Kiekvienas iš mūsų gyvename unikalioje realybėje, tiksliau Realybės modelyje, kuris yra pastatytas ant individualaus patyrimo arba mūsų protėvių patyrimo pagrindo. Iš tikrųjų mus supantis pasaulis mums yra nesuprantamas ir mes esame priversti jį suprastinti, kad jaustumėmės saugūs ir galėtume išgyventi. Tokiu būdu: mūsų kūno būsena, sveikatos fizinė ir dvasinė būsena, santykiai su žmonėmis ir artimaisiais, darbas, finansinė padėtis – visa tai mūsų minčių, jausmų ir emocijų atspindys ir transformacija.

Iš čia seka teiginys, kad: „Visi mes gyvename mūsų pačių minčių sukurtame harmoningame, darniame ir teisingame pasaulyje". Visi gyvenime gauname tai, kuo tikime. Kitais žodžiais tariant: „Išorė atspindi vidų".

Kai kam labai sunku priimti šitą teiginį. Jei jūsų gyvenime ko nors trūksta, arba iškyla kokia neteisybė, tai nepulkime ką nors kaltinti ir daryti iš savęs aukos. Viso to priežastis slypi ne tik išoriniame pasaulyje, arba kaip mes kartais mėgstame viską suversti išorinėms aplinkybėm, bet visų pirma tai slypi mūsų pačių viduje. Žvilgtelėkite į savo vidų.

Tai, ką žmonės vadina likimu, iš tiesų yra griežti Visatos dėsniai, kurie veikia mūsų gyvenime. Kai gyvenime prasideda problemos, dažniausiai mes kaltiname kitus žmones ir aplinkybes. Mes jų nekenčiame, kovojame su jais ir stengiamės pašalinti iš savo gyvenimo. Ir nesuprantame, kad jie – tiesiog likimo vykdytojai, o likimo šaknys – mumyse.

Visatoje, egzistuoja savi įstatymai, sava tvarka.  Šita tvarka, mūsų akimis, yra vos įžiūrima. Tačiau  ji YRA ir daro didelę įtaką viskam. Kiekvienas iš šių dėsnių yra savaip reikalingas ir svarbus. Jie veikia visada ir visur, nepriklausomai ar mes juos žinome ar ne, suprantame ar ne, norime ar ne.

Mes galime juos panaudoti tam, kad pritrauktumėme į savo gyvenimą turtus, sveikatą, nuostabius santykius. Visa savo esybe prasiskverbkime į šiuos dėsnius, pradėkime veikti tik naudodamiesi jais, tokiu būdu mes priartėsime prie pačio didžiausio pasisekimo mūsų gyvenime – prie pilnatvės jausmo, prie Visatos, prie Dieviškumo. Pabandykim juos apibūdinti.

Traukos ir vibracijos dėsnis.

Visatoje viskas juda ir niekas nėra ramybės būsenoje. Mes tarsi plaukiojame pastoviai  judančiame  vandenyje. Čia galima sakyti ir  slypi didžiausia gyvenimo paslaptis. Mes visada kažkur judate ir viskas juda aplink mus. Judame kažko link mes ir kažkas juda mūsų link. Tai yra visur virpesiai ir trauka. To pačio dažnumo virpesys rezonuoja su tokiu pačiu dažniu, tokiu būdu energija pritraukia tokią pačią energiją. Viskas yra energija, taip pat ir mūsų mintys, žodžiai. Mūsų mintys ir žodžiai yra virpesiai, kuriuos mes siunčiate į Visatą. Kuomet susikaupiame, mūsų virpesiai tampa stipresni ir dažnesni. Mūsų mintys – kosminių bangų energijos, kurios prasiskverbia į Laiką ir Erdvę. Tokiu būdu, koncentracija į kažkokią mintį ar idėją iššaukia panašius virpesius, to pat dažnio.

Iš čia: „panašus traukia panašų". Jei mūsų mintis agresyvi, tuomet ir įvykiai mums susikuria agresyvūs. Jei mūsų mintis pozityvi ir savyje neša gėrį, meilę, ji įsikūnija į realybę, kuri neša mums tik gerus išgyvenimus. Kokias mintis kuriate - spręskite patys, pagal tai, kokias situacijas patiriate.

Galvokite apie tai ko jūs norite, o ne apie tai ko jūs nenorite. Jei jūs jaučiatės nesmagiai, įsiklausykite apie ką jūs galvojate ir pagalvokite apie ką nors gero ir linksmo.

Vientisumo dėsnis.

Sutinkamai su šiuo Dėsniu viskas, kas egzistuoja Visatoje, visa šio Pasaulio apraiškų įvairovė, jo energijos, judėjimo rūšys, gyvybės rūšių (formų) įvairovė yra vienybėje su Dieviškumu, – viskas yra pavaldu  Jo mintims, Visatos egzistavimo ir raidos programoms. Visa tai yra Jo išraiška, pasireiškimas ir pratęsimas. Niekas Visatoje, nuo pat sukūrimo momento, negali egzistuoti be Vienybės ir subordinacijos Dieviškumui , nes visi Visatos objektai bei elementai yra Jo paties dalys ir elementai, Jo psichinės energijos materializavimas ir išraiška.

Materialusis išryškintas pasaulis – tai tankių fizinių kūnų visuma, sąlygiškai dalijamų į gyvąją ir negyvąją gamtą. Šis pasaulis formuojasi rupiomis Dieviškumo vibracijomis ir yra Jo Sielos, sudarytos iš Dieviškumo energijos elementų, realizacijos vieta bei būdas.

Dvasinė komponentė – tai subtilių Dieviškumo vibracijų visumą. Tai nematomų procesų, neapčiuopiamų mūsų fiziniais organais, pasaulis. Apie jų išraiška ir egzistavimą mes galime spręsti tik pagal emocines ir psichines būkles ir apraiškas. Tai yra mūsų minčių, jausmų, emocijų, psichikos, Sąmonės, intuicijos pasaulis.

Kadangi žmogus yra tik maža Dieviškumo ir Visatos dalelė, todėl ji visada veržiasi tapti didesne dalele. Niutonas atrado visuotinį traukos dėsnį materialiems kūnams, bet šitas dėsnis galioja ir gyvoms energetinėms – informacinėms struktūroms. Bet koks gyvas padaras nuo pat gimimo yra visuminis ir žmogus tuo labiau todėl, kad jis gyvena tikroje Realybėje, bet žmogaus protas padalino pasaulį į atskiras dalis, tuo pačiu suardė visumą. Todėl žmogus, visą savo gyvenimą, pasąmoningai bando tą visumą rasti ir sujungti. Visa tai sujungia visus žmones ir ne tik žmones, bet visas būtybes esančias šiame pasaulyje ir ne tik šiame pasaulyje, bet ir visoje Visatoje.

Tikslas, vystymosi kelyje, pas visus yra vienodas. Dalis siekia visumos. Dvasia veržiasi link Dieviškumo. Kiekvienam žmogui visą gyvenimą neduoda ramybės jo atitolimas nuo ištakų. Jis viską jaučia intuityviai ir veržiasi link to. Mūsų gyvenime tai atrodo kaip dvasinės ramybės, laimės, malonumų paieškos. Būdamas paieškose, žmogus prisiriša prie žemiškų daiktų, tikėdamasis, kad čia įgys amžiną palaimą. Jis bando užsimiršti galvodamas apie pinigus, valgį, daiktus, malonumus, seksą, bendraudamas, bet su laiku jis vis giliau suvokia visų šitų dalykų praradimo skausmą. Laikui einant ir senstant, žmogus pajunta kažkokį tai viduje tuštumo jausmą, kad gyvendamas prarado svarbiausią dalyką, dėl kurio buvo duotas gyvenimas. Bet jėgos jau ne tos.

Materija egzistuoja tik kaip psichinių programų, įdėtų į sielą, laikmena, jų egzistavimo pagrindas bei realizacija. Kaip ir kompiuteris be valdančių programų yra vielų ir geležių rinkinys, taip ir viskas materialusis be Sielos realizavimo yra niekas.

Gyvenimo idealas – auksinis vidurkis, kai žmonės vienodai naudojasi kiek materialiąja, tiek ir dvasine komponentėmis. Ir pirmojoje vietoje turi būti Sielos vystymasis per pažinimą ir kritinį (loginį) suvokimą, po to materialinių poreikių tenkinimas, kuris vyksta sutinkamai su dvasinėmis programomis. Mūsų uždavinys –išmokti kurti atitikimą tarp pageidautino ir tikrojo, palaikant ir valdant jį. 

Siekiant materialiosios ir dvasinės komponenčių evoliucinio lavinimo, mes automatiškai laikomės Vienovės su Dieviškumu Dėsnio. Šio  Dėsnio realizacijos procesas neturi būti nutrauktas bet kuriuo momentu per visą gyvenimą. Tai Kelias pažinti ir plėtoti savyje Aukščiausiąjį Protą, aukštąjį Pasaulio sąmoningumą, ir jis eina tik per gebėjimo suprasti visus procesus lavinimą, su kuriais mes susiduriame gyvenime, nė vieno neatmetant.

Virsmo arba atspindžio dėsnis.

Dėsnis sako, jog energija pereina iš vieno būvio į kitą. Viskas juda, viskas keičiasi. Visata yra besikeičiančių energijų virsmų pastoviame  šokyje. Niekas vietoje nestovi, net jei mums taip atrodo, kad mes nesikeičiame, viskas aplink mus keičiasi.  Mūsų mintys yra kūrybinės, jos gali virsti fizinėmis. Kuo mes dažniau apie ką nors galvojate ir norime, tuo daugiau kūrybinių minčių mes sunaudojame, tuo didesnė tikimybė, kad jos materializuosis. Visata prisitaiko prie mūsų minčių.

Mintys ir jausmai materializuojasi – jie tampa realybe. Mintis yra energija, ji gimsta mūsų dvasioje ir niekur nedingsta. Čia galioja energijos išsaugojimo įstatymas. Bet kokia mintis, pasiųsta į išorinį pasaulį, sukuria tam tikras formas ir įvykius mūsų gyvenime. Tokiu būdu, šita energija sugrįžta pas mus atgal vienokia ar kitokia forma.

Tačiau, didžiąją dalį savo energijos per dieną mes išnaudojame įvairiems nereikšmingiems dalykams ir dienos pabaigoje mes jaučiamės visiškai išsekę, nors atrodo nieko reikšmingo ir nenuveikėme. Tam dar turi įtakos ir tai kad nesugebame papildyti tas energijos atsargas, nes iškrentame iš meilės energijos srauto.

Lemiamas visatos dėsnis. Tie, kas įsisąmonina šį dėsnį, jau turi pilną pagrindą visiškai pakeisti savo gyvenimą. Tai parodo, kad pasaulis yra unikaliai paprastas. Nieko nėra paprastesnio už visą tą pasaulį, kuriame mes gyvenime, nes jis susideda tik iš dviejų dalykų: žmogaus vidinio pasaulio ir išorinio (atspindžio).

Jei mes patys kuriame savo pasaulį, tuomet mes galime jį ir pakeisti. Kaip tai padaryti?

Jei jūs norite pakeisti jus supantį pasaulį ir jus supančius žmones, tai prisiminkite, kad viskas kas jus supa, – tai jūsų pačių atspindys (išorė atspindi vidų ). Todėl, pradėkite nuo savęs. Kada jūs pakeisite save, tuomet pasikeis jus supantys žmonės ir aplinkybės. Sudirbs atspindžio įstatymas.

Jei jums kas nors nepatinka kituose žmonėse, tuomet tai būtinai yra jumyse, jūsų pasąmonėje. Atsisakykit nuo noro keisti aplinkinį pasaulį, žmones. Priimkite juos tokius, kokie jie yra. Keiskitės patys - tuomet ir pasaulis pasikeis.

Jei jūs ko nors šalinatės, tai už to slepiasi kažkokia tai baimė, arba kažkoks tai skausmas, tai yra tai, per ką jūs turite pereiti, arba gauti labai svarbią pamoką.

Atrodo toks paprastas dalykas, bet taip mažai žmonių jį iš tiesų supranta. Visi bando keisti atspindį, o ne tikrąją to atspindžio priežastį – savo vidų. Čia tas pats, kas rėkti ant savo atvaizdo veidrodyje, nes jis čia stovi ir nieko neveikia. Atrodo komiška, bet dauguma būtent taip ir gyvena!

Veidrodžio neišlenksi (nebent trumpam ir šiek tiek) – jis visada grįš į savo buvusią poziciją (sukeliant Jums dar daugiau skausmo), tai yra atspindės tai, kas yra Jūsų viduje! Vien tai įsisavinus ir SUVOKUS, galime drastiškai pakeisti visą visą savo gyvenimą.

Stenkimės sukaupti savo energiją ir pastangas, visas mintis ir įtaką, kad pritrauktumėte tai ko norite ir neabejotinai mūsų norai materializuosis.

Ritmo dėsnis.

Dėsnis sako, kad viskas turi savo ciklą. Viskas juda į vieną pusę ir atgal, įteka ir išteka, svyruoja pirmyn ir atgal, yra potvynis ir atoslūgis. Naktį keičia diena, pats gyvenimas save atnaujina. Švytuoklės principas. Pas visus yra geras laikas ir blogas, niekas nelieka toks koks buvo. Pasikeitimai yra pastovūs. Žinojimas, kad „viskas praeina" yra didi išmintis. Šis dėsnis reguliuoja planetų judėjimą orbitomis, o taip pat pasireiškia augalijos ir mineralų karalystėse. Vyrai ir moterys šio dėsnio veikimą gali matyti kaip savo psichinės, fizinės ir emocinės būklės pasireiškimuose. Ritmo dėsnis yra universalus.

Kuomet mes pajaučiame savo emocinės būklės ir fizinių jėgų kritimą, kada viskas griūna ir mums visai nesiseka, žinokime, kad viskas greitai pasikeis į gerą pusę. Galvokime apie tai ir viskas pasikeis.

Priežasties ir pasekmės arba Karmos dėsnis.

Dėsnis sako, kad kiekviena priežastis turi savo pasekmę ir kad kiekviena pasekmė turi savo priežastį. Atsitiktinumų nebūna ir Visatoje tokio supratimo iš viso nėra. Viskas vyksta pagal dėsnius ir niekas negali jų išvengti. Kiekvieno žmogaus pasaulis atspindi jo vidinės nuostatos. Išorinis pasaulis yra tik rezultatas, kurį mes sukuriam vidinio jausmo pagalba. Kiekvienas mūsų veiksmas turi priežastį ir pasekmę ir taip iki begalybės - tokiu būdu susidaro begalinė priežasčių ir pasekmių grandinė. Šį dėsnį galima pavadinti pačiu svarbiausiu: Dėsnių Dėsniu. Kiekvienas iš mūsų esame susidomėję tik rezultatu. Mūsų fizinė sveikata, santykiai, pagarba, finansinis pelnas – visa tai gali būti tiek priežastimi, tiek pasekme. Reikia visą savo dėmesį sukaupti į priežastis, tuomet pasekmė greitai ateis. Būkite dėmesingi apie ką jūs galvojate. Taip dirba šis dėsnis.

Mes dažniausiai nesusigaudome tai ką mes jaučiam, nes dažniausiai nesame savo jausmų šeimininkais. Mes nesugebam dažnai netgi stebėti savo jausmų, nes tas vadinamas mūsų stebėtojas nuolatos nuklysta, nutempiamas į ateitį ar praeitį, tik ne čia ir dabar. Žmogus pats kuria savo gyvenimo įvykius, savo vidinių nuostatų ir išjautimų pagalba.

Žmonės patys sukuria sau ligas, nesėkmes, reiškia, pašalindami priežastis, patys gali nuo jų išsilaisvinti. Priežastys randasi pačiame žmoguje, o ne kur kitur:

 a) Tikslo, prasmės ir savo gyvenimo paskirties nesupratimas;

 b) Visatos dėsnių nesupratimas ir nesilaikymas;

 c) Sąmonėje ir pasąmonėje pražūtingų ir agresyvių minčių, jausmų ir emocijų buvimas.

Liga – tai Visatos pusiausvyros ir harmonijos pažeidimo signalas. Todėl su savo liga elkitės pagarbiai; priimkite savo ligą. Liga – tai mūsų pražūtingų minčių, poelgių ir ketinimų išorinis atspindys.  Tai mūsų pačių pasąmonės apsauga nuo mūsų pačių pražūtingų poelgių ir minčių. Ligonis – tai toks žmogus, pas kurį yra serganti pasaulėžiūra. Reiškia, norint išgydyti ligą, reikia pakeisti savo pasaulėžiūrą.

Žmonės priprato prie tokio stereotipinio mąstymo, pagal kurį liga – tai priešas ir su kuriuo reikia kovoti bet kokiomis priemonėmis, neatsižvelgiant į pasekmes. Bet kovoti su liga – reiškia kovoti su pačiu savimi. Todėl priimkite ligą ir tokiu būdu atsisakykite nuo kovos su pačiu savimi. Visatoje nėra tokios jėgos, kurios nebūtų galima panaudoti pozityviu būdu. Jūsų liga – tai ir yra ta jėga. Naudokitės ja kaip priemone saviugdai.

Pastoviai galvokime ir veikime vadovaudamiesi ko mes norime. Viską ką mes pasiunčiate į Visatą, sugrįžta. Kiekvienam žmogui sakykime tik gražius žodžius  ir elkimės su visais pagarbiai ir visa tai mums sugrįš. Niekada nesijaudinkime dėl to, ką mes ruošiamės gauti, koks bus rezultatas, paprasčiausiai susikaupkime tam ką mes galime duoti.

Reliatyvumo dėsnis.

Dėsnis sako, kad viskas reliatyvu. Nėra nei blogio, nei gėrio. Neegzistuoja nei mažo, nei didelio, niekas nejuda nei greitai, nei lėtai. Viskas atsiranda tik lyginant du dalykus vieną su kitu. Palyginimas atsiranda tik tuomet, kada žmogus visa tai bando su kuo nors  palyginti. Gamtą, vertybes arba kokybę galima išmatuoti tik palyginus su kitu objektu. Tuo pačiu visi dėsniai yra vienas su kitu surišti ir vienas kitą papildo. Visi dėsniai turi būti tarpusavyje surišti, kitaip sakant, jie turi būti harmoningi ir gyventi vienas su kitu sutarime ir atitikime. Šito dėsnio supratimas jums leidžia suprasti daugumą gamtos paslapčių, kurie atrodo nesuprantami. Visuomet kada mes panaudojame šį dėsnį mes laimime. Pakanka tik suprasti, kad yra tokių žmonių kurie kai ką daro už mus geriau ir mes darome kai ką geriau nei kiti žmonės.

Kuo dažniau praktikuokime šį dėsnį įvairiose savo gyvenimo situacijose, kas yra kas, kas yra blogesnėje situacijoje nei jūs, tokiu būdu jūs save geriau pažinsite. Panaudokime šį dėsnį tam, kad pakeltume savo vertę, jei tam yra reikalas.

Poliariškumo dėsnis.

Visa Visata yra poliariška ir viskas kas joje yra turi savo poliariškumą. Nėra vidinės dalies, be išorinės. Nėra šalčio be šilumos, šviesos be tamsos. Kur yra viršus, ten yra apačia. Visada yra kairė pusė ir dešinė, galas ir priekis. Jei yra gėris, yra ir blogis. Poliariškumo dėsnis sako ne tik apie, kad viskas turi savo kitą pusę, priešingybę, bet jis kalba ir apie lygiateisiškumą. Jei nuo grindų iki lubų yra 3 metrai, tai ir nuo lubų iki grindų yra 3 metrai. Jei nuo Kauno iki Vilniaus yra 100 kilometrų, tai ir nuo Vilniaus iki Kauno yra 100 kilometrų. Ir kitaip net negali būti. Jei jūsų gyvenime įvyksta kas nors blogo, tuomet tame yra ir gėrio.

Visuomet ieškokime tik gėrio žmonėse ir bet kokiose situacijose. Jei tai rasime žmoguje, pasakysime jam komplimentą, o pozityvus mąstymas mūsų prote leis mums pasijusti daug geriau. Apie ką mes galvojame, visa tai mes padauginame savo gyvenime.

Lyties dėsnis.

Dėsnis pasireiškia visuose daiktuose, kaip vyriškuose, taip ir moteriškuose. Būtent šis dėsnis reguliuoja tai kas yra sukurta. Žodis „kūrinys" labai dažnai panaudojamas neteisingai, todėl, kad niekas nėra sukuriamas. Visi nauji dalykai yra tik kažko tai pamaina, pamaina į kažką tai. Be dualizmo principo, vyriško ir moteriško prado, negali būti net kalbos apie potencialų skirtumus, judėjimą, regeneraciją. Šis dėsnis parodo, kad viskas gamtoje turi vyrišką ir moterišką pradžią. Jie abu yra reikalingi , kad viskas gyvuotų. Taip pat, šis dėsnis sako, kad visos mintys, kaip sėklos (mintys – dvasinės sėklos), prieš pasirodant, turi savo inkubacinį laikotarpį. Kitaip sakant, po tikslo pasirinkimo arba po vaizdo susikūrimo galvoje, turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol tas vaizdas materializuosis.

Visuomet likime susikaupę ir žinokime, kad mūsų visi tikslai taps realybe savu laiku. Žinokime, kad taip bus.

Atsakomybės dėsnis  

Tai pats svarbiausias momentas darbui su pačiu savimi. Tai daug kas supranta savaip, todėl, kad sumaišo atsakomybės jausmą su kaltės jausmu. Prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą reiškia visiškas atsisakymas kaltinti aplinkinius ir patį save, išlaisvinimas nuo gailesčio, kritikos, pasmerkimo ir neapykantos. Jei mes prisiimame atsakomybę sau, tai mes pradedame gyventi pilnavertį gyvenimą ir jau niekas neprivers mūsų kentėti, jokie prakeikimai ir nužiūrėjimai mūsų neveiks. Mes patys kursime aplinkybes savo gyvenime taip, kaip mums patiems norėsis. Mes aplink save susikursime ypatingą aplinką, kuri padės keistis mus supantiems žmonėms. Keisdami savo įsitikinimus, mes keičiate savo pasaulį.

Atsisakykite ketinimo gauti, pakeiskite jį ketinimu duoti ir Jūs visada gausite tai, ko atsisakėte! Turite tai išbandyti ir pamatyti kaip viskas tobulai vyksta!

Pasirinkimo dėsnis.

Kada žmogus prisiima ant savęs atsakomybę už savo gyvenimą, už savo pasaulį, tuomet pas jį atsiranda pasirinkimo laisvė. Jis tampa savo gyvenimo šeimininku, magu ir stebukladariu. Jis gali laisvai rinktis, kokiomis mintimis jam geriausia naudotis. Šitoje situacijoje žmogus yra galingesnis ir yra aukščiau nei angelas todėl, kad gali pasirinkti tarp gėrio ir blogio. Žmogus nuo pat gimimo laisvas!

Pasąmonėje yra saugojama informacija apie bet kokį įvykį kuris įvyksta Visatoje. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų žino viską.

Įsivaizduokite vieną organizmo ląstelę. Ji negali matyti viso organizmo, bet joje yra informacija apie visą organizmą. Ji yra užkoduota genetiniame lygmenyje. Žmogus – taip pat yra tokia pati Visatos ląstelė. Jos pasąmonėje yra saugojama visa informacija apie praeitį, dabartį ir netgi apie ateitį. Šituo dėsniu paaiškinami visi fenomenai: aiškeriagystė, įvairios pranašystės ir t.t. Arba minčių skaitymas ir jų perdavimas per bet kokį atstumą. Būrimas taip pat priklauso šitam dėsniui. Kiekvienas žmogus gali išvystyti šitas „antgamtiškas" galias ir net dar daugiau. Reikalingas tik ketinimų ir minčių švarumas, tiksliau jų nebuvimas.

Kuo didesnis minčių švarumo lygis, tuo daugiau žmogus turi gabumų ir tuo tikresnę informaciją jis gauna iš Visatos. Kuo mažiau agresijos mūsų dvasioje, mūsų pasąmonėje, tuo geresnis ir įdomesnis tampa mūsų gyvenimas, tuo mažiau ligų ir daugiau gabumų mumyse atsiskleis. Pakeisti save – tai visų pirma reiškia atsikratyti nuo agresyvių minčių ir emocijų, kurios augina jūsų puikybę.

Pozityvaus ketinimo dėsnis.

Visas mūsų gyvenimas – tai nė akimirkai nesustojantis mūsų sąmoningų ir pasąmoningų ketinimų procesas. Kiekvienas žmogus turi savo unikalų gyvenimo kelią ir jis nusprendžiamas pasąmonės lygmenyje. Labai svarbu žinoti, kad mūsų pasąmonė visada įgyvendina mums patiems apibrėžtus pozityvius ketinimus. Žmogus yra labai sudėtingas ir subalansuotas organizmas. Todėl, pas jį niekada nebūna šiaip sau. Maža to – bet koks žmogaus poelgis (taip pat ir ligos) turi savo pozityvią funkciją tam tikrame apibrėžtame kontekste. Kad ir ką mes bedarytume, ar bet kokias situacijas bekurtume savo gyvenime, kad ir bet kokiomis ligomis besirgtume – visa tai tik mūsų pozityvių ketinimų įvykdymo būdai.

Ketinimas negali būti negatyvus, vien todėl, kad negatyvaus supratimo gamtoje paprasčiausiai neegzistuoja. Neigimas yra tik mūsų kalboje.

Paprasčiausia užtenka tik suvokti savo ketinimus, kurti naujus ir keisti įpročius. Toks supratimas mūsų gyvenimą padarys pilnavertį ir sąmoningą.

Žmogus nepajėgus atsisakyti nuo savo ketinimų. Tai jam neįmanoma. Toks gyvenimas. Todėl neverta kovoti su pačiu savimi – paprasčiausiai reikia keisti savo mintis ir elgsenos įpročius.

Ketinimo magijos supratimas – tai savo kūrybinių jėgų suvokimas, realizacija ir nesibaigiantis tobulėjimo procesas. Kiekvienas žmogus kuria savo pasaulį ir savo gyvenimą.

Harmonijos dėsnis.

Tai dėsnis kuris sako, kad kiekvienas procesas Vistoje nukreiptas į harmoniją ir vyksta lengviausiu keliu. Viskas juda į visišką pusiausvyrą, mažiausiai energijos naudojančiu keliu. Ramybę pusiausvyroje. Tik dėl savo vidinių įtampų (balanso nebuvimo) nuo gyvenimo gaunate į nosį. Tam, kad susivoktumėte, tam kad susitvarkytumėte. Visatos jėgos bando išlyginti ir subalansuoti Jūsų disharmoniją viduje!

Harmoniją nėra paprasta apibrėžti. Tačiau atpažįstame ją visuomet pagal nenusakomą gilią ramybę ir palaimą. Taip yra todėl, kad visi mes turime poreikį harmonijai ir intuityviai jos siekiame – nes esame visumos dalis ir mumyse įdėtas siekis veikti harmoningai.

Žodyne harmonija (gr. harmonia – darna) įvardinama kaip visumos ir jos dalių, vidaus ir išorės, turinio ir formos atitikimas, santaika, vienybė. Nuo senų laikų įvairūs dvasiniai mokymai ir filosofai ieškojo harmonijos principų.

Kada pasaulis būna harmoningas? Kai mes jo nestumdome ir nesistengiame pakeisti! Kai žmogus pradeda keisti pasaulį – tada ir prasideda visos problemos. O tuomet kaip gyventi? Kokie turi būti santykiai su pasauliu?

Harmonijai priskiriami šie požymiai:

1. Vienybė ir darna – nuoseklumas, visų elementų sąveika. Tai aiškiai matome gamtoje: Saulė ir Žemė, oras ir vanduo visapusiškai sąveikauja sudarydami harmoningą sistemą ir palaikydami gyvybę.

2. Priešybių vienybė, kontrastai (poliariškumas). Priešingų savybių susijungimas vienybės vardan, gyvybės gimimas. Harmonijos atpažinimas per kontrastus.

3. Saikas. Tai, kas žemiau ar aukščiau saiko principo – nėra harmoninga. Viskas, kas pernelyg – griauna, o kas nepakanka – gesina.

4. Proporcingumas. Harmoninga sistema visuomet susideda iš dviejų ar daugiau elementų, tarp kurių turi būti tam tikras santykis, arba proporcija. Gamtoje tai išreikšta sakraline geometrija, kurios proporcijas galime matyti ir žmogaus kūne. Harmonija visuomet išreiškiama lakoniškomis ir griežtomis formomis.

5. Pusiausvyra. Ideali pusiausvyra – simetrija, stabilumas. Simetriją matome gamtoje ir žmogaus kūne. Pusiausvyra – tai ir metų laikai bei įvairūs ciklai, apykaitos procesai.

6. Aiškumas – neatsiejamas harmonijos požymis, kuriam svetimas slaptumas ir chaotiškumas. Tai sistemos logiškumas, akivaizdi struktūra ir organizacija, aiškiai matomi ir suprantami dėsningumai.

7. Tikslingumas, atitikimas, sutapimas. Sistema, kurioje kiekvienas elementas giminingas kitiems ir priklauso vienas nuo kito, kiekvienas savo vietoje (ten, kur ir turi būti) – jei kurį nors pašalinsime – suardysime harmoniją.

8. Grožis. Jį apibrėžti taip pat sunku, kaip ir pačią harmoniją. Grožį matome arba jaučiame kaip kažką nuostabaus, kame nėra nieko negatyvaus – tai gali būti jausmai, žmogus, vietovė, gamta, mintys, meno ar muzikinis kūrinys, bendravimas, poelgiai..

9. Didingumas. Viskas, kas sukurta remiantis aukščiausiomis dvasinėmis savybėmis, kas visada pakylėja dvasiškai ir įkvepia.

10. Tobulumas. Jį galima apibrėžti taip: tobula tai, kas neturi nei trūkumų, nei pertekliaus – nei atimti, nei pridėti; tiek, kiek reikia. Tai pilnatvė, kur nėra dviprasmiškumų.

Atpažinti harmoniją lengva – ji visuomet sukelia gražius jausmus, įkvepia geriems darbams, bendradarbiavimui ir kūrybai. O harmonijos pažeidimas (disharmonija), atvirkščiai – sukelia visą gamą negatyvių jausmų. Bet kokių negatyvių būsenų ir nesėkmių priežastis yra neharmoningumas.

Būti harmoningais galime išmokti taip pat, kaip ir visų kitų dalykų. Tai reiškia harmonizuoti, o ne griauti ir nepasiduoti negatyvioms proto nuostatoms. Harmonijos siekis palengva išstumia visas neharmoningas būsenas ir keičia gyvenimą.

Ir pirmiausiai tai atsispindi mūsų santykiuose – su pačiu savimi, su savo šeima, artimaisiais ir giminėmis, su draugais ir kolegomis, kaimynais ir tėvynainiais, su savo miestu, valstybe, su supančia gamta, Visata ir Kūrėju.. Jei esame harmoningi, reiškia, esame bendrakūrėjai – pilnavertė didelės visumos dalis.

Besąlyginės meilės jausmas. Leisk sau būti savimi, o kitam būti kitu. Nevertink tik stebėk. Norint sukurt besąlyginės meilės jausmą, reikia viską priimti kaip absoliučią tobulybę. Visata – meilės energijos begalybė. Todėl nevertink, nes viskas yra tobula.

Mums reikia pakeisti savo vidines intencijas pasaulio atžvilgiu, nes mūsų energija atitenka tam, su kuo mes kovojame. Nes sukuriame tokias pat energijų vibracijas, kokias turi tai, prieš ką kovojame.

Pavyzdžiui jei mes kovojame prieš vaiko netvarkingumą, tai jis bus vis netvarkingesnis ir netvarkingesnis.  Tačiau mes galime stengtis padėti vaikui tapti tvarkingu, kovoti už tvarkingumą. Tai yra skleisti ir stiprinti vibracijas priešingas netvarkingumui.

Visą savo gyvenimą mes kovojame su tuo, kas mūsų netenkina, atiduodame didžiąją dalį savo energijos tam, todėl silpstame, sergame ir galų galiausiai mirštame. Taip mes kuriame pasaulyje dar daugiau netvarkos ir priešpriešos.

Leiskite sau būti savimi, o kitam būti kitu. Protas bando viską rikiuoti ir organizuoti, nes nemato viso bendro, harmoningo įvykių išsidėstymo. Tada ir prasideda vertinimai "bloga” ir "gera” (ko natūralioje gamtoje nėra) atnešantys daug daug sunkių problemų.

Žinokite, kad Jūsų pasaulis – tai tobula uždavinio sąlyga! Turite ją išspręsti. Tik todėl gyvenimas ir siunčia visus išbandymus!

Visa gyvenimo magija yra mumyse. Mūsų mintyse ir emocijose. Klausimas tik tame, kaip išmokti visa tai valdyti. Kaip išmokti kurti reikalingus tikslus ir realizuoti juos savo gyvenime taip, kad jie neštų kuo daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Visai nesvarbu, ką jūs veikiate savo gyvenime ir ko siekiate, svarbu štai kas – ar mes esame laimingi ir ar neša visa tai mums džiaugsmą?

Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą – ir savo vidumi yra kūrėjas. Savo gyvenimo Kūrėjas. Savo gyvenimą žmogus kuria savo mintimis, jausmais, emocijomis. Mūsų veiksmai prasideda ne nuo žodžio ir ne nuo veiksmo, o nuo mūsų minties.

Dievas žmogui duoda gyvenimą ir suvokimą, kad jis tą suvokimą praturtintų pačio gyvenimo proceso suvokimu ir įneštų savo unikalų įnašą į Visatos proceso evoliuciją. Čia ir yra atsakymas į amžiną klausimą: „ Kokia gyvenimo esmė ir tikslas?" Kiekvienas žmogus pasąmoningai jaučia pagrindinę gyvenimo esmę ir tikslą – gyventi šitame pasaulyje ir siekti, kad jo susikurtas realybės modelis būtų kuo daugiau panašesnis į pačią Realybę. Sujungti sąmonę su pasąmone. Tik tokiu būdu jis galės įgyti visuminį savęs vientisumą.