Mūsų dabartinis gyvenimo laikas kada nors bus tiriamas pagal įprastą žymeklį kaip „Mirties baimės kultas“. Nematau tikslesnio dabarties apibrėžimo. Ir tiesiog darosi gėda dėl šio žmonijos istorinio etapo.

Mirtimi baugina visi kas netingi: pareigūnai, žurnalistai, vadybininkai, sportininkai, tinklaraštininkai, net kunigai. Tačiau daugelis šių propagandistinių kaliausių - lygiagrečiame gyvenime yra ir tariamai moralinių nuostatų nešėjai: krikščioniškų, patriotiškų, komunistinių, budistinių ir net „samurajų“ - egzotiškais atvejais.

Mirtis dabar tapo kaip baimės šaltinis netgi tiems, kurie tarsi ją niekino. Komunistai dreba iš baimės? Ar krikščionys bijo išleisti savo dvasią? Bailūs kovos menų gerbėjai nešioja kaukes? Juokinga ir liūdna tuo pačiu metu. Tačiau tokia gyvų mumijų karta yra mūsų dabarties realybė.

Šis gėdingas mirties baimės, kaip ideologijos, įdiegimas niekaip nesusijęs su žmogiškumu. Žmonija daugelį šimtmečių kovojo, badavo, kentėjo, priėmė mirties bausmes, dirbo, gynėsi - ir tuo pat metu mokėsi ir tobulėjo.

Mirtis bet kurioje dvasinėje filosofijoje yra tik perėjimas, augimo etapas. Mirtis kario filosofijoje yra garbės objektas, atlygis už narsumą ir vėl vartai į geresnį pasaulį. Jau nekalbu apie senovės frakiečius - jie apskritai apraudodavo kūdikio gimimą, o velionis būdavo švenčiamas.

Žmonės niekada taip paniškai nebijojo mirties kaip dabar. Nes mirties baimė iš tikro NĖRA ŽMOGIŠKA. Tai -  tarsi gyvūnas, sėdintis žmoguje, bukas savisaugos instinktas. Žmogiška gi yra NELAISVĖS baimė. Vergijos ir pažeminimo baimė. Degradacijos baimė. Baimė involiuoti iki galvijų lygio. Štai kodėl vyko karai už laisvę ir nepriklausomybę, karai dėl gimtųjų laukų, karai dėl savo rūšies. Ir jei tuo pat metu kam nors atėjo mirtis, nebuvo didesnės laimės, išskyrus mirtį „ už savo gentį“.

Mes jau užauginome dvi karių kartas, dar niekada negynusios savo tėvynės. Taip gal jiems ir patinka patriotiniai filmai ar dainos, tačiau mirti jie nepasiruošę. Už mirtį dėl laisvės jiems nesuteikiamas kilimas karjeros laiptais- tačiau tai suteikiama už lojalumą vadovybei, bei nepriekaištingą paklusnumą. Įskaitant, iš esmės ir už nusikalstamų įsakymų vykdymą, prieš savo tautos žmones.

Ne, žmogus neturėtų bijoti mirties. Turėtumėte bijoti GYVENIMO - tokio „gyvenimo“, kurį jums dabar siūlo kaip gelbėjimosi ratą nuo „baisaus COVID“. Turėtumėte bijoti veterinarinės medicinos (nes taip vadinama „šiuolaikinė medicina“ tokia ir tampa) – kada jus kas šešis mėnesius badys švirkštais, privers nešioti pasą-etiketę ausyje su barkodu, sterilizuos ir kastruos kaip benames kates, taip pat privers vaikščioti pagal tvarkaraštį ir jų pateiktą reglamentą.

Ir jūsų vaikai gyvens taip pat, dėl kurių dabar taip nerimauja dauguma, skuba su nesąmonėmis dėl „kolektyvinio imuniteto, nes vaikus reikia maitinti injekcijomis“.

Visi šie skiepų agitatoriai ir baugintojai supainiojo nerimą dėl savo pilvo ir susirūpinimą žmonijos likimu. Mirties baimės kultas suteikia jiems iliuzinę viltį užimti dominuojančią padėtį naujoje realybėje. Bet tiems, įtikintiems ir išsigandusiems - kokia iš to nauda?

Ar esate pasiruošęs bet ką padaryti dėl tos saujos pinigų, kuriuos jie grasina iš jūsų atimti, jei atsisakysite injekcijos? Ar esate pasiruošęs bailiai sutikti su bet kokiu pažeminimu, gresiant hipotetinei grėsmei atsakyti jums maisto ir poilsio? Ar tikitės nusipirkti tariamą saugumą, nuo niekada neišskirto viruso, sumokėdami savo laisve? Tada dar kartą pagalvokite, prisimindami žmonijos istoriją ir ar jūs iš tiesų dar esate žmonės?

Ir ne skiepų bijo taip vadinamieji „antivakseriai“, ne tų mirtinų nuodų kompotų, net rizikuojant gyvybe, ne. Nes mirtis kaip tokia nebaisi jiems. Baisiau yra išeiti iš šios realybės taip kvailai, dėl savo bukumo ir nenoro apsišviesti, sąmoningai apmastyti viską.

Kai kuriuos vėliau ištiks dėl to didelė gėda. Nes galimybė mirti šiandien, tiesą pasakius, nėra didžiausia rizika žmogui. Daug blogiau yra gyventi tarp bailumo, niekšybės ir zombių, pusiau žmonių kaimynų - tai yra žymiai pavojingesnis variantas už kapą.

Jei norite visapusiškai tolau augti, susidursite su naujomis užduotimis ir iššūkiais; jei neaugsite, žengsite ant to paties seno grėblio, nes nenorite paleisti kokios nors būsenos, idėjos, įpročio, ar noro. Paleiskite sena, atėjo laikas augti ir judėti pirmyn. Ačiū tam, kas buvo ir labas naujam! Pasaulis nestovi vietoje ...

Teisė į gyvybę ir laisvę yra prigimtinė teisė nuo gimimo ir ji yra nepajudinama. Teisė rinktis yra šventa ir ją mums suteikė Kūrėjas. Jūsų gyvenimas yra jūsų atsakomybė, sprendimą priimate jūs asmeniškai! Suburti žmones įmanoma kalbant širdimi. Gyventi širdimi - jaustis kaip žmogus!

Tikras gyvenimo kelias prasideda tik jums žengus drąsų žingsnį be baimės. Ir net jei jūs to visiškai nematote, net jei aplink yra tamsa ir netikrumas, bet jūs turite širdies ugnį, kuri apšvies viską, kad ir kur eitumėte. Vienu ketinimu, savo drąsa ir degančia vidine ugnimi galite viską pakeisti aplink. Ir tada visas pasaulis padės jums, bus sukurtos galimybės, atsivers visos durys.

Suprantu, norite paruoštos kelrodžio, taip jau jus išauklėjo matricos sistema. Tačiau šiame nuostabiame pasaulyje nėra paruoštų teisingų gyvenimo žemėlapių. Gyvenimas negali būti įtrauktas į kažką paruošto iš anksto. Situacijos, vietos, ženklai, žmonės - visa tai gali keistis kiekvieną akimirką, planai ir schemos niekada negali pasivyti gyvenimo.

Yra tik vienas tiksliausias pasaulio ir jūsų gyvenimo žemėlapis, ir tai yra jūsų širdyje! Tegul šis rugsėjis bus geriausia jūsų rudens pradžia, kurios nusipelnėte.

Jūs esate planas! Skleisdami tiesą, mes dalyvaujame žmonijos pabudime ir pasirenkame laisvės ir teisingumo naudai.

Taikos ir ramybės