Žvilgsnis slydo Paukščių tako keliu, palei šį miglotą šviesos kelią ir jo gelmėje nugrimzdo bet koks žemiškas nerimas. Kai kurios sielos dalis šiame spektaklyje pažino ką nors gimtą, pamirštą, kaip aidą. Būties Paslaptis, žvelgė tiesiai į akis, ir šaltoje didybėje pasirodė rami, neįtikėtina viltis. Viltis, kad visa tai yra prasminga.
Ir šioje tyloje, po trilijonų žvaigždžių žvilgsniu, atėjo atsakymas.
Jis neatėjo kaip balsas, ne kaip vizija. Jis atsirado kaip paprastas, stulbinantis supratimas.
Šis žvilgsnis ... Jis ne tik mano. Šis smalsumas, šis malonumas, ta nuostaba - jie yra per puikūs, kad priklausytų tik man, mažam padarui mažoje planetoje.
Ir tada viskas atsistojo į vietą.
Aš supratau. Visagalis žvelgia mano akimis.
Jis yra puikus menininkas, kuris nuaudė šį galaktikos audinį, kuris uždegė šias tolimas saules ir išsibarsčiusias žvaigždės dulkes. Ir aš ... Aš esu sukurtas pamatyti visą šį šedevrą.
Ne užkariauti. Ne valdyti. O būtent tam, kad tapti jo žiūrovu. Taigi mažame žmogaus širdies inde atsispindi visas šis didžiulis grožis. Per mano susižavėjimą jis galėjo mėgautis savo kūryba.
Aš esu jo langas į šį pasaulį. Jo būdas jausti nakties vėsą, išgirsti lapų šnabždesį ir pakelus galvą, susižavėti pagarbiai savo kūriniu.
Praradimo jausmas dingo. Jį pakeitė tylus, gilus dalyvavimo viskame džiaugsmas. Visatoje nebebuvau smėlio dulkė. Aš dabar jos prasmė. Aš tapau taškas, kuriame visata suprato pati save.
Tai buvo kelias. Kelias nėra kažkur, o jis viduje.
Kelio namo yra supratimas, kad jau esi ir visada buvai namuose. Taip buvo visada. Čia, po žvaigždėmis, būdami visatos akys ir širdimi.
Aš esu mintis, Kūrėjo planas ir jo pagrindinis stebėtojas visatoje.
Taikos ir ramybės