Išorinės realybės atspindys, kurį mes stebime, yra tik procesų, esančių giliai po paviršiumi, išraiška. Dar visai neseniai pas mane buvo nemažai klausimų, apie dramą Žemėje ir kurie neturėjo atsakymų. Netgi pagrindinių žaidėjų Žemėje žinojimas, nepaaiškindavo jų būvimo čia tikslų. Nepaaiškino ir kodėl tik keletas žmonių turi atsakymus į klausimą: Kodėl Žemėje viskas vyksta taip, kaip vyksta?

Pavyzdžiui, kodėl žmonėms turintiems aukštą intelektą, arba kūrybinių profesijų žmonėms taip sunkiai materialiai gyvenasi Žemėje? Kodėl žmonės, turintys didžiulias žinias ir matymus, pragyvena gyvenimus skurde ir vienatvėje? Kodėl informacija apie ateivius ir dvasines tiesas taip įslaptinta ir taip sunkiai platinama?

Aš padariau išvadą, kad tikros dvasinės žinios Žemėje buvo žymiai stipriau slopinamos ir kontroliuojamos, nei aš galėjau įsivaizduoti. Kad apšviesti tai, leiskite pradžiai pažiūrėti, kas yra pagrindiniai žaidėjai Žemėje ir jų tarpusavio santykius.

Aš skaitau, kad visi Žemėje esantys gali būti vadinami ateiviais.

Konfederacija, įskaitant Dieviškumą ir tikrą dvasinę hierarchiją (nors iš tikro subtiliuose lygiuose hierarchijos jokios nėra) galima sulyginti su mokslininku esančiu laboratorijoje. Tas žmogus įtrauktas į įvairių cheminių reakcijų dabartiniame eksperimente stebėjimą ir pastoviai atliekantis to eksperimento rezultatų užrašus. Norėdamas gauti eksperimento objektyvius duomenis, mokslininkas stengiasi savo įtaką procesui suvesti iki minimumo. Šiuolaikinėje fizikoje, mokslininkai visada siekia izoliuoti reiškinio stebėtoją, kadangi gerai žinoma, kad stebėtojas veikia stebimąjį.

Kaip tai susiję su Konfederacija? Teoriškai, Konfederacija Žemės reikaluose užima neutralią poziciją. Tačiau, kai kurie jos nariai investavo "kapitalą” į įvairius žemiškus įvykius ir atitinkamai įtakoja į tuos įvykius; kaip mokslininkas įnešęs savo indėlį į eksperimento sėkmę, dažnai subtiliai (arba ne visai tiksliai) įtakoja į rezultatą. Net jei sąmoningo noro įtakoti nėra, vistiek tarp stebėtojo ir stebimojo egzistuos kažkokie tai santykiai. Tas principas detaliai aprašytas kvantinėje mechanikoje.

Kokia konfederacijos įtaka? Iš esmės, visi trys kiti žaidėjai Žemėje (žmonės, Zeta tinklas ir orioniečiai/sirijiečiai) surišti su Konfederacija. Ir ne tik išorinių tarpusavio santykių rezultate, (tai yra, kai Konfederacijos nariai įsikūnija Žemėje), bet ir mentališkai, ekstrasensoriškai ir dvasinio bendravimo su žmonėmis, Zeta tinklais arba orioniečiais/sirijiečiais, susiderinusiais su Dieviškumo dažniu.

Konfederacijos mokymas apima įvairių kūnų ir "aš” lygių apjungimą, atsisakymą nuo teisimo, kaltės ir neigimo, o taip pat meilės ir užuojautos, visoms būtybėms, stimuliavimą. Tuo pačiu, propaguojamas individualumas ir laisvės išsaugojimas. Konfederacijos dvasinis kelias – apimantis, tai yra išplečiantis suvokimą visomis kryptimis, įtraukiant vis didesnę ir didesnę Visatą. Konfederacija neskatina karų, atsiskyrimų ir išskirtinumų. Nors Iliuminatai Konfederaciją mato kaip "užkeiktą priešą”, Konfederacija žiūri ir stebisi  juos sakydami: "Ir kada jie ko nors išmoks?”

Iliuminatai

Orioniečiai ir sirijiečiai (sudarntys Iliuminatų daugumą) – iš esmės, "kritę angelai”(tai yra, Konfederacijos nariai, pažeminę savo vibracijas ir išėję iš jos sudėties). Tai įvyko todėl, kad jie pradėjo save suvokti su tuo, ką stebėjo, papuolė į Žemės eksperimento žymiai žemesnių tankių spąstus ir užmiršo apie savo dvasinį "aš”. Jų doktrina – atskyrimas ir suskirstymas, akcentuojant ego ir asmeninę valdžią.

Nors dauguma Iliuminatų pretenduoja į gilų dvasingumą, jie izoliuoti. Jie iškreipė ir reformavo tikrus Konfederacijos mokymus dėl asmeninės naudos. Iliuminatai praktiškai atsakingi už visas religijas egzistuojančias dabartiniu metu Žemėje. Nors Kristus, Buda ir Muchamedas, turėjo tikrus dvasinius vaizdinius, būtent Iliuminatai po to iškreipė jų mokymus ir sukūrė bažnyčių institutą. Paprastam žmogui tampa vis sunkiau pamatyti skirtumą tarp Konfederacijos ir Iliuminatų. Kadangi Iliuminatų tiesos iškreipimai kartais būna labai subtilūs ir slapta žlugdo Konfederacijos veiklą. Žemiau pateiktoje lentelėje matosi skirtumai tarp Konfederacijos ir Iliuminatų mokymų

Už Iliuminatų mokymo slepiasi surišti su žeme, skupūs valdžiai orioniečiai ir sirijiečiai. Tie "dievai” palaiko giliai įsišaknijusį tikėjimą į tai, kad Visatą valdo kaprizingas nenusakomas Dievas – visagalė būtybė, žiauriai baudžianti už nuodėmes ir reikalaujantis tobulumo, nuolankumo. Jų pasekėjuose ant tiek stipri Dievo baimė ir perspektyva amžinai degti pragare, kad kai kurie Iliuminatai pasiruošę atlikti bet ką, savo Dievo pamaloninimui. Daugelis guru tapo išoriniu to Dievo vaizdinio atvaizdu. Jie surinko tokius turtus ir valdžią, gautą nuo mokinių, kad pretenduoja į tai, kas yra giminystėje su Dievu, arba galvoja gavę valdžia ir energijas tiesiogiai nuo Dievo.

Kodėl tie "dievai” turi tokius nepasotinamus norus? Kadangi jie užmiršo apie savo tikrą Dieviškumą ir priversti "skolintis” energiją ir jėgą pas kitus, kad viskas liktų kaip anksčiau. Giliai viduje, jie tiki, kad atskirti nuo likusios Visatos, nenori prisipažinti savo vienišumu ir nusivylimu – jausmais, kuriuos jie taip stengėsi paslėpti eonus metų. Visos istorijos eigoje jie paversdavo vergais žmoniją/pagrindinę (plejadiečiu DNR pagrindu) rasę, aukščiau paminėtų primestų tikėjimų pagalba. Jie norėjo atplėšti sielas nuo Konfederacijos ir priversti jas tikėti dualybe.

Dualybės "dievai” dažnai Žemėje sudaro nelaimes, o po to priverčia Konfederacijos narius ateiti ir gelbėti kenčiančias sielas, tuo pačiu įpainiojant juos į nesutikimus ir karus. Kai tai yra naudinga, Iliuminatų "dievai” žengia į sąjungą su kitomis grupėmis. Tiesiog dabar jie yra sąjungoje su Zeta Tinklu. Kad išsisaugoti kaip rasė, Zeta Tinklui reikalingas Žemės biologinė ir genetinė medžiaga, o Iliuminatams reikalinga Zeta technologijos, valdžios išlaikymui Žemėje. Vienas iš būdų, leidžiantis Iliuminatams išlaikyti valdžią – kitų grupių bandymų apsijungti, kad bendrai dirbi visų labui, slopinimas. Tai vykdoma provokuojant įvairius konfliktus, tarp grupuočių Žemėje, išskiriant įvairias religijas, kalbos barjerus, psichologinės manipuliacijos pagalba. Religijų pagalba žmonės toliau tęs karus, mažindami sugebėjimą priešpastatyti savo jėgas Iliuminatams.

Tai paaiškina, kodėl Iliuminatai dirba tokioje griežtoje paslaptyje. Tai ir yra tyli jėga, stovinti už konfliktų. Primena kenkėją, kuris vidurnaktyje prasiskverbia į laboratoriją ir gadina naują išradimą, kad išmesti konkurentą iš biznio. Laikant žmones neišprususiais, Iliuminatai gali tęsti piktnaudžiavimą valdžia.

Zeta Tinklas

Zeta tapo įtraukti į kovą dėl valdžios tarp Iliuminatų ir žmonių. Jie atsirado šioje scenoje esant žmonių pagalbos būtinumui. Ir jeigu ne Iliuminatų įsikišimas, gal būt dvi rasės atvirai prekiautų biologija mainais už technologijas, sudarytų sąjungą ir pasinaudotu tarpusavio susijungimo galybe, kad pakilti aukščiau už Žemės išnaudotojų pagundas.

Pamatę Zeta technologijas, Iliuminatai suprato, kad gali jomis pasinaudoti žmonių kontrolės sustiprinimui. Taip prasidėjo slaptumo ir apgaulės programa. Sąjunga bus laikina. Kai tik Iliuminatai pasiims iš Zeta viską, ko jiems reikia, jie pateiks Zeta žmonėms, kaip piktus Žemės priešus iš išorinio kosmoso, sukurdami dar didesnį atsiskyrimą. Tada žmonės ir zeta galėtu pradėti karą, o Iliuminatai vėl stovėtų nuošalyje ir stebėtų, pildami žibalą į ugnį. Be savo narių panaudojimo kaip žmonijos riterių-gelbėtojų, Iliuminatai galėtų pasinaudoti tokiu karu kaip priemone apkarpyti kai kurias laisves, tuo pačiu sustiprinant Žemės kontrolę.

Jei visos Iliuminatų paslaptys iškiltų į paviršių, žmonės ir Zeta suvoktų, kad pas juos bendras priešas ir paprašytų Konfederacijos pagalbos. Konfederacija atsakytų, kadangi daugiau negalėtų ignoruoti kvietimo ir pažeistų "pirminę direktyvą”. Atsakomoji reakcija nebūtų kvietimas imtis ginklo, o įvedimas į mases tikrojo dvasingumo, kad jis pasiektų visus Žemės kampus ir užkampius, pasinaudojant savo pažangias technologija. Ir tada Iliuminatai patirtų tikrą pralaimėjimą.

Žmonija /adomiškoji rūšis

Vienintelis būdas, išsivaduojant iš Iliuminatų gniaužtų – masėms pasiekiamas tikras dvasinis mokymas. Be senų priprastų tikėjimų, pagrindinėmis kliūtimis dar yra baimė ir kaltė, daugelio "Iliuminatų religijų” peršamos žmonėms. Žmonės apgauti tuo, kad religijų "dievai” – vieninteliai tikrieji "dievai”, o abejonės Biblija, Koranu ar dar kažkuo yra žiauriai baudžiama. Kaltės jausmo nagrinėjimas atskleis kodėl Iliuminatams pavyko užvaldyti Žemę. Pakankamas to supratimas galėtų išlaisvinti sielą nuo dualybės dramos ir sugrąžinti žmoniją į tikrąjį kelią.

Kaltė

Prieš pradedant kalbėti apie tai, leiskite paaiškinti keletą su tuo besirišančių koncepcijų.

Labai sunku aprašyti patirtį dėl apribojimo žodžiuose. Tai labiausiai liečia mirties temą. Iš tikro, egzistuoja dvi mirties rūšys. Vienas būdas būtinas ir pageidautinas, kaip neatskiriama augimo dalis. Antas priklauso prie kaltės sferos ir turi būti nagrinėjamas kaip toks.

Mirtis kaip persiformavimas

Tokia mirties patirtis yra seno pabaiga ir pasiruošimas naujam. Tai būvimas nuoseklume, vedančiame arba prie chaoso, arba prie naujos tvarkos. Mirtis kaip persiformavimas yra dviejų rūšių: fizinio kūno mirtis ir ego mirtis.

Kelyje būna momentų, kai fizinė mirtis geriausias variantas. Vėliau, kitame įsikūnijime siela gali pergyventi ego mirtį, tai yra asmenybės mirtį, arba savojo "aš” jautimo. Ir fizinė mirtis ir ego mirtis gali tapti svarbia dvasine patirtimi, vesti prie greito sielos augimo. Tai priklauso nuo mirtį iššaukusių faktorių.

Paprastai, sielos augimo pagreitinimui, daugiau pažengusios sielos pasirinks ego mirtį, kadangi apie fizinę mirtį sužinojo viską, pergyvendamos ją daugelį kartų. Tiesa ir tai, kad jeigu siela pilnai pergyveno ego mirtį, jai ar jam daugiau nebereikės pergyventi fizinės mirties.

Ego mirtis nereiškia, kad sielą sąmoningai ardo ego, bandant išeiti už apribojimų ribos. Tokį, daugeliu atveju klaidingą mokymą priima tie, kas jaučia, kad papuolė į ego spąstus ir siekia pabėgti, skaitant, kad fizinė mirtis įamžina jų nelaimes iš gyvenimo į gyvenimą. Tikroji ego mirtis – noras išsilaisvinti nuo senojo "aš” prisirišimų ir žinoma, atsivėrimui naujam. Nežiūrint populiaraus tikėjimo, po ego mirties siela nebūtinai tampa daržove ar psichopatu.

Proto mechaniniai sugebėjimai ir atmintis, gali pasilikti nepaliesti ir netgi paaštrės. Siela daugiau nebereaguoja į asmenines problemas, todėl kad atitinkama prasme, daugiau nebeturi asmenybės.  Net jeigu siela tęsia judėjimą kūne ir bendrauja su kitais, "aš” sąmonė neegzistuoja.

Tuo metu, kai daugumas žmonių jaučia save įžeistu, paveikti žodinio puolimo, ego mirtį pergyvenusi siela, gali visiškai nereaguoti į žodinius įžeidimus. Tokiam žmogui gyvenimas įgyja didesnę prasmę, o tokie žodiniai žaidimai tampa kvailais ir nesvarbiais.

Galima būti pastovioje ego mirties būsenoje, kada "aš” pastoviai ištuština savo sudėtį. Tokia siela, momentas po momento, funkcionuoja su žymiai aukštesne perspektyva, o visas linijinis mąstymas nukreipiamas Aukščiausiems Aš  ir naudojamas tik esant būtinumui, tikslo pasiekimui įsikūnijus.

Tikrąja to žodžio prasme, kiekviena siela turi ego. Tačiau, pas sielą, esančią pastovios ego mirties būsenoje, ego kiekvieną momentą miršta ir grįžta. Kitaip sakant, toks ego pastoviai vystosi ir persiformuoja, kad atspindėti Aukščiausiojo Aš norus.

Mirtis nuo užsistovėjimo

Kai ego kristalizuojamas senais tikėjimais, programomis ir apribojimais, ji daugiau nebesivysto. Tada pradeda pergyventi kitokią mirties formą – užsistovėjimą (statika). Mirtis nuo užsistovėjimo apima palaipsninį gyvybinės energijos išsekimą, pastoviai neigiant, teisiant ir "aš” padalinimo, paskirstymo. Siela, įtraukta į užsistovėjimą, gyvenimas po gyvenimo turi reikalą su pagrindinėmis problemomis, vėl ir vėl kartoja tuos pačius paternu.

Užsistovėjimas visada veda prie fizinės mirties. Fizinė mirtis – tai dvasinis sielos būdas pabandyti atsilaisvinti nuo užsistovėjimo, tuo pačiu iššaukiant mirtį persiformavimo metu. Tačiau, jei valia (emocinis kūnas) yra užsistovėjime, kūno mirtis neišsprendžia problemos, kadangi tos pačios problemos išlys į paviršių ir kituose gyvenimuose. Nors, gali pasirodyti, kad sielai prireiks amžinybės, kad išsivaduoti nuo užsistovėjimo, pačiu blogiausiu atveju scenarijus toks: tai užims keletą eonų. Numatoma, kad sielos, skaitančios šią knygą, iškarto norės išsilaisvinti nuo užsistovėjimo ir atsivers naujoms energijoms ir supratimams. "Kaltės” supratimas – pats svarbiausias ir vienintelis supratimo etapas išsivaduojant nuo mirties ir užsistovėjimo.

Tamsa

Nors šviesa ir tamsa – dvi dualios realybės pusės, prieš tai kol jūs galėsite išeiti už dualibės ribų, būtina pakilti aukščiau tamsos. Kad išsklaidyti tamsą, būtina aiškiai suprasti, kas ji tokia. Jūs nepakylate virš jos, piktai ją išvarant arba atsisakant jos rolės dualybės dramoje supratimo. Taip pat, jūs negalite ir aklai ją įtalpinti. Tamsos ir šiesos santuokinė sąjunga, In ir Jan, alfa ir omega, nebus sudarytas iki tol, kol jūs nepamatysite, kad iš tikro tamsa – tai supratimo nebuvimas. Tai ne baimė, siaubas, pyktis, liūdesys, nuobodulys ir netgi ne gėda. Tie pojūčiai – reakciją į atsiskyrimą. Atsiskyrimas įvyksta tada, kada jūs teisiate savojo "aš” dalis, kaip nenusipelniusias meilės ir neigiate jas. Jūs nebaigėte su atsiskyrimu, teisdami ego, gailėdamiesi, nugrimztant, arba duodant jam racionalius pasiaiškinimus. Ir jūs neatsikratysite atsiskyrimo su bet kokia neigimo forma.

Egzistuoja trys atsiskyrimo aspektai: kaltė, teisimas ir neigimas. Tai ne blogio požymiai, kadangi jie egzistuoja dėl Dieviškumo supratimo nebuvimo.

Pats geriausias būdas pakilti virš kaltės – suprasti jos grubias ir subtilias formas.

Ar jūs kada nors domėjotės, kodėl taip sunku atsikratyti nuo praeities apsiribojimų? (Virgio trigrašis: kad ir pavyzdžiui, vėl nuo tos pačios mėsos, daugiausiai jums įstrigusios, vartojimo) Ar jūs kada nors jautėte esamą begalį kiekį senų programų ir apribojimų sluoksnių, kurie atrodo, maišo mums kiekviename žingsnyje ir pasireiškia būtent tada, kai viskas pradeda eiti tarsi gerai? Jūs norite laisvės ir džiaugsmo, o prieš jus išdygsta kažkas bevardis ir perdengia kelią.

Yra žmonių, kurie tvirtina, kad gėda žymiai klastingesnė, nei kaltė. Aš nesiruošiu leistis į debatus. Jei jūs pasirenkate pakeisti vieną supratimą kitu, darykite tai, jei tai naudingai ir dirba jums. Neginčytina, gėda – viena iš grubiausių emocijų. Ir žinoma ji atsiranda iš tikėjimo į nevertingumą. Bet mūsų atveju, gėda – tai reiškinio emocinis komponentas, kuris buvo su mumis nuo kaltės atsiradimo pradžios.

Kaltė – judėjimo nebuvimas, esmės nebūvimas. Nors galutiniame rezultate kaltė – tai iliuzija, jai taip ilgai buvo duodama energija ir tikėjimas, kad ji tapo Visatoje dominuojanti jėga.

Kaltė buvo su mumis nuo pat laiko pradžios. Kaip jau sakėme, Dievas buvo viena būtybe – protingos energijos, begalinė protinga masė. Būtybė pradėjo suvokti save ir suprato, kad turi magnetinę ir elektromagnetinę dalis. Elektrinė dalis spinduliavo šviesą – o magnetinė jo šviesą traukė į save, paversdama judėjimu, kuris virto patirtimi. Elektrinę dalį mes vadiname Tėvu, magnetinę – Motina.

Motinos magnetinės prigimties pasekoje, ji įtraukia į save ne tik Tėvo šviesą, bet ir esamą tuštumą. Tuštuma – tai kažkas tai, esantis ne sukurtoje Visatoje. Pati sau, tuštuma – niekas, bet sąveikaujant su Dieviškumo esme, įgauna gyvybę. Viena iš energijų, pritrauktų iš tuštumos, buvo kaltė. Ji neturėjo nei sąmonės, nei proto, bet įeidama į Dieviškumo Motinos esmę, ji metė ant jos šešėlį ir pradėjo siurbti iš jos gyvybines jėgas, kaip juodoji skylė, įsiurbia materiją.

Kaip parazitas, kaltė apsigyveno pas Dievišką Šeimininkę, apsisukdama aplink Ją, kaip juodoji mantija. Nors Dieviškumo esmė nesugriaunama, ji gali prarasti šviesą, jei apgaubiama kalte. Kadangi kaltė – nesąmoningumo rūšis, Motina pradėjo užmiršti kad yra Dieviškumo dalis. Tėvas matė Motinos būseną, bet nesuprato nieko, kas yra ne Jo Šviesoje ir ilgai nežinojo, kaip išgydyti Motina.

Palaipsniui, kaltė prasiskverbė ir į Tėvą ir į Motiną, pradėjo įtakoti visą Kūriniją.

Kodėl kaltei pasisekė įeiti į Dieviškumą? Iš pradžių Kūrinija, Motina tikėjo, kad "tai” turi mylėti be jokių sąlygų. Jai besąlyginė meilė reiškė tai, kad Ji turi į Save priimti ir mylėti viską. Tačiau, buvo keletą dalykų, kurių nereikėjo priimti, kaip dalį Savęs ir vienas iš tokių dalykų – kaltė. Tikroji kaltės tėvynė – tuštuma, tuštumoje kaltė gali plaukioti amžinai, visada esant tamsoje. Kai Motina suvokė, kad į save priėmė kaltę, Ji pradėjo jausti nevertumą, taip gimė gėda.

Dabar man nenorėtus gilintis į pirmaprades priežastis. Kūrinija prasideda kaip idėja, kuri prasideda nuo grubaus eskizo braižimo lentoje. Kad gauti galutinį rezultatą, reikia daugelį kartų eskizą nutrinti ir pradėti nuo pradžių, tol kol jis įgaus prasmę. Visata ne tobula. Ji atlieka klaidas. Bet pastoviai tobulėja, todėl pats procesas tobulas. Nesant kaltei, klaidos – paprasčiausi studijavimo, kaip save tobulinti, instrumentai. Esant kaltei, klaidos tampa nuodėmėmis, kažkuo tai, ko reikia bijoti ir vengti. Taip nutraukiamas plėtimasis ir augimas.

Nors evoliucija niekada nesustoja, ji gali sulėtėti iki tokio laipsnio,  ant kiek priimta kaltės. Tai yra, iki tol, kol skausmas tampa nepernešamas. Ir tuo momentu atsiskyrimas pasiekia maksimumą. Žemėje toks maksimumas pasiektas ir kaltė turi išeiti.

Laikas judėti į priekį, vystytis aukščiau kaltės. Raktas – supratimas. Ne šiaip protingas supratimas, o tikrų žinių gilus vidinis pojūtis. Dabar mes siekiame būtent tokio kaltės supratimo. Kadangi tai paaiškins daug ką, kas vyko planetoje laiko pradžioje. Yra tiesa, kuria priima visos religijos ir metafizinės grupės: Šaltinis, arba Dieviškumas vystosi, auga ir mokosi, kartu su savo begaliniu aspektu ir dalimis.

Kaltės supratimas

Kokie kaltės požymiai? Pagrindinė kaltės kokybė – savęs nepriėmimas, arba priėmimas savęs kaip negero. Tai meilės nebuvimas. Meilės ir jos priėmimo nebuvimas, pagimdė teisimą ir neigimą. Kaltė pradėjo teisti vienas Dieviškumo dalis, kaip labiau nusipelniusias meilės, nei kitas. Dalys, kurios skaitėsi mažiau užsitarnavusios meilės, buvo išvaromos iš Dievo kūno. Bet, kadangi viskas yra Dievas, nė viena Jo dalis negali būti sugriauta, bet ją galima neigti. Kaltė tampa teisėju, kurioms Dievo dalims reikėtų likti, o kurias reikia neigti.

Kadangi mes sukurti pagal Dievo atvaizdą ir esmę, kaltė atsirado ir mumyse, ji toliau maitinasi sielos esme. Rezultatas – vis didesnis ir didesnis savęs neigimas.

Atsiradus individualioms sieloms, viskas vystėsi kaip sniego lavina. Kadangi kaltė teisia mus kaip nevertus ir blogus, mes ir patys pradėjome tikėti, kad negalime gauti meilės ir šviesos nuo Dieviškumo. Pas jus buvo neryškūs atsiminimai apie būvimą Dieviškume iki atsirandant kaltei, mes praleidome didžiąją dalį savo egzistavimo, bandydami grįžti į nekaltumo būseną. Išreikšdami kūną, mes vėl ir vėl atkūrėme Pirmapriežastį, šį kartą panaudojant kaip nekaltumo būseną fizinių motinų įsčias. Mes atsiradome fiziškai šiltoje, saugioje ir mylinčioje erdvėje, o po to buvome išmetami į šaltą ir teisiantį pasaulį, nesugebantys apsiginti nuo beprotiško kaltės puolimo iš autoritetingų figūrų pusės, besikišančių į mūsų vaikišką vystymąsi.

Didžioji dalis žmonių šiame pasaulyje, vis dar bando grįžti į motinos įsčias. Mes nesuvokiame, kad šilta, saugi ir rūpestinga vieta yra mūsų viduje, kuri surišta su Dieviškumu. Laikas atsibusti nekaltybei, kuri visada buvo ir visada bus. Laikas užbaigti su teisimais ir neigimais, tvirtinančiais, kad mes niekada nebūsime iš tikro laisvi. Laikas atsiminti, kad mes – Aukščiausiojo sūnūs ir dukros.

Kaltės rolė Žemėje

Anksčiau mes kalbėjome apie Iliuminatus ir apie jų Naujos pasaulinės tvarkos planus. Kaip Iliuminatai atsirado? Aš neturiu omenyje  individų atsiradimo mechaninius procesus, sukūrusius įstaigas ir korporacijas, kontroliuojančias žmonių gerbūvį ir resursus. Visa tai pasekmės. Neginčytina, pirminė idėja buvo padėti žmogui, pasinaudojant okultinio mokslo supratimo paaiškinimu ir sukuriant žemėje šviesos brolijas.

Orioniečiai buvo tik idėjos atspindys, artistai scenoje, o režisieriumi buvo kaltė. Iliuminatų korupcija tapo galima tikėjimo į nevertumą, tikėjimo į atsiskyrimą pasekoje. Organizacijos nariai atsiskyrė nuo visų, kurie laikėsi kitokios nuomonės. Jie pradėjo galvoti, kad turi gintis nuo kitų. Visa koncepcija, kad kažkas iš išorės gali sugriauti jūsų gerovę – vienas ir kertinių kaltės akmenų.

Šiuolaikiniai Iliuminatai – jaučiamas, nors ir daugumoje nesąmoningas, kaltės atvaizdas, išlaikomas kiekvieno pasaulio žmogaus galvoje ir širdyje. Jai jūs pažiūrėsite į istoriją, jūs pamatysite siūlą, praeinantį per kiekvieną reikšmingesnę erą – civilizacijų sužydėjimas ir kritimas. Buvo daug civilizacijų pasiekusių aukščiausius pasiekimus tik tam, kad kristi dėl korupcijos ir gobšumo. Šiuolaikinė civilizacija vėl yra savo pike, žinoma, kris nuo korupcijos ir gobšumo, kaip dešimtys prieš tai buvusių.

Iliuminatai – kaltės atspindys, masinėje Žemės žmonių sąmonėje. Kas kartą, kai žmonės pakildavo, juos sunaikindavo "valdžią turintieji”. Kas kartą, kai atrodė, kad valdžią turintieji pasiekė pusiausvyrą su žmonėmis, nesąmoningai atsirasdavo kaltė ir sugrauždavo visuomenės medžiagą. Taip buvo Pano (Pangėjos) metu, Lemūrijoje, Atlantidoje, tas pats vyksta ir dabar.

Vienas iš pagrindinių kaltės principų – žmogus neužsitarnavo būti laimingu, gerbūvyje, patenkintu ir sėkmingu. Vienu ar kitu laiku, tikėjimas į tai, kad "tai yra per gerai, kad būtų tiesa”, sugriaudavo beveik visas sielas. Kaip sakoma Odėje apie kaltę, šio straipsnio gale : "Tu paversdavai mane į dulkes, kas kartą kai aš pakildavau pakankamai aukštai”. "Pakankamai aukštai” reiškia pasiekimas aukščiausios sąmonės būsenos, be tikro supratimo, būtino tokios būsenos išsaugojimui. Jei jūs neturite tikro supratimo, kaltė užkariaus jūsų rojų ir pavers ekstazės rožes į nusivylimo dyglius.

Kaltės atvaizdavimo mechanika

Anksčiau jūs gyvenote visiškoje nežinioje ir tikėjote viskuo, ką matėte ir girdėjote masinėse informacijos priemonėse. Dabar jūs jau žinote, kad už visus karus ir mūsų laikų žmogiškąsias tragedijas, atsakingi Iliuminatai.

Yra žmonės, kurie atnešė kelis pasaulinius karus, Hitlerį ir žydų naikinimą. Atnešė Staliną ir siaubingą Rusijos liaudies naikinimą. Atnešė bankų sistemą, augančią kaip vėžinis auglys – sudėtingas procentas. Yra tie, kurie atnešė KGB, FBR.

Jei jūs tikite, kad slaptumas neegzistuoja, tada jūs taip pat turite tikėti į "dantų fėją” ir "senį šaltį”. Iliuminatai ir jų slaptoji vyriausybė atnešė narkotikus,karus, ganksterius, kontrabandą ginklais diktatoriškų režimų palaikymui, psichotropinį ir biologinį ginklą, cheminį ir branduolinį ginklą, revoliucijas, žmogžudystes ir t.t. 

Taigi, kas už tikro stovi už Iliuminatų? Ne orioniečiai, ne sirijiečiai ir netgi ne Liuciferis. KALTĖ, aišku ir paprasta.

Viską ką kaltei nepavyko padaryti atvirai, vyriausybių pagalba, ji padarė užvualiuotai religijų pagalba. Kaltė atnešė Jėzaus nukryžiavimą. Jos įtaka perrašė Bibliją, kad pavaizduoti Dievą kerštingu ir reikalaujančiu nuolankumo. Kiekvieną sekmadienį, ji atneša pragaro liepsną ir sieros kvapą mišiose iš katedros artimiausiame miestelyje. Visa disciplinos koncepcija korumpuota kaltė. Jeigu jūs nepadarysite to, jeigu jūs nepadarysite ano ir taip toliau. Seksas su kaltės jausmu atnešė SPIDĄ ir visas ligų formas. Tikite ar ne, už SPIDO viruso stovi slaptumas. Nesvarbu ar kaltė tiesiogiai sugriovė imuninę sistemą, ar SPIDĄ užveisė Iliuminatai vakcinuojant, kad kontroliuoti gyventoju. Viskas išeina iš pagrindinio tikėjimo į tai, kad kažkas tai iš išorės sugeba sugriauti jūsų Dieviškumą. Ir tas tikėjimas atsirado dėl kaltės.

Iliuminatai anksčiau ar vėliau kris. Bet vienintelis būdas tapti iš tikro laisvam – atsikratyti kaltės. Tam atėjo laikas.

Odė kaltei

Štai laiškas, labai asmeniškas laiškas. Kai pradėjau jį rašyti aš sąmoningai nežinojau, prie ko tai atves. Aš tik žinojau tai, kad noriu juo pasidalinti su jumis, kadangi mes atliekame labai panašią kelionę.

Praeityje, mano kelionė dažniausiai vyravo loginis ir mentalinis supratimas su atsitiktiniais teisybės žybsniais, esančiais aukščiau už žodžius ir idėjas. Šiandiena aš pabandysiu pasinaudoti žodžiais, kad išeiti už jų ribų. Žodžiai panašūs į trampliną į nežinomybę. Yra daug būdų priartėti prie "fronto linijos”. Mano mėgstamiausias muzika. Aš girdžiu konkrečias melodijas, išvedančias mane už ribų. Į besąlyginės meilės išmatavimus, kur iliuzijos – niekas kitas, kaip nematerialūs šešėliai.

Šio laiško pasidalinimo tikslas – atsiminti, kas guli už uždangos. Kad papulti ten, mes praeisime per Kūrinijos pirmapradį rūką, atgal į laiko pradžią. Mes patalpinsime pačius aukščiausius jausmus ir tai, vėl susitiksime veidas į veidą su šešėliu. Šis laiškas - ne kas kita, kaip žingsnis kelyje į nežinomybę, labai svarbus žingsnis. Kadangi, kol mes neišsinarpliosime iš savo suvokimo voratinklių, mes nepamatysime kas guli prieš mus.

Savo patirtyje aš susidūriau veidas į veidą su šešėliu, kurį vadinu "kalte”. Aš suprantu, kad daugumas žmonių galvoja apie kaltę, kaip apie konkretų jausmą, plačioje minčių ir jausmų palitroje.Tačiau, šiame laiške kaltė priskiriama prie visa apimančio nevertumo jausmo, nepriėmimo ir  savęs neteisingo Kūrinijoje – tiesimo išraiška, vagianti iš žmonių energiją, dovanojančią gyvenimą.

Eonus metų aš leidau tai nekviestai svečiai įeiti į mano būtybės šventyklą. Todėl, laiškas primins švelnų pasiaiškinimą, ilgalaikiam partneriui, kodėl aš noriu užbaigti savitarpio santykius. O paskutinę išvadą galima vertinti, kaip tikrą nepriklausomybės deklaraciją.

Brangioji Kalte

Mes taip ilgai kartu, tu ir aš. Netgi kai aš, kaip individuali siela atsiradau šiame pasaulyje,tu jau buvai, nematoma, bet valdanti mano vystymąsi ir įtakojanti mano sprendimus. Bet daugiau to nebebus. Kadangi, Kalte, aš matau tave tokią, kokia tu esi, su visa tavo klasta ir apsimetinėjimu.Tavo žodžiai aiškūs ir įtikinami, bet mano širdyje atsišaukia tuštuma. Todėl, kada aš sakau, kad noriu mylėti visas savo dalis, būtent tu pareiški, kad tai neįmanoma. Būtent tu priverti mane žiūrėti į mano "žymiai tamsesnes”puses su pasišlykštėjimu ir niekinimu. Tu visada pareiški, kad aš turiu siekti to, kuo nesu. Ir būtent tu tvirtini, kad aš turiu "lipdyti” save pagal tavo tobulumo vaizdinius. Ir kaip aš besistengčiau, to bus visados maža.

Kalte, būtent tu pieši Dievo atvaizdą, reikalaujančio tobulybės. Tas atvaizdas pateikia Kūrėją kaip statišką,nesikeičiančią būtybę, sėdinčią bokšte, iš dramblio kaulo, užrakintą šaltame, racionaliame atskyrime,esančio aukščiau žmogiškų jausmų žemumo ir suvokimų. Pakeltas idealas…Kiekvienas bandymas priartėti prie jo, veda prie pralaimėjimo. Todėl, kad tu visada sakai, kad aš kažką visada galiu padaryti geriau ir niekada neužmiršti paminėti mano trūkumų.

Taip, būtent tu Kalte, sieki išlaikyti mane nuo supratimo momento – džiaugsmingo, nuostabaus, begalinio momento, užbaigto savo natūralia tobulybe. Žinoma, juk tau norėtus sukeisti aiškią momento tiesą, į savo iliuzinę tobulybės versiją.

Kalte, tu kontroliavai mane amžinai pririšdama protą prie ateities, užtikrindama, kad pavojus laukia už kiekvieno kampo ir kad jo reikia išvengti, išeinant į praeitį.Tu visada sulygindavai dabartį su praeitimi ir įtikindavai remtis praeities patirtimi, kai aš susidurdavau su naujomis galimybėmis.Tu neleisdavai galvoti apie save gerai, apie save tokį, koks esu. Tu visada apribodavai mano laimę ir malonumus, pastoviai primindama apie neužbaigtus darbus.

Tu sukurdavai praradimų baimę ir priversdavai kabintis už gyvenimo, kuris pas mane yra, niekada neleisdavai eiti į priekį ir atsiverti kažkam naujam. Tu puoselėjai nekantrumą sau ir kitiems, tu sakei, jei aš nepagriebsiu ko nors dabar, kai yra tokia galimybė, tai prarasiu viską iki pabaigos.Tu skiepijai pralaimėjimo baimę, pririšdama prie pozityvios patirties ir atsisakymo žiūrėti į negatyvią patirtį, kaip būdo judėti pirmyn. Tu priverti reikalauti meilės ir priėmimo iš kitų,tuo tarpu, kai už mano baimės, būti atstumtam, slėpėsi tavo pasitikėjimas tuo, kad aš nusipelnau pralaimėjimo ir nepriėmimo dėl nevertumo.

Tu tarškėjai, kad prašviešėjimas – nedaugelio likimas ir kad jis reikalauja daug sunkaus darbo ir pasiaukojimo.Tu tvirtinai, kad auka – geradariškumas ir jai aš pradžioje tarnausiu kitiems, tai įtiksiu Dievui. Tu privertei tikėti, kad galvoti apie save – egoizmas.

Kalte, tu privertei sukurti ištisus gyvenimus, kuriuose dėl ekscentriškumo, kiti laikė mane blogu, juose mane išjuokdavo ir niekino už tai, kad aš sakiau tiesą. Tu pastoviai priversdavai ieškoti meilės ir pritarimo pas kitus ir pastoviai šnibždėjai, kad aš nepakankamai geras, kad tai gauti. Ir tu tradiciškai nutylėdavai apie tai, kad nepripažinimas iš pasaulio pusės, buvo pačio savęs nepripažinimo atspindys.

Tu niekinai kūną, už pagrindinius norus ir įtikindavai, kad aš susipainiosiu jo poreikiuose, aš taip ir elgdavausi. Tu priversdavai teisti mano fizinę išvaizdą ir išvaizdą kitų. Tu priversdavai teisti mano seksualumą. Tu netgi privertei mane patikėti, kad Dievas nebuvo seksuali būtybė. Tu apsunkindavai mano fizinį išgyvenimą, kadangi tvirtindavai, kad mano išgyvenimo čakra mažesnė nei Dieviškumo.Tu mane nustatinėjai, kad aš turiu palikti kūną, tam kad pakylėti į Tėvo namus. Tu priversdavai gėdintis savo fizinio nešėjo, to pasekoje aš pradėjau sirgti ir senėti. 

Tu sakiai, kad emocijos – tai blogis ir įtikinai mane tame, kad aš - niekas kitkas,  kaip skausmo ir negatyvo sankaupa ir su laiku taip ir atsitiko. Tu priversdavai gėdintis savo pykčio, aistros, liūdesio ir baimės.Tu mokei neigti savo jausmus, tavo tobulo atvaizdo naudai. Tu mokei neigti, neigti, neigti kol mano emociniame kūne nebeliko nieko,neskaitant kelių nusivylimo ir tamsos momentų.

Tu teisei mano racionalų protą už pastovią analizę ir prisirišima prie senų žinių, vietoje to, kad duoti meilę ir supratimą.O juk būtent jos reikalingos matant aukščiau savęs. Ir tik dabar aš suvokiau, kad tu nesugebi mylėti ir suprasti, tai viena iš priežasčių, kodėl aš nutraukiu tarpusavio santykius.

Kalte, tu darei nereikšmingais mano valią, norus ir veiksmus, tu sakei kad man nereikėtų turėti laisvą valią ir norą,naudotis savo jėga. Aš tikėjau tavimi ir to rezultate užmiršau, kaip naudotis 90% savo jėgos. Tu įtikinėjai mane, kad aš sužeisčiau kitus, jei naudočiausi savo jėga ir laisva valia. Ir kadangi aš tavimi tikėjau, dažnai sužeisdavau kitus.

Visos istorijos egoje tu priversdavai mane vaidinti daug skirtingų vaidmenų. Tu rašei man vaidmenis ir priversdavai užmiršti, kad aš tik artistas savo nuosavoje pjesėje. Tu man paskirdavai aukos vaidmenį piktybinėje Visatoje ir privertei galvoti, kad ji turi virš manęs valdžią. O kada tu pavargai, man paskirdavai engėjo vaidmenį, gyvenančio melagingame pasitenkinime, kylančiame iš pranašumo prieš "mažiau sėkmingus žmones”. Tu privertei mane gyventi kankiniu ir atsisakyti nuo visko. Tu mokiai, kad skurtas – geradarys ir to pasekoje, labiausiai kenčiantys žmonės turėjai mažiau prieinamų resursų pagalbai planetai suteikti. Taip pat, tu iš manęs darei žmogžudį, išvarytąjį ir išvejamą. Kada aš prisirišau prie bažnyčios, tu atstūmei mane nuo jos, bijant mano prisiartinimo prie tiesos. Tu skelbei meilę ir gėrį Dievui ir čia pat tikinai mane, kad aš – apgailėtinas nusidėjėlis, be vilties išsigelbėti.

Kalte, tu atnešdavai liūdesį, kai aš buvau arti džiaugsmo. Tu priversdavai užmiršti, kai aš pradėdavau atsiminti. Tu visada grąžindavai mane į Žemę, kai aš pakildavau per aukštai. Tu įtikindavai, kad aš labai idealistinis, kad Dangus – tik svajonės, kad už kosminės laisvės orgijas seks sąskaita, skolos ir atlygis. Ir kol aš tau tikėjau, sąskaita ateidavo visada, kaip tik laiku. Tu priversdavai tikėti, kad aš turiu dirbti, kad gyventi ir kad negerai mėgautis gyvenimu, kai kiti kenčia. Tu priversdavai tikėti, kad aš bejėgis išgydyti pasaulio ligą ir kad neteisinga galvoti, kad aš galiu išgydyti ligą ir pakilti virš mirties. Tuo pat metu, tu primindavai, kad aš darau nepakankamai planetos išgelbėjimui.

Kalte, dabar aš suprantu pačią didžiausią klastą, ko tu mane mokei: kai pasibaigs žemiškos kančios, manęs laukia mirties smarvė. Ir tu beveik įtikinai mane tuo, kad pakylėjimas neįmanomas ir kad aš visam laikui įstrigau persikūnijimų rate.

Kai aš buvau bejėgis kūdikis, tu remdavaisi pasauliniais autoritetais, kad slopinti mano valią ir ardyti natūralius nustebimo ir smalsumo jausmus. Aš praleidau daug gyvenimų, bandydamas grįžti į gyvenimo įsčias, nesuprasdamas, kad fizinis gimimas – tik mano kaip sielos pasireiškimas iš Kūrinijos Motinos. Tu netgi tvirtinai, kad Motiniškas Dieviškumo aspektas – mano vaizduotės vaisius, vyriškoje Visatoje. Mano siela ilgai bandė grįžti į Kūrinijos įsčias, bet dabar aš žinau, kad Kūrinijos įsčios yra manyje.

O Kalte, dabar aš tave matau tokią, kokia esi – tuščiu, šaltu, beaistriu Dievu, besišlaistantčiu tuštumoje ieškant nieko neįtariančios gyvybės, kad prikimšti ją savo parazitinėmis "tiesomis”. Ir nors man sunku ištarti šį žodį, aš nepykstu ant tavęs, kadangi žinau, kad tave perpildo pyktis. Kadangi, matau tave tokią kakia esi, aš nenoriu daugiau gauti tavo nevaisingų pasiūlymų. Todėl aš leidžiu tau išeiti. Sąmonėje aš matau, kaip tu negyvai priplauki prie mano esybės krašto ir išeini į neišreikštos Visatos tuštumą.

Taip Kalte, mūsų tarpusavio santykiai užbaigti. Dabar, kai aš matau tavo žaidimą, aš daugiau nevaidinsiu roles kurias tu parašei man. Dabar aš kviečiu susitikti su tavimi mano brolius ir seseris. Jie pamatys, kaip matau tai aš, kad iš tikro tu niekas – nuogas karalius, be materijos ir be meilės. Mano kosminė šeima mato, kaip tu suplėšai savo paskutinę kortą – kentėjimo Žemėje kortą, Armakedono kortą. Mes matome tavo blefą. Mes matėme tavo paskutinę kortą ir neapsigavome. Ir nors mes girdime bambėjimą ir dantų griežimą tikinčių tavimi, laukiančių paskutinės mirties, mes daugiau nebijome. Mes paliekame tamsos pasaulį. Tai mūsų pradžia ir tavo pabaiga.

Taigi, aš grįžtu prie savo užduoties - pareikalauti savo dalis, kurias tu slėpei nuo šviesos ir užrakindavai nuo saldaus laisvės jausmo. Aš jaučiu savo begalybę ir jaučiu nekaltumą, kurie, nors ir ilgai buvo užrakinti, nebuvo ir niekada negalėjo būti sunaikinti.

Ateinantys metai, laisvi nuo tavo būvimo, bus apšviesti Dangaus Valdovų ir tie, kurie eina laisvės keliu, daugiau nebus mokesčių rinkėjų užstatais. Aukščiau tavo sukurto pragaro, girdisi senovės melodijų garsai, amžinai naujos ir dainuojančios apie neįsivaizduojamą meilę. Kiekviena melodija spindi išbaigtumu. Ir kol aš ir mano kosminė šeima išlygina kūną, emocijas, protą, širdį ir sielą su Vieniu, muzika nusileidžia į mūsų Vienio būtybę, o praeiti kritimai išeina niekur, iš kur ir atėjo. Nežinomybės baimė virsta į jaudulį ir entuziazmą, kai mes kartu keliaujame už ribų. Viso gero Kalte...

Buvęs tavo,

Selas.