Žmonės įgyja naujos švaresnės ir intensyvesnės energijos. Vyksta žmogaus integracija su Dievu. Šios integracijos devizas: „Praėjo tie laikai, kai Dievas viską atlikdavo už tave". Laikas mums patiems dalyvauti procese taip, kaip niekada nebuvo leista. Kyla klausimas: „Kiek gi prireiks Naujos Eros šviesos darbuotojų, kad pakeisti vieną lemputę?" Atsakymas vienintelis – reikia, kad ta lemputė pati to užsimanytų! Anksčiau jau buvo minėta, kad tik pats pacientas yra pasveikimo katalizatoriumi, o ne gydytojas. Kaip mes begydytumėme – vaistais, rankų uždėjimu ar pripažintu geriausiu gydymo metodu – pacientas turi atlikti ritualą ir garsiai pareikšti norą pasveikti. JIE PRIVALO PASIKEISTI. Daugelis to nesupranta, kreipiasi į gydytojus ir galvoja, kad gydytojai atliks visą darbą.

Taigi, kiekvieną dieną eikime savo keliu kartu su Dievu.

SEKTI PASKUI DIEVĄ

Ilgą laiką, kalbėdami apie Dievą ir žmogų, įsivaizdavome piemenį ir avis. Žmones lygindavome su avimis, o Dievą – su piemeniu. Partnerystė su Dievu neturi nieko bendro su piemeniu ir avimis. Kai kurie Dievą lygina su tėvais: Dievas – dangaus tėvas arba motina, o mes – vaikai. Labai mielas paveikslas, bet pamirškime jį, nes kalbėsime visai apie kitokius santykius. Tikri partnerystės santykiai visai ne tokie – partneriai nesistengia dominuoti.

Kai kas pasakys: „Aš noriu savo gyvenimą atiduoti Dievui". O Dievas nenori, kad mes ko nors atsisakytume. Jis nori, kad mes priimtume Naujos Eros galybę ir valdytume planetą kartu su partneriu, kuris mato visą situaciją iš esmės. Tai ir yra „partnerystė su Dievu". Kai kas pasakys: „Aš noriu paklusti Dievo valiai". NE! Nepakluskime. Įsipareigokime! Įsipareigoti – reiškia, kontroliuoti savo gyvenimą kartu su tokiu partneriu kaip Dievas.

PARTNERYSTĖ TARP ŽMONIŲ IR PARTNERYSTĖ SU DIEVU

Daugeliui iš mūsų gerai žinoma partnerystė tarp žmonių. Žinomi ir sunkumai. Žinome, kodėl kyla problemos. Ypač dviejų įsimylėjėlių santykiuose. Žengdami šį žingsnį, jie tai pažymi ypatingu ritualu. Apie savo ketinimą jie paskelbia savo draugams, pažįstamiems. Jų laukia vedybų ceremonija, kurios metu garsiai pasakys, ką jie ketina daryti su savo meile. Taigi, tebūnie ceremonija tarp mūsų ir Dievo. Pats laikas tapti partneriais. Tebūnie ceremonija vienumoje. Tesitęsia ji tik porą minučių, bet viskas turi būti pasakyta garsiai. Pasakykime: „Šiuo savo gyvenimo momentu aš noriu sudaryti vedybinę sutartį su savuoju aukštesniuoju „Aš". O mūsų aukštesniojo „Aš" partnerio atsakymas bus: „Mes pažadame būti jūsų partneriais, nes mes besąlygiškai jus mylime. Mes laukėme, kada jūs tai pasakysite garsiai. Mes pažadame, kad mes su meile lydėsime, kad ir kas būtų lemta, ir niekada nepaliksime jūsų bėdoje".

Ceremonija, ryšys su aukštesniuoju „Aš"... Štai kas mūsų parneris! Būtent jis gyvena mumyse. Kiekviename iš mūsų yra gyvenimo kibirkštėlė, dalelė visumos giliai paslėpta mūsų dvilypume.

Nuo ko pradeda vedybų partneriai? Jie įsikuria ir susitaria dėl pareigų. Kiekvienas įsipareigoja daryti tai, ką geriausiai moka daryti. O kokie gi įsipareigojimai laukia dvasinėje partnerystėje?

IŠSILAISVINTI IŠ VISO, KAS SENA

Partnerystės tikslas – suartėjimas. Jei mes norime priartėti prie Dievo, tai mūsų partneriški įsipareigojimai turi padėti susilieti su Juo. Pirma, ką mes turime padaryti – išsilaisvinti iš senosios karmos ir pašalinti ją iš mūsų kelio. Kai kurie žino apie savo naujus sugebėjimus, padedančius pasiekti tikslą. Atsisakyti kas sena labai svarbu. Tai – pirmas uždavinys. Taigi, mūsų darbo dalis – išsakyti garsiai savo pasiryžimą. Mes turėsime atsisakyti senų įpročių, kad galėtume naudotis naujais. Mūsų gyvenime prasidės įvykiai padedantys įvykdyti sekančią žmoniškąją pareigą – bendras kūrybinis darbas. Mes pamažu kartu su savo naujuoju partneriu kursime bendro gyvenimo sąlygas, įsigysime bendrų daiktų ir vystysime bendrą sąmoningumą.

BENDRAS KŪRYBINIS DARBAS IR SAVO VERTĖS PAJAUTIMAS

Kai kurie iš mūsų paklaus: „Apie bendrą kūrybinį darbą jau buvo kalbama. Bet kas tai yra?". Bendras kūrybinis darbas – tai gyvenimo realybės kūrimas tam, kad sužinoti, kas tas mūsų šiuolaikinis kontraktas. Kontraktas nėra grandioziniai veiksmai. Kartais tai reiškia, kad mes būsime gerais žmonėmis siekiančiais šviesos ir išauginti šviesos siekiančius vaikus. Patinka? Kiti bus žmonėms padedantys kuklūs gydytojai. Kito kontrakte yra daug sąlygų. O būna taip, kad ieškodami vieno, mes daug ką padarome. Ir visa tai – savo vietoje ir laike.

Bendras kūrybinis darbas – tai pareiga, kurios negalima atlikti be tikėjimo, kad viskas įmanoma. Kartais partneriškiems įsipareigojimams atlikti trukdo savo vertės pajautimas. O kiek daug iš mūsų praeituose gyvenimuose nešiojo vienuolio abitą ir mūvėjo sandalais. Taigi, noras pažinti Dievą ir sužinoti apie Dvasią – tai ta mūsų dalis, kuri sako: „Gyvenimas – tai nėra tik biologinis gyvavimas. Tai kur kas plačiau. Aš prisimenu tai iš kito gyvenimo".

Taigi, kažkada ir mes buvome šventikais, vienuoliais ir vienuolėmis. Tuomet mus mokė – galvoti apie save kaip apie dievus ir deives – tai šventvagystė. Iš tikrųjų, visoje Visatoje nėra didingesnių būtybių. Štai kodėl galima partnerystė su Dievu ir savo vertės pajautimo jausmas leidžia priimti šį faktą. Mes užsitarnavome tokios partnerystės santykiams.

Mūsų gyvenimas – ne laivas, dreifuojantis gąsdinančiame netikrumu vandenyne. Imkime vairą į savo rankas ir tegul jį valdo išmintis ir jėga. Pajauskime, kaip didžiulės Dievo rankos apgaubia mūsų pirštus ir mes kartu laikomės kurso namo. Tai – tikra partnerystė!

RAMYBĖ SIELOJE

Šioje partnerystėje yra dar vienas įsipareigojimas – gyvenimas turi būti ramus, nes be ramybės negalime būti Dievo partneriais. Kaip šito pasiekti? Galima išsaugoti ramybę vien tik žinant, kad mes verti būti čia.

Įsisąmoninus, kad galima išvalyti karmą – juk realybė aplink mus sukuriama pagal mūsų sumanymą – suprasime, kad galima pasiekti ir RAMYBĖS. Pamažu ir ramiai reaguosime net į pačius nemaloniausius mūsų gyvenimo įvykius, kurie, kiek mes save prisimename, nedavė mums ramybės ir manėme, kad tai niekada nesibaigs! Ramybė – tai nušvitusio žmogaus bruožas. Kuo čia dėtas Dievas? Jei žmogus ramus, tai koks partnerystės vaidmuo? Būtent tuomet, kai mes nuo įtūžio pasiruošę pravirkti iš bejėgiškumo, Dievas, kaip mylintis partneris, apglėbia mus savo rankomis lyg sakydamas: „Būk ramus. Nieko baisaus, tai tik tavo gyvenimo pamokos. Gyvenime yra tik meilė. Ir ji – pati veiksmingiausia jėga visatoje!". Ji gydo kūną, ji gali bet kada mus apimti. Žmogiška ramybė – tereikia mums tik to paprašyti. Nėra kitos ramybės kaip Dievo ramybė!

SVEIKATA

Partnerystėje yra dar vienas įsipareigojimas – sveikata. Sveikas kūnas yra labai svarbus mūsų partneriui (Dievui). Jis nori, kad mes liktume čia! Ir būtume čia kaip galima ilgiau. Mums gauname dovaną – karmos išvalymą. Dėl to su mumis sudaromi kontraktai. Dėl to mes turime likti čia. Dėl to mes turime būti ramūs. Pakilimas – tai savybė žmogaus šimtu procentu susiliejusius su savuoju aukštesniuoju „Aš" ir yra pilnateisis Dievo partneris. Kaip tik tai skatina žmogų pasilikti Žemėje. Šis jausmas mums toks svarbus, kad mes tampame dvasinėmis būtybėmis. O tam reikalingas darbas, savo vertės pajautimas ir vibracijų pasikeitimas. Mums niekas nieko nepadarys be mūsų sutikimo, be mūsų ketinimų. KETINIMAI – raktinis žodis.

IŠTIKIMYBĖ

Peržvelkime kitą įdomų partnerišką įsipareigojimą – kaip ištikimybė susijusi su Dievu. Kai kas pasakys: „Na, apie dvasinę partnerystę su Dievu galima nesirūpinti. Pagaliau, juk yra tik vienas Dievas. Aš gi negalėsiu pabėgti su kitu Dievu". Bet yra ne taip. Ne taip, kaip galvojame mes.

Rūstybė. Rūstybė būdinga žmogiškai prigimčiai. Juk taip žmogiška – užsirūstinti, žinant, kad esi neteisus. O juk rūstybė ir baimė – pasenusios energijos esmė, tai nedaro garbės mūsų sielai, mūsų meilei, bet taip atsitinka. Rūstybė turi tikslą, meilė – ne. Rūstybė nepatinka mūsų partneriui (Dievui), bet su mumis tai atsitinka gan dažnai. Vienaip ar kitaip, bet tai – neištikimybė pačios vestuvinės sutartie su Dievu esmės atžvilgiu.

Nerimas. O kaip gi su nerimu? Tai proto produktas. Tai ta savybė, kuri priverčia mus prabusti trečią valandą nakties ir kužda mums: „Kažkas ne taip! Kol kas nežinau, kas... kažkas ne taip... nerimaukime ...". Tai žmogiška prigimtis. Kas keisčiausia – kai kas su tuo sutiks ir nerimaus toliau. Atsikratykime proto nerimo ir išlikime ištikimi Dvasiai. Ji suteiks mums ramybę, kuri nugalės nerimą. Nerimas nepatinka mūsų partneriui (Dievui). Tai – neištikimybė pačios vestuvinės sutartie su Dievu esmės atžvilgiu.

Rūstybė ir nerimas nepasitarnaus mums. Abejonės dėl savo vertės nepasitarnaus mums Naujoje Eroje. Visa tai – ištikimybės ir naujos partnerystės su Dievu principų pažeidimas.

DRAMATIZMAS

Tai, ko gero, pats paslaptingiausias žmoniškosios prigimties aspektas, kai mes staiga pasukame iš prašviesėjimo kelio atgal ir pasikepurnėti mūsų pačių sugalvotose dramose. Mes pažįstame žmones, kurie mėgsta tuo užsiimti. Kai reikalai eina gerai, jie patys sau sako: „Kažkodėl pasidarė labai ramu. Atrodo, kad reikia grįžti šiek tiek atgal ir sukurti kokias nors problemas. Su jomis man kažkaip jaukiau". Ir tokie esame daugelis iš mūsų. Mes išaugome tam tikroje aplinkoje, pripratome prie tam tikrų jausmų, daiktų ir stengiamės juos susigrąžinti, susigrąžinti buvusį komfortą, kai atrodo, jog jų netenkame. Norint priprasti, kad nėra dramų, reikalingas tam tikras išsilavinimo lygis. Ši pamoka išmokstama partnerystėje ir tai augimo pamoka. Norint jaustis komfortiškai, mums nereikia sukurti ir pergyventi dramatines situacijas. Tai net nebūtina. Na, jei norime mes tų dramų, tai jos gali būti! Tai Dramos, susijusios su naująja energija, kuri amžiams gali pakeisti gyvenimą ir išgydyti žmones. Tai aukšto lygio dvasiniai pergyvenimai. O kaip su mūsų kūne vykstančiais stebuklais? Na, tai ką, jei drama bus tokio pobūdžio?! Mūsų partnerio Dievo būtent tokia drama! Jis nori, kad mes tai pažintume. Tebūnie nuo šiol tai įprasta!

BENDRAVIMAS

Ryšio linija. Daug kas iš mūsų žino, kad žmonės, netgi partneriai, gali labai daug kalbėti ir nieko gero nepasakyti. Priežasčių tam gali būti daug, ir viena iš jų – žmonės niekada nėra vieno lygio, o tai svarbu bendravimo kokybei. Vienas kalba apie kažką, o kitas girdi visai ką kitą. Taigi, jie skaito skirtingus knygos puslapius, jie neturi bendros ryšio linijos. Labai dažnai įvyksta taip, kad bendravimas nepavyko. Taigi, neretai žmonės nesupranta vienas kito ir taip gali tęstis gan ilgai.

KAIP elgtis su nauju partneriu? Juk kalbama apie partnerystę su Dievu! Ką daryti, kad bendravimas būtų pilnavertis. Tai nesudėtinga. Egzistuoja ryšio linija ir galima su Dvasia lengvai kalbėti. Mums tereikia sužinoti, kaip prie jos prieiti.

Štai raktas – pradėdami medituoti, pirmiausia, vizualizuokite savyje Dievo dalelę. Taip mes įjungsime ryšio liniją – patikėkite! Ir vėl gi, čia reikalingas savo vertės pajautimo jausmas, Supraskime, ši „Dievo dalelė" ir esme mes patys. Atveriame duris ir ... bendraujame! Nereikia žemintis ir pulti veidu į dulkes. Nereikia jaustis kaip vaikas prieš tėvus arba avis prieš piemenį. Atėjo laikas pakalbėti su savo mylimu partneriu. Taigi, ištieskime sparnus ir kalbėkime kaip lygus su lygiu. Tai – pirma.

Mes to nusipelnėme. Jei jaučiamės nenusipelnę bendravimo, tai pokalbis net neprasidės. Žinoma, galima būti nusižeminusiu prašytoju, baukščiai tikintis, kad Dievas išgirs tave, bet tada žodžiai pasieks tik lubas.

Supraskime, Dvasia nori bendrauti su mumis kaip su partneriais. Tai pirmas žingsnis. Žingsnis antras – pateikti magišką klausimą, pvz., „Kur šiuo metu aš turiu būti? Ką man daryti, kad mūsų partneriški ryšiai būtų geresni? Pateik man instrukciją šiai savaitei". Kai kam iš mūsų kasdien kyla vienokios ar kitokios problemos. Mes žinome, kad daug žmonių pastoviai turi spręsti įvairias gan sudėtingas problemas. Mes sakome: „Dieve, aš noriu, kad mes būtume partneriais. Visoje savo didybėje aš vertas būti čia ir gauti atsakymus iš savo partnerio, kuris taipogi yra didingas. Aš noriu, kad įvyktų taip ir taip. Ką man daryti toliau? Pasųsk į mano gyvenimą sinchroniškumą, kuris parodys man atsakymus ir aš žinosiu, kad mano gyvenime nieko nėra atsitiktinio".

Kasdienių įvykių sincroniškumą priimkime kaip atsakymus į mūsų klausimus. Juk būtent taip mes atliekame savo partnerystės įsipareigojimus – vykdydami žmonių prašymus. Reikalai vykdomi ne visad taip, kaip mes įsivaizduojame. Nedarykime prielaidos to, kas turi būti, o kas neturi įvykti. Niekada neribokime savo partnerio. Nesiūlykime Jam sprendimo tokio, kokio mes norėtume. Tegul sprendimai bus tokie, kokius juos mato Dvasia. Dvasinis partneris nenori klausytis mūsų pasakojimo apie, kad mes žinome, kas vyksta. Kaip nekeista, dauguma mūsų tą daro pastoviai, lyg žinotų apie tą nematomą darbą, kuris vyksta aplink mus. Atminkime, mes nežinome to, ką žino Dvasia. Taigi, tegul už nežinomą atsako Dvasia. Mus supantys žmonės turi kontraktus apie kuriuos mes neprisimename, bet aukštesniame lygyje jie susiję su mūsų kontraktais, o mes su tais žmonėmis net nesame pažįstami. Jei realizuosis mūsų susitikimo potencialas, tai ir susitiksime. Taigi, turi būti dalelė tikėjimo. Reikia būti „čia", būti atviru ir pasiruošus netikėtumams.

Įsivaizduokime žemėlapį, kurį duoda mums Dvasia. Mes išskleidžiame jį ir matome mažą taškelį. „Mes randamės čia" – tai tik tas taškas, kuriame esame. Jis atspindi laiką – „čia". Jis parodo, kur mes esame ir kas yra prieš mus. Ten neparodyta, kurlink mes judame, nepažymėta net iš kur mes atėjome. O reikalas štai koks – Dvasia (mūsų partneris) yra kitame lygmenyje. Mes esame „čia" ir matome bendrą vaizdą. Dvasia žino mūsų kontraktus, žino mūsų vardus, mato mūsų Mer-Ka-ba ir mūsų spalvas. Ji žino, kas mes! Ir partnerystėje su Dievu mes galime pasinaudoti šiomis žiniomis. Mūsų partneris žino viską, bet mes privalome paprašyti jo ir išsakyti savo ketinimus.

Dažnai kyla klausimas „Kada aš turiu kontaktuoti su Dievu?". Yra dvi taisyklės. Pirmoji – niekada nekontaktuokite, jei esate pavargę. Ir tai tiesa, nes mes užmigsime ir kontaktas vyks sapne. Antra – nelaukite, kol atsitiks bėda. Praktikuokite bendravimą kasdien. Negaiškite, nes nelaimė gali virsti nepataisoma. Mūsų partneriui daug sunkiau dirbti, kai mes išsigandę. Partnerystėje su Dievu neturi būti baimės! Mes jau žinome, kad baimė – praeities energija.

TARPUSAVIO SĄVEIKA

Kaip gi reaguoja mūsų partneris – Dievo jėga?

Mūsų partnerystės įsipareigojimai. Nėra didesnės dramos, kuri dabar vyksta su Naujos Eros šviesos darbuotojais. Mes pradedame suvokti kas esame Mes ir permainas, kurias įvykdėme. Pradedame suvokti, kodėl mes čia. Kol mes buvome ne čia, kiekvienas iš mūsų kalbėjo – aš noriu grįžti, nes Žemėje laikas, kurio mes taip laukėme – vyksta permainos planetos mastu. Tai bent drama! Mes kalbame apie partnerystę su Dievu ir tai pati sensacingiausia naujiena, kurią kada nors girdėjo žmogus!

Ar mes norime turėti tokį partnerį, kuris visada būtų šalia? Mes galime įtūžti. Mes galime grįžti prie senos energijos ir pajusti nerimą. Mes galime išklysti iš teisingo kelio ir sueiti į kontaktą su nereikalingomis esybėmis, kurios pasėja žmoguje baimę. Mes galime abejoti savo verte. Bet gi, nutarę grįžti, mes įsitikinsime, kad Dievas myli mus kaip mylėjęs! Partneris sako mums – „Aš čia. Pabandykime dar kartą. Štai mano ranka". Mes žinome istoriją apie sūnų paklydėlį ir ji kartojasi.

Ar mes norime turėti tokį partnerį, kuris myli mus taip stipriai, kad visada yra šalia? Ką mes bedarytume, jis visada pasitinka mus su ištiestomis rankomis ir besąlygiškai mus myli! Šiandien galima partnerystė su Dievu, apie ką anksčiau net ir kalbos nebuvo. Buvo kalbama „apie šį bei tą", bet kad sužinoti apie Tai, reikėjo sulaukti, kad žmonių ketinimai būtų dori.

Mes esame besąlygiškai mylimi. Kai kurie iš mūsų pradeda suvokti pilną savo gyvenimo potencialą. Vyks pokyčiai ir audringa veikla, kurios dar neteko matyti mūsų planetoje. Pokyčiai ateis iš išorės ir pasiliks viduje.

Ką su tuo daryti? Su tokiu partneriu kaip Dievas mes atsidursime reikalingoje vietoje ir reikalingu laiku. Nereikia nerimauti ir bijoti šių didžių permainų. Žinoma, mums teks išmokti kai kurias pamokas (bus ir netekčių), bet jos bus aiškios ir pateiktos su meile. Šios pamokos padės mums augti dvasiškai.

Nėra stipresnės meilės, kai esybės sutinka būti žmonėmis ir ateiti į šią planetą, kuri dualumo užuolaida atskirta nuo tikrosios prigimties žinių. Mes nematome savęs tokiais, kokiais mus mato Dievas – skaisčiais, didingais, žėrinčiais visomis spalvomis. Mes – tokie. Kai kas iš mūsų suglums. Bet sėkla pasėta ir ateis laikas, kai mes pasinaudosime visa informacija. Kai kas jau dabar sugeria į save tą informaciją ir suvokia, ką tai reiškia jo gyvenimui.

Taigi, pakvietimas būti Dievo partneriu yra. Tai, ką Naujoji Era dovanoja žmogui.

Ir tai ištiktųjų taip.