Tikėjimas - priemonė, kvailių apgaulei. Religija ir tikėjimas, tai ne vienas ir tas pats. Žodis religija (lotyniškai religion) reiškia - ryšys. Ryšys su kažkuo.Tikėjimas neįeina į religijos supratimą. Ne visos religijos reikalauja tikėjimo.Yra religijų, kurių bazinį pagrindą sudaro tikėjimas ir tokios kurių žinios. Krikščionybė-religija, kurios bazinį pagrindą sudaro aklas tikėjimas ir likę grūdeliai žinių, kaip ir bet kurioje. Tai daugiau valdžios ramstis.
Tikėjimas patogus tiems žmonėms, kurių galva sunkiai dirba. Jiems lengviau aklai tikėti nieko negalvojant. Tikėjimas-baisus ginklas žmonių mulkinimui. Tikrai tikintis žmogus baisus savo fanatizmu, nesugebėjimu ne tik kad suprasti, bet ir išklausyti kitokį požiūrį. Tikėjimas pilnai sukausto mastymą. Tikrai ir šventai tikintis žmogus yra "zombis", praradęs žmogišką esmę, esantis beprotišku ginklu, rankose tų, kas jį pririšo prie vienokio ar kitokio tikėjimo. Jeigu ir neimti visiškus tikėjimo fanatikus o paimti paprastą krikščionį, lengvai pastebėsit jo nepilnavertiškumą. Jis nemoka kritiškai mąstyti. Nuo vaikystės jį pripratino tikėti. Tokie žmonės labai patogūs bet kuriam despotiškam režimui.
Visos religijos nesusikuria nuo nulio ar švaraus lapo. Pagrindinės idėjos (kvailos ir protingos) paimamos iš prieš tai buvusių religijų. Judaizmas ir krikščionybė dauguma savo idėjų ir principų pavogė, iš arijų vedizmo (žinojimo religijos) tikslingai ir neribotai jas iškraipant. Komunizmas daugumą paėmė iš krikščionybės su minimaliais pakeitimais.
Žmonės nesuprasdami ir nežinodami kokių žodžių pagalba būdavo iššaukiamas reikiamas rezonansas, meldėsi beprasmiškai. Tuo pačiu pasiektas ir antras priešų tikslas, nes melsdamasis bus paklusnus ir vis tikėsis pagalbos iš dievų, kurios niekada negaus. Svarbu kad jam nekiltų teisingų minčių, susitaikytų su savo kaip vergo likimų.

 Ką tai reiškė kryžius rate, pabandysim išsiaiškinti. Apskritimas - Ra ženklas, dvasios, to kas iš dvasinio pasaulio. Kryžius - žmogaus ženklas. kaip dualumo simbolis. Žmogus turintis dvasinį ir materialų pradą. Apskritimai kryžiaus galuose - keturios žmogaus būtybės, dar vadinamos pasaulio dalimis, centre - Siela.
 

Vyskupiška Inkvizicijos institucija buvo sukurta apie 1134 metus, popiežiaus Gregory VII - tojo įsakymu bule "Ad abolendam". Kuomet Pietų Prancūzijos vyskupams buvo pavesta kova su  Katarų mokymu ('erezija').Kas tokie Katarai? Šiuolaikinė isTorija vadina juos sektantais kiti krikščioniais, kurie rašė savo maldas lotyniškai ir t.t. Tikrieji Katarai (Albirgiečiai) - tai pagarbos verta tauta gyvenusi Oksitanijoje Magų slėnyje(dabartinės Prancūzijos teritorija, Langedokas). Ši žemės vieta pasižymi stipria energetika skleidžiama iš žemės gelmių. Katarai buvo Marijos - Magdalinos mokiniai ir pasekėjai. Jie nešė šviesos mokymo žinias (Vedizmą). Dažniausiai buvo magais, alchemikais, filosofais ar  daktarais. Tai vieni iš protingiausių ir šviesiausių to meto žmonių. Tais laikais dar veikė šviesos ir žinių apie mus supantį pasaulį šventyklos. Kiti žmonės juos vadino švariaisiais už jų sąžinės švarumą ir gerumą. Vienas iš tampierių ordino didžiųjų magistrų buvo  Žakas De Mole.

Žakas de Molė gimė 1244-ais Rahone, Jura (Vitre, Haute Saone provincijoje). Sulaukęs 21 m., 1265-ais jis įstojo į tamplierių ordiną (Beaune) ir 1298-ais tapo jo Didžiuoju magistru. Tai buvo pareigos, liudijančios galią ir prestižą, tačiau sunkios. Jis kaip ir daugelis Tamplierių ordino riterių buvo sunaikintas.

.1307-ais prasideda tamplierių persekiojimas. Pilypas Bailusis su preliminariu kaltinimu paremtu kelių degradavusių Ordino narių "atskleidimais" po Prancūziją išsiuntinėjo slaptus įsakus, nurodančius tą pačią dieną suimti visus tamplierius ir ypatingai reikliai juos ištardyti. Tai jis padavė vien savo iniciatyva, tačiau pateikdamas, tarsi bendradarbiautų su Inkvizicija. Tamplierių turtus atima ir perduoda Pilypo sąjungininkams. Žakas de Molė (1307 m. spalio 13 d.) ir daugelis kitų įmetami į kalėjimų požemius, kur 7-is metus laikomi nežmoniškomis sąlygomis ir žiauriai kankinami verčiami prisipažinti atsisakius Kristaus ir tyčiojantis iš nukryžiuotojo. Iš čia kilo ir penktadienis 13, kaip pati nelaimingiausia liaudžiai diena.

1309-ais Molė parodė didelę drąsą. Išklausydamas "liudijimus" apie tamplierių :"nuosmukį" jis pareiškė, kad apie tai nieko negirdėjo ir paprašė išklausyti mases. Teismas buvo vilkinamas. Visus įkalinimo metus Žanas de Molė liko ištikimas draugams ir kitiems riteriams. Jis atsisakė išduoti, kur yra Ordino iždas, ir kas yra jo rėmėjai.

Molė paskelbė apie tamplierių nekaltumą ir kaltinimų nepagrįstumą. Vardan tiesos jis paskelbė pasiryžęs paaukoti gyvenimą. Jis žinojo savo lemtį. Jis netrukus buvo vėl suimtas kaip "atsižadėjęs". 1314-ųjų kovo 18 d. įvyko specialusis Žako de Molė ir kitų trijų Ordino vyresniųjų teismas, pasmerkęs Mole kalėti iki gyvos galvos. Kadangi kartu su Žaku "prisipažinimo" atsižadėjo ir kitas riteris, Guy iš Auvergue. Pilypas įsakė juos dar tądien sudeginti ant laužo. Ši drąsi mirtis sukrėtė žmones, ypač kai netrukus mirė ir karalius, ir popiežius. Apie didį magistrą pasklido legendos, kad iš liepsnų jį pasiėmė pats Dievas.

 Tamplierių ordinas sukūrė savo finansinę sistemą. Tai jie pirmieji sukūrė bankų sistemą, kurios paskirtis buvo visiškai kita, ne engti žmones o padėti jiems apsiginti nuo socialinių parazitų sukurtos sistemos, kuri siekė padaryti juos finansiškai priklausomais vergais. Parazitai suprato iš kokios pusės pučia pavojingas jiems vėjas ir pasinaudodami jiems  vergaujančio Romos popiežiaus ir elgetos, gobšuolio Prancūzijos karaliaus - Pilipo gražuolio paslaugomis sunaikino šį garbingą ir šaunų mūsų protėvių ordiną. Žinoma pralaimėjus Tampliejams, jų sukurta bankų sistema, pagrindinė priemonė kovoje su parazitine sistema, pasinaudojo parazitai savo tikslams pasiekti.
Katarai irgi toliau nešė Magdalinos bei Jėzaus mokslo žinias po pasaulį, tuo užsitarnaudami bažnyčios rūstybę. Jie tapo vieni iš pirmų inkvizicijos aukų (čia irgi galite įžvelgti neatitikimą pagal bibliją, nes inkvizicija įkurta tik 1134 metais. 
 Popiežius Inokentijus trečiasis organizavo kryžiaus žygį prieš Katarus, kuris tęsėsi apie 20 metų (1209-1229 metai). Jo metu buvo sunaikinta apie 3000 000 žmonių, nuo senukų iki naujagimių. Joks genocidas negali prilygti tam, ką darė su Katarų tauta krikščionių bažnyčia. Jiems būdavo nupjaunamos įvairios kūno dalys, žiauriai kankinami ir sudeginami gyvais nesigailint nei vaikų, nei senelių, nėščių moterų.

Oficialios bažnytinės valdžios akyse katarų judėjimas buvo ypač pavojingas, nes savo mastu pranoko ankstesnius judėjimus, be to, kėsinosi reformuoti ne tik katalikišką doktriną, bet ir bažnytinės valdžios struktūrą. Ne veltui inkvizitoriai, kalbėdami apie katarų consolamentum—dvasios ugnies liežuvius (aliuziją į Apaštalų Darbų Sekmines), sarkastiškai pastebėdavo, jog geriausiu "krikštu ugnimi" katarams yra laužas.

Roma prieš juos organizavo netgi kryžiaus žygius. XIII a. pradžioje įvyko stambiausia tokia akcija, nukreipta prieš albigiečius. 1209 ir 1229 m.—tai laikotarpis, pilnas kraujo, fizinės jėgos, prievartos, laužų ir skerdynių. Katalikybės apologetas, cistersų vienuolis Cezaris Heisterbachietis taip aprašo šio žygio užuomazgą: "<…> velnio pinklių skatinama ėmė augti arba, tiksliau sakant, bręsti albigiečių erezija. Erezija buvo tokia galinga, kad tikėjimo kviečiai visoje toje šalyje, atrodė, virto paklydimo piktžolėmis. <…> Erezija taip sustiprėjo, kad netrukus užkrėtė beveik tūkstantį miestų, ir jeigu nebūtų buvusi sunaikinta ištikimuoju kardu, tai būtų apėmusi ir visą Europą. 1210-aisiais Viešpaties metais buvo raginama visoje Vokietijoje ir Prancūzijoje surengti kryžiaus žygį prieš albigiečius, ir kitais metais patraukė prieš juos daug hercogų, grafų, arkivyskupų ir kitų titulų bei vardų žmonės. <…> Atžygiavo jie prie didelio miesto, vardu Bezje, kuriame, sako, buvo daugiau kaip 100 000 žmonių, ir apsupo jį. <…> Kariai, užsidegę atkeršyti už tikėjimą, pasistatė prie sienų kopėčias ir narsiai ant jų užkopė, ir kai eretikai, paties Viešpaties įvaryti į sąmyšį, atsitraukė, jie atvėrė vartus, ir miestas buvo paimtas. Iš šauksmų supratę, kad kartu su eretikais yra ir tikratikių, jie klausė abato: 'Ką mums daryti, tėve? Mes negalime atskirti gerųjų nuo piktųjų'. Abatas atsakė: 'Muškite juos visus, nes Viešpats pats atskirs savuosius'. Ir užmušta buvo didelė daugybė tame mieste".

Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose: Minervoje sudeginta apie 140, Lavore—apie 400 žmonių. Aukomis tapdavo ir niekuo dėti žmonės, todėl tokie desperatiškai kovodavo dėl savo gyvybės. Štai siuvėjas Žanas iš Tulūzos tardomas inkvizicijos mėgino įtikinti ją savo teisumu tokiais argumentais: "Nesu kataras, nes turiu žmoną, su kuria miegu, ir turiu vaikų. Esu tikras krikščionis". Vis dėlto tribunolas pasodino jį į kalėjimą. O ten Žanas sutiko du katarus, per kurių skelbiamą Žodį atsivertė, gavo consolamentum, tai reiškia, jog jis sąmoningai pasirinko mirties nuosprendį: dalintis katarų likimu, t. y. sudegti ant laužo.

Persekiojimai versdavo katarų pamokslininkus leistis į pavojingas keliones ar net imtis kraštutinių priemonių—užmušti inkvizitorius, kaip tai atsitiko prie Avinjono. Bažnyčios atsakomoji reakcija neužtruko—1244 m. ten buvo sudeginta 210 žmonių, kai kurie iš jų tik naktį prieš mirtį, žinodami apie greitą tvirtovės kapituliaciją, priėmė consolamentum. Sudegintos buvo ir visos moterys, prieš mirtį paprašiusios leisti nusiprausti dažais užmaskuotus veidus, nes nenorėjo pasirodyti savo Viešpačiui taip "pasipuošusios". XIII a. pabaigoje Pietų Prancūzijoje nebeliko nė vieno "gero krikščionio". Šiaurės Vakarų Italijoje katarai išsilaikė net iki XV a. pradžios.

Popiežius Aleksandras IV 1252 Gegužės 15 dieną išleido bulę "Ad extirpanda" kuri visiems inkvizitoriams suteikė teisę Katalikų Bažnyčios vardu kankinti kitamanius (eretikus).Popiežius Aleksandras IV 1254 metais Italijoje įkūrė pirmąjį Inkvizicijos kabinetą. Pirmuoju inkvizitoriumi buvo paskirtas Domininkonų vienuolis ir šios katalikiškos vienuolijos steigėjas - Dominykas (1170-1221).Inkvizicinius būdus susidoroti su 'kitamaniais' perėmė ir liuteronų bažnyčia kovodama su anabaptistais;  taip pat ir Amerikos puritonai degindami "raganas".Inkvizicija tai tipiškai Katalikiška organizaciją kurią lengviausiai palyginti (tiek veiklos būdai, tiek tikslai) su Komunistų partijos represine įstaiga KGB/NKVD. Paskutinė inkvizicijos tarnyba, nutraukė savo veiklą 1820 metais Ispanijoje. Dokumentiškai Romos Katalikų bažnyčia pasmerkė myriop ir yra atsakinga, įvairiais skaičiavimais, už  9,000,000 kitaminčių nužudymą (250 metų laikotarpyje; t.y. tik raganų - pagal prof. K. Gimbutienę - 9.000. 000. O pagal - Gottfried Christian Voigt (1740-1791) kuris suskaičiavo, jog Europoje buvo nužudytos 9,442,994 raganos; Friederike Mueller-Reimerdes (1935): 9-10M; Erika Wisselinck: 6-13 milijonai. Dauguma iš šių žuvusių yra moterys, senelės, gimdyvės, poetės ... . Prie eretikų buvo priskiriami vaikai, vienišiai, žolelių rinkėjai, liaudies gydytojai ... . Paskutinė ragana buvo sudeginta 1782 metais. Lietuvoje katalikų bažnyčia  "raganas" degino dar XVIII amžiuje.
Romos Katalikų bažnyčia dažniausiai naudojo sekančius kankinimo būdus:
- Judo kėde: Piramidės pavidalo "kėdė". Kaltinamas erezija žmogus virvių pagalba būdavo užkeliamas ant jos viršūnės ir lėtai leidžiamas žemyn draskant žarnyną.

Galvos spaustuvė: galva įspaudžiama į ypatingą varstotą ir spaudžiamą tol kol dantys sutrupa. Iš pradžių galvos kaulai pradeda trūkinėti, galiausiai iššoka akys.

Kriaušė: buvo įkišama į burną ar lytinius organus ('raganoms/raganiams') ir sukama. Plėsdamasi 'kriaušė' draskydavo raumenis, o kitas įrenginys - smeigtas, smigdavo gilyn. Vidinis kraujavimas katalikams nesiskaitė odos žalojimu, nes kurį laiką odą žaloti buvo uždrausta

Krūtų plėšytojas. Apkaltintoms erezija ar neištikimybe, raganavimu moterims dažnai būdavo nuplėšiamos krūtinės ...

  

Narveliai eretikams: Nuogas žmogus būdavo patalpinamas į pakabintą narvą, kuriame ir mirdavo bado/troškulio mirtimi. Dažniausiai į juos būdavo talpinami prieš tai kitais būdais sužaloti žmonės. Narvai su katalikų bažnyčios aukomis, būdavo kabinami šalia teismo salių, o dažnai tiesiog bažnyčioje, kad visi žinotų kas laukia prieštaraujančių Katalikiškam mokymui ...

 
Smaugimas: Pririštas prie stulpo žmogus sukant virvę uždusinamas. Šio būdu būdavo pribaigiami 'eretikai' atlaikę rato ir kitokius kankinimus.

Tempimas: Kankinimas pakeliant už surištų rankų į viršų. Arba tempiant už rankų ir kojų. Skausmo sukėlimui prie kojų būdavo pritvirtinami svarsčiai

Perpjovimas pjūklu: Galūnių pašalinimas, buvo lėtas ir skausmingas kankinimas. Viskas buvo daroma iš lėto, kad sukelti didesnį skausmą kankinamajam.

Metalinės kurpaitės: Įkaitintos kurpaitės buvo uždedamos ant vargšės moters pėdų.

Su šiais įrankiais moters kūne kunigai ieškodavo slapto velnio ženklo, apie kurį rašė katalikų vadovėlyje 'Raganų kūjis'. Dažnai būdavo ieškoma viešose vietose... išrenginėjant

Šv. Baltramiejaus naktis, Prancūzija 1572 metai. Per viena naktį Paryžiuje buvo išžudyta nuo 2 000 iki 10 000 kitaminčių. Pergalės prieš hugenotus (savaitės eigoje buvo paskersta apie 100 000 'eretikų') progai, buvo skirtas medalis.



Tokių susidorojimo atvejų buvo tūkstančiai. Iki pat šiol Romos katalikų bažnyčia tyli ... kartais atsiprašo, tačiau klaidas padarę dvasininkai neteisiami ir kompensacijos už pasisavintą 'eretikų' turtą neišmokamos, padaryta žala neištaisoma.
Kryžiaus žygiai. Prasidėję kaip atsakomieji karai musulmoniškai ekspansijai, Kryžiaus karai netrukus virto plėšiamaisiais žygiais į visas gretimas šalis nepriklausiusias Šv. Romos Katalikų šalei. Romos Kurija skelbdavo atskirus kryžiaus žygius, kurių tikslas buvo sunaikinti nepriklausomas nuo Popiežiaus religines bendruomenes (valdiečiai, husitai, ir t.t.). Šv. Romai vadovavo imperatorius, kuris besąlygiškai turėjo paklusti Romos Vyskupui (popiežiui) ir Katalikų bažnyčios mokymui - tai buvo Teokratinė valstybė, valdoma popiežiaus, kurio įtaka prilygo šiuolaikinių JAV prezidento įtakai. Prisidengiant vokiečių pirklių ir naujai 'atsivertusių' pagonių iš Latvijos/Prūsijos gynyba katalikiškos vienuolijos XII-XIII amžiais pradeda karinę ekspansiją Baltų žemėse. Karinės vienuolijos pirmiausia užėmė gyvybiškai svarbias Vyslos, Nemuno, Dauguvos upių žiotis, o iš Juodosios jūros pusės, Venecijiečiai su Bizantiečiais (t.y. ortodoksų/stačiatikių bažnyčia) blokavo prekybinius kelius į Sarmatų/Baltų žemes (Volga, Donas, Dunojus). Prasideda totalus (kultūrinis, fizinis) Baltų tautų genocidas.
Katalikų Bažnyčios ruoštų kryžiaus žygių pasėkoje visiškai sunaikinamos Prūsų gentys, Jotvingiai, Kuršiai ... . Daugiau nei 250 metų vykęs pasipriešinimas okupantams, nusinešė daugiau nei       1 000 000 nekaltų gyvybių. Kiek pagrobtų vaikų, moterų buvo ištremta į Šv. Roma (ir stačiatikišką Rusiją) sunku pasakyti, nes metraščius tuomet vedė tik nusikaltimų vykdytojai - katalikai (ir rusų stačiatikiai), nekatalikiškos knygos ir įrašai buvo deginami kartu su jų autoriais... . Grobiamieji, Romos Katalikų bažnyčios organizuojami, kryžiaus žygiai Lietuvon liovėsi, tik prasidėjus reformacijai ir renesansui t.y.  XV-XVI amžiais, tačiau inkvizicija toliau degino ir kitais būdais naikino 'eretikus/raganas', bei 'pagonišką' paveldą Lietuvoje, iki pat XVIII a. Panašiai elgėsi ir Rusijos stačiatikių bažnyčia prisidėjusi prie Rytų Baltų fizinio sunaikinimo, bei kultūrinio genocido.

Katalikų kronikose pilną įrašų apie sudegintus, kartu su visais gyventojais, kaimus (nesigailinti nei senelių nei vaikų), nuo žemės paviršiaus nušluotos net ištisos apskritys. Savo turtą, laisvę ir kraštą ginantys 'pagonys' nebuvo laikomi žmonėmis, o tiesiog galvijais, nes žmonėmis, pagal Katalikus, buvo laikomi tik pripažįstantys Katalikų bažnyčios mokymą. Tad 'gyvulį' nužudyti nebuvo skaitoma nuodėmė, o jei netyčia nudaigojai krikščionį, tai buvo galima nusipirkti popiežiaus atleidimą - indulgenciją.

Atminkite - Romos Katalikų bažnyčia atsakinga už nemažiau kaip

1 000 000 - Prūsų, Kuršių, Žemaičių, Jotvingių, Lietuvių, Latvių, Estų ir kitų žmonių prievartinę mirtį Baltų(Sarmatų) žemėse, bei genocidinę politiką Sarmatiško paveldo atžvilgiu ... . Kultūrinį genocidą baltų atžvilgiu vykdė ir Rusijos stačiatikių bažnyčia.

1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės jau buvo nukariautos ir išvaikytos - neliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos Katalikų bažnyčiai, Šv. Mergelės Marijos vienuolijos broliai, šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje.
1095-1291 Kryžiaus žygių aukos - 2,000,000 - 5,000,000 civilių. 1209-49 Albingiečių naikinimas. Keturių kryžiaus žygių metu, inicijuotų popiežiaus Inocento III  - nužudyta 200,000 - 1,000,000 pasirinkusių kitą religinį tikėjimą žmonių. Ispanijoje, spėjama, buvo nužudyta apie 7,000,000 Saracėnų.Prievartiniu būdu įvedant krikščionybę Saksų, Danų, Švedų ir Norvegų žemėse buvo nužudyta apie 2,000,000 gyventojų.
Pirmasis kryžiaus žygis į Sarmatų žemes buvo paskelbtas popiežiaus Eugenijaus III 1147 metais užpuolant Vendus/Venedus (Pamarius), gyvenusius nuo Rugijos salų iki Vyslos. Vėliau sekė tikslingas kitų Sarmatų genčių (Prūsų, Žemaičių, Kuršių, Estų, Lietuvių, Jotvingių ir t.t.)  naikinimas.
1229 metais Šv. Mergelės Marijos vienuolija ('Kryžiuočiai') pradeda sistemingą ir visapusišką Prūsijos tautos naikinimą. Apie 1500 metus Prūsų tauta išnyksta, įsiliedami Lietuvių (vėliau žinoma kaip Mažoji Lietuva), Vokiečių ir Lenkų tautas.
Kryžiaus žygiai į Bohemiją. 1415 m. ant laužo buvo sudegintas 'eretikas' J. Husas. Čekai, sėkmingai priešinosi Romos katalikų bažnyčios suruoštiems kryžiaus žygiams. Husitams kovoti padėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vytauto giminaitis, Kaributas su 9000 Lietuvos savanorių armiją. Vėliau čekai pasiūlė savo karūną Vytautui, bet dėl katalikų bažnyčios baimės, Vytautas karūnos atsisakė ir atšaukė Kaributą atgalios, tačiau pastarasis nepakluso ir liko su keliais tūkstančiais lietuvių toliau kovoti už Bohemijos/Čekijos laisvę. Vytautas norėdamas įtikti Katalikų bažnyčiai, konfiskavo likusių Čekijoje turtą ir žemes, dalį jų perduodamas Romos Katalikų bažnyčiai.
1492 metais Gruodžio 5/6 dienomis Kristoforas Kolumbas išlipo naujai atrastoje 'Vakarų Indijos" saloje, kurią jis pavadino Espanjola (dabar Haičio sala). Remiantis dokumentine medžiaga tuomet saloje gyveno apie 3 000 000 Taino indėnų; 1514 metais jų liko tik - 27,000. Didžioji dalis žuvo ne nuo ligų (infekcijos nepavojingos europiečiams buvo mirtinos indėnams), o buvo tiesiog išžudyta arba ištremta.
Iki 1590 metų buvo visiškai sunaikinta Inkų tauta. Iš 8-9 mlin. gyventojų 1590 m. liko nedaugiau kaip 1,3 mln. inkų. T.y. 90 procentų 'pagonių' buvo atimta gyvybė. Andų kalnyne buvo nužudyta apie 6,500,000 indėnų.

Vidurio Amerikoje (Meksika, Belizas, Nikaragva, Salvadoras) iš 25,000,000 gyvenusių 1519 metais, 1595 gyvų liko ... tik apie 1,300,000

Dar vieno įvykio aprašymas: Konkistadorai (taip kaip ir kryžiaus žygių dalyviai) jautė pasitenkinimą liedami kraują, kuo daugiau tuo smagiau jiems. Jie pastatė kartuves, neaukštas, kad pėdos nykščiai siektų žemę ir žmonės nepasismaugtų, o kankintųsi ir Kristaus bei 12 apaštalų garbei pakorė 13 indėnų. Kol indėnai dar buvo gyvi, ispanai tikrino savo kardų aštrumą pjaustydami jų kūnus, vienu smūgiu atverdami žarnyną arba pjaustydami kitas vietas. Dar gyvus indėnus apsuko šiaudais ir uždegė. Vienas vyras pagavo du vaikus apie dviejų metukų amžiaus, perpjovė jiems gerkles ir įmetė į bedugnę. Daugumai katalikų indėnai buvo laukiniai gyvuliai, sudraskant juos buvo dresuojami šunys. Pisaro žygių metu į Ameriką atvyko Jėzuitų ordinas (įkurtas 1540 metais) kuris rūpinosi katalikiško tikėjimo įtvirtinimu okupuotuose žemėse ir vietinių papročių sunaikinimu. Visur, kur praeidavo 'tikrojo tikėjimo' skleidėjai, apie 90 - 95 procentai gyventojų dingdavo, nuo žemės paviršiaus. Praėjus 50-60 metų, po pirmo 1492 m. susitikimo, su katalikiško pasaulio atstovais, didžioji dalis vakarų pusrutulio gyventojų, buvo sunaikinta. Daugelyje žemyno vietų sunaikinta, apie 90 - 98 % čiabuvių. Vadinasi ~ 100 metų bėgyje, iš dvidešimties gyventojų, tik vienas liko gyvas ... .Iš dešimčių milijonų gyventojų liko, tik vienas milijonas
Romos katalikų bausmės, už nuodėmes atleidimas, patvirtinamas bažnyčios išduotu raštu. Indulgencijos (iš lotyniško indulgentia – leidimas) buvo tapusios sudėtingu įrankiu, suteikiant atleidimą už nuodėmes. Indulgencijos buvo leidžiamos vykdomuoju popiežiaus įsakymu ir raštišku įvairių vyskupijų leidimu. Jos skirtos sušvelninti, arba pakeisti atgailaujančio nusidėjėlio atsiteisimą. XI a. pabaigoje tapo įprasta leisti indulgencijas savanoriams, dalyvaujantiems Kryžiaus žygiuose, į šventąją žemę prieš musulmonus; būdavo atleidžiamos visos nuodėmės kiekvienam, dalyvaujančiam tokioje pavojingoje, bet šventoje iniciatyvoje. Po 1300 m. visiškas atsiteisimo pakeitimas („visa indulgencija"), buvo teikiamas visiems piligrimams, lankantiems šventas vietas Romoje „jubiliejiniais metais" (iš pradžių kas šimtą metų; galiausiai kas dvidešimt penkerius metus). Netrukus pagausėjo piktnaudžiavimų: „leidimai", buvo duodami, išlaisvinti nuo bet kokios laikinos bausmės – iš tikro, nuo bausmės skaistykloje – už tam tikrą Bažnyčios nustatytą mokestį.

Tai buvo viena, iš priežasčių, kodėl nusikaltėliai žmonijai, ne tik kad nebuvo baudžiami, bet net iki šiol saugomi, Romos Katalikų bažnyčios.

18-19 a. išlikti lietuviu Lietuvoje, nebuvo lengva. Išskyrus dabartinę Šiaurės Lietuvą, Katalikų bažnyčioje vyraudavo lenkų kilmės žyniai – jų pastovūs pasityčiojimai ir pažeminimai sukurdavo lietuviams nepakeliamą psichologinę atmosferą.
Kai kuriose katalikų mokyklose mokiniams buvo draudžiama šnekėtis lietuviškai netgi tarpusavyje. Jei pagaudavo mokinuką, ištarus lietuvišką žodį, šis turėdavo nešioti specialų gėdos ir pažeminimo ženklą, kurio galėdavo atsikratyti, tik įskundęs kitą lietuvį.
Kalbant lietuviškai Lietuvoje, ne tik kad nebuvo galima gauti aukštesnio, nei pradinio išsilavinimo, egzistavo pastovi grėsmė patirti klerikalų agresiją.
Taigi Katalikų bažnyčia siekė sunaikinti lietuvių tautą, kaip tokią, naudodama moralinį smurtą, ir – pagal visuotinai pripažintą tarptautinį genocido apibrėžimą – tai buvo pats tikriausias genocidas.
Daugelis lietuvių neišlaikė spaudimo – dalis emigravo į Prūsiją ar už Atlanto, dalis sulenkėjo, o Pietų Lietuvos vyskupijose, kur lenkinimas buvo intensyviausias, 20 a. vidury save vadinančių lietuviais faktiškai nebeliko.
Didžioji dauguma senųjų Vilniaus krašto gyventojų jau nebeprisimena, kad kažkada jų protėviai kalbėjo lietuviškai; negrįžtamai nutautėjo šimtai tūkstančių lietuvių, kažkada gyvenusių už dabartinės Lietuvos ribų.
Tikras stebuklas, kad tokiomis žiauriomis sąlygomis lietuvybė vis dėlto išliko – žmonijos istorijoje panašiomis priemonėmis buvo išnaikinta tūkstančiai tautų, vien tik Lenkijoje be prūsų ir jotvingių išnyko visas būrys ten gyvenusių nedidelių slavų tautelių.Taigi katalikai dvasininkai persekiojo lietuvybę, vykdė lietuvių tautos genocidą – Katalikų bažnyčia faktiškai vienintelė, per visą Lietuvos istoriją bandė visiškai sunaikinti lietuvių tautą.