Laisvės statula Niujorke.

Pastatė tokią statulą “Ledi laisvė” O iš tikro...

Na pirmiausia, tos statulos sumanymas nebuvo susijęs su jokia “ledi”. O kas liečia “Laisvės simbolį”. Ši statula iš vis buvo beprecedentinis atvejis “laisvųjų mūrininkų” nuo Archontų istorijoje. Tačiau net ir iš šito reikalo žydų Žyniai sugebėjo išpešti sau maksimumą naudos: tą statulą kaip “Laisvės” simbolį prikabino amerikiečių tautai ir iki šiol ant to uždirba didelius pinigus.

Bet kiek aš žinau, statulą JAV nepriklausomybės Deklaracijos pasirašymo šimtųjų metinių proga padovanojo Prancūzija?

Tai juk naivu. Kas jums šiandiena pasakys tiesą ir tuo labiau, per masines informacijos priemones, kurios yra priklausomos, valdomos? Ta graži “sakmė” tada buvo išplatinta visose masinėse informacijos priemonėse. O kaip kitaip, be tos “pagrindinės priežasties”. Tai praktiškai anekdotinė istorija, bet jei įdomu, galiu papasakoti...

Pagrindinis jos personažas – Frederikas Ogiustas Bartoldis. Jis gimė 1834 metais prancūziškame mieste Kolmare, turtingoje žydų šeimoje. Kai vaikui buvo du metukai, mirė jo tėvas. O motina, Šarlotė Beiser persikėlė į Paryžių, kad suteikti savo vaikams gerą klasikinį išsilavinimą, kaip tai buvo priimta tokiose šeimose. Greitai išaiškėjo, kad Šarlotės vyresnysis sūnus – Šarlis buvo psichinis ligonis ir jį patalpino į beprotnamį. O motina tada visą savo dėmesį sukoncentravo į jaunesnįjį sūnų – Frederiką. Moksle jis niekuo ypatingu nepasižymėjo. Bet už tai išdidumo ir arogancijos pas jį buvo kiek tik nori.

Motina apmokėjo jo tapybos ir nusiuntė į piešimo pamokas, kadangi paskaitė, jog pas jį yra gabumų užuomazgos piešimui. Jaunuolis lankė klasicisto menininko Anri Šefero dirbtuves. Jį bandė apmokyti ir įžymus architektas Violė-le-Diukas, išgarsėję Paryžiaus Dievo Motinos Soboro atstatymu. Na išmokyti tai išmokė. O dabar motinai reikėjo savo palikuonį “įtaisyti” pasaulyje, kad jis bent jau turėtų kokį nors didesnį pinigą. Ir tame jai padėjo įtakingi giminės, kurie turėjo tiesioginius santykius su “laisvųjų mūrininkų” organizacija. Praleisime visas smulkmenas ir peripetijas, Federiko išdidumo bandymuose, kuriais jis bandė realizuotis išskirtinai per turtingus savo motinos giminės ryšius ir eikime prie esmės. Kontroliuojant “laisviesiems mūrininkams”, tais laikais buvo vykdoma grandiozinė Sueco kanalo statyba Egipte. Ir, pasinaudojęs savo giminaičių ryšiais, Frederikas iškeliavo į tą šalį. Žinoma, tos statybos juodojo darbo pagrindinė jėga buvo egiptiečiai, bet kontroliavo Sueco kanalo statybą būtent “laisvieji mūrininkai” ir visam tam reikalui vadovavo jų žmogus, Ferdinandas Lesepsas – pagal išsilavinimą juristas, prancūzų diplomatas ir verslininkas.

Ar tai kartais ne tas pats žmogus, kurio vardas susijęs su Panamos kanalo afera?

Visiškai teisingai, Tik tas reikalas buvo žymiai vėliau. Lesepsą pakvietė į Panamos kanalo statybą, kadangi jis turėjo patirties Sueco kanalo statybos vadovavime. Bet jei Sueco kanalo statyba Archontai buvo suinteresuoti, kaip strateginiu objektu, tai Panamos kanalo statyboje pas juos tokio suinteresuotumo jau nebuvo. Todėl, “laisvieji mūrininkai” paprasčiausiai apmulkino Panamos vyriausybę ir akcininkus ant didelės piniginės sumos, kad atsieit užsiims kanalo statyba, bet iš tikro to nesiruošė daryti. Ir kada tas faktas atsivėrė viešumoje, išbujojo didelis skandalas, kuriame buvo įsimaišę daugelis aukštai stovinčių asmenų. Bet beveik visi jie išvengė bausmės. Nuteisti buvo tik antraeiliai, nereikšmingi žmonės.

Jei Sueco kanalas priklausė Archontams... Keista, kodėl tada 50-60 metais buvo organizuota anglų-prancūzų-izraelio agresija prieš Egiptą?

Atitrūksime šiek tiek nuo temos tam, kad tai paaiškinti. Duotasis regionas, kaip pavadintų istorikai, Archontų praturtėjimo regionas, traukė juos dar nuo senovės Egipto laikų, kada Imhotepo “Laisvųjų mūrininkų” dėka buvo pastatytas įžymusis “Faraonų kanalas”, sujungiantis Nilo upę ir Raudonąją jūrą ir po to nešantis didelius pelnus tai valstybei. Tolimesniais metais kanalas buvo tuštokas, vėliau vėl atstatomas svetimšaliais vadovais, kaip svarbi prekybinė arterija. Ir galų gale, kada Egiptas buvo užkariautas arabų, pradžioje jį atstatė, o po to visiškai užvertė tam, kad nukreipti pagrindinę prekybą specialiai per Halifatą. Atstatyti tą auksinę gyslą ėmėsi vėliau, tiesa, tik ant popieriaus, Omano imperija, ir Napoleono Bonoparto žmonės, Egipto ekspedicijos metu (1798-1801). Tiesa, paskutinioji jau buvo vykdoma vadovaujant Archontams.

Kada Archontai užbaigė su savo pirminiais reikalais Europoje ir Amerikoje, jie rimtai užsiėmė gana viliotinu Egipto regionu. Pagrindiniu pėstininku, jų šachmatų partijoje, buvo Ferdinandas Lesepsas, savo partijai atlikti jį tam ruošė keletą metų: jam užimant įvairius diplomatinius postus Europos ir Azijos šalyse. Kada Archontai sustiprino Prancūzijos įtaką Egiptui, asmeninių ryšių dėka, Lesepsas lengvatinėmis sąlygomis 1854 metais nuo Egipto vyriausybės gavo Sueco kanalo statybos koncesiją. Jis organizavo ir taip sakant, vadovavo “Visuotinei Sueco kanalo kompanijai”, kuri juridiškai buvo laikoma egiptietiška įmone. Toliau, pagal koncesijos sąlygas, akcininkams (iš kurių didesnė pusė priklausė “laisviesiems mūrininkams”) priklausė – 71% Egiptui – 15%, o kompanijos įkūrėjams, kurie patys suprantate kas buvo, - 10%.

Kanalo statyba prasidėjo 1859 metais ir baigėsi 1869 metais. Projekto autoriais žinoma buvo “savo” žmonės – du prancūzų inžinieriai ir vienas italas. O štai visas kitas “juodas darbas” buvo vykdomas egiptiečių filachų, kurie buvo renkami priverstinai, po 60 tūkstančių kas mėnesį ir tai prie 4 milijonų tuometinio Egipto gyventojų. To kanalo statybos metu labai daug žmonių žuvo nuo nepakeliamo darbo ir epidemijų. Bet kaip tik Egipto valdžia ne taupė išlaidas kanalo statybai, tai vis tik pareikalavo didelių pinigų ir palaipsniui stūmė Egiptą į sunkią ekonominę padėtį. Iš principo, panašią situaciją galima buvo numatyti nuo pat pradžios. Tą reikalą Archontai iš anksto praskaičiavo ir planingai vedė Egiptą iki tokios padėties. O egiptiečių valdininkai, vietoje blaivių skaičiavimų, džiaugėsi dosniomis “europiečių” dovanomis ir tenkino savo savimeilę bei išdidumą. Bet kada Egipto ekonominė padėtis žymiai pablogėjo, egiptiečiai pagaliau suprato, kaip juos “apmovė”, bet jau buvo per vėlu.

O jau 1880 metais Egipto vyriausybė, spaudžiama “laisvųjų mūrininkų” buvo priversta užleisti savo tuos 15%  pelno nuo Sueco kanalo. Ir kam, kaip jūs galvojate? Prancūzų bankui, priklausančiam Rodšildui. Tokios Archontų politinės aferos rezultate, Egiptas buvo nušalintas nuo Sueco kanalo valdymo ir nuo dalyvavimo pelno dalybose.

Egiptiečių žemėje, jų pačių jėgomis ir už jų lėšas pastatė kanalą ir dar egiptiečiai liko jiems skolingi? Čia tai afera...

Visiškai teisingai, Sueco kanalas tapo “anglų-prancūzų” įmone. Nors tos tautos čia visiškai ne prie ko, žinoma. Jiems nuo to reikalo liko tik garsi išdidumo emocija, su “tuščiu pilvu”, už savo šalies sėkmę, o pagrindinis pelnas, kaip ir daugeliu atveju, nusėdo būtent Archontų atstovų kišenėse. O iš pačių egiptiečių laivų, už praplaukimą kanalu, esančiu jų pačių žemėje, buvo imama tokia pat duoklė kaip ir iš bet kurios kitos šalies.

Visas tas nepasitenkinimas ilgai brendo tyloje egiptiečių liaudyje, kol pagaliau prie valdžios atėjo tie, kurie puikiai suprato, kur nuplaukia pelnas už Sueco kanalo ekspluataciją. Ir 1956 metais Egipto valstybė, paprasčiausiai ėmė ir nacionalizavo Sueco kanalo kompaniją. Archontai aiškiai nesitikėjo tokios drąsos iš Egipto valdžios pusės, palaikomų tų, kurie seniai jiems priešinosi. Britanijos, Prancūzijos, Amerikos “valdantieji sluoksniai”, o iš esmės, Archontų marionetės, iš katro pradėjo diplomatinį spaudimą Egiptui, reikalauti taip vadinamos kanalo “internacionalizacijos”. Organizavo šalies ekonominę blokadą, bet Egiptas neliko be pagalbos ir išgyveno. Tada jie Izraelio dėka sukūrė karinę intervenciją į Egiptą, kurio eigoje specialiai sugadino kanalą. Tai taip pat nepadėjo. Nes egiptiečiai greitai kanalą atstatė. Bet Archontai negalėjo susitaikyti su tokiu praradimu. Tiesa, 1967 Izraėlio ir kitų arabiškų šalių karai prieš Egiptą buvo susiję ir su tuo, jog atgauti kanalą (faktiškai juo ir ėjo fronto linija).

Žinoma, kad liaudžiai karas buvo nereikalingas, jis reikalingas tik Archontams. Galvojate kodėl jie, po antrojo pasaulinio karo taip aktyviai ir sparčiai kūrė tą, taip vadinamą, “Arimano kaištį” (Virgio trigrašis: Izraelio valstybę).

Bus laiko, dėl smalsumo pažiūrėkite į Izraėlio ribų žemėlapį, nuo jo sukūrimo momento, į jo sienas, po taip vadinamo, karo už jo “nepriklausomybę” 1948 metais. Įdomiausia, kad po 1967 metų, taip vadinamo, “šešių dienų karo”, kada Izraėlis suorganizavo savo karinę pergalę prieš Egiptą, Siriją, Jordaniją ir tuo pačiu užėmė Sinajaus pusiasalį (su išėjimu į vakarinį Sueco kanalo krantą), pagal Archontų valią (o spaudoje parašys, “spaudžiant JAV”) Izraelis greitai sutinka su nuolaidomis Egiptui, mainais į kai kurias sutartis (patys manau suprantate kokias) ir atitinkamai grįžta prie savo pirminių pietinių sienų.

O kas dėl to mamos sūnelio, kuris atvyko į Egiptą ir “ledi laisvės” statulos, kuri iš tikro ne “laisvė”?

Pirma, kas nustebino Frederiką Bartoldi, atvykusį į Egiptą – tai kolosalios monumentalios skulptūros, kurios pergyveno tūkstantmečius. Pas jį užvirė noras pačiam pastatyti ką nors tokio grandioziško, kad įamžinti savo vardą, kad apie jį kalbėtų, kaip apie didžiausią meistrą. Ambicijų buvo daug, bet talentu, kaip sakoma, Dievas jo neapdovanojo. Tačiau po ranka visada buvo “visagaliai mamos giminaičiai”.

Tuo metu vyko Sueco kanalo statyba, Frederiką suvedė su duotos statybos “galva” – Ferdinandu Lesepsu. Ir tas išpasakojo jam savo “genialią idėją”, kad įamžinti duotos statybos didybę, prie įėjimo į Sueco kanalą pastatant didžiulę statulą, kuri būtų du kartus didesnė už įžymųjį Didį Sfinksą ir būtų kaip švyturys. Kadangi duotoji idėja pakvipo neblogu pelnu pačiam Lesepsui, tas žinoma palaikė Frederiką tuo klausimu.

Frederikas ėmėsi duotos statulos variantų įdirbiu, kad pateikti  maketą-kopiją vertinimui Egipto vyriausybei, nuo kurios ir buvo planuojama, kaip ir už visą kanalo statybą, numelžti nemažus pinigus tam projektui. Bet kadangi nieko savo į jo galvą taip sakant nelindo, paprasčiausiai jis nusprendė pasiskolinti idėją iš kitų epochų skulptorių, pas senovės graikus, sukūrusių vieną iš septynių pasaulio stebuklų – nuostabų jaunuolį, populiarų graikiškoje mitologijoje, saulės dievą Geliosą, titano Gepelioro sūnų. Ta gigantiška statula, žiūrinti į jūrą buvo pastatyta dar 280 metais iki mūsų eros, įplaukiant į graikų salos Rodos uostą ir po to dalinai sugriauta žemės drebėjimais.

Be to, tą “graikišką variantą” Frederikui pasufleravo pats Lesepsas... Asocijuojant save ne kitaip, o tik kaip senovės skulptoriumi Haresu, sukūrusiu šią įžymią skulptūrą, jaunasis Frederikas taip pat nulipdė savo mažą “Grūdą”, skulptūros maketą – jauno, nuaugusio jaunuolio su vainiku ant galvos. O po to, klastingai, daug negalvojant, pagal Lesepso patarimą, kuris pakankamai gerai žinojo ir nusimanė simbolikoje, filosofijoje ir uždaroje “laisvųjų mūrininkų” istorijoje, tam įvaizdžiui pridėjo populiaraus senovės Irano dievo Mitros atributus.

Mitra verčiant iš avestų kalbos reiškia “sutartis”, “sutikimas”. Senovėje jį siejo su sutarties idėja, vėliau garbino kaip saulės dievą. O Archontai yra mėgėjai viską perdaryti mylimos arimaniškos filosofijos pagrindu. Todėl, kada tai buvusį populiarų teigiamą Mitros personažą, pagal savo manieras jie pervertė savaip... Trumpiau sakant, taip pas Frederiko statulą atsirado fakelas rankoje, o ant jos galvos septynių spindulių karūna. Papildžius tai vietovei tradicine apranga Frederikas, per Lesepsą pateikė statulos projekto maketą Egipto vadovui Izmailui-Paša ir pasiūlė jam pasirinktinai du savo “šedevro” pavadinimų variantus – “Progresas, nešantis šviesą į Aziją” , arba “Egiptas, nešantis šviesą į Aziją”

Tiesa, dėl pavadinimo, kaip jis atsirado. Kartą prie kviestinės vakarienės stalo pas Lesepsą, kuriame dalyvavo ir Frederikas, kalba ėjo apie politiką ir madingą prancūzų meną. Tame tarpe buvo aptarinėjama ir įžymus tuo metu paveikslas “Laisvė, vedanti tautą” žymaus prancūzų romantizmo atstovo, tapytojo Eže Delacrua.

Paveikslas pašvęstas barikadų karams 1830 revoliucijoje Paryžiuje. Ten pavaizduota pusiau apnuoginta jauna moteris su antikiniais rūbais, kuri kairia ranka kelią respublikos trispalvę vėliavą, o dešinėje laiko ginklą. Ji kviečia sekti paskui save į barikadas, o paskui ją eina ginkluoti paryžiečiai. Toje moteryje, pagal dailininko sumanymą ir įsikūnijo Laisvės vaizdinys.

Juk iš esmės gaunasi, kad “Laisvė” veda į mirtį paprastus žmones, tik už mažos grupelės realią laisvę, kenčiančios nuo hipertrofinės didybės manijos? 

Kas tuo abejotų, ten ir paveikslas ne šiaip sau, su atitinkama potekste. Tai štai, po tos kviestinės vakarienės, gimė idėja pavadinti skulptūrą panašiu tekstu. To paveikslo dėka taip ir gimė idėja pavadinti “Progresas, nešantis šviesą į Aziją”. Bet kaip Bartoldis nesistengė, tačiau Izmailas-Paša atmetė jo pasiūlymą, kad statyti tokią gigantišką statulą. Pagrindinė atsako priežastis, žinoma buvo tame, kad statulą buvo numatoma statyti už Egipto iždo pinigus. O kai jau žinote, tas iždas buvo greitai nusausinamas, dėka Sueco kanalo statybos. Bet tame atsake slėpėsi ir žymi dalis religinių motyvų.

Trumpiau tariant, nieko taip ir nepasiekęs Egipte, Frederikas Bartoldis išvažiavo namo į Prancūziją, o Lesepsas liko Egipte užbaigti kanalo. Bet ta abišalė idėja nebuvo užmiršta ir vėliau. Dėka Eduardo De Labule – prancūzų senatoriaus, juristo, istoriko, “laisvųjų mūrininkų” ordino nario, amerikietiškos politinės sistemos gerbėjo, ji įgavo naują gyvenimą. Būtent nuo jo, viename  iš “demokratinio” ratelio susirinkimų, Frederikas išgirdo apie artėjančią įžymią datą - JAV 100 metų nepriklausomybės jubiliejų ir apie apgailestavimus, jog tokioje “Laisvoje šalyje” nėra tikrų meno šedevrų, skirtų Laisvei, kuriuos turi kad ir Prancūzija. Žinoma Bartoldis nusprendė pašalinti tą “trūkumą”. Pasitarus su savo “draugeliais”, buvo nuspręsta duoti naują impulsą duotam projektui ir į to reikalo subtilybes paviešinti pačiam Eduardui Labule.

Istorijoje dabar aktyviai propaguojama, jog būtent Eduardui de Labule priklauso idėja sukurti laisvės statulą ir padovanoti ją JAV jubiliejaus garbei, kaip draugystės tarp dviejų šalių tautų ženklą, tuo pačiu, nutylima tos statulos egiptietiška atsiradimo istorija ir Ferdinando Lesepso dalyvavimas šiame reikale, kurio šlovė ir vardas  jau buvo apjuodintas po “panamos kanalo skandalo”, kai buvo paviešinta daugelis tamsių jo darbelių. Nors iš tikro, Lesepsas dalyvavo ne tik tos statulos sukūrime, bet ir Laisvės statulos JAV pastatyme.

Tokios figūros, kaip Eduardas Labule įtraukimas į projekto realizaciją, kokybiškai pakeitė reikalus. Jis ne šiaip sau išskaičiavo politinę tos kompanijos eigą, bet ir tam reikalui pajungė “savo” žmones.  Žinoma, statulos įrenginys pareikalavo nemažai lėšų. Jų surinkimui, o taip pat “veiksmų koordinacijai” buvo įkurta ištisa “Prancūzų-Amerikiečių sąjunga”, kurios galva tapo Labule. Be to, pastebėkite, kad komitetui Paryžiuje, kuris apsiėmė lėšų rinkimu Prancūzijoje ir pačios statulos kūrimu, vadovauti apsiėmė ne kas kitas, o Ferdinandas Lesepsas. O amerikietiškam komitetui, kuris apsiėmė lėšų rinkimu JAV ir postamento statulai statymu, vadovavo juristas Viljamas Edvardsas.

Nesileisime į smulkmenas, kokius reikalus prasukinėjo, prisidengiant tuo lėšų rinkimu duotam projektui. O Labule tik, kaip sakoma, “pridengdavo savo skyles” nuo smalsių žvilgsnių.

Dabar statulos sudarymo pagrindinis vaidmuo priklauso Frederikui Bartoldi. Nors tas, kas iš tikro į tą statulą įdėjo savo talentą ir sugebėjimus, atliko pagrindinį darbą, buvo prancūzų inžinierius Giustavas Eifelis, kuriam buvo patikėta suprojektuoti masyvią geležinę atramą ir statulos palaikymo karkasą. Statulos postamentas buvo suprojektuotas amerikiečių architekto Ričardo Moriso Hanto.

Eifelis? Tai tas kuris Eifelio bokštą Paryžiuje?

Taip. Na o Frederikas irgi žinoma “prisidėjo”. Sekant savo kompanijos atstovų įdirbį, jis šiek tiek pakeitė statulos eskizinę išvaizdą. Pavyzdžiui, prie jos kojų pridėjo pertrauktas “tironijos” grandines. Į kairę ranką patalpino “Įstatymų knygą”.

“Įstatymų knyga” – taip dar vadino Nepriklausomybės deklaraciją... Toje lentelėje, statulos rankoje, buvo iškalta svarbi “laisviesiems mūrininkams” data 1776 metai liepos 4 – kada jų atstovai pasirašė ilgai lauktą Nepriklausomybės Deklaraciją, atveriančią kelią jų asmeninės valstybės sukūrimui...Taip pat, Frederikas apvilko statulą romėniškais rūbais. Prie to paties, Romos teisė, kuria dabar naudojasi visas pasaulis, buvo įdirbta Senovės Romoje pontifikų – tai yra Žynių, tuo laiku priklausančių aukščiausioms “laisvųjų mūrininkų” struktūroms.

Na ir žinoma, Frederikas Bartoldis pridėjo statulai moterišką įvaizdį, o veido bruožams suteikė savo valdingos motinos Šarlotės Beiser išvaizdą.

Viskas teisingai, juk pas žydų tautą moteris laikoma ne tik giminės tesėja, bet ir pagrindinė giminės jėgos nešėja. Nacionališkumas pas juos persiduoda būtent per motiną, o ne per tėvą, kaip pas kitas tautas.

O tai statulai buvo duotas pavadinimas “Laisvė, nešanti šviesą pasauliui”. Na ir žinoma buvo palikti Mitros atributai – fakelas, karūna su septyniais spinduliais. Po to, Bartoldis žinoma išsisukinės, pasakojant visuomenei, kad septinių spindulių karūna pas jį simbolizuoja ne ką kitą, kaip septynias pasaulio dalis: septynis okeanus ir septynis kontinentus. O fakelas rankoje – ne kas kita kaip “Prašvitimas”. Na ir taip toliau, nukreipiant dėmesį nuo tikros tų simbolių reikšmės...Vienaip ar kitaip, ta grupė realizavo tą projektą, nors ir žymiai pavėlavo jubiliejinei datai. Statula buvo pagaminta ir atvežta į JAV, pastatyta Bedlau saloje, ant granitinio postamento Vud forte, kuris buvo pastatytas 1812 metų karui. Tiesa, to forto sienos išdėstytos žvaigždės formoje.

Pastebėsiu, kad visiškai ne atsitiktinai buvo pasirinkta duotasis miestas ir duotoji vieta. Ta sala nuo XVII amžiaus priklausė Issakui Bedlau. Ir tik 1956 metais buvo pervadinta į Laisvės salą.

Ten ne tik sala, bet ir centrinis rajonas, esantis toje prieplaukoje, išsidėstęs Mancheteno saloje, iš esmės, priklausė turtingiems, respektabiliems žydams. Ir aš jums pasakysiu dar daugiau. Vėliau tas rajonas virsta ne tik pačiu prestižiškiausiu miesto rajonu, su verslo kvartalais, užstatytais dangoraižiais (tarp kitko, tarp kurių yra ir Jungtinių Tautų Organizacijos pastatas), bet ir stambūs tarptautiniai finansinei centrai. Visai ne atsitiktinai šiandiena Niu-Jorkas vadinamas neoficialia pasaulio sostine, kur sukoncentruota valdžia ir turtai. Tai vienas iš pagrindinių Archontų centrų.

O ką reiškė fakelas ir karūna pas Mitrą?

Mirtaizmo religijos koncepcijoje, fakelas su ugnimi reiškia gyvybinę jėgą, o septynių spindulių karūna – saulės dievo Mitros ir jo šešių padėjėjų valdžios simbolis. Bet kad geriau suprastumėte, kodėl “laisvieji mūrininkai” pasiskolino būtent tuos simbolius, ir kaip jie savo tikslais išnaudoja mitraizmo religiją žmonijos istorijoje, gal kiek įsigilinsiu tuo klausimu.

Iš esmės, mitraizmo religija, išėjo iš populiaraus religinio mokymo, atsiradusio senovės Irano teritorijoje (Persijoje), zoraostrizmo -  vienos iš senovės religinių atvirumo mokymų, kuri šiandiena išsisaugojo nežymia apimtimi, įamžinta šventoje zoroastrizmo knygoje – “Avesta”. Bendras dievybių skaičius zoraostrizmo religijoje – 33. Aukščiausiu dievu ten laikomas Aruchas-Mazda, kurio vardas verčiamas kaip “Išminties valdovas” (“Išmintingas Viešpats”) arba kaip “Visa žinantis Valdovas”. Jis buvo laikomas Kosmoso kūrėju, jo minties pastangomis, o taip pat išminties įkūnijimu, kuri valdė visais dievų ir žmonių veiksmais. Pagal zoroastrizmą, Aruchas-Mazda sukuria šešis nemirtingus Šventuosius (o pats jis buvo septintasis). Ir visi kartu jie buvo žinomi kaip “Ameša Spenta” – septyni “Nemirtingi Įtakojantys” arba kaip po to juos vadino “Nemirtingi Šventieji”, “Būtybės spinduliuojančios šviesą”, kurie savyje įkūnijo pačio Arucho-Mazdos kokybes. O vieninteliu pirmapradžiu jų simboliu buvo lotoso žiedas.

Tiesa, kiek vėliau, kada žmonės, pagal savo mastymą, suteikė toms Būtybėms kam moterišką giminę, kam vyrišką, jau pradėjo kiekvienam iš jų atskirai prirašyti savo atskirą žiedelį, kaip išskirtinumo simbolį. Pavyzdžiui, vienam iš septynių dievybių Vochu Mana (“dora mintis”) – jie suteikė jazminą, kitam – Armaiti (Armatajus – “pagarba”, kurią žmonės prirašė Arucho-Mazdos žmonai) – muskatinę rožę, trečiam – Ayrvatui (“vientisumas”) – leliją ir tt.

Pirmapradžiai, lotoso žiedas simbolizavo Šambalos mokslo žinias “Beliao-Dzi”. Vėliau gi, kada žmonės prarado tu žinių esmę, tai atsirado tos gėlės – taip sakant, skirtingi lotoso žiedo vaizdavimo variantai...Tai štai, dėl to septyneto, vienoje iš “Avestos” knygų – “Jašt” sakoma sekančiai: “Jie – vienos minties, vieno žodžio, vieno veiksmo...Jie mato vienas kito sielas, geranoriškai galvojant, apie gerus žodžius, galvojant apie gerus veiksmus...Jie kūrėjai ir veikėjai, saugotojai ir Arucho-Mazdos apsauginiai”

Pagal Zaratuštros mokymą, tos šešios didžios dievybės, sukurtos Arucho-Mazdos, iškvietė gyvenimui “jazat” giminę, tai yra “vertą kartą”  arba “tai, kas vertas nuolankumo”, senovės iraniškoje religijoje laikomi gerais dievais, Arucho-Mazdos padėjėjais. Mitra buvo vienas iš jų, bet labiausiai gerbiamas. O padėjėjais jiems, išvedant blogį, tarnavo dvasios – fravaši, taip pat laikomas šviesos spindulių perlaužėju. Pirmapradžiai, net tas pats Mitra neturėjo atitinkamo atskiro įvaizdžio. Jis buvo priskiriamas prie dieviškumo pasireiškimo ir net neturėjo kokios nors atskiros būtybės statuso. Žodis Mitra reiškė sutartį, sutikimą, tarpininkavimą.

Pagal pirmines žinias, kurios buvo duodamos žmonėms, į žodžio “mitra” supratimą įėjo ypatingos vidinės sutarties prasmė, jei taip galima išsireikšti, savotiškas žmogaus sutikimas su pačiu savimi, su savo vidine dieviška būtybe – Siela, arba kaip sako šiuolaikiniai žmonės, su savo Sąžine. Tai apėmė tai, jog jei žmogus padarė savo asmeninį pasirinkimą į dvasingumo pusę, tai jis turėjo sekti tuo keliu ir sekti savo mintis, žodžius, veiksmus.  Nepažeidinėti tos vidinės sutarties.

Vėliau Mitra buvo vertinamas kaip duotosios sutarties “aukščiausias Sargas”, kuris seka žmogų “tūkstančiu suvokimų”, “dešimčia tūkstančių akių, tūkstančiu ausų” ir niekas negalėjo jo apmauti. Tai visiškai nereiškė, kad žmogų iš išorės stebėjo akytas-ausuotas koks tai mutantas. Ne. Žmogus gali apgauti ką tik nori iš kitų žmonių, bet tik ne patį save. Faktiškai, tokios sutarties laikymasis ėjo iš pačio žmogaus. Ir jei jis pažeisdavo savo vidinį susitarimą, grįžtant atgal prie savo Gyvuliško prado valios, jis paprasčiausia toliau nesivystė dvasine kryptimi. O jei vykdė tas “sutartis” – tai žinoma, žymiai pasistūmėdavo savo dvasiniame vystymesi ir jam atsiverdavo naujos galimybės, nauji dvasinio pasaulio ir pačio savęs horizontai.

Toks vidinės sutarties supratimas buvo žinomas ne tik pas senovės iraniečius. Dar anksčiau, apie tai žinojo ir senovės Europoje, senovės Indijoje. Vedų mitologijoje, pavyzdžiui, iki mūsų dienų išliko paminėjimai apie dievą Mitrą, kas tiesioginiame vertime iš senovės indiškos kalbos reiškia “draugas” ir buvo vertinamas kaip antrasis tos sutarties dalyvis. Mitra kartu su dievu Varuna (kuris susijęs su kosminiais karais ir buvo Tiesos saugotojas) buvo laikomi moralinės tvarkos sargybiniais ir magiškos asuriškos jėgos valdytojai. Senovės indiškas žodis Asura reiškia “turintis gyvybinę jėgą”. Tarp kitko, slaviški žodžiai “mir da boh” atitinka vediškiems “mitra- bhaga” ir avestietiškam Mitra-Baga. Baga buvo laikomas senovės iraniška dievybe, kuri žinojo gėrybių paskirstimą ir buvo susijusi su Mitra. Sakant paprastai, ant kiek tu buvai vidiniai švarus, prieš savo Sąžinę, ant tiek tu formavai savo Likimo ateitį.

Būtent dėl žmogaus vidinės dvasinės švaros pajautimo, dieviškas “Mitros” pasireiškimas lyginamas su saulės šviesa. Vėliau, kai Mirta pradėjo sieti ne tik su jazatu, o iškėlė jį iki Arucho-Mazdos sūnaus, vis tik liko paminėjimai apie jo gimimą kaip “šviesos iš uolos”. Žmonės tai pradėjo suprasti tiesiogine prasme. Nors pirmapradžiai, tai nurodė tik į žinių, kurios suteiktos žmonėms, šaltinį, ir reiškė “šviesos įkūnijimas pasaulyje, iš šventų kalnų”, turint omenyje Šambalą.

O kada mokymas daugiau priėmė religinę formą ir Mitrą išaukštino dievų panteone, kaip tarpininką tarp dievo ir žmonių, tai žmonės pradėjo jam skirti funkcijas, kurios anksčiau priklausė Aruchai-Mazdai. Mirta tapo teisėju ant “išskyrimo tilto”, Činvatu į kuri papuldavo Siela po mirties.

Činavatas – tai pas persus kažkas panašaus į pomirtinį teismą?

Visiškai teisingai. Pagal tuos religinius požiūrius, kada žmogus žengdavo ant to Činvato tilto, skiriančio mirusių ir gyvų karalystes, tai po “nuodėmingojo” pėdomis tiltas tapdavo siauru, “kaip peilio ašmenys”, o po “dorovingojo” pėdomis – plačiu ir patogiu perėjimui. Pomirtiniame teisme abiejose Mitros pusėse su teisingumo svarstyklėmis stovi Raštu ir Sraoša, kurie svarstyklėmis svėrė kiekvienos sielos mintis, žodžius, ir veiksmus. Jei persverdavo į gerų minčių, žodžių, reikalų pusę, tai duotojo žmogaus siela buvo skaitoma nusipelniusi rojaus. O jei svarstyklės nukrypdavo į blogio pusę, tai sielą pasiusdavo vėl į pragarą, kas buvo laikoma, pastebėkite, “kito gyvenimo buveinė”, kur žmogus vėl iš naujo pergyveno “ilgą kančių, tamsos, blogo maisto, amžių”

Ir vėl pomirtinis teismas su svarstyklėmis, kaip ir pas egiptiešius. Tai ką iš tikro yra tokios svarstyklės?

Na kaip čia tau pateikus. Tai viso labo tik asociacinis paaiškinimas, adaptuotas paprastam žmogiškam supratimui, kad žmogus bent jau savo logika galėtų suprasti ir įsivaizduoti tai, kas panašiai įvyks su juo po kūno mirties. Juk ne materialiame pasaulyje vykstančius procesus praktiškai neįmanoma aprašyti. Juk tai visiškai kitoks pasaulis. Taip kad visi tie žodžiai – “teismas”, “svarstyklės”, “teisėjai” – tik asociaciniai žodžiai, paimti iš žmonių gyvenimo, kad jiems būtų lengviau suprasti, kas jų laukia po mirties ir svarbiausia, kodėl jie turi racionaliai išnaudoti jiems skirtą trumpą laiką žemėje geroms mintims, žodžiams, veiksmams. Žinoma, tos asociacijos netikslios, bet žmonėms jos išreiškia esmę...

Jei pasireiškia švarus šviesos blyksnis, be šešėlių, tai jis visada susilieja su bendru Šviesos spinduliu. O jei vietoje šviesos blyksnio pasireiškia šešėlis, švari Šviesa atstumia šešėlį į jo aplinką. Kadangi šešėlio vieta ten, kur nėra Šviesos. Ir tame yra visa esmė... Kad paaiškinti dvasinio pasaulio subtilybes man vis tiek reikės aiškinti materijos kalba ir panaudoti grubius materialaus pasaulio palyginimus, kadangi žmogiška sąmonė yra materiali.

Tai vadinasi zoraostrizme su laiku įvyko žinių pakeitimai, nuo vidinių dvasinių į išorinius materialinius stimulus?

Visiškai teisingai. Kad ir paimti tą patį Mitrą. Juk vėliau, kalbant šiuolaikine kalba, jis buvo garbinamas kaip sociumo kūrėjas, vedančios žmonių socialinės organizacijos kūrėjas, kaip sutarties, supratimo ir sutikimo žmonių visuomenėje dievybė.

Visa tai žmonių Gyvuliško prado išdaigos. Žmonės patys viską persuko savaip, net ir be Arimano pagalbos. Juk pirmapradžiai, iš vis nebuvo kalbos apie Blogio ir Gėrio karą, apie kažkokią tai dangišką kovą. Visa tai buvo suvedama tik į tikras Būtybių atsiradimo iš Vienio, harmoningo jų egzistavimo priežastis, juk visų jų visas “darbas” susilieja į viena tikslą – žmogaus sielos dvasinį vystymą. O ką mes iš to turime šiandiena?  Paskaitykite kaip traktuoja Zaratuštros mokymą? Arucho-Mazdos konkurentu (beveik priešu) dabar jau yra Angro-Mainju (Arimanas), kurio vardas reiškia “Pikta dvasia”. Pagal mitologiją, kada Aruchas-Mazda sukūrė žemę, Angro-Mainjuk įsiskverbė į Žemės stichijas. Vandenį okeanuose jis padarė sūriu, dalį žemės – dykuma. Ir net septintą kūrinį – ugnį – jis sugadino dūmais. Bet tarp visų tokių žinių interpretacijų įvairovės, yra ir tokios žinios, kad kada Aruchas-Mazda sukūrė žmones, Angro-Mainju įsikūnijo į žemiausią žmogaus prigimtį ir nuo to laiko žmoguje dėl jo, kovoja du pradai: gėrio ir blogio...Arba sakant mūsiškai Dvasinis ir Gyvuliškas...Be to, buvo skaitoma, kad pasaulis, kuriame karaliavo Angro-Mainju, visiškai priešingas Arucho-Mazdos šviesos pasauliui. Arimanas irgi turi savo hierarchinę svitą, sudarytą iš šešių galingų dievybių (kartu su juo – septyni), kiekvienas iš kurių priešpastatytas gerai dvasiai, esančiai iš Arucho-Mazdos apsupties. Jo valdžioje buvo pikti dievai – devos, kuriančios Tamsą, Melą, Blogį ir Nežinojimą, o taip pat, nesuskaičiuojama daugybė žemutinių piktų dvasių. Devų tikslas – pagal galimybes pasiekti maksimalaus vadovavimo žmogiškam pasauliui, panaudojant priemones, pradedant nuo pasaulio ištuštėjimo ir baigiant įvairiomis materialiomis pagundomis, pavergiant įvairius Arucho-Mazdos pasekėjus. Skaitoma, kad jie visur bando vesti savo žaidimą ir bet kokiu būdu bando apgauti žmogų, todėl, nė vienas namas, nė vienas žmogus negali būti apdraustas nuo jų poveikio. Ir pagrindinė Zaratuštros mokymo idėja – Gėrio pergalė prieš Blogį, Arucho-Mazdos prieš Angro-Mainju, ir ji galima tik šviesių, švarių žmogaus pasirinkimų į gėrio pusę dėka, savo tikėjimo, minčių, žodžių, veiksmų švara. Zaratuštra kvietė žmogų ne tik atlikti savo vidinį pasirinkimą, bet ir dalyvauti tame, kaip vėliau pavadino, “dangaus kare”, atsižadėti nuo tų jėgų, kurios netarnauja gėriui. Kadangi nuo tos gėrio ir blogio kovos priklauso visa pasaulio tvarka.

Ar tiesa, kad Zaratustra mini, jog bus bendras žmonių teismas, vadinamas “Pasiskirstymo” era., vyks visuotinas prisikėlimas iš mirusiųjų, teisingieji gaus kūnus, žemė atiduos kaulus ir bus paskutinysis teismas?

Tai jau Arimano išsigalvojimai, kad žmogaus dvasines viltis sujungti su materialumu, realybe pakeisti į iliuzija, žmogaus darbą su savimi paniekinti “ateities baime”.

 Atitinkamai pagal žmogaus mintis, žodžius ir veiksmus per nugyventą gyvenimą, Sielos likimas sprendžiamas iš karto po materialaus kūno mirties: arba Siela vėl eina į reinkarnaciją, arba į aukštesnes dvasines sferas. Jokio bendro teismo, kur pagal žmonių įsivaizdavimą, bus atrenkami “teisingieji”, tikrai nebus, nekalbant jau apie tai, kad sukurti iš tų žmonių “nemirtingus” materialiame kūne. “Amžių pabaiga” – tai viso labo tik terminas, kuris skirtas bendrai duotos civilizacijos gyvavimui. Jei per tą periodą savo daugumoje žmonės atliks dvasinį šuolį, sugebės nukreipti civilizacijos judėjimą į dvasingumo padidinimo pusę, tai jiems bus duotos žinios, kurių dėka jie galės išgyventi artėjančius kataklizmus Žemėje. Bet jei savo pagrindinėje masėje žmones daugiau trauks žemiškos vertybės, materialumas, tai paprasčiausiai jie bus sunaikinti kataklizmų metu. Gims nauja civilizacija ir viskas prasidės nuo pradžių. Bet nežiūrinti į visa tą bendrą situaciją, kas liečia visą civilizaciją, pas kiekvieną žmogų yra asmeninis Šansas ištrūkti iš materialaus pasaulio ir užsitarnauti geresnį likimą savo Sielai. O ar panaudos savo gyvenimo metus tam, kad pragyventi kaip gyvuliui, praegzistuoti kaip augalui, ar jis pasinaudos suteiktais jam metais, kad iššokti į aukštesnes užslėptas dvasines sferas, įvykdyti ilgai lauką savo Sielos siekį – tai jau kiekvieno asmeninis pasirinkimas...Tikriausia problema tame, kad žmogus save skirsto į “aš”, kaip asmenybė ir Sielą, kaip Kažką, paprasčiausiai nesuprantant, kad Siela ir yra jis Tikras.

Toliau dėl Mitros kulto...Ta religija atsirado paskutiniais amžiais iki naujos eros ir įgavo didelį populiarumą Artimuosiuose Rytuose, Europoje, daugiausia politinių Archontų tikslų dėka. Tada jiems buvo reikalinga kokia nors perspektyvi religija, kuri apjungtų skirtingus gyventojų pasluoksnius (nepriklausomai nuo tautybės), ar tai būtų valdininkai, kareiviai, pirkliai, kurie buvo būtini Archontų valdžios įtvirtinimui įvairiose šalyse. Tam tikslui jie nusprendė panaudoti Persijoje ir Mažojoje Azijoje įgaunantį jėgą Mitros kultą, jį savaip modernizavus.

Na o kodėl būtent Mitros kultas?

Paprasčiausiai, buvo kai kurie sutapimai jo populiarumo su “laisvųjų mūrininkų” tikslais, ketinimais ir simbolika. Be to, su ta pačia simbolika, kurią jie pasiėmė iš Imhotepo “Laisvųjų mūrininkų”, kad ir ta pati viską matanti akis, ir tt.

Mitros kulte “laisviesiems mūrininkams” imponavo tai, kad jis valdė socialines žmonių organizacijas, kad jis buvo laikomas sutarties,”kontrakto” dievybe ir turėjo tarpininkavimo idėjų, apsikeitimo, tarpusavio simpatijų. Jie panaudojo ir populiarias legendas apie Mitrą, kur Mitra vaizduojamas praėjęs žemišką įsikūnijimą, gimęs “iš uolos”, kad jis “stojo į kovą su Saule, iš to išėjo laimėtoju ir tapo Saulės Draugu”; kad jį garbino kaip “Dangiškos Šviesos Šaltinį”. Ypatingas “laisvųjų mūrininkų” akcentas buvo daromas į tai, kad Mirta apdovanoja savo gerbėjus šlove ir turtais.

Archontai pilnai naudojo “Avestos” tekstus tam, kad į savo pusę privilioti jiems reikalingus žmones. Sustiprintai propagavo tai, kad Mitra, kaip sutarties Sargas, seka su “tūkstančiu jausmų”, “dešimčia tūkstančių akių ir tūkstančiu ausų”, “dešimčia tūkstančių špionų”. Jis saugo tas šalis kurios garbina Mitrą ir naikina tas šalis, kurios atsisako nuo sutarties ir tuo pačiu meta iššūkį Mitrai.

Mitra taip pat tapo ir karo dievu, ištikimybės imperatoriui dievybe (Romoje II-III amžius), šventino karalių valdžią, išskirdavo juos iš mirtingųjų. Panašus Archontų žaidimas žmonių tikėjimu kartais atvesdavo iki tokio absurdo, kad dviejų kariaujančių šalių kareiviai, garbinantys, melsdamiesi vienam ir tam pačiam saulės dievui, “Nenugalimam Mitrai”, ėjo žudyti vienas kito su tikėjimu tuo pačiu dievu ir jo vardan, tikėdami, kad už tą savo “teisingą reikalą” įgaus “dvasinį” išsigelbėjimą.

Pastebėkite, kad “laisvieji mūrininkai” sukūrė švariai vyrišką religiją. Moterys kategoriškai buvo neprileidžiamos prie mitroizmo ordino. Tačiau ten buvo prileidžiami berniukai, net iki subrendimo. Kaip ir daugelyje kitų senovės mokyklų, pašventimas į Mitros ritualus sudarytas iš trijų lygių: dvasinis savęs apsivalymas, savęs tobulinimas, savo Gyvuliškos prigimties kontrolė. Bet jei senovėje pagrindinis tikslas buvo nukreiptas į vidinę kontrolę ir žmogaus darbą su savimi, tai žmonės nuo Archontų daugiau skyrė dėmesio  būtent išoriniams atributams, simbolikai, ritualams, pašventimui į Mitros “slaptas jėgas”, agresyvaus vyriško prado pagrindu.

Pas juos taip pat buvo septyni hierarhijos laiptai (o supratimas “laiptai” pasiimtas dar iš Imhotemo laiptuotos piramidės laikų). Žmogus, esantis ant žemiausio laiptelio, taip gavo patarnaujančiu pašvęstiesiems žymiai aukštesnių laiptelių ir lygių. Laipteliai buvo vadinami: “Tarnautojas”, “Varnas”, “Karys”, “Liūtas”, “Persas”, “Saulėtas pranašas” (jį apvilkdavo į raudoną rūbą, o atributais kaip tik ir tarnavo fakelas su septynių spindulių karūna). Ir septintas laiptas – “Tėvas”, buvo skaitoma kad jį globoja Saturnas. Jo atributais buvo frigietiškas šalmas, žiedas ir žezlas, kaip slaptos valdžios simbolis. Bet dar buvo ir “Tėvų tėvas”, kuris savo valdžioje apjungė visas bendrijas. Tokia buvo jų struktūra.

Duotąjį kultą “laisvieji mūrininkai” platino tarp  Romos kareivių, o per juos tas mokymas labai greitai išsisklaidė po visą Europą. Atsirado daug šventyklų skirtų Mitrai. Ypatingai didelis jų kiekis buvo Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje. Vien tik Romoje buvo priskaičiuojama apie 100 tokių šventyklų.

Galų gale duotasis kultas tapo ant tiek įtakingas, kad į tuos Archontų tinklus pradėjo įkliūti žmonės, nuo kurių sprendimų priklausė ištisų tautų likimai. Kad ir tas pats Romos imperatorius Diokletianas, kuris buvo Mitros gerbėjas ir net “dovanojo” tam dievui “Imperijos gynėjo” titulą, pertvarkant imperijos sandarą pagal rytietiškos despotijos principą, įvedant neribotą valdymą – dominantę. O kam buvo naudingas toks neribotas savo marionetės valdymas? Archontams.

Į mitroizmą buvo atversta beveik visa Europa. Bet nežiūrint į tokį didelį nuveiktą Archontų darbą, Mitros kultas nebuvo tik vienintelis ir vientisas. “laisvųjų mūrininkų” sukurtų Vakarų Mitros kulto (kurį jie prifarširavo ne tik zoraostrizmu, bet ir babilonietiška astrologija, graikiška misterija ir filosofija, pateikiant visa tai, kaip naują filosofiją ir naują gyvenimo būdą) ir senovės Rytų Mitros kultas, kuris kaip ir anksčiau buvo garbinamas persiškų tikėjimų pagrindu, buvo dar aiškus pasidalinimas.

Bet protingi žmonės vis tiek dasikas iki Tiesos ir žinoma, ilgai tęstis tokia priešprieša negalėjo, kadangi mitraizmas buvo pakankamai populiarus Rytuose ir daug kas žinojo apie tikrą persišką senovės mokymą. Todėl, kada į pasaulį atėjo Jėzus ir jo mokymas pradėjo populiarėti, štai tada ir įvyko sekantys įvykiai. Pradžioje, Archontai aktyviai priešinosi tokiems aktyviems dvasiniams žybsniams, tą patį savo mitraizmą išstatant, kaip nesusitaikantį su konkurencingu nauju dvasiniu mokymu. O po to, pavargus kovoti su tuo, paprasčiausiai, iš to naujo dvasinio judėjimo sukūrė savo religiją – krikščionybę, į ten nukopijavus daugelį mitraizmo psichologinių nuostatų ir legendų, kulto elementų, simbolikos ir net tokių bendrijų organizacijos formą.

Gaunasi, kad krikščionybės religija buvo nusirašyta nuo mitraizmo religijos?

Na sakysime tai, panaudota ta pati  Amžino Gėrio pergalės, prieš pasaulinį blogį idėja, atėjus Gelbėtojui, pažadant tikintiems sielos nemirtingumą ir geresnį gyvenimą kitame pasaulyje. Ta pati apeigų prasmė, kad žmogus dvasiškai valytus, persiformuotų, sudarytų nepertraukiamą ryšį su Dievu.

Na ir kas gi čia blogo, juk idėja tarsi teisinga?

Visiškai teisingai. Idėja teisinga. Bet kieno rankose ji buvo? Religija – tai galinga įtakos jėga. O jėga ji ir yra jėga. Viskas priklauso nuo to, kas ir kaip ją panaudoja ir kokia linkme nukreipia. Iš čia ir atitinkami rezultatai. Bet jei mitraizmo religiją kūrė kaip “karių” religiją, kurie turėjo aktyviai vesti kovą su “blogiu”. Na o to “blogio” vaizdinį piešė Archontai, išeinant iš savo interesų. Tai krikščionybė pirmiausia buvo nuolankumo religija, viską atleidžiančios meilės visiems žmonėms, net jei tai buvo tavo pikčiausias priešas... Archontų žmonės tokiu būdu žymiai išplėtė savo elektoratą, kadangi dabar į jų nuolankumo ir susitaikymo religiją galėjo įeiti ne tik vyrai, bet ir moterys.

Dabar daugelis istorikų ginčijasi, kodėl mitraizmas, po kuriuo buvo visa Europa ir Priekinė Azija, staiga savo pozicijas taip paprastai užleido krikščionybei, prieš tai “mažai žinomai” ir  žiauriai gujamai. O iš tikro, niekas niekam neužleido. Paprasčiausiai Archontai pakeitė savo seną reklaminę iškabą į naują.

Dėl “Laisvės” statulos... Tais metais tai buvo pats didžiausias įrenginys Niujorke. Įdomu tai, kad oficialiai statulą priėmė tie patys “laisvųjų mūrininkų” atstovai, tame tarpe ir buvęs tada JAV prezidentas franko-masonas, Groveris Klivlendas. Vienintelės moteriškos lyties asmenybės, dalyvavusios ir prileistos į tą ceremoniją, Bartoldi žmona – Žana Emilija ir 8 metų Lesepso duktė – Totot.

Groveris Klivlendas toje ceremonijoje pareiškė: “Mes niekada nepamiršime nei to, kad Laisvė išsirinko sau namus čia, nei tai, kad jos išsirinktas altorius kada nors bus užleistas”.

Reikia pasakyti, jog pradžioje duotoji statula nebuvo populiari liaudyje. Tokia situacija išsisaugojo iki pat Pirmojo pasaulinio karo, kol pas Archontus neatsirado interesas panaudoti Laisvės statulą žmonių sąmonės manipuliavime ir žinoma, neblogai užsidirbti ant šito. Veikiant per JAV finansų ministeriją, kuri tuo metu buvo susirūpinusi lėšų karinėms išlaidoms gavimu, Archontų žmonės “gavo leidimą” į reklamavimą ir masinį tiražavimą su Laisvės statulos vaizdiniu, pateikiant tai, kaip “tikrą JAV valstybės Laisvės simbolį”. Gautos lėšos sudarė beveik pusę karinio biudžeto.

Bet įdomiausia, kad dabar oficialiai skaitoma, jog Laisvės statula priklauso JAV valstybei, kad ji įtraukta į JUNESKO (jungtinių tautų organizacija, lavinimo, mokslo ir kultūros klausimais), kaip pasaulinės reikšmės paminklas, tačiau kruopščiai nutylima, kas iš tikro stovi už to masinio išdūrimo ir iki šiol realiai gauna nuo to pelną. Tai tik viso labo vienas mažytis epizodas globaliame Archontų žaidime.

Žmogus turi būti laisvas savo asmeniniame pasirinkime. Visos baimės gimsta jame nuo Gyvuliško prado, nuo jo totalios mirties baimės. Tačiau bet kuri materija mirtinga – tai dėsnis. Nors žmogus tuo ir nuostabus, kad jis ne šiaip sau paprastas materijos gabalas ir tikrai ne vergas, jame glūdi didelė dvasinė jėga, kuri ir sugeba jį paversti į Tikrą Žmogų, į tą būtybę, kuri yra žymiai aukščiau materialaus pasaulio. Išsivaduojant nuo melo žmogus išsivaduoja nuo kvailumo. Pažįstant tiesą žmogus tampa stipresnis ir protingesnis. Kuo pasaulyje bus daugiau protingų ir dvasiškai laisvų žmonių, tuo Archontams bus sunkiau realizuoti savo planus, tuo silpnesnė bus jų įtaka žmonėms. Jei Tiesą žinos visi ir atliks savo teisingą pasirinkimą, tai Archontams paprasčiausiai nebebus kam diktuoti savo sąlygų. Žmonių rankose pasaulio ateitis. Viskas labai paprasta. Reikia būti tuo, ko bijo Archontai. Reikia būti Žmogumi...