Nuomonės šiuo atveju skiriasi. Vieni mano, kad likimas yra jo šeimininko rankose. Kiti tiki, kad jis nulemtas. Treti eina dar toliau, laikydami likimą dalia ar lemtimi, atsiųsta žmogui iš aukščiau ir sąlygota to elgesio ankstesniuose gyvenimuose. Kuris požiūris teisingiausias?

Kiekvienas. Visos šios pozicijos teisingos ir net lygiateisės. O ar gali būti kitaip pasaulyje, kuris yra veidrodis? Kiekvienas, stovėdamas priešais jį, gauna savo minčių vaizdo patvirtinimą. Nėra prasmės teirautis veidrodžio, kokį savo veidą aš pamatysiu atspindyje – liūdną ar linksmą. Viena vertus, ten atsispindi tai, kas yra, kita vertus – kokį norėsiu save pamatyti, toks ir būsiu. Todėl likimo klausimas – tai pasirinkimo klausimas: ar pasirinkti numatytą likimą, ar laisvą. Viskas priklauso tik nuo jūsų įsitikinimo – ką pasirenkate, tą ir gaunate.

Jei žmogus įsitikinęs, kad likimas nulemtas ir nuo jo nepabėgsi, tuomet iš tikrųjų realizuojasi tam tikras iš anksto numatytas scenarijus. Be abejo, variantų erdvėje yra atskiras srautas, kuriuo plauks gyvenimo laivelis, jei jį paliksime bangų valiai. „Pasmerktasis", kapanodamasis savo infantilizme, pagarbiai užverčia galvą į padangę, iš kur kaip kankorėžiai žyra „likimo smūgiai": „O, apvaizdos galia! O, lemties ranka!" Iš tikrųjų ne likimo lemta, o tau ant kaktos užrašyta, kad tu, mulki, esi valdomas nesąmoningo ir labai kvailo sapno, kuriam pats save pasmerkei.

Kai žmogus perima valdymą į savo rankas, jo gyvenimas nepriklauso nuo aplinkybių. Laivelį galima pasukti į bet kurią pusę nuo to „likimo", kuris esą nulemtas iš anksto. Viskas labai paprasta: gyvenimas – lyg upė. Jei iriatės patys, tai galite rinktis kryptį, o jei tiesiog pasiduodate tėkmei, tai esate priversti plaukti srauto vaga, kurioje atsidūrėte. Norite karmos – turėsite ją. Galvodami apie tai, kad jūsų lemtis priklauso nuo kažkokių nenumaldomų aplinkybių ar ankstesnių gyvenimų klaidų, jūs tuo būdu realizuojate atitinkamą variantą. Jūsų valia, juk jūs – Dievo sūnus. O jei norite būti Lėmėjas, galite tapti ir juo. Dualusis veidrodis su viskuo sutiks. Tik ar mokate su juo elgtis?

Pagal transerfingo modelį visa tai labai akivaizdu. Vienintelė nesuvokiama mįslė tebėra variantų erdvė. Kas „sudėjo" visa tai, kas ten yra? Iš kur tai? Ir kam? Kas buvo iki tol, kol visa tai ten buvo sudėta.

Sakau atvirai – nežinau. Galiu tik iškelti hipotezę: variantų erdvės niekas nekūrė – ji buvo visada. Toks jau yra žmogaus protas, jog jam atrodo, kad viskas šiame pasaulyje kažkieno sukuriama ir turi savo pradžią ir pabaigą. Matyt, ne viskas. Bijau, kad net jei žmogaus sąmoningumas padidėtų tiek, kiek jis pranoksta austrės sąmoningumą, tai ir šito nepakaktų tokiems dalykams suvokti. Pasaulyje kai kurie klausimai yra toli už proto galimybių ribų. Juk protas – tai tik loginis automatas, nors ir sugebantis mąstyti abstrakčiai.

Mano abstraktaus mąstymo lygis leidžia man tik sukurti primityvų matematinį modelį. Jei kieno nors sutartinis sąmoningumo laipsnis būtų nukeltas į begalybę, kur žmogaus sąmoningumo lygis virstų tašku, tai iškiltų toks klausimas: „Kodėl man, taškui, leidžiama užimti bet kurias padėtis koordinačių plokštumoje? Kas sukūrė koordinačių tinklą? Kam tai reikalinga? Ir kas buvo iki to laiko, kai?.. Nesuvokiama..." O jei šiam taškui būtų pasakyta, kad be plokštumos dar yra trimatė ir n-matė erdvė, jis apskritai „išprotėtų".

Lengviau patikėti tuo, kad likimas yra nulemtas aukštesniųjų jėgų ir kad jį galima apskaičiuoti bei numatyti, nei tuo, kad egzistuoja neįsivaizduojama variantų erdvė, kurioje yra absoliučiai viskas. Šiaip ar taip, žmonėms nejauku gyventi nežinomybėje, jie stengiasi gauti bent kokią nors užuominą apie ateitį, todėl ir eina pas astrologus, pranašautojus, aiškintojus. Ir čia vėl iškyla principinio pasirinkimo klausimas. Koks mano ketinimas: sužinoti, kas manęs laukia, ar sukurti tai, ko noriu?

Jei pasirinkta pasyvi pozicija, tuomet, žinoma, lieka viena – kreiptis į tą, kuris turi įžūlumo teigti, kad moka skaityti Likimo knygą. Bet ar tai įmanoma? Ar kas nors gali numatyti ateitį? Be abejo. Negana to, tai įmanoma kaip tik todėl, kad egzistuoja variantų erdvė. Kitaip iš kur aiškiaregiai gautų praeities ir ateities fragmentų?

Žinoma, įvykiai negali klostytis laisvai. Variantų erdvės sektoriai sujungti į priežasties ir pasekmės ryšių grandinėles – gyvenimo linijas, kurios paklūsta tam tikriems dėsningumams. O iš ko galima spręsti apie šiuos dėsningumus? Suprantama, iš kokių nors išorinių pasireiškimų ir požymių. Tai gali būti dangaus kūnų padėtys, sapnai, kortų kombinacijos ir net kavos tirščiai. Atsitiktinumų nebūna. Atsitiktinumo sąvoka – tai tik ypatinga pasekmės suvokimo forma neturint išsamios informacijos apie priežastis.

Bet vėlgi kaip tik todėl, kad egzistuoja variantų erdvė – ši kino juostų apie praeitį ir ateitį saugykla, - prognozės anaiptol ne visada pasitvirtina. Variantų skaičius begalinis, tad nėra jokios garantijos, kad „nuo lentynos paimta būtent ta kino juosta", kuriai lemta „patekti į projektorių". Čia galima kalbėti tik apie tikimybės laipsnį.

Viena „tiksliausių" buvo bulgarų aiškiaregė Vangelija Dimitrova, visame pasaulyje žinoma Vanga. Dar vaikystėje netekusi regėjimo, ji galėjo „matyti" variantų erdvėje. Bet nors jos gebėjimai buvo unikalūs, pranašysčių – tiek dėl praeities, tiek dėl ateities – tikslumas sudarė 70-80 procentų.

Pranašystes iškraipo ir pačių aiškiaregių suvokimas, ir paskesnis jų aiškinimas. Nostradamo „Centurijos" iki šiol įvairiausiai interpretuojamos. Prognozėse dažnai mėginama pamatyti tai, ko ten nėra, ir nepastebima akivaizdžių dalykų. Kai Vanga išpranašavo, kad „Kurskas nugrims į vandenį", visi nieko nesuprato. Juk nuo Kursko iki jūros labai toli. Bet kai nuskendo šio miesto vardu pavadintas povandeninis laivas, tai tiems, kurie žinojo apie šią pranašystę, tikriausiai visas kūnas pagaugais nuėjo.

Ir vis dėlto, jei galima kalbėti tik apie tikimybę, kad aiškiaregys pamatys „tą patį" variantų erdvės sektorių, tai kodėl prognozių tikslumas būna gana didelis? Todėl, kad pranašystė, užfiksuota žmogaus atmintyje, noromis nenoromis virsta jo ketinimu.

Požiūris į įvairiausius aiškinimus ir horoskopus ypatingas – tai tikėjimo ir nepasitikėjimo balansas. Viena vertus, žmogus nelinkęs visiškai pasikliauti tokiais dalykais, kita vertus – kažkur jo pasąmonės gelmėse tūno mintis: o jeigu? Reikšmingumas aiškinimo atžvilgiu minimalus: gal išsipildys, o gal ir ne. Tai savotiškas žaidimas, kuris vienu metu žaidžiamas ir juokais, ir rimtai. Dėl to atsiranda tam tikra neregima sielos ir proto vienovė. Tokiomis sąlygomis sukuriamas trumpalaikis, bet aiškus vaizdas, kurį pasaulio veidrodis mielai įkūnija tikrovėje. Žmogus pats nesąmoningai realizuoja tai, kas jam buvo išpranašauta, - štai kodėl tikimybė būna didesnė negu vidutinė.

Skaitant pačios Vangos biografija susidaro įspūdis, kad ji dar vaikystės žaidimuose lyg ir sąmoningai programavo savo tolesnį likimą. Jos mėgstamas užsiėmimas buvo „gydyti" kaimynų vaikus – „pacientus". Ji dar mokėjo pasakoti įvairias išgalvotas istorijas, kurių visi klausėsi lyg užburti. Be to, Vangai patikdavo vienas keistas žaidimas: ji ką nors gerai paslėpdavo, o paskui pradėdavo ieškoti šio daikto nežiūrėdama, apgraibomis. Kaip matyti, jos kuriamų personažų paveikslai buvo tokie nepriekaištingi, kad pasaulio veidrodis juos tiksliai atkūrė tikrovėje. Vanga tapo gydytoja ir aiškiarege, o regėjimo neteko per nelaimingą atsitikimą. Kai jai buvo dvylika metų, ją pagriebė viesulas. Vėliau žmonės surado mergaitę lauke užberta smėliu.

Reikia pažymėti, jog Vanga buvo įsitikinusi, kad nuo likimo neįmanoma pabėgti, jokios pastangos negali pakeisti to, kas lemta. Regėjimuose matydama nelaimes, kurios turėjo atsitikti ateityje, ji mėgindavo užkirsti kelią, bet nesėkmingai. Būdavo, kad Vanga, žinodama, jog žmonių laukia mirtis, atkalbinėdavo juos nuo kelionės arba prašydavo išvykti iš tos ar kitos vietos. Ir tai nepadėdavo – jos neklausydavo. Vadinasi, transerfingui čia iškyla kažkoks prieštaravimas ir likimas vis dėlto yra nulemtas?

Iš tikrųjų jokio prieštaravimo nėra. Vienas žmogus negali savo ketinimu padaryti didesnio poveikio kito gyvenimui. Žmogui suteikta galia formuoti tik savo pasaulio sluoksnį. Net kai iš šalies atrodo, kad įtakingas politinis veikėjas lemia ištisų tautų likimus, iš tikrųjų jis tik vykdo jį sukūrusios struktūros valią.

Valdyti savo likimą gali kiekvienas, bet tik su sąlyga, kad jis ima valdymo vairą į savo rankas. Viskas priklauso nuo to, kokia žmogaus pozicija – aktyvi ar pasyvi. Galima gyventi kaip išeina, skaitant horoskopus ir priimant likimą kaip duotą iš dangaus. Bet, kita vertus, ėmusis darbo su visu nenuovokaus proto įkarščiu, galima sukurti sau tokį likimą, kad neduok Dieve. Todėl aktyvia pozicija laikysime ne sugebėjimą talžyti vandenį rankomis ir irtis prieš srovę, o ketinimą valdyti savo minčių eigą pagal veidrodžio principus.

Tokia pozicija leidžia įgyti realią valdžią likimui. Dėl to pranašautojų paslaugos netenka prasmės. Visai nenoriu teigti, kad jų pranašystės melagingos. Ne, individualios prognozės neretai pasitvirtina, bet jos reikalingos tik tiems, kurie pasirinko gyvenimą kaip nesąmoningą sapną – ir tokių žmonių, tarp kitko, visada bus didžioji dauguma. O jei jūs ketinate paversti savo gyvenimą sąmoningu sapnu, kurį galima valdyti, tai veidrodininkų paslaugos jums tikrai nereikalingos.

O kas yra astrologai, aiškintojai, pranašautojai, jei ne veidrodininkai? Juk jie pateikia ne šiaip nekaltą prognozę, o surogatinę jūsų likimo dalį – veidrodžio gabalėlį, į kurį būsite priversti žiūrėti. O kaipgi kitaip? Ar jūsų požiūris į šią prognozę bus rimtas, ar ne – neturi reikšmės, jūs ją priėmėte, ir ji liks jūsų pasąmonėje, programuodama jūsų tolesnį likimą. Net jei nekalbėsime apie pinigus, nejau manote, kad galite be niekur nieko gauti gabalėlį ateities? Į Likimo knygą negalima pažvelgti be padarinių. Ir mokestis už šią prekę visada toks pats: jūs turėsite pasiimti ją su savimi ir padaryti savo gyvenimo dalimi, ar to norite, ar ne.

Toks mokestis gali būti lemtingas. Ir kaltė arba, tarkime, atsakomybė čia tenka ne tiems, kurie parduoda likimą kaip prekę, o tiems, kurie tą prekę perka. Domėdamiesi prognoze, jūs įgyjate veidrodį ir klausiate veidrodininko, ar jums šiandien galima šypsotis žvelgiant į jį. Bet juk jūs jau turite veidrodį – jūsų pasaulio sluoksnį, su kuriuo galima daryti viską, ką norite. Su savo veidrodžiu aš laisvas: jei panorėsiu, galėsiu savąja Lėmėjo valia bet kurį pralaimėjimą paversti pergale, ir man nusispjauti į prognozes.

O jei nėra noro būti savo realybės Lėmėju, galima sėkmingai naudotis veidrodininkų paslaugomis – tai irgi pasirinkimas bei egzistavimo būdas. Tiksliau sakant, saugaus judėjimo likimo vaga būdas. Prognozės čia gali būti kaip ženklai – tiek įspėjantys apie galimus nemalonumus, tiek suteikiantys sėkmės viltį. Šiuo požiūriu veidrodininkai dirba naudingą darbą. Bet ne visi. Daugiausia žalos daro globalių įvykių spėjikai. Pranašaudami būsimas katastrofas ir „pasaulio pabaigas", jie nukreipia didelių žmonių grupių mintis destruktyvia kryptimi arba, kitaip tariant, programuoja kolektyvinę sąmonę. Tai nepraeina be pėdsakų.

Įdomu tai, kad mokslininkai taip pat priklauso veidrodininkų lygai, nors ir nedaro tiesioginio poveikio žmonių likimui. Per visą istoriją jie nieko daugiau ir neveikia, tik mėgina mums paaiškinti, kaip sutvarkytas pasaulis. Kadaise Žemė buvo plokščia, laikėsi ant trijų banginių, dramblių, vėžlio ar dar kažko. Dangaus šviesuliai anais laikais sukosi aplink Žemę. Praėjo jau daug tūkstantmečių, kai kas paaiškėjo, bet vis naujų modelių primatavimo procesas tebesitęsia. Klasikinę fiziką pakeičia kvantinė. Mikropasaulio objektai iš pradžių paskelbiami dalelėmis. Tada paaiškėja, kad tai veikiau bangos, kurios kartais gali būti ir dalelėmis. Vėliau iškeliama dar viena teorija – ji skelbia, kad tie nesugaunami objektai yra ne bangos ir ne dalelės, o stygos dešimtmatėje erdvėje – laike. Pasaulis, kuriame primatavimo procesas tęsiasi, sutinka ir su šiuo modeliu. Bet vis tiek kažkas neaišku, kažkas ne taip. Mokslininkai priversti pridėti dar vieną, vienuoliktąjį matmenį, ir atsiranda naujausia M-teorija, pagal kurią styga virsta membrana. Įdomu, ar ne? Kas toliau?

Iš visko sprendžiant, šis procesas vyks be galo. Atsiras vis naujų ir naujų modelių. Jei atsistosite prieš vieną veidrodį, rankose laikydami kitą, tai suprasite, kodėl pasaulis turi begalinę daugybę modelių. Veidrodyje priešais jūs matote save su veidrodžiu, kuriame atsispindite jūs veidrodyje su veidrodžiu, kuriame.... Suprantate?

Atsakymo į klausimą, kaip sutvarkytas pasaulis, veikiausiai nėra. Remiantis žmogaus protu, iš abstrakčiausios apibrėžimų viršūnės pasaulis niekaip neatrodo. Jis – tik mūsų vaizdinių veidrodis. Ką mes apie jį galvojame, tą ir gauname. Tegalime tvirtinti, kad realybė yra įvairialypė, ir konstatuoti kai kuriuos jos dėsningumus.

Pasaulio sandaros tyrimo procesas panašus į anksčiau pateiktą pavyzdį. Kai remiamasi vienu iš realybės pasireiškimų, gaunama atskira versija – veidrodžio gabalėlis. Su juo atsistojęs priešais pagrindinį pasaulio veidrodį, mes pamatysime atspindyje naują aspektą. Paėmę vieną iš šio aspekto pasireiškimų, mes vėl gausime atskirą realybės versiją. O iš dar vieno veidrodėlio atsiras naujas, atsispindėdamas ankstesniajame.

Koks gi iš tikrųjų yra pasaulis? Galite pamėgti tai įsivaizduoti (jei pavyks), remdamiesi dviejų vienodų veidrodžių, pastatytų arti vienas kito, pavyzdžiu. Ir vienas, ir kitas atspindi priešais jį stovintį veidrodį. Abiejuose veidrodžiuose – niekas, atsispindėjęs pats nuo savęs nesuskaitomą daugybę kartų. Juoda begalybė vaizdų, kuriuose niekas atsispindi nuo nieko. Ar gautą paveikslą galima apibūdinti tomis sąvokomis, kuriomis disponuoja mūsų protas? Kažin.

Baigiant lieka pridurti, kad, šiaip ar taip, veidrodininkų švytuoklės nesirūpina jūsų likimu, o tik žiūri savo interesų – joms nuolat reikia papildyti energijos atsargas iš „klientų". Žmonės kasdien nori žinoti, kas jų laukia rytoj, todėl vis lankosi pas „informuotuosius". Šie maitinasi jų energija, mainais duodami surogatą – gabalėlį suklastoto likimo. Jei žmogaus dėmesys pakliuvo į likimu prekiaujančios švytuoklės užgrobimo kilpą, tai jis jau negali būti ramus, kol neperskaitys dar vieno horoskopo ar nesužinos savo sapno aiškinimo. Atsiranda savotiška priklausomybė, kaip nuo narkotikų. Reikalinga nuolatinė dozė tariamam tikrumui dėl rytojaus palaikyti. O švytuoklės įsisiūbuoja ir klesti.

Transerfingui papildoma energija nereikalinga: sužinojai principus ir eik kur akys veda. Pats žinojimas nėra švytuoklė – ji atsiranda tik tuo atveju, jei susidaro atitinkama struktūra. Be to, transerfingas neaiškina ir pasaulio sandaros, jis siūlo praktinį modelį, kuris leidžia suprasti, kodėl galima valdyti realybę ir kaip tai daryti. Lygiai taip pat galima sėkmingai vairuoti automobilį, neišmanant jo konstrukcijos. Transerfingo misija – parūpinti žmonėms „vairuotojo pažymėjimą".

Veidrodininkai tikina tašką, kad jis turi judėti giežtai nustatyta funkcijos grafiko linija – kito kelio nėra. Taip ir yra, bet tik tuo atveju, jei pats taškas sutinka su tokiomis sąlygomis. Realybė egzistuoja nepriklausomai nuo jūsų. Tol, kol jūs su tuo sutinkate. Jums nepavyks pakeisti viso pasaulio, bet atskiras šio pasaulio sluoksnis – jūsų žinioje. Ir tam nereikia keisti savęs – pakanka pasinaudoti savąja Lėmėjo teise.

Dabar jūs turite dualųjį veidrodį – jis tarsi džinas, vykdantis visus norus. Tai jau ne pasaka, o realybė, kuri galbūt iki šiol slėpėsi nuo jūsų kasdienybės priedangoje. Veidrodžio džinui, kitaip negu pasakų, negalima įsakinėti. Beprasmiška jį maldauti, ieškoti jo užuojautos. Bet tereikia jums paskelbti savo ketinimą – ir stebuklingas veidrodis mielai sutiks: „Gerai, gerai, mano mielasis." Jūs – tikrasis savo likimo Lėmėjas, jeigu ketinate juo būti. Neatiduokite savo likimo veidrodininkams.

Energija būna dviejų rūšių: fiziologinė ir laisvoji. Pirmąją jūs jaučiate kaip šilumą ir fizinę jėgą – ją gamina medžiagų apykaita. Pakankamo lygio fiziologinei energijai palaikyti užtenka tinkamai maitintis, ilsėtis ir būti gryname ore.

Laisvoji energija ateina iš kosmoso, teka energetiniais kanalais ir pasireiškia kaip žvalumas arba gyvenimo tonusas. Tai, tiesą sakant, ir yra ketinimo energija, dėl kurios žmogus jaučiasi galįs imtis aktyvių ir ryžtingų veiksmų. Jei jūs kasdien velkate savo jungą, įstengiate atlikti tik įprastinius veiksmus ir – svarbiausia – nieko nenorite, akivaizdu, kad energetikos lygis labai žemas.

Galima sakyti, kad laisvoji energija ir gyvybinė galia yra tapačios. Jaunystėje ketinimo energija trykšte trykšta. Įsivaizduokite liguistos išvaizdos senutę. Ji klibikščiuoja, stena, ją vargina kiekvienas judesys. Bet štai ji netikėtai pasileidžia bėgti, aukštai pašoka ir su pergalingu šūksmu perskrodžia orą staigiu rankos smūgiu. Nenorite tuo patikėti? Bet būtent tai panorės padaryti senutė, jeigu jos energija pasieks reikiamą lygį.

Kodėl visus geriausius savo kūrinius žmogus sukuria pirmoje savo gyvenimo pusėje arba pirmame jo trečdalyje? Viskas priklauso nuo ketinimo energijos. Jei ji palaikoma reikiamo lygio, tai šedevrais galima stebinti bet kokiame amžiuje.

Gyvybinė ir kūrybinė galia atrofuojasi, kai žmogus nustoja ko nors siekti. Yra žmonių, žvelgiančių į pasaulį abejingomis akimis. Jie viską žino, viską išmėgino, ir, regis, tas persisotinimo jausmas jiems patinka. Jiems visas šis pasaulis – lyg skersai ir išilgai išvaikščiotas parkas, kur jau nėra kuo stebėtis. Jie abejingu ir tingiu balsu moko kitus, rodydami, kad jie jau viską yra patyrę. Tokie žmonės anksti sensta. Nepavarkite žiūrėti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis, ir energijos bus daugiau – tokia jos savybė.

Jei žmogus liaujasi stebėtis ir siekti naujų tikslų, jis ne tik netobulėja – jis degraduoja, t. y. sensta. Gyvenimas – tai procesas, kuriame negalima sustoti. Judama arba pirmyn, arba atgal. Tokios būsenos, kai sustojama ir nejudama, gamtoje nėra. Net ir uolos keičiasi. Kad būtų aktyvuota ketinimo energija, reikia „sudominti" ją tikslu.

Energija sužadina nusiteikimas aktyviai veikti. Gaunama savotiška grįžtamojo ryšio kilpa: aktyvus veiksmas sukelia ketinimą, ketinimas sužadina gyvybinę galią. Jeigu sėdi ir nieko nenori – padaryk nors šį tą, ir atsiras energijos. Kartais reikalingas koks nors pirmasis postūmis, kad būtų pajudėta iš vietos.

Gali atrodyti, kad turite mažai energijos ir jos reikia kur nors gauti, bet taip nėra. Iš tikrųjų energijos turite per akis – juk ji ateina iš kosmoso, ir jūs galite pasiimti tiek, kiek panešite. Dalykas tas, kad jūs jau pasiėmėte, kiek galėjote. Energija niekur nedingo – tiesiog ji jau beveik visiškai sunaudota. Visa titaniška galia skiriama dviejų atmainų naštai pakelti.

Tai pirmiausia pareigos ir apribojimai, kuriais jūs save susaistėte. Įsivaizduokite tokią situaciją. Jūs įsipareigojate ką nors padaryti – jums tučtuojau užkabinamas sunkus svarmuo. Iškėlėte sau kokias nors sąlygas – užkabinamas kitas. Ką nors sau ar kam nors pažadėjote – dar vienas. Kiek tokių svarmenų ant jūsų kaklo? Kol jų nelabai daug, gyventi galima. Bet ateina akimirka, kai našta darosi nepakeliama. Tuomet ištinka krizė: įvarytas į kampą žmogus suserga, puola į depresiją arba jam atsitinka nelaimė. Jis pradeda žiūrėti į pasaulį įtariai, su nepasitikėjimu ir baime. Dėl to realybė kaip minčių atspindys darosi vis niūresnė – prasideda nesėkmių laikotarpis, kuris gali trukti labai ilgai.

Antrojoje vietoje – perteklinių potencialų našta. Teikdami pernelyg didelę reikšmę įvairiems daiktams, jūs patys užsikraunate nepakeliamą sunkenybę. Tai visas kalnas nepajudinamos mantos. Nevisavertiškumo jausmas: turiu būti smarkus, gintis ir įtvirtinti savo reikšmingumą. Kaltės, atsakomybės jausmas: privalau atidirbti prievolę, atlikti savo pareigą. Problemų išpūtimas: manęs laukia didelis darbas. Abejonės ir nerimas taip pat amžinai slegia.

Daugelis taip ir eina per gyvenimą, apsikarstę iš visų pusių įvairiausių pareigų, nebaigtų darbų, griežtų sąlygų, numatytų planų ir daugybės tikslų nešuliais. Tikslas suaktyvina ketinimo energiją, bet tik tuo atveju, jei jis realizuojamas, o ne „lieka popieriuje". Nėra nieko lengviau kaip suplanuoti kokį nors darbą, iškelti sąlygas ir pažadėti. Tik žinokite, kad susaistydami save bet kokiu, net mažiausiu įsipareigojimu, jūs užsikraunate naštą, kuri atima dalį ketinimo energijos. Su šia našta jūs turėsite keliauti toliau.

Be viso to, viena svarbiausių silpnos energetikos priežasčių yra kasdienis organizmo užteršimas šlakais. Viskas labai paprasta. Energetiniai kanalai siaurėja kaip seni priskretę vamzdžiai. Dėl to energijos srautas virsta plona srovele. Tai ir lemia laisvosios energijos deficitą, dėl kurio iškyla kitos problemos: ir prasta fizinė forma, ir mažas kūrybiškumas, ir ligos, ir visa, kas su tuo susiję.

Vadinasi, visos energijos, prasispraudusios pro siaurus energetinius kanalus, didžioji dalis sunaudojama ištisai nenaudingų svarmenų girliandai laikyti. Apgailėtinai mažai lieka gyvenimo tonusui, kuris yra žvalumo, aktyvumo, džiaugsmo, optimizmo, noro turėti viską ir iškart, jausmo, kad galima nuversti kalnus, šaltinis. Kiekvienas pagal savo būklę gali įvertinti, kiek šios energijos jam liko. Kažin, ar atsiras daug šiuo požiūriu „turtingų piliečių".

Taigi visa laisvoji energija sunaudojama daugeliui nerealizuotų – potencialių – ketinimų (planų), kurie tik apsunkina. Ištekliams išlaisvinti reikia arba atsisakyti dalies potencialių ketinimų, arba pradėti juos realizuoti.

Atkreipkite dėmesį: kas jus slegia? Gerai pagalvojus, daugelio svarmenų galima lengvai atsisakyti. Diduma šių sunkių niekučių atrodo labai reikalingi, bet kas iš to, jei jūs nuolat juos nešiojatės, o realizuoti niekaip negalite? Pavyzdžiui: aš būtinai turiu būti visų geriausias; aš turiu atitikti aukščiausius kriterijus; aš visiems ir sau įrodysiu, ko esu vertas; aš privalau nueiti tą kelią, kurį pasirinkau; man reikalinga tik pergalė, kitaip aš savęs negerbsiu; aš neturiu teisės klysti. Na, ir taip toliau – mesti rūkyti, išmokti užsienio kalbą ir apskritai nuo pirmadienio pradėti naują gyvenimą.

Sutikite, kad tai visa, kas vis atidedama ateičiai, - nenaudinga našta. Ją reikia arba realizuoti, arba išmesti, nes ji atima energiją, kurią veltui eikvoti tiesiog kvaila. Pavyzdžiui, kai žmogus stengiasi atsikratyti kokio nors žalingo įpročio, tam sunaudojama dviguba energijos dozė: viena vertus, vis tiek tenka mokėti švytuoklei paskolos palūkanas, kita vertus, dar reikia nešti sunkią prisiimtos pareigos ko nors atsikratyti naštą.

Tokia nuobodžio pasaka gali tęstis metų metus. Šiaip ar taip, savęs prievartavimą reikia paversti tvirta pozicija – jeigu ko nors atsisakai, daryk tai iš įsitikinimo, o ne iš reikalo. Pats save įvarydamas į kampą, žmogus dar labiau padidina įtampą, kuri neišvengiamai sukelia krizę. Todėl reikėtų pasirinkti vieną iš dviejų: arba ryžtingai realizuoti ketinimą, arba nusimesti pareigos svarmenį ir nukreipti įprotį kontroliuojama vaga.

Užuot prašinėjus cigarečių ir rinkus nuorūkas geriau įsigyti solidžią pypkę ir pirkti gerą tabaką. Užuot šmirinėjus po užkandines ir gėrus už kampo verčiau nešiotis kišenėje pritinkamą gertuvę. Tai reiškia užmegzti partnerystės santykius su savo kreditoriumi. Taip žalingas įprotis darosi saikingesnis ir labiau valdomas. Bankas solidžiam klientui suteiks lengvatinių sąlygų. Jau nekalbant apie tai, kad netramdomas įprotis daro kur kas mažiau žalos nei tas, kurio nekenti, bet negali atsisakyti. Ketinimo deklaravimas čia sukomplikuoja visą situaciją. Žinoma, tai nėra geriausias problemos sprendimas. Prieš paverčiant žalingą įprotį civilizuota elgsena reikia labai rimtai pasišnekėti su savimi.

Yra dar vienas labai sunkus svarmuo – mokymasis, t. y. kalimas. Jeigu ketinama prikimšti galvą informacijos, kyla didelė įtampa. Šiuo atveju ketinimas ne realizuojamas, o išpučiamas. Judėjimo nėra – yra tik įtampa. Todėl, nors aš pasakysiu nuvalkiotą tiesą, ją verta pakartoti. Nėra jokio reikalo įsiminti informacijos – tai bus nenaudingas bagažas, kurio „krovimas" atims nepateisinamai daug jėgų. Žinios, skirtingai nuo duomenų, įsisavinamos tik veikiant, remiantis konkrečiais pavyzdžiais, kai realizuojamas ketinimas. Pavyzdžiui, jei esate įpratę aiškinti savo vaikams pamokas, padarykite atvirkščiai – tegul jie jums aiškina. Iškart pajusite skirtumą. Viskas priklauso nuo ketinimo krypties: jį reikia perorientuoti – pasyvumą paversti aktyvumu. Nereikalingas įsiminimo svarmuo tučtuojau nukris.

O gal turite kokį nors didžiulį svarmenį, kurio atsikratyti jau seniai slapčiomis svajojate, bet niekaip nesiryžtate? Įsivaizduokite, kaip bus lengva, jei jį nusimesite. Paleiskite save, suteikite sau daugiau laisvės. Susirašykite apribojimus, kurie jus slegia, ir nusimeskite juos nuo pečių. Iškart išlaisvintos ketinimo energijos atsargos leis žengti toliau.

Kaip jau minėjome, tikslas suaktyvina ketinimo energiją realizavimo proceso metu. Žinoma, geriausia rasti būtent savo tikslą. Jei jums tai pavyks, energijos deficito klausimas veikiausiai savaime atkris. Juk siela ir protas entuziastingai leisis pasitikti puoselėjamos svajonės. Bet jei šiuo metu nesijaučiate galį aktyviai veikti, kopti į naujas viršūnes, tai net neverta ieškoti savo tikslo. Tokiu atveju didelė tikimybė, kad švytuoklės, pasinaudojusios jūsų silpnumu, primes jums svetimus tikslus. Kad rastumėte savąjį, reikia turėti pakankamai laisvės, o tai pirmiausia laisvė nuo įsipareigojimų kitiems ir sau. Kad sumanymą vainikuotų sėkmė, būtina atsikratyti dar vieno svarmens: reikia sau leisti kol kas neturėti savo tikslo. Jo paieškoms reikalinga laisvoji energija – štai kuo pirmiausia turite pasirūpinti.

Galimi trys energetikos didinimo būdai: naudojamų išteklių išlaisvinimas, energetinių srautų treniravimas, energetinių kanalų plėtimas.

Išlaisvindami naudojamus išteklius, jūs gerokai padidinate savo galią. Anksčiau jūs atiduodavote energiją švytuoklėms, pavyzdžiui, alkoholio, tabako, o dabar ši energija jūsų žinioje. Anksčiau jūs naudojote energiją susirūpinimui ir nerimui. Dabar ši energija transformavosi į ryžta veikti. Anksčiau jūs eikvojote energiją dvejonėms ir abejonėms, kankinotės svarstydami, ar teisingai elgiatės. Dabar jūs patys sprendžiate, kas jums teisinga, o kas ne. Anksčiau energija buvo skiriama išgyvenimams ir pareigoms, susijusioms su kaltės jausmu. Dabar ši energija laisva. Anksčiau jus kankino būtinybė patvirtinti savo reikšmingumą. Dabar jūs sau leidžiate gyventi pagal savo kredo, ir jums lengva. Visos ankstesnės išlaidos virto pajamomis – ketinimo energija, kurią naudodami jūs galite formuoti savo realybę.

Pirmojoje transerfingo knygoje jau pasakojome, kad ketinimo energiją galima treniruoti. Kaip fiziniai pratimai stiprina raumenis, taip naujų tikslų įgyvendinimas kelia energetikos lygį. Bet kai visos svarbiausios viršūnės pasiektos, o gyvenimas pereina į ramias vėžes, ketinimo energija atrofuojasi. Lygio smukimą galima kompensuoti energetine gimnastika. Principo esmę sudaro tai, kad atliekant bet kokius fizinius pratimus reikia sutelkti dėmesį į kylantį ir žemyneigį srautus, kaip buvo aprašyta pirmojoje knygoje. Jei dar pridursime proceso vizualizavimą, kai jūs mintyse žiūrite skaidrę apie tai, kad jūsų ketinimo energija kasdien didėja, tai gimnastika taps kur kas efektyvesnė. Ketinimo energija dėl indukcijos didina pati save.

Jei jūs šiandien intensyviai treniruojate savo energetiką, tai kitą dieną laukite padarinių. Jūs manote, kad pajusite jėgų antplūdį? Kur jau ne. Priešingai, būsite visiškai išsekę. Juk jei jūs po ilgos pertraukos atnaujinate intensyvias fizines pratybas, tai kitą dieną skauda visus raumenis. Tas pat būna ir treniruojant ketinimo energiją. Tik šiuo atveju jūs jaučiate ne skausmą, o nuovargį ir apatiją. Dėl šito nesijaudinkite, netrukus viskas sunormalės. Svarbiausia – sistemingai mankštintis. Kiekvieną dieną tinkamai nusiteikite: „Mano ketinimo energija kasdien vis didėja." – Jau po kelerių pratybų jūs pajusite tokį jėgų antplūdį, kad tiesiog norėsite šokinėti ir skraidyti.

Ir galiausiai paprasčiausias būdas energetikai didinti – išvalyti organizmą ir pereiti prie mitybos natūraliais, terminiu būdu neapdorotais produktais. Kodėl? Tai atskira ir svarbi tema – ji bus išsamiau išnagrinėta kitoje knygoje. O kol kas trumpumo dėlei galima pateikti tokią analogiją. Energija srūva organizmu kaip vanduo vamzdynu. Švariame organizme, kaip ir švariame vamzdyje, vandens spaudimas didesnis. Vadinasi, išvalyti organizmą ir palaikyti jame švarą – paprasta ir natūralu. Nors galima pasielgti kitaip: išvalyti vamzdį stipria vandens srove. Tokiu keliu eina meditacinės praktikos. Bet tai ilgai truks ir bus sudėtinga, todėl siūlau paprasčiausią ir tiesiausią kelią – fiziologinį apsivalymą.

Aukštas energetikos lygis suteikia žmogui būseną, vadinamą įkvėpimu. Tokios būsenos jūs galite generuoti idėjas, rasti genialius sprendimus, kurti šedevrus. Mūza kaip plaštakė visada skrenda į šviesą. Skeptiškumas ir apatija rodo žemą energetikos lygį. Kai trūksta energijos, jūs visada pesimistiškai žiūrite į pasaulį, ir tai būtinai atsispindi realybėje. O kai jūsų gyvenimo tonusas aukštas, jūs transliuojate į pasaulio veidrodį ryškų klestinčio žmogaus vaizdą, ir tuomet sėkmė pati eina jūsų pasitikti.

Štai dar ką reikėtų pasakyti šiuo klausimu. Tikriausiai pastebėjote, jog kai kada įkvėpimas keistai elgiasi. Kartais būna dvasinio pakilimo akimirkų, kai neįmanomi dalykai atrodo įmanomi, bet kažkodėl netrukus entuziazmas išblėsta, jį pakeičia pragmatiškumas. Optimizmo laužas greitai sudega, ir aplinkui išvystame ankstesnį nykų vaizdą – pilką pasaulį, kuriame uždegančios idėjos vėl ima atrodyti beviltiškos. Kas iš tokio įkvėpimo, kuris tegali statyti oro pilis?

Tai visai ne įkvėpimas, o euforija. Ši būsena apima staigiai pereinant nuo žemo energetikos lygio prie aukšto. Šitaip atsitinka vartojant stiprius stimuliatorius arba tuomet, kai kokia nors neįprasta informacija audrina vaizduotę. Anomalus energijos tvykstelėjimas atveria sąmonei kelią į variantų erdvės sektorius, kurie yra toli nuo kasdienių, realizuotų. Teoriškai šie variantai irgi gali būti realizuoti, bet jie yra atokiai nuo variantų tėkmės vagos, todėl reikalauja didelių energijos sąnaudų. Dėl tos pačios priežasties idėjos, kurios sapne atrodė puikios, atsibudus išblėsta. Sapnuojant siela dažniausiai nulekia į sritis, turinčias labai mažai bendro su realybe...

Tikrai realias idėjas gimdo tik pastovi ketinimo energija. Beje, jos yra netoli variantų tėkmės. Bet tam, kad sąmonė peržengtų materialiojo pasaulio ribas ir pasiektų šias idėjas, reikia arba ypatingų gebėjimų, arba stabiliai aukšto energetikos lygio. Tad talento stygių galima visiškai kompensuoti.

Ketinimo energija suteikia žmogui ne tik aukštą gyvenimo tonusą, leidžiantį efektyviai veikti materialiajame pasaulyje. Kur kas įdomiau kitkas – kuo aukštesnė energetika, tuo greičiau norai įsikūnija tikrovėje. Žmogaus mintys pakeičia jo kūnu tekančią kosmoso energiją, ir ši įgauna tvarkingą formą. Lygiai taip pat radijo siųstuvas paverčia elektrą signalu, nešančiu informaciją. Sutvarkyta informaciniu požiūriu žmogaus energija „apšviečia" atitinkamą variantų erdvės sektorių. Dėl to metafizinis variantas realiai įsikūnija fizinėje dualiojo veidrodžio pusėje – mintis materializuojasi.

Akivaizdu, kuo galingesnis spinduliavimas, tuo efektyvesnis materializavimosi procesas. Kaip žinote iš ankstesnio skyriaus, mintys nerealizuojamos akimirksniu, kitaip mūsų gyvenimas būtų panašus į kompiuterinį žaidimą visiško chaoso pasaulyje. Atspindžiui suformuoti reikalingas ryškus vaizdas, atsiradęs sielos ir proto vienovėje, arba gana ilgas kryptingas sutelktas dėmesys. Gal kada nors bus išrastas variantų erdvės „materializatorius". Žinoma, jeigu Dievas leis. Juk dirbtinio intelekto iki šiol nėra – gal taip ir geriau, nes nežinoma, kas iš to išeitų. Mums svarbiausia tai, kad mes galime paversti savo svajones realybe.

Aukšto lygio energetika nereiškia jėgos naudojimo. Kad būtų galima efektyviau formuoti savo pasaulio sluoksnį, reikia pajusti vienovę ir net tapatumą su juo. Naujaip pažvelgti į aplinkinę tikrovę: aš valdau savo realybę kaip savo kūną. Suvienodinti laiko režimą su realybe – ne laukti staigių pokyčių, o būti ramiam, kantriam ir ryžtingam.

Jūs galite lengvai valdyti kūną – jums tai įprastas dalykas. Bet yra žmonių, kurie dėl ligos prarado šią galimybę. Kūnas gali atlikti nekontroliuojamus judesius arba apskritai būti paralyžiuotas ir neklausyti ketinimo. Kai esate sutrikę, jūsų kūnas taip pat nėra jums visiškai pavaldus. Pavyzdžiui, nedrąsaus ir drovaus žmogaus rankos gali daryti nekontroliuojamus judesius. Nėra sielos, proto ir kūno vienovės.

Kur kas blogiau klostosi žmogaus ir jo pasaulio sluoksnio santykiai. Žmogus jaučiasi izoliuotas nuo aplinkinės tikrovės. Lyg sluoksnis būtų kažkur išorėje. Jis daro nekontroliuojamus judesius, ir atrodo, kad nieko negalima pakeisti. Bet tereikia žmogui pajusti vienovę su savo pasauliu, ir jis įgyja sugebėjimą valdyti jį kaip savo kūną.

Šis sugebėjimas visai sunyko, bet jį galima atkurti. Reikia įprasti nuolat skirti dėmesį aplinkai, jaustis šio pasaulio dalimi, atitikti jo kontekstą, ieškoti tų ryšių, kurie jus su juo sieja. Kitaip tariant, būti atskira pasaulio dalele ir tuo pat metu susilieti su juo.

Neslėpsiu, kad šis uždavinys ne iš lengvųjų. Šito negalima išmokyti – žmogus gali pasiekti vienovę su pasauliu tik remdamasis savo kasdiene patirtimi. Ir šiuo keliu gali būti einama visą gyvenimą. Todėl tiems, kurių nevilioja daug pastangų reikalaujanti dvasinio tobulėjimo praktika, yra paprastų ir suprantamų instrukcijų.

Dalykas štai koks. Jūs ne visada tučtuojau gaunate tai, ko norite. Bet, šiaip ar taip, jūs gaunate tik tai, į ką nukreiptas jūsų ketinimas. Pavyzdžiui, jei jums reikalingi dideli raumenys, dėmesys turi būti sutelktas į skaidrę, kurioje raumenys auga. Jei reikia suliesėti, visos mintys turi būti apie tai, kaip kūnas darosi vis lieknesnis. Jei jūsų tikslas – padidinti ketinimo energiją, turite sutelkti dėmesį į energijos srautus ir apvalkalą. O jei ketinimas niekur nenukreiptas, jūs nieko ir negausite.

Atlikdami pratimus be tikslo, jūs veltui gaištate laiką ir švaistote jėgas. Kai dėmesys sutelktas ne į tikslą, bet į pastangas, tuomet tiesiog eikvojama fiziologinė energija, ir viskas. Juk pastangos – tai kelias į tikslą, priemonė jam pasiekti. Šitaip jūs visą laiką būsite kelyje, nes veidrodis atspindi tik tai, kas yra vaizde.

Vaikų energija tiesiog kunkuliuoja, bet ji nevaldoma ir be naudos išsisklaido erdvėje. Jei jūs padidinsite savo ketinimo energiją iki aukšto lygio, bet nenurodysite jai tikslios krypties, ji lygiai taip pat neduos naudos. Paprasta lemputė gali nušviesti tik artimiausią erdvę. O siauras kryptingas lazerio spindulys perskrodžia daugelį kilometrų. Todėl, jei norite, kad jūsų energija veiktų, nukreipkite ją tiesiai į tikslą.

Atkaklus tikslo siekimas orientuoja ketinimo energiją tiksliai nustatyta kryptimi. Reikia susikoncentruoti – ne įsitempti, o susikaupti. Paprastai minčių maišyklė dirba savaime. Idėjos gimsta ir išblėsta nekontroliuojamai, mintys šokinėja nuo vienos temos prie kitos. Protas „mataruoja kojytėmis" kaip kūdikis. Jei norite valdyti realybę, pasistenkite kontroliuoti savo mintis. Iš pradžių tai šiek tiek vargina, bet vėliau daro įpročiu.

Tokiam įpročiui išsiugdyti pakanka laikytis vienos paprastos taisyklės: pratinkitės galvoti apie tai, ką darote šią akimirką. Nieko nedarykite šiaip sau, nemąstydami, murkdydamiesi amorfiniame nevaldomų minčių kisieliuje. Deklaruokite ketinimą. Tai nereiškia, kad reikia nuolat būti visiškoje parengtyje. Leiskite mintims dreifuoti kiek širdis geidžia, bet darykite tai sąmoningai, pagal principą: jei mano protas klajoja, tai tik todėl, kad aš leidžiu. Ir taip pat sąmoningai grįžkite į susikaupimo būseną, kai to reikia.

Apskritai svarbiausia tai, kad jūsų mintyse dažniau būtų tas vaizdas, kurį jūs norėtumėte matyti dualiojo veidrodžio atspindyje. Taigi tikslui pasiekti ideali organiškos vienovės su pasauliu būsena nėra būtina, pakanka reguliariai sutelkti dėmesį į tikslinę skaidrę. Valdydami savo minčių eigą, jūs pajungiate realybę savo valiai.

Neturi reikšmės, kad mintys labai dažnai pasidaro nekontroliuojamos. Įpraskite grąžinti jas į tikslinės skaidrės vagą. Kai iš įpratimo jūsų mintys vėl grįžta prie tikslo, skaidrė tampa nuolatine palydove – jos paveikslas visada sudaro foną, atitinka visko, ką jūs patiriate, kontekstą. Tad galite neabejoti – vaizdas bus suformuotas, ir pasaulio veidrodis neišvengiamai atspindės jį realybėje.