Žemėje gyvybė išsivysčiusi iš gyvulinių formų pagal išlikimo dėsnį. Stiprieji nugali silpnuosius. Žmogaus protas sukūrė jėgos, konkurencijos, prievartos pasaulį. Jaunos sielos tokioje terpėje žūva arba suserga. Jos čia gimti nenori. Prote kyla konfliktas. Dievas nori vieno, o žmogus kito. Taip yra pagal proto dėsnius. Tačiau čia veikia ir kiti dėsniai, kuriuos išstudijavęs žmogus (pagal ezoterinius mokymus) pereina į dvasinius pasaulius. Taigi šis mokymosi etapas kaip ir neišvengiamas. (Virgio trigrašis:  Žmogaus protas nesukūrė tokio pasaulio. Tai demono pasaulis, kuriame mes laikinai svečiuose. Tokie materijos dėsniai. Bet protas, kaip jo dalis, stengsis vykdyti jo valią visada. Per protą žmonės ir paklūsta demonams. Na o kas liečia pačias Sielas, tai jos idealios, tobulos ir amžinos. Tai Dievo dalis mumyse. Bet, sakysime taip, ta dalelė kol kas pradžioje būna dar neaktyvuota. O aktyvavimo katalizatorius – mūsų nuoširdus pasirinkimas dvasingumo linkme. Šventaisiais tampama būtent čia Žemėje, o ne Danguje. Ar Dievas gali sirgti? Sielos negali nei žūti, nei tuo labiau sirgti, nes tai, kaip išsireikšta, veikia visai kiti, ne materijos dėsniai. Ir ne žmogus nori kito nei Dievas, o būtent jo protas, jei asmenybė pilnai asocijuoja save tik su juo, jei vairuotojui vadovauja automobilio borto kompiuteris, sakant kad jis tik ratas, o ne vairuotojas.)

1. Rusijos gydovas Nikolajus Peičevas teigia, kad žmogus turi protą (biologinį kompiuterį), sąmonę (suvokimą) (Virgio trigrašis: kompiuterinę programą. Be to, vieną iš primityviausių, tarp tų, kurios pas jį yra.) ir pasąmonę (savo dvasinių žinių biblioteką).(Virgio trigrašis: Pasąmonė tėra – mažai šiandienai žinoma subtili esybės riba. Šiek tiek ne taip paspausi – gali visam gyvenimui padaryti žmogų tik paklusniu materijos vergu. O perspausi – dvasia išsiverš, susilies su savo sąmone, materija.) Gyvenant agresyvioje terpėje žmogaus mąstymo aparatas užsiteršia tamsiomis energijomis ir suserga (neurozės, psichinės ligos).

2. Jaunos sielos kaip mažo galingumo lemputės. Jų sąmonės šviesa nedidelė, supratingumas mažas, įveikti sunkumus jos nemoka ir nenori; viską mato dualumo principu: geras - blogas. Jos nori nuolat žaisti lengvus gyvenimus. Kiekviena nežinoma situacija, kiekvienas sunkumas joms kelia stresą. Prote ir pasąmonėje kaupiasi negatyvios energijos, atsiranda sunkios būsenos, kurios slopinamos alkoholiu, narkotikais, vaistais. Pagal Visatos taisykles, kuo senesnė siela, tuo sudėtingesnį gyvenimą gauna. Senos sielos taip pat įsivelia į tamsias energijas. (Virgio trigrašis: Pagal Visatos dėsnius, kuo daugiau įsikūnijimų praeina Siela, tuo storesnį užsiaugina apvalkalą iš buvusių asmenybių, tai yra - subasmenybių. Ir kuo tos buvusios asmenybės buvo, sakysime taip, "juodesnės", tuo tas apvalkalas bus tirštesnis ir per jį sunkiau prasimušti Šviesai nuo Sielos iki sekančios asmenybės-dvasios. O jei buvusios Sielos asmenybės buvo dvasiškai aktyvios, spurdėjo tikslo link ir net sugebėjo pramušti skylę Sielos apvalkale, tai žinoma, sekanti asmenybė gaus iš karto daugiau Šviesos ir jei bus žymiai lengviau užbaigti darbą, tai yra Sielos apvaisinimą. Jos apdalinimą individualybe, kai asmenybės vibracijos pasiekia reikiamą lygį. Dievo pasaulyje nėra jokių skirstymų į praeitį, ateitį ,ar dabartį, erdvę.  Nes to ten ir nėra aplamai. Todėl, nėra nei senų, nei jokių jaunų Sielų. Viskas amžina čia ir dabar. Šioje vietoje ezoterikai dažnai painiojasi, neskiriant dviejų žmogaus dvasinių sudedamųjų. Tai yra Sielos ir dvasios-asmenybės. Sielos tai dvasinio pasaulio tobulos dalelės mumyse ir jos tikrai nieko nenori žaisti, jokių gyvenimų, nei lengvų, nei sunkių. Ir streso joms nekelia jokie materijos žaidimai, nes tai neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu. Tai, jei išsireikšti moksliškai - antimaterija mumyse. Jų tikslas vienas - grįžti ten, iš kur atkeliavo, tai yra į Dievo pasaulį pilnai subrendus individualiai, kartu su asmenybe. Na o štai asmenybės-dvasios, gali visada rinktis, ką jos ir daro.)

3. Kaip atrodo tamsi būsena? Pagal N. Peičevą, žmogus galvos momenėlio srityje energetiniu kanalu susijęs su Dievo energija. Taip Dievas maitina savo vaikus. Jei pasąmonė pernelyg užsiteršusi šiukšlėmis (tamsiomis energijomis), kanalas užsikemša, ir žmogus negauna energijos iš Visatos. Širdyje pasidaro šalta, krinta kraujo spaudimas, smegenis spaudžia tamsios energijos. Žmogus neturi jėgų gyventi. Pagal ezoterinius mokymus, jei žmogus nuolat skleidžia negatyvias būsenas, dangiškieji mokytojai specialiai blokuoja tokios sielos kanalus įvairiomis dvasinėmis konstrukcijomis, kad nebūtų teršiami dvasiniai pasauliai. Tokiu būdu žmogus lieka savo negatyvioje energijoje, o dangiškos energijos negauna. Nuosava negatyvi energija pradeda kankinti žmogų. (Virgio trigrašis: Iš esmės, bet kokia išorinė problema, kurią jūs rimtai priimate, yra tik jūsų vidinė problema, asmeninis vidinis konfliktas, tarp tavęs ir tavo gyvuliško. Viskas jumyse gerbiamieji. Gamtoje egzistuoja taip vadinamas atspindžio dėsnis. Jis vienodai veikia visiems, kaip konkrečiai individo sąmonei, taip ir žmonių visuomenės sąmonei bendrai. Pagal jį, jei galvoji apie blogą, arba kam nors linki to blogio, tai tada, ką bedarytum toliau, tokios mintys, kaip koks bumerangas, su triguba jėga būtinai sugrįš pas skleidėją, kuris sustiprino jas dėmesio jėga ir suduos būtent per pačią silpniausią vietą, pačią skaudžiausią vietą, esančią nuosavose jo baimėse. Ir tai visai ne Dievas ar kokie nors "Mokytojai" kaip nors baudžia, atjungia ir tt. Tai žmonės patys save baudžia ir patys save apdalina negatyviomis bauginančiomis mintimis. Jokie mokytojai nieko niekada neblokuoja ir tai neįmanoma, pagal visus dvasinius dėsnius pirmiausia. Niekas niekada neatimama ir per prievarta nieko nebrukama. Tik pats žmogus tai gali. Niekas neturi teisės kištis ir koreguoti ar kaip nors įtakoti žmogaus pasirinkimo. O antra, asmenybė, kuri dar neapsijungė su Siela, Dievo pasauliui iš vis nematoma ir nepastebima. Tai tas pats, kaip spermatozoidas, kuris gal būt taps gyvybe kam nors, jei apvaisins kiaušialąstę -Siela. Ar jūs labai rūpinatės ir stebite spermatozoidus, ar juos kaip nors blokuojate ir ar jie gali kaip nors įtakoti žmogui? Bet štai kada spermatozoidas pasiekia savo tikslą, apvaisina kiaušialąstę, tada taip, mes rūpinamės savo vaiku ir suteikiame jam vardą. Taip ir dvasiniam pasauliui, tampame matomais tik susijungus su jo dalimi, tai yra Siela. O visa kita - tik proto žaidimai, dėmesio atitraukimui nuo pagrindinio tikslo.)

Sunkios būsenos užeina stichiškai, nes jas netikėtai iššaukia negatyvūs dirgikliai (negatyvi TV informacija, žemų dažnių muzika ir t.t. ) Žmogus nežino, kas su juo vyksta, jį krečia šaltis. Būsena gali prasidėti nuo proto nerimo. Ji trunka nuo 10 min. iki ištisinės (kelių mėnesių ir ilgiau). Priklausomai nuo to, kiek užteršta pasąmonė. (Virgio trigrašis: Stichiškai ir netikėtai nevyksta nieko šiame pasaulyje. Net plaukas nenukrenta šiaip sau. Atsitiktinumų niekada ir niekur nebūna. Atsitiktinumas, arba taip vadinamas stichinis atvejis – tai tik visada dėsningos atitinkamos pasekmės, nekontroliuojamų minčių. Kam suteikia dėmesį, tą žmogus ir gauna. Ką pasėja pats, tą ir pjauna ir visiškai nesvarbu ar tą jis supranta, pripažįsta ar ne. Toks jo paties pasirinkimas. Pasąmonė – tai besąlygiškai galinga, bet kvaila jėga. Ji nesupranta, kas tai yra “gera”, o kas yra “bloga” mintis. Jei bet kokia mintis – tai asmenybės įsakymas, kurį reikia būtinai vykdyti. Apie ką dažniausia galvoja žmogus, tą gyvenime jis ir gauna nuo pasąmonės. Aplinkybių labirintai, kurie sudaro visas sąlygas mažesnio pasipriešinimo pusėn, yra ne kas kita, kaip asmeniškas pasąmoninis pasirinkimas.. Ta jėgą gali išnaudoti ir kuriant ir griaunant. Jėga ji ir yra jėga, viskas priklauso tik nuo to, kur ją panaudos, ką pasirinks asmenybė.)

4. Ką su tuo daryti? Medicina sako, kad šios būsenos neišgydomos ir siūlo antidepresantus. Pagal N. Peičevo metodiką:

Pirma, reikia išsivalyti pasąmonę.

Antra, nebekaupti tamsių energijų, viskam Dievo valia.

Trečia, suvokti savo vietą pasaulėdaroje.

5. Kaip valyti pasąmonę. Kai užeina sunki būsena, užmerkti akis ir paprašyti pasąmonę parodyti, kas spaudžia širdį. Iškyla tamsus vaizdas, kai pats žmogus kažką nuskriaudė arba jis pats buvo auka. Peržiūrėti situaciją ne proto, o širdies akimis, atsiskleidžia kita prasmė. Ją atskleidžia intuicija - Dievo balsas. Paprastai tą pajutusi širdis ima graudžiai verkti. Išeinanti kančia apvalo širdį. N. Peičevas dar siūlo skausmą iš pasąmonės ir širdies garsiai išspjauti, išrėkti, kad kūne neliktų tamsių energijų. Pvz., mane nuolat įžeidinėjo ir skriaudė žmogus. Pamatyti dvasios akimis, kad Dievas per tą žmogų mane grūdino, padėkoti už pamokas ir atsisveikinti su skausmu, kerštu, agresija N. Peičevas siūlo su valdžios-jėgos- proto žmonėmis bendrauti kuo mažiau, nes jie siurbia gyvybinę energiją, ją išderina. (Virgio trigrašis: Ar galima išspjauti mintis? Joms tik galima suteikti dėmesį ar ne ir viskas. Širdis neturi nei akių, nei ausų, kad ką nors girdėti ar matyti, o tuo labiau verkti. Tai viso labo tik kūno organas, kraujo pumpavimo siurblys. Kad ir gyvybiškai svarbus organas, tačiau tik organas, daugiau nieko. Jis neturi nieko bendro su dvasiniu pasauliu ir dvasingumu aplamai. Daugelis sakys: "Bet kaip gi, juk nuo senų laikų širdis garbinama kaip dvasinė sudedamoji?"  Tačiau visa tai planingai įdiegtas melas, su vieninteliu tikslu - nukreipti žmones klystkeliais. Žinoma, kai atlieka pavyzdžiui visiems gerai žinomą "Jėzaus maldą" ir susikoncentruoja į širdį, tikrai ir tyrai tikintys, anksčiau ar vėliau vis tiek atveria dvasinius kanalus. Bet tai tik todėl, kas širdis yra tampriai energetiškai susijusi su saulės rezginiu, ties kuriuo ir sukoncentruota Siela. Žinoma ne fiziniame tokiame taške, energetinėje, subtilioje žmogaus struktūroje. Tačiau daugelis per tokias stiprias koncentracijas į širdį nesunkiai įsigyja ir infarktus. Kam eiti aplinkui per širdį, kai tą patį galima pasiekti tiesiogiai, koncentruojantis į saulės rezginį - į Sielą? Ir kam malda, kai galima atlikti tiesiogiai dvasine praktiką, kad ir "lotoso žiedas". Velnias gudrus ir klastingas. Jis visada stengsis nukreipti žmogų nuo tiesaus kelio į laisvę. Jei visi išeis, jo tas pasaulis žlugs, kaip ir visa kas laikina.)

Taip tamsius vaizdus rauti iš pasąmonės tada, kai užeina bloga būsena. Tai gali trukti pusę metų ir ilgiau. (Virgio trigrašis: Rauti galima burokus, morkas ar dar ką nors materialaus. Tačiau, rauti tai, kas neapčiuopiama ir nejaučiama? Kaip pavyzdžiui mintys gali būti raunamos? - neįmanoma. Tai būtų tas pats, kas su plaktuku bandyti pramušti skylę į dvasinį pasaulį - tik tuščias oro drebinimas, kurio niekas, joks Dievas neišgirs. Taigi, reikia ne rauti ką nors, o nesuteikti daugiau dėmesio tokioms mintims. Jų ir nesustabdysi, nei kontroliuosi. Viskas ką mes galim, nesuteikti joms dėmesio, o tiksliau suteikti dėmesį kitokioms mintims. To reikia mokytis, kiekvieną sekundę stengtis kontroliuoti besibraunančias į jūsų sąmonę mintis. Tai ir yra dvasinis darbas pačiam su savimi. Kas yra žymiai svarbiau ir reikšmingiau dvasiai, nei oro drebinimas kad ir beprasmėmis maldomis pavyzdžiui ko nors prašant materialaus. Svarbiausia – tai Dievas, Meilė. Kas Meilėje, tam yra nežinoma jokia baimė, todėl toks žmogus gyvena visiškai kitoje realybės bangoje, kitame dažnyje. Pas jį viskas jau kitaip, pradedant nuo vidinio pasaulio ir užbaigiant išoriniu, būtimi. Jis gyvena tik aukščiausios Meilės mintyse, visada apsuptas Dieviška jėga. Todėl likimas visada būna daugiau nei nuolankus jam, kad ir kokie išoriniai kataklizmai nepersekiotų.)

6. Pagal N. Peičevą, kai šiukšlės išvalomos, 7 čakra arba kanalas virš galvos visiškai atsidaro, žmogus iš Visatos gauna švarią energiją. Pasąmonės šiukšlės valomos ir miego metu. Kai žmogaus galva prašviesėja, neurozės praeina. Visata jam kuria naujus įvykius. Asmuo išeina iš izoliacijos. (Virgio trigrašis:Tikslingai nukreipiant koncentruotą dėmesį į saulės rezginį, pabrėžiu, tik su teigiamais jausmais, įvyksta savotiškas nervinių galūnių dirginimas, tame tarpe ir Vagus nervo, vieno, iš dvylikos kaukolės nervų porų. Po klajojančio nervo sudirginimo, signalai per jį perduodami į galvos smegenis. Ir praeinant per smegenų skirstomuosius sluoksnius patenka būtent į hipothalamus. Lietuviškai pagumburis, yra tarpinių smegenų dalis, esantis po gumburu (pagal tai ir pavadinimas) Hipothalamus – aukščiausias smegenų centras, kuriame surenkami visi duomenys apie organizmo vidinę būseną. Tai tarsi tarpininkas, tarp nervų sistemos, vidinių organų, medžiaginių skysčių ir aš dar pridėčiau, jog tai ir energijos performuotojas. Na ir žinoma, hipothalamus koordinuoja pačias įvairiausias nervinės veiklos formas, pradedant nuo budrumo būsenos, miego ir užbaigiant teigiamų ir neigiamų emocijų formavimu, organizmo reakcijas, elgesį adaptacijos metu. Būtent hipothalamuse yra du seniausi centrai. Jei į žmogaus kaukolę žiūrėti iš viršaus, tai tie centrai, kartu su kankorėžine liauka, sudaro savotišką trikampį, kurio viršūnė – epifizas. Skirtingais laikais tie centrai vadinosi įvairiai, bet jų esmė nuo to nesikeitė. Vieni iš senovės rankraščiuose minimų pavadinimų, – “agatodemonas” ir “kakodemonas”. Agatodemonas stimuliuoja teigiamų minčių užgimimą, o kakodemonas – neigiamų minčių. Duotieji centrai, tai – subtilios materijos savotiški čakranai. Tokios būtent subtilios materijos prigimties ir yra mūsų mintys. Tai tarsi savotiškas puslaidininkis, tarp subtilios materijos ir  grubesnės nervinės sistemos. Tie centrai priima nervinės sistemos signalus, juos performuojant į subtilią materiją ir tuo pat metu patys gali koduoti informaciją į signalą, kaip sakoma, per nervinius kanalus, siusti “minties įsakymą”. Stimuliuojant agatodemono centrą duota meilės energijos rūšimi, paprasčiau sakant, “Meilės” energija, žmogus ir jaučia palaimos būseną, jaučia vidinį visą apimantį džiaugsmą, laimę. Pakanka žmogui savo dėmesį susilpninti, arba iš vis pilnai nukreipti dėmesį į savo Gyvuliško jausmus ir poreikius, kai momentaliai įvyksta jau būtent kakodemono žybsnis ir jis stimuliuojamas. Tai pradžioje ir pasireiškia negatyvių minčių atsiradimu, kokių tai neigiamų emocijų sužadinimu. Iš čia dažniausia ir gimsta įvairios abejonės. Prašau ypatingai pasižymėti tai, kai suteiki tokioms negatyvioms mintims savo dėmesio jėgą – kaip duotos sintezės pasekmė, įvyksta eilės kitų nervų sistemos centrų sudirginimas, dėl ko žmogus ir puola į depresiją, atsiranda prislėgtumas, agresija. Po to toks dėmesio užgrobimas negatyviomis mintimis tik dar daugiau sustiprėja, tuo pačiu, dar stipriau stimuliuojant jau tik kakodemono centrą. Gaunasi savotiškas uždaras, užburtas ratas. Ir žmogus, kaip sakoma, vėl patenka į savo Gyvuliško prado nupintas pinkles.

Jei kontroliuoti savo emocijas, mintis, savo dėmesio jėgą, didžią laiko dalį, o dar geriau pastoviai, būti Meilės būsenoje, lokalizuojant tą jausmą saulės rezginio srityje, tai galima pasiekti sekančio rezultato.  Agatodemono centro pastovi stimuliacija ir dirginimas sustiprina jo darbą, įjungiant atitinkamus mechanizmus, kurie nuslopiną mažą šalutinį kakodemono centro stimuliavimą. To pasekoje atsilaisvina atitinkama energija, kuri dar labiau staigiai sustiprina agatodemono darbą, kas savo ruoštu atveda prie energetinio žybsnio, aktyviai stimuliuojančio kankorėžinės liaukos darbą. Ją dar vadina epifizu arba penialine liauka. Paprasčiau tariant, pakeitus banginį savo vibracinį dažnį, pas žmogų atsiveria dvasiniai matymai, arba kaip vadinama Rytuose – “Trečioji akis”. Na o tai savo ruoštu padeda atsiskleisti, prabusti, prasimušti kolosalioms Sielos jėgoms. Žmogus ne tik keičiasi viduje, jam atsiveria tikrų žinių saugykla, aukščiausių pasaulių realijos ir tt...)

7. Kaip išsiaiškinti savo vietą pasaulėdaroje. Užmerkti akis ir paprašyti savo dvasinių Mokytojų, kurie gyvena aukštenių dažnių erdvėse, parodyti, kokia mano vieta Žemėje.

Atsakymas ateis vaizdų pavidalu arba sapne. Gal žmogus turi įveikti sunkią ligą ir padėti kitiems pasveikti. Gal slaugydamas kitus jis turi įgyti jautrumo, empatijos. Gal turi pabūti nusikaltėlio, kerštautojo kailyje, kad nesmerktų kitų. Norėdamas pasveikti, žmogus turi pradėti gyventi ne pagal proto- jėgos, o pagal širdies principus. (Virgio trigrašis: Ne širdies, o dvasios principus ir tai didelis skirtumas. Nereikia maišyti materijos ten, kur veikia dvasios dėsniai. Juk gyvenimas stato įvairiausius barjerus, kokius tik galima sau įsivaizduoti. Ir viskas tik dėl to, kad tave sulaikyti. Kuo žmogus tampa aukštesnis dvasiškai, tuo rimtesni būna barjerai jam. O kada jam giliai nusispjauti į juos, jie paprasčiausiai dingsta, kaip miražas, kaip iliuzija. Pagal faktą jų nėra. Kada žmogus papuola į savo gyvuliško prado spąstus, tai sako apie tai, jog jis materialus, kad jis kol kas konflikte pats su savimi ir dar pilnai nepriklauso dvasingumui. Kada žmogus taip pasiduoda, vadinasi jis dar ir nevertas palikti šio pragaro, demono pasaulio. O demonas, tai yra, sąmonė, laikysis jo įsikibusi iki paskutinio. Prasmė čia tokia, kad reikia mokėti teisingai išeiti iš gyvuliško prado sumodeliuotų situacijų, išsaugojant “lotos žiedelį” Meilės šilumoje. Žmogus per gyvenimą bėga tarsi per mišką, knibždantį materialaus prado mintimis. Ir tokiame miške labai daug gaudyklių, spąstų, išstatytų tinklų, iškastų duobių. Todėl žmogus turi bėgti su atmerktomis ir aiškiai reginčiomis akimis. Turi išmokti išsisukti iš spąstų ir matyti tas kliūtis, suprasti, kad visa tai ne jo ir ne jam...)

Pagal  www.peichev.com

Apibendrinimas.

Protas - kompiuteris orientuotis šiame pasaulyje. Jei kiekvieną situaciją protas vertina kaip blogį ar nelaimę, kompiuterio atmintinėje kaupiasi vien negatyvi informacija. Protas apsivelia tamsia energija, Visata tokį kompiuterį blokuoja, neduoda jam energijos. Vystymasis nebevyksta, ryšiai su Visata nutrūksta. Protas žmogų veda neteisingu keliu. Širdis tą jaučia ir šąla. Žmogaus protas gali būti suktas, savanaudis, jis nori būti išskirtinis, nori emocinio komforto. O širdis nori meilės. Jeigu vedamas proto, eini ne į tą pusę, depresija sustabdo. Kosmoso energijos kranelis užsidaro, žmogus neturi energijos gyventi, pradeda sirgti. Susergam, nes nežinom energetinių dėsnių. Liga priverčia juos studijuoti. Pasąmonė-žinių saugykla, už kurią po mirties reikės atsiskaityti. Tikriausiai, nekas, jei joje veisis visokie parazitai: kerštas, neapykanta, pavydas, puikybė. Galva iš esmės negali sirgti, jei ji šviesi. (Virgio trigrašis: Taip, protas kompiuteris, bet ne šeimininkas. Širdis nieko nejaučia iš tikro, bet ji pajaus fizinius skausmus nuo perkrovos, jei energiją, tai yra dėmesį sukoncentruosime tik į ją. Iš esmės, kaip tik galva ir širdis gali sirgti, o štai Siela ir dvasia - ne. Ir atsakyti po mirties teks būtent asmenybei-dvasiai, už savo pasirinkimus, kaip čia vadinama " sukauptas žinias", o tiksliau Gyvuliško prado savybes, kurios buvo deklaruojamos žmogaus, suteikiant tam savo dėmesį.)

Problemą dar padidina tas faktas, kad Lietuva sunkiai iš agrarinės visuomenės pereina į informacinę. Čia mentalitetas vystosi labai lėtai. Dėl stagnacijos šalis beveik nesivysto. Žmonės neturi ką veikti, todėl aptarinėja, apkalbinėja vieni kitus. Mažas įvykis išpučiamas iki pasaulinės katastrofos.Todėl aukos patiria milžiniškus stresus, kurie kaupiasi pasąmonėje. Po virtinės nesėkmių žmogus paniškai bijo pokyčių. Pagal Peičevą, Žemėje taip bloga gyventi dėl to, jog žmonės gyvena protu, ne širdimi. Jis siūlo nebendrauti su biorobotais pavirtusiais žmonėmis, o į savo gyvenimą pritraukti kuo daugiau žmonių, gyvenančių pagal širdies dėsnius. (Virgio trigrašis:Dvasingumui atsirasti neturi reikšmės nei vieta, nei profesija, nei socialinė padėtis, nei dar kas nors materialaus. Viskas priklauso tik nuo žmogaus pasirinkimo, kam jis atiduoda savo dėmesį. Žmonės visada turi ką veikti, bet jie dažniausiai tingi. Informacija duota, tingi keistis, dirbti su savimi, patogiau gulint paskaitinėti ezoterikos "šedevrus" ir tuo bandyti nuraminti savo Sielos laisvės troškimą. Nors iš tikro to niekada nenuramins, kol patys nesusijungs su ja. Žmonės dažniausiai tik vaidina išoriškai tikėjimą Dievu, bet iš tikro netiki, negyveno tuo. Daugelis iš jų ant savęs užsideda įvairią atributiką, spalvingus rūbus, bet, iš esmės, visa tai tik aktorystė, vaidyba aplinkiniams dėl puikybės. Juk tikras tikėjimas į Dievą – tai vidinė žmogaus švara. Todėl, jei tavyje dominuoja tik gyvuliška, mintys apie nesibaigiantį materialų kaupimą, tai nors ir kaip išoriškai neužsiimtum savo “angeliška” natūra, melsdamasis, vykdant apeigas, atliekant meditacijas, visos pastangos bus absoliučiai nulinės. Vartai gali atsiverti tik per vidinį dvasingą darbą, pastovų nuoširdų norą, pripildytą tavo švariu tikėjimu ir Meile. O epifizas yra ne tik žmogaus kūno šeimininkas, bet ir  savotiški Vartai į dvasinį, žymiai aukštesnį pasaulį, tai savotiškas Portalas, kaip mėgstama šiuolaikiškai vadinti. Taip kad bet kokie sąmonės būsenos pasikeitimai vyksta būtent kontroliuojant epifizui. Kas panorės, visada atras tas žinias savyje pats, be to, tai gali atlikti bet kokiu laiku, nepriklausomai nuo bendro žmonijos išsivystymo lygio.

Kada žmogus atsiveria Dievui su Meile, tai Dievo meilė jį ir saugo, kokiu keliu jis neitų. Svarbiausia – siekis kelyje. Tada anksčiau ar vėliau ieškantis ateis prie norimų ir siekiamų rezultatų. Iš esmės, jei žmogus tvirtas savo dvasiniame vystymesi ir net mintyse neleidžia kokių nors abejonių, tai viskas veikia būtent taip, kaip ir turi veikti. Jei žmogus tampa tikrai vidiniai laisvu, atmetant viską, apart Meilės kitam ir Meilės Dievui, dingsta bet kokios rezgamos materijos pinklės ir grandinės, nes visa tai tik – iliuzija. Esantis Dieve žmogus – visiškai laisvas nuo bet kokių abejonių. Iš esmės, įgijus Dievą savyje, įgyja save tikrą, savo amžiną laimę, nesulyginama nei su bet kokiu žemišku malonumu.)