Įsivaizduojama, kad atsiskyrimas – tai fenomenas, kada savo būtybės žymiai aukštesniame lygyje, kažkas pasirenka išeiti iš Dieviškumo į pilną tamsą, o po to palaipsniui dirbti sugrįžimui į dvasinį kelią. Nors galimai, tai ne visa tiesa.

Įsivaizduokite, besivystančio ir besiplečiančio begalybėje Dievo būsena (Rojus, sodas, ar dar kaip jums norisi vadinti) nebuvo Dieviškumo užbaigta tikrovė, o tik etapas mokymosi kelyje. Tai nereiškia, kad Dievas užbaigė su mumis. Jis dar neužbaigė pats su Savimi. Ar gali būti taip, kad Dievas vis dar studijuoja neigimo pamokas?

Mes matome, kaip vėl ir vėl ši pamoka vaidinama daugelyje lygių. Štai pavyzdžiui:

Siela vystosi. Kol jis/ji auga suvokime, įgauna vis daugiau ir daugiau supratimo, daugiau ir daugiau jėgos ir kūrybos. Su tokiu suvokimu ateina ir didelė atsakomybė.

Siela gali matyti, kad šviesa išplečia, o tamsa suspaudžia. Kadangi sielos suvokimas plečiasi, ji artėja prie išvados, kad plėtimasis geidžiamesnis nei susispaudimas. Tada siela pradeda suteikti pirmenybę šviesai daugiau, nei tamsai. Viskas puiku ir nuostabu, bet tik iki tol, kol pirmenybė nevirsta reikalingumu – žalingu įpročiu.

Nuo šiol, tamsa tampa nepriimtina ir sielai norisi pakilti aukščiau jos. Būtent tada ir atsiranda problema. Siela, užhipnotizuota šviesa, pradeda tikėti, kad išsivystė aukščiau nei yra iš tikro. Ji pradeda neigti tamsą ir skaito, kad visą ją performavo. Siela bijo pripažinti, kad dar turi atitinkamus tamsius aspektus. Todėl, ji projektuoja savo prašviesėjimo vaizdinį ir prisiriša prie jo, nesuvokiant, kad atsiskiria nuo tamsos ir tuo pačiu atsiskiria nuo viso kito. Tamsa pereina į neigimą, kur pratęsia nesąmoningą kūrimą. Sielos viduje pradeda atsirasti baimės, pykčio, liūdesio emocijos. 

Sielos valia arba "aš” jautimas, išlaiko vis daugiau ir daugiau neigiamos tamsos. Ir daro tai iki tol, kol pojūčiai tampa daugiau nepernešami ir kokiu tai būdu turi išsireikšti. Nuo dabar, siela yra dviguboje būsenoje. Ji prisiriša prie prašviesėjimo vaizdinio ir projektuoja tą vaizdinį į išorinį pasaulį, imdama sau atsakomybę už daug ko išgydymą. Siela tampa mokytoju, guru arba didžiu lyderiu, ir žmonės, ieškantys tiesos, nori pamatyti to vaizdinio įkūnijimą, duotojoje būtybėje.

Išoriniame pasaulyje sielos valia (dabar labai akivaizdi) pradeda kurti situacijas, skirtas jos neišspręstų problemų atspindžiui. Sielos valia bando pritraukti dėmesį į tas problemas, pritraukiant nemalonias situacijas, išnešančias į paviršių "negatyvius” jausmus. Bet siela skaito, kad neturi jų jausti, ir ypatingai, neturi jų išreikšti. Be to, ji didžiuojasi tuo, kas yra "aukščiau pykčio” arba "aukščiau baimės”. O dar siela nenori kad ją paliktų pasekėjai. Todėl ji toliau dvasiškai plečiasi, o valia kenčia. Kyla situacija po situacijos, pritraukiančios negatyvius jausmus. Ir laikas nuo laiko siela persipildo.

Įsitikinęs, jums pažįstamas išsireiškimas: "Kuo aukščiau pakilsi, tuo skaudžiau kristi”. Anksčiau ar vėliau sielą užpildo jausmai ir ji sprogsta. Neišlaisvintos emocijos, kaip žybsnis,  išsiveržia didžiulė jėga ir siela sukuria nelaimę. Ar tai būtų guru seksualiniai skandalai, ar karai "Danguje”, rezultatas – visada griovimas.

Todėl, mitologijų ir religijų dievai – tai sielos, išsivysčiusios iki dieviškumo būsenos, bet neužbaigusios savo emocinių problemų. Ir pagaliau, kai jie daugiau nebegalėjo susilaikyti, jie paleido į žemę grėsmingą "pragaro ugnies ir sieros kvapo” tėkmę. Tikiu, kad ir pačiam Dievui reikėjo praeiti per tą pamoką.

Kuo greičiau mes vystomės, tuo greičiau išeiname iš neigimo kelio ir tuo mažiau negatyvo susidaro prieš jam išsilaisvinant. Aš netikiu, kad artimoje ateityje, vienoje iš pamokų, viskas bus taip grubiai ir žiauriai. Kodėl?

Mes pro tai, praėjome praeityje ir kiekvienas kartas buvo mažiau griaunantis, nei prieš tai. Žinoma, mes turime omenyje pagrindinius ciklus, evoliucijos spiralėje. Kiekviena spiralės kilpa – tai kosminis ciklas apie 26 000 metų. Maldeko sunaikinimas (planetos, egzistavusios ten, kur dabar yra asteroidų juosta) įvyko maždaug prieš 520 000 metų iki mūsų eros (arba prieš 20 ciklų). Pano (Pangėjos civilizacijos Žemėje, egzistavusios prieš Lemūriją) žūtis įvyko maždaug prieš 260 000 metų iki mūsų eros (arba prieš 10 ciklų). Pirmasis Atlantidos periodas baigėsi sugriovimu prieš 130 000 metų iki mūsų eros (arba prieš 5 ciklus). Lemūrija žuvo prieš maždaug 50 000 metų iki musų eros (arba prieš 2 ciklus). Antroji Atlantida nuskendo prieš maždaug 23 000 metų iki mūsų eros (arba prieš 1 ciklą). Kiekvienas iš tų įvykių vyko kosminio ciklo pabaigoje ir kiekvienas sekantis buvo mažiau žiaurus, nei prieš tai.

Maldeko atveju, išnyko ištisa planeta. Pangėjos laikais, praktiškai visas Žemės planetos paviršius tapo neapgyventas, bet pati planeta liko sveika. Po sekančių ciklų pabaigos išgyveno nemažai Lemūriečių ir Atlantų. Ir dabar, dabartinio ciklo pabaigoje, mūsų laukia dar viena pamoka. Bet aš tikiu, kad šiuo kartu išgyvens daugiau nei pusė žmonijos.

Žinoma, galimybių daug. Ir pagrindinis klausimas toks: "Kiek neigimo yra Žemės valioje? Kiek pykčio prisikaupė Dieviškumo Motinoje? Ar pyktis bus išleidžiamas vienkartinėmis porcijos, ar visas iš kart?” Mūsų Motina-Žemė – žmonijos ir visų gyvenančių ant Jos gyvybės formų kolektyvinė valia. Ar pakankamas žmonių skaičius priims valios neigimus, kad apsaugoti nuo holokausto?

Motina pyksta, už suteiktas Jai skriaudas. Mums reikia leisti jai išsireikšti ir padaryti tai galime, leisdami išsireikšti sau. Mums reikėtų atmesti seną prašviesėjimo vaizdinį, šabloną ir tapti realistais tame, ką mes jaučiame iš tikro. Ir nustoti pretenduoti į tai, kad mes "aukščiau už viską”. Iš tikro, viskas visiškai ne taip.

Aš tikiu stebuklais ir žinau, kad Visata – tai apsaugos vieta, netgi chaose. Aš žinau, kad kiekvienas žmogus sugeba išsivystyti aukščiau už "išgyvenimo sąmonę” (trečio išmatavimo) ir atsibusti savo dvasiniam Aš (penktam tankiui).

Vienintelis būdas užtikrinti geriausią įmanomą ateitį – atsibusti penkiamačiams "aš” ir pažiūrėti į Dangų "aš” viduje. Kad tai padaryti, reikia nustoti save suvokti tik su trečio ir ketvirto išmatavimo realybėmis. Žymiai aukštesnių realybių prigimtis tokia, kad jose gyvena mylintys žmonės. Todėl, jei mes save suvoksime su penktu išmatavimu, mes gauname priėjimą prie visos informacijos, esančios trečiame ir ketvirtame išmatavime, bet žiūrime į ją iš "aukštesnės” pozicijos. Kitaip sakant, mums nereikia atsisakyti nuo dalykų žymiai žemesniuose išmatavimuose; mes paprasčiausiai išplečiame savo sąmonę, kad juos sutalpinti. Mes išsaugojame išplėstą suvokimą iki tol, kol nustosime su jais save sutapatinti. Nėra ribų tam, ant kiek mes galime išsiplėsti.

Jai mes norime sukurti Dangų Žemėje, gyvybiškai būtina nenuskęsti, amžiais egzistuojančiose Žemėje, realybėse, baimės pagrindu. Pats geriausias būdas tai padaryti – išsivalyti visas problemas taip, kad nepritraukti negatyvaus atspindžio realybėje.

Kadangi, laisva valia daro neįmanomu, būsimų įvykių tikslių datų numatymą, aš nebandysiu to daryti. Tačiau, jei didžioji dalis būtybių Žemėje išsivystytų iki ketvirto išmatavimo, butu protinga manyti, kad labiausiai galimas scenarijus būtų būtent keturmatis. Tačiau, netgi ketvirtame išmatavime galima sukurti negatyvą, todėl būkime realistais.