Siela – švari Aš esmė.  Mano sielos suvokimas toks: ji panaši į didžiulę žvaigždę arba kosminę šviesą, amžinai keliaujanti begalinės Visatos koridoriais ir buveinėmis, nepertraukiamai kurdama žymiai žemesnėse egzistavimo sferose (kūną, emocijas, protą ir t.t.)

Kai vienas po kito nukrenta apribojimo ir programavimo sluoksniai, lieka tik švari esmė, mes gyvename remdamiesi sielos išmintimi. Mes pradedame suvokti begales "buveinių” Tėvo namuose. Ir mus sveikina vietoje, kurios mes niekada nepalikome.

Siela, netas pats, kar ir dvasia. Dvasia – klijai, sukabinimas, išlaikantis kartu visą Kūriniją. Siela – energija ir protas, tvarka stovinti už visos Kūrinijos. Iš kitos pusės, Siela – tai individuali kibirkštis, pagrindinis būties vienetas, iš kurio sudaryti visi mes. Kiekviena siela primena čiuptuvus, išeinančius iš Dievo kūno,(Virgio trigrašis: atsiminkime pavyzdį su jūros ežiu ir jo dygliais) amžinai sujungta su vieniu, bet individuali ir unikali.

Individualios sielos praleidžia daug įsikūnijimų, iš naujo prabundant tam, kas jos iš tikro, išvalant save nuo visų klaidingų vaizdinių, kuriuos jos priėmė žemiškos kelionės metu. Kai tik siela apsivalo, Aš meilė ir išmintis pradeda stiebtis aukščiau, kad pasiekti ir susirišti su senai pamestais papildymais – savo didžiule giminingų sielų kosmine šeima.

Kai siela įeina į tikro tylėjimo būseną, gali įvykti kai kurie dalykai. Gal būt ji/jis daugiau nebenorės grįžti atgal į pasaulį, kuris atrodo tampa nereikšmingu. Arba į tai, kas anksčiau atrodė pilku gyvenimu, įeina daugiau džiaugsmo. Meditacijos būsenos nereikia ieškoti ar pasiekti. Jai reikia leisti ateiti. Štai ką turėjo omenyje Krišnamurtis, kai sakė: "Tiesa – žemė be kelių”.

Dar viena suvokimo būsena kurios negalima sąmoningai pasiekti – kosminio arba universalaus proto būsena. Ji visada ateina retai ir netikėtai. Tai tikro vienio būsena, ne vienio su Kūrėju pojūtis, o jausmas jaustis visa Kūrinija (dvasia).

Minutei įsivaizduokite, tolima žvaigždė, gėlės pievoje, žmogus, mašina, medis – ir visa tai jūs. O žmogus galvojantis apie visa tai, daugiau ne jūs. Jūs tapote viskuo, apie ką galvojote, kad tai ne jūs. Kaip tai gali būti?

Egzistuoja kas tai, kas suvokia tą tolimą žvaigždę, tą lauką, tą dangų. Tai egzistuoja ir turi realybę. Tada turi būti kažkas, kas tai jaučia. Kas tai jaučia? Kas ta būtybė, kuri žino tą žvaigždę, tą pievą, tą realybę? Tai ne kūnas, ne emocijos ar protas. Jų daugiau neegzistuoja. Bet kažkas, tai jaučia.

Kosminė sąmonė – dvasios sfera. Dvasia yra visur, vienu metu, aukščiau laiko ir erdvės. Ir tai ne jūsų dvasia ir ne mano, ji paprasčiausiai YRA. Ta dvasia – mes, o mes – ta dvasia.

Tankiai - atskiri vibracijos lygiai, vidiniai Kūrinijos dažnių lygiai. Kaip taisyklė, tankiai dalinasi į harmonikas ir oktavas. Kad svarstyti kaip sudalyta visata, mes galime laisvai skirtingiems Visatos dažniams suteikti tankių lygius.

Kaip iliustracija: pianinas turi aštuonis sveikus tonus, sudarančius kiekvieną oktavą. Kiekviena oktava – konkreti harmonika, turinti vibracijas ar tankio lygį, kylantį, kai jūs judate klaviatūra prie žymiai aukštesnių natų. 

Vienas iš tankio požymių – harmoningas santykis su kitu tankiu. Kuo aukštesnė gyvybės formos vibracija, tuo aukštesnis jos tankis.

Pirmas tankis – mineralų karalystė. Tai labai tanki vibracija, bet tai turi savo gyvybės ir suvokimo lygį. Įsitikinęs, kad girdėjote apie ką nors, kas kalbėdavosi su uolomis ar kristalais. Mineralai – pirmas evoliucijos laiptelis.

Antras tankis taikomas augalijos karalystei. Tai labiau organizuota karalystė, palyginus su mineralais, bet apribota judėjimo sugebėjimais. Tai turi dauginimosi, fotosintezės ir išgyvenimo instinktus, bet suvokimas pakankamai apribotas.

Trečias tankis – gyvūnų karalystės lygis. Taip pat, jame būna žmogiška būtybė "žymiai žemesnio lygio”. Trečio tankio žmonės – tai sielos, tiriančios gyvūnų karalystę, žmogaus kūnuose. Gyvūnai, iš esmės, turi tuos pačius sugebėjimus, kaip ir trečio tankio žmonės: išgyvenimo instinktą, dauginimosi ir rūpinimosi palikuoniais, o taip pat užsimezgusį suvokimą.

Labai svarbu pagauti skirtumą tarp trečios dimensijos ir trečio tankio. Akivaizdu, trečias išmatavimas apima mineralų ir augalų karalystes, o trečias tankis priklauso konkrečiai gyvūnas ir "žymiai žemesniems” žmonėms. Terminas "žymiai žemesnis” priklauso tik dažniui ir nėra teisimas kieno nors atžvilgiu. Aš neturiu omenyje, kad "žymiai žemesnio" tankio žmonės mažiau Dieviškesni nei "žymiai aukštesnio” ketvirto tankio žmonės. Būtų absurdiška tvirtinti, kad aš geresnis už uolą tik todėl, kad uola priklauso pirmam tankiui.

Tie, kurie teisia kitus, už vibracijos lygį, demonstruoja asmeninį neišprusimą evoliucijos proceso tobulume. Kai kurios, iš daugiausiai suvokiančių sielų visatoje, pasirinko iš naujo ištirti žemesnius tankius, kad įgauti vertingą patirtį, neprieinamą žymiai aukštesnėse sferose. Jūs negalėsite atsiminti, kas jūs iš tikro, jei teisite ir lyginsite save su kitais. Jei jūsų motyvas, būti žymiai aukštesniuose lygiuose, yra tik noras pabėgti, iš žymiai žemesnių dažnių, todėl kad jūs juos niekinate, tada toks noras, nepriimti žymiai žemesnę dalių prigimtį, padės tam, kad jūs užstrigtumėte žymiai žemesniuose tankiuose, kadangi niekinate tas dalis. Pats greičiausias būdas vystytis – mylėti visas savo "aš” dalis. 

Trečiame tankyje tyrinėja apie 80% žmonijos. Be išgyvenimo ir seksualinių siekių, trečio tankio žmonės tiki, kad jie – išorinių aplinkybių aukos ir beveik negali pakeisti savo gyvenimo. Tai atsiskyrimas miniatiūroje. Daugelis būtybių, bandančių palengvinti atsiskyrimo skausmą, prisiriša prie įvairių judėjimų, ideologijų, religijų ir t.t. kadangi jie savo sąmonę neišvystė iki ketvirto tankio, jiems labai sunku galvoti už save, todėl juos valdo jų bendrijų kultūriniai tikėjimai.

Dabar daugumas žmonių sėdi "ant tvoros” tarp ketvirto ir trečio tankių. Tai reiškia, kad dalis jų "aš” prisitraukė iki ketvirto tankio, o visa kita liko trečiame tankyje. Jei jūs aistringai norite atsidurti ketvirtame tankyje, priimate visas savojo "aš” dalis, likusias trečiame tankyje, tai greitai pastebėsite, kad visa jūsų būtybė jau yra ketvirtame vibraciniame tankyje.

Pilnas išlaisvinimas iš trečio tankio reikalauja, kad jūs daugiau neužkibtumėte ant trečio tankio tikėjimų. Gyvenimas planetoje, kur 80%  žmonių egzistuoja trečiame tankyje, sukuria labai stiprų jėgos lauką planetos auroje. Tikėjimai labai stiprūs. Jei jūs nepasirenkate savo tikėjimų sąmoningai, jūs priimate vyraujantį aplinkoje tikėjimą. Jei jūs vibruojate ketvirtame tankyje, labai svarbu apsupti save žmonėmis, išsilyginančiais su jūsų ketvirto tankio tikėjimais. Elgtis reikia taip tol, kol negalėsite atsilaisvinti nuo išorinės įtakos. Tik pasiekus pakankamai aukštas vibracijas ir pakankamą išsilyginimo laipsnį, jūs galite nerti į trečio tankio žmonių grupę, nesijaudinant dėl jų įtakos. Tai reikalauja didžiulio suvokimo ir treniruotės.

Ketvirtas tankis – "žymiai aukštesnis” žmogus. Ketvirto tankio žmogus nebūtinai turi didelį kiekį šviesos ir meilės, bet jie žymiai stipresni ir kūrybiškai aktyvesni, nei trečio tankio žmonės, kadangi suvokia, kad kuria savo realybę savo mintimis ir tikėjimo sistemomis. Ketvirto tankio žmonės pabudino savo ekstrasensorinius, intuicijos centrus, pabudino vaizduotę ir dažnai beldžiasi į astralines sferas. Išoriškai jie labai panašūs į trečio tankio žmones, bet švaresni intelektualiai ir mentaliai. Ir nors jie to gali nesuvokti, jie naudojasi savo intuicija ir ekstrasensorinėmis jėgomis, patirčių, būtinų sielos augimui, pritraukimui.

Ego – dar vis didžioji ketvirto tankio žmogaus dalis. Daugumas ketvirto tankio žmonių – įsitikinę individualistai ir laisvi mąstytojai. Jie linkę į radikalizmą ir sukilimus. Jiems patinka performuoti esamą dalykinę padėtį. Bet kad norintys ką nors pakeisti galėtų realiai kažką padaryti, jiems reikia judėti aukščiau poliarizacijos, į penktą tankį. Daugumas ketvirto tankio būtybių, nežiūrint į jų poliarizaciją, naudojasi savo gabumais žmonijos labui. Negatyvios ketvirto tankio būtybės, savo sugebėjimus panaudoja, kad kontroliuoti ir manipuliuoti kitais. Visatoje yra daug būtybių technologijų, kurios naudojasi savo jėga, kad kontroliuoti ištisas planetas savo egoistiniams tikslams. Užhipnotizuoja gyventojus, atima jų jėgas, mažai ką duodami už tai. Daugumas ketvirto tankio būtybių įstrigo astraliniuose šio tankio lygiuose. Ketvirto tankio būtybės dažnai klaidingai astralinius planus priima už žymiai aukštesnes dangaus sferas, todėl kad minties ir tikėjimo jėgos pagalba, astralas gali atrodyti toks, kokio norėtumėte, kad jis būtų.

Penktas tankis – šviesos kūno lygis. Tai būsenos, žinomos kaip pakylėjimas, pradžia. Daugiau išsivysčiusiems žmonėms buvo suteiktas ypatingas leidimas, leidžiantis priėjimą į penktą tankį dar iki tol, kol jie pasieks pilno meistriškumo. Penkto tankio žmonės – pakylėtos būtybės, bet ne būtinai pakylėti meistrai.

Kad pasiekti penktą tankį, būtina atverti širdį ir išmokti besąlygiškai mylėti save ir kitus. Meilė pakels jūsų vibracijas aukščiau trečio ir ketvirto tankių lygių ir pavers jūsų mirtingą, anglies pagrindu kūną, į nemirtingą kristalinį kūną. 

Penkto tankio vibracija – eterinė.

Penktas tankis, pilnai nematomas trečio tankio žmonėms. Ketvirto tankio žmonės pradeda matyti tik artėjant prie penkto tankio. Tačiau trečio tankio žmonės nepastebi ketvirto tankio, kadangi jie susikoncentravę tik į išgyvenimą. Penkto tankio kūnas sugeba skraidyti ore (eterį), praeiti kiaurai sienų ir taikiai egzistuoti, paprastai agresyvioje aplinkoje.

Šeštas tankis – sielos lygis, taip pat žinomas kaip Aukščiausiasis  Aš, arba švari esmė. Be sugebėjimo skraidyti aplink žemę, šešto tankio šviesos kūnas gali keliauti po žvaigždes. Ši pakylėta forma daugiau ne pririšta prie Žemės erdvės ir gali keliauti "laiko koridoriais” ir "šviesos magistralėmis” sielos kūnas sugeba judėti ir į praeitį ir į ateitį.

Šeštas tankis – perėjimas į angeliškas sferas. Penkto tankio kūnų akiai, šešto tankio kūnas atrodo kaip žvaigždinis – pusiau skaidrus, šviečiantis, persiliejantis besikeičiančiais atspindžiais ir spalvomis. Viskas kristalinio charakterio. Tuose pasauliuose galima matyti kazualinius ir kristalinius pasaulius, kristalines šventyklas ir pilis, skraidančius arklius (pegasus) ir visas mitologinių kūrinių rūšis. Penkto šešto tankio eterinėse sferose taip pat yra gamtos dvasios, devos elfai ir kitos vidinės Žemės stebuklingos būtybės.

Būtybės, apimančios atitinkamą tankį, gali matyti sekančio tankio kūnus. Septinto tankio angelai šeštam tankiui atrodo kaip didingais sparnuotais tvėriniais, savo spinduliavimu apšviečiantys dangų.

Būdamas eterinis, šeštas tankis pilnai nefiziškas, nepaklūsta jokiems fiziniams Žemės dėsniams. Veneros planetoje, egzistuoja didi civilizacija, egzistuojanti šeštame tankyje, nors trečio tankio planetos atmosfera sudaryta iš nuodingų dujų, o temperatūra siekia 600 laipsnių.

Eteriniai miestai atrodo kybantys ore ir dažnai atitinka planetos viršutinę aurą (stratosferą). Miestas bus matomas tiktai „tiems, pas kuriuos yra akys, kad matyti ir ausys, kad klausyti", tai yra penkto šešto tankio pakylėtoms būtybėms.

Šeštas tankis, esantis sielos lygiu – tai pati švariausia ir aukščiausia individualumo forma. Kiekviena siela, absoliučiai unikali ir turi savo „parašą". Trečiojo tankio ego „aš" – neprilygsta trimis tankiais evoliucijos laiptuose aukščiau esantį tikrąjį „aš".

Kokia tai prasme, kai būtybė pasiekia šeštą tankį, evoliucija baigiasi, kadangi laikas daugiau ne linijinis. Sielos esmė amžina, ji egzistuoja visada. Todėl, iš tikro, žmogus nesivysto iki sielos būsenos, jis tik grįžta prie sielos suvokimo.

Išsivysčiusi siela – tai siela, kada visi penki žemesni kūnai (fizinis, emocinis, protingas, psichinis ir eterinis) išlyginti su laisva siela šeštame tankyje. Kol to neįvyksta, sielos kūnas lieka „atkirstas" nuo likusios būtybės dalies, ne tiesiogine, o suvokimo prasme.

Septintas tankis. Viršsiela. Šis tankis – pradžia kokybiškai kitokios Kūrinijos spiralės.Kai vienoje evoliucijos spiralės dalyje, pirmuose šešiuose tankiuose, sielos tampa vis daugiau apsivaliusios ir individualesnės, kitoje evoliucijos spiralės dalyje, praeinant per žymiai aukštesnius tankius, nuo septinto iki dvylikto, sielos vis daugiau apsijungia ir tampa nedalomomis.

Būtent septintame tankyje įvyksta tikras sielų apsijungimas. Iki pat šio momento, sielos bandžiusios apsijungti, perimdavo kitų sielų esmę, sukurdamos psichinės medžiagos sluoksnį, kuris temdindavo aurą ir supainiodavo tikslus. Tai įvykdavo todėl, kad tikras apsijungimas įmanomas tada, kai siela išvalyta ir įgavo vientisumą. Vientisa siela – tai siela, kurios žymiai žemesni kūnai išvalyti ir "atnaujinti”. Visos svetimos energijos (kitų sielų esmės) turi būti grąžintos į atitinkamas vietas. Jai visi sluoksniai išvalyti, lieka tik amžinas nesikeičiantis "Aš”. Tik tada "Aš” gali grįžti prie savo sielos šeimos, kurioje galimi tikri ryšiai.

Viršsiela – tai sielų grupė, arba sielų šeima, sudaryta iš eilės individualių sielų, susiliejusių į vieną.

Pradžioje sielos susijungia į poras "liepsnas dvynes”. Po to liepsnos dvynės ieško kitų liepsnų dvynių, vieno ir to pačio spindulio, ar šeimos medžio. Kai susijungia visos liepsnos dvynės, sielos sudaro klasterį (sankaupą), kuris susilieja į vieną sielą-meistrą - viršsielą.

Kiekviena viršsiela "fragmentuojasi”, siusdama individualias sielas į įsikūnijimą ar į kitus patirties lygius. Vėliau šios sielos susilieja į vieną viršsielą ir ciklas kartojasi iki tol, kol kiekviena siela nepajaus būtinumo didesnei gyvenimiškai patirčiai. 

Pririšta prie Žemės siela, vystosi greičiau, jai jos liepsna dvynė yra pakylėtoje būsenoje ir padeda. Tik retais atvejais liepsnos dvynės įsikūnija vienu ir tuo pačiu metu, susitinka Žemėje. Jai siela nepakankamai išsivysčiusi, toks susitikimas gali būti netgi daugiau žalingas, nei naudingas.

Aštuntas tankis – angelų sfera. Taip pat tai žinoma, kaip žemutinis žvaigždinis dangus. Nors angelai turi subtilias spindinčias vibracijas, jie žymai tankesni, nei devinto tankio arkangelai.

Kai būtybė pakelia savo vibracijas, ji vis daugiau ir daugiau talpina tos sferos energijos, kuri atitinka tas vibracijas. Todėl angelai turi priėjimą į daugelį lygių ir išmatavimų. Jie, vienu metu sugeba bendrauti su daugeliu žmonių, kadangi sugeba sudaryti savo daugkartinius holografinius vaizdinius ir atsirasti skirtingose vietose vienu ir tuo pačiu laiku. Angelai sukuria šviesos aurą visur, kur tik neatsirastų ir vienokiu ar kitokiu metu, žmonės jaučia jų būvimą.

Kritę angelai – angelai pažeminę savo vibracijas, žemiau aštunto tankio. Tam yra nemažai priežasčių. Vieni angelai niekada nebuvo fiziškai įsikūniję ir tokiu būdu norėjo įgauti patirties. Kiti pateko į žymiai žemesnių tankių spąstus ir užmiršo apie savo prigimtį. 

Devintas tankis – didžių Arkangelų vibracija. Kokia tai prasme, arkangelai ir angelai, kaip sielos ir viršsielos. Arkangelai – tai didžiulės šviesos būtybės, užsiimančios plačiomis Visatos sritimis. Fiziniame lygmenyje, jie primena galaktikas. Daugumai Arkangelų suteikė vardus ir pavadinimus, sutinkamus religinėje literatūroje.

Dešimtas tankis – Dievų-Kūrėjų vibracija. Dievai-Kūrėjai – tai didžiulės būtybės, sukuriančios ištisas Visatas. Jų šviesa artima Dangaus Tėvo ir Dieviškumo Motinos šviesai. Religinėje literatūroje juos dažnai vadina Amžinai Vienais arba Rojaus Sūnumis.  Aukščiau jų tik Dieviškumo Tėvas ir Motina.

Vienuoliktas tankis – Universalių Dievų vibracija. Tai skirtingų Visatų arba paralelių išmatavimų, egzistuojančių aukščiau šios Visatos dvasinė "hierarchijos”, Dievai.

Dvyliktas tankis – Dieviškumo, Didžios Centrinės Saulės ir neišreikšto, Dangaus Tėvo ir Motinos, aspekto vibracijos. Tai praėjimas į tuštumą, DAO.

Išmatavimai, kardinaliai skiriasi nuo tankių. Tankiai harmoningai persistumia nuo vieno vibracijos dažnio prie kito, išmatavimai – poslinkis realybės statyboje. Tankiai neperdengia vienas kitą, išmatavimai stengiasi apimti visas realybes ir perdengia vienas kitą. Iš esmės, kuo aukštesnis išmatavimas, tuo daugiau realybių jis apima.

"Žymiai žemesni” išmatavimai įeina į "žymiai aukštesnius” išmatavimus. Pavyzdžiui, trečias išmatavimas apima du žemesni išmatavimai, jai pirmas išmatavimas vaizduojamas kaip linija (arba atstumas), antras plokštuma (arba plotas), o trečias – aukštis arba gylis (apimtis), tai tada trečias išmatavimas apima begalę plokštumų ir linijų. Antras pavyzdys, įsivaizduokite, kad pirmas išmatavimas – tai namas ar nuomojamas butas. Antras išmatavimas – tai gatvė, trečias išmatavimas – tai miestas, ketvirtas išmatavimas – sritis it t.t. Visi namai stovi gatvėje, gatvė – dalis miesto ir t.t. Akivaizdu, egzistuoja ketvirto išmatavimo (srities) dalys, kurios neįeina į trečią išmatavimą (miestą). Tačiau, visas trečias išmatavimas (miestas) įeina į ketvirtą išmatavimą (sritį)

Jai jūs norite suvokti esmę, apie konkrečią gyvenimišką situaciją, pats geriausias būdas tai padaryti – išeiti į žymiai aukštesnius išmatavimus (dimensijas), iš kur matosi to visas paveikslas. Įsivaizduokite, kad jūs pasiklydote miške. Įsivaizduokite, kad žemė – pirmas išmatavimas, miškas – antras ir dangus – trečias. Kad suprasti, kur jūs randatės ir kaip nusigauti ten kur norite, pats geriausias būdas – eiti į trečią išmatavimą (pakilti į dangų) iš kur matosi visas miškas ir visos kryptys. Būtent taip ekstrasensai gauna informaciją, neprieinamą paprastais fiziniais jausmais. Jie pastumia suvokimą į žymiai aukštesnį išmatavimą, kur tampa aiškus visas paveikslas.

Tas pats vyksta, kai žmogus nutolsta nuo problemos. Kai jūs pasineriate į problemą, sunku pamatyti sprendimą. Bet, kada jūs pakylate aukščiau ir žiūrite į tai iš žymiai naudingesnės pozicijos, matote sprendimą,

Iš esmės, realybės konstrukcija efektyvi, jai savyje turi universalius dėsnius ir principus, kurie susiderina su ta konstrukcija. Kiekvienas išmatavimas turi dar savo poplanius, egzistavimo lygius. Pavyzdžiui, astraliniai pasauliai ir mentaliniai planai yra ketvirto išmatavimo dalimi.

Pirmas išmatavimas – pats egzistavimas. Kad egzistuoti, objektas turi turėti esamą vietą arba padėtį erdvės ir laiko atžvilgiu. Bendra visų padėčių suma Visatoje sudaro pirmą išmatavimą. Tai galima vizualizuoti kaip liniją ar kelią į begalybę.

Antras išmatavimas, apsprendžiamas kaip dydis arba atstumas. Tarp kiekvienos pirmo tankio padėties Visatoje yra atstumas (tiesus ar iškreiptas). Bendra, visų atstumų, tarp dviejų ar daugiau padėčių laike ir erdvėje, suma, sudaro antrą išmatavimą. Tai galima vizualizuoti kaip planą (plokštumą) begalybėje.

Trečias išmatavimas, tai išmatavimas žinomas mums geriausiai. Tai matomų fizinių pojūčių išmatavimas. Tai bendra, visų planų ir dydžių, egzistuojančių fizinėje visatoje, suma. Tai turi savo dėsnių ir principų rinkinį, įskaitant gravitaciją, trauką, poliškumą ir t.t.

Ketvirtą išmatavimą panagrinėsime giliau.

Laikas – ketvirto išmatavimo aspektas, todėl kad tai egzistuoja bet kurioje Visatos vietoje, kur yra judėjimas. Judėjimas gali vykti išsidėstymo vietoje kokiu tai atstumu arba plano viduje. Taip pat tai gali vykti "minties” formoje. Pagrindinės ketvirto išmatavimo charakteristikos - laikas ir mintis.

Egzistuoja dvi laiko rūšys. Fizinis laikas – tai išmatavimas atitinkamo judėjimo, tarp dviejų dangaus kūnų, fizinėje Visatoje. Jei nėra judėjimo, nėra ir fizinio laiko. Žemėje laikas egzistuoja todėl, kad Žemė ir Saulė turi atitinkamus judėjimus. Kaip laiko vienetą, mes nusprendėme naudoti vieną žemės apsisukimą aplink Saulę. Fizinis laikas kintamas. Egzistuoja teorija, kad jei objektai judėtų greičiau nei šviesos greitis, judėtų atgal laike.

Yra ir kita laiko rūšis, vadinamas "psichologinis laikas”. Tai mūsų laiko jausmas, mūsų laiko jutimas. Tai kontroliuojama mintimi ir atmintimi. Psichologinis laikas irgi kintamas. Kai, ką nors darote, laikas bėga greitai ir nepastebimai, kai nuobodžiaujate, laikas tęsiasi ilgai. Belaikis suvokimas, vienas iš aukšto suvokimo raktų, kadangi išeidami iš laiko ir minties išmatavimų, jūs galite įeiti į penktą išmatavimą.

Ketvirtas išmatavimas – kažkas žymiai daugiau, nei fizinis ir psichologinis laikas. Galima būtų sakyti, kad ketvirtas išmatavimas  - Kūrybos sfera. Tai Visata, sukurta proto ir turinti materiją išoriniame pasaulyje. Jai mintis – ketvirto išmatavimo vadovas, tas išmatavimas turi būti didžiulis. Be to, mes mastome pastoviai, todėl turime pastoviai kurti. Nėra tokio dalyko, kaip šventinės mintys. Neginčytina, vienos mintys stipresnės nei kitos ir turi didelius sugebėjimus pasireikšti išoriniame pasaulyje. Bet kiekviena mintis, kiekvienas mentalinis vaizdinys, egzistuoja kokioje tai ketvirto išmatavimo dalyje.

Proto veiklos laukas – mentalinis planas. Tai ketvirto išmatavimo poplanis. Būtent ten vyksta visa mentalinė veikla. Mentalinis planas sudarytas iš kiekvieno individo mentalinio pasaulio kolektyvinės realybės. Taip pat mentaliniame plane yra kolektyvinė pasąmonė. 

Proto kolektyvinį kūrinį sudaro keletą realybių ir visos jos – ketvirto išmatavimo dalys. Tarp individualių protų neegzistuoja realaus pasiskirstymo. Atvira erdvė iš viršaus (viršsąmonė) ir iš apačios (pasąmonė) – štai kur susijungia protas – harmoningoje mentalinio plano sferoje. 

Mentalinėse sferose randasi visos idėjos, koncepcijos, vaizdiniai, simboliai ir minties formos. Tačiau, tai ne šiaip sau saugykla. Tai aktyvi, besikeičianti Kūrinijos laboratorija, kur susilieja sąmonės jūros ir atsiranda elementai. Tai keturių žemutinių pasaulių kūrybos šaltinis.

Raktas į ketvirto išmatavimo pakylėtus pasaulius – tikėjimas. "Jūs pajusite tai, kuo tikite. Ką pasėsite, tą ir pjausite. Jūs kuriate savo realybę”. E Holmsas tas išraiškas pavadino "Proto dėsniu”.

Ketvirtas išmatavimas – metafizikos sfera, proto pirmumas prieš materiją. Čia pradeda susitikti vidinė ir išorinė realybės. Tai tiltas, tarp materijos ir dvasios pasaulių. Taip pat tai tiltas, tarp linijinio ir momentalaus laiko.

Ketvirtame išmatavime yra tai, ką mes pavadintume paraleliniais pasauliais. Tos sferos neturi aukštesnių vibracijų, nei ketvirto išmatavimo laikas ir erdvė, egzistuoja vienu ir tuo pat metu su paprasta realybe kaip "paralelinis išmatavimas”. Pats žinomiausias iš jų – astralinis planas. 

Kaip atskirti paralelinį planą nuo penkto išmatavimo ar aukštesnės realybės? Toks klausimas atveda į aklavietę daugelį tiesos kelio  ieškotojų. Kai kurie, žymiai gražesnius ketvirto išmatavimo aspektus, maišė su Dangaus Karalyste, nirvana su Dieviškumu. Egzistuoja keletas testų, atskleidžiančių didį paveikslą.

Pirma – ketvirtas išmatavimas sąlyginis. Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus suvokia jį savaip, atitinkamai savo tikėjimų. Jei aš tikiu į skurdą, būtent tai aš ir kursiu. Daugumas religingų žmonių mato savo Dievų vaizdinius. Dėl to, kad jų tikėjimas ant tiek stiprus, jis ir sukuria tą realybę. Daugeliu atveju, jie nemato tikros būtybės esaties. Jie mato mentalinį arba astralinį vaizdinį – būtybę arba minties formą, sukurtą proto. Jiems jų Dievas, labai realus, bet ateistui jis neegzistuoja.

Antra – ketvirtas išmatavimas – reiškinių sfera. Tai ekstrasensorikos, intuicijos ir svajonių sfera. Tai kūrybinės vaizduotės žaislų parduotuvė, mago darbo stalas. Taip pat tai praėjimas į astralinį planą – į didžiulę, neapsisprendusių personažų sferą – "gražių ir absurdiškų”, "dievų-mokinių” kūrinių sferą.

Astralinis planas, žinomas kaip astralinis pasaulis - ketvirto išmatavimo poplanis. Apie jį galima galvoti, kaip apie mažųjų dievų kūrinių sandėlį. Tinkamiausia analogija, dailininko eskizų sąsiuvinis. Kiekvienas "išsigimėlis kūrinys” arba "klaida”, numetamas į astralines sferas. Astralinis planas irgi dalinasi į poplanius, kiekvienas poplanis užpildytas kūriniais, kurių vibracijos atitinka jų kūrėjo vibracijas. Žymiai žemesnį astralinį planą, kai kas pavadintų Kūrinijos "nutekamuoju kanalizacijos vamzdžiu”, kadangi tai visų nenorimų kūrinių buveinė. Visos atmestos minties formos, jei jos nepareikalautos ir neįneštos į sąmonę, palaipsniui atsiduria čia. Kaip ir viso keturmatės būtybės, žemutinio astralo kūriniai realūs jų kūrėjų prote ir jo ribose, bet neturi jėgos aukščiau ketvirto išmatavimo.

Kaip miego būsena, atstovaujanti žymiai aukštesnes astralines sferas,  žemutinis astralas irgi unikalus kiekvienai sielai, tai yra, nėra dviejų sielų, besidalinančių vieną ir tą pačią astralinę erdvę vienodu būdu. Vieno žmogaus Siaubūnas, gali visiškai neegzistuoti kito žmogaus astralinėje erdvėje. Nežiūrint į tai, kad kiekvienas astralinis pasaulis unikalus jo kūrėjui, sielos gali dalintis astraline erdve, "pasiekus” vienodą dažnį. 

Kol jūsų astraliniame plane yra savo "pabaisos”, jūs negalite "pasiekti” vienodą dažnį su kita siela ir jos pabaisų. Taigi, jums jo pabaisos nebus realios. Tačiau, jai jūs tikite pakankamai stipriai, jūs galite sukurti savo, tokias pat pabaisas, bet daugumas kūrėjų linkę kurti kur kas malonesnius dalykus.

Žymiai aukštesnėse astralinėse sferose gyvena norų fragmentai, taip pat, tai vaizduotės sfera, dievų-kūrėjų praktinė panelė. Kiekviena siela turi individualų astralinį kūną ir individualinę astralinę erdvę.

Žmogaus sapnas, pagal suvokimo lygį, dalinamas į keturias rūšis. Pati paprasčiausia rūšis – "pasamoninis pakartotinas išnaudojimas”, kai sapne, miegančio žmogaus pasąmonė dirba ties tos dienos problemomis. Iš tikro, veiksmas vyksta mentaliniame ir kituose subtiliuose planuose, ne astraliniame. Tokių sapnų personažai – pasamoningi vaizdiniai, o ne realios astralinės būtybės.

Sekantis – simbolinis sapnas. Sapnai gali ateiti mentaliniame ir astraliniame lygiuose, bet apima tik miegančio žmogaus erdvę, ne kolektyvinį astralinį planą. Simboliniame sapne, įvykiai ir veiksmai pateikia gyvenimiškas pamokas ir informaciją sielai. Kaip ir pirmoje sapno rūšyje – personažai pasąmoniniai, o ne realios astralinės būtybės.

Trečia rūšis – sąmoningi sapnai. Čia pradedame matyti tiltą, tarp asmeninio astralo ir kolektyvinio astralo. Iš esmės, tokie sapnai kyla iš pasąmoninės projekcijos ir įeina į tikrą astralinę sferą. Tokioje būsenoje galima pilnai suvokti ir ieškoti astralinės patirties. Vaizdinai čia aiškūs ir gyvi. Tokius sapnus galima dalintis su kitomis astralinėmis būtybėmis. Sąmoningai sapnuojantis, suvokia savo astralinį kūną ir dažnai naudojasi juo, kad skraidyti. 

Ketvirta sapno rūšis – metafizinis, arba tarperdvinis sapnas, kai miegantis žmogus realiai perneša savo astralinį kūną į kitus išmatavimus "sidabrinio siūlo” pagalba. Tai tikra išėjimo iš kūno patirtis, jis labai retas pas daugelį žmonių. Skirtingai nuo pirmų trijų rūsių, mentalinis sapnas gali vykti ir transo būsenoje, meditacijoje.

Kai siela pergyvena fizinę mirtį, priklausomai nuo sąmonės lygio mirties momentu, su ja gali vykti eilė dalykų. Jei siela neišlygino valios ir dvasios (o daugumos sielų, kurių kūnai miršta, to nepadarė) valia nesugeba pakilti į žymiai aukštesnes sferas ir vietoje to išeina į astralinį planą. Ji tampa išsikūnijusia būtybe, sielos fragmentu. Likusi sielos dalis (dvasia) gali pakilti aukščiau, tai yra atsiranda pasidalinimas. Po to valia laukia dvasios įsikūnijimo, kad apsijungti. Bet dažnai, valia prisijungia prie kitos sielos, esančios fiziniame įsikūnijime.

Valios fragmentai – emocinio kūno aspektai, atsiskyrę nuo sielos ir fizinio kūno mirties metu.

Minties formos – energetiniai impulsai, kurie spinduliuojami iš sielų į eterines sferas ir kolektyvinę sąmonę. Tai keturmačio statinio blokai, būdas išreikšti dalykus. Be emocijų, valios, noro ir energijos, minties formos turi mažai galimybių prasisunkti į realybę. Vietoje to, jos be tikslo šlaistosi mentalinėse sferose ir jeigu nesustiprinamos, tai palaipsniui ištirpsta energetiniuose laukuose. (po atspaudo palikimo Akašų kronikose).

Vėl ir vėl pasikartojančios mintys turi galimybę kristalizuotis į žymiai stipresnes minties formas. Palaipsniui, minties forma tampa pakankamai materiali tam, kad prasiskverbti į išorinę realybę. 

Sąmoningai ar nesąmoningai, mintie formos gali projektuotis nuo vieno žmogaus kitam ir atsirasti gavėjo proto akyje (trečioji akis) kaip, vaizdinys, simbolis, arba būtybė. Holografinė mentalinė projekcija – tai technika, sukurta kai kuriais ateiviais. Kartais mentalinė projekcija gali būti matoma ir fiziniame lygmenyje.

Ketvirtas išmatavimas – tiltas, tarp materijos ir dvasinių pasaulių. Perėjus tiltą mes patenkame į penktą išmatavimą, mes paliekame dualybės pasaulį ir įeiname į kokybiškai kitą pasaulį – meilės ir vienybės pasaulį.

Penktasis išmatavimas prasideda nuo eterinio plano – nematomos sferos, esančios aukščiau astralinio ir mentalinio lygių.

Eterinis planas – tai elektromagnetinis eteris, apgaubiantis ir prasiskverbiantis per fizinę Visatą. Eterinis kūnas – bendras terminas, aprašantis elekromagnetinį lauką, arba aurą aplink fizinį kūną. Eterinis kūnas primena emocinį kūną, bet apima daugiau, nei vien emocinę energiją. Emocinis kūnas užima erdvę eteriniame kūne, o atskiros emocijos saugomos atskirose auros lauko dalyse. Eterinis planas mažiau tankus nei fizinis, jį galima išmatuoti fiziniais instrumentais ir jausti fiziškai. Visi fiziniai objektai turi auros lauką, besitęsiančio nuo objekto centro iki tolimų Visatos erdvių.

Eterinis planas – didžiulė energijos jūra, apimanti visų objektų ar būtybių auros laukus. Kiekviename lauke atspaustos Akašų Kronikos. Tie atspaudai turi fizinio objekto šablonus arba schemas, panašai kaip mechaninis brėžinys turi visus duomenis apie statomą namą.

Aura – elektromagnetinis laukas, supantis objektus ir žmones. Jį lengvai mato aiškiaregiai ir jaučia, aiškiajaučiai. Aura sudaryta iš grubių ir subtilių elektromagnetinio lauko svyravimų, besitęsiančių begalybėje, toli nuo žmogaus ar daiktų. Didinant atstumą, elektromagnetinis laukas silpnėja. Paprastai, moksliniais tyrimų instrumentais, elektromagnetinis laukas, jau metro atstumu neaptinkamas aplink žmogų. Tačiau, jūsų auros laukas tęsiasi per visą Visatą, visomis kryptimis. Todėl, iš tikro, nėra tokios vietos Kūrinijoje, kur nebūtų jūsų. Bet jeigu jūs nutolsite nuo kūno kilometro atstumu, auros laukas ant tiek taps subtilus, kad jo negali aptikti net patys stipriausi ekstrasensai.

 Naudojantis virgulėmis, švytuoklėmis ir kitom priemonėmis, jūs galite išmatuoti auros lauko intensyvumą ir poliškumą. Atsistokite prieš žmogų pradžioje 90 cm. atstumu ir lėtai artėkite prie jo, laikant virgules tiesiai prieš save. Kai rėmelis pasisuka, tai reiškia kad jūs pasiekėte grubaus auros lauko pabaigą. Apie grubų ir kalbėsime.

Auros laukas plečiasi ir susispaudžia, priklausomai nuo žmogaus sąmonės. Jei žmogaus, kaip ir "nėra”, pasiduoda nenukreiptoms mintims, aura tampa didesne, nei kada žmogus fokusuojasi konkrečiai minčiai ar pojūčiui. Naudojantis įžeminimo technika, jūs galite sumažinti auros lauko išmatavimus. Pas žmones su stipria charizma, paprastai auros didelės ir apgaubia daugelį žmonių.

Auros spalvos daug ką pasako apie žmogaus sąmonės būseną. Paprastai, ryškios gyvos spalvos liudija apie gerą sveikatą, o neryškios, blankios – apie ligą. Aura turi daug atspalvių, niuansų ir sluoksnių. Daugelio žmonių auros laukas turi keletą sluoksnių arba "apvalkalų”. Vidiniai sluoksniai atitinka daugiau fiziškiems būtybės lygiams, o išoriniai – daugiau subtiliems. Išoriniuose auros sluoksniuose dauguma žmonių turi įstrigusias svetimas energijas, dažnai šeimos ir draugų energijas. O tie artimi žmonės dažnai turi savo auroje, to žmogaus energijas.

Čakros – tai elektromagnetinės energijos, eteriniame kūne, viesulai (koncentracijos sritis). Per vertikalią kūno ašį, išsidėsčiusios 12 pagrindinių čakrų, keletas mažesnių čiakrų yra rankose ir kojose. Dvylika pagrindinių čakrų atitinka 12 pagrindinių tankių:

Pirmoji čakra – (raudona spalva, stuburo pagrindas) – pirmoji čakra įžemina kūną. Ji turi reikalą su išgyvenimu ir dauginimosi.

Antroji čakra – (oranžinė spalva –lytiniai organai) – iš esmės surišta su seksualumu ir socialiniais tarpusavio veiksmais, įskaitant emocijas, priskiriamas seksualumui ir kitų pritarimo poreikiui.

Trečioji čakra – (geltona spalva – saulės rezginys) – valios, intuicijos ir norų buveinė, turi reikalų su asmenine valdžia ir konkurencija.

Ketvirtoji čakra – (žalia spalva – širdis)  - randasi eterinėje širdyje ir atstovauja pusiausvyra, gyvybinę jėgą. Dvasinė širdis skleidžia rožinę spalvą ir kartais laikoma kaip atskira čakra.

Penkta čakra – (žydra spalva – gerklė) – centruojasi mentalinėje ir konceptualioje srityse, turi reikalų su išgyvenimu ir bendravimu.

Šeštoji čkra – (indigo spalva – trečioji akis – kakta) – vidinio matymo ir ekstrasensorikos centras, atstovauja žymiai aukštesnį protą.

Septinta čiakra – (violetinė šviesa – karūna) – tai perėjimas tarp fizinio ir žymiai aukštesnių išmatavimų, atstovauja įkvėpimą nuo dvasios.

Nuo aštuntos iki dvyliktos čiakros – (balta spalva - aukščiau karūnos) – atstovauja subtilius kūnus ir jų ryšius su dvasia.

Sveikos čiakros spinduliuoja sveikas natūralias spalvas ir sukasi kaip ratai pagal laikrodžio rodyklę. Nesveikos čiakros blankios ir nesisuka, o jei sukasi tai prieš laikrodžio rodyklę. Čakros – eterinio kūno energijos fokusavimo taškai, atitinkantys fizinius organus. 

Jai ketvirtas išmatavimas – minties ir laiko, penktas išmatavimas – tai meilė. Meilė prasideda penktame išmatavime bet neapsiriboja juo. Laikas įgyja kardinaliai kitokią reikšmę. Penktame išmatavime dar egzistuoja individualumas, bet jis išlaisvinamas proto kūrinių pagalba. Tai širdies sfera, kurioje įgauną prasmę išsireiškimas : "Aš – tavo brolis-saugotojas”. Čia jau aiškiai matoma, kad visas gyvenimas – tai atspindys: aš esu jumyse, o jūs manyje. Mūsų problemos, mūsų baimės, mūsų matymai pasidalinami visų, bet mes dar liekame unikalios daugiabriaunės būtybės.

Tai pasaulis sukurtas meilės ir atspindintis žymiai aukštesnes dangaus sferas. Kaip ir pas dievus-mokinius, taip ir pas meilės dievus yra savo žaidimų aikštelė – tai džiaugsminga ir laiminga vieta, kuria dalinasi visi.

Žemiškų žinių kulminacija yra ketvirto išmatavimo proto viršūnėje. Čia įvaldo visus asmeninio augimo būdus, paaiškinama visa gyvenimiška patirtis iš mentalinės perspektyvos, matomi visi laiko ir erdvės keliai. Čia gyvena tie, kas įvaldė laiką ir erdvę: didieji mokslininkai ir matematikai. Čia gyvena išsilavinęs ir talentingas intelektas, išvalytas ir išlygintas su psichiniais, intuiciniais ir meniniais sugebėjimais.

Kiekvienos sielos evoliucijoje ateina momentas, kada jis ar ji juda į tankį 4,99 – pats aukščiausias etapas mentalinėje sferoje. Bet šuolis į matmenį 5,00 – penktą tankį (atitinkantį penktą išmatavimą) – reikalauja širdies atvėrimo.

Bendro paveikslo fone, tai mažytis šuoliukas, bet užstrigusiems prote ar laike, jis atrodo toks didžiulis ir neleidžiantis prisiliesti prie meilės. Prieš tai, kol meilė sugebės švelniai pakylėti sielą virš karmos, priežasties ir pasekmės, visų kitų ketvirto išmatavimo reiškinių, racionalinis protas ir ego turi išnykti arba tapti priimančiais.

Širdies vienybė – tai vidinė, asmeninio išlyginimo ir integracijos, vienybė. Jūs – dar individuali siela, besivystanti į Dieviškumą. Tikroji vienybė galima tik tada, kai jūs pasiekiate penktą išmatavimą. Iki to momento, evoliucijos procesas vyksta kaip savojo "aš” sluoksnių valymas, gryninimas iki tol, kol nelieka švari esmė. 

Meilė neturi nei formos, nei stebuklingos lazdelės, nei būdo. Kelias kvantiniam šuoliui širdyje atsidaro tik tada, kai siela įgauna apsivalymą ir supratimą. Širdis – tai centras. Kada jūs centruotas, o visos "aš” dalys išlygintos, pagaliau suvokiate: jūsų amžina siela – individuali Dievo kibirkštis.

Perėjimas iš penkto išmatavimo į šeštą švelnus ir greitas. Laikas aplinkui įgauna visai kitą reikšmę ir grįžta atmintis apie amžinybę. Tai lydima suvokimu, kad amžinybė niekada ir nepaliko jūsų, palikęs jus buvo tik jūsų suvokimas apie amžinybę.

Šeštas išmatavimas dažnai vadinamas sielos planu, kadangi tai ir yra tikroji sielos būvimo vieta. Būtent nuo čia prasideda amžinybė. Meilės jūra liejasi po visą visatą, be pradžios ir pabaigos, kviesdama visus prisijungti prie sąjungos ir vienybės. Šeštame išmatavime nėra ego arba asmenybės. Tai vientisas Aš, vientisa siela, pasinėrusi į, vibruojančios šviesos ir švarios sąmonės, šokio pasaulį. "Jūs” ir "aš”, dar vis egzistuoja, bet ne atsiskyrimo prasme. Viskas surišta su viskuo.

Sielos planas – pats aukščiausias individualumo lygis. Šioje sferoje švari esmė, Aukščiausiasis Aš arba siela, vystosi į vis didesnę ir didesnę visatą. Palaipsniui, ji mokosi kurti naujas visatas.

Nežiūrint į tai, kad siela gali susilieti su kitomis sielomis ir dažnai tai daro, ji lieka užbaigta unikalia realybė savyje, holografiniu Dievo atvaizdu. Kadangi išsivysčiusi siela gali kurti begalinę gyvybinių formų įvairovę, kiekviena iš kurių, yra holografinis tos sielos atvaizdas.

Kazualinis (priežastinis) planas – individualių sielų kolektyvinis kūrinys. Jis apima Akašų Kronikas ir eterinio plano statybinius blokus. Kazualinės sferos primena pasaulių, laiko ir erdvės valdymo pultą. Mažytė korekcija kazualinio plano kristalinėje struktūroje, gali sukurti radikalius poslinkius visame erdvės-laiko kontiniume. Šis planas apima pačią evoliucijos medžiagą, pačią esmę.

Būtent į kazualinį planą ateina aukšto išsivystymo sielos tarp įsikūnijimų, kad peržiūrėti savo judėjimą evoliucijoje. Šioje palankioje pozicijoje, prieš mus atsiveria visa evoliucijos laiko linija. Tada sielos gali spręsti, kur laiko linijoje geriau įsikūnyti sekantį kartą, priklausomai nuo pamokų, kurias dar reikia išmokti laike ir erdvėje. 

Septintame išmatavime mes pradedame suprasti viršsielos ir liepsnos dvynės reikšmę. Tai tiltas tarp individualių sielų ir dvasios sferomis, Dieviškumu. Tai belaikio grožio ir meilės sfera, kur yra magija ir stebuklai. 

Viršsiela –  individualių sielų kolektyvinė sielos sąmonė. Tai yra septintame išmatavime, čia inividualios sielos gauna įsikūnijimo planus. Būtent čia sielos įvertina savo sėkmę evoliucijoje.

Nors sielų šeima vieninga dvasioje, būtent čia ateina sielos po įsikūnijimo ir iš čia jos išeina į sekantį įsikūnijimą. Būtent čia jos grįžta vėl ir vėl, kaip žemiškos šeimos prieš Kalėdas.

Niekada daugiau ne vieniša, kiekviena siela pradeda susilieti ir vienytis su savo liepsnomis dvynėmis ir sielų grupėmis. Kaip sunku įsivaizduoti laisvą valią ir lemtį, taip sunku įsivaizduoti ir kaip siela gali likti individualia penktame ir šeštame išmatavimuose, tuo pat metus susiliejant ir apsijungiant septintame išmatavime.

Kad suprasti žymiai aukštesnes sferas, reikia išeiti už proto ribų, į belaikį ir tylėjimą. Tada iš tylėjimo gilumos ateina Kūrinijos daina, sena ir amžinai nauja, nesikeičianti ir amžinai besikeičianti. Kada siela prisipildo tos sferos grožiu, ji persineša į Vienybę, kur visa kita praranda savo reikšmę. Septintas išmatavimas – perėjimas į Žvaidžių dangų.

Čia randasi viršsielos. Tos didingos būtybės yra individualių sielų klasteriai (sankaupos), susiliejusių į Viena. Viršsielos instruktuoja individualias sielas ir siūlo vadovavimą sekančiam įsikūnijimui.

Žvaigždiniai pasauliai – tai ryškūs, gyvi ir pusiau skaidrios švarios šviesos sferos, egzistuojančios žymiai aukščiau už laiko ir erdvės pasaulius. Tai visur ir niekur, atstumo ir dydžio koncepcijos čia nesvarbios. Kadangi viršsielos yra septinto išmatavimo dalis, joms prieinama visos žemiau esančios sferos. Tai paaiškina tai, kodėl viršsielos gali žiūrėti į Žemę ir matyti, kas vyksta.

Septintas išmatavimas – tai aukščiausio proto ir išminties lygis, neišsenkantis žinių lobynas, kuris vadovauja kiekvienos sielos kelionėje į amžinybę. Šiek tiek aukščiau yra aštuntas angeliškas išmatavimas.

Aštuntas išmatavimas – angelų sfera. Čia tankiai ir suvokimo lygiai pradeda susilieti su išmatavimais.

Kuo aukščiau ir aukščiau mes kylame dvasinėje visatoje, tuo mažiau ir mažiau reikšmės turi žodžiai. Dangaus sferose lygių ir išmatavimų koncepcija praranda savo reikšmę. Dvasinės hierarchijos koncepcija, gali būti naudinga žemėje, bet  viskas paprasčiausiai YRA. Tačiau, tame YRA  būna didžiulė įvairovė ir gilumas. Neaprėpiamos protu spalvos pulsuoja, susilieja ir žaidžia Dieviškumo Meilės, Jėgos ir Išminties  okeane. Žvaigždiniuose okeanuose sklando angelai, sukurdami vaivorykštes ir akinančias šviesos kolonas.

Viskas švyti ir spindi naujumu, beribis gerbūvis ir visa tai prieinama iškart, bet kurioje įsivaizduojamoje formoje. Aukščiau to, Amžinai Vienų buveinė – šviesos būtybės susiliejusios su Dieviškumu.

Devintas išmatavimas – prašviesėjusių meistrų buveinė. Būtent čia būna galingi angelai – didžiulės šviesos būtybės, protingai ir išmintingai prižiūrintys žymiai žemesnius pasaulius.

Dešimtas išmatavimas – dievų-kūrėjų sfera. Šios sferos energija surišta su Dangiškojo Tėvo ir Motinos energijomis. Dieviškumo įsčios, kur viskas prasideda amžiname naujume.

Vienuoliktas tankis apima Dieviškumą. Tai Visatos Didžios Centrinės Saulės Sfera, nelaiko būsenoje. Čia galima papulti tik ramaus proto pagalba, laiko ir minties nebūvimo būsenoje. Kada viskas tampa Vieniu, to nėra kam suvokti, kadangi mes tampame viskuo, tuo ką kada nors jautėme. Mes tapome Visata. Visata – tai mes.  Mes – Dievas.

Aukščiau vienuolikto išmatavimo yra Didysis Paslaptingumas. Tai – Dao, nežinomybė, didžioji tuštuma, Šaltinis. Tai viskas ir nieko. Tai pradžia ir pabaiga, alfa ir omega. Čia viskas atsinaujina kiekvieną momentą. Šis pasaulis egzistuoja be minties ir laiko apribojimų.

Dvyliktas išmatavimas – perėjimas į kitas visatas, visatas su absoliučiai kitokiais dėsniais ir principais, absoliučiai kitais dievais.