Kai  paklausė mirusių, kodėl ji turi nesveikas kojas, jai buvo atsakyta, kad ji turi būti tiltas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Anapusybėje esą tamsos zona, į kurią pakliūna tie, kurių žemėje buvo tamsi mąstysena, skaistykla, kur eina tie, kurie turi apmąstyti ir suvokti savo mąstymo ir poelgių klaidas ir šviesos erdvė, kur gyvena šviesios sielos. Jos ten mokosi įvairių dalykų, pvz., magnetizmo, kosmoso dėsnių, lankosi išminties salėje, kur klausosi paskaitų, švenčia įvairias šventes. Trumpam apsilankiusios žemėje prašo duoti pauostyti maisto kvapo, nes valgyti negali.

  Ištraukos:

 1.JI (mano mama) gulėjo mirties patale 1996 – 10 -19

-Mama, ką tu matai, kad visą laiką žegnojiesi?

-Šalia manęs stovi angelas. Jis labai šviesus ir gražus.

-Mama, kas virš tavęs?

-Dangus, o šalia -  mano mama.

2. O paskui ji atėjo jau po laidotuvių, 1996- 11- 01

-Mama, kodėl atėjai tik po trijų netekimo dienų? Aš taip tavęs pasiilgau!

- Mus išleidžia pas gyvuosius tik po trijų parų.

- Mama, kodėl išėjai, kodėl palikai mums tokį sielvartą?

-Man liepė išeiti iš šios žemės.

-Ar tave kas nors išsivedė?

-Taip. Mane išsivedė mama, o išlydėjo angelas, kuris stovėjo šalia.

35. Kas yra vedlys. 1999-12-04.

Bendravimas su mirusiu kolega Česlovu:

-...bandą gena varovas, o miniai reikalingas vedlys. Ar supranti, kuo jie skiriasi?

Aš sunkiai įveikiau jo išmintį, ir jis tai pajuto.

-Žinai, varovas eina paskui bandą, nes jis neturi išminties ją vesti. O vedlys, jeigu jis tikras, žygiuoja priekyje ir savo protu šviečia kitiems. Juk matei, kaip paukščius skrydyje veda vedlys. Jis niekada nesimokė nei astronomijos, nei geografijos, nei istorijos, o Dievo dovanota išmintis jį veda per dangų.

59. Česlovo V. pamoka 2000-04-02

Bijokite standarto

(sapnas)

Kultūros namų salėje vyko paskaita „Žmogus ir šiuolaikinė kultūra". Česlovas sėdėjo šalia ir susikaupęs klausėsi kiekvieno žodžio. Į tribūną pakilo buvusi Plokščių vidurinės mokytoja Pušinaitienė. Ji kalbėjo apie šeimą, apie vaikų auklėjimą, apie žmogaus išorę, vėliau apie jo išsilavinimą. Kažkokia moteris, sėdinti salėje, manęs paklausė:

- Kažin, ar ta, kuri skaito pranešimą, turi daug vaikų, kur ji gyvena?- Ir pridėjo:-Tai nuobodu, viskas jau seniai girdėta.

Česlovas man tyliai tyliai pasakė:

-Nepakenčiu tokio standarto. Ko moko tokia paskaita, nežinau. Ir visi klauso, niekas neišeina iš salės.

-Paskui pasakysi, ką galvoji. Dabar tylėk.

-Tai ir tu bijai pasakyti ką nors? Bijai kalbėti telefonu, bijai ir bijai. Ar tu žinai, kas yra standartinis mąstymas.

-Žinau, Česlovai, žinau.

- Nieko tu nežinai, jei taip sakai. Standartas – tai neturėjimas savo mąstymo. Mes įsikalame į galvą, kad reikia galvoti, rengtis, kalbėti apie vaikus, drabužius, apie butą ir baldus, nes taip mąsto dauguma. Standartas gimdo bailius, kurie daro viską, kad jų neapšauktų baltomis varnomis ar keistesniais negu visi. O jeigu keistuolis nepasiduoda standartams, tai jį išveža gydytis.

 Jis man padavė kažkokį įdomų rašiklį ir pasakė:

-Užsirašyk, ką dėdė sako.

Po mano pirštais atsirado juodas, ryškus sakinys, kurį, atrodo, matau ir dabar: „Pas mus per daug cinikų".

-Česeli, ką tai reiškia?

-Matai, kai daugėja bailių, tai daugėja ir tokių, kurie žmogaus dvasiai nejaučia jokios pagarbos, verčia kitą elgtis taip, kaip jie nori. Tu turbūt prisimeni, kaip dažnai aš išgerdavau. Iš pradžių mane kolektyvo standartai auklėjo pamokslais, paskui numojo ranka, atseit, girtuoklis ir tiek. Tai matai, ne visus standartiniai pamokslai gali pakeisti. O štai kai atėjau ten, kur dabar gyvenu, viena pamoka be jokio pamokslo pakeitė visą mano galvojimą. Kažkieno balsas man pasakė: Gerk kiek nori. Tavo mąstymas paviršinis, negilus, tau reikia išjungti šviesą, kad išmoktum protauti, viską iš naujo apsvarstyti". Akyse liko klaiki tamsa, o aplink vienatvė. Galėjau gerti, niekas nieko nedraudė. Ir tai buvo nepakeliama, nes niekam nereikėjo įrodyti, kad nepaisau kitų nuomonės. Gerti nenorėjau, nes atsirado kitas noras – šviesos. Deja, niekas jos nesiūlė. Kad neišprotėčiau, turėjau mąstyti, viską apgalvoti giliai ir ilgai. Tai kodėl jokia jėga, jokia asmenybė žemėje manęs neišmokė mąstyti? Kodėl? ...

81. Česlovo V. pamoka 2000- 07- 08

Kas yra dvasia ir siela

Jis atėjo ir pasakė, kad labai skuba. Nesuspėjau net paklausti, kodėl ir kur. Tepasakiau jam:

- Tu, Česlovai, kaip nerami dvasia- vis skubi ir skubi.

Pasakiau ir nesitikėjau tokios jo reakcijos. Jis paklausė atvirai ir tiesiai:

- O tu žinai, kas yra dvasia?

Bandžiau paaiškinti, kad tai tas pats, kaip siela, kad tai, kas išskiria žmogų iš kitų gyvūnų. Dabar pati suprantu, kokia esu nemokša ir nesugebanti galvoti . Turbūt Česlovas tai pajuto ir jau daug taikiau pradėjo aiškinti:

-Dvasia – tai ryšys, tai kelias tarp dangaus ir žemės. Ir jeigu jis tvirtas, tai ir žmogus tvirtas, nes jis tiki savimi, Dievo vaiku. Jeigu dvasia netiki , abejoja, tai ji blaškoma ir čia, ir ten, ji kenčia ir kankina kitus.

- O kuo dvasia skiriasi nuo sielos?- paklausiau jo, nes žinojau, kad jo atsakymas bus išmintingas ir tikras.

- Siela, Nijoliuk, tai amžinoji taupyklė, į kurią nuo gimimo dedame viską, kas pagal mūsų protą yra vertingiausio. Tik gaila, kad neišmokstame čia, žemėje, atskirti, ar tos vertybės yra laikinos, ar amžinos. Čia ir svarbiausios mūsų klaidos, už kurias paskui reikia kentėti. Juk kol siela nenusivalo paklydimus, tenka ilgai ir kantriai galvoti ir viską įvertinti iš naujo, deja, jau amžinybės požiūriu.

- Česeli, tu pasakyk, ar ten, kur jūs gyvenate, sielos drabužiai panašūs į mūsų ar ne, kuo jie skiriasi?

Jis susimąstė ir tyliai, matyt, jaudindamasis, pasakė:

- Mūsų drabužiai visai panašūs, kaip ir tada, kai gyvenome čia. Tik jie, kaip ir siela, neslegia, nevaržo. Jie neturi svorio. Ir jie amžini, gražūs, spalvingi. Jie neapnešti kasdieninių darbų dulkėmis.

- Česeli, tai tu dabar jau laisvas iki rugsėjo 4, dabar tau atostogos ir ramybė?

- Ne, mes visą laiką kuo nors užimti. Užimti tuo, kas lavina protą. Dabar aš ruošiuosi sunkiam darbui - man reikės papasakoti apie savo gyvenimą pagal užduotį:" Koks aš buvau ir koks esu, kiek pasikeičiau ir ko išmokau gyvendamas čia". Juk tai baisiai sunku, ar ne?

- Taip, Česeli, sunku. Aš net nesuvokiu, kaip čia sutalpinti du gyvenimus į vieną atsakymą.

- O manęs niekas neklausia- sunku ar lengva, klausia tik atsakymo ir jį vertina. Aš labai skubu. Tu man atleisk. Atlėksiu kada nors vėliau.

Jis apsisuko ir išnyko.

82, Česlovo V. pamoka 2000-07-12

Reikia dangaus

Aš ruošiau atramas šiltnamyje augantiems pipirams(paprikai) pririšti, kad augtų tiesiai. Atėjo Česlovas, šį kartą jau nuotaikingas, niekur neskubantis. Atsisėdo, nusišypsojo ir pasakė:

-Tai tu vis savo rojuje?

- Taip, Česeli, čia mano rojus, mano dvasios ramybė, mano pasaulis.

- Gerai, labai gerai , bet tu pasižiūrėk čia ir pasitikrink save, kai augini tą savo pasaulį.

Česlovas išėmė ilgoką labai gražiai išrašytą lapą, kuriame buvo 5 pamokos, reikalingos augalų mėgėjui. Labiausiai atmintyje ir širdyje liko pati pirmoji, bet prisimenu ir kitas keturias.

Štai jos:

  1.Ar augi protu ir siela su tuo, ką augini?

  2.Ar gali, kaip augalas, savo siela būti atvira dangui?     3.Kuo Visatos Kūrėjui tavo augalai pranašesni už tave pačią?

  4.Už ką tu myli tai, ką augini?

  5.Pasižiūrėk į augalams paruoštas atramas ir          pasakyk, ką galvoji apie jas.

Česlovas man leido ilgai įsižiūrėti į savo raštą, ir atmintyje išliko tie klausimai. Dabar aš galiu ieškoti į juos atsakymų. Bet kažkodėl neiškenčiau ir prie Česelio pasižiūrėjau į paprikos atramas - plonus geležinius virbus, seniai pirktus ūkinių prekių parduotuvėje. Pasižiūrėjau ir apstulbau - jie buvo užlankstyti, sulenkti, tiesiog be vilties įsmeigti į žemę. O anksčiau atrodė tokie tiesūs...

-Nesuprantu, kas čia pasidarė, juk anksčiau jie tokie nebuvo. Dabar reikės kviestis santechniką J. Valaitį, gal juos ištaisys.

Česlovas paėmė vieną iš atramų ir paklausė:

-O tu pasakyk, kuris tvirtesnis pasauly – atrama ar Dievo kūrinys, na, kad ir tavo augalas?

- Galvoju, kad atrama, jeigu būtų tvirtesnis augalas, atramos nereikėtų.

- Matai, tai vėl tenka susimąstyti, kodėl tavo augalai auga tik su atrama, kitaip jie būtų lyg invalidai

- kreivi ir bejėgiai.

- Nežinau, Česeli. Atrodo, jiems užtenka ir vandens, ir saulės, ir žemė gera.

- Sakai, kad užtenka visko, bet man atrodo, neužtenka vieno svarbiausio dalyko. Ar žinai ko?

- Nežinau, Česlovai, neišmanau.

Jis užvertė savo gražią garbanotą galvą ir parodė į stiklinį šiltnamio stogą, o paskui pasakė:

- Nijoliuk, jiems trūksta dangaus, tik dangaus. Taip, kaip ir žmogui. Tvirčiausia atrama visatoje yra dangus. Tu pažiūrėk, tie patys augalai, žiūrėdami į atvirą dangų, be atramų išauga galingais medžiais, nes jie kyla į Dievo šviesą. O tavo atramos laiko sulankstomos, pavargusios, kaip ir mūsų sielos, jei jos nejaučia Kūrėjo paramos ar palaimos, jei nuo Jo mus skiria stiklo siena. Tu augink savo gėles, jos tobulos savo šviesa. Augink ir vis galvok, kaip atsakytum į anuos keturis klausimus. Ar gerai?

- Gerai, Česeli, galvosiu, o kai tu vėl ateisi, pasakysiu, ką sugalvojau.

Aš nubudau, o jo jau nebuvo.