Šią medžiagą atsiuntė M.Šapkinas iš Taškento.Jis rašo.

Šį rankraštį man davė mano draugas Jis buvo JAV, ir Niujorke gatvės išpardavinėjime nusipirko seną gaisrininko šalmą. Šio šalmo viduje, turbūt kaip pamušalas, gulėjo senas sąsiuvinis. Sąsiuvinis buvo su plonais apdegusiais viršeliais ir nuo jo sklido pelėsių kvapas. Jo pageltę lapai buvo prirašyti išblukusiu nuo laiko rašalu. Kai kuriose vietose rašalas taip stipriai išblukęs, kad vos nuspėjamos ten parašytos raidės. Vietomis dalis teksto buvo visiškai sugadinta vandens ir atrodė kaip šviesios rašalo dėmės. Be to visų lapų kraštai apdegę ir kai kurie žodžiai prarasti amžiams.

Iš vertimo aš iškart supratau kad šis rankraštis priklauso žinomam atradėjui Nikolai Teslai, kuris gyveno ir dirbo JAV. Reikėjo įdėti daug darbo tam, kad išversti, kas dirbo su kompiuteriniu vertėju tas mane supras. Taip pat daug problemų buvo ir dėl prarastų žodžių, sakinių. Daugelį smulkių, bet gal svarbių šio rankraščio detalių aš taip ir nesupratau. Tikiuosi kad šis rankraštis atskleis jums kai kurias istorijos ir pasaulėžiūros paslaptis.

Misteri Enšteinai – jūs klystate, eteris egzistuoja.

Dabar daug kalba apie Einšteino teoriją. Šis jaunas žmogus įrodinėja, kad jokio eterio nėra ir daugelis su juo sutinka. Bet kodėl, juk tai klaida. Eterio priešininkai kaip argumentu naudojasi Maikelsono-Morlio eksperimentais, kuriais jie bandė aptikti Žemės judėjimą, nejudančio eterio atžvilgiu. Jų eksperimentas baigėsi nesėkme, bet tai dar nereiškia eterio nėra. Aš visada savo darbuose remdavausi mechaninio eterio egzistavimu ir todėl pasiekdavau apčiuopiamų rezultatų.

Kas tai yra eteris ir kodėl jį taip sunku aptikti? Aš ilgai galvojau ties šiuo klausymu ir štai prie kokių išvadų priėjau: žinoma, kad kuo tankesnė medžiaga, tuo didesnis bangų sklidimo greitis joje. Lygindamas garso greitį ore su šviesos greičiu aš padariau išvadą, kad eterio tankis keletą tūkstančių kartų didesnis už oro tankį. Bet eteris yra elektrikai neutralus ir todėl jis labai silpnai sąveikauja su mūsų materialiu pasauliu, tuo labiau kad materialinio pasaulio medžiagos tankis niekinis, palyginus jį su eterio tankiu. Ne eteris yra netankus – netankus yra mūsų materialus pasaulis eterio atžvilgiu.

 Nežiūrint į silpną sąveiką su juo, mes vis dėlto jaučiame eterio būvimą. Tokios sąveikos pavyzdys gali būti eterio pasireiškimas gravitacijoje, o taip pat staigiai pagreitėjus ar stabdant. Aš galvoju kad žvaigždės, planetos ir visas mūsų pasaulis sudarytas iš eterio (Virgio trigrašis: akademiko N.Levašovo ir kitų, tai vadinama materija, mūsų erdvė sudaryta iš 7 materijos formų kombinacijų, 7 natos, 7 spektro spalvos,7 čakros), kažkada dėl kažkokių tai priežasčių dalis eterio tapo mažiau tankus. Tai galima palyginti su oro burbulų susiformavimu vandenyje, nors toks palyginimas labai paviršutiniškas. Suspausdamas mūsų pasaulį iš visų pusių, eteris bando grįžti į pradinę būseną, o materialaus pasaulio medžiagos vidinis elektrinis krūvis priešinasi tam. Su laiku praradęs elektrinį vidinį krūvį, materialaus pasaulio medžiagoje, mūsų pasaulis bus suspaustas eterio ir pats  virs eteriu. Iš eterio išėjęs – į eterį ir grįš.

Kiekvienas materialus kūnas, ar tai bus Saulė ar pati mažiausia dalelė - tai pažeminto slėgio sritis eteryje. Todėl aplink materialius kūnus eteris negali išlikti nejudamoje būsenoje. Tuo remiantis galima paaiškinti kodėl nepavyko Maikelsono-Morli eksperimentas (Virgio trigrašis: iš tikro jis pavyko ir nežymus eterinis vėjas buvo aptiktas, bet tie bandymo rezultatai specialiai buvo „gerų dėdžių" paignoruoti, taip pat kaip ir D.Milerio bandymo rezultatai, nes reikėjo paremti žydelio Albertiko reliatyvumo teoriją).

Norint tai suprasti, pernešime eksperimentą į vandenį. Įsivaizduokite, kad jūsų valtį suka didžiulis sūkurys. Pabandykite aptikti vandens judėjimą, valties atžvilgiu. Jūs neaptiksite jokio judėjimo, todėl kad valties judėjimo greitis bus lygus vandens  judėjimo greičiui. Savo vaizduotėje pakeiskime valtį į Žemės planetą, o sūkurį – eteriniu viesulu,  kuris sukasi aplink Saulės, jūs suprasite kodėl Maikelsono-Morlio eksperimentas baigėsi nesėkmingai.

Savo tyrinėjimuose aš visada laikausi principo, kad visi gamtos reiškiniai, kokioje fizinėje aplinkoje jie nevyktų (Virgio trigrašis: skystyje, dujose, kietame būvyje), pasireiškia visada vienodai. Bangos visada yra vandenyje, ore... o radijo bangos ir šviesa – tai bangos eteryje. Einšteino tvirtinimas, kad nėra eterio, yra klaidingas. Sunku įsivaizduoti, kad radijo bangos yra, o eterio ne – fizinio būvio, kuriuo pernešamos tos bangos nėra. Einšteinas bando paaiškinti šviesos judėjimą nesant eterio, remdamasis vien tik Planko kvantine hipoteze. Įdomu, o kaip  Einšteinas paaiškins kamuolinį žaibą, nesant eterio? Einšteinas  sako – eterio nėra, o pats faktiškai įrodo jo būvimą.

Kad ir pavyzdžiui paėmus šviesos sklidimą. Einšteinas tvirtina – šviesos greitis nepriklauso nuo šviesos šaltinio judėjimo greičio. Ir tai teisinga. Bet ta taisyklė gali egzistuoti tik tada, kada šviesos šaltinis randasi konkrečioje aplinkoje (eteryje), kuri savo savybėmis riboja šviesos greitį. Eterio medžiaga stabdo šviesos greitį taip pat, kaip oro medžiaga  stabdo garso greitį. Jeigu eterio nebūtų tai šviesos greitis stipriai priklausytų nuo šviesos šaltinio judėjimo greičio. (Virgio trigrašis: L.Vango iš Prinstauno universiteto bandyme išretintose Cezio dujose šviesos impulsai viršijo Einšteino greičio konstantą (300 000 km/s) 300 kartų.)

Supratęs kas tai yra eteris, aš pradėjau daryti analogijas tarp reiškinių ore, vandenyje ir eteryje. Ir čia įvyko įvykis, kuris  žymiai padėjo tolimesniuose mano tyrimuose. Kartą aš stebėjau kaip vienas jūreivis rūkė pypkę. Iš burnos jis  išleidinėjo dūmus mažais  žiedais. Tabako dūmo žiedai, prieš  tai kaip iširti, nuskrisdavo gana nemažą atstumą. Po to, šio reiškinio tyrimus aš atlikau  vandenyje. Paėmiau metalinę skardinę, vienoje pusėje išpjoviau skylę, o kitą pusę aptempiau plona oda. Įpylus į ja truputį rašalo, aš ją nuleidau į baseiną su vandeniu. Kada  kai aš staigiai suduodavau pirštais per skardinės odą, iš jos pasklisdavo rašalo žiedai, kurie plito per visą baseiną ir atsitrenkdami į jo sienelę iširdavo, sukeldami prie baseino sienos žymius vandens virpesius. Vanduo baseine tuo pat metu buvo visiškai ramus.

-Juk tai energijos perdavimas- sušukau aš. Tai  buvo kaip pašviesėjimas – aš staiga supratau, kas tai yra kamuolinis žaibas ir kaip perduoti energiją tolimais atstumais be laidų.

Remdamasis tais bandymais, aš sukūriau generatorių, kuris generavo eterio sūkurinius žiedus, kuriuos aš pavadinau eteriniais sūkuriniais objektais. Tai buvo pergalė. Aš buvau euforijoje. Man atrodė kad aš viską galiu. Aš daug ko nežadėjau, iki galo neištyręs to reiškinio ir už tai buvau žiauriai nubaustas. Man nustojo duoti pinigų tolimesniems tyrimams, o baisiausia – kad manimi nustojo tikėti. Euforiją pakeitė gili depresija. Ir tada aš pasiryžau savo beprotiškam eksperimentui.

Mano išradimo paslaptis, mirs kartu su manimi.

Po savo nesėkmių, aš tapau labiau susilaikantis nuo pažadų... Dirbantis su eteriniais sūkuriniais objektais, aš supratau kad jie elgiasi ne visai taip kaip aš galvojau anksčiau. Išaiškėjo kad eteriniams sūkuriniams objektams praeinant šalia metalinių daiktų, jie prarasdavo savo energiją ir suirdavo, kartais su sprogimu. Gilūs žemės sluoksniai sugerdavo jų energiją taip pat stipriai kaip ir metalas. Todėl aš galėjau perduoti energiją tik nedideliais atstumais.

Tada  aš atkreipiau dėmesį į mėnulį. Jei pasiusti eterinius sūkurinius objektus į mėnulį, tai jie atsispindėję nuo mėnulio elektrostatinių laukų, grįš į žemę gana dideliu nuotoliu nuo pirminio šaltinio. Todėl kad kritimo kampas lygus atspindėjimo kampui, tai energiją galima bus perduoti didžiuliais atstumais, netgi į kitą Žemės pusę.

Aš pravedžiau keletą eksperimentų, pasiusdamas energiją Mėnulio pusėn. Tų eksperimentų eigoje išaiškėjo, kad Žemė apsupta elektros lauku. Tas laukas išardydavo silpnus eterinius  sūkurinius objektus. Eteriniai sūkuriniai objektai turintys didelį energetinį užtaisą prasimušdavo pro Žemės elektrinį lauką ir nueidavo į tarpplanetinę erdvę. Ir čia man į galvą atėjo mintis. O ką jei aš sugebėsiu sukurti rezonansinę sistemą tarp Mėnulio ir Žemės. Tada siųstuvo galingumas gali būti mažas, bet energiją iš šios sistemos galima gauti labai didelę.

Atlikus skaičiavimus,aš nustebau kokia energiją galima išgauti. Iš skaičiavimų gavosi, kad energijos, kurią galima išgauti, užtektų didelio miesto sugriovimui. Tada aš pirmąkart supratau, kad mano sistema gali būti pavojinga žmonijai. Bet vis dėlto aš labai norėjau atlikti savo eksperimentą. Paslaptyje nuo kitų, aš pradėjau ruošti savo beprotišką eksperimentą.

Pirmiausia man reikėjo parinkti vietą savo eksperimentui. Tam geriausiai tiko Arktika. Ten nebuvo žmonių ir aš niekam nepadaryčiau žalos. Bet skaičiavimai parodė, kad tuometinėje Mėnulio padėtyje, eterinis sūkurinis objektas gali trenkti į Sibirą, o ten galėjo gyventi žmonės. Aš nėjau į biblioteką ir pradėjau studijuoti knygas apie Sibirą. Informacijos buvo labai nedaug, bet aš iš to susidariau nuomonę kad žmonių ten beveik nėra.

Savo eksperimentą aš turėjau išlaikyti didelėje paslaptyje, kitaip pasekmės man ir visai žmonijai galėjo tapti labai nemaloniomis. Mane visada kamavo vienas klausymas – ar mano atradimai bus į naudą Žmonijai? Juk seniai žinoma, kad visus išradimus daugumoje, žmonės panaudojo į save panašių naikinimui. Mano paslapties išsaugojimui pasitarnavo ir tai, kad įranga mano laboratorijoje tuo laiku buvo išmontuota. Bet tai, kas man buvo reikalinga eksperimentui, aš sugebėjau išsaugoti. Ir iš tos įrangos, aš vienas pats surinkau naują siųstuvą ir pajungiau jį prie spinduliavimo šaltinio. Su tokiu kiekiu energijos eksperimentas galėjo būti labai pavojingas. Jei aš suklysiu paskaičiavimuose, tai eterio sūkurinis objektas galėjo smogti atgal. Todėl aš buvau ne laboratorijoje, o dvi mylias šalia tos vietos. Mano įrangos darbą valdė laikrodinis mechanizmas.

Eksperimento principas buvo labai paprastas. Kad geriau jį suprasti, reikia išsiaiškinti, kas yra eterinis sūkurinis objektas ir kamuolinis žaibas. Principe – tai vienas ir tas pats. Skirtumas tik tame kad kamuolinis žaibas  - matomas sūkurinis objektas. Kamuolinio žaibo matomumą užtikrina elektrostatinis užtaisas. Tai galima palyginti su padažytais rašaliniais žiedais baseine, mano eksperimento metu. Praeidamas per elektrostatinį lauką, eterinis sūkurinis objektas paima iš jo įkrautas dalelytes, kurios ir iššaukia kamuolinio žaibo švytėjimą.

Kad sudaryti rezonansinę sistemą Mėnulis-Žemė, reikėjo tarp mėnulio ir žemės sudaryti didelę įkrautų dalelyčių koncentraciją. Tam aš panaudojau eterinių sūkurinių objektų savybę, užgrobti ir pernešti įkrautas dalelytes. Generatorius į mėnulio pusę spinduliavo eterinius sūkurinius objektus. Jie, praeidami pro Žemės elektrinį lauką, paimdavo iš jo įkrautas dalelytes. Todėl, kad Mėnulio elektrinis laukas turi tokią pat poliariškumą  kaip ir žemės elektrinis laukas, eteriniai sūkuriniai objektai atsispindėdavo nuo jo ir vėl grįždavo į žemę, bet jau kitu kampu. Grįžtant į žemę eteriniai sūkuriniai objektai vėl buvo atspindėdami Žemės elektrinio lauko, grįždavo prie Mėnulio ir t.t. Tokiu būdu vyko rezonansinės sistemos Žemė-Mėnulis-žemės elektrinis laukas, pripumpavimas  įkrautomis dalelytėmis. Rezonansinei sistemai pasiekus įkrautų dalelių reikalingą koncentraciją, ji susižadindavo savo rezonansiniame dažnyje. Rezonansinės sistemos savybėmis, sustiprinta milijonus kartų energija, Žemės elektriniame lauke, virsdavo į didžiulio galingumo eterinius sūkurinius objektus. Bet tai buvo tik mano numatymas, o kaip bus iš tikro aš nežinojau.

Aš labai gerai atsimenu eksperimento dieną. Išskaičiuotas laikas artėjo. Minutės tęsėsi labai ilgai ir atrodė kaip metai... Aš galvojau kad išeisiu iš proto nuo tokio laukimo. Pagaliau atėjo išskaičiuotas laikas ir... nieko neįvyko! Praėjo dar penkios minutės, bet nieko neįprasto neįvyko. Įvairios mintys lindo man į galvą: gal nesudirbo laikrodinis mechanizmas ar nesuveikė sistema, o gal nieko ir neturi įvykti.

Aš buvau ant išprotėjimo ribos. Ir staiga... man pasirodė kad šviesa akimirksniui pritemo, o visame kūne atsirado keistas jausmas – tarsi į mane būtų įsmeigę tūkstančius adatų. Greitai viskas baigėsi, bet burnoje dar liko nemalonus metalo prieskonis. Visi mano raumenys atsipalaidavo o galvoje triukšmavo. Aš jaučiau  save visiškai sudaužytu. Kada aš grįžau į savo laboratoriją, ją radau praktiškai sveiką, tik ore stipriai kvepėjo degėsiais... Mane vėl užvaldė sekinantis laukimas, juk savo eksperimento rezultatų aš nežinojau. Ir tik po to perskaičiau laikraštyje apie nepaprastus reiškiniu, aš supratau – kokį siaubingą ginklą sukūriau. Aš aišku tikėjausi kad bus stiprus sprogimas, bet tai jau buvo ne sprogimas o tikra katastrofa. (Virgio trigrašis: jūs turbūt supratote, kad kalba eina apie taip vadinamą "Tunguskos sprogimą”.)

Po to eksperimento aš tvirtai nusprendžiau kad mano atradimo paslaptis mirs kartu su manimi. Žinoma, aš supratau kad bet kas kitas gali lengvai pakartoti mano beprotišką eksperimentą. Bet tam pirmiausia reikėjo pripažinti eterio egzistavimą, o mūsų mokslo pasaulis vis toliau nueina į šoną nuo realybės. Aš netgi dėkingas Einšteinui ir kitiems, kurie savo klaidingomis teorijomis nuvedė žmoniją į šoną, nuo to pavojingo kelio kuriuo ėjau aš. Ir gal būtent tai ir yra jų pagrindinis nuopelnas. Gal būt taip po šimto metų, kai žmonių protas paims viršų virš gyvuliškų instinktų, mano atradimas pasitarnaus žmonijai.