Antradienis, 19.03.2024, 12:30
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2017 » Vasaris » 11 » Satsangas su gyvu Žmogumi 1
13:10
Satsangas su gyvu Žmogumi 1

Žmogaus buvimas ramybės būsenoje nereiškia, jog būtinai reikia nieko neveikti, atsiskirti ir tt. Išlikti ramiu nuo proto, tik stebėti save galima ir intensyviai dirbant, ar bendraujant. Pirmiausia, tokios būsenos nereikia kaip nors bijoti ar vengti. Nes kaip tik tai ir yra tikras gyvenimas, esant maksimaliai laimės pojūtyje, kuris nebus nustelbiamas, nustumiamas mąstymo procesais, iliuzinėmis mintimis apie praeitį arba ateitį,  kokiu nors nepasitenkinimu, nusivylimu ir tt.  Atvirkščiai, kada pasineriama pilnai į ramybę, gyvenimas tampa daugelį kartų ryškesnis, aiškesnis, nes jo tada niekas neužtemdo, neužgožia. Ir niekas nemaišo tuo jausmu pasisotinti maksimaliai, giliai pasinerti į Tai.

Nesvarbu kas vyktų aplinkui, ar kūnas bus visiškoje ramybėje, neveikloje, ar atvirkščiai, intensyviai ką tai darys, svarbu kur tuo metu bus dėmesys. Tam nebūtina atsiskirti, pasislėpti oloje ir panašiai. Juk visi esminiai procesai vyksta žmogaus viduje, dirbant su savimi, tiriant save. Juk nuo savęs nepabėgsi, nors ir pasislėpsi giliai miške ar kalnuose.

Iš tikro, Tas, kuris ką nors pergyvena, jei taip galima išsireikšti, turi pilnai ištirpti. Turi tapti, o tiksliau likti, tik švariu Gyvenimu, Gyvybe, Esme. Turi ištirpti tas, kas duoda bet kokius vertinimus vykstančiam. Tik tokioje būsenoje vyksta tikras gyvenimas čia ir dabar.

Viskas yra Viena ir kad pasinerti į Tai, reikia pasistengti giliau fokusuotis, nes esant proto mąstyme apie ką nors, nesvarbu apie ką, tokio fokusavimosi į tuštumą, ramybę nėra. Bet geriau stengtis išlikti atsipalaidavusia erdve, nei bandyti fokusuotis į kokį nors konkretų objektą, kuris savaime yra ribotas ir riboja mus. Toks fokusavimasis į ką nors ribotą duoda kančių atgarsį, kadangi jau nukerta Visumą, atskiria mus nuo Vienio.  

Todėl praktiškai, visi siekiai, pastangos prasiskverbti į ką nors “aukščiau”, pažinti ką tai tokio dieviško, tapti kuo tai, neturi didelės reikšmės. Kol yra siekiama kuo tai tapti, (prašviesėjusiu, nušvitusiu, pakylėtuoju) tol visada būsi atskiras nuo Visumos, tai yra, visada išliks siekiantis, individualybė.

Kodėl sąmonė visada ko tai siekia? Nes joje iš anksto veikia atitinkamos koncepcijos, sudėlioti šablonai, jog jai reikia įgauti laimę, kokią tai dvasinę euforiją ir tt.

O tam, kad tapti ramiu, galima sakyti, reikia išeiti iš “savo sąmonės namelio” ir suvokti, jog tavo namai yra visa Visata. Kada žmogus priartėja prie Esmės, protas stengiasi greitai viskam surasti kokius tai apibrėžimus, paaiškinimus. Todėl asmenybei neverta prisirišti prie bet kokių proto koncepcijų, kad ir kokios jos nebūtų, kad ir kas jas nepateiktų. Viskas turi būti tikrinama ir grindžiama asmenine praktika.

Bandymais logiškai paaiškinti sau kas jaučiama, ar kaip nors aprašyti, niekada nepriartins prie Esmės.  Prie To galima priartėti tik paleidus visa tai, paleidus visas paieškų koncepcijas ir tt. Kadangi, kai tik priartėjama prie Esmės, dominuojant protui, visada išliks bandymas kaip nors interpretuoti tai, vertinti. O tai ir maišo pasinerti galutinai į tylą, giluminiu jausmu.

Iš esmės, fizinis kūnas tik taškelis Vienyje.  Galima sakyti, kaip atitinkama erdvės dalis, per kurią Vienis pažįsta pats save iš vidaus. Tai, ką stebite, esate jūs, tai jūsų Esmė, Dvasia, tas Vienis, kuris kuria ir stebi pats save. Taip Jis bando pažinti save per daugybę filtrų (kūnų). Nors iš tikro, visa kas supa materialaus, tik iliuzija, kreivų veidrodžių pasaulis. Tik Vienio žaidimas tam, kad pamatyti save tikrą. Kadangi iki tol, kol žaidimas neprasidėjo, negalima pažinti save.

Vertėtų suvokti ir tai, jog visi jau esame savo vietose. Praktiškai mums nereikia niekur eiti, judėti į kokias tai “aukštumas” ir tt. Visi esame sudėlioti būtent ten, kur reikia, tikslumu iki milimetro. Esame toje vietoje, kurioje ir turime būti kaip Vienio dalis.

Turima omenyje ne tik fizinį žmonių planą, kas kur yra, kokie socialiniai ryšiai, bet ir apie mentalinį žmonių lygį, suvokimą, apie galimybę pažinti Esmę ir būti tokiame suvokime.

Verta suprasti, jog suvokiame gyvenimą būtent tokiu gyliu, kokiu iš principo ir turime pažinti dabar. Kokiu gyliu per mus, kaip filtrą, nori pažinti save Vienis. Gyvenimo supratimo momentą, kuris pilnai atpalaiduos ir leis pasinerti į beribį ramybės okeaną, išsivaduoti iš beprasmių skubėjimų ir bėgimų ratu, galima pasiekti per giluminį suvokimą, jausmą.

Tas individas, per kurį suvokiama erdvė, kiti žmonės, yra Vienio instrumentas. Ir tas instrumentas pradeda veikti, kitaip sakant, įsijungia tik tada, kada prasideda mąstymo procesai. Viso to nesant, tai yra, neprisirišant prie minčių, neatiduodant, nesuteikiant dėmesio, lieka tik švari Esmė, švarus tikras Gyvenimas.

Taip galima nesunkiai suvokti, jog jūs ne tik kad ne kūnas, ar sąmonė, bet ir netgi ne tai, kas visa tai stebi. Jūs ir esate ta Ramybė, tas Vienis, stebėjimas iš tikro. Todėl iš esmės,  tarsi ir nėra kam tobulėti, šviesėti, ar tapti pakylėtais. Visa tai tik įvairios proto koncepcijos, kol dar pilnai nesuvokiama Kas mes esame.

Kas turi valytis, šviesėti, tobulėti? Ar tai turi daryti Gyvybė, Esmė, Šaltinis, Tas, Kas ir taip visada šviesus bei švarus? Juk ta Ramybė, Esmė visada ir taip yra mumyse. Kitas klausimas, ar mes laikinai dar suvokiame save Jos instrumentu, ar jau ne. Priimame tą realybę per iliuzinę sąmonės prizmę, ar pagaliau Gyvai Gyvename?

Iš tikro tik įsivaizduojama sąmonės, jog yra žmogus su atitinkamu charakteriu, asmeninėmis savybėmis, praeitimi, ateitimi ir tt. Ant praeities ir bazuojasi žinių apie save, aplinkinius biblioteka.

Tai reikalinga tam, kad priimti realybę, bendravimą su kitais žmonėmis atitinkamu kampu, būtent per tokią individualią prizmę. Iš tikro nėra nuo ko atsikabinti, apsivalyti, nes visa tai tėra tik proto įsivaizduojama iliuzija, niekas. Sąmonė tėra paprastas įvairių koncepcijų apie patį save rinkinys, programa. Taip sakant, tai tik subjektyvi nuomonė apie patį save. Nors iš tikro, viskas yra –  švari Esmė. Ir kada suvokiate save ta Esme, ne stebėtoju, o pačiu stebėjimu, tada ir galite išryškinti tai, ką stebite, tai yra, patį save. Jūsų kaip asmenybės nebelieka. Nebegalvojate, kokie turite būti, kaip turite pasielgti vienu ar kitu atveju, kaip reikia rengtis, ką kiti pagalvos apie jus ir tt. Kada suvokiame visa tai, tada ir tampate Tuo, kas suvokiama, tai ir yra –  švaria Esme.

Be nuomonės apie save, be savo praeities, kas jūs esate, lieka tik pats suvokimo jausmas. Nuomonė apie save tėra proto koncepcija. Taip, ji aišku reikalinga iki tam tikro momento, kadangi būtent jos dėka galimas unikalus gyvenimo suvokimas per mus, kaip individualius filtrus.

Tame aišku nėra nieko blogo. Problemos prasideda  tik tada, kada visa tai neša skausmą ir nerimą žmogui. Kada mintys pradeda valdyti sąmonę, o tuo pačiu ir Asmenybę, taip savimi užgožiant Tikrovę. Štai čia prasideda didelė problema, kada vyksta pilnas savęs suvokimas su iliuzijomis, su įsivaizduojamu vidiniu pasauliu, kada dėmesys atiduodamas materijai, išorei.

Tikra mūsų prigimtis ta Esmė, Vienis daugumoje ir dauguma Vienyje. Ten nėra kančių, ar skausmo, tik Meilė ir Laimė. Tai tikras būvimo čia ir dabar pojūtis, kada niekas neslegia, nesiejame save kaip individą su problemomis, besiremiančiomis atsiskyrimu nuo Vienio. Pažvelkite kaip egzistuoja gamta, esanti pati sau laiminga. Natūrali pirmapradė asmenybės būsena – laimė, ramybė, harmonija, meilė gyvenimui.

Galima sakyti, jog patys žmonės daro save nelaimingais, prisirišant prie šablonų, koncepcijų, prisigalvojant problemas, kurių iš tikro ir nėra. Visos jos tik galvoje.

Iš tikro, kas tai yra problema? Minties forma, tuštuma. Jos pergyvenamos ir toliau jų nebėra, bet žmonės dažniausiai kenčia gyvenant būtent tokia praeitimi. Juk kai kurios situacijos gali būti pergyvenamos mėnesių mėnesiais, metų metais. Taip uždengiant tą laimę, tą ramybę, kuri visada yra.

Kad ir dabar pavyzdžiui, sąlyginiai esate ramybėje, ar yra kas nors tokio, kas gali padaryti jūsų gyvenimą nelaimingu, skaitant šį tekstą? Iš tikro, ar gali padaryti jus nelaimingais tai, ką skaitote dabar?  Tačiau tai nutiks tada, kada “atsipeikėsite” ir vėl grįšite prie buvusių ar galimų ateityje problemų sprendimo. O jei leisite sau ir toliau išlikti ramybėje nuo to, tame nepriklausomame stebėjime, nelaimingais niekas nepadarys.

Juk tikros objektyvios nelaimės būna labai retai. Paprastai, gal keletą kartų gyvenime. Tačiau žmonės nelaimingi išlieka beveik visada, didžiąją  egzistavimo dalį. O kam to reikia ir ar reikia aplamai?

Vertėtų susimąstyti, ką neša vienoks, ar kitoks bendravimas, vienos ar kitos mintys, kuo jus užpildo iš vidaus ir tt. Visa tai, ką įsileidžiate į save, turi didelės reikšmės ir išorei. Visa tai įtakoja į suvokimą, emocijas, veiksmus ir tt. O kada emocijos, ar susijaudinimas stebimas iš vidaus, jis tampa kontroliuojamas, todėl nebelieka impulsyvių veiksmų, susijusių su dirginimo šaltiniu. Negatyvios emocijos gali ir išlieka, tačiau ryškių jų pasireiškimų, tokių kaip, įniršis, pyktis, neapykanta – nebūna. Tada bet koks irzlumas lengvai pastebimas, o stebima emociją, nevaldo žmogaus. Atvirkščiai, žmogus gali jas valdyti.

Kada žmogus sieja save tik su kūnu, taip automatiškai pasmerkia save prisirišimui prie minčių ir emocijų. Toks žmogus net nesuvokia, jog gali pavyzdžiui negalvoti, ar kad mintys ne jo ir tt. Mano, jog nustojus galvoti, jis gali virsti debilu ir panašiai. Galima sakyti, jog tokia yra socialiai globali nuoroda ir tokių žmonių šiandiena deja didžioji dauguma. Jei nesuvokiama, nestebima ateinančių minčių, kaip taisyklė, jos žmogų valdo, dominuoja. Minčių pagalba tokie žmonės būna giliai pasinėrę į negatyvias, nekontroliuojamas emocijas, atlieka impulsyvius, neadekvačius poelgius, dominuojant neapykantai, įniršiui, kitiems materijos dėsniams.

Individuali sąmonė nekuria jokių minčių, ji jas tik suvokia. Negali įtakoti į tai, kokia ateis sekanti mintis, tačiau visada gali rinktis, suteikti dėmesio, prisirišti prie to, ar ne. Žmogus tampa tampriai surištas su tuo, kuo užpildo savo vidinį gyvenimą. Pasirinkti žinoma galima visada ir tai net yra būtina.

 Juk atitinkamas žmogaus siekio filtras praleidžia atitinkamo dažnio mintis, kurios ir įtakoja egzistavimą, apsprendžia matomą suvokimo lauką. Tai verta atsiminti, norint siekti tikros dvasinės laisvės.

Tačiau, kada visai nėra tokios vidinės minčių kontrolės, žmogų užgriūna visa jų lavina. Taip įvairios negatyvios mintys, kurios gal net neturi nieko bendro su tuo žmogumi, tiesiog prilimpa... Ir dažniausiai tai būna mintys apie kitus žmones.

Suvokus, jog kitas žmogus irgi yra bendros Esmės dalis, kitaip sakant, jūsų pačių atspindys kitoje formoje, jo atžvilgiu nieko neteisingo nesigaus. Ateis supratimas, jog taip viena ir ta pati Esmė žaidžia įvairiomis formomis, tveria neteisingas frazes, kurias atsieit kažkas kitas ne taip suprato. Iš esmės, tai tik Vienio žaidimas per mus. Lygiai taip pat, kaip ir jūsų jaudulys dėl viso to, kas vyksta su jumis ar kitais.

Tačiau, jaudulys dėl viso to yra primetamas proto, kaip realios situacijos interpretacija. Įsileidžiamos įvairios mintys priklauso ir nuo to, kuo užpildai save iki tol. Kodėl sakoma, paleiskite visus norus? Kadangi aplink materialius norus iš esmės ir sukasi visos žmonių mintys. Kada nebelieka norų, tada ir galima pasinerti į ramybę. Taip yra pristabdomos tos pastovios lenktynės iš praeities į ateitį. Tačiau, jeigu žmogus nejaučia tvirto vidinio dvasinio ramsčio, nesiorientuoja kur jam reikia judėti, laimės ir ramybės nepasieks niekada.

Svarbu suprasti, jog iš tikro judėti niekur ir nereikia. Buvimas be norų neša, o tiksliau būtų, atveria ramybę kuri visada yra. Pasimeta tame tik protas, kuris negali nieko neveikti, nustovėti vietoje. Be norų, niekas nemaišo gėrėtis Tikrove kokia yra. Kada nėra  galvoje minčių, susijusių su norais, galima absoliučiai pasinerti į Tikrovę, į Tai kas vyksta iš tikro. Tai asmenybei žymiai įdomiau, nei bėgti ratu kaip voverei, pagal norus ir išorinių objektų siekius. Laimės, kurios laukiama iš to, tai niekada nesuteiks. Po vieno noro išpildymo, būtinai seks sekantis ir tt., pasaka be galo iki grabo lentos.

Taip, mintys sąmonei, protui nepriklauso. Per sąmonę jas suvokiate, priimate ar ne. Ir nuo to, kokios mintys priimamos, turi įtakos tam, kuo užsipildys vidus, kuo egzistuosite. Viskas, kas yra materialu, tame tarpe ir mintys, tik atitinkama informacinė energija, apvilkta grubia forma, bet pirmapradžiai – tai žinoma informacija. Mintys yra tokia pat informacija kaip ir materialūs daiktai, tik labiau subtilesnėje formoje. Žmogus jų niekada nekuria, nors sąmonė per puikybės bruožus tvirtins atvirkščiai. Bet galima rinktis iš jų srauto, kurias priimti, priklausomai nuo pasirinktos krypties. Nuo to priklausys kaupiamos energijos kokybė.

Sakoma, būkite geranoriški kitiems. Juk jeigu kam nors norite blogo, pats sau pritraukiate tokią pat informaciją. Tokios mintys neduoda ramybės pirmiausia patiems. Siunčiant į išorę atitinkamas vibracijas, tokias pat pritraukiate atgal. Viskas paprasta ir susiję tarpusavyje. Visur vientisa energetinė struktūra. Viskas vientisa Gyvybė, visur Jos pasireiškimas.

Nežiūrint į proto kuriamus iliuzinius norus ir koncepcijas ir taip harmoningą, nuostabų Vienio pasaulį, bandyti padaryti geresniu nėra prasmės ir neįmanoma.

Tai kaip su blogiu pasaulyje?

Jei ir įvyko kas tai blogo, tai tik todėl, kad taip turėjo būti, nes turi būti pergyventa tokia patirtis. Ir ką nors pakeisti nori tik žmogaus trumparegis Ego, protas, nepastebintis Esmės. Na o kada esant ramybėje matosi vientisa Gyvybės tėkmė, tampa suprantama, jog ką tai pakeisti Vienyje, įsivaizduojant save kuo tai atskiru nuo To, tiesiog – nusikaltimas prieš Gyvybę.

Todėl vesti ką nors “teisingu” keliu dažniausiai nori irgi tik žmogaus Ego, suvokiant save vedančiuoju, atskiru nuo Esmės. Tačiau, giliau pasinėrus į Esmę  tokių klaidingų krypčių ir judėjimų aiškiai matosi ne vienas. Dauguma guru dažniausiai yra vedami proto intrigų. Tačiau verta suprasti, jog visa tai irgi tėra tik Gyvybės žaidimai, kurių jai reikėjo.

O kaip tada su šia pateikta informacija, pamokymais?

Kas pateikiama čia, yra tai, kas turi būti išgirsta jūsų. Pagal globalų žaidimą, reiškia yra žmonės, gebančių tai suvokti, pažinti. Tam yra jūsų poreikis. Jeigu skaitote visa tai, vadinasi vidiniai subrendę tokiam gilesniam savęs ir Gyvybės suvokimui savyje. O ką nors mokyti, kitaip sakant, tempti už ausų kur tai, įrodinėti “tiesas”, vesti paskui save į pomirtinį rojų, kaip ir turėti mokinių, pasekėjų, nėra jokios prasmės.

Tyla ir Ramybe užpildyti visą savo gyvenimą reikia patiems ir tai tiesiog būtinybė. Jei nėra tokio vidinio siekio, bandyti kaip nors sudominti tuo, beprasmiška. Nors iš kitos pusės, žmogui reikia suteikti šansą tai suprasti.

Juk iš tikro, daugelis niekada nesusimasto apie giluminius savęs pažinimo dalykus. Net nesupranta kas yra būti ramybėje, be pastovaus vidinio bėgimo kažkur tai. Tai neįprasta ir nekomfortiška protui būsena. Tačiau ne dvasiai, kuo ir esate iš tikro ir kuo turite save suvokti.

Nors žmogus pasiekia trumpam ramybės, stabilumo būseną, prasideda įvairūs dirginimai, susikuria įvairios situacijos, dažnai išvedančios iš tokios būsenos. Tai nėra koks nors blogis ar nukrypimas. Pati Gyvybė  taip plečia jūsų galimybes išbūti ramybės būsenoje nestabiliose sąlygose. Tai nereiškia, jog į viską reikia numoti ranka, nusisukti ir tt. Paprasčiausiai reikia suvokti tai, kas vyksta ir kodėl, tačiau netampant pilnaverčiu dalyviu, išliekant tik stebėtoju, arba dar geriau, pačiu Stebėjimu. Kada suvokiate tai stebėdami, tampate vidiniai stipresniais. Į tai reikia atkreipti ypatingą dėmesį. Taip atsiranda net savotiškas azartas, sąmoningai pergyventi skausmą, suprantant, jog jis nebus pastoviai. Juk kokią patirtį taip galite įgauti, kas yra žymiai svarbiau jums kaip dvasiai. Kuo daugiau asmenybė stebi save, mintis, tuo stabilesnė, stipresnė ji tampa, plečiasi kaip dvasia, kelia vibracijas.

Gyvenime yra įvairių periodų, sunkių ir lengvesnių, kas normalu kiekvienam.  Žmogui netgi yra palankiau įsilieti į tokius sąmonės bangavimus, nei ramiai plaukti “ kaip visi” pasroviui. Juk ne veltui yra sakoma, jog tikru jūrininku tampama ne štiliuje, o audroje. Tik taip galite sustiprėti vidiniai. Tokių egzistavimo periodų dėka ir sudygsta tos mūsų vidinės dvasinės sėklos, kurios yra kiekviename iš mūsų. Tokia bangavimo patirtis leidžia sustiprinti visa tai, ką pažinote, patyrėte esant ramybės būsenoje. Būtent tokiais egzistavimo periodais, kada viskas griūna, banguoja, kada skaudu, kada viskas erzina ir dirgina, galite maksimaliai sustiprėti vidiniai.

Pirmapradžiai, esant ramybėje, galima sakyti, tampate  lengvai pažeidžiamais, kadangi atsiveriate šiam pasauliui ir jums tarsi nėra kuo gintis. O tokie įvairių egzistavimo periodų svyravimai ir leidžia sustiprėti, užsigrūdinti išliekant jausme. Vėliau, jau atsispyrus nuo tokios pasiektos platformos, galėsite sėkmingai judėti (atsiverti) laimės link toliau. Todėl toks laikinas egzistavimas ir vyksta bangomis ne atsitiktinai ir ne šiaip sau. Reikia priimti tai ne kaip kokią tai bausmę, o padėkoti Jam, už galimybę grūdinti savo jausminį suvokimą.

Kodėl nuo to visada skaudu ir erzina?

 Pirmiausia, kas tokį skausmą sukelia sąmonėje? Juk iš tikro, toks “neteisingas” kitų žmonių poelgis jūsų atžvilgiu, tik nurodo į jūsų pačių “blogąsias savybes”, kurių pagalba patys sau ir sukeliate tą skausmą. Kitaip sakant, reaguajat neadekvačiai esančiai realybei. Čia vertėtų suvokti, jog jeigu nebūtų tokio kitų žmonių elgesio, sukeliančio skausmą jumyse, tokių savybių, kurios gali liesti pavyzdžiui puikybę, dominavimą ir ką tik nori, niekada nepastebėtumėte savyje. Visa tai  aišku vyksta ne šiaip sau, kaip ir viskas aplinkui, netgi tada, kada su jumis elgiasi neteisingai, nesąžiningai, daro skaudžiai ir tt.

Iš esmės, tai stebint patys galime atrasti, kas mumyse yra tokio, į ką verta atkreipti dėmesį, su kuo padirbėti. Suprantama, į situaciją sunku blaiviai žvelgti, kada iš tikro sukeliamas skausmas, tačiau to reikia siekti, stengtis ir tai yra pilnai įmanoma iš tikro. Juk žmogui nėra duodama daugiau, nei jis gali panešti. Kada tokia pat situacija sugrįš sekantį kart, ji jau nesukels skausmo, kadangi nebus kam tai sukelti.

Tačiau, kaip yra elgiamasi tokias atvejais?  Dažniausiai sakoma: “tai pabandysiu po to, ne dabar.” Visa tai aišku tik protas. Po to – reiškia niekada. Jeigu dabar nepradėsite tvarkytis savyje, nebandysite suvokti kas užslėpta viduje, kas iššaukia skausmą, kodėl kitas žmogus taip elgiasi su jumis, tai šito neįvyks niekada. Sistema tuo niekada nesuinteresuota ir padarys viską, kad šito nevyktų.

Galima sakyti, jog pati Gyvybė sukuria tokias situacijas, kurias reikia pragyventi ir išeiti iš jų nugalėtojais, tai yra, sustiprinant savyje Esmės suvokimą. Asmenybė, tai tarsi Gyvybės suvokimo filtras ir kurių Ji turi be galo daug. Gyvybė neutrali, kaip ir šis pasaulis, o štai negatyviomis ir pozityviomis spalvomis nuspalvina ją būtent individas, priklausomai nuo to, kas jame dominuoja.

Vienyje blogio nėra. Blogis atsiranda tada, kada yra stebintis subjektas ir stebimas objektas, atsiskyrimas. Tik tokiuose dvišaliuose santykiuose atsiranda, pasireiškia toks dalykas kaip vadinamas blogis, kitaip sakant, vibracijos, neatitinkančios Realybei. Kada tokio atsiskyrimo nėra, blogio irgi nėra, jo tiesiog ten negali būti, nes Tai besąlyginėje Meilėje.

Tačiau dualybė, kurioje laikinai esame, mums leidžia pilnai suvokti skausmą, atsiskyrimą nuo Esmės.  Ir kuo tas atsiskyrimas didesnis, tuo viena individuali sąmonė kitos individualios sąmonės atžvilgiu sugeba išreikšti didesnį blogį, nes nesuvokia Aukščiausiojo prado kitame. Kada visiškai užmirštama dvasia, tada per mus ir išsireiškia blogis, prievarta, dominavimas ir tt. Galima sakyti, jog taip per mus pasireiškia Vienio priešingas polius.

O kas tada yra sąžinė pagal jus?

Sąžinė, tai besąlyginės Meilės vidinis balsas mumyse. Tačiau neverta to giluminio jausmo maišyti su įvairiais ir trumpalaikiai Ego pasireiškimais, kuriais dažnai bandoma pakeisti Esmę. Pasinėręs giliai į Ego žmogus, sąžinės balsą dažnai pripažįsta tik kaip individo silpnumo požymį. Tik Ego, protas visada stengiasi save pateisinti. Sakys: “Nebūk silpnas, būk stipri asmenybė. Duok atkirtį, konkuruok ir dominuok.”

Iš tikro viskas kas yra, užpildyta besąlyginės Meilės vibracijomis. Čia kalbame apie tas aukščiausias vibracijas, kurios yra už bet kokio dualumo ribų. Tam priskiriama viskas, tame tarpe ir Tamsa. Jeigu nebūtų tokių aukščiausių vibracijų, būtų neįmanomas bet koks suvokimas. Esmės prigimtis – besąlyginė Meilė, tai visa ko pagrindas. Ir tokia Meilė yra net Tamsoje. Tik ji ten, galima sakyti, yra labai stipriai iškreipta, palyginus su Šviesa. Iš tokio stebėjimo taško, net pats blogiausias žmogus, iškrėtęs didžiausią “niekšybę” viduje turi Šviesos, visada turi galimybę Tai prajausti ir atsibusti. Darydamas didžiausią blogį žmogus, klaidingai mano, jog taip daro dėl gėrio.  Jam tada tai atrodo teisingiausia. Labiausiai tinkama asociacija tam – “karas dėl Taikos”.

Kaip pajausti tokią besąlyginę meilę savyje?

Pirmiausia, nustoti priešintis tai Meilei, kuri ir taip yra jumyse, kuri niekada jūsų nepaliko ir nepabėgo. Galima sakyti ir taip, jog ta besąlyginė Meilė pati pastoviai beldžiasi į mus, laukia kol praversite vartus jai, kuriuos patys ir sutvėrėme mintimis ir nepasitikėjimu Gyvenimu. Patys užsidengiame nuo Jos individualia sąmone, su visomis jos susiformavusiomis koncepcijomis. Tokia sąmonės sudaroma iliuzija, jog Meilės pasaulis uždaras, verčia ieškote Tiesos, prašviesėjimo ir tt.  Nors iš tikro yra visai kitaip. Viskas jau yra Vientisa ir pripildyta Meile, nepriklausomai nuo mūsų siekių ir norų.

Kodėl taip sunku atverti tas dvasios duris, tas Tiesas?

Reikia suprasti viena, jog jokių durų, kaip tokių ir nėra iš tikro. Tik menama individualybė sudaro tokį sąmonės aptemimą, kuriame atrodo, jog jeigu įsileis Gyvybę į save, tai asmenybė mirs. Todėl taip ir baisu pirmiausia individo protui, kas ir atbaido daugelį būti tame. Tačiau iš tikro tie, kas įveikia proto baimes, prajaučia begalinę laisvę, palaimą, laimę, kurios niekas niekada neatims. Tampant Absoliučiu, totaliu, suprantama ant kiek tokia baimė buvo naivi. Ant kiek kvailas buvo tikėjimas baime, tikėjimas tuo, jog gali nustoti egzistuoti kaip asmenybė. Iš tikro, tokios baimės emocijos neturi pagrindo.Visa tai tik proto diktavimas, bandymas išlaikyti dėmesį materijoje. Suvokiant tai, baimės sąmonėje bus mažiau. Viskas ko reikia žmogui, paprasčiausiai išlikti ramybėje, proto ramybėje. Nerimo ar baimės jausmą sukelia tik Ego. Būtent uždarumas tikram Gyvenimui gimdo dar didesnį skausmą ir kančias. Reikia suvokti, jog nėra to, kuris gali suteikti skausmą ar baimę. Baimės pergyvenimo metu, reikia sugebėti pažvelgti ką ta baimė neša savyje. Ne užsidengti nuo jos, ar bėgti, o būtent įžvelgti tai, kas ten tokio iš tikro, kas sukelia tokį skausmą. Tokiu būdu galima atsekti, jog iš tikro nieko bauginančio nėra. Nesipriešinkite įžvalgai ir pastebėsite, jog visa tai tik iliuzinės koncepcijos, už kurių kabinasi protas. Būtent tokios koncepcijos gimdo vis daugiau kančių.

Prie ko prisirišusios tokios koncepcijos? Argi prie dvasios? Jos negali būti pririštos prie dvasios, kas jūs ir esate iš tikro. Paniškos baimės momentu visa tai pririšta prie individualios sąmonės. Pririšta prie savo paties klaidingo įvaizdžio viduje, kurį įsivaizduoja.

Tokia baimės pergyvenimo situacija panaši į proto žaidimą. Bet asmenybė visa tai gali pažinti savyje. Tereikia atidžiai įžiūrėti, už ko kabinasi tokios koncepcijos, sukeliančios negatyvias emocijas. Pažinti kokiu pagrindu remiasi. Tai, už ko jos kabinasi, iš tikro neegzistuoja.

Kodėl kyla konfliktai tarpusavio santykiuose?

Nes kitą žmogų dažnai priimame kaip patį save. Faktiškai, iš artimo žmogaus laukiama, net reikalaujama to paties, kaip ir iš savęs. Būtent todėl tas neatitikimas iššaukia skausmą. Tame nėra visą apimančio Vienio matymo. Tai tik materialus noras, už kurio bando kabintis protas. Tai labai palanki dirva visokio plauko nerimui, nepasitenkinimui ir tt.,  kad būtų galima pačiam sau patampyti nervus.

Toks suvokimas, būtų nemažas pasiekimas išsivadavimo link. Bet iš kitos pusės reikia suprasti, jog visa tai normalu, kadangi tokiu būdu teka Gyvenimas, gyvybė, sudaromi ryšiai, prisirišimai ir tt. Tai natūralu, tam nereikia priešintis, manant, jog maišo dvasingumui, būtų kitas kraštutinumas. Tereikia priimti savo prisirišimą, nesipriešinti. Tačiau būtina suvokti, jog tai manipuliavimo objektas. Taip galima atsekti visas manipuliacijas, kurios vyksta viduje. Tik suvokiant tą santykių lauką, tokius momentus, nuo to pradėsite laisvintis.

Meilė – pirmiausia pasitikėjimas. Pasitikėjimas kitu žmogumi, ar pačiu Gyvenimu (Dievu). Kada žmogus imasi atsakomybės už savo vaikus, juo labiau suaugusius, išreiškia nepasitikėjimą Gyvenimui, kaip totaliam Meilės pasireiškimui. Tai atvirumo Gyvenimui klausimas. Reikia suprasti, kad savo vaiko ateityje negalėsite daryti viską už jį, kaip asmenybę, dvasią. Būtent čia yra tas taškas, kuriame reikia jį paleisti, išliekant meilėje. Besąlyginė meilė – ne jausmas, o vidinė dvasios būsena. Tokioje būsenoje matote ne objektą, o patys tampate ta Meile.

Kodėl žmonės šeimoje konfliktuoja?

Dažnai žmogus myli tik kito žmogaus įvaizdį, sukurtą savo paties viduje. Būtent todėl, kaip taisyklė po kelerių metų, kada kitas žmogus visiškai sudaužo tą įvaizdį, susiduriama su skausmu, nepateisintomis viltimis ir tt. Vaizdžiai sakant, nesuprantama, kaip tas “mylimas” žmogus staiga tapo toks “niekšas”, keliantis neapykantą. Nors iš tikro, tas žmogus toks buvo visada. Paprasčiausiai patys nusipiešiam siekiamą įvaizdį apie jį, kitaip sakant, pagražiname ir reikalaujame to. Taip, gal matėme nekaltas akis, gal kai kuriuos charakterio bruožus, bet nenorėjome priimti to, nes dominavo galvoje idealas, sukurtas pagal save. Paprasčiausiai protas norėjo žaisti tokį žaidimą. Anksčiau ar vėliau susidūrus su realybe ir supratus, jog žmogus yra kitoks, visa tai būtinai sukels didelį skausmą protui. Juk iš tikro, protas žmogaus niekada nepriėmėme tokio, koks jis yra, be pagražinimų, be šablonų.

Kaip taisyklė, tokiais atvejais, norime padėti kitam ir prievartaujame jį, einame prieš jo paties laisvą pasirinkimą. O tai iš mūsų pusės yra nusižengimas. Kito žmogaus pakeisti ar perdaryti negalime. Tačiau galime jį priimti, arba nepriimti tokį, koks yra iš tikro. Būtent tokia susikurta proto iliuzija, jog kitą žmogų galima perdaryti ir sukelia skausmą įtraukią dar giliau į iliuzinį proto žaidimą, nebematant Esmės. Tokia ir yra proto užduotis. Užimti žmogų bet kuo, kad tik nebandytų pabėgti, kad ir toliau maitintu dėmesiu.

Po to, kada žmogus iš tikro “nubunda” iš proto “įsimylėjimo”, pradeda suprasti, matyti kitą žmogų tokį, koks jis yra, be visų žaidimų. Tada lieka klausimas toks. Ar jūs jį priimate tokį, ar ne?

Kas jums tas kitas žmogus? Reikia suprasti, jog jūs kaip individuali sąmonė, priimate kitą žmogų, tik kaip koncepcijų rinkinį. Vienam koncepcijų rinkiniui gali neatitikti kitas koncepcijų rinkinys. Tik tokiu atveju įvyksta šeimyniniai ir aplamai konfliktai tarp žmonių. Kada vienas proto koncepcijų rinkinys žvelgia į kitą rinkinį, su šiek tiek skirtingomis koncepcijomis. Tai niekada neatitiks vienas kito, nes protas visada ieško ir ieškos trūkumų. Visada iš musės stengsis padaryti dramblį ir tt. Tai visiškai natūrali materialaus proto būsena. Jis visada kur tai juda, skuba, kame tai kapstosi, ieško ir tt. Net kada atrodytų viskas idealu, protui norisi ką nors rasti tokio, prie ko galima būtų prisikabinti. Jam paprasčiausiai reikia tuo gyventi, reikia asmenybės dėmesio jėgos, reikia pagrindo mąstymui, kančioms, nepasitenkinimui ir iš reto trumpalaikiams džiaugsmams.

O stebint iš dvasios pusės, kitame asmenyje mato patį save, kaip Vienio dalį. Čia negali būti konfliktų, nes kad ir kaip negatyviai nesielgtų kitas žmogus, tokius momentus reikia vertinti kaip dovanas. Nes to dėka, žmogus jums nurodo, ką reikia savyje keisti, tobulinti. Kada suprasite, jog kitas žmogus daugiau nieko neužkliudo jūsų viduje, arba jūs jame pažįstate save ir jūsų daugiau niekas nejaudina, suprasite, kad buvo išsemta visa reikalinga patirtis. Tada esate laisvas nuo prisirišimo. Kol kas nors laiko, kol yra noras, kova santykiuose, reiškia dvasiai reikalinga patirtis dar nepragyventa ir negauta. Vadinasi tas žmogus dar nedavė visko, ką turėjo jums duoti.

Tik tada, kada bet kokie kito žmogaus agresyvūs pasireiškimai nebejaudina, suprantate, kad su tuo žmogumi nėra ką veikti. Tada galite išeiti, nutraukti santykius ramiai, nesukeliant skausmo ir kitam žmogui. Kada santykiuose viskas išgyventa, jų nutraukimas vyksta ramiai.

Taip pat skausmą sukelia nepateisintas laukimas. Laukimas ne tik iš kito žmogaus, bet ir iš pačio savęs. Iš tikro niekada nepateisinsime vilčių, nes visa tai tik proto įsivaizdavimai, žaidimas. Tai tik fantazija. Todėl kada viltys susiliečia su tikrove, visada bus jaučiamas nepasitenkinimas. Taip protas nuveda mus iš dabarties, iš čia ir dabar į ateitį. Be to, čia dar slepiasi būsimų kančių priežastys. Reikia suprasti, jog kada ateis realiai, viltyse piešiama situacija, ji bet kokiu atveju bus kitokia ir žmogaus netenkins. Visa tai iš anksto prikimšta įvairiais šablonais ir rėmais, kurių neatitikimas realioje situacijoje kelia nepasitenkinimą. Tai neleidžia atsiskleisti dvasiai, vis giliau ir giliau tempia į iliuzijas. Nesuvokiant viso šito, tos koncepcijos pilnai valdo žmogų, nusėsta į pasąmonę.

Nuo vaikystės žmogų mokė ko reikia norėti, ko siekti, ką atitikti, kokiu būti ir aišku neišmokė, kaip nuo visų tokių klaidingų koncepcijų galima atsikratyti. Primetė visa tai, tarsi būtų laimės sudedamosios. To žmogus ir pradeda siekti, giliai miegantis. Klaidingai mano, jei jis įgis kokį nors materialų turtą, ar sukurs santykius su kuo nors, bus laimingas. Bet iš tikro taip nėra.

Atsikratyti nuo to galima pirmiausia tik per norą to atsikratyti, per savęs tyrimą ir pažinimą. “Kodėl aš nelaimingas, nepatenkintas ir tt?” Reikia įdėmiai stebėti, kodėl atsiranda nepasitenkinimas, įgyjant naują daiktą. Jei tokiame momente žmogus nesustoja ir nesusimąsto, kas su juo vyksta, tuojau pat atsiranda sekantis noras. Protas vėl įtraukia dvasią į naują minčių ratą. Taip iki kūno mirties ir bėgioja žmogus nuo vienos menamos laimės iki kitos.

Vyksta paprasčiausias supratimų pakeitimas. Žmogui primetama klaidinanti idėja, jog jis gali būti laimingas tik įgyjant kokius tai materialius dalykus, pasiekiant kokias tai socialines “aukštumas”.  Bet iš tikro, paklauskite bet kurį “turtuolį” turintį gerą socialinę padėtį, ar jis laimingas. Ir jei bus sąžiningas pirmiausia pats sau, atsakys ne. Nesupranta, kodėl pasiekę viską, kas jiems buvo sakoma nuo mažens, laimės tame nerado.

Tik per savęs pažinimą galima pasiekti harmoniją, laimę ir ramybę. Kai tik pastebimas, visų tų koncepcijų ir šablonų nereikšmingumas, prasideda paieškos to, kas sukelia ramybę ir laimę.

Daugiausia jėgų, dėmesio atima pasinėrimas į mąstymus apie ateitį ar praeitį. Kai tik pradėsite visa tai stebėti, pamatysite kiek atsiras papildomų jėgų to nedarant. Gyvybinės energijos padaugės, galima bus mažiau miegoti. Atsiras noras bendrauti su bet kokiais žmonėmis. Tai nesekins kaip buvo tada, kada siejate save su sąmone. Daugiausia energijos išeikvojama mintims, kurioms suteikiam dėmesio, kuriant tą netikrą pasaulį savo viduje, automatiškai pralūžtant į praeitį ar ateitį. Labiausiai pavargstama nuo mastymo procesų.

Kaip žinoti, kur eiti ir ar teisinga kryptimi einama?

Neteisingai kur tai eiti gali tik protas, o jūs kaip dvasia, visada būsite teisingoje vietoje. Klaidą atlikti bijo sąmonė, žinanti savo praeitį ir norinti kad viskas būtų gerai ateityje. Iš tikro, bet kokiu atveju pats Gyvenimas jus visada ves. Negalite atlikti klaidos, nes kaip veikėjo jūsų iš tikro nėra. Tai viso labo tik proto iliuzija. Yra dvasia, Vienio jėga, pasireiškianti per jus ir kitus. Kad gali atlikti klaidą manyti gali tik forma. Tuo tarpu jėga, pasireiškianti per formą, visada ir pirmapradžiai yra Tiesa, Gyvenimas.

Tačiau čia yra ir kita medalio pusė. Nežiūrint į tai, jog per formą kuria Gyvenimas, jūs, kaip individuali dvasia, nešate atsakomybę už tai, kas dedasi gyvenime per tą formą. Visa tai aišku vientisas organizmas, tampriai tarpusavyje susijęs. Ir veikia priežasties pasekmės dėsnis.

Žmonės, o tiksliau protas, pripratintas pastebėti tik mintis, nesuvokia ramybės. Kai kreipsite dėmesio ramybei, jos bus vis daugiau ir daugiau. Paprasčiau sakant, reikia suprasti kas dabar su jumis vyksta. Kada pradedate pažinti kas vyksta, pradedate matyti su kuo visa tai vyksta.

Kas vyksta čia ir dabar, vyksta su jumis kaip dvasia. O su jumis, kaip sąmonė, visą laiką kas tai vyksta praeityje arba ateityje, kaip su vidiniu mentaliniu įvaizdžiu. Tuo metu tikras dvasios gyvenimas, nors per kūno filtrą, tačiau nepririštas prie Ego. Tai tiesioginis Esmės darbas per individualumo prizmę.

Kada iškyla nepasitenkinimas ar kokia nors negatyvi emocija, pažvelkite kas tai jaučia? Taip galima pamatyti, jog visas tas negatyvas iššaukiamas individo viduje. Nors iš tikro, Tai, kas suvokia, ji švari, neliečiama jokio negatyvo. Net jei jus labai stipriai nuskriaudė, įžeidė, reikia suvokti, jog tas skausmas sukeltas sąmonei, protui. Jūs, kaip dvasia, neturite ir negalite kentėti nuo to. Žmonės nėra įpareigoti kaip nors kentėti, jei su jais elgiamasi blogai. Tai tik tokio materialaus mąstymo įprotis. Iš tikro taip nėra.

Neturite kentėti už tą neteisybę, kuri buvo išreikšta jūsų atžvilgiu. Žinoma pergyvenimas gali būti, nusivylimas, dirglumas ir tt., gal net pas ką nors pyktis. Bet kai tik tai pergyventa, galima iš karto suvokti ir paleisti. Neturite visa tai tempti paskui save, klaidingai manant, jog taip pergyvenate patirtį ir tt. Jei tai įvyko, patirtis jau pragyventa. Situacija kuri praėjo, neneša jokios patirties ateityje, apart dėmesio, tai yra jėgų atėmimo ir išsekimo.

Kas visada nori atsakyti “skriaudėjui”? Žinoma Ego, tai yra protas. Kol neatsakėte, dar galite stebėti, tai dar jūsų jėgoms. Tačiau kada atsakote, įsiveliate į tą proto žaidimą pilnai. Klaidinga koncepcija, jog visada reikia išlieti emocijas, nes kitu atveju jos nusės pasąmonėje. Tai nevisai veikia, kadangi išliejant neigiamas emocijas, įtvirtinate panašų elgesį tokiais atvejais. Ir tai vėliau tik stiprės, tampant nekontroliuojama. Galų gale tokia programa ir nusėsta pasąmonėje, pradeda vadovauti. Žmogus nebevaldo besiliejančių emocijų. Būtent viso to stebėjimas, ne pasipriešinimas tam kas vyksta, o stebėjimas išvaduoja nuo emocijų.

Kada bandoma ištaisyti kitą žmogų, mylima jau ne jį, o daugiau save neklystantį. Įvaizdžių, kuriuos turi atitikti kitas žmogus, sustiprinimas savyje, tik Ego įtaka. Ir kada nori pagal juos pakeisti artimuosius, verta suprasti, kas ką nori ištaisyti iš tikro?

Užsiduokite sau tokį klausimą ir pamatysite, kad tas individas, bandantis pakeisti kitą, neša griaunančią jėgą ne tik sau, bet ir kitam, į kurį nukreipta kritika ir noras pakeisti. Kada suprasite, jog taip griaunate santykius, o ne stiprinate juos, išsisems noras tuo užsiimti. Tada galima suvokti, jog kito žmogaus laimė tame, kad priimtų jį tokį, koks yra, o ne taisytų.

Iš kur atsiranda tiek daug griaunančios Ego energijos santykiuose?

Jūs patys jos duodate, suteikiant Ego primestoms mintims ir šablonams dėmesio. Kitaip sakant, patys maitinate tai dėmesio jėga ir to blogio tampa tik daugiau. Didėja kaip sniego gniūžtė, riedanti nuo kalno, pakeliui nušluojant viską, kas pasitaiko.

Išeitis viena, kito žmogaus priėmimas tokiu, koks yra. Reikia suprasti, jog pakeisti galite tik patys save, savo santykius, o kitą žmogų galite priimti arba ne, bet neištaisyti. Tokiam priėmimui priešinasi Ego, randantis kitame daugelį neigiamų bruožų “maišančius būti laimingais”. Kad tai įveikti, reikalingas pastovus savęs pažinimas. Kada prasideda nepasitenkinimas kitu žmogumi, reikia stebėti kas gimdo nepasitenkinimą jumyse? Reikia suprasti, kad visus tuos esančius koncepcijų rinkinius savyje patys ir sukuriate. Tai tik proto žaidimai, kuriuos jūs kaip dvasia priimate. Supratus, jog tai griaunantis santykius žaidimas, galima pamilti kitą žmogų tokį, koks jis yra.

Kaip iš to galima ištrūkti?

Nebemaitinti Ego negatyviomis mintimis apie kitą žmogų. Jei nenusileisite negatyviam mastymui ir suvoksite visa tai, tokios mintys nustos jums vadovauti. Tapsite dvasiškai laisvu.

Tad pabaigai noriu palinkėti visiems visada išlikti ramybėje, nebūti priklausomais nuo minčių, pergyventi sunkumus juos stebint, patiems tapti stebėjimu, ta Meilės jėga ir tame patirti laimę, dėl ko čia ir esame....

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 3301 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/4
Viso komentarų: 4
0  
1 virku   (14.02.2017 10:32) [medžiaga]
Ačiū, geras straipsnis, patvirtinantis, kad visų svarbiausia tai nuolatinis siekis, nuolatinė kryptis į sava aukštesnyjį aš atskleidžiant savo individualybę, leidžiant jai pasireikšti ir "nužudant" savo asmenybę su visais jos reikalavimais bei lūkesčiais.

0  
2 virgis   (18.02.2017 23:53) [medžiaga]
Visa tai tik proto koncepcijos. Tik jis nori  ką nors nužudyti, tobulinti ar pakeisti. Nori pakeisti Tai, kas ir taip tobula, atskleisti iliuzijai, jog ji iliuzija. Iš tikro nėra nei tavęs, nei manęs, visi mes ta ramybė, kuri yra prieš minties atsiradimą, absoliutas, realybė, Dievas, tai kame vyksta visas šis atsiskyrimo žaidimas, kas visada buvo ir iš niekur neatsirado, kas ir žaidžia gyvenimą per prizmes, kad suvoktų save.
Sakmė: Gyveno kartą sufijus vardu Rašidas. Jį vadino ištikimu Dievo ieškotoju. Jis troško Dievo, liūdėjo be Jo ir ieškojo Jo visur, kaip ir dera sufijams. Vieną vakarą Rašidui tapo ypatingai kartu nuo daugemečių nesėkmingų Dievo paieškų. Ir jis nusprendė išeiti kuo toliau nuo žmonių kad išsiverkti, išsimelsti, išlieti neviltį.
Ir štai jau gilią naktį, kada Rašidas išsiverkė ir iškalbėjo visas maldas, vienu metu kaip tai pamatė, jog jei niekaip nevadinant visus daiktus ir reiškinius, nuimti pavadinimus, skirtumo ir atskirumo tarp jų nėra, kad visame jaučiamame pasireiškime vienas ir tas pats skonis ir kad tai be abejonių - Dievas. Jis buvo laimingas, širdį užpildė džiaugsmas. Jis iš džiaugsmo suriko: Tai štai Tai, pagaliau aš Tave pasiekiau. Tą riksmą tikriausiai išgirdo netgi Mekoje ir net kopų viršūnių smėlis nubyrėjo.
Dievas gi tuo metu jautė save Rašidu, kuris pajuto kvailą eilinį praregėjimą. Nuo ko ir bėgiojo nuo vienos pusės į kitą, žiūrint į viską išverstomis akimis.
Tai ar buvo tas susitikimas su Dievu, jeigu Dievas ir taip viskame kas pasireiškia, kas ir taip viena ir nedaloma?
Taikos ir ramybės Dvasiai

0  
3 Si   (26.02.2017 23:20) [medžiaga]
Labas, Virgi. O kas toji moteris parasius si teksta? Aciu.
Ir aciu uz vius kitus straipsnius, kuriuos vis uzsuku paskaityti.

0  
4 virgis   (27.02.2017 18:21) [medžiaga]
Tekstą parašė ką vadinate Virgis, remiantis satsangu su moterimi iš Rusijos kurią vadina Olga Gauri. Juk esmė ne kas parašė, o kas parašyta, duoda tai naudos ar ne. Niekas problemų neišspręs, kol jausitės atskiru nuo Visumos.

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Vasaris 2017  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
  12345
6789101112
13141516171819
20212223242526
2728
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0