Ar norite aš jums atversiu dar vieną paslaptį – Amerikiečiai niekada nebuvo Mėnulyje. Ir bendrai, dar ten niekada nebuvo žengusi žmogaus koja, turiu omenyje, kaip būtybės, o ne kaip antspaudas, nuo bato. Žmonės Mėnulyje niekada dar nebuvo.

“ Žmogaus skrydis į Mėnulį” – tai didelė mistifikacija, dezinformacija ir stambaus masto afera, kuri atnešė nemažas pajamas jos organizatoriams.

Kaip tai gali būti afera, juk kiek aš žinau tai tikras faktas. Juk tada astronautų išsilaipinimą į Mėnulį stebėjo daugiau nei pusę milijono televizijos žiūrovų ir ta Mėnulio epopėja tęsėsi praktiškai nuo 1969 iki 1972 metų, kada amerikiečių astronautai skraidė tenai čiut ne kas pusmetį. Ir iš vis, jei JAV būtų ką nors tokio sumakalavusi, tai TSRS nebūtų apie tai tikriausiai tylėjusi?

Čia nėra taip viskas paprasta kaip atrodo. Už to pasaulinio piaro, apie kurį kalbate, stovėjo aukščiausio rango “laisvieji mūrininkai”. Vien nuo amerikiečių tautos, kaip paklusnių mokesčių mokėtojų, šio projekto dėka, jie nusausino beveik keturiasdešimt milijardų dolerių. Nors iš tikro, jokio žmonių skrydžio į Mėnulį nebuvo, tuo labiau prie tokių  tuometinių technologijų. Netgi dabar, prie šiuolaikinių mokslo vystymosi žinių, tai padaryti paprasčiausiai yra nerealu ir neįmanoma. Taip kad visa tai buvo tik dar viena sėkminga Archontų šachmatų partija didžiojoje politikoje.

Galima žinoma ir išsamiau pateikti. Nors tokia informacija, mano požiūriu, neturi ypatingos reikšmės. Tai viso labo tik didžiosios politikos nešvarūs žaidimai...

Tai purvina istorija. Tiek daug gerų žmonių dėl to žuvo... Taip vadinamų “Didžiųjų kosminių lenktynių” , tarp TSRS ir JAV metu, ši afera buvo sugalvota Archontų. Ištikimi Archontų tarnai – “laisvieji mūrininkai” – labai tiksliai ir išskaičiuotai sužaidė ant didžiųjų politikų ambicijų...Tuo metu kosmoso užkariavime lyderiavo TSRS. Ir kaip galėjo nelyderiauti. Juk tuo metu jų kosmonautikai vadovavo Sergejus Pavlovičius Koroliovas. Geras buvo žmogus, tvarkingas, aukšto sąžiningumo ir dorovingumo, labai atsakingas už savo mintis, elgesius ir sprendimus.

Puikus mokslininkas, talentingas inžinierius-konstruktorius. Koroliovas buvo ne šiaip sau puikus mokslininkas-praktikas, bet ir talentingas organizatorius. Visi kas su juo dirbo vienoje kompanijoje žavėjosi jo neįtikėtinu entuziazmu. Jis paprasčiausiai užkrėsdavo žmones savo tikėjimu pergale. Ir kaip šiandiena vadina “intuityviai” vystė perspektyvias kryptis. Ir tai natūralu, nes Koroliovas buvo toli gražu ne šiaip sau paprastas žmogus. Mažai kas žino, jog trisdešimtų metų pradžioje, tada dar jaunas inžinierius Koroliovas susitikinėjo ne tik su Ciolkovskiu, bet ir su pakankamai neordinariomis viešomis asmenybėmis, kurie apart kosmonautikos “teorijos” atvėrė jam dar daugelį gana įdomių dalykų. Būtent po tų susitikimų Koroliovas “užsidegė” reaktyvinių tarpplanetinių raketų skrydžių tematika. Būtent tų susitikimų dėka jis galėjo, kaip parašys po to, “prognozuoti ir nulemti” aviacijos ir kosmonautikos ateitį daugeliui metų į priekį, aplenkiant savo laiką.

Tai štai, dėka neišsenkamo Koroliovo entuziazmo prasidėjo ištisa kosmonautikos era. Jau 1957 metais TSRS paleido pirmą dirbtinį žemės palydovą. Po to buvo paleistos pirmosios automatinės tarplanetinės stotys, tame tarpe ir į Mėnulį, kur ne kartą buvo imamas gruntas. Būtent TSRS automatinė stotis 1959 metais pasiekė Mėnulio paviršių. Pirmąjį žmogaus skrydį į kosmosą irgi atliko TSRS kosminiais laivais “Vostok” ir tt.  Amerikiečiai taip pat neatsilikinėjo ir kaip sakoma, lipo ant kulnų. Jei Jurijus Gagarinas atliko savo pirmą skrydį 1961 metų balandžio 12 dieną, tai amerikietis Alanas Šepardas – 1961 metų gegužės 5 dieną. Tai yra visai nedidelis laiko skirtumas. Tačiau amerikietis buvo jau antras žmogus, pabuvojęs kosmose. Ir čia jau reikalas ėjo apie šalies prestižą pasaulinėje arenoje. Ta situacija, su neapsakomomis žmonių ambicijomis ir pasinaudojo Archontai.

Per tuometinį JAV prezidentą Džoną Kenedį buvo paskelbta apie programos prioritetą, kad Mėnulį pasiektų pirmas būtent JAV žmogus. Tiesa, techninis duotojo projekto įdirbis buvo patikėtas ne kam nors, o vokiečių raketinės-kosminės technikos konstruktoriui, buvusiam  SS šturm ban fiureriui, raketos A-4 (Fau-2) konstruktoriui – Verneriui Fon Braunui. Tas žmogus taip pat buvo išeivis iš stambaus vokiečių finansininko, įtakingo politiko barono Markuso Fon Brauno šeimos, kuris priklausė tai pačiai komandai nuo “laisvųjų mūrininkų”, kaip ir Jarmalas Šahtas. Po karo Verneris Fon Braunas gavo amerikietišką pilietybę ir ramiai dirbo kariniam-pramoniniam JAV kompleksui, kaip savo laiku ir nacistinei Vokietijai. Be to, karjeros laiptais jį pakelia iki aukščiausių NASA vadovų (JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosminės erdvės tyrimo valdyba).

Tai štai, masinės informacinės priemonės pradėjo sustiprintai įtikinėti amerikiečių tautą, jog jei jų kosmonautas nespėjo būti pirmasis kosmose, tai paprasčiausiai jie yra priversti padaryti taip, kad į Mėnulį pirmieji žengtų būtent amerikiečiai. Visų tų manipuliacijų ir spekuliacijų rezultate, JAV Kongresas išskyrė tiems laikams astronominę pinigų sumą “Mėnulio” programai vykdyti, visa tai išimant iš mokesčių mokėtojų kišenės, tarsi pas amerikiečius nebuvo ir kitų problemų, apart Mėnulio aplankymo. O už tuos dešimtis milijardų dolerių visam pasauliui  jie parodė pigoką ir nekokybišką serialą, apie “Mėnulio aplankymą žmogiška būtybe”, pavadinus tai garsiu pavadinimu – “Apolono Programa”.

Ar tai senovės olimpo dievo garbei?

O kam gi priklauso Homero olimpinės religijos sudarymas... Tik šis programos pavadinimas atsirado visai ne dėl mistinio dievo Apolono garbės, nors masėms tai ir buvo pateikta gražioje pakuotėje. Archontai gi dideli dvigubų prasmių mėgėjai. Iš tikro, su programos pavadinimo atsiradimu buvo viskas žymiai paprasčiau. Paprasčiausiai, tą Archontą, kuris ir sugalvojo visą šitą aferą plačių mastų, už jo protą siaurame savo rate vadino ne kaip kitaip, kaip “Febas” (kas verčiant iš graikų “phoibos” – “spindintis”). O jei pažvelgti į žodį “Feb” iš mitologinės pusės, tai paprasčiausiai kitas Apolono vardas, kaip “viską matančios saulės būtybės”.

Jie sukūrė tokį “kosminį” spektaklį, kad kur ten su jais lygintis įžymiems scenaristams. Šešios ekspedicijos sėkmingai “nusileido” Mėnulyje, nei trupučio nenuklydus, be mažiausio incidento. Dvylika žmonių pagal juos, atsieit pabuvojo Mėnulyje. O štai kosminis laivas “Apolonas – 13” na niekaip negalėjo nusileisti Mėnulyje, dėl avarijos laivo borte. Apskrido aplink Mėnulį atsieit ir taip grįžo nė su kuo.

Tai iš tikro buvo tik spektaklis?

Žinoma. Jie paprasčiausia sulošė ant žmonių ambicijų ir taip pavogė krūvą pinigų iš savo mokesčių mokėtojų. Maža to, kad apiplėšė amerikiečių tautą, tai dar ir TSRS įpainiojo į tas beprasmiškas kosmines lenktynes.

O ar TSRS specialistai nesuprato, nežinojo, jog tai “melas”?

Žinoma kad žinojo. Bet mainais už tylėjimą ir tokios “mėnulinės versijos” palaikymą, TSRS gavo didžiules lengvatas tarptautinėje prekyboje... O po to, “laisvieji mūrininkai” valė savo pėdsakus, pradedant nuo valstybinių perstatymų pareigose ir baigiant “nepatikimų” asmenybių nušalinimu. Aš visiškai nenustebčiau, jei kas nors dabar rimtai susidomės ta afera, tai staiga pasirodys, kad to spektaklio originalių įrašų, kuriuose, reikia pasakyti, privelta nemažai kliauzų ir nesąmonių, negrįžtamai dingo. O kaip žinoma, nėra dokumento, nėra ir kalbos apie objektą. Kad pasiekti Mėnulį, žmogaus kūnui pirmiausia reikia įveikti didžiulės radiacijos juostą, kas praktiškai šiandiena dar yra neįmanoma.

O kaip tada kosmonautai išeina iš laivų į atvirą kosmosą?

Na juk jie yra Žemės gravitacinio ir magnetinio laukų apsaugoje ir neišeina už jų ribų. Tai yra, skraido kosminėje erdvėja prie žemės, leistinose ribose nuo jos. Ir tai, kada į tuos sluoksnius prasiveržia padidinta kosminė radiacija, kosmonautai yra priversi pažeminti savo kosminio laivo skrydžio trajektoriją... Žinoma, kad ateityje, vystantis nano technologijoms, žmogui bus pilnai įmanomi skrydžiai į Mėnulį, kaip ir į kitas artimiausias planetas.

Nano technologijos – kas tai per žvėris?

Nano techologija? Tai mikro technologijos vystymosi tęsinys. Priedėlis “nano” reiškia vieną milijardinę pirmapradžio vieneto dalelę. “Nanometras” – metro dalis, lygi dešimčiai minus devintame laipsnyje metro dalies... Na kad jums būtų lengviau įsivaizduoti, vienas nanometras sudaro milijardinę milimetro dalį. “Nano” atsirado nuo graikiško žodžio “nanos”, kas verčiama kaip “nykštukas”. Tai iš tikro labai mažytės dalelės. O nano technologija, tai atitinkamai -  technologija,  kurios dėka, dirbtinu keliu bus sukurtos įvairios medžiagos, taip pat ir nano dalelės dydžio robotai. Tai yra, jei mikro technologijose kalba ėjo apie manipuliacijas pačia medžiaga, tai nano technologijose – apie manipuliacijas atskirais atomais.

Nano technologijos –  tai ištisas revoliucinis šuolis pasaulio supratime ir gyvenimo lygyje. Na jei palyginti, panašiai toks šuolis, kaip primityvus žmonių gyvenimo lygis olose, su šiandienos žmogaus gyvenimo lygiu. Juk kas tai yra tų dalelių nano pasaulis? Pirmiausia tai visai kitokios pačių dalelių savybės, visiškai skirtingos nuo tų, ką jos sudaro kartu. Kad ir pavyzdžiui saldainis, jei tą saldainį suskaldyti į kelias dalis, tai kiekviena iš jų bus vis dar saldi. Bet jei tas dalis išskaidyti iki nanometro dydžio, tai dalelės jau turės skirtingas savybes ir atitinkamai skirsis savo “skoniu”. Tas pats liečia ir visa kita. Pavyzdžiui, paimkite, kad ir tą patį auksą... Juk nanometro matuose to metalo dalelės turi net kitokią spalvą, jos yra jau ne geltonos, o raudonos. Kambario temperatūroje paprastas matomas auksas nėra cheminių reakcijų katalizatoriumi. O jei paimti to aukso daleles sakysime 3-5 nanometrų dydžio, tai jos jau turės gero katalizatoriaus savybes. O tai savo ruoštu atveria visiškai kitokias galimybes chemijoje. Tarsi medžiaga ta pati, o nano lygyje turi visai kitokias savybes ir kokybes.

O kaip iš tokio mikroskopinio galima padaryti robotą?

Elementariai. Jei tu giluminiai žinai medžiagos savybes, tai sudaryti jos judėjimą tau nesukels sunkumų. Paimkime patį primityviausia progreso lygį mikro technologijose. Pavyzdžiui, panagrinėkime titano ir nikelio lydinį. Jis turi inertines savybes – taip vadinamą “formos atmintį”. Tai yra, nereikia nieko išsigalvoti. Imi tą mikroskopinę “detalę” ir deformuoji. Jei ją pašildyti, tai ji pagal “savo atmintį” vėl atstatys savo pirmapradę formą. O pašildymui pakanka pasiusti jai elektrinį signalą, impulsą. Nuimti tą signalą – ji vėl deformuosis į seną formą. Štai tau ir judėjimas ten-šen. Štai tau ir “muskulas”, raumuo.

Gilios mikro pasaulio žinios, kurias žmonės gaus per artimiausius  dešimtmečius, prieš žmogų atvers didžiules galimybes, žinoma, jei žmonės humaniškai pasinaudos tomis žiniomis. Tai gali apimti daugelį sričių, pavyzdžiui, tą pačią pramonę, mediciną, kibernetiką, lavinimo sistemą ir kitas žmogaus veiklos sferas. Be to, tos molekulės dydžio nano mašinos, sugebės vykdyti ne tik surinkimo ar išrinkimo sudėtingas atominių konstrukcijų operacijas, bet ir manipuliuoti kitomis molekulėmis, kopijuoti save, kurti žymiai sudėtingesnes mašinas, kurios savo ruoštu, sukurs dar sudėtingesnius įrenginius – molekulės dydžio mechanizmus su jose įstatytu kompiuteriu.

Na pavyzdžiui įsivaizduokite sau. Tu kuo nors susirgai. Ir vietoje to, kad bėgioti pas gydytojus, bandant nustatyti ligos priežastį, tu tik išgeri paprasto vandens stiklinęs, o jame yra – gydytojai-nanorobotai, kurių tu net nepajausi. Ir įsivaizduok, kad tu vienu ir tuo pat metu apsilankei ir pas diagnostiką, pas terapiautą ir aukščiausios kvalifikacijos chirurgą. Kadangi judant organizme, jie ne tik neskausmingai ir neklystamai diagnozuos, ne tik ras uždegimo židinį, bet ir likviduos jį, pilnai atstatant organizmo funkcijas.

Su tokiomis technologijomis atsiras galimybės ne tik gydyti pacientą, visą jo gyvenimą, kaip dabar, bet ir pagaliau išgydyti. Tame tarpe išgydyti žmones ir su psichologinėmis problemomis, beviltiškai sergančius, invalidus, grąžinant jiems pilnavertę sveikatą, net jei tai buvo įsigimę invalidai. Juk nano robotai galės prasiskverbti ir per gemoencefalitinį barjerą tiesiai prie galvos smegenų neuronų, kur puikiai susidoros ir su jų aktyvavimu ir su neuronų aktyvumo slopinimu, veikiant kaip atitinkamus neuronus, taip ir ištisus jų ruožus.

Bet tai dar toli gražu neriba to, ką galima pasiekti su nano technologijų pagalba, žinoma protingai jas panaudojant. Kad ir jų pagalba galima turėti savyje viso pasaulio biblioteką miniatiūroje ir ja naudotis. Be problemų įveikti kalbų barjerus. Mokantis pasiekti informacijos perdavimo būdus, kad žmogus kokias tai žinias neiškaltų mintinai, o būtent su įdomumu jas pažintų. Momentaliam bendravimui galima pastatyti į “tarnybą” virtualią realybę.

Pavyzdžiui užsinorėjai pažiūrėti futbolą, kartu su draugu, kad išgirsti ir jo komentarus. Tam pakanka bus tau paprasčiausiai apsikeisti su juo signalais. Ir tu ir draugas, neišeinant iš savo namų, virtualios realybės dėka, vienu metu bus kartu, o tiksliau virtualioje draugo kopijose. Ir žiūrės ne šiaip sau futbolą, per primityvią “dėžę”, o dalyvaus trimatėje erdvėje, pas jus bus aktyvuota ne tik rega, bet ir uoslė, klausa ir tt.

Su tokiomis technologijomis galima atlikti prasiveržimą ir kibernetikoje, įvesti tvarką ekologijoje, likviduoti tą patį oro, vandens ir dirvožemio užterštumą. Įveikti tą pačią kosminę radiaciją, sukurti tokią kompozicinę medžiagą kosminiams laivams, kuri ne šiaip sau apsaugos žmones, esančius kosminio laivo viduje, bet ir turės unikalias savybes: lengviau pūko, tvirčiau plieno ir kiečiau deimanto. Paprastas pavyzdys, kad jūs suprastumėte kas tai yra. Jei iš duotos medžiagos pagaminti jūsų avalynės padų plėvelę, viso labo tik vieno mikrono storio, tai jūs per visą savo gyvenimą ne tik kad jos nesunešiosite, bet ir netgi nesugebėsite subraižyti.

Tai yra, žmonėms bus duotos žinios, kaip ir praeitai civilizacijai. Bet lieka atviras klausimas... Kaip tie žmonės pasinaudos tokiomis žiniomis? Kas juos pertemps į savo pusę: Gyvuliško prado norai ar vis tik Dvasiniai siekiai? Jei visuomenė ir toliau išliks Gyvuliško prado dominavimas, noras sunaikinti į save panašius, galima įsivaizduoti iki ko tai gali privesti, valdant tokiomis technologijomis?

Ir vietoje gerų daktarų-nanorobotų žmonėms norėsis sukurti tokius monstrus-minirobotus, kurie kaip dulkės bus pasėti virš miestų, kad tie špionai-žudikai prasiskverbtų į visas skyles, ryšio kanalus, ne tik kad surinkti informaciją, bet ir atlikti diversantinius darbus. Kas tada trukdo sukurti tokių technologijų pagrindu masinio naikinimo ginklą?  Paprasčiausiai, išrinkai juos iki dulkių dydžio, pasėjai virš kokio nors megapolio ir viso gero. Juk į kiekvieno miesto gyventojo organizmą su kiekvienu įkvėpimu patenka 25 milijonai gamtinių nano dalelių. Ir jei tarp jų bus bent keletas “diversantų”, jų niekas nepajaus. O papuolę į organizmą, jie gali įvykdyti bet kokią programą, kokią tik jiems užprogramuos, pradedant nuo problemų su sveikata ir užbaigiant įvairiomis zombavimo rūšimis, atitinkamu smegenų struktūrų poveikiu. Prakontroliuoti kaip nors visa tai šalyse, kurios neturės tokių technologijų, praktiškai neįmanoma.

Arba pavyzdžiui, jei žmonės gaus žinias apie lengvą, super tvirtą, pastovią medžiagą, kam pirmiausia jie tai pritaikys? Taikiems tikslams, kosmoso įsisavinimui? Vargu. Gavę tokių žinių, jie pirmiausia pasistengs aprengti tuo savo kareivius ir karinę techniką, kad ji taptų mažiau pažeidžiama. Įsivaizduokite sau kareivį, pas kurį maža to, kad turi visa krūva įrenginių žudymui, rūbai bus kaip pas chamelioną, keisis pagal supamos aplinkos spalvas, o dėl jos tvirtumo, tokiam kariui branduolinis sprogimas būtų visai ne kliūtis.

Ar jūs sau įsivaizduojate kas bus šiame pasaulyje, jei nanorobotus užprogramuos tokiu būdu, jog jie papuolę į žmogaus organizmą iššauks nekontroliuojamą agresiją? Ar įsivaizduojate sau tą nematomą ginklą, kuris pats save pagamins neribotais kiekiais? Nematomas ginklas kuris gali sukurti bet kokį iš jau egzistuojančių. Ir ta nano gamykla tilps nedidelėje dėžutėje. O taikos metu. Įsivaizduokite sau užzombuotus žmones, kurie balsuoja tik už vieną kandidatą? Ir kur tada bus ta taip giriama demokratija?

Ir tai dar ne viskas. Juk ne paslaptis, kad žmonės skiriasi savo genais. O nano technologijoms prasiskverbti į DNR – nesudaro problemų. Nėra problemų ir sukurti įrangą, kuri kryptingai veikiant gali sunaikinti atitinkamą ištisą etninę grupę. Ne problema ir su atskirų geografinių rajonų taip vadinamu “išvalymu” nuo nereikalingų žmonių. Įsivaizduokite sau, kad žmonės gerai gyvenantys sakysime kad ir toje pačioje Europoje, pradeda staigiai mirti? Arba sakysime Amerikoje, negroidų rasę nei iš šio, nei iš to, užpuls “nežinoma” epidemija. Ir kas tada ? Taip kad nano technologijos – tai toli gražu ne juokai. Tai pirmiausia didelė atsakomybė. Tai instrumentas, kuriuo galima sekančioms kartoms sukurti nuostabų gyvenimą, o galima ir lengvai sunaikinti visą žmoniją.

Bet reikalas ne pačiose tose nano technologijose, reikalas yra pačiuose žmonėse, kiekvieno asmeniniame pasirinkime. Jei pas žmones užteks pakankamai drąsos pagaliau sutramdyti savo Gyvulišką pradą ir pasirinkti progresyvios civilizacijos kelią, jiems atsivers dar didesni pažinimo horizontai, kadangi nano technologijos – tai viso labo tik mažytis žingsnelis pasaulio pažinime. O jei žmonių visuomenėje ir toliau karaliaus neapykanta vienas kitam, pavydas, valdžios ir materialinių vertybių troškimas, tai kas tada jiems bus kaltas? Kiekvienas dalyvauja tokiame pasirinkime, net jei jis pilnai ir nesuvokia savo priimto sprendimo reikšmės bendru mastų.