Harmonizavimas suprantamas kaip sugebėjimas suderinti tam tikrus gyvybinius procesus su savo poreikiais, sąmoningai ir išmaningai juos valdyti. Žmogus turi pasiekti tokią būseną, kai visi jo poreikiai ir norai bus patenkinami, realizuojami tarsi savaime, nesiplėšant. Panaudodamas tam tikrus įgūdžius, žmogus turi sąmoningai išeiti iš Pasekmių Pasaulio ir patekti į Priežasčių Pasaulį, kas leis jam valdyti savo tiek vidinius, tiek ir išorinius procesus.

Pasiekti tokias galimybes galima tik esant ypatingoje Sąmonės būsenoje. Pavadinta „išvystyta Sąmone". Būtent išvystyta Sąmonė yra Gyvenimo, sėkmės, sveikatos ir gerovės Šaltinis, nes tik turint tokią Sąmonę, galima aprėpti visą procesą pilnutinai, išstudijuoti jį nustačius savo vietą ir vaidmenį šiame procese (praktiškai – bet kuriame), sugebėti išvengti vergiškos priklausomybės nuo jo, o tai reiškia – valdyti jį, orientuojant į savo poreikių patenkinimą.

Veržimasis pasiekti išvystytą Sąmonę yra kiekviename iš mūsų, įdėtas pačios Gamtos, šią būseną vadina tobulinimusi arba Asmenybės evoliuciniu išvystymu. Būtent jis lydi žmogų visą jo gyvenimą, būdamas kiekvieno mūsų varomąja jėga, prasme, pagrindu. Sustabdęs Evoliuciją, žmogus momentaliai praranda gyvenimo prasmę ir degraduoja, kas aktyviai pasireiškia fiziologijoje, atsiliepia organizmo hormoniniam statusui.

Jums jau yra aišku, jog pagrindinis tikslas yra Asmenybės evoliucinio išvystymo proceso įjungimas – suteikiant galimybę kiekvienam, kas siekia tobulinimosi, susirasti savo kelią išvystytos Sąmonės link.      

Ši Sistema – švyturys kiekvieno žmogaus gyvenimo kelyje! Tai yra begalinis Nemirtingumo Epochos naujo tūkstantmečio „Dao Kelias", kelias link realaus biologinio nemirtingumo, pilnavertiškos sveikatos, kelias į laimingą, džiaugsmingą ir begalinį gyvenimą jauname, žydinčiame amžiuje. Pas žmogų, kuris pradeda įsisavinti Sistemą, nuostabiu būdu keičiasi pasaulėžiūra, Pasaulio ir Gyvenimo pojūtis, tobulėja mąstymas ir plečiasi Sąmonė.

Taidzitu – tradicinis In ir Jang simbolis

Bendrai paėmus žmonės turi daug kontaktų su Subtiliu Pasauliu, bet gauta iš Viršaus informacija lieka išsklaidyta, pagal atskiras temas ir skirtingus žmonių, kurie ją gauna, interesus. Taip yra todėl, kad Gyvenimo Raktas yra išsklaidytas Informaciniame Lauke ir neprieinamas Sąmonei, gyvenančiai instinktais. O kadangi bet kuriame procese, tame tarpe ir gyvybės procese, veikia Dvilypumo įstatymai (In ir Jang kaita), žmogus, kurio Sąmonė yra pernelyg „materializuota" (In), yra viliojamas dvasiniu nušvitimu arba kontaktu su Subtiliu Pasauliu (Jang), kad jame galėtų dalyvauti gyvenimas (In‘e visada yra Jang, o Jang‘e yra In, jų abipusiškas perėjimas užtikrina gyvybės ištvermę). Šią pagundą žmonės priima kaip savo išskirtinumą. Iš tikrųjų tai yra eilinė gaudyklė silpnai išsivysčiusiai Sąmonei.! 

Daugelis  laukia Antrojo Kristaus Atėjimo, kuris turi suteikti mums kažkokią pagalbą arba, kraštutiniu atveju, ruošiasi atnešti naujus priesakus, kadangi Įsakymai iš Kalnų pamokslo negali apsaugoti žmogų nuo susinaikinimo mechanizmo įjungimo. Bet antras toks Kontaktas artimaisiais šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais, nelaukiamas.

Viskas, kas buvo Žmonijai reikalinga, iš Viršaus perdavė, o toliau patys aiškinkitės! O kad atėjo tai ne iš tų rankų, ne nuo tos konfesijos, ne iš Jeruzalės arba Vatikano, ne per Mokslų akademiją – tai jau mūsų žemiški sunkumai ir problemos. Jų reikalas – perduoti ir įspėti!

Žmogus sužino tikrąją gyvenimo prasmę, kuri jam atsiskleidžia tik Išvystytos Sąmonės ritmuose. Kito nėra duota. Tai Gyvenimo Įstatymas, Kūrinijos įstatymas. Tik Išvystyta Sąmonė yra Gyvenimo Šaltinis, Pasaulio Tikrojo pažinimo Šaltinis. Tokią būseną galima pasiekti Dievo ir Bendradarbių iš Subtilaus Pasaulio pagalba. Be Jų aktyvios pagalbos neapsieisime. Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema duota žmonėms, ir kiekvienas žmogus, kuris ją praktikuoja, gauna realią Subtilaus Pasaulio Žmonių pagalbą, yra Jų kuruojamas. Jie padeda kiekvienam Sistemos dalyviui įjungti Sąmonės evoliucinį procesą, palaipsniui platindami jo diapazoną. Pradiniame Sistemos studijavimo etape Dievo Pasaulio bendradarbiai (Visatos valdymo aparato) aktyviai padeda naujokui kompensuoti jo energetines sąnaudas. Ši pagalba viršija paties žmogaus sąnaudas. Dangaus atstovai jį kuruoja iki to laiko, kol jis pradės savarankiškai naudotis Gyvenimo dovanomis. Ir tik tada Žmogus-vartotojas tampa padėjėju, kuris perduoda Gyvenimo Prasmę kitiems. 

Kuo pagrįstas toks Dievo Pasaulio kardinalaus kišimosi, kuris dabar vyksta, į mūsų gyvenimą būtinumas? Tikrąją Gyvenimo prasmę žmogus sužino tik pasiekęs išvystytos Sąmonės būseną. Be tokios būsenos jis negirdi savo vidinio balso, duoto Gamtos, kuris pastumia jį Evoliucijos link! Tobulinimosi proceso atžvilgiu Sąmonė randasi pasyvioje frazėje. Panašią būseną vadina „miegančia Sąmone". Joje būdamas, žmogus praranda gyvenimo prasmę. Gyvenimo bei Evoliucijos požiūriu – jis miega.

„Gyvenimas yra sapnas; senis – žmogus, kuris miegojo daugiau už kitus: jis atsibunda tik tada, kai ateina laikas mirti". Žanas de La Briujer (Jean de La Bruyère,1645 – 1696) – žymus prancūzų moralistas.

Mieganti Sąmonė formuoja galvos smegenyse nuostabius paveikslėlius (įvaizdžius), kurie daro poveikį jo jausmams, jaudindami juos. Jis įtraukiamas į jutiminį pasaulį, kurio įvaizdžiai atvaizduoja šiuos jausmus. Tai taip vadinamas sensorinis Pasaulio suvokimas, (regėjimas, klausa, uoslė, lytėjimas, skonis, racionalus protas, kuris leidžia išanalizuoti ir pažinti situaciją, procesą, padarant juos diskretiniais).

Tokiu būdų, žmogus gyvena išgalvotame virtualiame, holografiniame pasaulyje. Sąmonė įpratinta viską dėlioti į lentynėles, be jokios sistemos ir atsargai, su viltimi, kad kada nors jai pasiseks sudaryti tikrąjį paveikslą, Pasaulio mozaiką. Bet Pasaulio paveikslas, sukurtas sensorinio suvokimo pagrindu, nėra tiesa, nes iš prigimties turi subjektyvaus suvokimo charakterį! Tai tas pats iliuzinis, menamas, hologramos pavidalo pasaulis, kuriame nėra vietos realiam Pasauliui su gyvu Dievu. Dievas žmogui, besirandančiam miegančios Sąmonės būsenoje, – nukryžiuotas stabas, kuriam užtenka mūsų tikėjimo, meilės ir kai kurių ritualų laikymosi.

Baisu, kad žmogui patinka ši sentimentalios idilijos būsena, jis apkvaišintas sapno iliuzijomis. Gyvenimas praeina pro šalį ir labai greitai pasibaigia, taip ir nespėjus pasirodyti visu savo pilnumu. Faktiškai žmogus pragyveno savo gyvenimą perniek, iššvaistė savo potencialą, jo sensoriais pagimdytų iliuzijų tenkinimui. Dar baisesnis yra tas faktas, kad tokių žmonių pasaulyje – didžioji dauguma.

Nemokėdamas valdyti įvairiapusius savo gyvenimo procesus, žmogus neišvengiamai įtraukiamas į juos, jo psichika permalama jais tarsi girnomis. Jis visiškai priklausomas nuo materialaus pasaulio, įsitraukia į jo iliuzijų sūkurį. Šio pasaulio pančiai tempia jo Sielą į dugną, į Nebūtį, ji praranda savo gamtinį impulsą, galintį žadinti Sąmonę, inicijuoti ją vystymuisi ir savirealizacijai. Vyksta žmogaus, kaip asmenybės, degradacija.

Todėl nuostata „mieganti Sąmonė" toli gražu ne epitetas arba metafora. Žmogus su panašia Sąmonės būsena, skaitydamas panašius tekstus, tiesiog užmiega. Šis fenomenas yra susijęs su tuo, kad žinduolio smegenys, kurių paslaugomis naudojasi toks žmogus, negali įsisavinti informacijos apie objektyvią realybę, kuri yra įkrauta dideliu psichinės energijos potencialu. Jos paprasčiausiai tam nepritaikytos.

Mieganti Sąmonė nuveda žmogų į saldžių svajonių pasaulį tiek, kad jam yra nelengva prisipažinti, jog jis kapanojasi iliuzijų sūkuryje, tik drąsiai, savikritiškai Asmenybei tai įmanoma. Bet ir šiuo atveju žmogus pats, be pašalinės pagalbos, negali išsikrapštyti iš šio sūkurio. Tokia pagalba ateina iš Dievo Pasaulio. Būtent ji yra ta reikiama išorinė jėga, kuri sugeba išvesti žmogų iš sapnų ir svajonių pasaulio.

Ateistų nelaimė yra ta, kad išbraukę Dievą iš savo gyvenimo, jie įtraukė į Sąmonės amžino sapno tamsybę ne tik save! Jie įvertė į šią tamsybę pagrindinę Žemės gyventojų masę, nes tik pripažinus Dievą gyvu, aktyviu ir veiksniu, priėmus nuo Jo pagalbą, žmogus gali pažadinti savo miegančią Sąmonę.

Ateistinis požiūris į gyvenimą atvedė prie to, kad siekiant pažinti energijas, apeinant Dievą ir Jo bendradarbius, žmogus, be jų leidimo, savavališkai stengiasi prisijungti prie Dievo energijų ir dirbti su jomis. Tokių „Gyvenimo šeimininkų" ir jų pasekėjų mėginimai negailestingai užkardomi Subtilaus Pasaulio ir Dievo. Šiuos savavaliautojus Jie vertina, kaip vagis ir grobstytojus, kurie kėsinasi į svetimą nuosavybę.

Teisė dirbti su energijomis duodama tik žmonėms, prisijungusiems prie Dievo Kanalo sąmoningai, pagal konkrečią technologiją, aiškiai suprantantiems šio žingsnio rimtumą. Mėginimai spontaniškai, nesąmoningai, „bedžiojimo metodu" prisijungti prie bet kurių energijų, jokių būdu prisijungimu nelaikoma!

Tačiau Gamta turi mechanizmą, kuris stumia žmogų nubudimui. Jį vadina Likimu, Karma, kartais Fortūna. Karminio mechanizmo užduotis yra tame, kad išjudinti miegančią Sąmonę, kad ji nubustų. Tai pasiekiama nemalonių įvykių formavimo keliu: iš žmogaus atimami sveikata, ilgas gyvenimas, gerovė.

Būdamas miegančios Sąmonės būsenoje, žmogus nesupranta Gamtos užuominų ir miega toliau. Bet tik jam supratus, kad jis miega, ir kreipiantis pagalbos į Dievą, jam pagalba tuoj pat yra suteikiama – Sąmonė atsibunda. Jis pradeda pažinti, suvokti ir jausti Tikrąją Gyvenimą ir savo atsakomybę prieš jį. Būtent šiame yra paslaptis, kad miegančios Sąmonės prašymai į Dievą, negauna atsakymo ir supratimo iš Jo pusės: maža kas gali ateiti į galvą arba pasivaidenti žmogui sapne.

Ne paslaptis, kad per visą Žmonijos egzistavimą Dievo Pasaulis nuolat perduodavo žmonėms žinias, padedančias Sąmonei nubusti. Šios žinios praveria kai kurias Tiesos dalis, bet kol Sąmonė visiškai neatsibus iš miego, žmogus nesugebės pamatyti visą paveikslą (bet kuriame procese) pilnutinai.

Būtent dėl šios priežasties tapo beveik pamirštos ir išmestos daugelis senovės žinių, kaip nebereikalingos: Dao, Cigun, Shiatsu, Joga ir kt. Todėl, kad jų įgijimui ir garantuotam rezultatų gavimui reikalinga Išvystyta Sąmonė, duodanti teisę ir galimybę valdyti vidinius bei išorinius procesus.

Tai panašu į tai, kai žmogus, turintis automobilį, bet neturintis vairuotojo pažymėjimo, negali pasinaudoti pranašumais, kuriuos jam suteikia automobilis. Neįjungus Evoliucijos proceso, esant miegančios Sąmonės būsenoje, visos išvardintos praktikos pavirsta įprastų fizinių pratimų rinkiniu, masažu ir filosofija, atsijusiais nuo gyvenimo.

Būtent dėl miegančios Sąmonės priežasties liko nereikalingos tokios unikalios praktikos, kaip „Atgimimo akis" ir „Mer-Ka-Ba". Žmonės nemato naudos ir darbe su energetiniais procesais, kadangi valdyti energetiką, kaip viduje organizmo, taip ir už jo ribų, galima tik atbudusios Sąmonės pagalba. Išvadoje visos senovės praktikos, jų įgijimui reikalaujančios iš žmogaus sugebėjimo sukurti vientisą Pasaulio, Kūrinijos kaip milžiniško gyvo organizmo paveikslą ir kompleksinio požiūrio į save (kaip į Kūrinijos dalelę), tapo nesuprantamos palikuonims ir buvo priskirtos egzotikai, necivilizuotų protėvių mistinių žinių kategorijai.            

Ilgai laiką buvo skaitoma, kad sakralinės ezoterinės žinios, o paprasčiau misterijos yra senolių neišsivystytos Sąmonės vaisius. Dabartiniu laiku šios žinios kenčia audringą atgimimą, renesansą. Jos aktualios, paklausios ir būtinos, nes padeda šiuolaikiniam žmogui susirasti savo vietą šiame Pasaulyje, kaip vieningame gyvame organizme, besiplečiančio žymiai toliau už mūsų materialųjį pasaulį. Žmogaus (kaip šio organizmo ląstelės) užduotis – išmokti suderinti visus savo žingsnius su Juo. „Naudinga viskas, kas laiku. O jei gerovei ne proga – pavirsta nedorybe ir yda" (V.Šekspyras, „Romeo ir Džiuljeta".). Šiame ir tik šiame yra tikrasis Išganymas!

Galima gyventi pagal Dievo įstatymus, sėti išmintį, gėrį, amžinybę, laikyti save šventume ir daryti tik gerus poelgius. Bet nematuojant kiekvieno savo žingsnio su Visatos judėjimo ritmais, nesuderinus su Ja grįžtamojo ryšio, žmogus bus priešingoje fazėje, opozicijoje Kūrinijai, neišvengiamai įjungdamas susinaikinimo mechanizmą. Jis, kaip ląstelė, susižavėjusi savo nepakartojamumu, reikšmingumu, savęs dievinimu, pavirsta metastaze ir yra pavojingas Organizmui. Ir tai jau ne spėliojimas arba prognozė, o kasdieninė realybė!

Pats didžiausias susidomėjimas ezoterinėmis žiniomis kilo paskutinių mokslo laimėjimų ir atradimų šviesoje. Išaiškėjo, jog tos žinios, kurias gauna mokslas, senų seniausiai buvo žinomos senovės kartoms ir aktyviai eksploatuojamos kasdieniame gyvenime. Šiuolaikiniame Kūrinijos supratime misterijos jau nesirodo kaip kažkas bauginantis, nerealus, o, kaip paaiškėjo, duoda žmogui galimybę suformuoti vientisą Pasaulio paveikslą! Interesas ezoterikai įgavo visuotinio susižavėjimo pobūdį.

Kad gauti sakralinių žinių, žmonės keliauja į šventąsias vietas – į Indiją, Tibetą, ieško Šambalos. Deja, Žmonija yra įtraukta į eilinį miegančios Sąmonės miražą.

Nei Šambaloje, nei Tibete, nei po Sfinksu arba Egipto piramidėse, nei kur nors kitur Žemėje arba kitoje Visatos planetoje nėra nieko tokio, ko jūs neturėtumėte šią minutę ir ko nežinotumėte šiuo savo gyvenimo momentu! Visos žinios apie Tiesą randasi mumyse pirmapradžiai, tik mes jų nepamename, ir jeigu prisimename – negalime jų panaudoti, kadangi mieganti Sąmonė nesugeba duoti praktinių patarimų jų panaudojimui. Ji miega!

Žmonės pamiršo, kad nei vienas guru (mokytojas), nei vienas Tibeto vienuolis arba lama negali išvesti mūsų iš miego būsenos. Tai įmanoma padaryti tik Dievui. Guru gali nurodyti kelią išvystytos Sąmonės link, savo subjektyvios nuomonės ir matymo pavyzdžiu, bet kad pasiekti savo tikslo, reikia praeiti šį kelią kartu su mokytoju – ką ir darydavo visi „nušvitę".

Dauguma šiuolaikinių žmonių nenori keisti gyvenimą visuomenėje į atsiskyrėlių būstą, atsisakyti civilizacijos gerovių, nori įgyti žinias neaukodami civilizuoto pasaulio komforto, savo norų ir įpročių. Kaip yra žinoma, paklausa (socialinis užsakymas) lemia pasiūlą. Tai čia, tai ten atsiranda įvairios mokyklos, propaguojančios pačias įvairiausias sakralinių žinių kryptis, kurios pateikiamos kaip panacėja ir žada žmogui išspręsti visas jo problemas. Tai darbas su universaliomis arba kosminėmis energijomis, ritmodinamika, neurolingvistinis programavimas, Šiatsu (taškinis masažas), fito- bei adatų terapija, įvairios kvėpavimo metodikos, jogoterapija, psichotreningai, įvairios dietos ir daug kitko. Tokių mokyklų ir doktrinų nesuskaičiuoti. Vis dėlto mes ir toliau matome, kaip žmonės miršta pačiame jėgų žydėjime dėl to, kad prarado gyvenimo prasmę, katastrofiškai puola alkoholizmas ir narkomanija. Sveikatos apsauga nepajėgi apginti žmogų nuo lėtinių ligų. 

Visuomenė neturi struktūrų, kurios tiktų žmogui kompleksiškai (per daug įsitraukė į biblinį akmenų mėtymą). Medicina gydo kūną, ekstrasensas – aurą, magija veikia per astralą, kunigas gydo Sielą, bet faktiškai visi užsiiminėja skylių lopymu! Tai lyg skylėti drabužiai: vienoje vietoje skylę užlopė – kitoje atsiranda.  

Žmogus, kaip ir anksčiau, nukreipiamas nuo Tiesos, nuo būtinybės pažadinti savo Sąmonę. Tai daroma kur nesąmoningai, o kur ir sąmoningai, kryptingai. Visos mistinės praktikos  orientuoja jį į tam tikrų technologijų pritaikymą.  Negavęs rezultatų, jis perbėga nuo vienos technologijos prie kitos. Žmonės  prikrauti įvairių žinių, kaip „asilas knygų", o naudos iš tų žinių – jokios! Priežastis – tik jų neatsibudusi Sąmonė ir Evoliucijos sustabdymas savyje.

Daug šiuolaikinių misterijų kalba apie Sąmonės prabudimą, bet neduoda konkrečių metodikų, vildamosi, kad Sąmonė prabus pati savaime. Bet savaime gali atsirasti tik noras atsibusti iš miego. Žmogus siekia gauti kuo daugiau žinių, klaidingai manydamas, kad erudicija yra kelias pasiekti Išsivystytą Sąmonę.

Tai savęs apgaudinėjimas ir eilinė materialiojo pasaulio chimera! Jeigu žinios nepritaikomos, jos neduoda konkrečių, akivaizdžių rezultatų, jų nešiotojas vis dar randasi Morfėjaus glėbyje – miega. Sąmonė gi, atsibunda tik Dievo ir Jo padėjėjų pagalba, ir tik tuo atveju, jeigu žmogus nuoširdžiai nori evoliucionuoti, nori eiti Sąmonės Išvystymo keliu. Jeigu prabudimas iš miego jam reikalingas tik tam, kad sprendžiant kokią nors siaurą, privačią problemą jam padėtų vienos ar kitos technologijos, tai tokį gudruolį „Viršuje" mato kiaurai ir, suprantama, niekas nesiruošia dėl jo eikvoti savo jėgų.

Kiekvienas norintis  savyje atkurti Evoliucijos procesą gauna betarpišką pagalbą ir palaikymą iš Dievo Pasaulio Žmonių (Šventųjų) pusės, kurie palaipsniui įveda jį į nuostabų Gyvenimo Harmonijos Pasaulį, į išvystytos Sąmonės Pasaulį, į Priežasčių Pasaulį, kur Žmogus valdo visus gyvenimo procesus ir pilnai realizuoja save, tapdamas Kūrėju. 

Visata yra vieninga visiems. Jos Įstatymai privalomi mums visiems nepriklausomai nuo turtinio, socialinio statuso arba priklausomybės vienai ar kitai konfesijai. Visatai visi mes, Žemės žmonės, esame mažamečiai vaikai, patekę į bėdą. Ir kas jūs bebūtumėte: krikščionis, budistas, musulmonas, judaistas, jūs galite sėkmingai panaudoti Sistemą, kaip instrukciją veikimui!  

Visas nuostabias paranormalias žmogaus ne eilines galimybes ir ne eilinius sugebėjimus (kurie yra svarstomi moksliniuose simpoziumuose, apie kuriuos įvairūs autoriai rašo laikraščiuose, žurnaluose, knygose – kaip versijas, spėliojimus, pranašystes ir prielaidas) kiekvienas žmogus gali pakankamai lengvai atskleisti savyje.

Reali įvykių padėtis

Jūs pasakysite: „Žmonės sugebėjo išgyventi Pasaulinio Tvano metu, išgyvensime ir dabar". Taip ir bus, gyvenimas nuo jo atsiradimo momento Kūrinijoje nenutrūksta nei sekundei. Toks požiūris buvo pateisinamas iki tol, kol buvo nežinomi  žmonių atrankos kriterijai – į atėjusį auksinį amžių planetoje Žemė. Iki šiol skaitėsi, kad išgyvens tie, kam pasiseks, ką globoja  žvaigždės,  kam palankus likimas, ką išgelbės angelai-sargai ir Dievas. O paprasčiausiai visos viltys grindėsi mūsų įprastu „galbūt, kaip nebūt" . Visos viltys į tai, kam ir kokia korta ir kaip kauliukai iškris. Pralaimėjimas čia – aklas atsitiktinumas, nėra ko įsižeisti.  

Bet dabar tapo aišku, kad Gyvenimas – tai ne lošimas kauliukais, o sąmoningas Pasirinkimas. Žmogus, teigiantis, kad neužsiiminės „tuo", savavališkai atsisako teisės į Gyvenimą, atima tokią teisę iš visos savo giminės, įskaitant dar negimusius vaikus ir vaikaičius.  Tuo pačiu jis faktiškai atsisako savo teisės į gyvenimą kito naudai – kito, kuris, gal būt, žymiai mažiau yra nusipelnęs! Bet jis savavališkai pasirenka sau mirtį!  

Gamta visada turi rezervinius kelius išgelbėjimui ir atveria juos tiems, kas nori išgyventi, kas pasirenka Gyvenimą. Tai tas pats, kaip esant sunkiai ligai: organizmas išgelbėjimui mobilizuoja visus savo rezervus, kova už Gyvenimą remiasi visų sveikų, pilnavertiškų ląstelių ir jėgų,  galinčių ir norinčių kovoti su liga, darbo aktyvavimu. Jeigu tokių ląstelių  dauguma, prie jų prisideda tos, kurios atsirado tarp abejojančių, – ir organizmas išgyvens, nugalėjęs mirtį!

Nostradamus išvertė žodį „Apokalipsė" kaip „pasaulio pabaiga" (Armagedonas). Bet tikslus vertimas – „skraistės nuėmimas"! Tai reiškia, kad Gamtoje vyksta tokie įvykiai, kurie nuima uždangą nuo mūsų akių ir aplinkinio pasaulio. Kad išgyventi, mes turime pamatyti aplinkinį pasaulį ir mūsų vietą jame tikrojoje šviesoje, nuėmę rožinius akinius. Reikės iš naujo sudėlioti prioritetus: kiekvienas iš mūsų turi nuspręsti, ko jam reikia pirmiausia, kas  reikalinga vėliau, o su kuo galima ir atsisveikinti (daug ko reikės atsisakyti visiškai). Be tokio vidinio darbo, be visų vertybių perkainavimo žmogus pasmerkia save ir savo jaunesnes kartas tikrai pražūčiai – ir palyginti gana greitai!

Pagrindinis klausimas, kuris jaudina visus: „Kaip žmonės pasidalins į dvi nelygias grupes: 99 % ir 1 %? Kas taps „atpirkimo ožiu", patekęs į 99 procentų skaičių, ir kaip patekti į tą slaptingą procentą?" Su pirma kategorija viskas yra gana paprasta – juos pražudys šventas tikėjimas, kad vienintelė teisinga išeitis kiekvienoje situacijoje – daryti viską kaip visi, o tiksliau – palikti viską taip, kaip yra. Principai paprasti: „Jeigu nori padirbėti – gulk, numik, ir viskas praeis", „Rytas protingesnis už vakarą, rasi išsisklaidys". 

Mokslininkai rašo, kad Žmonija įjungė susinaikinimo mechanizmą. Žmonės priėjo prie bedugnės krašto, daug kas jau krenta į ją. Bet yra ir tokių (jų, deja, mažai), kurie pažvelgę į bedugnę, pasibaisėjo ir suka atgal, eina nuo jos, braudamiesi pro minią. Aplinkiniams šie žmonės – „baltos varnos": jie gyvena ne taip, kaip visi, daro ne tą, ką daro visi, ir kalba visiškai ne tą, kas priklauso. Šitie žmonės ir sudarys vieną procentą. Jie mokosi išgyventi ne mokslo ir technikos pažangos laimėjimų, sociumo, religijos įdirbio dėka, ne  nuolatinio valstybės rūpesčio ir medicinos pasiekimų dėka, o  priešingai visam tai!

Žmogus gali būti sveikas, jeigu studijuoja objektyvius Gamtos Dėsnius, laikydamasis jų. Tik kompleksinis požiūris į sveikatą, sąmoningas šių Dėsnių panaudojimas praktikoje – jo sveikatos bei išlikimo laidas.  Gamtos Dėsnių apie dešimt ir sekti jais paprasta. Reikia tik panorėti pažinti ir tobulinti ne aplinkinį pasaulį, o save patį, kadangi „žmogus neturi laisvės iš išorės daugiau tos, kurią turi iš vidaus". Esant absoliučiai aiškiam, sąžiningam požiūriui į save ir savo vietą Gamtoje, o taip pat kasdieniniam paprastų, bet tikslių ir griežtų metodikų  panaudojimui, žmogus padarys savo gyvenimą laimingu, linksmu, sveiku.

Žmonės, kenčiantys nuo ligų, prieš laiką griaunantys save neteisingu gyvenimo būdu, stresais ir chronišku persivalgymu, svajoja apie greitą ir lengvą kelią sveikatos link, nori iškart viską ir gausiai, kaip prie stalo. Taip nebūna! Sveikatą reikia užsidirbti, jos negalima nusipirkti. Niekas jos jums neparduos. 

Kelias sveikatos link – ne faktas, tai procesas, ir visų pirma procesas pažintinis. Bet koks procesas turi savo ypatybes, savybes ir dėsnius. Kelias sveikatos link eina per šio proceso studijavimą. Būtent tas, kas nepatingės studijuoti jį metų-metus, kasdien laikytis jo dėsnių, įeis į laimingųjų, kurie išliks mūsų nepaprastais laikais, procentą.

Miegančios Sąmonės kriterijai

Perskaitęs viską, kas yra pasakyta aukščiau, jūs, turbūt, užduodat sau klausimą: „Būtų įdomu pažiūrėti į žmogų su miegančia Sąmone ir palyginti,  kiek aš jį aplenkiu pagal įvairius rodiklius?"

Nustatysime miegančios Sąmonės kriterijus. Nereikia galvoti, kad tai yra labai sudėtinga procedūra, panaši į intelekto indekso  nustatymą. Viskas, kas  genialu, yra paprasta! Kaip, pavyzdžiui, gydytojas neuropatologas nustato nervų sistemos būklę? Pasirodo, kad paprasčiau ir būti negali: paimti plaktuką ir suduoti per kelį! Iš to, kaip sureagavo koja, gydytojas sprendžia apie nervų sistemos jaudrumą. Taip pat paprastai galima nustatyti ir Sąmonės būklę.

Jos kriterijus yra jūsų požiūris į gyvenimą, kaip jūs jį vertinate ir jame realizuojate save. Gyvenimas – neįkainojama dovana, duota gamtos. Šios dovanos lengvabūdis, nerūpestingas švaistymas baudžiamas. Toks gyvenimo deginimas, vedantis į iškritimą iš  proceso, neišvengiamai atsilieps Sąmonės būklei ir Sielos gyvybingumui. Neišmintingas ir abejingas požiūris į gyvenimą mažina Sielos potencialą (blokuodamas programas, užtikrinančias išlikimą), kas sukelia smegenų pasyvumą, o reiškia abejingą, miegančią Sąmonės būklę.

Sąmonės būklės kriterijus yra paprastas: jeigu jūs esate įvykių sūkuryje, ieškote kelių sveikatos, sėkmės link, nuolat apmąstote įvykius, tobulinatės gyvenimo pažinime, nejausdami baimės prieš jo kasdieninį naujoviškumą, tai jūsų sąmonė nemiega. Bet jeigu jūsų protas ir kūnas tingūs, gyvenime jūs viskam abejingas, kad tik  netrukdytų, jeigu laukiate, kad viską  reikalingą jums turi atnešti ant lėkštelės, reiškia – jūsų mintis yra paralyžuota abejingumu, o Sąmonė miega!

Jūs ką tik perskaitėte tokias baisybes apie reikalų padėtį Žemėje, apie Apokalipsę ir apie tai, kad išliks mažiau negu vienas procentas Žemės gyventojų. Jūs šokiruoti, jūsų pirmoji reakcija: greitai kažkur kreiptis, kažką daryti, imtis praktinių priemonių savo  ir savo artimųjų, vaikų, anūkų gyvybių išgelbėjimui? Tokiu atveju jus galima pasveikinti: jūsų Sąmonė nemiega, reaguoja į išorinius dirgiklius.

Ir atvirkščiai, jūs perskaitėte visas šias aistras, tingiai pasirąžėte ir pareiškėte: „Na ir kas, daug ką rašo!" – Palaukite, kaip kas? Juk degame, gaisras namie, gelbėkis kas tik gali! Juk būtent taip reaguoja į gaisrą sveiko proto ir blaivaus mąstymo žmogus. Jis imasi priemonių gelbėti savo būstą, o jeigu jau per vėlu – tai nors gelbėja  savo ir savo artimųjų gyvybes!

Ką daro gaisro atveju miegantis žmogus? Teisingai, nieko! Jis miega toliau.  Jūs, tikriausiai, turite paruoštą svarų argumentą: „Bet juk yra atitinkamos instancijos, institutai, mokslininkai, valdžios vyrai, kurie turi kelti aliarmą?" Taip, yra, bet jie taip pat, kaip ir jūs saldžiai miega, mato sapnuose dar puikesnius vaizdus, o tai reiškia, kad pažadinti juos bus dar sunkiau, kadangi virš galvūgalio pas kiekvieną kabo transparantas: „Aliarmo atveju nevartyti, gaisro atveju išnešti pirmiausiai!" Gavęs išsamią informaciją apie mūsų Sistemą, toks žmogus, geriausiu atveju, sąžiningai išstudijavęs įžanginę dalį, pateiks reziumę: „Jeigu Dievui tiks, aš tuo užsiimsiu". Blogiausiu – muistosi  panašios informacijos, kaip velnias  griaudžiant.

Atskirti žmogų su nejautria Siela ir miegančia Sąmonę labai paprasta: jis bijo bet kokių pasikeitimų, bet kokio naujoviškumo visuose gyvenimo aspektuose. Taigi vietoj to, kad padaryti žingsnį link naujo  arba žmogaus, kuris neša naują, jis visų pirmą mato jame grėsmę savo „gerovei ir stabilumui". Naujovių skleidėjas  jam – priešas numeris vienas.

Būna, kad tokiam žmogui pasiseka ir jis išdrįsta prisijungti prie Sistemos, bet mieganti Sąmonė lengvai jį nuveda: jis gali mestis į gydytojavimą, neišsprendęs nei vienos iš savo problemų. Gali, išsigandęs dėl vaikų ir vaikaičių likimo, įsikurti su jais užkrėstoje Černobylio zonos teritorijoje, kad išmokti išgyventi ekstremaliose sąlygose. Bet ir vienu, ir kitu atveju jis paverčia savo  ir savo vaikų bei anūkų gyvenimą į ekstremalų sportą, į adrenalino šaltinį. Kitaip tariant, skuba daryti „gerus poelgius", faktiškai tęsdamas viską savo gyvenime statyti aukštyn kojomis. Panašios „kūrybos" variantų gali būti nesuskaitoma daugybė!

Dievo psichinės energijos resursas yra ribotas

Visata egzistuoja Dievo psichinės energijos dėka ir, nežiūrint į tai, kad ji yra pakankamai galinga ir viską apimanti, jos resursas yra išsemiamas, turi savo ribą! Tai reiškia, kad kiekvienam žmogui Gyvenime yra skirtas tam tikras šios energijos limitas, kurį išsėmus, žmogus miršta. Ir ne tik šiame įkūnijime – žmogus miršta Evoliucijai apskritai!

Mes gyvename mokslo ir technikos pažangos suklestėjimo laikotarpyje, privertusio mus lavinti savo intelektą kairiojo pusrutulio mąstymo vystymo ir aktyvinimo dėka. Pagamintą šio pusrutulio psichinę energiją žmogus negabiai sudegina materialinių poreikių, inicijuojamų emocijomis, tenkinimui. 

Intelekto vystymas, intelekto psichinės energijos eksploatacija didina Dievo psichinės energijos (Jo Šventosios Dvasios) vartojimą, o reiškia ir sunaudojimą, nes būtent jos dėka žmogus mąsto ir apskritai gyvena. Pagreitintais tempais išnaudojęs skirtą jam energijos resursą, žmogus miršta. Žinoma, tai įvyksta ne tuoj ir ne iš karto. Iš pradžių apie padidintą psichinės energijos sunaudojimą jis gauna signalą ligos formoje. Jeigu žmogus neapsigalvojo, liga progresuoja toliau, į griaunamąjį procesą įtraukiamos visos organizmo sistemos. Galu gale, užsidirbęs chroniškų ligų puokštę, jis miršta.

Mūsų gyvenimo ir mąstymo būdas sukelia intensyvų Dievo energijos sunaudojimą, pradedant nuo ankstyvo amžiaus. Jaunuolis, baigęs mokyklą ir, rodos, stovintis ant Gyvenimo slenksčio, kartais jau išnaudojęs didžiąją dalį savo limito, kuo skiriasi nuo savo senelių – kurie pasirodė gudresni, ištempė savo energijos limitą 60 – 80 metų, o anūkų panašaus taupumo išmokyti nesugebėjo... 

Nežinodami ir nesuprasdami šio proceso, žmonės patenka į įvairių struktūrų spąstus, kurios žada išmokyti dirbti su vienų ar kitų energijų tipais, net su universaliais. Tačiau panacėja visai ne darbe su energijomis, nors tai taip pat svarbi savęs ir aplinkinio Pasaulio pažinimo pusė.

O visa kaltė tenka Pasirinkimui, kurį žmogus padarė. Gyvenimo Vibracija ląstelių lygmenyje yra nesibaigiantis adenozin 5' trifosfato (ATR) virtimo į adenozindifosfatą (ADP) procesas. Nesibaigiantis energijos In virtimas į energiją Jang – svyruoklės svyravimas nuo pliuso link minuso – ir yra Amžinas Gyvenimo Variklis, jeigu savo neprotingais veiksmais į jį nesikiša pats žmogus. Todėl, kad sustabdžius šią reakciją, paleisti ją jau nebe įmanoma. 

Gyvenimo vibracija Dievo Lygmenyje yra ta pati svyruoklė, svyruojanti tarp Pasaulio ir Antipasaulio, tarp Būties ir Nebūties, tarp Gyvenimo ir mirties. Viskas priklauso nuo to, kokį kelią pasirinks pats žmogus. Atrodytų, Gyvenimas ir mirtis – neigiančios viena kitą sąvokos, absoliučiai nepalyginamos. Bet tai tik Vieningos Visumos – Būties – komponentai (iš to paties metalo lieja medalį už kovą, medalį už darbą). Jie susideda iš tų pačių plytelių, viskas priklauso nuo kryptingumo.

Ta dingstimi yra anekdotas apie tai, kad šaltkalvis, dirbantis prie konvejerio gamykloje, kurioje gamina siuvamąsias mašinas, nusprendė savo žmonai padovanoti dovaną – jo paties rankomis surinktą siuvamą mašiną. Parsinešė į namus visas detales, tačiau, kiek bevargo, gaudavosi lengvasis kulkosvaidis!

Kiekvieną minutę gyvenimas stato prieš žmogų pasirinkimo problemą, kuomet išspręsti vienokią ar kitokią situaciją reikia žengti tą ar kitą žingsnį. Kokį – paties žmogaus pasirinkimo teisė. Pasirinkimo spektras trimatėje erdvėje gana ribotas. Žmogus šioje erdvėje randasi nepasitenkinimo būsenoje, ieško amžinų Tiesų bei atramos taško – ramumo, stabilumo, tvarkos visame, bando padalinti Gyvenimą (Vieningą Visumą) į fragmentus – sudedamąsias dalis, komponentes, kad tvarkingai išrūšiuoti juos „lentynėlėse". Bet tuo pačiu jis neišvengiamai stabdo savyje Gyvenimo Vibracijas (Gyvybės švytuoklę Dievo Lygmenyje), darydamas neapgalvotą žingsnį, kurį daryti neturi teisės pats Dievas!

Gyvenimas, tuo pačiu, iš gyvo, dinamiško proceso, pavirsta statika – mirtimi (žmogus preparuoja Gyvenimą kaip varlę – turėdamas pačius geriausius norus, norėdamas išmokti prailginti Gyvenimą). Štai kodėl Visata, Kūrinija, Subtilus Pasaulis ir Dievas yra Gyvybės Šaltinis ir pati Gyvybė, o mirtis – tai žmogaus išradimas, savotiškas žalingas įprotis, stereotipas.  

Apokalipsė  duota tam, kad atpratinti mus nuo šių stereotipų, grąžinant mums nemirtingumą. Galų gale, žmogus ateina į Žemę mokytis, kaip į universitetą. Prieš tai jis praeina visus galimus pokalbius, išlaiko egzaminus, stulbinantį konkursą. O po to, kaip pakvaišęs nuo gyvenimo įspūdžių pilnybės studentas, pasileidžia lėbauti – restoranai, merginos ir t. t., švaistydamas tėvų pinigus. Kas su juo atsitinka toliau? Atleidimas iš universiteto už nepažangumą!

Lygiai taip pat ir žmogus. Savo nenorėjimu pažinti Gyvenimą visame Jo pilnume, nenorėjimu rūpintis Jo vibracijų palaikymu savyje, jis vienareikšmiškai pareiškia apie savo nesutikimą mokytis, pasirinkdamas orientyru svyruoklės judėjimą į Nebūties pusę, kas Subtiliam Pasauliui reiškia prašymą pasiimti jį iš Žemės. O tai, kad po šio pasirinkimo automatiškai seka mažai patraukli ir nusikaltusiam visiškai nepriimtina atleidimo procedūra – jau nieko nebejaudina!

Tam, kad kokybiškai ir kiekybiškai pakeisti savo Gyvenimą, gauti patikimą sveikatą ir prailginti gyvenimo metus (labai norint – iki begalybės), žmogus turi nustoti  būti vartotoju,  beprasmiškai švaistančiu, sklaidančiu Dievo Energiją. Reikia išmokti dirbti savo kūrybinę psichinę energiją, rinkti ją, kaupti, kad jos pagalba prailginti Gyvenimo metus. Sumanus, racionalus savo psichinės energijos panaudojimas yra raktas atverti unikalias potencialias Žmogaus galimybes,  jo Neliečiamoji Atsarga.

Visi žemiški mokslai ir doktrinos yra statika. Valdyti dinamiką statikos pagalba – toks pat neįmanomas dalykas, kaip numirėliui valdyti gyvą žmogų!

Įsisavinę pirmąsias keturias Sistemos dalis, jūs prieisite prie galimybės valdyti savo psichinę energiją (savo Šventąją Dvasią), o tai jau pirmasis žingsnis į ne mirtingumą. Šis mokėjimas ir yra praktinė Dvasingumo prasmė. Būtent šių įgūdžių moko visa Mūsų Sistema.

Būtina atminti, kad noras gauti sveikatą ir ne mirtingumą turi būti pateisintas, ir jeigu Sąmonė apribota ir orientuota tenkinti savo emocijas, jausmus, norus, egoistinius poreikius, tai toks žmogus, gavus ne mirtingumą, nežinos ką su juo daryti. Prisiminkite pasaką apie Kaščejų Nemirtingąjį: jis, nepajungęs savo dešiniojo pusrutulio, neišlavinęs neokortekso, panaudojo savo dovaną visokioms kvailystėms, daryti blogį kitiems. Natūralu, jeigu žmogus orientuoja savo pasirinkimą savo egoistinių tikslų tenkinimui, tai nemirtingumo negaus jokiu būdu!

Plėsdamas savo, Pasaulio suvokimo galimybes, nuolat mokydamasis, dirbdamas su savimi, žmogus mokosi orientuoti  Sąmonę į visą Visatą, į Dievo Užduotis, tampa Jo padėjėju ir kaip apdovanojimą gauna teisę ne mirtingumui. Tai yra ne mirtingumą galima gauti tik per nuolatini mokymąsi bei kasdieninį darbą. Mokymasis padeda didint savo intelektą, gauti ir plėsti žinias apie Tikrąjį Pasaulį, tapti Gyvenimo Kūrėju. Toks darbas padeda žmogui pakeisti Karmą ir atjungti jos veikimą. Jeigu pavyksta tai padaryti, nauja būsena patvirtina, kad jis visiškai nebepriklauso Karmos jurisdikcijai ir prisijungė prie kūrybiškų Būties programų.

Tačiau negalvokite, kad visą tai galima gauti kartą ir visam laikui! Jeigu žmogus nutraukia mokslą ir darbą, stabdydamas savo evoliucinį vystymą, jis pradeda pagreitintais tempais eikvoti psichinę energiją – savo įdirbtą ir Dievo. Natūralu, vėl įsijungia Karma, jis yra griaunamas toliau...

Jūs turite suprasti, kad pasirinkę Kūrybos bei Ne mirtingumo Kelią, jūs pasmerkiate save nuolatiniam darbui ir mokymuisi. Bet tai nėra keblu: toks darbas duoda nė su kuo nepalyginamą kūrybos bei kūrimo džiaugsmą – savęs kaip Asmenybės formavimą. Būtent to dėka žmogus patiria Tikrojo Gyvenimo malonumus. Tai ir yra ta būsena, kurią žmonės vadina Amžina Palaima ir rojaus malonumu. Tiktai tada Gyvenimas dovanoja žmogui, esančiam tokioje būsenoje, viską, ko jam reikia, ir tokiame kiekyje, koks jam reikalingas. Jis gauna viską pirmu pareikalavimu, kaip iš gausybės rago!