Kiek galima gyventi kitų gyvenimą? Bandome atrodyti kaip kiti, elgtis kaip kiti. Siekiame ne savų, o kitų žmonių svajonių! Taip elgdamiesi tampame kvailiais, suakmenėjusiomis kopijomis. Kopijomis, kurios niekada nepažins laimės ar pilnatvės. Sielvartas ir liūdesys virsta draugu. Privalai išdrįsti gyventi savo gyvenimą, nusimesti visas dogmas - "Ką pagalvos kiti?", nes matyti gali tik per savas akis, vaikščioti tik savomis kojomis, Tau reikia savo širdies, kad plaktų, savo patirties, kad suprasti..

Mylėk, nes tu pats ir esi meilė. Tavo aš yra be stabdžių, be sąlygų. Ką tu dar surasi? Viskas yra čia. Viskas, ko yra siekiama, yra tik vaizduotėje! Viskas. Paieškos yra juokingos. Ar nori, kad vaizduotės paieškos tave valdytų? Peržvelk savo vaizduotę ir jos paieškas. Kada nors esi tikrinęs savo paieškų prielaidas? Pabandyk, labai nustebsi!

Klausk savęs, kas yra paieška, ir nagrinėk. Viskas, kas yra iliuzija, visada subyra į šipulius ją nagrinėjant, be išimčių. Atkakliai žvelk į savo paiešką ir pamatysi, kad tau nieko ieškoti nereikia, nes viskas, ko tu ieškai, jau yra čia. Ramybė yra čia, džiaugsmas yra čia, laimė yra čia.

Nori pasikankinti? Užsibrėžk tikslą nuolatos keisti save ir nuolatos keisti kitus. Greičiausias būdas kankintis yra pabandyti pakeisti kitus ar visą pasaulį. Genialus metodas. Ar kada nors bandei?

Gal tau kažkas nepatinka? Jeigu tau kažkas nepatinka – TAU kažkas nepatinka, o ne kažkas jiems yra blogai. Tai tik egoizmo norai, savanaudiškumas.

Tu esi čia, būk čia. Pasakyk stop vaizduotei. Apsidairyk, kokios aromatingos spalvos, netgi pats blukumas yra gajus ir šviežias. Niekur nenulėkei. Niekur nenulėksi. Nieko nesužinojai, ko nepamirši. Nieko neatlikai, kas nepasibaigs. Tai bent pabūk. Tarp gimimo ir mirties, gyvenimo upė teka. Išgyvenk ją pilnai, nėra nieko, ko reikia bijoti. Netikėta visada nutiks. Kodėl ne? Kam prieštarauti, kai gali tiesiog neteikti sąlygų ir būti palaimoje? Sustok apsidairyti.

Permainų vėjas visada žada tobulumą, bet galu gale visada palieka sekančiose permainose. Taip ir lekiame, neatsigręždami. Kokį čia dar metodą išbandžius? Siūlau: pabandyk savęs metodą. Tu esi. Tikrai esi. Visada buvai. Niekada ne nebuvai. „Aš esu" visada su tavimi, niekada nebuvo pabėgęs. Tai vienintelis stabilus dalykas, visa kita tavo gyvenime bent kažkiek pakito.

Gal pakito tavo suvokimas, kojinės, galbūt net vardas, bet tu visada pradedi su „aš", nes tai tavo pamatas, ant jo viskas stovi. Jis stabilus. Tave gali perkalbėti, kad viskas yra visiškai kitaip, bet niekas tavęs neįtikins, kad tavęs nėra. Jokių dvejonių. Visada, kaip žąsis, sukrebždėsi „aš", kai kas nors prispirs.

Tad, jeigu šis daikčiukas toks nuostabiai stabilus ir kasdien naujas, tai jį įsikibus niekada nenukentėsi, nes jis nesikeičia. Jokio pavojaus. Jis neišnyksta, jis nesuyra, nepūva ir negriūna. Jis visada yra. Todėl laikykis jo kantriai, stebėk „aš" pojūtį kiekvieną akimirką ir pamatysi įdomių dalykų.

 „Aš" niekada nekinta, o tai reiškia, kad jis nepereina jokių permainų. Jis nedidėja, nemažėja ir yra atsparus laikui. Kas tai galėtų būti? Visas pasaulis kinta, griūva ir dužta, kuriasi iš naujo, o šis – pastovus. Atsakymas toks: jis neturi formos, nes viskas, kas turi formą (dydį, spalvas ir t. t.), kinta. 

Taviškis „aš" yra tylus ir be formos, tarytum niekas, bet ir viskas tuo pačiu. Jeigu jis neturi formos (jis toks privalo būti, jeigu nekinta), tai jis neturi jokių sąlygų (!). Nėra sąlygų – nėra jokių užduočių ar prievolių. Tikrai! Tu laisvas ir tobulas, tau nieko nereikia, nes tu – pati pilnatvė.

Taigi turime „aš", kuris nesikeičia, ir paviršių – protą, kuris lekia ir nesustoja, išdarinėja įvairiausius dalykėlius – pradedant vaizdais priešais akis, baigiant dialogais su savimi. „Aš" pastovus ir nesikeičiantis, o protas – permainų vėjas.

Sutvarkęs namus, tvarkysi automobilį, o vėliau vėl namus. Ką nors pakeitęs, visada atsitrenksi į kitą pakeitimą, o vėliau į dar vieną. Pakeitęs vieną savo savybę, tvarkysi kitą, o vėliau... Pasaka be galo.

Tik vienas dalykas tavo gyvenime nesikeičia - tavo „aš" „pojūtis". Tai tavo vidinė tyla, visa ko pamatas ir fonas tuo pačiu. Tyla visada yra, net jeigu ir kažkas triukšmauja. Triukšmas visada baigiasi, o tada vėl tyla, kuri net nebuvo išnykusi. Tu gali rėkauti, kiek nori, bet kai tu nurimsti – vėl tyla, vėl tu.

Tyla niekam nekelia jokių sąlygų. Karo metu tyla lygiai taip pat būna, kaip ir taikos laikotarpiu – jai nereikia jokių sąlygų. Ji nesukelia nepasitenkinimo ir nesimpatizuoja. Ji žiūri į viską vienodu budrumu ir myli.

Taip, myli. Ji nereikalauja sąlygų, tokia yra meilė, toks yra tas „aš". Jis viską leidžia. Jis leidžia tau lįsti visur, kur tu tik nori, ir visiškai nesikiša. Meilė yra kažkas, kas nekelia sąlygų buvimui. Tu nekeli sąlygų tam, ką išties myli. Kai pamatai vaizdinį ar žmogų, kurį myli, tu sustoji. Stop. Viskas tada tiesiog būna gilus susižavėjimas ir naujumas, pameni? Tu esi tai.

Matyti save yra nenatūralu, tarytum nuobodu, bet palaiminga. Gal kas ims prieštarauti, bet aš ne apie fizinę išvaizdą.

Mes turime tokį įdomų dalykėlį kaip dėmesys. Jis mėgsta visur lakioti ir tik kartais mes jį susigražiname sau. Jis labai aktyvus, tarytum ieško kaip išgyventi, žvalgosi į viską, kas tik „akį traukia". Jam žvelgti į vidų yra labai neįdomu, nes ten jis randa tave – tylos, grožio, tuštumos, nekintamumo oazę. Tavęs neužčiuopęs, besibaimindamas, kad pasaulyje blogis nenutiktų – nenori į tave žvelgti, nes protas sako, kad jam reikia dairytis.

Tai ir yra praktikų sunkumas – dėmesį yra užvaldęs neramus ir pilnas automatizuoto elgesio protas. Jam reikia nusistovėti, o tada imsi save geriau pastebėti. Grįžus į save, pasibaigia paieška. Pasibaigus paieškai, nors tuo momentu tai nelabai ir pastebi, atsiveria didžiulis džiaugsmas ir palaima. Išsisuk nuo kasdienybės, pabėk kelioms dienoms, išsprūsk! Pastebėsi save – pastebėsi viską.