonių laisvą pasirinkimą, bet pasirinkimą visada atlieka tik pats žmogus. Tai yra šventa ir neliečiama.

Tikrovėje, Geliaru gali būti iš išvaizdos visiškai silpna, mažytė moteris, tačiau kaip plienas tvirta viduje, arba iš išvaizdos silpnas vyras, bet iš vidaus stipresnis, už bet kurį fizinį galiūną žemėje. Nes ne kūnu yra kovojama, o būtent dvasia. Ir jie yra ant tiek paprasti, jog trimatėje mūsų erdvėje - visiškai nepastebimi, niekuo neišsiskiria nuo daugumos. Yra tokie pat, kaip ir bet koks kitas aplinkinis žmogus. Tačiau jų negalima, neįmanoma nepastebėti iš Tos, Dieviškos pusės. O toks dalykas, kaip neveikimas - nebūdingas ir jiems praktiškai yra nebeįmanomas. Nes tikros žinios pastoviai tik budina veiksmui, o veiksmas – tolimesniam pažinimui ir čia ratas vėl užsidaro. Vienas iš Geliarų pagrindinių lozungų: “Turint žinias, tu privalai veikti”. Tai jau iš tikro yra paskutinis tokio žmogaus pasirinkimas – tarnauti tik dvasiniam pasauliui, nepriklausomai nuo nieko ir kelio atgal jam nėra. Judėjimas tik į vieną pusę, nes tai tampa kaip savotiškas poreikis, būtinybė.

Tik toks, jaučiantis vidinį poreikį tarnauti, žmogus ir tegali tapti tikru aukšto lygio Geliaru. Kada jis peržengia per patį save, per visus tuos, nuo Gyvuliško proto primestus šablonus, kuriuos anksčiau priėmė, kaip kažkokias tai labai svarbias vertybes sau. Peržengiant per jas, jis atveria Teisingą sau kelią. Prieš jį atsiveria kelias Tų, ką gerbia Tame, Dvasiniame pasaulyje. Tai jau amžino žmogaus kelias – Angelo kelias. Pagal savo norą, jis bet kada gali palikti šį pasaulį. Tačiau, kaip būna visuomet, tokie žmonės nepalieka jo niekada, būna jame tiek, kiek bus reikalingas. Nes toks žmogus gyvena jau ne savo egoistiniais tikslais ir visiškai ne dėl jų.

Kas tai yra šventasis tikintiesiems, jų atžvilgiu iš tikro? Tai toks žmogus, kuris pasiekia aukščiausią supratimą, prieinamą, pasiekiamą paprastam žmogui, tai yra, pasiekia savęs ir savo Sielos išsigelbėjimą, susijungiant su Siela ir pereinant į Dvasinį pasaulį, tuo pačiu, tampant nemirtingu.

O Geliaras šioje vietoje, suprasdamas visą situacijos planetoje sudėtingumą, susiliejus su Siela ir pasiekęs savo dvasinę laisvę, lieka čia ir tarnauja žmonijai toliau. Ar pagal savo norą Geliaras gali išeiti, turint tokią unikalią galimybę? Žinoma ne. Nes tarnaus čia tiek, kiek reikės jo pastangų. Nes tada jis jau suvokia materialaus pasaulio nereikšmingumą ir Gyvuliškas protas jo jau visiškai nebeveikia.

Žmonėms, stojus į tokį kelią, o pirmiausia į tą savo vidinį karą, anksčiau ar vėliau teks susidurti su priešu. Ir pirminis priešas yra būtent vidinis – nuosavas silpnumas. Pirmoje eilėje, tai kova su pačiu savimi ir atgalinio kelio jau nebus.

Kada žmogus stojasi į savęs pažinimo kelią, jis susiduria su pačiu pikčiausiu priešu, koks tik gali būti. O pats pikčiausias priešas žmogui – tai jis pats. Tai visi tie jo šablonai, kuriuos jis įsileido, susidėjo, norai, kuriuos jis sau nupiešė, svajonės, kurias jis sustatė, sudarė ir tt. Ir visa tai, turi būti išsprendžiama. O ką tai reiškia išsprendžiama? Tai ir yra, kad jis pažįsta viso to iliuziškumą. Ir tik pirmapradžiai toks žmogus jaučia diskomfortą tame, kadangi jo mintys, jo planai nesirealizavo. Bet kaip mes jau ir kalbėjome, net realizuojantis tiems eiliniams materialiems planams, kiti nauji norai ir toliau žmogų ardo, sekina, savo eiline tuštybe. Paprasčiausiai, šiame kūne, žmogus kovoja pats su savimi, pasirinkęs tokį kelią. Tai yra, jis įžengia į savo Armakedoną, su aiškiu tikslo pasirinkimu. Jis kovoja už patį save tikrą, su pačiu savimi, kaip tai ir neatrodytų paradoksalu, bet taip jau yra.

Antrame Geliariškumo etape, kada jis priima dvasinį pasaulį ir kada dvasinis pasaulis priima jį, kaip vertą Jo, tada jau jis stojasi į kovą su pačia materialia Gyvuliško proto sistema. Čia jau jis priešpastato save  būtent jai, prieš pasaulį, kuris trokšta dominuoti bet kuriame žmoguje. Paprasčiausiai, pastato save, kaip vienetas, kaip aukščiausiojo pasaulio atstovas. Ir čia  jis jau atstovauja dvasinio pasaulio Valią. Atstovauja tokią Valią, kurioje pasakyta, kad bet kas, kas nori ir siekia, gali ateiti pas Dievą. O padėti būtybei tokiame kelyje, kaip tik ir yra pašauktas Geliaras. Savo pasirinkimu, savo kova, savo veiksmais jis padeda Sieloms ir Asmenybėms grįžti namo. Kas dar gali būti geriau, nuostabiau, šauniau, nei atstovauti Dievo valią Žemėje?

Seniau buvo toks išsireiškimas: “Išsigelbėjęs vienas – išgelbės tūkstančius”. Taip buvo sakoma būtent apie tokius žmones. Tai nuostabu, kada žmogus tampa Geliaru ir tai yra tas pats, jog jis taptu Angelu. Jis tampa Angelu - gyvenančiu čia, tarp mūsų. Nuostabu, kada Žmogus, kuris dar esantis kūne, esantis dar šiame pasaulyje, pažįsta dvasinį pasaulį ir jo pilnumą.

Savo paprastu žmogišku pasirinkimu, visiškai paprasta žmogiška asmenybė – tampa galingu kariu, spinduliuojančiu šviesą, iš dvasinio pasaulio, atvedančiu tas jėgas į šią realybę, ginančiu kitų žmonių pasirinkimą ir padedantis tam. Kas dar gali būti geriau? Gal kas iš jūsų ir žinote? Aš nežinau...

Tame ir yra žmogaus pagrindinė egzistavimo prasmė. Tam ir buvo sukurtas žmogus, būtent kaip tas –  kuris daro pasirinkimą ir ateina į Dievo pasaulį, kaip pilnai subrendusi Dvasinė Būtybė.

Bet pas mus, kaip sakoma, gavosi viskas, tik visiškai atvirkščiai. Įsivaizduokit, kad jūsų bitės, vietoje to, kad neštų medų, paprasčiausiai pačios jį ėda, kandžiojasi ir jokios naudos iš jų nėra. Nebėra nė lašo įdirbto medaus jau nuo jų. Toks nedidelis klausimėlis. Kaip jūs galvojate? Tokiu atveju, kaip pasielgtų bitininkas, esantis tokių bičių šeimininku?

Štai todėl, šiandiena ta prasme kyla toks klausimas ir jis yra labai aštrus, aktualus. Todėl, šių dienų laikai ir vadinami būtent Sankirta. Sankirta tarp ciklų, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas visatos ciklas, kada turime priimti sprendimą, kur mums pasukti toliau toje ciklų sankirtoje ir nuo to priklausys, ar vertos tos bitės dar ko nors...

Tiesa – visada išsprendžia visas tas nuorodas ir sustatytus barjerus, kuriuos kurią materialaus pasaulio protas, pakeliui į dvasingumą. Mums šiandiena primeta netikrą meilę, netikrą ideologiją, primetamos netikros vertybės. Ir žmonės daugumoje jomis tiki, priima jas kaip savas, gyvena su jomis “kaip visi”. Juk šiandiena vyrauja tas toks jau banalus bandos supratimas: “Aš toks pat, kaip ir visi”. Ar gi ne taip? Taip. Jei visi žmonės pasaulyje, arba bent jau jų dauguma, galvotų apie dvasingumą, tai šiandiena taptu madinga, kultūringa ir normalu – būti tikrai dvasingu žmogumi.

Bet, kada žinios yra prarandamos, pametamos, visada įvyksta įvairūs pakeitimai, kurie ir užima jų vakancinę vietą. Religijų šiandiena yra daug, o Tiesos jose – nėra, nes jos – tuščios, be Tiesos. Kame tada prasmė iš tokių religijų, kurios tik pačios ėda ir praktiškai neduoda medaus? Kiekvienas, dar  bandantis ieškoti, atsakys į tai sau pats...

Žmonės šiandiena dažnai bijo, vengia dalintis tuo, kas dedasi jų pačių viduje, nes tai yra labai nemadinga. Šiai dienai visuomenėje kalbėti ką nors apie Sielą, išsigelbėjimą ir panašius dalykus, tai būtų tas pats, kas išsirengi nuogai ir išbėgti į miesto centrinę aikštę. Daugeliui tai yra paprasčiausiai gėda. Nes visada atsiranda tokie, kurie jam sakys, jog toks jūsų prabudimas iš miego, pažeidžia ir įžeidžia kitų, dar giliai miegančių daugumos žmonių “orumą” ir apie tai kalbėti “negražu”, nes neatitinka nuostatų, bei šablonų, kurie primesti nuo kūdikystės ir pagal kuriuos gyvena “kiti", todėl ša, nes tuoj būsi apspjautas.

Žmogui, kuris šiandiena kalba apie kažką tai tikrai dvasingo, tuojau pat kabinami sektanto, išsigimėlio, “per daug protingo” ženklai, tuojau pat atsiranda įvairūs niekintojai ir pašaipuolės, kadangi pasikėsinta į jų “šventų švenčiausia”, nepajudinama – asmeninius šablonus ir nuorodas, pagal kuriuos “ramiai” gyveno religingi, kaip ir “daugiau, nei pusę pasaulio”. Todėl, dėl tokios baimės, “ką apie tave pagalvos”, žmogų ir priverčia sustoti savo dvasingumo paieškose, tik atlikus pirmuosius žingsnius. Taigi, sistemos tikslai  beveik pasiekti, daugumas bėglių sugaudomi, tik bandant priartėti prie atsivėrusios žinių skylės aptvare. Ir vėl klausimas, o kas gi tokie pagalvos ir stengsis atbaidyti? Kas tie, taip mėgstami “kiti”? Ar gi to nori jų Sielos? Iš vis, ar Siela vertina kada nors kitą žmogų, kitą Sielą? Siela niekada nieko nevertina, ji tik laukia, kol nuvaikys nuo jos paviršiaus rūkus, atlikusi pasirinkimą asmenybė ir ji galės paskleisti savo Meilę, ne tik vidiniai, bet ir aplinkiniams. Štai ko iš tikro jei reikia, tai yra jūsų pastangų, jūsų noro pažvelgti, išgirsti bent kartą ją, nugalint savo egoizmą, dėl kažkokių tai negyvų kanonų ar dogmų ir dar svetimų gynimo.

Žmogus, esantis tokioje Gyvuliško prado vergijoje kitus bando ir bandys priversti visada tylėti apie tai, ką jie jaučia vidiniai. Visada bandys ištraukti juos atgal į klystkelius, “atvesti į protą”, kad ir toliau klaidžiotų, taip niekur ir neateinant iki gyvenimo pabaigos. Visada bandys nukreipti nuo vidinės paieškos, į išorinę dvasinę atributiką, sieks, kad tik išliktų bandoje, taptų vėl – “kaip visi”. Ir tokių “ne profanų” religijoje, visada buvo ir visada bus, nereikia tuo stebėtis, nešvaistykim dėmesio jėgos. Kada nors ir pas juos prasimuš toks šviesos spindulėlis. Juk tas vidinis siekis, tai niekur pas juos ir nedingo, kitaip neieškotų ir nesiblaškytų. Jis tik truputėlį daugiau prislėgtas šablonais. O visa ta, demonstruojama išorinė “kovoja už tikėjimą”, tėra tik tos nelengvos vidinės kovos ir kurią dar dažnai pralaimi, atspindys... Bet ryžtingiau susikauti, niekada ne per vėlu, kol netapai lavonu.

Argi žmogus skruzdėlė? Argi žmogus bitė, kada veikia tik kolektyvinis protas? Jis gi žymiai daugiau, nes jame yra To pasaulio dalis ir jame dar yra Asmenybė, kuri sugeba daryti pasirinkimą. Jai niekas negali nurodyti, priversti tai padaryti, nes toks jau yra Visatos dėsnis. Tik pati Asmenybė visada priima sprendimą, ar tarnauti Dievui, ar tarnauti iliuzijoms, nors ir laikinoms, bet gal šiandiena jai pakankamai saldžioms.

Tokiu momentu Asmenybė greičiausiai nesupranta, jog kiekviena iliuzija, kada nors baigiasi. Tačiau, kada žmogus nors trumpam, nors truputėli susiliečia su dvasiniu pasauliu, tada visa tai, ne tik kad supranta, bet ir jaučia tai, kad jis yra amžinas.

Būk pats paprasčiausias Geliaras, kad galėtum nešti tokias, kelią į laisvę atveriančias žinias. Ne tik pats išsikapstyk supratęs, bet ir atnešk tas žinias kitiems, kurie to nori ir gali šiandiena tai priimti. Pabandyk prasimušti, per užsiaugintus storus nuorodų ir šablonų šarvus, atitrauk nors trumpam jų Gyvulišką pradą, nors trumpam suteik didesnį laisvės laipsnį ir to pakaks, kad asmenybė pati susirastų kelią, atliktų pasirinkimą, kuris gali parvesti ją namo... Visa tai yra verta to, ar gi ne taip, tylieji ir nepastebimi bendražygiai? Nemeskit kelio, dėl takelio – nemeskit amžinybės, dėl iliuzijų.

Ir toks šansas yra dovanojamas bet kuriam iš mūsų, bet kada, nesvarbu koks tavo amžius ir kiek metų nugyvenai. Svarbiausia ne metai, o kokią išmintį tam laikui užsiauginai. Štai kame prasmė ir vertė. Ir čia ne lenktynės, nes nėra nei pirmaujančių, nei atsiliekančių – yra tik skirtingai pasirinkę, arba dar nepasirinkę.

Jeigu skaitote šį tekstą ir jis jūsų dar neatbaidė iki šiol, nes tai jau trečia jo dalis, vadinasi tai ir yra tas jums suteiktas šansas, būtent jūsų momentas...Tai suteikime tokių momentų, galimybių ir kitiems, nepalikime jų nežinomybėje, pažadinkime juos, kol dar netapo lavonais, leiskite jiems pasirinkti.

Nes kada asmenybė yra pilnoje Gyvuliško proto kontrolėje, tai jai bus diktuojama, pakišama įvairiausios informacijos srautai. Ją visada vilios įvairiausiais išoriniais tikėjimais, bandys užliūliuoti laukimais pakylėjimų kūne, įvairiausiais Armakedonais, absoliutais, su arijais ir ne arijais, krajonais, kut-chumiais, geraisiais ateiviais ir kuo tik nori, kurie visi kaip “lakštingalos” tik ir suoks jums, kad dar pakentėkit, jau greitai, jau tuoj tuoj, jei ne rytoj, tai po ryt, ateis aukso amžius, nes visi jūs tokie “angelai”, nors ir lupat su kuolu savo mylimąjį, jus labai mylimi anapus už narsą, kad ir girtas voliojiesi prie stulpo, bei laukiami susitikti, tokie "nepakartojami", kad keliat siaubą visam kosmosui. Pripūs tiek įvairiausios miglos, kiek reikės, kad tik tas potencialus bėglys išliktų “kaip ir visi”, toliau klaidžiotų ir niekada nesugalvotum ieškoti tikro atsakymo pačiame savyje, nedirbtų su savimi.

O jei vis tik ir toliau dar bandys ištrūkti iš aptvaro, nesusigundžius tokiomis puikybę maloninančiomis "lakštingalomis," tai kitų vergų lūpomis, apkaltins kuo tik nori: sektanu ir velnio išpera, žeminančiu “tikinčiuosius”, pažeidžiančiu, negerbiančiu jų “laisvą” pasirinkimą, o svarbiausia – jų savimeilę ir dar neaišku kuo apkaltins. Sistema padarys viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad tik neprarasti savo avelių skaičiaus, kad tik tos avelės savarankiškai neieškotų skylių aptvare, kad pastoviai būtų nukreipiamos. Nors, tikrai atlikusiam pasirinkimą, tokioms asmenybėms, kurios šiandiena dar pralaimi, sukelia tik atjautą...

Ir ką tokiu atveju tokiam, Gyvuliško prado valdomam žmogui, gali padiktuoti kitas dvasiškas žmogus? Juk toks žmogus pats jau nesupranta, kad yra gilioje vergijoje ir pirmiausia, pas savo nuosavą Gyvulišką pradą. Tada toks žodis, kaip Dvasinė Laisvė, jį iš vis tik purtys, dar daugiau nervins. Tada jis pasiruošęs kandžioti visus ir viską, kas tik neatitinka jo jau įaugusią į kūną šablonų grandinę. Juk toks žmogus save laiko “absoliučiai laisvu”, raštingu, šiuolaikišku ir išsimokslinusiu žmogumi. Ir ką tada, tokiu dvasinių žinių atžvilgiu, pasakys tokio žmogaus Gyvuliškas pradas? Kaip jūs galvojate?

Jis žinoma sakys, kad tau yra peršama nuomonė, kad tai yra pasiklydėliai, Dievo nebijantys žmonės, kuriuos reikia “atvesti į protą”, nes tik tavo pasirinktoje religijoje yra tiesa ir tikras dvasingumas. Ir tada, visiškai neklausdami, ar kam nors reikia, to jų “atvedimo į protą”, bandys tai daryti... Argi ne taip? Taip. Ir greitai įsitikinsite tuo patys. Bet, kada nors ir pas tokius, iš pirmo žvilgsnio, atrodančius nepramušamais, “ne profanus” religijose, prasimuš tas vidinis siekis, dar turi šansą.

Nebūtina sutikti su tuo, kas čia parašyta, informacijos šaltinių yra įvairių, kuriuose irgi galima susirinkti tuos pačius Tiesos grūdus. Tik vienas toks nedidelis pastebėjimas. Bet kuri informacija, ar religija, ar dvasinis judėjimas, nesvarbu kas tai bebūtų, kai tik jose yra koks nors, bent mažiausias žmonių skirstymas, bent menkiausia užuomina apie tai, arba siūlo ko nors palaukti, pakentėti ir tuo pačiu, nepateikia jokių tobulėjimo būdų bei įrankių tai atlikti – tai jau nebus nuo dvasinio pasaulio ir čia manau verta susimąstyti visiems, kas šiandiena dar ieško... Nes klystkelių, nuo materialaus proto, yra pakankamai daug šiandiena išstatyta ir žmogus lengvai pasiklysta tuose labirintuose ir dažniausiai iki gyvenimo pabaigos, praradęs viltį rasti...

O čia yra duodama žinios būtent tiems, kas jaučia Tą, kas dabar kalba, būtent jaučia giluminiai, o ne tik supranta. Štai tiems ir bus visiškai aišku, kas čia yra iš tikro parašyta ir dėl ko tai daroma. O supratęs žmogus, gali pasinaudoti tuo šansu ir paprasčiausiai, bent jau išgyvens šiandiena žūties, nekalbant apie daugiau. Kada žmogus atlieka savo tikrą pasirinkimą, tapti dvasinio pasaulio atstovu, jam tampa suprantamos visos tos iliuzijos, jų beprasmybė, kurios yra reikšmingos tik mirtingam, bijančiam prarasti. O žmogus, tampantis tikrai gyvu, supranta, kad tai, kas mirtinga – laikina ir daugiau nebenori gyventi, kaip gyvas lavonas.

Visa prasmė tame, jog užgimęs šiame pasaulyje laikinai, žmogus atliktų savo pasirinkimą, dėl to jis ir yra čia. Ir kada atlieka būtent tą, savo prigimčiai teisingą pasirinkimą, tada ir pradeda iš tikro tarnauti dvasinio pasaulio pusėje, tada ir tampa Jo pilnaverte dalimi. Štai tada ir kuria pilna to žodžio prasme. Nežiūrint į visas materialaus proto viliones, pagundas ir iliuzijas, jis vis tiek supranta, kad iš tikro, visa tai – tėra tik laikina, greitai praeinantys dalykai jo egzistavime ir visiškai neverti to, ką už juos gali paaukoti.

Žinoma, kad taip lengvai ir paprastai materialus protas nepaleidžia savo vergų. Ir kuo daugiau žengi tikro dvasingumo pusėn, tuo atakos iš jo pusės visada bus tik dar žiauresnės, skausmingesnės. Bet kada jau matai viso to esmę, tai niekas ir nesulaikys, joks materialus protas, kad ir koks galingas jis čia būtų, kad ir ką bandytų pakišti, kad ir kokius dalykus organizuotų gyvenime.

Gyvuliškas pradas veikia labai įvairiai: žodžiais ir vaizdiniais, atakuoja žmogų emocinėje sferoje. Tai  jis kartais kalbasi su žmogumi, primeta jam kokias nors idėjas, tai šiek tiek judina jo emocijas, erzina, sudaro jo vaizdinius ir svajones, be to, visiškai nerealias svajones, kad kuo ilgiau jos būtų siekiamos. Apie tai žmonės žinoma tarpusavyje nekalba, bent jau stengiasi to nedaryti, nes vėl gi, bijo kalbėti, dėl banalaus, dirbtinai suformuoto, gėdos jausmo ir tuo pačiu, taip, tik dar daugiau leidžia Gyvuliškam pradui bujoti viduje.

Kada išgirsti kitų mintis, apie ką iš tikro žmogus kartais galvoja, o tiksliau, kokias mintis pasirenka, iš jų nepaliaujamos pasiūlos, tai paprasčiausiai, nuo to plaukai stojasi piestu.

O išorėje kiekvienas žmogus daugiausia stengiasi sukurti tik savo kokią tai kaukę gyvenimui, savo vaidmenį ir tai daro dėl puikybės poreikio, norint parodyti save kažkuo tai reikšmingu, ypatingu, realizuotu gyvenime.

Pavyzdžiui, žmogus, kuris niekada nemokėjo dainuoti, mato save dainininku, jei žiūri per TV į tą, kas dainuoja. Kuris, taip sakant “šleivas, kreivas”, nuo gimimo ir niekada nešoko, bet jei per TV rodo, kaip suteikia aplodismentus tam, kuris šoka, įsivaizduoja save šokėju. Bent jau dėl smalsumo, nė karto neužėjęs į sporto salę žmogus, jei žiūri per TV, kad ir olimpines žaidynes, įsivaizduoja save čempionu. Ir jis iš tikro tai mato savo vaizdiniuose. Štai tokie būtent vaizdiniai, kaip tik ir yra nuo Gyvuliško proto. Žinoma, galima pasakoti ir teigti, kad tokia yra žmogaus psichologija, ar dar kas nors panašaus. Bet taip gali teigti tik tie, kurie niekada gyvenime nebandė dirbti patys su savimi. Tie, kurie yra labai toli nuo supratimo – kas tai yra Gyvuliškas protas?

Bet kada žmogus susiduria su tokiu darbu, dirbant pačiam su savimi, susiduria ir su tomis iliuzijomis, kurios yra pastoviai jam primetamos, tada jis aiškiai supranta, kad visa tai, tėra tik –  iliuzijos. Supranta, kam jos yra skirtos ir kokią kainą už jas teks susimokėti.

Žinoma, kad darbas su savimi – sunkus darbas, bet jis pažintinis ir sunkus tik pačioje pradžioje, kada jo Gyvuliškas pradas dar pastoviai šnibžda, net rėkia ir balsuoja visada už tai, kad žmogus išliktų jo paklusnume, kada jis net agresyviai, o kartais ir įžūliai, priešinasi. Bet jei žmogus yra tvirtas savo galutiniame pasirinkime tarnauti Dievui, tai Gyvuliškas protas po truputėli atlyžta. Ir tada, įgijęs nors šiek tiek daugiau laisvės, žmogus pradeda daug ką suprasti. O svarbiausia, jis pradeda suprasti Dvasinį pasaulį. Net lengvas susilietimas su tuo Dvasiniu pasauliu, duoda tos tikros amžinybės supratimą. Ir to, ar ko nors panašaus negausi nei kokioje nors bažnyčioje, nei nuo kokių nors čenelinių diktavimų, nei dar kur nors kitur.

Tada jau dvasingumą supranta, ne kaip iliuziškas, ar dar kokias nors fantazijas, kaip tai jam pastoviai pakiša Gyvuliškas pradas, o būtent kaip tikrovę, kaip tikrą Dvasinį pasaulį, tą stabilią amžinybę, tą pasaulį, kuriame nėra laiko.

Nes yra sakoma: “Aš esu, o ne aš buvau, ar aš būsiu.” “Nesvarbu kuo tu buvai, kai stojai, ar dar tik stosi į šį kelią, bet labai svarbu tai – kuo tu išeisi iš jo, gyvenimo pabaigoje”. Štai kame esmė.

Šiame materialiame pasaulyje, mes pastoviai patenkame po Gyvuliško proto įtaka, kuri visada bando mus išskirti ir išdalinti. Bet kada žmonės tampa dvasinio pasaulio palydovais, jie apsijungiau tarpusavyje ir čia, šioje materijoje. Jie jaučia vienas kitą. Tai visiškai kitoks vienas kito suvokimas, žinojimas. Tada jau nebereikia nei verbalinių kontaktų, ar dar ko nors, neturės reikšmės nei atstumai, nei dar kas nors.

Ir tokie dvasiniai prioritetai yra kiekviename žmoguje. Iš tikro, kiekvieno žmogaus asmenybė jaučia tą norą. Bet kurio žmogaus asmenybė siekia tikros laisvės ir tikro gyvenimo. Bet deja, kada virš jos dominuoja Gyvuliško proto sistema, tai žmogus ir gyvena tik pagal jos iliuzija, nebemato tos laisvės. Vietoje jos, sistema pakiša jam savo melagingus siekių variantus, netikrą laisvę. Pažada kokias tai laisves čia, materialiame pasaulyje, šiame kūne. Žada kokius tai pagerėjimus, tada žmogus ir siekia sukurti kažkokią tai sąlyginę laisvę sau, tik kaip materialiai būtybei. Bet surasti tą tikrą laisvę čia – yra neįmanoma. Žmogus negali būti laisvas kūne, kadangi kūnas – mirtingas. Tai jaučiama ir suprantama, kada jis žino, kada gavo žinias. O kada žmogus nesusilietė su tuo visiškai, tai tada jo akys taip ir lieka apsitraukusios sistemos įvairių nuorodų migla, įvairiomis religinėmis praktikomis, arba banaliu ateizmu.

Ateizmas – viena iš materialaus proto, materialaus pasaulio tarnystės formų. Ateizmas nėra vien tik neigimas visko ir visada, turima omenyje, nematomą pasaulį. Ateizmas – tai viena iš egoistiškiausių ir grubiausių materialaus proto formų, kada žmoguje ant tiek yra stiprus Gyvuliškas pradas, jog jis pilnai pavergia žmogaus protą. Ir visi pakeitimai jame vyksta, tik dėl savo vidinių norų neteisingos interpretacijos, iš pačios asmenybės pusės.

Juk siela visada siekia tikros laisvės, nuo bet kokio valdymo, tačiau visa tai pakeičiama kažkokia tai butaforine laikina laisve, renkant vienokį ar kitokį ne tokį blogą politiką, tarp dviejų blogų, suteikia kokių tai teisinių laisvių, ar dar ką nors panašaus. Kokios gali būti teisės pas kūną? Tik viena pagrindinė teisė –  anksčiau, ar vėliau tapti lavonu ir palaikais, kito jam ir neduota.

Bet juk Asmenybė – ne palaikai? Asmenybė yra tai – kas lieka po kūno mirties. Čia klausimas turėtų būti tik toks. Ar ji išeis iš šio pasaulio vieningai, susijungus su Siela, tampant Angelu? Arba tik taps subasmenybe – paprasčiausia energetine-informacine struktūra, substancija, kuri anksčiau ar vėliau, kaip ir visos substancijos – anihiliuosis, dėl nebereikalingumo? Štai kame prasmė. Ir visa tai yra labai sunku paaiškinti tokiems žmonėms, kurie niekada neįsiklausė ir nebandė įsiklausyti savo vidinio balso. Kada žmonės net nežino, kad jie – nėra tik kūnas. Kada visą savo gyvenimą jie susieja tik su fiziniu kūnu, kada visą gyvenimą ištikimai tarnauja materialiam protui. Jiems iš vis sunku visa tai išgirsti.

Tačiau, kiekvienas turi šansą gyvenime, koks jis nebūtų dabar, šiuo metu ir tas šansas pas žmogų yra iki tol, kol jis dar gyvas. Bet jeigu gavęs žinias, savo dvasinį vystymąsi žmogus atideda rytdienai – tai tas rytojus jam taip niekada ir neprasidės. Nes dažniausia tai ir virsta į savotišką tolimą horizontą, kurio neįmanoma niekada pasiekti.

Tik pačiam tapus tuo horizontu, tu gausi laisvę. Ne tą iliuzinę, o būtent tą tikrą dvasinę laisvę. Štai tiek šiandiena “šventos Evangelijos”. Gal kas ir pasinaudos tuo, o gal kas tik dar daugiau užsirūstins, nes tai griauna jų iliuzijas, griauna šablonus “kaip visi”, rinktis žinoma visada jums mielieji... 

Ir dar, truputėli tiems, kas pasirinko čia ir dabar... Žmonėms bus pakankamai įdomu išgirsti ir iš kitų, kas nepasidrovės, pasidalins savo asmenine patirtimi dvasingumo kelyje. Papasakos apie tai, kaip gavus ir neatstūmus dvasinius instrumentus, tokias žinias, jie dirba su savimi, kaip sekasi performuoti save, keistis, kontroliuoti dėmesį ir mintis. Pasidalinkite tuo komentaruose, po šiuo straipsniu,o galima ir forume tema pridėti, jūsų niuožiūra. Ir tai gal padės kitiems drąsiau apsispręsti. Nereikia gėdintis, bijoti, jei kas ir neišeina, juk niekas negimsta šventaisiais, bet jais tampama, pridėjus pastangas ir turint siekį... Taip jau yra.

Čia manau daugiau nebebus teisėjų, nei vertintojų, nes šioje vietoje, jie jau kaip ir nebereikalingi, tik pasidalinimas tuo, ką patyrė, ar nepatyrė, gavosi ar nesigavo, nesvarbu. Nes Sielai nėra ko slėpti, jai nesvarbu ką “pasakys kiti”. Tai savotiška savitarpio pagalba, o ne pasipuikavimas vienas prieš kitą, bent jau turėtu tuo tapti. O jei ir atsiras tokie “vertintojai”, tie “kaip visi kiti”, mes žinome, kas tai vertins ir kokiu tikslu tai darys... Juk kada visa tai žinai, tai tas “žiaurus priešas” tampa vertas tik atjautos...

Taikos ir ramybės Sielai...