Sėkla.

"Kartą, labai labai toli, už septynių marių ir septynių išmatavimų, kaip švarus šviesos srautas, gyveno spindinti  būtybė. Ten ji egzistavo visada, neturinti nei pabaigos nei pradžios, kurianti, kupina Meilės, nupinta Meilėje, Šviesoje. Įvairios kosmoso srovės ir tėkmės nešiojo Ją po įvairius daugiamačius Šviesos pasaulius. Bet pagaliau atėjo laikas ir jai reikėjo tapti tuo, kas vadinama mūsų pasaulyje naujos gyvybės sėkla, nes tam tikram vystymosi etape jai buvo būtina praeiti naują savo vystymosi patirtį, kad tapti kažkuo tai daugiau, apsijungiant su asmenybe....

Augimas.

Ir štai vieną gražią dieną, vietoje to, kad save jausti lengvu, krištoliškai švariu šviesos srautu, ta būtybė jaučia save kaip kažko tai naujai užgimusio mažo ir garsiai rėkiančio dalimi. O pasaulis aplinkui tapo neįtikėtinai tankus ir tirštas. Bet staiga – o stebuklas, Meilės, Gėrio ir Šilumos įprasti srautai eina nuo šalia esančios didelės būtybės. Pasirodo, kad tą, šalia esančią didelę būtybę, vadina Mama, o ją pačią, kaip to naujo dalį, jau vadina Jurgeliu. Ta naujai užgimusi asmenybė mokosi valdyti savo  naują indą, naują  laikiną kūną, jaučiant fizinį skausmą ar malonumą, jis gali bėgioti ir juoktis, o gali verkti ir būti isterijoje... Jis mokosi žaisti, kalbėti, skaityti, rašyti, skaičiuoti ir dar daug ko, bet užmiršta, kad jo viduje yra sėkla iš meilės ir amžinybės pasaulio...

Stiebelis.

Materialus pasaulis tai naujai asmenybei  yra tarsi gimtasis. Bet kadangi ji priklauso abiems pasauliams ir tam naujam ir tam iš kurio atėjo gyvybės sėkla, kartais savo sapnuose jis dar skraido, kuria kitus pasaulius kaip ir anksčiau, o atsibudus beveik nieko apie tai neatsimena.

Jurgis jaučia savyje tiek daug naujo šioje realybėje: įvairios ateities svajonės ir tikėjimai, nuo visko kas vyksta aplink nuostabą ir džiaugsmą. Augimo jėga perpildo jį, jis jaučia poreikį asmeninei savęs realizacijai, išraiškai...

Atsiranda lapeliai.

Susitikdamas su savo vienmečiais, Jurgis sužino, kad pas kažką tai jau gimė kūdikis, kad kažkas tai atrado save kūryboje, o kažkas atidarė savo verslą... Jis aiškiai mato, kad bet kokia iš žmogaus veiklos krypčių reikalauja atitinkamų jėgų ir dėmesio. Todėl jis pradeda suprasti, kaip yra svarbu nesuklysti, su savo gyvenimo “vektoriaus” krypties pasirinkimu. Ir jis pradeda skaityti viską, kas liečia gyvenimo prasmę ir tikslą. Savo gabumų pagrindu, jis susiranda atitinkamą veiklą, kuri garantuoja jam  apsirūpinimą gyvenime materialiais dalykais...

Butonas.

Materialus gyvenimas tampa asmenybei sutvarkytas, teka stabiliai ir dėsningai. Turi ji įdomius užsiėmimus, aprūpinančius jį lėšomis pragyvenimui; turi vietą, kurioje galima gerai pailsėti ir daug gerų žmonių aplinkui bendravimui.

Bet Jurgis visą laiką vis tik jaučia, kad yra kažkas tai dar, kažkas ir be šio materialaus pasaulio, už jo ribų, nes ta dalis, kuri jo viduje, pastoviai primena apie save.  Įvairios knygos, kurias jis skaitė, taip ir nedavė tikro atsakymo į pagrindinius jo klausimus: “Kas aš ir kas per pasaulis mane supa?” – vien tik neaiškios mokslininkų nuomonės, abejotini manymai, postulatai ir tt....

Ir štai kartą, miegodamas jis sapnuoja sapną, bet tokį gyvą ir aiškų, kad jei neatsibustų, tai niekada ir nepagalvotų, jog tai buvo tik sapnas.

Sapne eina takeliu vingiuojančiu tarp aukštų kalnų iš visų pusių. Nesimato iš kur ir į kur jis eina. Ir štai kelyje jam atsiranda balos, vienos jų prisipildžiusios aukso spalvos skysčiu, kitos juodu, kaip anglis skysčiu. Pasirodo, jog tos balos reiškė ne ką kitą, o būtent jo pasirinkimą: jausmus, mintis arba veiksmus. Kada jis žengdavo į vieną iš tokių balų, tai tuojau pat pamatydavo atliktą savo pasirinkimą ir juodas arba auksinis lašelis likdavo kažkur tai giliai jo viduje. Palaipsniui, tie lašeliai, nuo pasirinktų jo sprendimų, apsijungė: juodi su juodais, auksiniai, su auksiniais. Jis toliau ėjo ir jautė, jog juodi lašeliai, formuoja jo negatyvius jausmus, o auksiniai – pozityvius. Nuo viso to sukaupto negatyvumo kiekio, kurio jo kelyje, kaip ir pas daugelį, buvo žymiai daugiau, jam tapo labai blogai ir jis net sustojo, kad “atsikvėpti”. Na o vėliau pamąstęs, jis pradėjo net apeidinėti tokias juodas balas, atliekant tik pozityvius pasirinkimus ir jam iš karto tapo lengviau, jis tapo žymiai žvalesniu.

Ir kada prabudo, asmenybė jau aiškiai suprato atsakymą, į savo svarbiausią klausimą sapne. Nors pasaulio esmė jam dar ir buvo nepakankamai aiški. Jis suprato ir tai, jog viskas, ką jis dabar gali – tai tik atlikti savo teisingą pasirinkimą tarp Blogio ir Gėrio kiekviename žingsnyje, kiekviename poelgyje, mintyse ir jausmuose. Suprato, kad tik tai ir yra viskas kas iš tikro priklauso jam. Jurgis dar vis nežinojo kas jis. Kadangi kiekvienas žmogus pastoviai kuria save, su kiekvienu savo nauju pasirinkimo lašu, prijungiant jį prie jau prikauptų, pridedant naują gėrio arba blogio lašą.

Išsiskleidžiantis žiedas.

Taip prabėgo metai, dešimtmečiai... Jurgis gerai įsisavino savo sapno prasmę, tai yra kad: “Tu tampi tuo, ką pasirenki”. Ir jis ne šiaip sau rinkosi tik gėrį, bet ir išmoko pastoviai būti tokioje geroje būsenoje. Kartais, laimės ir besąlyginės meilės būsenos pasireikšdavo ir visiškai be kokios nors priežasties. Be šio, daugumai įprasto materialaus pasaulio, Jurgis pradėjo jausti kažkokią tai kitokią realybę – kito pasaulio “šilumą”...

Ir klausimų daugiau jau jam nebuvo. Ne dėl to, jog nebebuvo ko klausti, o todėl, kad kai tik atsirasdavo klausimas, atsirasdavo ir atsakymai...

Žydėjimas.

Seniai Jurgiui praėjo abejonių laikai. Jurgis tikrai žinojo ir gyveno, atitinkamai tų savo žinių pagrindu. Kiekviena jo gyvenimo akimirka buvo pripildyta giluminiais Meilės ir Padėkos jausmais. Tokie jausmai nesibaigdavo ir tai tapo panašu jam į tą tolimą jo sėklos gyvenimą prieš gimimą šiame pasaulyje, kada Tai, iš ko prasidėjo Jurgis, gyveno Meilės ir Šviesos srautuose.

Prie atrodančio išviršinio neteisingumo, pasaulis jam tapo žymiai harmoningesnis, tobulesnis.  Jis jau žino, kad visi sunkumai ir nemalonumai gyvenime – tai tik atitinkami “mechanizmai”, stumiantys žmogų tolimesnei Tiesos paieškai. Ir netgi ne taip yra svarbu, kur ir kame žmogus pradės ieškoti tos Tiesos, arba kokiu metodu, o svarbiausia, pats jo nusiteikimas ieškoti, pats noras, pats sprendimas tai daryti...

 Vaisiaus užsimezgimas

Jurgis ir anksčiau jautė atjautą žmonėms. Bet dabar jis jau jautė poreikį dalintis su žmonėmis tuo, ką patyrė ir pasiekė pats, savo žiniomis ir patirtimi. Tačiau, jis žinojo ir tai, kad niekam negalima praeiti kelio už kitą žmogų, negalima atimti iš to kito žmogaus pasirinkimo laisvę. Bet yra būtina, kad pas kiekvieną žmogų liktų bent jau šansas tos Tiesos paieškai. Ir tokį šansą žmogus praranda, jei jis pats žūsta anksčiau laiko. Jurgis pamatė, kad reikia ieškoti sprendimų, kaip išspręsti konfliktus tarp žmonių taikiu būdu, be karų...

Vaisius.

Teisinga, dorovinga visuomenė, vieninga visoje planetoje – štai kas padės taikos įgyvendinimui visame pasaulyje ir tai sukurs žmonėms pilną pasirinkimo galimybę tam, kad atrasti tinkamą savo gyvenimo dvasinį vektorių. Bet kaip to pasiekti? Jurgis visą savo dėmesį sutelkė į tai ir gavo paprastą, bet teikiantį vilčių atsakymą.

Tam, pradžioje žmonėms reiktų pabandyti apsijungti bent jau virtualioje erdvėje – kad ir per internetą, socialinius tinklus ar tinklapius. Ten galima pateikti žinias ir parašyti pagrindinius teisingos visuomenės principus.

Pagrindinė tokio apsijungimo prasmė glūdi tame, kad žmonės patys patikėtų, jog tai yra įmanoma iš principo: patiems spręsti kaip ir pagal kokias taisykles jiems dera gyventi. Ir kada žmonės patikės tuo, kada tokių patikėjusių taps pakankamai daug, žinoma, jie panorės ir pradės jungtis tarpusavyje savo gyvenamose vietose. Taip, po mažu atsiras savotiškos ateities visuomenės salelės. Ir tose ateities “atstovybėse”, žmonės pradės realiai gyventi pagal teisingos visuomenės principus. Štai tada ir atsiras tikėjimas į visos planetos teisingos visuomenės susiformavimo galimybes. Tada jau bus neįmanoma net ir fizine jėga sulaikyti žmonių siekio į laisvę ir teisingumą, Tiesą. Kadangi valdančiųjų, ne tik kad mažuma, jų iš vis tik vienetai, palyginus su visais planetos gyventojais. Ir kas tada jiems daugiau beliks, tik prisijungti prie planetos visuomenės dalies, kuri pasuks tuo dvasinio vektoriaus keliu. Na o Jurgis tuo pačiu  užaugino neapsakomai nuostabų lotosą savyje, esant tokiai palankiai aplinkai. Asmenybė pagaliau pilnai įveikė savo visada amsintį Vidinį Sargą ir sėkmingai susijungusi su Siela tapo nuostabiu Angelu, kuris laimingai grįžo ten iš kur ir kilęs... Štai ir pasaka, ar sakmė, o gal būsima legenda baigta...”

Vietoje Jurgio, žinoma, pilnai gali būti ir Jurgita, kadangi Siela neturi lyties, nei tautybės ir tt...

Juk tai nėra neįgyvendinama ir labai sunku? Viskas prasideda nuo tavęs. Tu esi svarbiausias.

Kiekvienas matyt girdėjo tokius žodžius “Pamilk artimą savo, kaip patį save”. Girdėjote, bet ar visada suvokėte jų svarbą? Ar pabandėte bent kartą taip elgtis? Ar būtų šiandien karai, jei žmonės taip elgtus? Ar būtų šiandiena žmonės ant tiek išsiskirstę, susipriešinę? Vargu...

Visi mes lyg ir esam neblogi, dalis net eina į bažnyčią per šventes, paduoda išmaldos, kryželius ant kūno nešioja. Bet kokia prasmė nuo tokių veiksmų, jei viduje nėra tikros meilės artimui savo? Tai tampa daugiau atributika, bandant sudaryti sandėrį su Dievu, tas pats, kas nueiti apsipirkti. Štai aš atlikau ritualą ir man už tai priklauso. Nieko tau nepriklauso žmogau. Ir tu iš vis nematomas anam pasaulį kol neturi sąlyčio su siela, gali statyti nors didžiausias šventyklas, vis tiek ten jos nematomos.

Geriau pastatykim šventyklą savo viduje - Sielai. Štai tada tikrai jus pamatys. Ar taip sunku pamilti visus žmones? Ir priešus ir ne draugus ir tuos, apie kuriuos net supratimo neturime. Be jokių sąlygų, ne dėl klastos, o imti ir paprasčiausiai pamilti. Nuimti savo išdidumo šydą ir pabandyti.

Jei pagalvojus, juk visos žmogaus bėdos šiame pasaulyje, kyla nuo to, kad kažkas tai (manau nebereikia priminti kas) jame pastoviai tvirtina: “Tai - Mano”. Šalis mano, namai mano, vaikai mano, turtas mano, kūnas mano, mintys mano... ir tt. Tai iliuzija, kurią žmogus priėmė už realybę ir kuri padarė iš jo nelaimingą, susipainiojusį savyje, savininką.

Kame čia slypi apgaulė? Tam pakanka nors minutei, nors akimirkai atsisakyti nuo visko. Tik akimirkai, bet atsisakyti iš tikrųjų. Tada ir išryškės apgaulės esmė.

Šalis sakai tavo? Na kaip ji gali būti tavo, jei realiai, tai tavo šaliai yra toli gražu nusipjauti ant tavęs ir į tokius kaip tu. Tu jei reikalingas tik kaip varžtelis dideliame jos mechanizme, kurį visada kas nors valdo. Aplinkybės būna gyvenime įvairios, varžtelio kartais gali ir neprireikti, arba gali pasinaudoti juo ir išmesti, kaip dažniausiai būna. Štai tada tokie nereikalingi varžteliai pradeda ieškoti sau naujo mechanizmo, nesvarbu kieno ir kur, kad ir ne savo...Bet kuri valstybė - tik antstatas valdžios sistemai, kuri tikrai ne tavo. Nieko nėra mūsų, kas skirsto ir skiria...

Tavo namai? Na namai irgi ne tavo – nebent  pagal paveldėjimo teisę, ir tai, nemokėsi už komunalines paslaugas – atims juos tas pats tavo “mechanizmas” ir išmes, net nedvejodamas. Be to, tai dar gali bet kada sudegti, ar sugriūti, ar atsitiktinai pakliūti į juos kokios nors armijos sviedinys, kas šiandiena pilnai įmanoma...

Žmona (vyras)? Ar gali būti kitas žmogus kieno nors nuosavybė? Kad ir kaip tu tai neįsivaizduotum. Sąjunga – greičiau abipusis dviejų asmenybių darbas ir labai gerai, jei tai vaisingas ir nukreiptas į vystymąsi darbas. O jei ne? Taip kad tai tikrai nepriklauso jums.

Taip pat, kaip ir vaikai. Išauga ir kiekvienas nueina savo keliu, kaip ir dera kiekvienai individualiai asmenybei.

Turtas?  Na pagal faktą – tai materialinis laužas, padedantis buityje ir taupantis laiką. Bet juk tai tik daiktai ir nieko daugiau. Kas turėjo jų daug ir prarado, dabar žymiai geriau supranta, jog tai laikina ir duota tik laikinai...

O gal tada fizinis kūnas? Bet juk anksčiau, ar vėliau pasensime, mirsime ir jis pradės pūti, taip pasmirs nuo jo, jog neužkasti jį kuo giliau paprasčiausiai bus neįmanoma. Argi tik tai esate – Jūs? Juk tai mums davė kaip automobilį į arendą, kad laikinai juo pasinaudoti. Netikite? Tai nusipjaukite ant piršto nagą ir įžiūrėkite, kur tenai jame esate jūs?

Na ir pagaliau mintys? Ar jūs bent kartą bandėte jas užsirašyti, o po to patys perskaityti? Arba pavyzdžiui, pabandyti jas sustabdyti, jei jos, kaip sakote, yra jūsų? Pabandykite ir pamatysite, jog jos vis tiek ateina ir tokios keistos, argi tai jūsų? Mes tik pasirenkame iš to minčių srauto, kurį įtraukia į mūsų smegenis protas, kurioms iš jų skirti savo jėgą, savo dėmesį.

Tai kas gi šiame materialiame pasaulyje iš tikro yra JŪSŲ? Manau, mes turime tik viena - pasirinkimo laisvę ir dėmesio jėgą.  Kai nebebus visų tų aukščiau išvardintų “inkarų”, kurie mus tempia žemyn ir pastoviai slegia, neleidžia rinktis laisvai, tai tada galėsime pasirinkti ir besąlyginę Meilę. O kai atliksime tai, vadinasi susiliesime nors šiek tiek su savo Siela ir tai tikrai bus  jau matoma anapus. Juk tam ir gyvename, kad sutramdžius savyje žvėrį tapti šviesos būtybe. Be darbo nevyksta vystymasis.

Manau jog tai ir yra tas kelias į taip vadinamą prašviesėjimą, arba palengvėjimą, nesvarbu kaip pavadinsi. Na o jei kas paklaus, ką už tai jis galėtu gauti, taigi pavardijam: ramybę, kuri daugumai tik sapnuojasi;  baimių atsikratimą; nusistovėjusias pozityvias emocijas; bendrą pasitenkinimą gyvenimu; draugų pagausėjimą; priešų sumažėjimą; problemų sumažėjimą; sveikatos sustiprinimą; senei prarasto, tikros laisvės jausmo reanimaciją; na ir pagaliau tikros meilės jausmą, kuris nuo tol pastoviai tik didės.

Argi sunku pamilti visus žmones? Netgi tuos, kurie bando jus įžeisti, apgauti, nuskriausti, pažeminti, atstumti, o iš tikro – visus tuos, kuriems tikrai neužtenka būtent mūsų tos Meilės. Juk kiekviename iš jų taip pat yra tokia pat dieviška dalelė – Siela, kuri to nori, tik jei gal dar sunkiau nei jūsiškei.

Suvokime pagaliau, kad mums nėra ko dalintis su kitais. Žmogus kaip atėjo į ši pasaulį nuogas, taip ir išeis iš jo... Kada materijos pasaulyje nėra nieko mūsų, tai daryti bus ne taip ir sunku.

Tai gal pabandom nuo šios dienos? Gal pradedam vis tik keisti pasaulį pirmiausia nuo savęs, nuo meilės artimam savo?

Su pagarba ir meile Virgis