Per jutimo organus, išorinio pasaulio projekcija, atvaizduojama smegenyse. Kiekvienas išorinis poveikis, smegenų neuronų, eteriniame ir astraliniame lygiuose, palieka savo antspaudą.  Neuronų, eteriniame lygyje paliktas, laikinas antspaudas, yra trumpalaikė atmintis, kurios pagrindinė rolė, padėti gyvam organizmui orientuotis supamoje išorinėje erdvėje. Mus supančio pasaulio objektai ir subjektai, organizmo jutimo organų pagalba, sudaro smegenų neuronų, erdvinių struktūrų, kokybinius pokyčius, leidžiančius šiam gyvam organizmui orientuotis supančioje aplinkoje, atlikti reikalingus veiksmus ir reakcijas, be kurių, bet kurio gyvo organizmo egzistavimas, paprasčiausiai neįmanomas. Regėjimo dėka, mūsų smegenys sudaro mus supančios aplinkos realybės kopiją ir elementų joje tarpusavio padėtį, vienas kito atžvilgiu. Bet regėjimas, neleidžia suprasti šių elementų kokybinės struktūros, o tik įsivaizdavimą, jų erdvinių charakteristikų. Kitaip sakant, mes negalime spręsti apie mus supančios realybės kokybinį lygį, remiantis tik išoriniu vaizdu. Tam į pagalba ateina mūsų kiti jutimo organai- pojūtis. Mūsų kūno odos receptoriai reaguoja į šilumą ir šaltį, spaudimą ir tankį, agregatinę būseną ( kietas, skystas, dujinis, plazminis), supančios realybės erdvines formas. Jutimo ir skonio organai leidžia mums įsivaizduoti oro, vandens, maisto produktų ir viso kito, mus supančio kasdieniniame gyvenime, cheminę sudėtį. Klausa, mums duoda galimybę nustatyti galimos grėsmės, ar galimos aukos vietą, žymiai anksčiau nei atsiranda galimybė juos pamatyti ir t.t.

Bet, visi šie jutimo organai leidžia, tik adekvačiai reaguoti, į pastoviai besikeičiančią mus supančią aplinką, kas savaime aišku, yra svarbu, bet kokiam gyvam organizmui,  įskaitant ir žmogų. Vienokio, ar kitokio išorinio poveikio, per jutimo organus, nervų sistemos veikimas, vyksta tik tiek laiko, kurio užtenka organizmo adekvačiai reakcijai į tai. Po to, sistema, visi jutimo organai, pasiruošę naujam signalų suvokimui.  Į smegenis, nepertraukiamai patenka tūkstančiai signalų, sekundė po sekundės, minutę po minutės, diena po dienos, metai po metų. Netgi, kai organizmas miega, dalis jo sensorių toliau dirba, iškilus grėsmei, pasiruošę grąžinti kūną pilnam aktyvumui. Priešingu atveju, šis kūnas taptų lengvu keturkojų ir dvikojų  grobuonių grobiu. Tokiu būdu 24 valandas į smegenis, per jutimo organus, patenka informacija, apie mus supantį pasaulį. Smegenys "atsijoja” visą informaciją ir reaguoja, tik į tuos išorinės aplinkos signalus, kurie turi tiesioginę priklausomybę, organizmo gyvybingumui ir saugumui. Visa kita informacija, "prateka” kaip upė ir į kurią, mes nekreipiame dėmesio. Jei mes nekreipiame dėmesio į tą informaciją, tai nereiškia, kad ji neveikia smegenų. Koks tas poveikis?

Bet kuri informacija, patenkanti iš išorinio, mus supančio pasaulio, į smegenis, didesniu ar mažesniu laipsniu, vienam akimirksniui ar visam laikui, keičia smegenų kokybinę struktūrą. Esant trumpalaikiam, smegenų kokybinės struktūros poveikiui, išorinės aplinkos signalas, palieka antspaudą, tik eteriniame lygyje, kuris greičiau ar lėčiau, priklausomai nuo jo funkcijos, dingsta (trumpalaikė atmintis). Esant ilgalaikiam, smegenų kokybinės struktūros poveikiui, išorinės aplinkos signalas, palieką antspaudą ne tik eteriniame, bet ir astraliniame, smegenų ląstelių lygiuose. Toks išorinės aplinkos signalas, smegenų kokybinėse struktūrose, palieka antspaudą visam laikui (ilgalaikė atmintis). Būtent ilgalaikės atminties atsiradimo mechanizmas ir yra tas "raktas” leidžiantis suprasti, kas yra sąmonė.

Viena iš sąmonės charakteristikų, yra sąmonės nešiotojo racionalus poelgis, kuri bet kuriuo atveju, yra materialus objektas. Kitaip sakant, sąmonė pasireiškia, pas atitinkamu būdu organizuotą, materiją. Būtina tik nustatyti tai, kokia turi būti  materijos organizacija, kad joje galėtų atsirasti sąmonės elementai. Žmogus pripratęs dalinti materiją į gyvąją ir negyvąją, užmirštant, kad visa ji sudaryta, iš tų pačių atomų, tiek viena, tiek kita. Bet kuris, gyvos materijos atomas, anksčiau ar vėliau, taps ne gyvos materijos atomu ir atvirkščiai, negyvos, taps gyvos. Gyvoji materija, sudaro tik mažą dalį materijos, palyginus su negyvąja. Nepaisant to, abi pilnumoje gali pereiti, viena į kitos būseną, skiriasi jos, tik erdvine organizacija ir šių materijų kokybine struktūra. Tokiu būdų kokybinis skirtumas, tarp gyvos ir negyvos materijos, pasireiškia materijų kokybine struktūra ir tų materijų erdvine organizacija.

Sąmonė atsiranda, tam tikrame materijos vystymosi lygyje. Sąmonė pasireiškia, kaip atitinkamos erdvės organizavimo ir materijos kokybinės struktūros, pasekmė. Darosi akivaizdu, kad materija ir sąmonė yra neatskiriama, vienas nuo kito. Ir pats klausymas, kas pirmiau, materija, ar sąmonė, neturi jokios prasmės. Panagrinėsim materijos, erdvinės organizacijos skirtumus. Negyvoji materija- neorganika- turi keturias agregatines būsenas: kieta, skysta, dujinė, plazminė. Tik kieta, neorganinės materijos būsena, turi stabilią laike, erdvinę organizaciją, kurioje kiekvienas atomas, kitų atomų atžvilgiu, užima atitinkamą padėtį erdvėje. Atomai suformuoja erdvinę struktūrą – kristalinę gardelę. Esant tokiai atomų erdviniai organizacijai, atomai išsidėsto vienas nuo kito, optimaliu atstumu, atitinkančiam visos sistemos maksimaliam stabilumui. Kiekvienas atomas sugeba atlikti nežymius virpesinius judesius, kristalinės gardelės mazgo atžvilgiu, atitinkančio stabilumo pusiausvyros tašką. Daugumoje atvejų, atstumai tarp kristalinės gardelės mazgų, atitinka pačių atomų matmenis, todėl negali būti ir kalbos, kad tarp kristalinės gardelės mazgų, galėtų judėti  kiti atomai ar molekulės. Kristalinės gardelės mazguose, galima tik pakeisti vieną atomą, kitu. Ir tik elektromagnetiniai virpesiai, kurių bangos ilgis, prilygsta atstumams, tarp kristalinės gardelės mazgų, gali judėti toje kristalinėje gardelėje. Tuo metu vyksta atomų dalinis fotonų sugėrimas, kuris priveda prie tų atomų, nežymiems matmens pasikeitimams. Sugėrus fotoną, atomo matmens lygis tampa didesnis, už tą matmens lygį, kuris palaikė kristalinės gardelės stabilumą, atomas pereina į nestabilią būseną. Tuo tarpu kaimyniniai, kristalinės gardelės atomai išlieka stabilioje būsenoje ir atomas priverstas spinduliuoti fotoną, grįžti į stabilią būseną. Paprastai, nestabilių atomų kiekis nežymus, nedarantis įtakos kristalinės gardelės stabilumui. Kada, kristalinėje gardelėje, tokių atomų skaičius tampa kritiniu, įvyksta jos yrimas ir, iš kietos būsenos medžiaga pereina į skystą. Tokiu būdu, erdvinė materijos organizacija, sudarant kristalines gardeles, negali būti sąmonės atsiradimo pagrindu, bent jau mūsų planetoje. Tai yra todėl, kad  atomai sudarantys neorganiką, nesugeba atidaryti kokybinių barjerų, tarp fiziškai tankių ir eterinių planetos sferų. Jeigu, vis dėlto, kokybinis barjeras atsidaro, kaip radioaktyvių cheminių  elementų atveju, vyksta tų atomų yrimas, "durys”, tarp planetos sferų atsidaro labai trumpam, kad galėtu suspėti įvykti kokybiniai pakitimai, tuose lygiuose, laiko neužtenka.

Organinės molekulės,o ypač DNR, turi didžiulį molekulinį svorį, DNR molekulės spiralinė forma, suteikia galimybę, kokybiniam šuoliui, materijos evoliucijoje. DNR molekulės, vidinėje apimtyje, susiformuoja matmens stovinti banga. Šių spiralių diametras, daug kartų viršija visų atomų ir daugumos neorganinių, organinių molekulių dydį. Tik labai stambios organinės molekulės, gali prilygti DNR spiralei. Todėl daugumas organinių molekulių, ląstelėse išskaidomos. Suskaidymo pasekoje, vykstant biocheminiams procesams, lieka nuo didelių organinių molekulių "skeveldros”. Tos, vadinamos "skeveldros”, turi žymiai mažesnius dydžius ir gali lengvai patekti, į DNR molekulės spiralinį tunelį. Visos molekulės, kurios savo judėjimo rezultate patenka, į DNR molekulės spiralės vidinę erdvę, papuola į savotiškus spąstus. DNR molekulės spiralėje esantis, matmens radialinis skirtumas, priverčia visas  papuolusias,į vidinę spiralės erdvę molekules, judėti išilgai jų ašies. Molekulės, judėdamos išilgai tos ašies, yra veikiamos matmens skirtumų, kurį sudaro, spiralės vidinėje erdvėje esanti, stovinti banga. Daugumai molekulių, kurios papuola į tokius, matmens skirtumų, spąstus, toks matmens skirtumas, yra virš ribinis, to pasekoje molekulės pasidaro nestabilios ir suyra, į jas sudarančias pirmines materijas. Tuo pat metu, vyksta molekulių ir atomų, kurie yra stabilūs, esant šiems DNR spiralėje matmens skirtumas, susidarymas. 

Analogiškas procesas vyksta, esant radioaktyviam yrimui, kurio metu, irgi atsilaisvina pirminės materijos ir susidaro stabilūs elementai, su žymiai mažesniu, atominiu svoriu. Skirtumas, tarp šių procesų yra tas, kad radioaktyvūs atomai suyra patys, tuo tarpu DNR spiralės vidinėje erdvėje, suyra kitos molekulės. Į vidinę DNR molekulių erdvę, galime žiūrėti kaip, į savotišką "juodąja skylę”, sudaroma gyvos materijos. Tokiu būdu, stovinti banga, kuri susidaro DNR molekulės vidinėje spiralės erdvėje, yra pakankama sąlyga, atsirasti gyvybei, o tuo pačiu ir sąmonei.

Bet kas gi ta sąmonė ? Panagrinėkim ilgalaikės atminties formavimą. Išorinis signalas, per jutimo organus, joninio kodo būsenoje, pasiekiant smegenis. Jis, eteriniame ir astraliniame neuronų lygiuose, palieka antspaudą. Esant ilgalaikiai atminčiai, tokie antspaudai lieka visam laikui, arba labai ilgam. Prisiminkim, kad į smegenis patenka milijardai tokių signalų, iš išorinės aplinkos, atitinkamai paliekami vis nauji antspaudai, neuronų eteriniame ir astraliniame lygiuose. Todėl, šalia buvusių antspaudų, atsiranda vis nauji. Kiekvienas naujas išorės signalas, palieka vis naujus antspaudus eteriniame ir astraliniame neuronų lygiuose, prideda dar viena "plytą”,  statant "žinias”,formuojant sąmonę.

Toks sąmonės "statybos procesas" vyksta tol, kol nutolusios eteriniame ir astraliniame lygiuose, neuronų struktūros nesusijungia.

Susijungusios eteriniame ir astraliniame lygiuose, neuronų struktūros sudaro, smegenų neuronų horizontalius junginius. Ir, jeigu iki tol neuronas, esantis šalia, buvo paprastas " kaimynas", kito atžvilgių, tai susijungus jiems į struktūras, atsiranda vientisa  neuronų struktūra, eteriniame ir astraliniame lygiuose. Atsiranda tarpusavio sąveika, tarp neuronų eteriniame ir astraliniame lygiuose.

 Per susidariusius neuronų susijungimus, pirminės materijos teka nuo vieno neurono prie kito tol, kol pasiekia galutinį, šioje susidariusioje  astraliniame ir eteriniame lygiuose, neuronų grandinėje. Tokiu būdu, atsiranda pirminių materijų cirkuliacija, eteriniame ir astraliniame neuronų lygiuose. Susijungimas eteriniame, astraliniame neuronų lygiuose gali vykti tik tarp kaimyninių neuronų. Išorinės aplinkos signalai, sudarantys antspaudus eteriniame ir astraliniame neuronų lygiuose, turi būti kokybiškai artimi. išorinės aplinkos signalai, turi būti pakankamai artimi vienas kitam, bet tuo pačiu ir truputį skirtis, kad iššauktų neuronų-kaimynų pakitimus. Būtent nedidelis skirtumas, tarp išorinės aplinkos signalų, leidžia susidaryti antspaudams neuronų- kaimynų eteriniame ir astraliniame lygiuose, kas sudaro galimybę jiems susijungti.

Kaimyninių neuronų susijungimas eteriniame ir astraliniame lygiuose, suformuoja dviejų gretimų neuronų susijungimą į vieną sistemą. Naujas, kokybiškai artimas išorės signalas, tarsi "permeta tiltą" tarp kaimyninių neuronų, jų astraliniame ir eteriniame lygiuose. Tuo būdu kaimyniniai neuronai, kurie fiziniame lygyje yra atitinkamu atstumu ir negali susijungti, astraliniame ir eteriniame savo lygiuose susijungia į vieningą grandinę, įgauna naujas kokybines savybes. Neuronai, susijungia tarpusavyje antspaudų, iš išorinio pasaulio pagalba, eteriniame ir astraliniame neuronų lygyje. To pasekoje, eteriniame ir astraliniame neuronų lygiuose susidaro grandinės, sudarytos iš tarpusavyje sąveikaujančių eterinių ir astralinių neuronų kūnų. Išoriniam signalui veikiant per jutimo organus, smegenims, kaupiant šią informaciją, susidariusių panašių grandinių skaičius didėja. Kuo informacija iš išorinio pasaulio turtingesnė, tuo didesnis kiekis galvos smegenų skyrių, susijungia tarpusavyje į savo grandines. Bet tos grandinės, lieka izoliuotos, viena nuo kitos. Tik, kai smegenys sugeria atitinkamą kiekį kokybiškos ir įvairiapusės informacijos, eterinės ir astralinės neuronų grandinės, susijungia į vieną sistemą. To pasekoje, įmanomas susijungimas, galvos smegenų plutos atskirų skyrių, atsakingų už skirtingų fizinių organų veiklą į vieną sistemą. Pavyzdžiui, pamačius obuolį, mums nesunku įsivaizduoti jo skonį, temperatūrą, kvapą, tvirtumą, netgi pradeda išsiskirti skrandžio sultys. Buvusi gyvenimo patirtis su obuoliu, leidžia  susidaryti mums, pilną informaciją apie jį, veikiant tik vienam išoriniam poveikio faktoriui. Tas įvaizdis, bus daugia planinis ir pilnas. Smegenys pačios sudaro visą  informaciją, apie obuolį, nes visas spektras informacijos apie jį, susijungęs į vieną sistemą, neuronų eteriniame ir astraliniame lygiuose. Lieka tik nedidelis kiekis informacijos apie obuolio ypatumus, kurių smegenys negali atkurti, be papildomos informacijos.

Smegenys, kaip kempinė, sugeria informaciją, atkeliaujančią iš išorinio pasaulio. Nuo kempinės skiriasi tik tuo, kad smegenys sugerdami informaciją, kokybiškai keičiasi, skirtingai nuo kempinės.

Smegenyse, pastoviai veikiant išoriniams signalams, per jutimo organus, susidaro vis naujos neuronų grandinės, eteriniame ir astraliniame jų lygiuose, kiekviena iš jų tampa bendros sistemos dalimi. Atsiranda vis daugiau "kryžkelių", tarp grandinių ir sistemų. Tai priveda prie to, kad pirminės materijos, per šias "sankryžas" ne tik prisotina neuronų eterinius ir astralinius kūnus įeinančius į sistemą, bet ir pradeda cirkuliuoti, eteriniame ir astraliniame lygiuose visumoje. Tos cirkuliacijos dėka, vyksta kaupimas ir prisotinimas pirminėmis materijomis, smegenų eterinio ir astralinio lygių. Kada šis prisotinimas pasiekią kritinį lygį, atsiranda sąmonė. Smegenys sudaro pakankamai pilną, supančio pasaulio paveikslą. Prisotinimas aktyvių neuronų (aktyviais vadiname tuos, kurie dalyvauja formuojant grandinę), eterinių ir astralinių kūnų, priveda prie to, kad pasikeičia jų pačių matmens lygis. To pasekoje, aktyvių ir pasyvių neuronų matmens lygis tampa skirtingu. Kada, šis neuronų eterių ir astralinių kūnų prisotinimo, pirminėmis materijomis lygis, tampa kritiniu dydžiu, papildomas erdvės iškreipimas pasidaro toks didelis, kad įvyksta susijungimas, tarp aktyvių ir pasyvių neuronų, eterinių ir astralinių kūnų.

Tai reiškia, kad smegenyse atsiranda naujos aktyvių neuronų grandinės, be išorinio signalo. Kitaip sakant žmogaus smegenyse atsiranda mintis - reakcijos, ne esančios realybės tiesioginiu atvaizdu. Žmogus įgauna galimybę, savarankiškai mąstyti. Įvyksta sąmonės gimimas. Mintis, tai uždara, eterinių ir astralinių neuronų kūnų grandinė, kurioje cirkuliuoja pirminės materijos. Tik dėka šių uždarų grandinių, kuriose cirkuliuoja, pirminės materijos formos, žmogus sugeba savarankiškai galvoti. Būtent todėl, kad žmogaus smegenys, sugeba sudaryti naujas neuronų grandines, be išorinio poveikio, per jutimo organus, žmogus gali sukurti nauja, svajoti, keisti išorinę aplinką, gilintis į jos paslaptis. Kad tai įvyktų, sistema turi "prinokti". Iš pradžių, realybė turi palikti nemažai "antspaudų" smegenų eteriniame ir astraliniame lygiuose. Mus supančio pasaulio chaosas - pirmiausia užgriūva bet kurią gyvą būtybę, tame tarpe ir žmogų, atėjusį į šį beprotišką ir tuo pačiu nuostabų pasaulį. Bet to išorinio pasaulio škvalo nepakanka, kad žmogaus smegenų gilumoje, atsirastų silpnas ir trapus sąmonės daigelis. Išorinio pasaulio informacija, nesugeba sukurti šio stebuklo, dėl vienos paprastos priežasties. Informacijos, sukauptos per vieną žmogaus gyvenimą, paprasčiausiai nepakanka. Tik didelės grupės, sukauptos informacijos apimtis, leidžia įvykti šiam gamtos stebuklui. Žmogus, ne žmonių visuomenėje, tampa sumaniu gyvuliu, nors išvaizda niekuo nesiskiria nuo tikrų žmonių.

Tiktai randantis, tarp savęs panašių bendrijoje ir sugeriant, per šimtmečius sukauptą žmonijos informaciją, žmogaus smegenyse gali įsižiebti sąmonės kibirkštis.