Nuomonės
šiuo atveju skiriasi. Vieni mano, kad likimas yra jo šeimininko
rankose. Kiti tiki, kad jis nulemtas. Treti eina dar toliau, laikydami
likimą dalia ar lemtimi, atsiųsta žmogui iš aukščiau ir sąlygota to
elgesio ankstesniuose gyvenimuose. Kuris požiūris teisingiausias?
Kiekvienas.
Visos šios pozicijos teisingos ir net lygiateisės. O ar gali būti
kitaip pasaulyje, kuris yra veidrodis? Kiekvienas, stovėdamas priešais
jį, gauna savo minčių vaizdo patvirtinimą. Nėra prasmės teirautis
veidrodžio, kokį savo veidą aš pamatysiu atspindyje – liūdną ar linksmą.
Viena vertus, ten atsispindi tai, kas yra, kita vertus – kokį norėsiu
save pamatyti, toks ir būsiu. Todėl likimo klausimas – tai pasirinkimo
klausimas: ar pasirinkti numatytą likimą, ar laisvą. Viskas priklauso
tik nuo jūsų įsitikinimo – ką pasirenkate, tą ir gaunate.
Jei
žmogus įsitikinęs, kad likimas nulemtas ir nuo jo nepabėgsi, tuomet iš
tikrųjų realizuojasi tam tikras iš anksto numatytas scenarijus. Be
abejo, variantų erdvėje yra atskiras srautas, kuriuo plauks gyvenimo
laivelis, jei jį paliksime bangų valiai. „Pasmerktasis", kapanodamasis
savo infantilizme, pagarbiai užverčia galvą į padangę, iš kur kaip
kankorėžiai žyra „likimo smūgiai": „O, apvaizdos galia! O, lemties
ranka!" Iš tikrųjų ne likimo lemta, o tau ant kaktos užrašyta, kad tu,
mulki, esi valdomas nesąmoningo ir labai kvailo sapno, kuriam pats save
pasmerkei.
Kai
žmogus perima valdymą į savo rankas, jo gyvenimas nepriklauso nuo
aplinkybių. Laivelį galima pasukti į bet kurią pusę nuo to „likimo",
kuris esą nulemtas iš anksto. Viskas labai paprasta: gyvenimas – lyg
upė. Jei iriatės patys, tai galite rinktis kryptį, o jei tiesiog
pasiduodate tėkmei, tai esate priversti plaukti srauto vaga, kurioje
atsidūrėte. Norite karmos – turėsite ją. Galvodami apie tai, kad jūsų
lemtis priklauso nuo kažkokių nenumaldomų aplinkybių ar ankstesnių
gyvenimų klaidų, jūs tuo būdu realizuojate atitinkamą variantą. Jūsų
valia, juk jūs – Dievo sūnus. O jei norite būti Lėmėjas, galite tapti ir
juo. Dualusis veidrodis su viskuo sutiks. Tik ar mokate su juo elgtis?
Pagal
transerfingo modelį visa tai labai akivaizdu. Vienintelė nesuvokiama
mįslė tebėra variantų erdvė. Kas „sudėjo" visa tai, kas ten yra? Iš kur
tai? Ir kam? Kas buvo iki tol, kol visa tai ten buvo sudėta.
Sakau
atvirai – nežinau. Galiu tik iškelti hipotezę: variantų erdvės niekas
nekūrė – ji buvo visada. Toks jau yra žmogaus protas, jog jam atrodo,
kad viskas šiame pasaulyje kažkieno sukuriama ir turi savo pradžią ir
pabaigą. Matyt, ne viskas. Bijau, kad net jei žmogaus sąmoningumas
padidėtų tiek, kiek jis pranoksta austrės sąmoningumą, tai ir šito
nepakaktų tokiems dalykams suvokti. Pasaulyje kai kurie klausimai yra
toli už proto galimybių ribų. Juk protas – tai tik loginis automatas,
nors ir sugebantis mąstyti abstrakčiai.
Mano
abstraktaus mąstymo lygis leidžia man tik sukurti primityvų matematinį
modelį. Jei kieno nors sutartinis sąmoningumo laipsnis būtų nukeltas į
begalybę, kur žmogaus sąmoningumo lygis virstų tašku, tai iškiltų toks
klausimas: „Kodėl man, taškui, leidžiama užimti bet kurias padėtis
koordinačių plokštumoje? Kas sukūrė koordinačių tinklą? Kam tai
reikalinga? Ir kas buvo iki to laiko, kai?.. Nesuvokiama..." O jei šiam
taškui būtų pasakyta, kad be plokštumos dar yra trimatė ir n-matė erdvė,
jis apskritai „išprotėtų".
Lengviau
patikėti tuo, kad likimas yra nulemtas aukštesniųjų jėgų ir kad jį
galima apskaičiuoti bei numatyti, nei tuo, kad egzistuoja
neįsivaizduojama variantų erdvė, kurioje yra absoliučiai viskas. Šiaip
ar taip, žmonėms nejauku gyventi nežinomybėje, jie stengiasi gauti bent
kokią nors užuominą apie ateitį, todėl ir eina pas astrologus,
pranašautojus, aiškintojus. Ir čia vėl iškyla principinio pasirinkimo
klausimas. Koks mano ketinimas: sužinoti, kas manęs laukia, ar sukurti
tai, ko noriu?
Jei
pasirinkta pasyvi pozicija, tuomet, žinoma, lieka viena – kreiptis į
tą, kuris turi įžūlumo teigti, kad moka skaityti Likimo knygą. Bet ar
tai įmanoma? Ar kas nors gali numatyti ateitį? Be abejo. Negana to, tai
įmanoma kaip tik todėl, kad egzistuoja variantų erdvė. Kitaip iš kur
aiškiaregiai gautų praeities ir ateities fragmentų?
Žinoma,
įvykiai negali klostytis laisvai. Variantų erdvės sektoriai sujungti į
priežasties ir pasekmės ryšių grandinėles – gyvenimo linijas, kurios
paklūsta tam tikriems dėsningumams. O iš ko galima spręsti apie šiuos
dėsningumus? Suprantama, iš kokių nors išorinių pasireiškimų ir požymių.
Tai gali būti dangaus kūnų padėtys, sapnai, kortų kombinacijos ir net
kavos tirščiai. Atsitiktinumų nebūna. Atsitiktinumo sąvoka – tai tik
ypatinga pasekmės suvokimo forma neturint išsamios informacijos apie
priežastis.
Bet
vėlgi kaip tik todėl, kad egzistuoja variantų erdvė – ši kino juostų
apie praeitį ir ateitį saugykla, - prognozės anaiptol ne visada
pasitvirtina. Variantų skaičius begalinis, tad nėra jokios garantijos,
kad „nuo lentynos paimta būtent ta kino juosta", kuriai lemta „patekti į
projektorių". Čia galima kalbėti tik apie tikimybės laipsnį.
Viena
„tiksliausių" buvo bulgarų aiškiaregė Vangelija Dimitrova, visame
pasaulyje žinoma Vanga. Dar vaikystėje netekusi regėjimo, ji galėjo
„matyti" variantų erdvėje. Bet nors jos gebėjimai buvo unikalūs,
pranašysčių – tiek dėl praeities, tiek dėl ateities – tikslumas sudarė 70-80 procentų.
Pranašystes
iškraipo ir pačių aiškiaregių suvokimas, ir paskesnis jų aiškinimas.
Nostradamo „Centurijos" iki šiol įvairiausiai interpretuojamos.
Prognozėse dažnai mėginama pamatyti tai, ko ten nėra, ir nepastebima
akivaizdžių dalykų. Kai Vanga išpranašavo, kad „Kurskas nugrims į
vandenį", visi nieko nesuprato. Juk nuo Kursko iki jūros labai toli. Bet
kai nuskendo šio miesto vardu pavadintas povandeninis laivas, tai
tiems, kurie žinojo apie šią pranašystę, tikriausiai visas kūnas
pagaugais nuėjo.
Ir
vis dėlto, jei galima kalbėti tik apie tikimybę, kad aiškiaregys
pamatys „tą patį" variantų erdvės sektorių, tai kodėl prognozių
tikslumas būna gana didelis? Todėl, kad pranašystė, užfiksuota žmogaus
atmintyje, noromis nenoromis virsta jo ketinimu.
Požiūris
į įvairiausius aiškinimus ir horoskopus ypatingas – tai tikėjimo ir
nepasitikėjimo balansas. Viena vertus, žmogus nelinkęs visiškai
pasikliauti tokiais dalykais, kita vertus – kažkur jo pasąmonės gelmėse
tūno mintis: o jeigu? Reikšmingumas aiškinimo atžvilgiu minimalus: gal
išsipildys, o gal ir ne. Tai savotiškas žaidimas, kuris vienu metu
žaidžiamas ir juokais, ir rimtai. Dėl to atsiranda tam tikra neregima
sielos ir proto vienovė. Tokiomis sąlygomis sukuriamas trumpalaikis, bet
aiškus vaizdas, kurį pasaulio veidrodis mielai įkūnija tikrovėje.
Žmogus pats nesąmoningai realizuoja tai, kas jam buvo išpranašauta, -
štai kodėl tikimybė būna didesnė negu vidutinė.
Skaitant
pačios Vangos biografija susidaro įspūdis, kad ji dar vaikystės
žaidimuose lyg ir sąmoningai programavo savo tolesnį likimą. Jos
mėgstamas užsiėmimas buvo „gydyti" kaimynų vaikus – „pacientus". Ji dar
mokėjo pasakoti įvairias išgalvotas istorijas, kurių visi klausėsi lyg
užburti. Be to, Vangai patikdavo vienas keistas žaidimas: ji ką nors
gerai paslėpdavo, o paskui pradėdavo ieškoti šio daikto nežiūrėdama,
apgraibomis. Kaip matyti, jos kuriamų personažų paveikslai buvo tokie
nepriekaištingi, kad pasaulio veidrodis juos tiksliai atkūrė tikrovėje.
Vanga tapo gydytoja ir aiškiarege, o regėjimo neteko per nelaimingą
atsitikimą. Kai jai buvo dvylika metų, ją pagriebė viesulas. Vėliau
žmonės surado mergaitę lauke užberta smėliu.
Reikia
pažymėti, jog Vanga buvo įsitikinusi, kad nuo likimo neįmanoma pabėgti,
jokios pastangos negali pakeisti to, kas lemta. Regėjimuose matydama
nelaimes, kurios turėjo atsitikti ateityje, ji mėgindavo užkirsti kelią,
bet nesėkmingai. Būdavo, kad Vanga, žinodama, jog žmonių laukia mirtis,
atkalbinėdavo juos nuo kelionės arba prašydavo išvykti iš tos ar kitos
vietos. Ir tai nepadėdavo – jos neklausydavo. Vadinasi, transerfingui
čia iškyla kažkoks prieštaravimas ir likimas vis dėlto yra nulemtas?
Iš
tikrųjų jokio prieštaravimo nėra. Vienas žmogus negali savo ketinimu
padaryti didesnio poveikio kito gyvenimui. Žmogui suteikta galia
formuoti tik savo pasaulio sluoksnį. Net kai iš šalies atrodo, kad
įtakingas politinis veikėjas lemia ištisų tautų likimus, iš tikrųjų jis
tik vykdo jį sukūrusios struktūros valią.
Valdyti
savo likimą gali kiekvienas, bet tik su sąlyga, kad jis ima valdymo
vairą į savo rankas. Viskas priklauso nuo to, kokia žmogaus pozicija –
aktyvi ar pasyvi. Galima gyventi kaip išeina, skaitant horoskopus ir
priimant likimą kaip duotą iš dangaus. Bet, kita vertus, ėmusis darbo su
visu nenuovokaus proto įkarščiu, galima sukurti sau tokį likimą, kad
neduok Dieve. Todėl aktyvia pozicija laikysime ne sugebėjimą talžyti
vandenį rankomis ir irtis prieš srovę, o ketinimą valdyti savo minčių
eigą pagal veidrodžio principus.
Tokia
pozicija leidžia įgyti realią valdžią likimui. Dėl to pranašautojų
paslaugos netenka prasmės. Visai nenoriu teigti, kad jų pranašystės
melagingos. Ne, individualios prognozės neretai pasitvirtina, bet jos
reikalingos tik tiems, kurie pasirinko gyvenimą kaip nesąmoningą sapną –
ir tokių žmonių, tarp kitko, visada bus didžioji dauguma. O jei jūs
ketinate paversti savo gyvenimą sąmoningu sapnu, kurį galima valdyti,
tai veidrodininkų paslaugos jums tikrai nereikalingos.
O
kas yra astrologai, aiškintojai, pranašautojai, jei ne veidrodininkai?
Juk jie pateikia ne šiaip nekaltą prognozę, o surogatinę jūsų likimo
dalį – veidrodžio gabalėlį, į kurį būsite priversti žiūrėti. O kaipgi
kitaip? Ar jūsų požiūris į šią prognozę bus rimtas, ar ne – neturi
reikšmės, jūs ją priėmėte, ir ji liks jūsų pasąmonėje, programuodama
jūsų tolesnį likimą. Net jei nekalbėsime apie pinigus, nejau manote, kad
galite be niekur nieko gauti gabalėlį ateities? Į Likimo knygą negalima
pažvelgti be padarinių. Ir mokestis už šią prekę visada toks pats: jūs
turėsite pasiimti ją su savimi ir padaryti savo gyvenimo dalimi, ar to
norite, ar ne.
Toks
mokestis gali būti lemtingas. Ir kaltė arba, tarkime, atsakomybė čia
tenka ne tiems, kurie parduoda likimą kaip prekę, o tiems, kurie tą
prekę perka. Domėdamiesi prognoze, jūs įgyjate veidrodį ir klausiate
veidrodininko, ar jums šiandien galima šypsotis žvelgiant į jį. Bet juk
jūs jau turite veidrodį – jūsų pasaulio sluoksnį, su kuriuo galima
daryti viską, ką norite. Su savo veidrodžiu aš laisvas: jei panorėsiu,
galėsiu savąja Lėmėjo valia bet kurį pralaimėjimą paversti pergale, ir
man nusispjauti į prognozes.
O
jei nėra noro būti savo realybės Lėmėju, galima sėkmingai naudotis
veidrodininkų paslaugomis – tai irgi pasirinkimas bei egzistavimo būdas.
Tiksliau sakant, saugaus judėjimo likimo vaga būdas. Prognozės čia gali
būti kaip ženklai – tiek įspėjantys apie galimus nemalonumus, tiek
suteikiantys sėkmės viltį. Šiuo požiūriu veidrodininkai dirba naudingą
darbą. Bet ne visi. Daugiausia žalos daro globalių įvykių spėjikai.
Pranašaudami būsimas katastrofas ir „pasaulio pabaigas", jie nukreipia
didelių žmonių grupių mintis destruktyvia kryptimi arba, kitaip tariant,
programuoja kolektyvinę sąmonę. Tai nepraeina be pėdsakų.
Įdomu
tai, kad mokslininkai taip pat priklauso veidrodininkų lygai, nors ir
nedaro tiesioginio poveikio žmonių likimui. Per visą istoriją jie nieko
daugiau ir neveikia, tik mėgina mums paaiškinti, kaip sutvarkytas
pasaulis. Kadaise Žemė buvo plokščia, laikėsi ant trijų banginių,
dramblių, vėžlio ar dar kažko. Dangaus šviesuliai anais laikais sukosi
aplink Žemę. Praėjo jau daug tūkstantmečių, kai kas paaiškėjo, bet vis
naujų modelių primatavimo procesas tebesitęsia. Klasikinę fiziką
pakeičia kvantinė. Mikropasaulio objektai iš pradžių paskelbiami
dalelėmis. Tada paaiškėja, kad tai veikiau bangos, kurios kartais gali
būti ir dalelėmis. Vėliau iškeliama dar viena teorija – ji skelbia, kad
tie nesugaunami objektai yra ne bangos ir ne dalelės, o stygos
dešimtmatėje erdvėje – laike. Pasaulis, kuriame primatavimo procesas
tęsiasi, sutinka ir su šiuo modeliu. Bet vis tiek kažkas neaišku, kažkas
ne taip. Mokslininkai priversti pridėti dar vieną, vienuoliktąjį
matmenį, ir atsiranda naujausia M-teorija, pagal kurią styga virsta
membrana. Įdomu, ar ne? Kas toliau?
Iš
visko sprendžiant, šis procesas vyks be galo. Atsiras vis naujų ir
naujų modelių. Jei atsistosite prieš vieną veidrodį, rankose laikydami
kitą, tai suprasite, kodėl pasaulis turi begalinę daugybę modelių.
Veidrodyje priešais jūs matote save su veidrodžiu, kuriame atsispindite
jūs veidrodyje su veidrodžiu, kuriame.... Suprantate?
Atsakymo
į klausimą, kaip sutvarkytas pasaulis, veikiausiai nėra. Remiantis
žmogaus protu, iš abstrakčiausios apibrėžimų viršūnės pasaulis niekaip
neatrodo. Jis – tik mūsų vaizdinių veidrodis. Ką mes apie jį galvojame,
tą ir gauname. Tegalime tvirtinti, kad realybė yra įvairialypė, ir
konstatuoti kai kuriuos jos dėsningumus.
Pasaulio
sandaros tyrimo procesas panašus į anksčiau pateiktą pavyzdį. Kai
remiamasi vienu iš realybės pasireiškimų, gaunama atskira versija –
veidrodžio gabalėlis. Su juo atsistojęs priešais pagrindinį pasaulio
veidrodį, mes pamatysime atspindyje naują aspektą. Paėmę vieną iš šio
aspekto pasireiškimų, mes vėl gausime atskirą realybės versiją. O iš dar
vieno veidrodėlio atsiras naujas, atsispindėdamas ankstesniajame.
Koks
gi iš tikrųjų yra pasaulis? Galite pamėgti tai įsivaizduoti (jei
pavyks), remdamiesi dviejų vienodų veidrodžių, pastatytų arti vienas
kito, pavyzdžiu. Ir vienas, ir kitas atspindi priešais jį stovintį
veidrodį. Abiejuose veidrodžiuose – niekas, atsispindėjęs pats nuo savęs
nesuskaitomą daugybę kartų. Juoda begalybė vaizdų, kuriuose niekas
atsispindi nuo nieko. Ar gautą paveikslą galima apibūdinti tomis
sąvokomis, kuriomis disponuoja mūsų protas? Kažin.
Baigiant
lieka pridurti, kad, šiaip ar taip, veidrodininkų švytuoklės nesirūpina
jūsų likimu, o tik žiūri savo interesų – joms nuolat reikia papildyti
energijos atsargas iš „klientų". Žmonės kasdien nori žinoti, kas jų
laukia rytoj, todėl vis lankosi pas „informuotuosius". Šie maitinasi jų
energija, mainais duodami surogatą – gabalėlį suklastoto likimo. Jei
žmogaus dėmesys pakliuvo į likimu prekiaujančios švytuoklės užgrobimo
kilpą, tai jis jau negali būti ramus, kol neperskaitys dar vieno
horoskopo ar nesužinos savo sapno aiškinimo. Atsiranda savotiška
priklausomybė, kaip nuo narkotikų. Reikalinga nuolatinė dozė tariamam
tikrumui dėl rytojaus palaikyti. O švytuoklės įsisiūbuoja ir klesti.
Transerfingui
papildoma energija nereikalinga: sužinojai principus ir eik kur akys
veda. Pats žinojimas nėra švytuoklė – ji atsiranda tik tuo atveju, jei
susidaro atitinkama struktūra. Be to, transerfingas neaiškina ir
pasaulio sandaros, jis siūlo praktinį modelį, kuris leidžia suprasti,
kodėl galima valdyti realybę ir kaip tai daryti. Lygiai taip pat galima
sėkmingai vairuoti automobilį, neišmanant jo konstrukcijos. Transerfingo
misija – parūpinti žmonėms „vairuotojo pažymėjimą".
Veidrodininkai
tikina tašką, kad jis turi judėti giežtai nustatyta funkcijos grafiko
linija – kito kelio nėra. Taip ir yra, bet tik tuo atveju, jei pats
taškas sutinka su tokiomis sąlygomis. Realybė egzistuoja nepriklausomai
nuo jūsų. Tol, kol jūs su tuo sutinkate. Jums nepavyks pakeisti viso
pasaulio, bet atskiras šio pasaulio sluoksnis – jūsų žinioje. Ir tam
nereikia keisti savęs – pakanka pasinaudoti savąja Lėmėjo teise.
Dabar
jūs turite dualųjį veidrodį – jis tarsi džinas, vykdantis visus norus.
Tai jau ne pasaka, o realybė, kuri galbūt iki šiol slėpėsi nuo jūsų
kasdienybės priedangoje. Veidrodžio džinui, kitaip negu pasakų, negalima
įsakinėti. Beprasmiška jį maldauti, ieškoti jo užuojautos. Bet tereikia
jums paskelbti savo ketinimą – ir stebuklingas veidrodis mielai sutiks:
„Gerai, gerai, mano mielasis." Jūs – tikrasis savo likimo Lėmėjas,
jeigu ketinate juo būti. Neatiduokite savo likimo veidrodininkams.
Energija
būna dviejų rūšių: fiziologinė ir laisvoji. Pirmąją jūs jaučiate kaip
šilumą ir fizinę jėgą – ją gamina medžiagų apykaita. Pakankamo lygio
fiziologinei energijai palaikyti užtenka tinkamai maitintis, ilsėtis ir
būti gryname ore.
Laisvoji
energija ateina iš kosmoso, teka energetiniais kanalais ir pasireiškia
kaip žvalumas arba gyvenimo tonusas. Tai, tiesą sakant, ir yra ketinimo
energija, dėl kurios žmogus jaučiasi galįs imtis aktyvių ir ryžtingų
veiksmų. Jei jūs kasdien velkate savo jungą, įstengiate atlikti tik
įprastinius veiksmus ir – svarbiausia – nieko nenorite, akivaizdu, kad
energetikos lygis labai žemas.
Galima
sakyti, kad laisvoji energija ir gyvybinė galia yra tapačios.
Jaunystėje ketinimo energija trykšte trykšta. Įsivaizduokite liguistos
išvaizdos senutę. Ji klibikščiuoja, stena, ją vargina kiekvienas
judesys. Bet štai ji netikėtai pasileidžia bėgti, aukštai pašoka ir su
pergalingu šūksmu perskrodžia orą staigiu rankos smūgiu. Nenorite tuo
patikėti? Bet būtent tai panorės padaryti senutė, jeigu jos energija
pasieks reikiamą lygį.
Kodėl
visus geriausius savo kūrinius žmogus sukuria pirmoje savo gyvenimo
pusėje arba pirmame jo trečdalyje? Viskas priklauso nuo ketinimo
energijos. Jei ji palaikoma reikiamo lygio, tai šedevrais galima
stebinti bet kokiame amžiuje.
Gyvybinė
ir kūrybinė galia atrofuojasi, kai žmogus nustoja ko nors siekti. Yra
žmonių, žvelgiančių į pasaulį abejingomis akimis. Jie viską žino, viską
išmėgino, ir, regis, tas persisotinimo jausmas jiems patinka. Jiems
visas šis pasaulis – lyg skersai ir išilgai išvaikščiotas parkas, kur
jau nėra kuo stebėtis. Jie abejingu ir tingiu balsu moko kitus,
rodydami, kad jie jau viską yra patyrę. Tokie žmonės anksti sensta.
Nepavarkite žiūrėti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis, ir energijos
bus daugiau – tokia jos savybė.
Jei
žmogus liaujasi stebėtis ir siekti naujų tikslų, jis ne tik netobulėja –
jis degraduoja, t. y. sensta. Gyvenimas – tai procesas, kuriame
negalima sustoti. Judama arba pirmyn, arba atgal. Tokios būsenos, kai
sustojama ir nejudama, gamtoje nėra. Net ir uolos keičiasi. Kad būtų
aktyvuota ketinimo energija, reikia „sudominti" ją tikslu.
Energija
sužadina nusiteikimas aktyviai veikti. Gaunama savotiška grįžtamojo
ryšio kilpa: aktyvus veiksmas sukelia ketinimą, ketinimas sužadina
gyvybinę galią. Jeigu sėdi ir nieko nenori – padaryk nors šį tą, ir
atsiras energijos. Kartais reikalingas koks nors pirmasis postūmis, kad
būtų pajudėta iš vietos.
Gali
atrodyti, kad turite mažai energijos ir jos reikia kur nors gauti, bet
taip nėra. Iš tikrųjų energijos turite per akis – juk ji ateina iš
kosmoso, ir jūs galite pasiimti tiek, kiek panešite. Dalykas tas, kad
jūs jau pasiėmėte, kiek galėjote. Energija niekur nedingo – tiesiog ji
jau beveik visiškai sunaudota. Visa titaniška galia skiriama dviejų
atmainų naštai pakelti.
Tai
pirmiausia pareigos ir apribojimai, kuriais jūs save susaistėte.
Įsivaizduokite tokią situaciją. Jūs įsipareigojate ką nors padaryti –
jums tučtuojau užkabinamas sunkus svarmuo. Iškėlėte sau kokias nors
sąlygas – užkabinamas kitas. Ką nors sau ar kam nors pažadėjote – dar
vienas. Kiek tokių svarmenų ant jūsų kaklo? Kol jų nelabai daug, gyventi
galima. Bet ateina akimirka, kai našta darosi nepakeliama. Tuomet
ištinka krizė: įvarytas į kampą žmogus suserga, puola į depresiją arba
jam atsitinka nelaimė. Jis pradeda žiūrėti į pasaulį įtariai, su
nepasitikėjimu ir baime. Dėl to realybė kaip minčių atspindys darosi vis
niūresnė – prasideda nesėkmių laikotarpis, kuris gali trukti labai
ilgai.
Antrojoje
vietoje – perteklinių potencialų našta. Teikdami pernelyg didelę
reikšmę įvairiems daiktams, jūs patys užsikraunate nepakeliamą
sunkenybę. Tai visas kalnas nepajudinamos mantos. Nevisavertiškumo
jausmas: turiu būti smarkus, gintis ir įtvirtinti savo reikšmingumą.
Kaltės, atsakomybės jausmas: privalau atidirbti prievolę, atlikti savo
pareigą. Problemų išpūtimas: manęs laukia didelis darbas. Abejonės ir
nerimas taip pat amžinai slegia.
Daugelis
taip ir eina per gyvenimą, apsikarstę iš visų pusių įvairiausių
pareigų, nebaigtų darbų, griežtų sąlygų, numatytų planų ir daugybės
tikslų nešuliais. Tikslas suaktyvina ketinimo energiją, bet tik tuo
atveju, jei jis realizuojamas, o ne „lieka popieriuje". Nėra nieko
lengviau kaip suplanuoti kokį nors darbą, iškelti sąlygas ir pažadėti.
Tik žinokite, kad susaistydami save bet kokiu, net mažiausiu
įsipareigojimu, jūs užsikraunate naštą, kuri atima dalį ketinimo
energijos. Su šia našta jūs turėsite keliauti toliau.
Be
viso to, viena svarbiausių silpnos energetikos priežasčių yra kasdienis
organizmo užteršimas šlakais. Viskas labai paprasta. Energetiniai
kanalai siaurėja kaip seni priskretę vamzdžiai. Dėl to energijos srautas
virsta plona srovele. Tai ir lemia laisvosios energijos deficitą, dėl
kurio iškyla kitos problemos: ir prasta fizinė forma, ir mažas
kūrybiškumas, ir ligos, ir visa, kas su tuo susiję.
Vadinasi,
visos energijos, prasispraudusios pro siaurus energetinius kanalus,
didžioji dalis sunaudojama ištisai nenaudingų svarmenų girliandai
laikyti. Apgailėtinai mažai lieka gyvenimo tonusui, kuris yra žvalumo,
aktyvumo, džiaugsmo, optimizmo, noro turėti viską ir iškart, jausmo, kad
galima nuversti kalnus, šaltinis. Kiekvienas pagal savo būklę gali
įvertinti, kiek šios energijos jam liko. Kažin, ar atsiras daug šiuo
požiūriu „turtingų piliečių".
Taigi
visa laisvoji energija sunaudojama daugeliui nerealizuotų – potencialių
– ketinimų (planų), kurie tik apsunkina. Ištekliams išlaisvinti reikia
arba atsisakyti dalies potencialių ketinimų, arba pradėti juos
realizuoti.
Atkreipkite
dėmesį: kas jus slegia? Gerai pagalvojus, daugelio svarmenų galima
lengvai atsisakyti. Diduma šių sunkių niekučių atrodo labai reikalingi,
bet kas iš to, jei jūs nuolat juos nešiojatės, o realizuoti niekaip
negalite? Pavyzdžiui: aš būtinai turiu būti visų geriausias; aš turiu
atitikti aukščiausius kriterijus; aš visiems ir sau įrodysiu, ko esu
vertas; aš privalau nueiti tą kelią, kurį pasirinkau; man reikalinga tik
pergalė, kitaip aš savęs negerbsiu; aš neturiu teisės klysti. Na, ir taip toliau – mesti rūkyti, išmokti užsienio kalbą ir apskritai nuo pirmadienio pradėti naują gyvenimą.
Sutikite,
kad tai visa, kas vis atidedama ateičiai, - nenaudinga našta. Ją reikia
arba realizuoti, arba išmesti, nes ji atima energiją, kurią veltui
eikvoti tiesiog kvaila. Pavyzdžiui, kai žmogus stengiasi atsikratyti
kokio nors žalingo įpročio, tam sunaudojama dviguba energijos dozė:
viena vertus, vis tiek tenka mokėti švytuoklei paskolos palūkanas, kita
vertus, dar reikia nešti sunkią prisiimtos pareigos ko nors atsikratyti
naštą.
Tokia
nuobodžio pasaka gali tęstis metų metus. Šiaip ar taip, savęs
prievartavimą reikia paversti tvirta pozicija – jeigu ko nors atsisakai,
daryk tai iš įsitikinimo, o ne iš reikalo. Pats save įvarydamas į
kampą, žmogus dar labiau padidina įtampą, kuri neišvengiamai sukelia
krizę. Todėl reikėtų pasirinkti vieną iš dviejų: arba ryžtingai
realizuoti ketinimą, arba nusimesti pareigos svarmenį ir nukreipti
įprotį kontroliuojama vaga.
Užuot
prašinėjus cigarečių ir rinkus nuorūkas geriau įsigyti solidžią pypkę
ir pirkti gerą tabaką. Užuot šmirinėjus po užkandines ir gėrus už kampo
verčiau nešiotis kišenėje pritinkamą gertuvę. Tai reiškia užmegzti
partnerystės santykius su savo kreditoriumi. Taip žalingas įprotis
darosi saikingesnis ir labiau valdomas. Bankas solidžiam klientui
suteiks lengvatinių sąlygų. Jau nekalbant apie tai, kad netramdomas
įprotis daro kur kas mažiau žalos nei tas, kurio nekenti, bet negali
atsisakyti. Ketinimo deklaravimas čia sukomplikuoja visą
situaciją. Žinoma, tai nėra geriausias problemos sprendimas. Prieš
paverčiant žalingą įprotį civilizuota elgsena reikia labai rimtai
pasišnekėti su savimi.
Yra
dar vienas labai sunkus svarmuo – mokymasis, t. y. kalimas. Jeigu
ketinama prikimšti galvą informacijos, kyla didelė įtampa. Šiuo atveju
ketinimas ne realizuojamas, o išpučiamas. Judėjimo nėra – yra tik
įtampa. Todėl, nors aš pasakysiu nuvalkiotą tiesą, ją verta pakartoti.
Nėra jokio reikalo įsiminti informacijos – tai bus nenaudingas bagažas,
kurio „krovimas" atims nepateisinamai daug jėgų. Žinios, skirtingai nuo
duomenų, įsisavinamos tik veikiant, remiantis konkrečiais pavyzdžiais,
kai realizuojamas ketinimas. Pavyzdžiui, jei esate įpratę aiškinti savo
vaikams pamokas, padarykite atvirkščiai – tegul jie jums aiškina. Iškart
pajusite skirtumą. Viskas priklauso nuo ketinimo krypties: jį reikia
perorientuoti – pasyvumą paversti aktyvumu. Nereikalingas įsiminimo
svarmuo tučtuojau nukris.
O
gal turite kokį nors didžiulį svarmenį, kurio atsikratyti jau seniai
slapčiomis svajojate, bet niekaip nesiryžtate? Įsivaizduokite, kaip bus
lengva, jei jį nusimesite. Paleiskite save, suteikite sau daugiau
laisvės. Susirašykite apribojimus, kurie jus slegia, ir nusimeskite juos
nuo pečių. Iškart išlaisvintos ketinimo energijos atsargos leis žengti
toliau.
Kaip
jau minėjome, tikslas suaktyvina ketinimo energiją realizavimo proceso
metu. Žinoma, geriausia rasti būtent savo tikslą. Jei jums tai pavyks,
energijos deficito klausimas veikiausiai savaime atkris. Juk siela ir
protas entuziastingai leisis pasitikti puoselėjamos svajonės. Bet jei
šiuo metu nesijaučiate galį aktyviai veikti, kopti į naujas viršūnes,
tai net neverta ieškoti savo tikslo. Tokiu atveju didelė tikimybė, kad
švytuoklės, pasinaudojusios jūsų silpnumu, primes jums svetimus tikslus.
Kad rastumėte savąjį, reikia turėti pakankamai laisvės, o tai
pirmiausia laisvė nuo įsipareigojimų kitiems ir sau. Kad sumanymą
vainikuotų sėkmė, būtina atsikratyti dar vieno svarmens: reikia sau
leisti kol kas neturėti savo tikslo. Jo paieškoms reikalinga laisvoji
energija – štai kuo pirmiausia turite pasirūpinti.
Galimi
trys energetikos didinimo būdai: naudojamų išteklių išlaisvinimas,
energetinių srautų treniravimas, energetinių kanalų plėtimas.
Išlaisvindami
naudojamus išteklius, jūs gerokai padidinate savo galią. Anksčiau jūs
atiduodavote energiją švytuoklėms, pavyzdžiui, alkoholio, tabako, o
dabar ši energija jūsų žinioje. Anksčiau jūs naudojote energiją
susirūpinimui ir nerimui. Dabar ši energija transformavosi į ryžta
veikti. Anksčiau jūs eikvojote energiją dvejonėms ir abejonėms,
kankinotės svarstydami, ar teisingai elgiatės. Dabar jūs patys
sprendžiate, kas jums teisinga, o kas ne. Anksčiau energija buvo
skiriama išgyvenimams ir pareigoms, susijusioms su kaltės jausmu. Dabar
ši energija laisva. Anksčiau jus kankino būtinybė patvirtinti savo
reikšmingumą. Dabar jūs sau leidžiate gyventi pagal savo kredo, ir jums
lengva. Visos ankstesnės išlaidos virto pajamomis – ketinimo energija,
kurią naudodami jūs galite formuoti savo realybę.
Pirmojoje
transerfingo knygoje jau pasakojome, kad ketinimo energiją galima
treniruoti. Kaip fiziniai pratimai stiprina raumenis, taip naujų tikslų
įgyvendinimas kelia energetikos lygį. Bet kai visos svarbiausios
viršūnės pasiektos, o gyvenimas pereina į ramias vėžes, ketinimo
energija atrofuojasi. Lygio smukimą galima kompensuoti energetine
gimnastika. Principo esmę sudaro tai, kad atliekant bet kokius fizinius
pratimus reikia sutelkti dėmesį į kylantį ir žemyneigį srautus, kaip
buvo aprašyta pirmojoje knygoje. Jei dar pridursime proceso
vizualizavimą, kai jūs mintyse žiūrite skaidrę apie tai, kad jūsų
ketinimo energija kasdien didėja, tai gimnastika taps kur kas
efektyvesnė. Ketinimo energija dėl indukcijos didina pati save.
Jei
jūs šiandien intensyviai treniruojate savo energetiką, tai kitą dieną
laukite padarinių. Jūs manote, kad pajusite jėgų antplūdį? Kur jau ne.
Priešingai, būsite visiškai išsekę. Juk jei jūs po ilgos pertraukos
atnaujinate intensyvias fizines pratybas, tai kitą dieną skauda visus
raumenis. Tas pat būna ir treniruojant ketinimo energiją. Tik šiuo
atveju jūs jaučiate ne skausmą, o nuovargį ir apatiją. Dėl šito
nesijaudinkite, netrukus viskas sunormalės. Svarbiausia – sistemingai
mankštintis. Kiekvieną dieną tinkamai nusiteikite: „Mano ketinimo
energija kasdien vis didėja." – Jau po kelerių pratybų jūs pajusite tokį
jėgų antplūdį, kad tiesiog norėsite šokinėti ir skraidyti.
Ir
galiausiai paprasčiausias būdas energetikai didinti – išvalyti
organizmą ir pereiti prie mitybos natūraliais, terminiu būdu
neapdorotais produktais. Kodėl? Tai atskira ir svarbi tema – ji bus
išsamiau išnagrinėta kitoje knygoje. O kol kas trumpumo dėlei galima
pateikti tokią analogiją. Energija srūva organizmu kaip vanduo vamzdynu.
Švariame organizme, kaip ir švariame vamzdyje, vandens spaudimas
didesnis. Vadinasi, išvalyti organizmą ir palaikyti jame švarą –
paprasta ir natūralu. Nors galima pasielgti kitaip: išvalyti vamzdį
stipria vandens srove. Tokiu keliu eina meditacinės praktikos. Bet tai
ilgai truks ir bus sudėtinga, todėl siūlau paprasčiausią ir tiesiausią
kelią – fiziologinį apsivalymą.
Aukštas
energetikos lygis suteikia žmogui būseną, vadinamą įkvėpimu. Tokios
būsenos jūs galite generuoti idėjas, rasti genialius sprendimus, kurti
šedevrus. Mūza kaip plaštakė visada skrenda į šviesą. Skeptiškumas ir
apatija rodo žemą energetikos lygį. Kai trūksta energijos, jūs visada
pesimistiškai žiūrite į pasaulį, ir tai būtinai atsispindi realybėje. O
kai jūsų gyvenimo tonusas aukštas, jūs transliuojate į pasaulio veidrodį
ryškų klestinčio žmogaus vaizdą, ir tuomet sėkmė pati eina jūsų
pasitikti.
Štai
dar ką reikėtų pasakyti šiuo klausimu. Tikriausiai pastebėjote, jog kai
kada įkvėpimas keistai elgiasi. Kartais būna dvasinio pakilimo
akimirkų, kai neįmanomi dalykai atrodo įmanomi, bet kažkodėl netrukus
entuziazmas išblėsta, jį pakeičia pragmatiškumas. Optimizmo laužas
greitai sudega, ir aplinkui išvystame ankstesnį nykų vaizdą – pilką
pasaulį, kuriame uždegančios idėjos vėl ima atrodyti beviltiškos. Kas iš
tokio įkvėpimo, kuris tegali statyti oro pilis?
Tai
visai ne įkvėpimas, o euforija. Ši būsena apima staigiai pereinant nuo
žemo energetikos lygio prie aukšto. Šitaip atsitinka vartojant stiprius
stimuliatorius arba tuomet, kai kokia nors neįprasta informacija audrina
vaizduotę. Anomalus energijos tvykstelėjimas atveria sąmonei kelią į
variantų erdvės sektorius, kurie yra toli nuo kasdienių, realizuotų.
Teoriškai šie variantai irgi gali būti realizuoti, bet jie yra atokiai
nuo variantų tėkmės vagos, todėl reikalauja didelių energijos sąnaudų.
Dėl tos pačios priežasties idėjos, kurios sapne atrodė puikios,
atsibudus išblėsta. Sapnuojant siela dažniausiai nulekia į sritis,
turinčias labai mažai bendro su realybe...
Tikrai
realias idėjas gimdo tik pastovi ketinimo energija. Beje, jos yra
netoli variantų tėkmės. Bet tam, kad sąmonė peržengtų materialiojo
pasaulio ribas ir pasiektų šias idėjas, reikia arba ypatingų gebėjimų,
arba stabiliai aukšto energetikos lygio. Tad talento stygių galima
visiškai kompensuoti.
Ketinimo
energija suteikia žmogui ne tik aukštą gyvenimo tonusą, leidžiantį
efektyviai veikti materialiajame pasaulyje. Kur kas įdomiau kitkas – kuo
aukštesnė energetika, tuo greičiau norai įsikūnija tikrovėje. Žmogaus
mintys pakeičia jo kūnu tekančią kosmoso energiją, ir ši įgauna
tvarkingą formą. Lygiai taip pat radijo siųstuvas paverčia elektrą
signalu, nešančiu informaciją. Sutvarkyta informaciniu požiūriu žmogaus
energija „apšviečia" atitinkamą variantų erdvės sektorių. Dėl to
metafizinis variantas realiai įsikūnija fizinėje dualiojo veidrodžio
pusėje – mintis materializuojasi.
Akivaizdu,
kuo galingesnis spinduliavimas, tuo efektyvesnis materializavimosi
procesas. Kaip žinote iš ankstesnio skyriaus, mintys nerealizuojamos
akimirksniu, kitaip mūsų gyvenimas būtų panašus į kompiuterinį žaidimą
visiško chaoso pasaulyje. Atspindžiui suformuoti reikalingas ryškus
vaizdas, atsiradęs sielos ir proto vienovėje, arba gana ilgas kryptingas
sutelktas dėmesys. Gal kada nors bus išrastas variantų erdvės
„materializatorius". Žinoma, jeigu Dievas leis. Juk dirbtinio intelekto
iki šiol nėra – gal taip ir geriau, nes nežinoma, kas iš to išeitų. Mums
svarbiausia tai, kad mes galime paversti savo svajones realybe.
Aukšto
lygio energetika nereiškia jėgos naudojimo. Kad būtų galima efektyviau
formuoti savo pasaulio sluoksnį, reikia pajusti vienovę ir net tapatumą
su juo. Naujaip pažvelgti į aplinkinę tikrovę: aš valdau savo realybę
kaip savo kūną. Suvienodinti laiko režimą su realybe – ne laukti staigių
pokyčių, o būti ramiam, kantriam ir ryžtingam.
Jūs
galite lengvai valdyti kūną – jums tai įprastas dalykas. Bet yra
žmonių, kurie dėl ligos prarado šią galimybę. Kūnas gali atlikti
nekontroliuojamus judesius arba apskritai būti paralyžiuotas ir
neklausyti ketinimo. Kai esate sutrikę, jūsų kūnas taip pat nėra jums
visiškai pavaldus. Pavyzdžiui, nedrąsaus ir drovaus žmogaus rankos gali
daryti nekontroliuojamus judesius. Nėra sielos, proto ir kūno vienovės.
Kur
kas blogiau klostosi žmogaus ir jo pasaulio sluoksnio santykiai. Žmogus
jaučiasi izoliuotas nuo aplinkinės tikrovės. Lyg sluoksnis būtų kažkur
išorėje. Jis daro nekontroliuojamus judesius, ir atrodo, kad nieko
negalima pakeisti. Bet tereikia žmogui pajusti vienovę su savo pasauliu,
ir jis įgyja sugebėjimą valdyti jį kaip savo kūną.
Šis
sugebėjimas visai sunyko, bet jį galima atkurti. Reikia įprasti nuolat
skirti dėmesį aplinkai, jaustis šio pasaulio dalimi, atitikti jo
kontekstą, ieškoti tų ryšių, kurie jus su juo sieja. Kitaip tariant,
būti atskira pasaulio dalele ir tuo pat metu susilieti su juo.
Neslėpsiu,
kad šis uždavinys ne iš lengvųjų. Šito negalima išmokyti – žmogus gali
pasiekti vienovę su pasauliu tik remdamasis savo kasdiene patirtimi. Ir
šiuo keliu gali būti einama visą gyvenimą. Todėl tiems, kurių nevilioja
daug pastangų reikalaujanti dvasinio tobulėjimo praktika, yra paprastų
ir suprantamų instrukcijų.
Dalykas
štai koks. Jūs ne visada tučtuojau gaunate tai, ko norite. Bet, šiaip
ar taip, jūs gaunate tik tai, į ką nukreiptas jūsų ketinimas.
Pavyzdžiui, jei jums reikalingi dideli raumenys, dėmesys turi būti
sutelktas į skaidrę, kurioje raumenys auga. Jei reikia suliesėti, visos
mintys turi būti apie tai, kaip kūnas darosi vis lieknesnis. Jei jūsų
tikslas – padidinti ketinimo energiją, turite sutelkti dėmesį į
energijos srautus ir apvalkalą. O jei ketinimas niekur nenukreiptas, jūs
nieko ir negausite.
Atlikdami
pratimus be tikslo, jūs veltui gaištate laiką ir švaistote jėgas. Kai
dėmesys sutelktas ne į tikslą, bet į pastangas, tuomet tiesiog eikvojama
fiziologinė energija, ir viskas. Juk pastangos – tai kelias į tikslą,
priemonė jam pasiekti. Šitaip jūs visą laiką būsite kelyje, nes
veidrodis atspindi tik tai, kas yra vaizde.
Vaikų
energija tiesiog kunkuliuoja, bet ji nevaldoma ir be naudos išsisklaido
erdvėje. Jei jūs padidinsite savo ketinimo energiją iki aukšto lygio,
bet nenurodysite jai tikslios krypties, ji lygiai taip pat neduos
naudos. Paprasta lemputė gali nušviesti tik artimiausią erdvę. O siauras
kryptingas lazerio spindulys perskrodžia daugelį kilometrų. Todėl, jei
norite, kad jūsų energija veiktų, nukreipkite ją tiesiai į tikslą.
Atkaklus
tikslo siekimas orientuoja ketinimo energiją tiksliai nustatyta
kryptimi. Reikia susikoncentruoti – ne įsitempti, o susikaupti.
Paprastai minčių maišyklė dirba savaime. Idėjos gimsta ir išblėsta
nekontroliuojamai, mintys šokinėja nuo vienos temos prie kitos. Protas
„mataruoja kojytėmis" kaip kūdikis. Jei norite valdyti realybę,
pasistenkite kontroliuoti savo mintis. Iš pradžių tai šiek tiek vargina,
bet vėliau daro įpročiu.
Tokiam
įpročiui išsiugdyti pakanka laikytis vienos paprastos taisyklės:
pratinkitės galvoti apie tai, ką darote šią akimirką. Nieko nedarykite
šiaip sau, nemąstydami, murkdydamiesi amorfiniame nevaldomų minčių
kisieliuje. Deklaruokite ketinimą. Tai nereiškia, kad reikia nuolat būti
visiškoje parengtyje. Leiskite mintims dreifuoti kiek širdis geidžia,
bet darykite tai sąmoningai, pagal principą: jei mano protas klajoja,
tai tik todėl, kad aš leidžiu. Ir taip pat sąmoningai grįžkite į
susikaupimo būseną, kai to reikia.
Apskritai
svarbiausia tai, kad jūsų mintyse dažniau būtų tas vaizdas, kurį jūs
norėtumėte matyti dualiojo veidrodžio atspindyje. Taigi tikslui pasiekti
ideali organiškos vienovės su pasauliu būsena nėra būtina, pakanka
reguliariai sutelkti dėmesį į tikslinę skaidrę. Valdydami savo minčių
eigą, jūs pajungiate realybę savo valiai.
Neturi
reikšmės, kad mintys labai dažnai pasidaro nekontroliuojamos. Įpraskite
grąžinti jas į tikslinės skaidrės vagą. Kai iš įpratimo jūsų mintys vėl
grįžta prie tikslo, skaidrė tampa nuolatine palydove – jos paveikslas
visada sudaro foną, atitinka visko, ką jūs patiriate, kontekstą. Tad
galite neabejoti – vaizdas bus suformuotas, ir pasaulio veidrodis
neišvengiamai atspindės jį realybėje.
|