O iš kur pas moterį toks noras turėti vaikų? Iš kur tas motiniškas instinktas, einantis iš vidaus?
Moteryje pirmapradžiai tai įdėta, siekis dovanoti meilę. Dovanoti gyvybę. Tačiau sistema gi, ji kaip visada, pasakoja tik tai, kas jai reikia ir naudingiau...
Skelbia, jo tiesiog yra būtina visiems turėti vaikų?
Taip, žmonės tuo ir vadovaujasi, kadangi pirmiausia nėra dvasinių žinių. O antra - dovanoti meilę reikia visiems be išimties. Juk meilė nepriklauso nuo formos, nuo išorės. Nepriklauso nuo ko tai, negali būti pririšta prie ko tai. ar apribota kuo tai. Meilės negalima pačiupinėti, ją pagauti, apčiuopti, aprašyti. Bet už tai jos pasireiškimą neįmanoma nepastebėti. Meilė – yra kas tai vidinio. Tai visai nepriklauso nuo išorinės kokios nors formos. O jei žmogus vis tik susikoncentruoja į kažkokias tai išorės formas, tai jis nori valdyti jomis, kuria tam svajones, iliuzijas. Ir kada vėliau susijungia kūnais su tokia išsvajota forma, supranta, jog pats save vėl apgavo. Tada, sufleruojant sistemai per sąmonę, perkelia atsakomybę savo partneriui, kaltina jį kokio tai noro nebuvimu ir tt. Nors iš tikro, pats save eilinį kartą apgavo, nusprendęs, jog jo laimė priklauso nuo kokios tai išoriškos atramos, kuri jam būtina. Juk laimė – tai vidinė sudedamoji. Jei jos dar neradai savo viduje, tai nėra prasmės ieškoti ir išorėje...
Ir toks žmogus, dominuojant sąmonei, niekada nekaltins savęs, visada ieškos kaltų išorėje, kaip ir reikalinga sistemai. Žmogaus anksčiau negalima apgauti, kol pats savęs neapgauna. Tai materijos dėsnis. Juk pirmapradžiai toks žmogaus meilės siekis eina nuo Sielos, bet sąmonė perverčia tai į kokias tai išorės formos sielius. Į išorės siekį turėti, manipuliuoti partneriu.
Tas pats meilės jausmas ir santykiuose norint vaikų?
Taip. Noras turėti vaikų, tai pirmiausia meilės pasireiškimas. Galima sakyti giluminių jausmų trumpalaikis proveržis. Kuris neteisingu pasirinkimu virsta į visai ką kitą.
Juk sistema (septoninis laukas) visada orientuoja žmogaus dėmesį į kasdienes problemas, susiaurinant sąmonę iki laikinos būties taško. Priverčia kentėti gyvenant tik praeitimi, arba ateitimi, prašokstant tą čia ir dabar akimirką ...
Kas tai yra Meilė iš tikro, suprasti smegenimis – praktiškai neįmanoma. Tai galima tik prajausti. Kitaip niekaip. Šimtmečiais žmonės bandė ir toliau bando paaiškinti kas tai yra Meilė, ją kaip tai išreikšti. Tai daro per meno kūrinius, paveikslus, muziką, poeziją, prozą ir tt. Bet tai vis tik yra jausmas, kurio niekaip neišreikšti išoriškai. Tai daugiau pasireiškia kaip gėris, nuoširdumas, geri santykiai, atjauta, palaima ir tt. Tai vidinė žmogaus būsena ir kada ji yra, sakoma, jog toks žmogus šviečia iš vidaus. Pastebėkite patys tokius žmones, kurie iš tikro įsimylėję bent jau vienas kitą. Jie tada mato visiškai kitokias spalvas, pasaulis jiems ryškesnis, kadangi jų vidinė sudedamoji daro juos laimingais. Keičiasi stebėjimo prizmė, prasiplečia matymo spektras.
Tačiau daugumai labiau suprantamas toks išsireiškimas: “man patinka” štai, tas, anas ir kitas, žmogus savo gyvenimiškame pasirinkime remiasi šablonais nuo sistemos. Pavyzdžiui santykių temoje: “man patinka toks vyrų (moterų) tipas ir tt.”.
Vėl gi ką matom tokiu atveju? Žmogus dar nesupranta kas jis toks iš tikro? Vyksta banalus išoriškas skirstymas ir paskirstymas. Tai sąmonės darbas. Kada yra skirstymas, vyksta tik sąmonės darbas. O kur yra sąmonės darbas, ten visada užsidaro, prisiveria vidinės jausmų durys.
Sekantis klausimas: “Kaip bendrauti su vaikais, esant isterijos būsenoje?”
Esant isterijai, jokio bendravimo nevyksta ir vykti negali. Nereikia savęs guosti kokia tai iliuzija, jog tai įmanoma. Isterija – laikina emocija. Ten nėra vietos jokiai meilei. O su vaikais negalima daugiau niekaip bendrauti, kaip tik meilėje ir supratime.
Kodėl kūdikis išdykauja, ar atsiranda kokie tai neadekvatūs dalykai jo veiksmuose? Todėl, kad nejaučia meilės, nejaučia dėmesio sau ir tą dėmesį bando išgauti iš tėvų bet kokiu įmanomu būdu. Todėl jis pradeda manipuliuoti tėvais, gudrauti, bando kaip nors pasiekti to dėmesio sau. O kada motina iš tikro mylės savo vaiką, tai jis bus visiškai kitoks. Vaikai tada tampa tokie, kaip ir mama – mylinčiais, rūpestingais, dėmesingais. Jokio susidirginimo. Atsiminkite kokie buvote patys vaikais. Tai pirmiausia, nuo ko reiktų pradėti auklėjant palikuonis.
Tai yra, ne likviduoti kokias tai pasekmes, o nustatyti jų priežastis pirmiausia?
Visiškai teisingai. Na o priežastis visada slepiasi kiekvieno viduje. Nebūna tokių aplinkybių, kurių priežastimi nebūtume mes patys. Tai vyksta visada, nepriklausomai nuo to, ar patinka tai, sutinkame su tuo, ar ne. Priežasties-pasekmės ryšio dėsnis sudarytas būtent taip, jog mes patys visada esam visko priežastimi. Jei žmogus, kuris yra čia ir dabar, išreiškia savyje meilės, laimės, gėrio kokybes, tai viskas, kas vyksta aplink jį, gimsta būtent nuo to jausmo. Aplinkui susiburia tokie pat dorovingi ir nuoširdūs žmonės ir visos aplinkybės susiklosto pačiu palankiausiu būdu, vaikai normaliai mokosi, auklėjasi, matant tinkamą tam pavyzdį.
Ir vėl mes atsiremiame į tai, jog bet kokios problemos priežastis slypi pačiame žmoguje?
Žinoma, bet vėl gi, jei mes panagrinėsime, kas tai yra žmogus? Žmogus yra tai, kas sugeba tapti Vieniu su Dievu. Tas, kuris stebi savyje Dieviškumo pasireiškimą. Tas, kuris savyje atveria kelią į Dieviškas kūrybines energijas. Šiame pasaulyje egzistuoja tik dvi jėgos, dvi energijos, arba Dievo, arba Gyvuliško prado.
Ir ką jis pasirinks....
To palydovu žmogus ir bus. Tačiau, kada pirmoje vietoje yra Dievas, visa kita taip pat bus savo vietose.
O kaip teisingai galima barti vaikus už netinkamus jų poelgius?
Niekaip. Reikia ne barti juos, o paprasčiausiai paaiškinti, kodėl taip daryti nedera ir prie kokių pasekmių visa tai gali atvesti. Arba, kad duotuoju metu būtinas kitas veiksmas, vėl gi su paaiškinimu priežasties - kodėl?
O nuo kada vaikams galima užsiiminėti dvasinėmis praktikomis, meditacijomis, ar yra koks nors nustatytas amžius, ribos?
Kas įdomiausia, jog kada tuo užsiima tėvai, tai vaikai patys randa būdų ir laiko tai daryti. Pradžioje jie pamėgdžioja, kopijuoja tėvus, jų išorinę veiksmų formą, o vėliau patys tuo susidomi giliau. Nereikia jiems to primesti žinoma. Juk bet kuriam individui yra suteikta pasirinkimo teisė. Ir tik kada patys vaikai pradeda klausinėti, galima jiems tai paaiškinti. Papasakoti, kas tai yra meditacija, ar dvasinė praktika, kam tai daroma ir tt. Paaiškinti, jog šis pasaulis dualus, kad yra materialus pasaulis ir kitoks, nematomas, bet tuo pačiu kurį galima prajausti esant ramybėje. Paaiškinti, kas tai yra dvasinis pasaulis, reikia pačiais paprasčiausiais, jam suprantamais žodžiais, be jokių nesuprantamų ir nesuvokiamų religinių įmantrybių.
Ir tai galima daryti tik kada jis pats to klausia?
Taip, kada klausia, patys tuo domisi. Jokiu būdu tai negalima primesti, jokių priverstinių nuostatų, nurodymų ir panašiai. Svarbiausias momentas auklėjime, jog kūdikis visada stengsis būti toks, kokius mato savo tėvus, artimuosius. Vaikai pradeda domėtis dvasingumu aktyviau patys, kada pradeda jausti. Jei tokie giluminiai jausmai yra artimame žmoguje, tai tų jausmų negalima praeiti pro šalį nepajutus. Vaikas tai jaučia juo labiau, nes pas jį mažiau šablonų, mažiau programų nuo išorės. Jis dar jaučia, atsimena, kas tai yra. Jis būtinai tai pajaus, paklaus, kodėl taip jam gera, kodėl jam taip būna nuostabu ir lengva, kada šalia sėdi mama, užmerkusi akis, lotoso pozoje? Arba kada mama paprasčiausiai su juo bendrauja, tačiau yra štai tokio susilietimo būsenoje, kada per ją eina Meilės, Allat jėga. Ir tai gali vaiką sudominti bet kokiame amžiuje. O kada jis susidomėjęs, tada galima jam pabandyti paaiškinti, na o ar jis tai priims – tai jau jo pasirinkimas ir atsakomybė. Tačiau, negalima kaip nors įtakoti tokio vaiko pasirinkimą.
O jei neįtakoti į vaiko pasirinkimą ir paprasčiausiai melstis tik dėl savo Sielos, tai daugelis vertins kaip egoistinį poelgį? Ir dar, jei giminaičiai šalia, ar galima melstis už jų išgelbėjimą? Ar galima kaip tai jiems padėti, kad jie pasirinktų dvasinį kelią?
Juk apie tai jau ne katą kalbėjome. “Noriu padaryti tai, kad kitas pasikeistų matomai ir nematytų kodėl”. Na bet tai tikrų tikriausia magija. Tai neteisinga. Taip gaunasi įtakojimas, o ne pasirinkimas. Ir kuo jūs galite padėti žmogui tame, ko jis pats nenori? Tik pats žmogus gali ką tai tai su savimi padaryti, save pakeisti, transformuoti. Pakeisti jo iš šalies negalima, jei jis pats neatliko tokio pasirinkimo.
Kaip dvasinį vystymąsi veikia rūkimas ir alkoholis, vartojamas švenčių progomis? Kaip veikia visa tai energetiniame lygyje?
Galima peržvelgi mokslinius tyrimus, kurie nagrinėja kaip žmoguje užmušami veidrodiniai neuronai, vartojant alkoholį. O jie duoda žmogui vienas kito supratimo, jautimo galimybę tarpusavio bendravime. Ir kuo daugiau žmogus vartoja alkoholio, tuo daugiau žudo savo nervinę sistemą. Banalu, tačiau žmogus tiesiog nustoja jausti ir suprasti supantį pasaulį.
Bet juk kuo daugiau atveri savyje giluminių jausmų, tuo mažiau norisi gerti alkoholio?
Dėl ko žmogus vartoja alkoholį? Kai išgeria, kaip ir atsipalaiduoja. Nori rasti vidinę kokią tai laisvę. Nuimti išorinę įtampą, susikaustymą, spaudimą, kuris pastoviai egzistuoja, esant sąmonėj. Kokiam tai laikui tai gal ir leidžia užsimiršti. Bet labai trumpam laikui. Tačiau problemos juk tai niekada nenuima, neišsprendžia, o tik pagilina. Žmogus taip ieško vidinės laisvės, bet per chemines medžiagas. Taip atsiranda tik papildomas galvos skausmas, o problema aštrėja. Tikra vidinė, dvasinė laisvė būna tik tada, kada žmogus sėkmingai juda dvasiniu keliu. Kada savęs nepririša prie materialių daiktų, prie žmonių, kokių nors išoriškų santykių – jis laisvas. Ir tuo pačiu metu, jame tada pasireiškia pačios geriausios, tikros žmogiškos savybės. O žmoguje, kuris vartoja alkoholį, ar daug jame žmogiškų savybių lieka, jei iš tikro? Dažniausia tai tik agresija ir labai daug agresijos, arba pretenzijos visam pasauliui, nuoskriauda nuo viso pasaulio ir visų savo problemų laikinas paskandinimas alkoholyje. Bet problemos taip neišsisprendžia pačios. Banalu, tačiau tai – tik eilinė egoizmo išraiška.
Gerai, sakysime taip, man tik 16 metų, sakysime perskaičiau reikalingas dvasines knygas, tačiau lytinio brendimo metu ir toliau labai stipriai traukia priešinga pusė, kaip tada?
Fiziologija ir yra fiziologija. Kuo žmogaus organizmas jaunesnis, tuo greičiau suveikia visi biocheminiai procesai. Tačiau, čia svarbiausias sudėliotų prioritetų klausimas. Kas tokiam jaunam žmogui suteikia didžiausią pasitenkinimą? Vidinė laisvė, laimė, ar tik momentinis, trumpalaikis fizinio kūno pasitenkinimas, pasipuikavimas tuo pieš ką nors? Kam skiriamas prioritetas? Taip, kada žmogus dar jaunas, mažai gyvenimo patirties, dažnai papuola į tokias, jam sunkiai įveikiamas situacijas. Tačiau tai ir yra gyvenimo patirti, nuo kurios mes niekur nedingsime. Tai reikia praeiti kiekvienam asmeniškai. Svarbiausia čia, galutinai nenusiristi į tokį geismų sukuri, kadangi tai labai didelis gyvenimiškos jėgos, allat jėgos iššvaistymas. Praradimas tos jėgos, kuri reikalinga žmogui, jog jis galėtų tapti tikrai Gyvu, tikru žmogumi. Žinoma, dirbtinas susilaikymas irgi veda prie persitempimo problemų, prilyginamų nerviniams šokams. Čia negalima pateikti kokio tai vienareikšmiško recepto visiems, panacėjos. Tokios paprasčiausiai ir nėra. Kiekvienas tokius klausimus turi spręsti pats savarankiškai. Tačiau kada pas žmogų yra žinios ir kada jau yra giluminiai jausmai, atsiranda gyvenimo patirtis, dvasinio vystymosi asmeninė patirtis. Ir tada tokie klausimai pasitraukia į antrą planą, o toliau į trečią, dešimtą ir tt. To paprasčiausiai nelieka.
Visa tai savaime atkrenta, kaip nereikalinga?
Tačiau vietoje to, atsiranda kita, kas stabilu - bendravimo, draugystės, bendradarbiavimo jausmai. Tai tampa ant tiek švaru, šviesu, vertinga, kad fizinis artumas tampa žeminančia būsena. Kada žmogus gyvena dvasia, bandymai manipuliuoti, puikybės demonstravimas, bandymai pateikti save tuo, kuo nesi iš tikro (kokiu tai skrajojančiu naktimis ufonautu), tampa tiesiog nereikalingi, jaučiant visą tokio sąmonės kuriamo spektaklio naivumą ir netikrumą...
Tačiau vėl kaip visada viskas turi remtis į giluminius jausmus, jų prajautimą savyje?
Ir tada tarpusavio santykiai šeimoje tampa tikru bendradarbiavimu, be sąmonės dominavimo. Žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, tampa labai energingi, galintys padaryti daug gero, globalaus ir vertingo visai visuomenei. O tie dar likę seksualaus charakterio energetiniai proveržiai, tampa kaip kuras geriems darbams. Juk energijos iš tikro žmoguje labai daug. Ir ją jis gali nukreipti į kažką tai gero.
Ir bet kokiu atveju, žmogus turi atlikti savo asmeninį tokį pasirinkimą tikriausiai?
Besąlygiškai ir be jokių abejonių, už jį šito niekas, niekada nepadarys, nei tėvai, nei dvasiniai Mokytojai, nei dar kas nors.
Kad ir pas kokius psichologus nesikreiptų, ar perskaitytų knygas, tai paprasčiausiai bus tik svetima pozicija, svetimas šablonas, ar ne?
Iš esmės, kai žmogus pradeda save suprasti, užsiduoda sau klausimą ir randa atsakymą; “Kas Aš? Kur einu ir koks mano tikslas?” Tada nereikia jokių prsichologų. Jis pats sau geriausias psichologas, daktaras ir patarėjas. Tačiau drauge su kuo tai žengti dvasiniu keliu smagiau, lengviau ir greičiau žinoma.
Jeigu tikslas tik šeima ir tam prirašytų sistemos šablonų paklusnus vykdymas – tai bus viena. O kada prieš žmogų yra dvasinio vystymosi, evoliucijos tikslas, jis evoliucionuos nuo gyvuliško į dvasišką. Čia jau reikia pasirinkti gerbiamieji ko siekiate iš tikro. Juk žinių jau yra pakankamai, tik reikia jomis pasinaudoti, kad suspėti susilieti su Siela, nepriklausomai viengungis tu ar ne.
Taip, tačiau daugeliui tas “suspėti” taip pat siejama ir su vaikų pridarymu, namo pastatymu, šuns įsigijimo, kuo daugiau pasitenkinimų gauti suspėjimu ir tt?
Ir kokie čia šioje vietoje dar gali būti nurodymai “daryk taip, ar anaip” ? Kiekvienas turi pats visa tai spręsti asmeniškai. Tai jūsų pačių kaip asmenybių pasirinkimas. Tai žmogui duota nuo Dievo. Jums spręsti, ar būti Gyvam, ar – ne? Kam atiduoti, paaukoti savo Amžinybę? Paaukoti tai sistemai ir šablonų vykdymui? Ar vis tik kaupti savyje jėgą, kuri suteikia persiformavimo galimybę? Reikia suprasti viena, kur mes dabar esame ir viso tokio globalaus žaidimo prasmę.
Nors iš principo, juk dvasinis kelias nemaišo žmogui sukurti laimingą šeimą ar ne?
Žmogui dvasiniame vystymesi nemaišo niekas, kaip ir dvasinis vystymasis nemaišo šeimai, jeigu jis priėmė tokį sprendimą galutinai ir nedvejojant.
Vadinasi visas problemas sudaro tik mūsų sąmonė?
Būtent taip gerbiamieji. O tiksliau – materiali sistema, kurios dalimi ir yra sąmonė. Bet jei žmogus pasirinko sprendimą eiti dvasiniu keliu, aplink jį viskas taip pat keičiasi. Keičiasi ir visos aplinkybės, kurios buvo jo gyvenime. Vyras šeimoje, “neaišku dėl ko” nustoja gerti, vaikai pradeda geriau mokytis ir tt.
Tačiau pas žmogų nėra tos dvasingumo patirties, nors tu ką? Juk jei negalvoti apie problemas – jos dingsta? Bet kaip taip galima negalvoti apie blogą, jei jo pilna aplinkui ir ta tokia parazitė mintis “o kas, jeigu ne taip..?” neduoda ramybės.
Tai tik sąmonės abejonės pačiu savimi, abejonės Kūrėju, pretenzijos Dievui. Nepasitikėjimas Dievu, jog Jis gali pakeisti viską. Jis sugeba pakeisti viską. Atsiprašau gerbiamieji, tačiau jei Jis sukūrė šį pasaulį, kaip rašoma, per 7 dienas, tai kas jam reiškia pakeisti viską?
Tik pats visada būk Jo valios palydovu ir viskas, ar ne? Dar tokie klausimai: “Aš vedęs (ištekėjusi), turiu vaikų, ką man tada daryti, gal skirtis dėl dvasinio siekio? Kitas klausia priešingai: Ar verta aplamai vesti (ištekėti), dėl dvasinio tobulėjimo?
Na visos tokios problemos yra tik pačių sąmonės prigalvotos. Vieni klausia, ar verta užrišti mazgus, kiti – kaip tuos mazgus atrišti? Tačiau, šeimų irgi yra visokių, vienose normalūs, geri santykiai, kitose pjaunasi, kaip kokie laukiniai žvėrys. Viskas vėl remiasi į bendravimo ir nesupratimo – “Kas Aš?” problemą. Atsiremia į tai, jog žmonės nesupranta kas tai yra Dievas gyvenime, į nežinojimą, kas aplamai yra gyvenimas, į nemokėjimą bendrauti, į dvasinės patirties giluminiais jausmais nebuvimą. Tik tiek. Tačiau visa tai žmogus gali įgauti. Pakanka jam atlikti tokį pasirinkimą. Bent jau pabandyti įgyti tokią patirtį. O kada žmogus pats įsitikins giluminių jausmų realybe, nieko nebereikės įrodinėti ir aiškinti. Nebereikės pasakoti, kaip tai nuostabu, kadangi bus tokia patirtis ir kuri jau niekur nedings, niekas neatims ir neįtikins, jog to nėra.
O kitokiu atveju, tai vėl taps tik eilinis atsakomybės perkėlimas kitam, kokiam nors guru ar Mokytojui, “parašiusiam ne taip”? Netgi užduodant tokius klausimus “ kaip elgtis?”, matosi, jog žmogus nori gauti iš anksto paruoštus atsakymus, kaip kokią panacėją nuo visų ligų?
Taip ir yra, pats prie to dirbti nenori ar ne?
Na o jei sakysime žmogus prajautė pats, išbandė tai, ar gali jis tai kaip tai pernešti, perteikti kitai savo puselei, turiu omenyje vyrui, žmonai, kad irgi prajaustų patys?
Besąlygiškai gali, tačiau čia yra vienas toks akmenukas. Koks? Dažniausia pradedama visa tai pasakoti šabloniškai, citatomis, kokiais tai nesuprantamais įmantriais terminais, primetant būtent savo matymus ir pojūčius, kaip tai turi būti ir panašiai. Ir visa tai aišku jau eina nuo sąmonės, sąmonei. Žinoma, tokiu atveju rezultatas bus nepasiekiamas. O jei pabandžius pasikalbėti nuo Sielos Sielai, savo žodžiais, ramiai? Juk svarbiausia, kad pagautų esmę, o ne kur kokie kableliai sudėlioti šventraštį teisingai, ar ne? Kada pats žinai esmę to, ką kalbi kitam, visada atrasi pačius tinkamiausius žodžius. Paprastai šeimos porose susiklosto kokia tai savo specifinė kalba. Kai žmonės supranta dvasingumo esmę, keičiasi viskas, keičiasi pati atmosfera, tame tarpe ir šeimoje.
Ką daugiausia atsako besipykstančios poros, kai paklausi kodėl taip elgiasi?: “Aš noriu, kad jis taptų geresnis” Ir taip iš tikro mano, jog gali padaryti kitą žmogų geresniu per prievartą, priverstinai, per barnius?
Tai jau jokia ne meilė gerbiamieji, o tik valdžios, manipuliavimo troškimas ir daugiau nieko. Meilė niekada nieko neperdaro ir nebando tai daryti. Jei jau žmonės iš tikro myli vienas kitą, tai jie myli vienas kitą tokius, kokie yra, su visais “trūkumais” nuo proto. Pirmiausia reikia pradėti sakyti tiesą pačiam sau. Kas tu ir dėl ko tu čia?
Klausimas toks, ar savarankiškos meditacijos be mokytojo, negali pakenkti, ar atvesti iki kokio nors sąmyšio, streso, nervinių sutrikimų ir tt.?
Sakykite prašom gerbiamieji, kada žmogus ką nors Myli, ar jam reikalingas dar koks nors Mokytojas ar vedlys tam? Ar pas ką nors atėjęs jis prašo – “Išmokyk mane Mylėti”? Tai būtų keista, ar ne? Meilė pirmapradžiai įdėta žmoguje, tai jo prigimtyje. Mes sukurti meilėje ir iš meilės, dėl jos didinimo. Sukurti tam, kad ją skleistume ir daugintume. Dabar sekantis momentas. Kas tai yra – dvasinės praktikos, meditacijos? Tai reiškia, jog savo veiksmais, per dvasines praktikas reikia rasti Meilės Šaltinį savyje – jį išskleisti dar plačiau. Kitaip sakant, surasti Lotoso žiedą savyje ir laistyti jį dėmesio jėga. Tame visa ko prasmė aplamai. Tai ir yra pastovus buvimas meilėje, laimėje, harmonijoje su pačiam savimi ir su Dievu.
Na o jei yra meditacija, tai jau bus darbas su sąmone, mokymasis pereiti į kitokią būseną, kad lengviau prajausti giluminius jausmus. Kitaip sakant, tai bandymas persijungi į kitą, labiau subtilų ir ramesnį, stabilesnį energetinį dažnį, kuriame kalba Dievas – jausmų kalba, gyva kalba. Meditacijos, kurios yra aprašytos Allat Ra knygoje, patikrintos laiko per amžius. Jos niekada niekam neatnešė kokio tai nervinio išsiderinimo ar sąmyšio, kokios tai fizinės ar psichinės žalos žmogui. Ir to iš principo negali būti. Juk kaip gali išpurvinti namus, plaunant juos švaria šluoste, švariu šaltinio vandeniu?
Atvirkščiai, turintys tokios meditacijų patirties žmonės pažymi kaip tik kokio tai emocinio fono pagerėjimą, jausminio suvokimo padidėjimą, ramybės atsiradimą. Pagerėja net fizinė atmintis, fizinio kūno būsena. Iš principo, meditacija – tai susikoncentravimas į kokią tai idėją, giluminis kokio tai klausimos matymas. Arba atitinkamos rūšies energijų valdymas.
Visa tai žmogus gali ir vienas pilnai įsisavinti, tačiau jei apie tai gali dar pas ką nors paklausti, pasikonsultuoti, verta tai daryti. Kadangi žmogaus sąmonė visada siekia to, kaip tas pačias dvasines praktikas ir meditacijas galima būtų pritaikyti materialume. Surasti per jas kokius tai išteklius ir jėgas manipuliacijai, įtakai kitiems. O šitokios klaidos jokiu būdu daryti negalima, tiesiog neleistina.
Na dar galima pridurti, jog sąmonė visada bando primesti kokius nors meditacijos “modifikavimo” variantus, kas dažniausia veda tik prie iškraipymų?
Sąmonė melagingai sakys: “O gal tai vertėtų pagerinti?” Tokiu atveju visą atsakomybę už tai imasi tas žmogus, kuris taip daro. Juk pateiktos Allat Ra knygoje praktikos, dar niekada niekam nepadarė ko nors blogo. Jas įsisavindavo daugelis ir savarankiškai ir grupėse. Tai darė ir vieni, ir klausdami patarimo tų, kas tai jau praėjo. Visokie variantai yra išbandyti, čia priklauso nuo žmogaus, kaip jam patogiau tai atlikti?
O kaip yra efektyviau, dirbti savarankiškai namuose, ar vis tik grupėse, kolektyviškai?
Sakyčiau taip: kada žmogus dirba savarankiškai, gali sėkmingai tai daryti. Tačiau pas jį bus tik viena patirtis, vienas kelias. Na o kada susitinka ir dirba kartu su kitais, vyksta bendravimas ir apsikeitimas patirtimi, kiekvieno patirtis tampa jo patirtimi. Ir kuo grupė artimiau dirba, tuo didesnis apsikeitimas patirtimi. Pasikeitimas patirtimi gali būti tik pliusas. Juk bet kokią problemą, ar kokią tai užduotį galima išspręsti įvairiais būdais, tačiau žmogus apie juos gali ir nežinoti. Na o grupėje kas nors gali tais būdais pasidalinti, gali pasirinkti, kuris būdas tinkamesnis, patogesnis. Dirbant su sąmone, šablonais, kiekvienas grupėje gali pasidalinti savo patirtimi, atradimais, kurių nebuvo pas kitus. Žinoma, viską galima daryti ir vienam, bet grupėje padaryti galima žymiai daugiau.
Būna pas daugelį pradedančių tokia baimė, jog žmogus gali nespėti šiame gyvenime susilieti su Siela ir taps – subasmenybe. Kada pas jį yra šeima, kada reikia dėmesio viskam, atsiranda panika. Tai juk gyvuliško darbas, ar ne?
Apie dėmesį šeimyniniuose santykiuose jau kalbėjome. Klausimas tame, jog visos baimės glūdi ateities srityje. Žmogus nežino kas bus rytoj ir jis to bijo. Baimė dar niekada nieko neatvedė iki dvasingumo, kadangi baimė – tai kaip tik gyvuliško prado darbas, jo įrankis. Tiesioginis jo darbas. Taip suprantu, jog vis dar lenda ta banali mintis: “O kas jeigu ne taip...”
Vėl tos sąmonės abejonės, žmogus abejoja savimi, Kūrėju. O reikia tik paprasčiausiai gyventi čia ir dabar . Dabar gyventi meilėje ir visų vienybės supratime, susitaikyme, su Dievu žinoma. Ir štai tada atsiranda tai, kas gali būti paprasčiausia. Pradedama suprasti kas toks iš tikro esi? Jog tu Žmogus, iš didžiosios raidės.
Tačiau dažnai žmonės vis tik praleidžia tokį nuodų injekcijos dūrį, kaip: “O kas jei atsitiks tas, anas...” ir jau antroje, trečioje tokio spaudžiančio mąstymo minutėje supranti, jog vėl “pakliuvai” ir gyvuliškos būtybės įsibėgėjo (kairinė, dešininė, užpakalinė), stabdosi gana sunkiai.
Jei žmogus tam neatiduoda dėmesio, tai net mokslas patvirtina, jog baimė lengvai išsisklaido. Jei žmogus 2,5 minučių bėgyje atsisako priimti baimę – ji dingsta kaip dūmas.
Kitaip sakant, jei žmogus sau užsuko smegenyse “atominį karą” ir tokia mentali substancija kaip jau ir egzistuoja, pradedanti tiesiog spausti iš šalies sąmonę ir emocijas, pakanka visai trumpo laiko tarpo atsilaikyti, jog tai ištirptų?
Reikia nustoti tam teikti dėmesį, arba panaudoti aktyvią kontra argumentaciją, tai yra, užsiduoti sau klausimą: kas aš dabar, su kuo aš dabar, kas manyje dabar dominuoja: meilė ar baimė? Kas man tai primeta? Su kuo aš kalbu? Viskas iš tikro paprasta. Arba dar galima persijungti į kokią nors pozityvią veiklą, gal atsiversti gerą knygą, pažiūrėti kokį nors pozityvų filmą – perjungti savo dėmesį į ką nors pozityvaus. Na o po to tame išsirinkti: kodėl pas mane iškyla tokios baimės, iš kur jos? Atlikti meditaciją “Ąsotis” ir dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”.
Apibendrinkim tai. Šeima iš principo nemaišo dvasiniam augimui – viskas priklauso tik nuo pačio žmogaus. Ir tuo pačiu, ji neturi nieko bendro su dvasingumu, jei galima taip suformuluoti?
Visiškai teisingai. Perfrazuokime kitaip – žmogui nemaišo niekas. Jam nemaišo šeima, tačiau ir neturi būti baimės likti vienam, kadangi žmogus iš tikro niekada nebūna vienas – su juo visada kas nors yra: arba Dievas, arba velnias.
Bet juk daugelis bėga būtent nuo vienatvės? Kad bent su kuo nors, tik ne vienam?
Taip – tai labai didelė problema dabartinėje visuomenėje. Jei žmogus jaučia save vienišu, vadinasi jis nejaučia dar savyje Dievo. O jei žmogus su Dievu, tai nesvarbu, ar yra kas nors jo šalia, eina su juo ar ne. Jis jau save jaučia pripildytu ir laimingu. Iš esmė, žmonės sudaro šeimas tam, kad pajusti save laimėje. Visi sako: “aš būsiu laimingas, jei su manimi bus tas ir anas.” O po to gaunasi, jog ne taip. Bet kada žmogus su Dievu, tai niekas jam jau nemaišo, nieko jam nereikia daugiau iš principo. Ir tokios vienatvės problemos visiškai nebeiškyla. Tai pirma, o antra, pas jį atsiranda masė draugų, su kuriais gali bendradarbiauti – jam su jais įdomu, gera. Ir jis niekada nebus vienas. Juk tai tik sąmonė būna vieniša, nes skiria tik sistema.
A. Novih knygose (šiame tinklapyje įvardintos kaip “Sensėjus iš Šambalos” ir “Kalbos angelo žmogaus apvalkale”) pateiktos dvasinės praktikos ir meditacijos Dvasiniam išsivadavimui. Ar pakanka tų praktikų ir technikų tam, kad žmogus grįžtų Namo, pas Dievą?
Taip, pilnai pakanka. Pakanka net vienos dvasinės praktikos “Lotoso žiedas”. Nors ji ant tiek sudėtinga ir įdomi, jog neužteks gyvenimo ją įsisavinti pilnai. Jos pilnai suteikia žmogui galimybes prajausti giluminius jausmus, duoda esmės supratimą ir kas tai yra dvasinis pasaulis iš tikro. Prajausti Dvasinį pasaulį ir galų gale, atlikti pagaliau savo pasirinkimą – tapti Jo dalimi. Tos knygos labai gilios, duodančios pasaulėdaros supratimą – duoda tai, ko pas mus nebuvo. Paprastai pas mus būna tik fragmentinės žinios, o štai tose knygose pateikiama labai daug įvairios informacijos iš visų sričių, kurios visos susilieja į viena. Prasideda Allat Ra knyga nuo fizikos, kuri vėliau pereina į chemiją. Chemija vėliau pereina į biologiją, o biologija į – sociologiją, psichologiją ir tt. Ir visi tokie momentai susidėlioja į vienas – bendras Žinias. Juk visos šio pasaulio žinios iš vieno pagrindo, vienos šaknies. Kai žmogus pradeda pažinti savo giluminę esmę, jis supranta, jog pagal faktą, jame jau sudėtos visos programos tam, kad taptų Dvasine būtybe, jog nepririštas tik prie šio pasaulio. Juk kada žmogus tampa Dvasia, jis gali lankytis bet kokioje sferoje, ne tik trimatėje ir stebėti šį pasaulį iš visiškai kitos pusės. Kitaip sakant, matyti jį tikrą. Ne tokį susiaurintą, kaip matome dabar, kadangi mūsų kūnas ir sąmonė riboti, nustatyti tik į organinę to pasaulio spektro dalį. Kada žmogus vystosi, jis pereina į naują evoliucinį lygį ir turi galimybę stebėti pasaulį išplėstoje būsenoje, tai yra, žymiai didesniame, platesniame spektre. Dvasinis kelias to vertas darbas. Man tikriausiai tai svarbiausia, kadangi tam jokios alternatyvos daugiau paprasčiausiai nėra. “Pas mus yra duotas tik gyvenimo mėginėlis” kaip išsireiškė Rygdenas viename iš pokalbių, tačiau ar tapsime mes iš tikro gyvais – spręsti tik mums patiems gerbiamieji.
Taip pat, juk svarbu kur nukreipti savo dėmesio jėgą. Ir tokį pasirinkimą turi atlikti kiekvienas pats?
Visiškai teisingai. Pasirinkimą visada atliekame patys ir už tai atsakome savarankiškai. Kad ir ką sau nepasirinktume į mokytojus, kad ir kam norėtume perdėti atsakomybę, vis viena visada už tai atsakome patys. Perėjus ribą, atsiprašau, tu jau niekam negali pasakyti, jog tau taip patarė, todėl tu nepraėjai dvasinio kelio, kad tapti gyvu. Taip, žmogiškas tingėjimas gajus ir turi vietos būti čia, tačiau lengvai įveikiamas, būtų tik noro. Tai nėra koks slibinas su septyniomis galvomis, nors ir tą visada nugalabija...
Kas turės reikšmės, kada atsistosi prieš Dievą: ar tai, ką tau primetė – namai, šeima, vaikai, įsipareigojimai, kreditai banke, darbas nuo ryto iki vakaro, ar vis tik Siela ir dvasinis brendimas? Juk atsakomybė už tokį pasirinkimą gulasi ant kiekvieno pečių. Nors niekas nemaišo būti laimingu, meilėje, tuo gyventi – nei kokia žmona, nei vaikai, nei kreditas banke, aplamai - niekas?
Jei supranti esmę, tai vargu ar imsi tada kreditą banke. Kartais būna net mėginimų dvasines žinias panaudoti materialinių problemų sprendimui. Klausimas tame, ką žmogus jaučia tada? Tokie ir užduoda klausimus: “jei jau pasaulis, taip sakant, lekia tar tararam, tai gal verta prisiimti kreditų, juk sistema vis viena nepaleis?”
Tai ar tu supranti gerbiamasis tada, jok iš šio pasaulio dar niekas net dulkelės su savimi neišsinešė niekas. Ir kad kuo daugiau prisirenkama materialaus, tuo sunkiau bus išlysti iš čia. Iškeliauti iš čia niekaip neišeis su kuprinėmis ant pečių, todėl Jėzus ir sakė: “lengviau kupranugarį prakišti pro adatos skylutę, nei turtuolį priversi atsisakyti savo turtų”. Gyventi reikia pagal sąžinę pirmiausia. Toks esminis dieviškas, doroviškas dėsnis veikia mūsų viduje.
Kada žmogus tampa Dieviškos valios palydovu, Allat jėgos palydovu, juk jis gali pakeisti praktiškai viską ir aplinką taip pat?
Gali, pradedant pirmiausia nuo savęs. Reikia paprasčiausiai tik daugiau pasitikėti Kūrėju ir viskas. Kada mes suprantame, jog šiame pasaulyje yra tik dvi jėgos, mes tik stebime kaip Dievas sprendžia visas problemas per mus. Mes tik stebime jo darbą, jei Juo pasitikime ir esame štai tokiame susilietime su Juo per giluminius jausmus.
Esame Jo valios palydovais?
Ir su vaikais lygiai tas pats. Kada mes priimame jų pasirinkimą – ir paprasčiausiai juos mylime už tai, kad jie tokie, kokie yra. Po to stebime, kaip keičiasi vaikas. Ne iš karto žinoma, iš inercijos tas jaunuoliškas maksimalizmas dar pasireiškia, tačiau vėl gi, kada nėra su kuo kovoti, bet tuo pat metu pasireiškia dėmesys, rūpestis, meilė – neabejingumas kūdikiui, ramus santykis ir priėmimas. Jis tada tikrai keičiasi. Ir dažnai labai greitai keičiasi į gerą pusę. Reikia pasitikėti juo, pasitikėti Dievu jame. Suprantant, jog visi dabartiniai klausimai susiję su visuomenės šablonais jo aplinkoje. Vėl gi, keičiamės mes patys – keičiasi ir vaikai, kadangi jis matys pavyzdį, kas jam labai aktualu. Mokėjimas susilaikyti nuo vertinimo ir teisimo, savo matymų primetimo jam, duodant galimybę pačiam priimti sprendimą – leis pasikeisti vaikui greičiau.
Ir paskutinis klausimas, nuo ko mes ir pradėjome. Kad atrišti visus tokius sistemos užrištus mazgus mumyse, svarbiausia reikia suvokti “Kas aš toks?”
Taip. Kas aš esu ir kur man judėti? Kuo man reikia tapti? Tai yra, įvykdyti tą užduotį, kurią pirmapradžiai įdėjo į mus Kūrėjas ir ko iš mūsų kantriai tikisi.
Viskas taip paprasta?
Taip, paprasta, kada žinai. Kada žinai kas tu, tada ir išsirinksi kur tau reikia eiti. Juk tai ant tiek paprasta, kad nieko paprasčiau ir būti negali. Tačiau žmonės pradžioje tą paprastą padaro sudėtingu ir po to ropinėja tame sudėtingume visą gyvenimą, patys save ir toliau skandindami vidinėse problemose, mintyse, noruose ir siekiuose. Iš esmės, patys save ir supančioja tuose Gyvuliško prado išstatytuose tinkluose. Bet pakanka tik pasitikėti Kūrėju - ir tu praeisi per gyvenimą ramiai, lengvai ir be ypatingų pastangų, kadangi bet kokios pastangos – dėmesio pridėjimas, eikvojimas. O kada tu pasitiki Kūrėju, tai tada tu visada su Juo šalia, kartu meilėje... Štai apie tai tokia sakmė, ar anekdotas greičiau:
“Ateina žmogus pas Dievą, o Jis ir sako jam:
Na štai žiūrėk – tavo gyvenimiškas kelias. Matai, Aš visada buvau su tavimi...
Ir žmogus mato smėlyje dvi poras pėdsakų. Kokiu tai momentu vieni pėdsakai dingsta ir lieka tik vieni. Žmogus tada klausia:
Dieve, o kodėl tu mane apleidai tais sunkiais gyvenimo momentais?
Dievas sako jam:
Aš tavęs neapleidau, aš tave tuo metu nešiau ant rankų. Todėl tu ir praėjai tuos sunkius momentus (juokiasi).”
Nuostabu, taigi leiskime Dievui veikti per mus. Ačiu ir iki kitų turiningų pokalbių.
