Taip jau susiklostė šiandiena, jog tarp dvasingumo siekiančių žmonių aktualiais klausimais išlieka šeimyninių santykių, teisingo vaikų auklėjimo (jų tikslingumo) ir svarbiausia – sekso. Kalba tokiomis temomis gavosi pakankamai įdomi ir kiekvienas blaiviai mąstantis, ne šablonais, siekiantis tikro dvasingumo, šiame pokalbyje suras visus jam reikiamus “raktus” tam, kad atlikti teisingą pasirinkimą pačiam. Nuorodos tam yra duotos, tačiau ar tai pastebės skaitytojas, priklausys tik nuo jo pačio, kaip ir visas likęs jo egzistavimas.

Kai kurie skaitytojai gali gal ir nusivilti, nes tikriausiai tikėjosi vieno, o ras visai ką kitą. Tačiau, čia vėl kyla toks jau įprastas klausimas, “o kas to laukė mumyse?”

Ta tema nemažai klausimų gauta iš anksto, anonsuojant pokalbį. Ir pagal juos susidarė toks įspūdis, jog daugelis vienu metu nori gauti visiškai priešingus du dalykus, pavyzdžiui: “aš noriu pas Dievą ir vaikų prisidaryti”, “aš noriu pas Dievą ir užsiiminėti seksu”, “aš noriu pas Dievą ir tt..”

Ko gi nori tokie žmonės iš tikro? Savo materialių poreikių tenkinimo, valdžios ir dominavimo? Tokiu atveju paprasčiausiai žmogus dar nežino kas jis toks yra iš tikro. Ar tai jo, kaip asmenybės, tai yra potencialios dvasinės būtybės poreikiai, norai?  O tiksliau, kieno poreikius jis ruošiasi, tenkinti?

Vėl grįžtame prie to paties. Matyt pirmiausia žmogus turi prajausti save tikrąjį pats, ar ne?

Visiškai teisingai. Turi suvokti, kas jis toks yra iš tikro. Tada lengvai išsisprendžia visi šie ir aplamai visi gyvenimiški klausimai, kokie jie nebūtų. Paprasčiausiai, užsiduokite sau pagaliau klausimą: “Jeigu aš dvasia, tai ar man reikalingas seksas?” Ir aplamai, ar yra pas dvasią seksualinis noras, potraukis ir visa kita, tame tarpe ir šeimos noras?

Pastebėjau, jog kada savyje vis daugiau augini, brandini giluminius jausmus, seksualinis interesas palaipsniui krenta, mažėja ir palyginus su tikrais giluminiais jausmais, tampa tuščiu ir grubiu. Gal dar Žmonės nežino, jog yra žymiai aukštesnės energijos nei sekso aistros?

Ne tai kad nežino ir nežinojo... tokios žinios kadaise buvo, jos prarastos. Jos aišku buvo. Buvo  tikrų santykių švara, buvo santykių švaros vertingumo supratimas, giluminių jausmų, meilės vienas kitam supratimas, o ne tik kūniškas noras ką tai paturėti, valdyti, manipuliuoti, tenkinant savo paties norus ir poreikius. Būtent savo pirmiausia.  Pirmoje eilėje tapo ne atidavimas, o vartojimas, kito išnaudojimas. Kai tik atsiranda tas mūsų velniškas “aš noriu”: aš noriu perdaryti partnerį, noriu ką tai padaryti, aš sugebu, aš turiu galimybių, aš sukursiu šeimą, sukursiu patogumą sau, aš sukursiu viską ko tik noriu. Tačiau iš kur visa tai atplaukia? Juk tas valdžios troškimas, viso labo tik Ego banalus noras. Arba dar, kaip vienas plačiai išplitusių variantų: “aš noriu užmegzti tokius asmeninius santykius, jog man būtų komfortiška ir lengva gyventi. Kadangi negaliu savęs aprūpinti, man reikalingas kažkas, kas man padės tame, o aš toliau užsiiminėsiu tik dvasingumu”.

Kaip minimum, tai neteisinga. Ir nėra joks dvasinio siekio pateisinimas – išnaudoti ką nors, dėl savo materialių poreikių, kūno patenkinimo. O kas gi seka toliau? Tai aplamai nedera su dvasingumu. Yra tokia sakmė ta prasme:

“Ateina kartą pas Meistrą mokinys ir sako:  Aš savarankiškai užsiiminėju savęs tobulinimu ir jaučiu, jog man teliko tik nedidelis žingsnelis iki pilno prašviesėjimo. Sakykite prašom, ką man reikia dar padaryti dėl to? Meistras išklausė jo ir paklausė: O kuo jūs užsiimate gyvenime? Kuo jūs užsidirbate sau pragyvenimui? Mokinys pasimetęs atsakė, jog jis dar neišmoko užsidirbti pragyvenimui pats, kad jį dar aprūpina viskuo tėvai, o jis tik siekia dvasingumo. Tada jis vėl pakartojo klausimą Meistrui: Ką dar reikia padaryti dėl dvasingumo? Meistras pagalvojo ir tarė: Gerai, aš pasakysiu ką tau daryti. Pažvelk dabar bent pusę minutės į saulę. Mokinys paklausė jo ir pradėjo žiūrėti. Meistras vėl klausia: Ir ką tu matai dabar? Mokinys nedvejodamas atsakė: Nieko nematau Mokytojau, saulė man spigina akis. Štai taip ir gyvenime – atsakė Meistras – jei sieki kažko tai, tačiau tavo kūno poreikiais rūpinasi kažkas kitas, tai tu nieko taip ir nepamatysi dvasiniame kelyje, niekur ir neateisi galų gale. Jei tu nieko neatiduodi, tai ir gauti nieko negali. Tai svarbiausia.”

Tai štai paprasčiausia tiesa. Dievas - Vienis daugumoje.  Ir tam, kad Jis pasireikštų žmoguje, reikalinga abipusė veika, kitaip sakant sąveika. Taip, pirmiausia reikalingas atidavimas, pasiruošimas susijungimui, abipusiam darbui, abipusiams jausmams. Atsiprašau gerbiamieji, tačiau Meilė tai kas pirmiausia yra?

Tai darbas, tarpusavio sąveika, kūrimas. Tai viską statanti, kurianti energija, didžiulė jėga. Bet be dviejų sudedamųjų sąveikos, jos paprasčiausiai nėra ir nebus.

Vadinasi sąveikoje tarp vyro ir moters nėra nieko netinkamo ir nederančio su dvasingumu? Svarbu kaip tuos santykius sustatyti?

Taip. Tai pirmiausia sąlyga. O antra, jeigu jau mes vis tik kalbame apie dvasingumą, tai žmogaus, kaip Asmenybės, kokia yra pagrindinė ir vienintelė užduotis čia?

Išeit iš čia, matyt taip?

Tapti Dvasine Būtybe – Angelu. O dėl to, ko jam reikia? Sujungti Asmenybę ir Sielą. Ir kaip tai gali būti susiję su santykiais tarp moters ir vyro?

Pakalbėkime toliau apie žmonišką dėmesį.

Gerai. Kaip pasiekiamas Asmenybės ir Sielos susiliejimas? Dėmesio dėka. Taip, žinoma yra visuomenė, yra skirstymas pagal lytis, tačiau tai daugiau liečia žmonių energetines konstrukcijas. Jei skirtingų lyčių žmonės sąveikauja tarpusavyje, na sakysime taip, pasirinko tokį kelią, nori gauti tokią šeimos patirtį. Nėra jokių problemų, prašom, niekas nemaišo iš tikro, nei šeima dvasingumui, nei dvasingumas šeimai, jei gyvenama pagal dvasinius dėsnius, prisilaikant jų. Šiame pasaulyje visi norai išsipildo, bet vis tik žmogus be to.... dar siekia ir dvasiško brandumo. Ir jis negali įeiti, patekti į Dvasinį pasaulį, pro kieno tai svetimas duris. Siela – tai ir yra tos mūsų durys, kurios veda Asmenybę į Dvasinį pasaulį, susiliejus su Tuo, žmogus tampa Angelu, tampa Dvasinio pasaulio, Dievo dalimi. Įeiti į svetimą Sielą – negalima. Kad ir kokie artimi būtų kūniški santykiai tarp vyro ir moters, tai žmogui nesuteiks  papildomos galimybės įeiti į Dvasinį pasaulį.

Tik savarankiškas darbas su pačiu savimi tam padės?

Taip, tik savarankiškas darbas su pačiu savimi. Tokie artimi santykiai gal ir padės geriau pamatyti savo šablonus, negatyvo proveržius ir tt. Būtent tokiuose artimuose santykiuose ir pasireiškia labiausiai: noras dominuoti, noras įgyti materialias gėrybes, susukti geresnį lizdą nei pas kaimyną ir tt. Juk visa tai – tik per sąmonę pasireiškianti koncentruota šablonų masė, su kuria ir žmogui reikia gerokai padirbėti, taip sakant paplušėti atsiraičius rankoves. Taip, žinoma būna ir tokių atvejų, kai abu šeimos nariai siekia vieno ir to paties dvasinio vystymosi.  Tačiau kiekvienas iš jų dirba su pačiu savimi, tik padedant išryškinti vienas kito šablonus, nuo jų  palaipsniui atsisako. Kiekvienas eina savo  individualiu dvasiniu keliu, bet tai daro draugiškai, kartu, vienas kitam padedant. Tai būtų idealu galima sakyti. Tačiau, jei bet kokiuose  šeimyniniuose santykiuose yra bent menkiausias noras dominuoti, santykiai daugiau remiasi chemija, biocheminiais procesais, biologiniais siekiais, aistra kitam kūnui, tada atsiprašau gerbiamieji, su dvasingumu aplamai tai neturi nieko bendro.

Daugelis šeimyninių santykių pasaulyje laikosi tik ant elementaraus dėmesio. Kai tik išimi dėmesį – viskas juose griūna, kaip koks nestabilus kortų namelis?

Taip, tai tiesa. O kiek dar dėmesio prarandama būtent tokio kortų namelio, visuomenės gardelės, grandies sudarymui? Juk šio pasaulio Sistema tai pakankamai plačiai reklamuoja. Propaguojama, jog tokia visuomenės gardelė būtinai reikalinga, būtinai reikia vykdyti viską, kas užrašyta valstybės, užregistruoti oficialiai santuoką ir tt. Ir viskas, kas yra Sistemos užrašyta, reikia būtinai vykdyti, tai diegiama nuo pat mažens. Leiskite paklausti, o kur gi dingo tikrasis žmogaus tikslas? Kada prieš žmogų nėra jokio dvasinio vystymosi tikslo, jis taip ir pragyvena, o tiksliau praegzistuoja, besikuisdamas materijoje, kaip koks vabalas mėšlo krūvoje, net nepakeldamas galvos į dangų. Laikas prabėga labai greitai, akimirksniu – išaugino vaikučius, pasidžiaugė anūkais ir viskas, gyvenimas baigtas? O dėl ko gyveno, taip ir nesuprato. Kiti tuoj pat paskubės atsakyti – dėl vaikų. Ir kas viso to rezultate gavosi? O gi žmogus praleido savo paties amžiną gyvenimą, praleido šansą tapti Gyvu...

Pas vaikus savas, asmeninis gyvenimas. Asmenybė subręsta jau 14 metų amžiuje. Tai atskira, nepriklausoma Asmenybė, kuri pati atsako už savo pasirinkimą, be mūsų, kad ir kaip mes to norėtume. Tokia asmenybė savarankiškai sprendžia nuosavas problemas, atlieka pasirinkimus. Tėvai žinoma dar bando ką tai papasakoti, pamokyti, tačiau jei nuo vaikystės neįdėta jam jausminė dominantė – neišmokė matyti ir jausti realų pasaulį, tai atsiprašau, jis tik ir vykdys tokias pat sistemos programas, kurias stebėjo pas tėvus, aplinkui, autoritetuose ir tt.

Iš dvasinės vystymosi pusės gaunasi taip, jog šeima, tai globalaus Gyvuliško proto Sistemos grandis ir tiek?

Taip. Tačiau, niekas nesako, jog tai kaip nors maišo dvasiniam žmogaus vystymuisi. Viskas priklauso nuo mūsų sprendimo, nuo pasirinkto tikslo gyvenime.  Juk koks turi būti kiekvieno čia esančio žmogaus pagrindinis tikslas? Tapti Angelu.  Ir šeima negali būti kokia nors kliūtimi tam, kaip ir bet koks fizinis darbas, finansinė padėtis. Klausimas toks. Į ką daugiau esame nusitaikę ir ko siekiame? Juk bet kokioje, kad ir pačioj mažiausioje žmonių grupėje, bendrijoje, tame tarpe ir šeimoje, žmonės gali ir turi vienas kitam padėti. Tai yra normalu, kada vienas kitam padeda. Padedant kitiems ir pats įgyji atitinkamą dvasinę patirtį, kuri leidžia dar ryžtingiau eiti dvasiniu keliu. Nors būna ir taip, jog vienas žmogus šeimoje tokias dvasines žinias priima, o kitas – ne, kategoriškai ne. Kodėl?  Tai ir suprantama, žinant sistemos veikimo principus. Tokiu atveju, partneriui paprasčiausiai dingsta  bet kokia manipuliacijos galimybė. Dvasiniu keliu žengiantis žmogus tampa laisvu, nepasiduodantis manipuliacijoms iš išorės.

Ir jam matoma tai, kaip veikia Sistema, kaip ji pasireiškia per jo sąmonę, per partnerio sąmonę. Tai suvokdamas, nustoja veikti taip, kaip per sąmonę jam diktuoja Sistema. Jis ne tik pats nustoja manipuliuoti kitais, bet ir nepaklūsta sistemos bandymas per kitus manipuliuoti juo, tame tarpe ir per šeimos narius. Ir štai čia, kaip sakoma – pataikė dalgis ant akmens. Juk šeima pasirodo tebuvo sudaryta tik manipuliacijos pagrindu, o čia štai tau, viens ir – niekaip, kaip kirviu nukirsta, nepasiduoda ir viskas. Partneris šeimoje žinoma bus kategoriškai prieš, nes nebeturi kuo manipuliuoti, o sistema stengsis bent jo nepaleisti, pakišant vis naujas provokacijas, pagiežą ir pyktį.

Klausimas, ką tada daryti?

Ką daryti? Gauti atitinkamą patirtį, kaip galima partnerį nuraminti. Žmogus visada turi spręsti pats savarankiškai. Tai pirmiausia. O antra, juk kiekvienas žmogus vis tik nori gyventi laimingai, tame tarpe ir nesutinkantis su tokiu pasirinkimu partneris. Na o laimė atsiranda tik tada, kada iš tikro susiliečiama su dvasingumu. Laimė – vidinė kategorija, nepriklausanti nuo išorinių aplinkybių aplamai. Ir atsiprašau gerbiamieji, tačiau reikia pagaliau išmokti bendrauti patiems pirmiausia. Labai retai būna taip, jog žmogus nieko nenori, nieko nesupranta, užsimerkė ir viskas, nors tu ką, nors kirviu per galvą, nebendrauja...

Partnerio nesupratimas pasireiškia tada, kada dar neatrastas dvasingumas savyje. Taip, žinoma, per sąmonę galima manyti, jog esi dvasingas, kažkur tai pažengęs, užsidėti gražią kaukę, sakyti gražius žodelius aplinkiniams, tačiau tai tik išorė, eilinės pinklės, puoselėjančios puikybę. Jei žmogus su kuo tai dar negali rasti bendros kalbos, vadinasi ir pats savęs dar pilnai nesuprato.

Gerai, sakysime taip, noras studijuoti dvasines knygas, sistemos poveikį, juk tai pirmapradžiai pas daugelį kaip ir yra, tačiau santykiai vis tik pagrindinė problema?

O išmokti bendrauti ir parodyti kitam, jog tame nėra nieko nepaprasto, neįvykdomo, nepasiekiamo, bet kurio žmogaus normaliame evoliuciniame vystymesi? Bet kurio žmogaus pabrėžiu. Tai yra įdiegta kiekviename žmoguje. Ir ką tada žmogus aktyvuoja savyje; dvasinį kelią, ar materialų, kuris visus veda prie vieno – palaikų krūvos, tą ir gauna. Kuo daugiau skiria dėmesio kokiai tai problemai, tuo dar labiau gilina situaciją. Kas vyksta? Puikybės momentas. Aš toks štai dvasingas, o jis, ar ji manęs  kažkodėl tai visai nesupranta? Kur ir kam žmogus panaudoja savo dėmesį tada? Kodėl nėra tarpusavio normalių santykių?  O gi todėl, kad pirmiausia nėra savęs paties supratimo ir dėmesys vėl atiduodamas puikybės daigams auginti. Juk galima kalbėtis su aplinkiniais ir paprastais žodžiais, pačiam demonstruoti gėrio, meilė pavyzdžius. Juk tai paprasčiausias būdas bendrauti. Visiems reikalinga tokia dvasinė patirtis...

Panagrinėkim tokį išplitusį manipuliacijos momentą. Pavyzdžiu, ”aš einu dvasiniu keliu, vadinasi ir visi aplinkui turi juo eiti”, tvirtina sąmonė. Ar tai ne tokia pat banali sistemos manipuliacija?

Arba būna dar “gražiau”: padėkite visi man, o aš tik sėdėsiu ir toliau medituosiu, tobulėsiu. Kada žmogus iš tikro žengia dvasingumo link, sistema per gimines pradeda jį iš ten išmušinėti atgal. Žinoma, Sistema visada į tai reaguos agresyviai, visada pasitelks į pagalbą visus savo tarnus, tame tarpe ir artimuosius, kurie linkę paklusniai tarnauti jai. Tačiau, jei žmogus iš tikro žengia į dvasinį kelią – jis  visada su kuo?

Su Dievu tikriausiai?

Taip. Ir sistema (sąmonė, kaip materialaus pasaulio dalis) tokiam jau negali nieko padaryti. Materialaus pasaulio sistema yra pakankamai racionali. Štai kartą pabandė išvesti žmogų į kokį tai negatyvą, nepavyko, jis atvirkščiai, pareiškė dėmesį kitam asmeniui, suprato – jog prieš jį dabar ne Asmenybė veikia, o per artimo sąmonę veikia Sistema (Šėtonas, Materialus protas). Jei pas žmogų yra toks supratimas, tai santykiai toliau vystysis  pozityviame lygyje, supratime ir su pagarba. Sistema pabandė kartą, kitą sukiršinti, nesigavo – ir viskas, daugiau nebandys, neracionalu. Sistemos kontrolėje esančios sąmonės veiksmai pasireiškia per negatyvias mintis, ginčus, pykčius, neapykantą ir tt. Tačiau, tai nebevyksta, kada bent vienas iš partnerių tampa dvasiškai laisvas, grandinė nutrūksta ir dėmesys atiduodamas kitam...Sistema silpnėja, negavus dėmesio, kada tokių “įtrūkimų” joje atsiranda daugiau, tuo ir kitiem vergams lengviau ištrūkti. Taip, kaip sakoma, pionieriams visada sunkiau, tačiau tai to verta...

Štai toks klausimas, jei prieš mus žmogus –   tipinis Gyvuliško prado palydovas, kaip bus tada?

Gerai, panagrinėkime. Šiuo atveju mes vėl grįžtame prie to paties: gal jis ir pakankamai uolus sistemos palydovas, tačiau jei mes jo provokavimo nepriimame, tai ką galima tada palydėti? Ar atsimenate sakmę apie Buda? Kada Buda pravardžiavo, spjaudė, tyčiojosi, jis sakė taip: Kol aš viso šito nepriimu, tai tie žodžiai ir veiksmai priklauso tik tam, kas juos ištarė. Aš kaip buvau ramus, tokiu ir likau toliau. Taip, žmogus gal ir išsakė per sąmonę negatyvą, tačiau jei tai nepriimta kito, vadinasi Sistema nesuveikė, negavo papildomai dėmesio, negavo ėdalo-energijos. Tada ir pačiam, tai išsakiusiam žmogeliui bus lengviau, taip sakant, sąžinė negrauš, kad ką tai išprovokavo, padarė negero.

Vadinasi žmonėms į visus išorinius įvykius reikia žiūrėti iš vidinės pusės, per vidinę matymo prizmę?

Niekada nepereiti į kokius tai asmeniškumus. Niekada, suprantant, jog yra Gyvuliško proto Sistema visada ieško ką užkabinti, ieško kas atsakys į provokacijas ir atiduos dėmesio jėgą. Šitoks supratimas suteikia galimybę atleisti žmogui, suprasti priežastį kodėl jis taip daro, surasti sprendimą ir parinkti tinkamus žodžius. Paprasčiausiai reikia – neveikti pagal šablonus, veikti nelogiškai Sistemai.

Tapti nenusakomu ir nenuspėjamu sistemai?

O kaip tokiais atvejais diktuoja Sistema: Jei tave įžeidė, kaip minimum reikia atsakyti tuo pačiu, o gal ir dar baisiau, griežčiau, akis už akį... O gal aplamai įsižeisti, pasinerti į įsižeidimą? Kas tai yra įsižeidimas? Tas pats manipuliacijos būdas, tik kitokios formos.

Juk Sistema taip veiks visada ir būtų klaidinga manyti, jog ji neveiks per šeimą, artimuosius?

Čia dar gaunasi įdomiau. Juk įrašyta ir peršama mums kokia Sistemos formulė: “Mano namai – mano tvirtovė.” Ir ten, toje taip vadinamoje tvirtovėje, aš galiu atsipalaiduoti, nes ten saugu, pagal sistemą. Bet tikrieji mūsų namai juk ne čia, ar ne gerbiamieji?

Galima sakyti, tai smūgis iš vidaus, ar ne?

Tik atsipalaiduok nors trumpam ir Sistema tuojau pat pasireikš vėl tavyje, tai jos darbas, jos “duona”. Tačiau supratimas to, jog šalia tavęs toks pat normalus žmogus, kaip ir tu, tik gal šiek tiek daugiau valdomas, manipuliuojamas sistemos... nesuprantantis, nežinantis to, santykius leidžia greitai normalizuoti, suvokiant, jog savo gyvenime žmogus gali ir privalo pasikeisti, kad galėtų prajuasti pats giluminius jausmus, kuriuos jauti tu... Kiekvienas žmogus sugeba gyventi laimingai, meilėje ir ramybėje, jei to panorės žinoma.

Gaunasi taip, jog mes kiekviename žmoguje turi įžiūrėti potencialų Angelą ir ne mažiau?

Visiškai teisingai. Ir tada žmogus jau kitaip tave girdi, vyksta bendravimas. Galų gale, kada žmogus pirmiausia išsirenka pats savyje, kiekviena šeima, kad ir kokia nebūtų, gali atstatyti gerus santykius. O dvasinio augimo rodikliu pirmiausia ir yra žmogaus sugebėjimas atstatyti santykius šeimoje, su artimaisiais, pažįstamais, aplinkiniais. Visa tai įvyksta savaime, kada žmoguje daugiau nepasireiškia atitinkamos Sistemos savybės, daugiau esant jausmuose.

Kitaip sakant, keitiesi tu – keičiasi ir pasaulis aplink tave?

Visiškai teisingai. Dar prie to reikia pridėti ir veidrodinių neuronų darbą, kai žmogus šypsosi, jis sutinka kitą tokį pat žmogų su šypsena. Pas tą, taip pat suveikia ir tt... Mes gi jau žinome tokius eksperimentus, žmogus nusišypso iš karto atsakydamas į  kito šypseną, jis atviras, nukrenta visos tos nereikalingos įtampos ir šablonai. Jie tu laisvas, laimingas viduje, tai kitas šalia esantis taip pat tampa laimingas ir ramus, jam nėra ko bijoti, slėptis ir bandyti apsiginti ar konkuruoti. Tai jau bus ne kokia nors manipuliacija, ar bandymas tai daryti, o nuoširdus bendravimas, bendradarbiavimas. Čia jau nebus slapto, užslėpto noro įtakoti kitą.

Yra dar toks adekvatumo ir neadekvatumo supratimas. Apie ką tai sako? Mes galime būti visiškai normaliais, adekvačiai bendrauti, dirbti, spręsti kokias tai einamas problemas ir tuo pačiu metu būti laimingais. Tai ir yra dvasinis adekvatumas. Na o jei žmogus skrajoja kokiais tai pedebesiais, bendrauja su plejadiečiais, ar panašiai, negirdi, nesiklauso kitų, sąmonė tuo momentu nieko nepriima – išeina į save, pasineria į tai ir viskas. Kas vyksta? Jis negirdi kito, o kitas pradeda suprasti, jog jam nėra skiriama dėmesio, dar labiau aktyvuojasi Gyvuliškas pradas. Ir kas tokiu momentu daroma? Sustiprinama Sistema. Nors galim būti ir visiškai normaliais, adekvačiais. Juk giliai pasinerti į save galima meditacijų, dvasinių praktikų metu, nebūtina tai daryti nuolat, bendravimas irgi reikalingas ir svarbus dvasinis darbas. Tokiais dvasiniais įrankiais – gilinkitės į supratimą, gilinkitės į giluminius jausmus, laimę ir tt.

Pas daugelį klausimas apie seksualią energiją eina pabrauktas raudona linija. Mes truputį tai palietėm pradžioje ir daugiau nekalbam. Kodėl?

Tai paprasta. Tokia informacija egzistavo. Tačiau žmogaus sąmonė ant tiek viską persuko, kad tuojau pat panaudojama tai tarnystei Sistemai. Kol žmogus pats savyje iki galo neišsirinko, nėra prasmės apie tai net kalbėti. Supraskite viena, jog niekas neduos kovinę granatą į rankas beždžionei, nesuvokiančiai kas tai yra.

Kol žmogus tai priima tik sąmone, nėra prasmės apie tai kalbėti? O jei jis bus jausmuose, tai ir pats viską supras be žodžių?

Na tai pirmiausia. O antra, bandančiam eiti dvasiniu keliu, reikia mažiau galvoti apie seksualius santykius ir kūno malonumų tenkinimus. Sakysime taip, tikrus Meilės ir laimės jausmus sulyginti su seksu, tai būtų tas pats, kas sulyginti saldainį su popierėlis nuo jo. Yra saldainis, nešantis kokius tai saldžius tikrus pojūčius ir yra popieriukas, kuris tik garsiai šnara, gali būti labai gražus, tačiau tai tuščia, išmesite jį dėl nereikalingumo. Seksualumas tai valdžios ir manipuliacijos patogus instrumentas beždžionėlėms, kuris tuščias, kaip ir popierius nuo saldainio.

Juk seksualumas dar ir banguotas, nestabilus, o tikri giluminiai jausmai – stabilūs, pastovūs. Seksualumas kaip banga, pakyla, krenta, pakyla vėl krenta. Jis netgi ne tai kad nepasotina, o daugiau išsekina.

O koks atsiranda ištuštėjimas po seksualinių fizinių santykių, manau patyrė ne vienas? Ir vėlgi, ten yra tik kažko laukimas ir to laukiamo eilinis nepatenkinimas, negavimas. O štai tikra Meilė, tai tokia laimė... ir šiame supratime įeina viskas, tai meilė  dukrai, sutuoktiniui, motinai, sesei, broliui ir tt.

Absoliutus nedalomas dydis, taip sakant?

Taip. Tai ir yra laimė, viskas kartu paėmus ir kas su kūniškais santykiais neturi nieko bendro. Juk kada kyla seksualūs norai?... Atsiprašau gerbiamieji, tačiau gyvuliai irgi taip daro, tokie pat potraukiai ir aistros. Vyksta paprasčiausias ir banalus kūnų dauginimosi procesas....

Kitaip sakant, kiekvienas sprendžia tai pats, ar jam reikalinga dar to, ar ne?

Bet kokiu atveju pats. O jei žmogui reikalinga tokia patirtis? Reikalinga šeimyninio gyvenimo patirtis, reikalinga vaikų auklėjimo patirtis, nėra problemų, prašom, pirmyn. Tačiau...Reikia suprasti viena, kam tai jam, ką tai duos pagrindinio tikslo siekime?

Žmonės dažnai nežino, ko jiems reikia, kaip elgtis. Klausia: “Ką man daryti, kaip pasielgti?” vienu ar kitu atveju. Juk tai pirmiausia kiekvieno asmeninis reikalas? Nereikia užduodant panašius klausimus atsakomybės perkelti kitam, ar ne?

Žmogus vėl nežino kas jis. Nežino apie savo potencialą nes neturi žinių. Neturi žinių apie šį pasaulį, apie save patį, kaip apie potencialią Dvasinę Būtybę. Visos šio pasaulio problemos išdygsta dėl nežinojimo. Jeigu žmogus gauna žinias, jis savyje prade įžiūrėti kai ką, pradeda dirbti su savimi. Mato savo judėjimą dvasiniu keliu, mato ir savo postūmius santykiuose su kitais. Visuomenė taip tampa geresnė, kadangi kiekvienas išreiškia daugiau savo gerųjų savybių – gėrio, laimės, supratimo. Jei taip padarys kiekvienas iš mūsų, tai visuomenė pasikeis. O jei kiekvienas dar taps ir Allat, Dieviškos kūrybinės jėgos palydovu, kiekvienas savo gyvenime išreikš Meilę, tai pasikeis labai daug kas.

 O ar galima taip vertinti? Štai pas žmogų šeima, vaikai – tai vystymosi etapas, asmeninis jo vystymosi etapas.

Visiškai teisingai. Viskas vyksta tik čia ir dabar. Ir žmogus gali pradėti savo dvasinį vystymąsi nuo bet kokio dabarties taško. Kol jis gyvas, gali ką tai pakeisti. Gali viską pakeisti savo gyvenime. Kol jis čia pasaulyje, kol kūnas gyvas. Ir vėl grįžtame prie to paties, jog šeimyniniai santykiai nemaišo nei dvasiniam, nei intelektualiam vystymuisi, nei vystymuisi per kokias nors religines sistemas. Taip, žinoma, būna problemų tada, kada vienoje šeimoje vienas priklauso vienai religijai, kitas – kitai. Tačiau jei giliau išstudijuoti bet kokią religiją, visos jos ateina prie vienos ir tos pačios išvados – Dievas Vienis ir giluminių jausmų, kaip susilietimo su Kūrėju būdo. Tai reikia suprasti partneriams. Todėl nėra skirtumo kas tu – budistas ar krikščionis, musulmonas ar judėjus, esmę galima rasti bet kur, jei panorėsi.

Vedęs, nevedęs, ar išsiskyręs...?

Nėra jokio skirtumo, jei pas žmogų yra giluminiai jausmai, laimė ir būvimas su Juo. Dievas ir yra Meilė. Taip tu visus mylėsi, jie mylės tave ir tu visus išmokysi tokios meilės, tikro dvasinio judėjimo, išmokysi būti gyvais, jaučiančiais, tikrais žmonėmis, kurie bus vertingi visuomenėje, kadangi neš tik gėrį, tikrus žmoniškus santykius, bendradarbiavimą ir tt. Taip, nesvarbu kokiame vystymosi etape esi dabar, jeigu tai supratai, ta meilė tavyje jau pasireiškė, supratai, kur tau judėti svarbiausia. Žmogui niekas nemaišo, visiškai niekas.

Kada žmogus bendradarbiauja ir ką tai daro dėl kitų, tegul tai būna tik šeimoje, ar kokia nors kita mini visuomenės grandis, tuo pačiu, tai bus didelis ir globalus darbas, juk viskas –  fraktalu. Kada tokias gerąsias savybes žmogus išreiškia į dvasingumą, tai jis sustiprėja kaip dvasia. Žmogus auga dvasiškai, tokių jėgų pas jį daugėja, sąveikaujant ir dalinantis su kitais, meilės jame tampa žymiai daugiau.

Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau ir gauni? Toks klausimas: “Esu naujų šeimyninių santykių paieškoje, ar tai nemaišys mano dvasiniam augimui?

O dėl ko žmogus ieško naujų šeimyninių santykių pirmiausia?

Gal dėl naujo manipuliacijos objekto, dėl naujo žaislo?

Na gal ir taip, o gal kad kažkas už jį išspręstų  jo problemas? Kada žmogus iš tikro juda dvasiniu keliu, gyvenime sutinkama masė žmonių, sugebančiu jausti ir sąveikauti, bendradarbiauti. Ar tai nėra nauji santykiai? Ar tai nėra geresni santykiai, nei ką tai materialiame plane gauti naudingo, sukuriant sistemos grandį? Kada yra bendradarbiavimas, yra draugystė, meilė, tai geriausi santykiai. Ar verta ieškoti kokio tai naujo, patogaus sau, savo kūnui partnerio pasitenkinimui?

 Ieškoti kažko, tik savo, kaip vartotojo poreikiams patenkinti?

Taip. Moterys ieško vyro, kuris negertų, nerūkytų ir kas dieną dovanotų gėles, atiduotų algą ir uošvienę vadintų mama, abejingo futbolui ir nenuobodaus kompanijoje. Bet juk tai turi būti ne koks nors naminis šuniukas, vedžiojamas ant pavadėlio? Tai pirmiausia savarankiška, su savo tikslais ir sugebėjimais asmenybė, į tai reikia atsižvelgti. Nors iš kitos pusės paėmus, žmonės, kurie iš tikro ieško dvasinio kelio, negeria alkoholio, neturi kitų žalingų įpročių, malonūs bendraujant ir kitais atvejais. Tačiau nereikia tokiais žmonėmis naudotis, kaip kokiu patogiu įrankiu savo nereikšmingiems poreikiams. Juk tai nėra koks tai pasitenkinimo daiktas, ar įrankis.  Tikras bendradarbiavimas, sąveika – prašau, kiek tik norite tai darykite. Ir nebūtinai tai turi tapti kokia nors sistemos gardele, tipo šeimos, su popieriniais saitais ir įsipareigojimais, pagal Sistemos nuorodas. Juk tokių tinkančių ir norinčių bendrauti žmonių daug ir su kiekvienu galima sudaryti draugiškus santykius, tai niekaip nemaišys dvasingumui, o atvirkščiai, tik didins patirtį.

Bijau, jog daugelis to dar gali visiškai nepriimti, juk jiems pirmiausia norisi sekso, o po to jau visa kita?

Na tada atsiprašau, ko žmogus nori, tą ir gauna galų gale...Kaip jau minėta, negalime tarnauti dviems iš karto - velniui ir Dievui, tenka rinktis...

O kas tada, kai šeimoje vienas žinias priima ir eina dvasiniu keliu, o kitas dar ne?

O kaip mes tai įvertiname, eina jis jau ar dar ne? Tai jau atitinkami kiekvieno asmeniniai vertinimų procesai ir dėje dažnai šabloniški, neatitinkantys tikrovės...

Juk toks dar neinantis žmogus, visada ieško su kitais ne susilietimo, o atvirkščiai, atsiskyrimo taškų, dominavimo, manipuliacijos greičiausiai?

Taip. O dar prie to paties, jog tas taip vadinamas “dvasingas” žmogus, šiuo atveju išreiškia savo dvasinį neadekvatumą – jūs visi tokie materialūs, tik pradedantys, o aš štai toks dvasinis, toli pažengęs ir tokių tekstų pradedantiems net neskaitau... Taip žmogus paėmė ir pats save atskyrė nuo kito, dar labiau sustiprinant Sistemą per puikybę. Su tokiu gyvenantis, suprantantis, jog dėmesio jam mažiau, kad pasikeitė santykiai, pradeda priešintis visam tam. Tokie priminimai ir paniekinimai iš kitos pusės sukelia baimes, kad galima priartėti prie šeimos suirimo ir tt. Jis pradeda priešintis ir žinoma spausti, bando grąžinti “mylimą žmogų” atgal į tą vagą, kurioje jie buvo iki tol, kur įpratęs. Taip ir atsiranda nesupratimas. Tačiau vėl gi, iš kur jis kyla? Nuo tarpusavio bendradarbiavimo nebuvimo. O reikia viso labo tik  ramiai atsisėsti ir bendrauti. Pavyzdžiui, štai toks mano pasirinkimas, štai tas man dabar įdomu ir aš nuo to pasidariau blogesnis, ar geresnis, ką man pakeisti savyje, kas dar ne taip ir tt.

Kitaip sakant, argumentuoti tokį pasirinkimą kito sąmonei?

Visiškai teisingai. Jei žmogus pavyzdžiui nustojo gerti, pareina namo neištinęs nuo alkoholio, nesibara su uošve, užsiima su vaikais, ar tai blogiau, ar geriau? Gal geriau blaiviai, be ginčų palyginti? Tapo geras kaimynams, nesikeikia, ką tai veikia namų apyvokos darbuose – tai gerai ar blogai? Taip sąmonė atlyžta ir atsiranda galimybė išsivaduoti iš sistemos grandinių. Na o jei žengei žingsnį, tai antrą žengti bus visada lengviau.

Reikia pradėti nuo paprasčiausio – palyginimo?

Visiškai teisingai. Atsisėdo abu ramiai ir pasikalbėjo, be puikybės išvedžiojimų ir bandymų manipuliuoti vienas kitu. Ne kaltinti vienas kitą, nesakyti kad štai aš toks tapau, o tu dar ne. Taip pasireiškia tik Gyvuliško prado išskirtinumo šablonai, po to prasideda visokie kaltinimai, prikabinamos etiketės ir štai tu jau tampi sektantas, neatekvatus ir tt.

O kas sako “štai Aš”? Kas tas Aš? Juk tai sąmonė asmenybei sako. Iš tikro einantis dvasiniu keliu žmogus neatskiria savęs nuo kito. Jis mato kitame tokį pat žmogų, kaip ir jis pats, tokį pat Sielos nešiotoją, potencialų angelą. Ir viskas, baigiasi visos nesantaikos, kivirčai. Jis mato, jaučia kitame tokią pat dvasinę būtybę kaip ir prajautė savyje.

Pastebi ir akcentuoja geriausias kito savybes, tuo pačius jas tik sustiprinat savo dėmesiu. Jei pradedantis eiti dvasiniu keliu, savo partneryje matys tik gerąsias savybes, nebus niekada pykčių ir ginčų, nebus jokių nesupratimų. Tačiau viso to reikia uoliai mokytis, įgauti patirtį, dirbti su savimi, kontroliuoti mintis. Tai neatsiras “lydekai paliepus, man panorėjus”, tik po intensyvaus ir kasdieninio darbo, pirmiausia pačiam su savimi.

Net jei jie nepriklauso vienai religinei tėkmei, tai bet kokiu atveju abiems bus išlošiamas variantas?

Taip. Išsirinkite savyje patys ir tada visi klausimai dings savaime.

Toks gyvenimiškas klausimas, pagrinde nuo moterų: Kaip padalinti dėmesį vaikams, sutuoktiniui, šeimyninėms pareigoms ir spėti atlikti meditacijas, dvasines praktikas?

 Atsakymas paprastas. Meditacijos ir dvasinės praktikos –  tik instrumentai tam, kad rasti giluminius jausmus savyje. Meilės, laimės, bendradarbiavimo, supratimo ir padėkos, pagarbos jausmus. Gal būt mama bus laiminga ir kada užsiima su vaiku, nebūtinai reikia medituoti? Ar galima pajusti tuos giluminius jausmus, esant katu su vaikais, matant juos sveikus ir besidžiaugiančius, laimingus? Ar galima prajausti tuos giluminius jausmus ką tai darant namuose, bendraujant su artimaisiais? O gal gaminamas maistas, ar lyginami vyro marškiniai su meilės jausmu?... Tada ir maistas bus skanesnis ir marškiniai lygesni. Ar ne taip? Įrankiai gal ir reikalingi pradžiai, ką tai rasti, tačiau kada tai radai, gali nepaleisti...

 Visas gyvenimas su laiku tampa nesibaigiančia dvasine praktika. Juk žmogus, užsiimantis dvasiniu vystymusi visada yra ryšyje su Dievu. Ir taip sakant ,visiškai nesvarbu, kuo tuo metu užsiima kūniškai. Jo dvasia tik auga nuo to. Dvasios jėga tame, kada žmogus ryšyje su Dievu. Esantis čia, jis visą laiką yra Meilės ir laimės jausme. Juk tokia laiminga mama išauklės pačius laimingiausius vaikus. Jos vyras irgi bus laimingas, kadangi jo žmona laiminga, ji nereikalauja ko nors, nedominuoja. Ir vėlgi, kada žmogus eina dvasiniu keliu, tai pirmiausia jam ir reikia mažiau, o antra, supranta, ant kiek svarbus yra dėmesys ir kiek to dėmesio turi būti įdedama į dvasinį vystymąsi.

Ir dar toks momentas, kartais atsiranda sunkumai, kaip panaudoti uždirbtus abiejų partnerių pinigus, be pykčių ir bandymų dominuoti?

O štai čia jau visai kas kita – dėl ko tu juos uždirbi? Jeigu tu supranti Dvasinio kelio svarbą, vadinasi tas lėšas įdedi į tai, kad padėti tame kitiems žmonėms. Kad padaryti ką tai gero, kad ir pastatyti aikštelę vaikų žaidimui, investuoti į kokią tai progą, nusipirkti sau techniką ir išmokti filmuoti gerus, nuoširdžius filmus, įdėti į kokius nors gerus socialinius reikalus, demonstruoti tai kitiems žmonėms.

Tai suprantama, tačiau aš turiu omenyje visai ką kitą. Pastoviai atsirandančius galvoje naujus planus pirkti vieną, kitą, trečią daiktą. O čia pasirodo, kad kaip ir viskas yra ko reikia?

Kada žmogus žino, jog pragyvenimui pakanka minimumo, perteklių gali panaudoti bendradarbiavimui su kitais, ką tai padaryti gero visuomenei. Taip darydamas įgija masę draugų, vienminčių, kurie susirinkę kartu gali atlikti jau žymiai globalesnius darbelius miestui, šaliai ir tt. Tokie kartu susirinkę žmonės pinigų perteklius panaudoja visuomenei, kadangi jų jiems jau nereikia tam, kad pakelti savo autoritetą, prestižą, išsiaukštinti ir tt. Jie nieko nepraranda, o tik įgija džiaugsmą, bendravimą, kas žymiai svarbiau Dvasiniam pradui. Ir tokie žmonės iš tikro tampa laimingais nuo to, jog padeda ir gali padėti kam tai dar tapti laimingais. Taip ir atsiranda vidinis pasitenkinimas savimi nuo to, jog atlikai ką tai tokio, kas ateityje gal padės kitiems tobulėti.

Ir nereikia slėptis nuo visų, bijant ką tai prarasti, savo suręstame, kad ir auksiniame narvelyje?

Tame ir prasmė, jog kada žmogus kažką tai daro dėl kitų – tampa laimingu. Tai apjungia žmones.  Tokie žmones renkasi kartu, jaučiasi taip žymiai komfortiškiau, nei kiekvienas įlindęs atskirai į savo narvą, nors ir auksinį, išpuoštą deimantais.

O ką daryti, jei jauti, jog antroji tavo pusė tave išnaudoja ir manipuliuoja tavimi?

Paprasčiausiai, nustoti būti manipuliuojamu ir tiek.

O ar verta tai paviešinti kaip nors, pasakyti partneriui, kad to nebedarytų?

O kam? Juk galima paprasčiausiai nepasiduoti manipuliacijoms. Vėl gi, galima atsisėsti ir paprastai pasikalbėti. Ramiai aptarti, ant kiek reikalinga viena, antra, trečia problema ir kaip jas galima taikiai išspręsti, be vienas kito užgauliojimų ir manipuliacijų. Paaiškinti, jog jeigu tu brangusis bandai paveikti mano pasirinkimą, tai neteisinga, o iš kitos pusės – kam to reikia ir ar mums tai aplamai reikalinga, ką tai duos? Ar tai mus priartina vienas prie kito, ar vis tik dar daugiau skiria?

Išeina taip, jog pagrindinė problema yra tik pačiame bendravime tarp žmonių?

Taip ir yra. Reikia mokytis bendrauti ramiai, blaiviai, aiškiai, atvirai ir uždavinėti klausimus. Jei ir toliau bandysime manipuliuoti vienas kitą, ar tai daro mus artimesniais ar nutolina, skiria?

Juk santykių tikslas būti kuo arčiau vienas kito, būti artimais ir pirmiausia dvasiškai, dvasia. Kai yra kokie tai bendri interesai, siekiai, tai ir laiko žmones kartu, stiprina santykius šeimoje. Juk nė vienam nėra komfortiška būti išnaudojamam. Ir jei žmogus tai mato, jis sakys – ar tau įdomu, kada tavimi manipuliuoja? Tai kam tada pats tai darai su kitais? Juk mums abiems nuo to yra nekomfortiška, jei sąžiningai prisipažinsim. Tai nė vienam iš mūsų neneša jokio džiaugsmo. O kas mums tai neša? Bendri reikalai, bendri rūpesčiai. Kokių tai bendrų klausimų sprendimas, gerų santykių atstatymas ir tt. Viskas iš tikro ant tiek paprasta, jog nereikia jokių psichologų profesijos, jų pagalbos, kad tai suprasti. Juk visos problemos slypi tik tarpusavio bendravime ir savęs tikro suvokime svarbiausia.

O iš kur eina manipuliacijos? Sistemos darbas. Paprasčiausiai, yra šabloninis mastymas, yra tai, kas įdiegta pas žmogų nuo vaikystės ir tai eina su juo per visą egzistavimą, jei jis žinoma netobulėja. Juk žmogus gali ir pasikeisti, turi evoliucionuoti, įveikiant vidines kliūtis. Ir tai gali atlikti bet kada, jei tik panorės. Vėl mes grįžtame prie to paties, nuo ko pradėjome ir visą laiką akcentuojame. Tam jam reikalingi užsiėmimai, darbas su savimi, supratimas, kodėl taip vyksta ir kam tai naudinga, kodėl jis taip daro? Juk šabloninis mastymas ant tiek yra siauras, jog tik keletas dvasinių pratimų padeda iš to nesunkiai išsivaduoti, tačiau tai sistema pasistengs neleisti. Ir kuo paprasčiau sistemai išprovokuoti žmogų negatyvui, tuo ji tai darys dažniau ir dažniau, tuo naudosis tol, kol mes jei tai leisime. Kitaip sakant, būsime melžiamos dėmesio karvės tol, kol patys tai leisime ir nieko nedarysime.

Mes dabar išskiriame, daugiau liečiame šeimos temą, tačiau tas pats veikia ir kitur, veikia vienodai? Nesvarbu kas tai būtų per santykiai, ar šeimyniniai, ar dar kokie tai, ar ne?

Žinoma, juk klausimas tik pačiuose santykiuose, nesvarbu kokiuose konkrečiai. Tai gali būti ir santykiai darbe, gatvėje, transporte ir tt, Autobusas staigiau sustabdė, vienas kitą stumtelėjo, galima nusišypsoti, atsiprašyti, užkalbinti, pakeliant nuotaiką – pasielgi kitaip, nei pagal sistemos šabloną, nestandartiškai.

Juk žmogus, siekiantis dvasingumo – apjungia viską. Jis pasiruošęs apsijungimui, bendravimui bet kada atviras. Jis niekada nebandys dominuoti, pavyzdžiui kitus vadinant mėšlu, skurdžiais ir tt. Jam to jau nebereikia.

O iš kur kyla toks noras dominuoti, agresyvumas? Ir įsižeidžia kas? Tai visada eina nuo vidinės tuštybės ir sąmonės. Kada viduje tuščia, esi tik materijos sraigtelis, sąmonė, visada norisi atrodyti didesniu, kaip ir bet kokiai materijai. Pakanka pastebėti gyvūnus. Kai jie ko nors bijo, bando pasipūsti, atrodyti didesniais nei esama, loja, šnypščia ir tt. Taip ir žmonės, savo vidinę tuštybę nori pridengti dominavimu, puikybe. Sistema tai ir deklaruoja, jog geriausiai gynyba – puolimas. Išnaudok, pažemink kitą, kol tavęs nepavergė, ar nepažemino... Nors iš tikro, taip tik dar labiau pažemini pats save.

Kada žmoguje nėra Dievo – ten tik tuštuma. Kad ir kuo tu ją nebandytum užpildyti, jei nebus Meilės, visada bus tuštuma. O kada žmogus kupinas tikro Meilės jausmo, jis pasiruošęs tuo dalintis su visais, atviras viskam ir visi tai jaučia, be jokių meilikavimo žodelių. Toks žmogus malonus visiems, jis neieško kaltų, teisių ir neteisių, neskirsto ir neatskiria nieko. Su juo įdomu visiems bet kada. Pas tokį paprastai būna daug ko nors neįprasto, įdomaus visiems. Štai tada santykiai tarp tokių žmonių ir visuomenės tampa visai kitokiais. Ir nesvarbu ar tai bus darbas, šeima, sportas, ar dar kas nors. Visur vieno reikia – nuoširdaus bendravimo. Juk visi mes Vienis. Apsijungia patys žmonės, skiria – Sistema.

Taikos ir ramybės Dvasiai