Emocinis kūnas – antras suvokimo lygis. Šis lygis susijęs su emocinio kūno pagrindinėmis problemomis: norais, valia, jėga ir seksualumu.

Emocijos – tiltas tarp proto ir kūno. Jos jaučiamos abiejų, bet kontroliuojamos arba proto, arba tiesiogiai sielos. Iš visų būtybės lygių, emocinis kūnas – labiausiai neteisingai suprantamas. Tai bandytojas, tiriantis gyvenimą. Visos fizinės ligos, 90%  kyla iš emocinio kūno.

Iš tikro, emocijos yra nei pozityvios, nei negatyvios. Visa gyvenimo patirtis neutrali. Būtent protas vertina patirtį kaip pozityvią ir negatyvią. Kiekviena emocija – paprasčiausiai energija judesyje. Emocijos – skirtingo intensyvumo energetinė patirtis. Jei kūne jos jaučiamos nekomfortiškai, tai ženklas, esančio kažkur nesusibalansavimo. Vietoje to, kad teisti nekomfortišką pojūtį, jūs jį ištirkite, jis visada turi savyje išgydomą pranešimą.

Pas visus mus būna pakilimai ir kritimai. Tai sąžininga, netgi žmonėms, pretenduojantiems į tai, kas  vadinama, visada būti palaimos būsenoje. Paprasčiausiai, jų pakylimai ir kritimai išreikšti ne taip ryškiai. Emociniai svyravimai tampa problema, kai dominuoja virš sąmonės. Tai reiškia, kad žmogus įstrigo emociniame kūne ir nesugeba susibalansuoti su kitais būtybės lygiais.

Atrodo kai kurie žmonės pastoviai yra depresijos, pykčio, nepasitenkinimo, kaltės ar jaudulio būsenoje. Daugumas metodų, kurie moko atsikratimo nuo tokių pojūčių, neprasiskverbia į tos problemos esmę. Tai vyksta todėl, kad mes nematome pilno vyksmo paveikslo.

Iš esmės, negatyvios emocijos – tai reakcija, į kažką mūsų sąmonėje. Tai gali pasileisti įvykiu mūsų gyvenime, arba išėjimu į paviršių iš programavimo sluoksnio, ar apribojimų pasąmoniniame prote. Jei mes, į kažką tai reaguojame nekomfortinėmis emocijomis, paprastai tai vyksta todėl, kad pas mus yra vidinis programavimas ar įsitikinimai, neharmoningi su esama situacija.

Jausdami negatyvą mes galime išreikšti jausmus ar juos slopinti. Jeigu mes išreiškiame negatyvą, paprastai jis apnuogina slopinamos medžiagos sluoksnius, esančius tiesiai po juo ir suteikia supratimo ir išgydymo kažko, iš mūsų praeities, galimybę. Jei mes slopiname negatyvą, jis pridedamas prie egzistuojančių programavimo sluoksnių pasąmonėje, arba sudaro naują sluoksnį virš jų, jau egzistuojančių sąmonėje.

Emocijas galima jausti, bet neišreikšti, jei jų išreiškimą mes laikome netinkamu. Tai išlaiko jas suvokime ir jos neprisideda prie pasąmonės sluoksnių. Bet jos neišsilaisvina iki tol, kol neranda išėjimo pasireiškimui.

Slopinimas vyksta tada, kai jausmas teisiamas kaip nenorėjimas. Jei mes išstumiame emocijas į pasąmonę, jos tampa suvokimu ir atrodo, kad mums pavyksta išvengti diskomforto. Tačiau reali kaina, kurią už tai mes sumokame, didžiulė. Slopinimo metu dalis sąmonės, gaunanti slopinamas emocijas, tampa nebetinkama kažkam tai kitam. Dabar jos pastovus darbas – išlaikyti jausmus iki tol, kol jie neišeis į paviršių ir nebus išlaisvinti.

Emocijų integracijos raktas (emocinio kūno išlyginimas su likusia "aš’ dalimi, kad ji dirbtu harmonijoje) – visada mylėti ir priimti savo emocijas, rasti atitinkamas priemones jų išreiškimui. Griežtų moralinių taisyklių ir sąlygotumų visuomenėje, tai nelengva. Paprastai, geriau rizikuoti išsireiškimu nevietoje, nei persipildyti jausmais.

Emocijų slopinimas kūne sukuria energetines blokuotes. Gyvybinės jėgos energija negali judėti į tas kūno sritis, kur užstringa emocijos. Organai, esantys tose srityse, palaipsniui pradeda funkcionuoti neteisingai ir nusilpsta. Senėjimas ir daugumas chroniškų ligų – visada emocinio kūno problemų rezultatas.

Aptikta, kad emocinė energija saugoma ląstelėse, įtakojančiose DNR struktūrą ir kūno cheminę sudėtį. Išlaisvinti emocijas iš ląstelių galima psichoterapijos, rebefingo, meditacijos ir kitų treniruočių pagalba.

Nė vienas išgijimas nebus pastovus iki tol, kol neleisite laisvai reikštis emocijoms. Tačiau paprasčiausias išreiškimas neintegruoja emocijų. Turi būti priėmimas ir supratimas jų.

Išvalyti pasąmone nuo griaunančių programų galima įvairių psichologinių procesų ir emocijų išreiškimo būdų pagalba. Paprastai tai reikalauja nemažo laiko tarpo ir didžiulio asmeninio išsivalymo siekio.

Jei prislopintos medžiagos sluoksniai sėkmingai integruoti, į tuos pasąmonės sluoksnius, kurie anksčiau buvo užimti negatyviomis emocijomis, galima užprogramuoti pozityvias automatines reakcijas. 

Noras.

Egzistuoja plačiai išplitęs religinis įsitikinimas, kad nuo norų reikia atsikratyti. Taip, norų nebūvimo būsena egzistuoja, ji veda prie proto ramybės, žymiai aukštesnio suvokimo. Tai ekstazės būsena, bet jos negalima sukelti priverstinai, bandant pakilti aukščiau už norus. Laikyti norų būvimą mažiau norimu, nei norų nebūvimą, reiškia papulti į labai skausmingus spąstus. Kaip ir viską, astrališka gyvenime, norus reikia mylėti ir priimti taip, kad su jais galima būtų mokytis. Norai nėra blogai. Jie – būtina evoliucijos dalis. Kai norai slopinami, jie virsta aistra, kas yra griaunama. Beveik visos aistros – tai norų slopinimas. Paprastai aistra – tik kaukė, slepianti realų norą, kaip ir su aistra saldumynams, už kurios slepiasi meilės noras.

Į norus galima žiūrėti kaip į būdus, kuriais naudojasi valia, kad paprašyti to, ko ji nori. Iki tol, kol jūs netapote aukšto išsivystymo, išreikšti kažką tai egzistavime labai sunku, jei pradžioje pas jus neatsirado noras. Valia naudojasi noru, kad pažadinti mus veiksmui, jeigu noras pakankamai stiprus, veiksmas labiau skubotas. Jei visi būtybės lygiai pakankamai subalansuoti, norai normalūs ir sveiki. Norai tampa griaunančiais tik tada, kai mes išeiname iš išsilyginimo. Destruktyviniai norai visada rodo į tai, kad mes nepriimame kažkurios savojo "aš” dalies. 

Pavyzdžiu, savižudybė – daugiasluoksnė liga, įskaitant valią, protą ir kūną. Jei noras slopinamas, valia nepatenkinta, kadangi protas ignoruoja valios bendravimo būdus. Palaipsniui žmogus pasiduoda ir praranda valią gyventi. Jei viskas vyksta sąmoningai, žmogus gali bandyti nusižudyti. Jei viskas vyksta pasąmonėje, žmogus papuola į fatalų nelaimingą atsitikimą arba "sudaro” kontraktą mirtinai ligai.

Iš esmės, norai slopinami dėl visuomenės sąlygotumo ar tėvų autoriteto. Pavyzdžiui, jei jums visada norėjosi būti dailininku, o tėvai sakė, kad tuo jūs negalėsite užsidirbti pakankamai pragyvenimui, tampate gydytoju, galite prarasti gyvenimo valią, atmesdami savo meninius norus.

Valia

Valia kai kuriose knygose apibūdinama kaip moteriškas ar magnetinis Kūrinijos polius, o dvasia kaip vyriškas ar elektrinis Kūrinijos polius. Kažkokia tai prasme dvasia įdvasina, valia jaučia. Dvasia ateina per protą – valia per emocijas. Dvasia mato Kūriniją, valia ją jaučia. Dvasia kuria, valia suvokia.

Sveikame žmoguje dvasia ir valia turi būti subalansuoti. Tačiau, patriarchalinis pasaulis, kuriame mes gyvename, ignoruoja valią ir tai išsilieja emocinėmis problemomis. Jei dvasia siekia judėti greičiau, valiai būdinga judėti lėčiau. To rezultatas, daugumas žmonių nekantrūs, bando priversi valią veikti pagal dvasios idealus.

Jėga

Valia ima dvasios idėjas ir naudojasi emocijomis, norais, kad pabudinti veiksmui, būtino idėjos pasireiškimui pasaulyje. Daugumas žmonių jaučia savo bejėgiškumą pakeisti pasaulį mylimu reikšmingu būdu. Bejėgiškumo jausmas atsiranda valios slopinimo ir ignoravimo pasekoje. Mus mokė, turėti jėgą – blogai. Tokio tikėjimo reikalauja visos pasaulinės religijos. Mes žiūrime į stiprias figūras politinėje arenoje ir matome, kaip jie piktnaudžiauja savo jėga. Todėl, mes pradedame galvoti apie jėgą, kaip apie kažkokį blogį.

Pati jėga yra neutrali. Ji – paprasčiausia energijos aktyvacija ar potencialas, stovintis už kūrybinio poreikio. Jei valiai neleidžiama save išreikšti, už idėjų stovės labai mažai energijos. Jei jūs skaitote valią kažkuo blogu ar neteisingu, jūs paimate gyvybinę jėgą iš emocinio kūno ir pas jus daugiau nėra energijos savo norų pasireiškimui.

Neteisingas jėgos panaudojimas išauga iš sekančių įsitikinimų: kad gauti tai, ko mums reikia, mes turime daryti spaudimą kitiems. Toks įsitikinimas atsiranda dėl to, kad mes nepatenkinome vaikystės norų, arba mus gėdijo ir priversdavo tikėti, kad mūsų norai neteisingi.

Seksualumas

Seksualinė energija – pati galingiausia energija emociniame kūne. Didžiąją žmonijos istorijos dalį, ji buvo labiausiai slopinama iš visų energijų, dėl esamos jos jėgos. Seksualinius pojūčius reikia mylėti ir priimti, nežiūrint į tai, ką apie juos galvoja visuomenė. Kaip jūs žinote, netinkami seksualiniai pasireiškimai įvyksta seksualinių norų slopinimo pasekoje. Jei seksualiniai pojūčiai priimami, jie su laiku išsivysto į viso kūno patirtį, vietoje to, kad likti tik genetaliniais pojūčiais. Kai seksualinė energija kyla kūnu aukštyn, vietoje to, kad nusileisti į genetalijas, atsiranda absoliučiai kitas pojūtis. Tai vadinama Tantra joga arba Kundalini joga, priklausomai nuo naudojamos technikos. Kundalini – tai Motinos Žemės moteriška energija, kylanti stuburu susijungimui su dvasia.

Jausmo emocijos

Tarp emocijų ir jausmų yra skirtumas. Žodis "jausmas” naudojamas aprašyti fizinius kūno pojūčius, intuityvius prabudimus ir kitus įspūdžius. Emocijos – konkretūs energetiniai paternai emociniame kūne. Iš tikro, tarp proto, emocijų ir kūno nėra skirstymo.

Emocijos būna pirminės ir antrinės. Antrinės emocijos – pirminių emocijų kombinacijos. Be to, egzistuoja skirtingi emocijų laipsniai. Pas vieną ir tą pačią emociją yra aukštai pasislinkę lygiai ir lygiai, esantys atmesti ar prislopinti. Pavyzdžiui, pyktis pirminė emocija, turi labai stiprią formą – neapykantą ir dalinai prislopintą formą – nepasitenkinimą.

Nors kaltė - tai jausmas, nėra emocija. Tai būtybės, sudarančios gėdos ir baimės emocijas, būsena.

Ego

Trečiasis sąmonės lygis – intelektualinis, loginis, racionalus protas. Tai ego, "aš” prasmė, asmenybė, žemiškas atvaizdas to, kuo jūs galvojate, kuo esate. Tai "aš”, teisiantis mintis ir jausmus, tikintis, kad yra būtybė, atskirta nuo visos likusios Kūrinijos.

Daugelyje populiarių dvasinių mokymų, ego pašalinimas, siūlomas kaip "aš” išlaisvinimo būdas. Pagal mane tai klaida, kadangi ego būtinas tam, kad funkcionuoti pasaulyje ir skirti skirtingus lygius, išmatavimus, erdves ir laiką.

Pas kiekvieną žmogų yra du "aš”: ego – "klaidingas” arba "įsivaizduojamas” "aš” ir  siela – aukščiausias arba tikrasis "AŠ”. Tam kad atskirti, apie ką kalbama tekste, skirtingai pažymėjau, mažomis raidėmis ego "aš” ir didelėmis sielos "AŠ”

Ego funkcionuoja linijiniame laike ir naudojasi pasirinktinio suvokimo procesu. Tai reiškia: siekia fokusuoti suvokimą į vieną dalyką laike, nuosekliu būdu. Tai sukuria savo versiją laiko, kurį aš vadinsiu psichologiniu laiku. Toks laiko suvokimas įsijungia į žaidimą kas kartą, kai jūs įsivaizduojate laiko intervalą tarp praeities ir ateities. Kaip jūs žinote, psichologinis laikas kintantis. Jeigu jūs kažkuo tai užsiėmęs, laikas bėga labai greitai, jei liūdite, atrodo kad minutė tęsiasi amžinybę.

Aukščiausiasis AŠ (siela) funkcionuoja akimirksnio laike. Tai suvokia daugelį lygių ir išmatavimų vienu metu ir yra sąmonės būsenoje, be pasirinkimo. Vienintelis aukščiausiajam AŠ egzistuojantis laikas – tai laikas DABAR. Kai prasidės ateitis ,Tai dar vis bus laikas DABAR. Aukščiausias protas – tai tiltas, tarp aukščiausiojo AŠ ir žemutinio aš.

Atsiskyrimas ir baimė

Tai dažniausiai suvokiama, kaip atsiskyrimas nuo Dievo. Ką mes turime omenyje, sakydami atsiskyrimas nuo Dievo? Jeigu Dievas – tai viskas, kas yra, tada neginčytinai, negalima būti atskirtam nuo visko, kas yra. Viskas Kūrinijoje yra Vienio dalimi. Tačiau, galima tikėti, kad išorinis pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo jūsų sugebėjimo, būti jo dalimi. Nors šiuolaikinė fizika įrodė, kad stebėtojas veikia į stebimą, daugelis žmonių pragyvena savo gyvenimus, tarsi žmonės – paprasčiausi varžteliai, gigantiškoje mašinoje ir visiškai nedaro poveikio pačiai mašinai, o jei ir veikia, tai labai mažai.

Tikėjimas tuo, kad mes – nežymi kosmoso dalis, pritraukia prie mūsų tą patirtį. Mes jaučiame savo bejėgiškumą, pakeisti savo gyvenimo įvykius ir aplinkybes, kaltiname save už nelaimes ir taip vadinamus "atsitiktinumus”.

Tikėjimas į atsiskyrimą – baimės priežastis. Mes bijome, todėl kad tikime: kažkas išorinis gali pakenkti, sužeisti, sukelti skausmą ir kančias. Be atsiskyrimo nuo pasaulio pojūčio, mes jaučiame atsiskyrimą nuo savo tikrojo AŠ. Mums neapsakomai sunku, įsiklausyti vidinio vadovavimo. Mes pralaimime, bandydami atskirti ego vadovavimą nuo sielos, kiekvienas iš kurių pastoviai mums sako, fizinių ir emocinių kūnų pagalba. To pasekoje, mes prarandame sugebėjimą daryti tai, kas yra geriausia mūsų interesams. Todėl, mes bijome to, kas mūsų viduje.

Baimė – tai emocija ir emocionali būsena. Baimės energija vienu metu egzistuoja visuose keturiuose būtybės lygiuose. Neginčytina, baimė – iliuzija, bet tos iliuzijos prigimtis tokia, kad kuo daugiau mes ja tikime, tuo stipresnė ji tampa. 

Kaip ir bet kurioje asmeninio augimo technikoje, kuo giliau jūs įeinate į pasąmonę, tuo stipresni išgijimo efektai. Tai rodo, kad jus pradėjote problemos sprendimą nuo pagrindų. Jūs nenužudote medžio (baimės) nupjaudami šakas. Reikia pašalinti šaknis. Kuo arčiau jūs priartėjate prie šaknų, tuo sunkiau medžiui išaugti vėl. 

Prieš tai, kol jums pavyks atsikratyti baimės, jums reikia pamatyti jos emocinį aspektą ir išstudijuoti jo pranešimą. Baimė – nebūtinai bloga, ta apmokanti įranga naudinga iki tol, kol jūs gaunate pranešimus. Kai baimės daugiau nereikia, ją reikia išlaisvinti su meile, suvokiant jos iliuzinę prigimtį.

Kaip baimės šaltinyje pašalinti jos šaknis? Akivaizdu, tai negalima atlikti, bandant ją apgauti, arba su racionalaus proto pagalba. Iš tikro, bet kuris bandymas išeiti už baimės ribų taps nesėkmingas, jai į tas pastangas kokiu tai būdu bus įtrauktas ego. Kadangi, baimė – ego produktas, kad baimę integruoti, reikia išeiti iš ego. 

Kad pašalinti baimę, reikalingas aiškumas ir ramumas. Iki tol, kol yra baimė, aiškumo negali būti. Tai yra todėl, kad baimė pagimdo mintį, o mintis sudaro dar daugiau baimės. Taigi, kas atsiranda anksčiau ir nuo ko pradėti? Atsakymas toks: abu atsirado vienu metu, kai buvo sukurtas ego. Todėl pradėti reikės būtent nuo ego. Ego yra proto dalis, interpretuojanti, atitinkamai atsiskyrimo modelio, gyvenimišką patirtį. Toks modelis ego viduje paleidžia įvykius, kurie įamžina atsiskyrimą.

Pojūčiai sudaro atmintį. Atmintis sukuria mintį. Mintis sudaro baimę. Baimė sukuria prisirišimą. Prisirišimas sukuria skausmą. Pradžioje mes galime neigti ar slopinti skausmą, bet anksčiau ar vėliau jis su jėga išsiverš į paviršių, sukurdamas nemalonias gyvenimo patirtis. Nemaloni gyvenimo patirtis kaupiasi atmintyje ir baimės ratas pradeda sekantį ciklą. 

Kad nutraukti tas grandines, reikia išeiti iš baimės rato ir pažiūrėti į jį iš žymiai aukštesnės perspektyvos. Lengviausia ir tiesiogiai tai galima atlikti etape "mintis sukuria baimę” . Kai jūs į ką nors žiūrite su pilnu suvokimu, minties nėra, yra tik pilnas dėmesys. Daugelyje knygų aptariamas proto apraminimo  procesas, skiriant daug dėmesio sąmonės judėjimui. Meditacinis, dėmesingas protas sustabdo mintį. Kai nėra minties, nėra ir baimės, kadangi ratas pertrauktas.

Akivaizdu, pieš pasiekiant tokią būseną, jums teks pažiūrėti baimei tiesiai į akis. Kas įvyksta, kad baimei jūs skiriate visą dėmesį? Panagrinėsime žemiau.

Įrodymas, kad baimė yra iliuzija.

Tiesa – tai kas yra iš tikro bet kuriuo momentu. Iliuzija – tai, kas atrodo, bet iš tikro neegzistuoja, bet kuriuo momentu. Baimė – tai išsisukimas, noras pabėgti arba pasipriešinimas tam, kas yra iš tikro.

Jei duotuoju momentu jūs žiūrite į kažką tai su visa vienybe ir tai egzistuoja, tai, pagal apibrėžimą, tiesa. Jei tai dingsta, ar iš tikro to nėra, - iliuzija. Jei jūs žiūrite į baimę su visa savo vienybe, tuo momentu jūs daugiau neišsisukinėjate ir nebėgate nuo tiesioginio žvilgsnio į tai, kas vyksta. Tada, pagal apibrėžimą, baimės nėra. Taigi, baimė – iliuzija, iš tikro neegzistuojanti. 

Vienintelis būdas išsklaidyti baimės iliuziją – nustoti išsisukinėti, priešintis ar bijoti pažiūrėti į tai, kas realiai yra jūsų sąmonėje ir pasaulyje kiekvienu momentu. Tai reiškia būti sąmoningo suvokimo būsenoje, žymiai aukštesnio proto, aiškaus proto.

Baimės išsklaidymas galimas mentaliniame lygyje, bet baimė taip pat egzistuoja kaip emocija. O emocijas reikia priimti ir pamilti, prieš tai, kai galima bus jas integruoti.

Teisimas

Teisimas – ego veikla, kai jam leidžiama imti viršų virš sąmonės. Teisimas visada bazuojasi praeities patirtimi. Teisimo problema – įamžina atsiskyrimą.

Tas, kas teisia, atsiskiria nuo to, ką teisia kaip blogą, neteisingą, netinkama. Teisimo emocijos paprastai nepripažįstamos ir slopinamos, sukuriant daug problemų. Teisiančios "aš” dalys – pagrindinė asmeninio augimo užstrigimo priežastis. Kada mes teisiame, mes uždarome protus nuo to, ką teisiame, į tuos dalykus pažiūrėti iš naujo. Kad nutraukti baimės ir kitų ego spąstų ratą, reikalingas naujas įvertinimas. Negalima atsiverti naujam, kai protai aptemdyti senu teisimu. Teisimas tampriai surištas su kalte. 

Neigimas

 Kitas įprastas atsiskyrimo aspektas – neigimas. Neigimas – mechanizmas, išlaikantis atsiskyrimą. Jei jūs nuteisėte kažką (patį save) kaip netinkantį ir jaučiate savo kaltę, paprastai, iškilęs diskomfortas yra neigiamas. Mes išstumiame diskomforto jautimą į pasąmoninį protą, kur jis pūva, o mes džiaugiamės, kad viskas gerai.

Kaip ir su baime, geriausias būdas išeiti iš neigimo – eiti į žymiai gilesnius lygius, pažiūrėti savo neigimo struktūrą ir pamatyti, kaip giluminiai sluoksniai sukuria paviršutinius. Šis procesas nereikalauja ilgų psichoterapinės analizės metų, o tik nuoširdaus noro susitikti akis į akį su kiekvienu aspektu. Ir žinoma, su meile.

Atsisakymas žiūrėti į vidinę ir išorinę realybę, atskiria nuo realybės ir atima galimybę konstruktyviai spęsti problemas.

Ego reguliavimas

Sveikas ego nuolankiai tarnauja aukščiausiajam AŠ arba sielai. Nuo jų jis gauna instrukcijas ir jas vykdo fiziniame pasaulyje. Normalioje būsenoje, ego neužstringa svarstymuose ir teisimuose. Svarstymai ir teisimai atsiranda tik tada, kai ego kontroliuoja, o ne paklūsta sielai.

Išplečiant suvokimą, kad įjungti žymiai aukštesnius "aš” išmatavimus, jus pamatote ego savo tikroje perspektyvoje. Ego – mechanizmas, skirtas reaguoti trimačiame pasaulyje. Kadangi ego – individualaus "aš” prasmė, tai paliktas pats sau, jis viską matys kaip atsiskyrimą. Taigi, jeigu jūs suvokiate save tik kaip ego, tai tada jūs tikėsite ir tuo, kad esate atskirtas visos likusios Kūrinijos. Savęs suvokimas, su tikrąja savo esme (siela), tada jūs daugiau savęs nematysite kaip atskirto nuo visų kitų, nuo gyvenimo, o ego puikiai tarnaus keliaujant gyvenimu.

Ego padeda atskirti asmenines erdvės ribas nuo kitų erdvės. Tie, kurie nenustato asmeninių ribų, dažnai kažka priima iš kitų žmonių ir supančios aplinkos. Jų auros tampa "purvinos” ir netvarkingos, jiems labai sunku galvoti patiems. Tokie žmonės siekia priimti masinio proto minties formas. Daugumas masinio proto minčių nukreipta į išgyvenimą, saugumo paiešką, konkurenciją, gobšumą, aistrą, baimę ir apsaugą.

Sveikas ego atskirs save nuo tokių nepageidaujamų savybių. Jūs negalėsite efektyviai padėti kitiems, jei patys įklimpsite į tai, į ką įklimpę kiti. Pretenduodami į savo asmeninę erdvę, jūs kviečiate savo Aukščiausiąjį AŠ arba sielą, kad jie jus apgintų, nuo neharmoningų rasinio proto energijų. Tada sielos išmintis leis jums nuspręsti kuri rasinio proto informacija jums naudinga, o kuri ne.

Jeigu ego, arba racionalus protas nėra pusiausvyroje, jis tampa daugumos šiuolaikinio pasaulio problemų priežastimi. Teisiant ir neigiant emocijas, ego dažnai tampa "aš” slopinimo dalimi. Taip pat, tai yra "aš”, programuojančio pasąmoninį protą dalis. Ego – nėra pasąmoninio proto sinonimas, kadangi sąmoningas protas apima viską, ką jūs suvokiate, o jūs ne visada suvokiate ego.

Pats geriausias būdas suprasti, kuo užsiima jūsų ego – suvokti jūsų programavimą, apribojimus ir tikėjimų sistemą.

Programavimas

Jeigu jūs norite, kad kompiuteris vykdytu užduotis, būtina jam parašyti programą. Tas pats sąžininga ir žmogiškajam biokompiuteriui. Į smegenis informacija patenka pojūčių pagalba ir saugojama atmintyje. Visa gyvenimiška patirtis, įvykiai, mintys, jausmai ir vaizdiniai įrašomi atmintyje. Jei informacija patenka atsitiktinai, atsiranda chaosas. Tačiau jei informacija pateikiama tvarkingai, ji tampa programa. Mus pastoviai bombarduoja informacija. Pirmas jausminis įspūdis, kurį mes gavome gyvenime, atsiranda gimimo momentu.

Programos saugomos fiziniame kūne. Pavyzdžiui, kai jūs gimėte, gal būt pajutote nekomfortišką jausmą pilve, vadinamu alkiu. Kai motina davė pieno, tas jausmas pasikeitė kažkuo maloniu. Pas jus atsirado programa, kad fizinio skausmo pavertimas į malonumą vyksta maisto pagalba.

Programa – tai kristalizuotas tikėjimų rinkinys, kurį valdo "aš” su tikslu paleisti atitinkamas reakcijas atsakant į gyvenimiškas situacijas. Pavyzdžiui, jei kas nors jums prisistato, pas jus yra programa, kuri sufleruoja : kad jums reikia ištiesti dešinę ranką ir paspausti ranką to, kas prisistato. Neginčytinai, vienos programos naudingesnės nei kitos. 

Kaip atpažinti programas? Mes žinome, kad dauguma programų subtilios ir sudėtingos. Dažnai skirtinguose sąmonės lygiuose mes paleidžiame kelias programas iš karto vienu metu. Žymiai gilesnė programa gali valdyti programą, esančia arčiau paviršiaus. Jei mes pastebėsime programą, kuri mums nebetarnauja, mes norėsime ją pakeisti. Jei nenorima programa palaidota po storu paviršutinių programų sluoksniu, mums reiks daug ką ištirti savyje ir ją aptikti. Paviršiniais programas lengviau pakeisti nei fundamentalias.

Pats geriausias būdas atpažinti programas – pažiūrėti į veidrodį, kuris vadinasi "jūsų gyvenimas”. Jūsų gyvenimo patirtis – tai visų jūsų programų suma. Jei jūsų gyvenimas vyksta 80% vadinasi 80% naudingų programų jūs turite. Neveikiančios jūsų gyvenimo sritys parodo, kur randasi neveikiančios, negatyvios jūsų programos ir kokios jos.

Apribojimai

Apribojimai – tai supanti aplinka ir gyvenimiška patirtis, kuriuos jūs sukūrėte, savo programų pagalba. Nuo kūdikio iki mažo vaiko augimo periode, mes įgyjame daug programų ir dėl daugelio priežasčių. Jei tėvas mus mušė, kai mūsų poelgis neatitiko jo principų, tai sudarė diskomforto jausmą. Taip mes suformavome atitinkamą idėją apie savo poelgį, tai yra programą.

Tie, kas vaikystėje mums buvo patys artimiausi, tapo mūsų apribojimų šaltiniais. Jų patirties, idėjų ir apribojimų visuma, surinkti jų gyvenimo eigoje, apsprendė, kokia informacija mums buvo įdiegta, kai mes buvome vaikai.

Svarbiausia, kad jūs matote įsišaknijusio apribojimo prigimtį, suprastumėte to pagrindu suformuotą programą ir tai, ką ji priverčia jus jausti. Atsiminkite; gyvenimišką patirtį jūs kuriate iš tikėjimų ir programų. Iš esmės, jūsų programos ima  neutralius įvykius ir jų pagrindu sudaro emocines reakcijas.

Jūs galite pakeiti programavimą, bet negalite pakeisti apribojimus. Tačiau, jūs galite suprasti apribojimus ir nustoti būti jų vergais. Vietoje to, kad jausti save kaip auką, mes galime išmokti suprasti, kaip tas apribojimas suformavo mūsų dabartinias reakcijas ir atsakus.

Neginčytina, tai nelengva, reikalauja kantrybės ir pasišventimo. Mus taip ilgai mokė slopinti ir neigti jausmus, kad daugelis programų palaidota po šimtais apribojimų. Ir kiekvieno apribojimo sluoksnio atvėrimui reikia laiko.

Pasikeitimai

Tikras saugumas ateina iš "aš” vidaus. "Aš” turi sugebėjimą augti ir keistis harmonijoje su aplinka, sugebėjimu reikiamai reaguoti į bet kurią situaciją. Ieškoti saugumo ne savajame "aš” – vadinasi atiduoti savo jėgas kažkam tai kitam ir žinoma prarasti savo saugumą.

Jokie pinigai, valdžia ir jėga nepadės užtikrinti tikro saugumo. Ir kol mes to nesuvokiame, mes toliau naikinsime aplinką ir patys save. Mums reikėtų pakeisti programavimą, kuris tvirtina, kad saugumas ir laimė ateina iš kažkur tai išorėje. Mums reikėtų suabejoti tikėjimu tuo, kad geras darbas, geri tarpusavio santykiai ar geri namai yra mūsų problemų išsprendimas. Mums reikėtų pakeisti pasaulio suvokimą. Turi pasikeisti ir mūsų tarpusavio santykiai. Kaip mes galime išgydyti visą planetą, kai negalime sugyventi su artimais žmonėmis?

Kad pajusti laisvę, reikia įvykdyti revoliuciją savo mąstyme. Tikroji laisvė – tai būtybės, daugiau nesurištos mentaliniais paternais, būsena. Kada mes išsilaisviname nuo programavimo (kaip darbo), kuris daugiau nenaudingas, prasideda tikrasis mokymasis. Mes tampame pačio savęs šeimininkais. Protas mūsų daugiau nekontroliuoja, mes juo naudojamės tik kaip subtiliai sureguliuotu instrumentu suvokimui.

Mes sužinome, kaip iš atminties atsiranda mintis, kaip susidaro baimė ir išgyventi kiekvieną naują momentą su šviežia reakcija į situaciją. Tada mes laisvi ištirti nežinomą, performuodami senąjį "aš”. Pasikeitimų baimė bazuojasi ant praeitų programavimų. Mums reiktų išmokti aktyviai suvokti kiekvieną momentą, o ne paprasčiausiai veikti, užsėdusių atmintyje apribojimų pagrindu. Atmintis prieinama kaip instrumentas, kada mums jos reikia. Ji visada čia visu savo pilnumu. Bet ji negali dominuoti virš sąmonės, jei reikia tiksliai suvokti.

Tikėjimų sistemos

Jei programa kartojama pakankamą kiekį kartų su vienodu rezultatu, ji tampa tikėjimo sistema. Tikėjimo sistema – tai tikėjimų rinkinys, besibazuojantis ant dažnai pasikartojančių programų. Tikėjimo sistemos primena kompiuterio programines įrangas. Viskas ką mes žinome apie save, iš esmės priklauso nuo atitinkamos tikėjimų sistemos. Mūsų sąmonė pripildyta skirtingomis tikėjimo sistemomis. Kai kurios iš jų paviršutinės ir atlieka minimalų poveikį musų gyvenime. Kaip jau sakiau, tikėjimai sukuria realybę, tai yra gyvenimo suvokimo būdą.

Egzistuoja tūkstančiai tikėjimų ir tikėjimo sistemų. Susikoncentruosime į pačias giliausias ir pačias pagrindines, kurios veikia beveik kiekvieną žmogų.

"Aš nieko nevertas” Tas tikėjimas bazuojasi kaltėje ir sudaro gėdos emociją. Nevertingumo tikėjimas ima šaknis nuo Kūrinijos pradžios. Istorija panašiai tokia: Kai Dievas sukūrė žmogų, Apdalino jį laisva valia. Žmogus neteisingai suprato laisvą valią ir jo veiksmai iškrito iš išsilyginimo su universaliais principais. Jis pajautė kaltę ir gėdą dėl savo elgesio ir nusprendė esantis nevertas Dieviškos meilės.

"Aš ne pakankamai geras(a)” Šis tikėjimas tampriai surištas su tikėjimu "aš nieko nevertas”. Jeigu tėvai arba kiti laukia iš jūsų kažko tai, besiremiančio jų tikėjimo sistemomis, o jūs nepateisinate vilčių, mes dažnai perimame šį tikėjimą. Bažnyčia buvo pagrindinis blogietis, įtvirtinęs nuodėmės įdėję ir tvirtinantis, kad mes nepateisiname vilčių. Pagrindinė tokio tikėjimo priežastis bazuojasi ant to, kad Dievas reikalauja tobulybės.

"Gyvenimas –tai nusivylimas” Iš tikro, tai dalis ciklo, vadinamo "laukimas/nusivylimas/cinizmas”. Mes visada kažko tai tikimės iš gyvenimo ir kada viskas įvyksta ne taip, kaip mes tikėjomės, mes tampame cinikais ir laukiame ateityje pralaimėjimų.

"Gyvenimas – tai kova” Daugumai mūsų protėvių išgyvenimas tapo sunkiu reikalu. Pagrindinių dėsnių nežinojimo pasekoje, baimė ir kitų suvaržymai, privertė daugumą atsisakyti nuo savo jėgos ir pradėjo tikėti, kad jie – bejėgiai pėstininkai gyvenimo šachmatų žaidime. Dabar, esant šiuolaikinėms technologijoms, galima užtikrinti fizinį išgyvenimą visiems. Paradoksas, bet tikėjimas tuo, kad gyvenimas – kova, pavojus musų išgyvenimui.

"Egzistuoja trūkumas”. Tikėjimas tuo skurdu ir trūkumu ima pradžią nuo Kūrinijos sukūrimo, kada mes "iškritome iš palaimos”. Neteisingai suprasdami laisvą valią, mes užmiršome kad Visata pilna beribės energijos. Mes pradėjome suvokti save kaip piktybinės Visatos aukos. Trūkumo tikėjimas kyla nuo bazinio tikėjimo, kad mes atskirti nuo Dievo, gerbūvio šaltinio ir kad vidinė ir išorinė realybės atskirtos viena nuo kitos. Pats paprasčiausias to tikėjimo pasireiškimas, tai gobšumas ir nesubalansuotas prekių ir paslaugų paskirstymas – veikla, kuri iš tikro sudaro trūkumą.

Į visa tai, kas išvardinta aukščiau, tiki tiek daug žmonių, kad tie tikėjimai laikomi tiesa. Labai pavojinga priimti ką nors, kaip tikrą tiesą. Labai dažnai tikėjimas gali būti tiesa viename išmatavime ir visai ne, kitame. Pavyzdžiui, gravitacija. Šis dėsnis pakankamai realus trimatėje Žemėje, bet kosmose jis beveik nevaidina jokio vaidmens. Žymiai aukštesniuose išmatavimuose, gravitacijos dėsnis pakeičiamas įvairiais žymiai galingesniais principais. Pavyzdžiui, levitacija nepažeidžia gravitacijos dėsnio, ji paprasčiausiai naudoja žymiai aukštesnius dėsnius, priešingus gravitacijai. Tol, kol kažkas netampa tiesa visuose išmatavimuose, tai neskaitoma absoliučia tiesa.

"Kūnas turi senėti ir mirti” . Tai būtų tiesa, jei entropijos dėsnis veiktų visoje Visatoje (kaip ir tvirtina kai kurie fizikai). Tačiau, yra kitas dėsnis, sintropijos arba atsistatymo principas, priešingas entropijai. Individai subalansavę irimą ir atsistatymą, gali palaikyti sveiką jauną kūną amžinai. 

"Dievas – tobula nesikeičianti meilė”. Žinoma, yra Dievo aspektas, kuris tobulas ir nesikeičia. Bet jeigu Dievas – tai visa, tai irgi turi augti, vystytis ir keistis. Jeigu mes sukurti pagal Jį, tai žmogaus sukūrimo momentu, pas Dievą turėjo būti visi žmoniški bruožai. Jis turėjo būti piktas, liūdnas, pilnas baimės, pavydo ir kartais klysdavo. Tas faktas, kad Jis mus sukūrė, nebūtinai reiškia kad jo evoliucija baigta.

"Kad pasiekti dangų, reikia palikti kūną”. Apribojimai atsiranda ne dėl to, kad pas mus yra kūnas. Tai atsiranda todėl, kad neigiamas beribis būtybės aspektas. Užmiršę savąjį Aukščiausiąjį AŠ, jūs užmiršote apie savo beribį aspektą. Tas aspektas gali performuoti kūną į šviesos nešėją, daugiau nesurištą trimačiais principais.

"Aš Dievas” Ir taip ir ne. Jūs - Dievo dalis, galite sujungti savo sąmone su Dievu. Bet jūs ir individuali siela, teisėtas dievas, turintis galimybę išsivystyti iki tokios būsenos, kada galėsite sukurti ištisas Visatas. Tiksliau būtų: "Aš – Dievo vaikas”.

"Skausmas neišvengiamas”. Skausmas – tai pasipriešinimas gyvybiškai jėgai. Taip pat, tai puiki mokymo priemonė. Jei skausmas priimamas pilnai ir nėra pasipriešinimo, skausmas persiformuoja. Būti kankiniu – nereiškia priimti skausmą. Kankinimasis – tai tikėjimas į aukas, tai yra, jeigu jūs jaučiate pakankamai skausmo, Dievas jus kaip nors apdovanos. Iš tikro, Dievas nereikalauja skausmo ir aukos. Jeigu jūs visas savojo "aš” dalis priimate ir mylite, skausmo nebus.

"Aš negaliu visą laiką būti laimingas”. Nėra gerai reikalauti pastovios laimės. Reikia priimti tai, ką jaučiate, nepriklausomai nuo to, koks tai jausmas. Bet tai nereiškia, kad būti laimingu visą laiką neįmanoma. Tikėjimas tuo, kad gyvenime turi būti pakilimai ir kritimai, atsiranda iš kaltės jausmo. Kaltė sako: jūs nenusipelnėte būti laimingas ir už malonumus reikia mokėti. Jeigu jūs atkreipsite dėmesį į tai, kas po pakilimo atneša kritimą, jūs pastebėsite, kad priežastis – kaltė ir baimė. Jeigu jūs matote, kad atsiranda kaltė, jūs ją galite pašalinti iš savo būtybės prieš tai, kol ji jus užvaldys. Jeigu jūs mylite tą savo "aš” dalį, kuri bijo, jūs galite įtraukti ją į savo laimę. Laimė – tai natūrali būsena, kada visos "aš” dalys yra išlygintos.

"Viskas yra meilė ir šviesa”. Jeigu jūs tikite tuo, nusiimu prieš jus kepurę. Daugumai žmonių tai neigimo forma, kuri Žemėje sukūrė daugiau problemų, nei kas nors kita. Prašviesėjimas neatsiranda tik iš priimtų malonių gyvenimo aspektų ir viso kito neigimo. Tikroji meilė priima ir tamsą. Jums nereikėtų apsupti save tamsa ir įleisti ją į savo būtybę, bet jums reikėtų priimti ją su meile. Čia yra skirtumas. Aš galiu mylėti girtą besišlaistantį gatvėje ir skaityti jį lygiu sau, bet man nereikia gerti kartu su juo. Jeigu manyje nėra teisimo ir neigimo, tamsa paprasčiausiai tampa kontrastu, dualybės šokiu, o ne kažkuo tai piktu, nuo ko reikia atsikratyti. Tikrasis blogis – tai neigimas. Dievas neutralus, jis nekariauja su šviesos pagalba prieš tamsą, ar su tamsa prieš šviesą, jis paprasčiausiai yra.

Konfliktas

Konfliktas kyla tada, kai kelios ar daugiau "aš” dalys nėra išlyginime. Kitaip sakant, "aš” fragmentuojasi ir pasidalina į skirtingas dalis, kurios nėra harmonijoje viena su kita. Fragmentacija įvyksta tada, kai mes neigiame dalį "aš” arba priimame tikėjimą, idėjas ir koncepcijas, neatspindinčias mūsų tikros prigimties.

Pati paprasčiausia konflikto forma – jausmų ir emocijų teisimas. Šiame procese yra trys žingsniai. Pirmas: situacija atsiranda tada, kai paleidžiama negatyvi emocija. Antras: mes teisiame emociją, kaip nepageidautiną. Trečias: mes teisiame save, už tai, kad jaučiame negatyvią emociją.

Jeigu mes pasiimame sau pilną atsakomybę už negatyvias emocijas ir naudojamės jomis, kaip galimybėmis sužinoti apie programavimą ir apribojimus, mes netampame antro ir trečio žingsnių aukomis. Konfliktas atsiranda, kada mes teisiame savo emocijas ir teisiame save, už tai kad jas jaučiame. Pavyzdžiui, jei mes jaučiame pyktį kada ji šalia, mes galime nuspręsti: "Pyktis – tai blogai”; "Blogai jausti pyktį”; "Man nederėtų tai jausti”. Toliau, mes dar daugiau fragmentuojame pakartotinu sprendimu: "Aš – blogas žmogus, todėl kad toliau ant jos pykstu”; "Turbūt aš iš tikro sugadintas, kad jaučiu būtent taip”; "Atrodo aš nelaimingas”. Ir štai, dalis kuri jaučia pyktį yra konflikte su ta dalimi, kuri tai teisia.

Tai ant tiek svarbu, kad pateiksiu dar vieną pavyzdį. Pasinaudokime depresija. Įsivaizduokime, kad pas jus yra patirtis įkristi į depresiją, kai jūs vieni. Programa daro panašiai štai ką: "Būti be kompanijos – nesveika būtybės būsena. Tai reiškia, kad mano komfortas priklauso nuo kažko tai ir manimi nesirūpina. Vadinasi, aš nelaimingas, kadangi noriu, kad dalykai būtų kitokie, nei jie yra.”

Ši programa pasileidžia išorinėmis situacijomis ir įjungia apribojimus iš visuomenės pusės, tėvų ir praeities patirties – mes atsimename, kad buvome laimingi, kada šalia buvo draugai. Tai yra, mes palyginame savo dabartinę padėtį su atskaitos tašku praeityje.

Tuo momentu, vietoje to kad suprasti ir dirbti su programą išsigydimo tikslui, gali pasileisti kita programa, kuri dar giliau nuleis mus į depresiją: "Aš neturiu jausti depresijos. Jausti depresiją – blogai. Su manimi kažkas ne taip. Aš noriu jausti laimę, bet aš nelaimingas, todėl aš nemyliu pats savęs”.

Ar matote, kas vyksta? Tvirtinimas "aš nemyliu savęs” turi omenyje štai ką: "aš” ir "pats” – dvi skirtingos būtybės. Iš tikro, taip nėra, bet teisimas sudaro skirstymą ir atsiskyrimą "aš” viduje. Kiekvieną kartą, kai jūs teisiate jausmus ar mintis, jūs atskiriate ego nuo likusios "aš” dalies. "Aš ir mano jausmai”, "Aš ir mano mintys” ir t.t.

Per visą evoliucijos periodą, racionalus protas išsivystė į didžiulę sudėtingą būtybę. Racionalaus proto tikslas – klasifikuoti, platinti ir sutvarkyti realybę taip, kad palaikyti mūsų, kaip žmogiškų būtybių augimą. Tačiau, kai mes augame į žymiai aukštesnius išmatavimus, mes negalime užstrigti intelektualiame, loginiame procese. Mes turi vystyti naujus gyvenimo atspindžio būdus. Racionalus protas skirsto kategorijomis, palygina, į įracionalumą ir chaosą įneša tvarką. Akivaizdu, tai būtina, bet žymiai gilesnis "aš” dirba ne taip. Mūsų viduje yra kita proto rūšis, kuri momentaliai suvokia informaciją, be būtinumo išrūšiuoti visas detales. Būtent sielos išmintis gali matyti abi konflikto puses ir parinkti realius sprendimus.

Mes būtinai dabartinę patirtį lyginame su tuo, kas saugojama atmintyje, arba su tuo, ką įsivaizduojame ateityje. Užstrigimas praeityje sukuria baimę prieš nežinomybę. Taip ego aprūpina savo apsaugos mechanizmą. Baimė kyla todėl, kad mūsų pasauliui grasina idėjos, koncepcijos ir tikėjimai, nesantis harmonijoje su mūsų žiūrėjimo tašku į tai, kokie "turi būti” dalykai. Kada gyvenimas neatitinka mūsų koncepcijos, kas "turi būti”, mes pradedame bijoti ir tolti nuo kitų. Tada mes išleidžiame negatyvias vibracijas ir energijas.

Ir vis dėlto, mes žinome, kad "turime būti” harmoningi. Ciklas prasideda iš naujo. Mes matome, kad turime baigti su konfliktu, bet vistiek jis egzistuoja. Todėl, mumyse vystosi konflikto baimė. Mes nusprendžiame, kad – tai blogis ir juo reikia atsikratyti. Pas mus neturi būti konflikto, todėl kad jis veda prie negatyvumo.

Procesas kartojasi vėl ir vėl. Baimė paleidžia dar daugiau programų, kurios savo ruoštu paleidžia dar daugiau minčių, kurios paleidžia dar didesnį konfliktą. Taip tęsis iki tol, kol mes nepamatysime situacijos absurdo. Bandydami nutraukti ciklą, mes nusiviliame ir jaudinamės, tai tęsia procesą. Taigi, aišku, kad reikalingas kitoks priėjimas. Mes negalime pabaigti su konfliktu, bandant pabėgti, išsilaisvinti ar nuslopinti jį. Bandydami užbaigti konfliktą, mes negalime naudotis racionaliu protu. Atvirkščiai, reikia į konfliktą sufokusuoti visą savo dėmesį, neslopinti jo, o tekėti kartu su juo, jausti ir priimti jį tokį koks yra. Tai nereiškia, kad jūs sakysite: "Štai baimė. Aš užstriginėsiu joje visą gyvenimą. Todėl ja reikia pasitenkinti”. Ne, paprasčiausiai ištirkite baimę, žiūrėkite į ją ne iš stebėtojo pozicijos, atsiskiriant nuo jos. Tapkite baime. Jūs sukūrėte baimę, programą ir konfliktą. Tapkite vienu su tuo. Vienybėje nėra skirstymų ir atsiskyrimų. Suvokimas nutraukia ciklą ir lieka paprasčiausiai patirtis. Ji nei gera, nei bloga, ji paprasčiausiai yra.

Visų pasaulio problemų priežastis – suskirstymas ir atsiskyrimas žmogiškos būtybės viduje. Suskirstimas atsiranda kaip tikėjimas į tai,  kad viskas, kas vyksta su mumis, yra ne mūsų kontrolėje. Mus apriboja tikėjimas į tai, kad jausmai ir mintys – tai išoriniai įvykiai, iššaukti išorinėmis situacijomis. Mes projektuojame savo mintis ir jausmus į išorę ir matome jų atspindį išoriniame pasaulyje – mūsų nuosavos sąmonės veidrodyje. Bet mes užmirštame, kad patys sukūrėme atspindį ir kaltiname pasaulį. Tikėjimas atsiskyrimu pasireiškia kaip tikėjimas, kad pasaulis atskirtas nuo mūsų. Atmesdami pasaulio dalį, mes atmetame dalį savęs. Jeigu jūs nemylite savęs, jūs negalite mylėti pasaulio ir būti jo pozityvia jėga.

Jeigu jūs suprantate vidinį konfliktą ir nutraukiate vidinį ir išorinį suskirstymą, jūs tampate galinga išgijimo jėga.