Tiesa, pačio žodžio Graalis atsiradimas, įėjo į masišką vartojimą dėka Baltojo Vienuolio. Reikalas tas, kad  Hugo Šampanui jis pasakojo istoriją, apie prieš tai duotos Pirmapradžio Garso formulės savininkę – Mariją Magdalinietę ir apie įvykius, vykusius toje paskutinėje vakarienėje, apie tą plokščią dubenį, ant kurio dugno Jėzus išraižė peiliu ženklus, pavadino – Graaliu. Ir tai nėra koks nors Baltojo Vienuolio žodis naujadaras. Paprasčiausiai, taip IX amžiuje prancūziškame dialekte skambėjo žodis, reiškiantis plokščio dubens įvairovės vienetą, kuris buvo naudojamas serviruojant stalus, pačių turtingiausių žmonių puotose. Tas plokščias dubuo prancūziškai “graal”, arba kaip “Gradalis” ir kaip “gradale”. Ir jau Hugo Šampanas pasakojant tas paslaptis toliau savo patikimiems žmonėms, pradėjo vadinti tai “Graaliu”. Tuo labiau, kad tais laikais žodis “Graalis” buvo mažai naudojamas net pas tuos, kas tai žinojo, nesukeliant kokių nors asociacijų, apart buitinių.

Tai štai, Hugo buvo patikėtos žinios apie “Graalį”. Ryšium su tuo, kada 1093 metų pabaigoje (kai Hugo po savo brolio mirties paveldi pagrindinį Šampanijos miestą –Trua), dvylika patikimų Hugo žmonių vyksta su slapta misija į Jeruzalę. Užsimaskavę, kas piligrymais, kas elgetomis, o kai kurie iš vis keliautojų priėmimo namuose padėjėjais.

Buvo tokie namai, kuriuose gyveno krikščionių grupė, daugumoje išeiviai iš Europos. Jie slaugė ligonius ir sužalotus keliautojus piligrymus. Žmonės juos vadino “švento Jono hospitolieriais”, kadangi šalia namo kur jie gyveno, buvo pastatytos dvi bažnyčios, viena iš kurių priklausė vyriškam vienuolynui, skirta kanonizuotam “šventam” Jonui, kita moteriškam vienuolynui, skirta Marijai Magdalinietei.

Lotyniškas žodis “hospitalitas” reiškia “svetingumas”. Vėliau tą žodį kaip pavadinimą sau pasiėmė vieno iš krikščioniško ordino riteriai, po to peraugusio į Maltos Ordiną. Bet tai neįeina į mūsų pasakojimą... Tai štai, Hugo žmonės atvykę į Jeruzalę pradėjo rinkti įvairiausias žinias apie juos dominantį objektą, išsidėsčiusį Morijos kalne. Nakties metu bandė ištirti patį objektą ir jo įvairiausius priėjimus, kaip iš išorės, taip ir iš vidaus, per požemius. Taip jie pradirbo beveik metus, kol kartą vienoje iš naktinių “kelionių” arabų apsaugos buvo užmuštas vienas jų draugas. Tas įvykis iš arabų pusės sukėlė nepageidaujamo įtarimo ir kitiems grupės nariams. Todėl Hugo žmonės buvo priversi tada grįžti į Europa.

Per metus surinktos žinios buvo gana vertingos, bet ne visiškai guodžiančios: prasibrauti į Švento kalno teritoriją, liekant nepastebėtam arabiškai apsaugai, buvo labai sudėtinga, nekalbant jau apie ilgą paieškos darbą požemių patalpose. Bet ieškantiems tie sunkumai tik dar daugiau sukėlė noro surasti Graalį.

Tuo metu, Romoje 1094 metais, po ilgalaikės kovos su Klimentu III už Aukščiausiojo Pontifiko titulą, į popiežiaus sostą galutinai sėdasi Urbanas II (pagal kilmę prancūzas). Nuo kompetetingų žmonių, pasiustų Baltojo Vienuolio, Urbanas II “atsitiktinai” sužino informaciją apie Graalio buvimo vietą. Įsivaizduojate, kaip buvo jaustis Aukščiausiam Pontifikui, kuris daugiau už bet ką žinojo apie Jėzaus Didžiąją Paslaptį, sužinant  apie tai? Žinoma, jis padarė viską kas įmanoma, kad gauti Graalį sau, svajojant turėti pilną valdžią, tampant vieninteliu “raktų nuo dangaus ir pragaro” savininku.

Tam, kad pasiekti savo tikslo, Urbanas II panaudoja 20 metų senumo idėją, pasiūlyta dar popiežiaus Grigorijaus VII, kuris kvietė Kristaus karius 1074 metais vykti į Rytus, kad padėti Bizantijai atkariauti šventas Palestinos žemes. Bet tada, tas popiežiaus kreipimasis, riterių paprasčiausiai buvo ignoruotas. Dabar jau Urbanas II naudojasi tam įvairias priemones, kad įtikinti įtakingus vyskupus politinėmis ir ekonominėmis būtinybėmis, nauda nuo tokio žygio, į pakankamai neramų tais laikais regioną.

Neturintis dar pakankamai galingo autoriteto Romoje, jis remiasi savo patikimais vyskupais iš Prancūzijos ir Vokietijos. Ir kada jau praktiškai buvo gautas sutikimas iš atitinkamų asmenų, apie jų riterių draugijų dalyvavimą tokiame žygyje, štai tada 1095 metais Urbanas II sušaukia dvasininkijos soborą, Prancūzijos mieste Klermone, o ne Romoje, kreipiasi su kvietimu užkariauti Palestinos žemes. Be to, tas kvietimas oficialiai skambėjo taip: “Viešpaties Karsto Išlaisvinimas”. Ir jau 1096 kovo mėnesį pirmieji Prancūzijos Vokietijos, Flandrijos, Lotaringijos, Anglijos būriai patraukė į Rytus, užkariaujant Viduržemio jūros teritorijas, tuštinant jų kelyje pasitaikiusius miestus. Prie Jeruzalės kryžiuočiai priartėjo tik 1099 metais. O didžiausią pasipriešinimą pademonstravo arabai būtent gindami tą Al-Akso mečetę.

Po Jeruzalės užėmimo, prasideda ištisa grandinė “myslingų” įvykių. Jau po dviejų savaičių, užgrobus miestą, greitai miršta Urbanas II, taip ir nesulaukęs tos žinios, apie Jeruzalės užėmimą. O jau po metų miršta  ir Hercogas Gotfridas Buljonietis, kuris buvo vienas iš tų, kas vadovavo šiam kryžiaus žygiui, o po to, faktiškai ir valdė Jeruzalės karalystę. Šį sostą paveldėjo jo brolis Boduenas I Edietis. Būtent tas žmogus ir padovanoja Hugo žmonėms dalį Al-Akso mečetės, ant Morijos kalno, jiems gyventi. Tai yra, tą pačią vietą, kurioje stovėjo Dievo Motinos šventykla, pastatytas ant senovinio akmeninio pagrindo. Dar daugiau, jis atidavė visą požeminę dalį su įėjimais, tame tarpe ir tas plačias požemines patalpas vadinamas “Saliamono arklidėmis”.

Tokia dosni dovana, tokioje reikšmingoje vietoje, negalėjo nesukelti nesusipratimo pas valdžią turinčiuosius. Tuo labiau, kad praėjo gandas, jog po ta šventykla, požemiuose tie keisti žmonės pradėjo atlikinėti kažkokius tai kasinėjimus. Kad išsklaidyti visokius gandus ir manymus, karalius Boduenas išplatina tvirtinimą, kad tie žmonės yra tik “Kristaus vargšai kariai”, ir jie tik valo nuo griuvėsių “Saliamono arklides”, kad ten laikyti savo arklius. To pasekoje, juos taip ir pavadino, neslepiant ironijos, “vargšais Saliamono šventyklos kariai”. O jau vėliau, kai tarp tų, su niekuo nebendraujančių ir atsiskyrusių, paslaptingų žmonių, buvo pastebimi ir riteriai iš dvarininkijos, juos pradėjo vadinti “Šventyklos vargšais riteriais”.

O iš tikro, tie žmonės vedė aktyvią Graalio paiešką ir pakankamai sėkmingai. Jau 1104 metais jų buvo rasta pirmoji formulės dalis, išraižyta ant vieno iš požemio akmenų. Ir kada patikimas žmogus pristatė tą naujieną grafui Šampanui, tas tuojau pat susiruošė į Jeruzalę su didele riterių svita, tarp kurių inkognito buvo ir Baltasis Vienuolis. Jeruzalėje jie pragyveno praktiškai keturis metus. Per tą laiką buvo rasti dar du užrašai. Neapsieita ir be tragedijos. Ieškant tos dalies, nuolaužose žuvo dar vienas žmogus iš paieškos grupės. Tačiau paskutinės dalies niekaip nesisekė rasti. 1108 metais grafas Šampanas vėl grįžo į Europą. Ir tik po 6 metų jo žmonėms pavyksta atrasti paskutinę dalį.

O juokingiausia, kad paskutinioji užrašo dalis buvo pačioje matomiausioje vietoje, praktiškai prie pačio įėjimo. Nors Hugo žmonės taip uoliai jos ieškojo, kad net naujas landas prakasė, ieškant kitų slaptų patalpų.

1114 metais grafas Šampanas vėl greitai grįžta į Jeruzalę. Bet surasti Graalį – tai yra tik pusę reikalo. Dabar jį reikėjo teisingai sudėti ir atverti. O tam reikėjo daug laiko. Graalio atvėrimas pasirodė sudėtingu reikalu. Vienas, iš formulę sudedančių žmonių, sustatė mirtiną jos kombinaciją ir po 33 dienų praktiškai visų akivaizdoje mirė. Be to, su jo kūnu vyko keistos metamorfozės, nustebinusios visus to reiškinio liudininkus. Per kelias minutes jis pavirto į laibai seną senelį, panašų į išdžiovintą mumiją, tarsi tas kūnas pilnai nusausintas, be vandens.

Graalis tai didžiulė jėga. Prie neteisingo garso kombinacijos sudėjimo galima gauti atvirkščią efektą...Bet visi tie žmonės žinojo kokiai rizikai sutiko ir kiekvienas iš jų buvo pasiruošęs nelemtingos kombinacijos surinkimui, ne tik dėl draugystės ir priesaikos, bet ir dėl to didžio reikalo, kurio jie ėmėsi.

Tačiau kada įvyko tikrosios kombinacijos atvėrimas, tai su formule dirbančiu žmogumi įvyko pastebimi persiformavimai...Pastebėsiu, kad  žmogus, kuris susiliečia su Graalio dvasine jėga, įvyksta savotiškas išsiskaidymas. Iš vienos pusės jis suvokia, kad gyvena čia kūne, kaip apvalkale ir turi nugyventi jam skirtą gyvenimą materijoje iki pabaigos, tai yra jis mato šešėlį; o iš kitos pusės, supranta, kas toks yra Dievas ir jam atsiveria tikras pasaulis, kadangi jis mato realybę. Tai yra įvyksta savotiškas susidvejinimas. Ir kada Graalio turėtojui visa tai atsiveria, tai pagal esmę, jo jau niekas nebelaiko šiame pasaulyje.

Užbėgant į priekį pasakysiu, jog ne atsitiktinai pirmųjų tamplierių antspaudu tapo būtent du raiteliai, jojantys ant vieno arklio. “Dvynių” simbolis, Žinių žmonėms reiškia aukščiausia prašviesėjimą, kas nurodo į asmenybės susidvejinimą, susilietus su Pirmapradžio Garso adaptuota formule, tai yra – Graaliu. O arklys reiškia judėjimą. Nors skirtingais laikais buvo ir kitokios reikšmės, pavyzdžiui laivas arba paukštis, tos pačios gulbės, sakalas, tai yra tai, kas greitai judėjo, nei žmogaus eisena, žinoma, kad turima omenyje sakralinę prasmę, judėjimą dvasiniu keliu.

Priminimai apie tai išliko įvaizdžiuose, mitologijose, sakmėse ir net kai kurių epinių herojų varduose. Pavyzdžiui, paimti kad ir tokį persijos herojų Džamšidą. Jo vardas reiškė ne ką kitą o “carą-dvynį”. Bet tas žmogus, kurio vaizdiniu buvo senovės Irano Iima (vardas reiškė “dvynys”) ir kurį persijos mitologai pervadino vėliau į Džamšidą, savo laiku taip pat sugebėjo atverti ir pasinaudoti jėga – Farno.  O Farnu anksčiau vadino Graalį. Apie jį kalbėjo kaip apie sakralinę pradžią, duodančią didelę jėgą, valdžią ir galybę. Traktavo tai, kas leidžia žmogui pereiti per tiltą, vedantį į rojų.

Jei paimti indoeuropietišką mitologiją, (“Rigvedose”) galite rasti senovės paminėjimų liekanų apie ašvinus. Ašvinai tai buvo broliai dvyniai, “dangaus sūnus”, kurie patarnaudavo savo sesei – Saulės dukrai. Pagal mitologiją, jie priklausė dievybėms. Buvo skaitoma, jog jie gimė atskirai, vienas nakties sūnus, kitas – aušros. Jų vieta abiejuose pasauliuose. Jiems buvo dovanotas “visažiniškumas”, gydoviškumas. Bet svarbiausia jų funkcija – tai žmonių gelbėjimas. Jie pasireikšdavo prieš piktas dvasias, ateidavo į pagalbą žmonėms papuolusiems į bėdą. Vaizduojami įvairiai, bet pagrinde jaunais, stipriais, nuostabiais, spindinčioje šviesoje, papuošti girliandomis iš lotosų. Visa tai tik nesenų įvykių atgarsiai. Žinių apie tuos, kas valdė jėga ir sakralinėmis Švento Garso žiniomis. Tik dėl tų žinių slaptumo viskas apaugo legendomis ir mitais. Bet grįžkime prie įvykiu Morijo kalne, kurie dar ne taip nusitrynė žmonių atmintyje.

Nuo šiol visus tuos žmones, kurie dalyvavo Graalio atvėrime toje patalpoje, apjungė ne tik slaptos sakralios žinios, bet ir didelė dvasinė jėga, kuri darė juos daugiau nei broliais. Įgavę visiškai kitokį pasaulio matymą ir pajautus tikrą kūrybos jėgą, iš esmės, gavus palaiminimą, jie prisiekė tarnauti Dievui, būti ištikimais Marijos šventam reikalui. Suteikiant pagalbą žmonėms, kol bus gyvi jų kūnai šiame pasaulyje.

Aš turiu pažymėti, kad vėliau tas dvasingumo žybsnis, kuris buvo pagimdytas atvėrus tiems žmonėms Graalį, jų nepajudinamas tikėjimas, turėjo žymią įtaką ir organizacijai, kurią jie ir sukūrė. Net kariniuose veiksmuose šio Ordino nariai įgydavo nepaprastas idealaus kario savybes. Jie įveikdavo savo priešus nepaprasta drąsa ir ryžtingumu. Jų drąsa sukeldavo pagarbą net pas pačius aršiausius jų priešininkus. Keturiese jie stodavo į kovą su dešimt kartų savo skaičiumi viršijančiu priešu ir nugalėdavo juos. Jie buvo vieni iš tų tikrųjų karių, kurių tada bijodavo labiausiai, dėka jų pasiruošimo ir net noro žūti mūšyje.

Tai tik paprastam žmogui šis pasaulis kažką reiškia. O tiems, kas pajautė ir suvokė kažką Aukščiausio, šis pasaulis juokingas su jo prisigalvotomis problemomis. Kūnas jame tik vežimas, vežantis į aukščiausią tikslą. Kokiu keliu tu su juo važiuosi – tolimu ar artimu – spręsti tau...

Tamplieriai ne šiaip sau ištikimai ir teisingai tarnavo Ordinui, kurio pagrindinis tikslas buvo tarnystė Dievui ir Sofijai, tai yra Išminčiai, kaip jie vadino Mariją Magdalinietę. Pagrindiniu jų tikslu ir galingu stimulu, dėl kurio jie gyveno, buvo savo sielos išgelbėjimas. Ir tas stimulas buvo sustiprinamas absoliučiu Tikėjimu, besiremiančiu Žiniomis.

Tamplieriams buvo būdingas dar vienas išskirtinis momentas. Jie nebijojo mirties. Ir vėl mes grįžtame prie to paties, apie ką jau kalbėjome. Paprastiems žmonėms tas klausimas daugiau nei svarbus. Juk kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo tikėjimo, ar ateistinių požiūrių, pasąmoningai priima kiekvieną nugyventą dieną kaip žingsnį savo mirties link. O ta bauginanti nežinomybė, kuri slypi už jos, tai kas nežinoma ir su kuo neišvengiamai jis susidurs, apsunkina žmogų dar daugiau. Ta pasąmoninė baimė spaudžia ir baisiai engia žmogų, ant šito pagrindo pagimdo daugelį kitų baimių, susijusių su gyvenimu...O pas tamplierius buvo visiškai kitoks požiūris į tokį klausimą. Dėka pašventimo į vidinį ratą paslaptingumo, jie iš pačios Marijos Magdalinietės rankų gaudavo Išmintį ir Žinias, kas nuplėšdavo bet kokios baimės šydą. Ir kiekviena diena artino juos prie Dievo, prie amžinybės, prie savo tikrų namų.

Nors Graalio jėga tiesiogiai pasinaudojo tik tie, kas tada buvo Ordino sudarymo pradžioje, taip sakant, tik patys pirmieji tamplieriai. Ir Graalis, kaip toks su jais ir išėjo iš šio pasaulio. Bet tas didžiulis dvasinis žybsnis, kurį jie padovanojo atvėrus Graalį, sakralinės žinios, liko vidinio jų rato viduje, vėliau tapusio tamplierių Ordino branduoliu, ko dėka augo jų įtaka ir galybė per visą pasaulį. Visiškai ne atsitiktinai Ordino, kuris ėjo nuo tų, kas sukūrė jį, pagrindiniu šūkiu tapo: “Vive Dieu Saint Amore!”, kas reiškia “Te gyvuoja Dievas Šventa Meilė”. O ant kiek stipri buvo ta dvasinė jėga, suprasite iš mano pasakojimo.

Tai jei Graalis dingo iš šio pasaulio, kokių akmenų su runomis tada ieškojo Hitleris?

Daugelis žinojo, jog tamplieriai saugo Didžią paslaptį. Ta prasme vaikščiojo daug gandų ir nuklydimų. Vieni manė, kad tamplieriai saugojo taurę su Jėzaus krauju. O kas buvo daugiau pašvęstas į tuos dalykus, galvojo, kad jie saugojo dubenį su užrašu, kurį Jėzus perdavė Marijai. Tačiau Archontams buvo papildomai žinoma, kaip iš savęs atrodo tuometinis Graalis pasaulyje. Todėl, “laisvųjų mūrininkų” ordino narys, didysis pontifikas Urbanas II, prisidengiant kryžiaus žygiu ir nusiuntė tenai savo žmones, kad tie surastų būtent keturis Agapido aprašytus akmenis. Vienintelio, ko Archontai nenumatė, tai to, kad į šį žygį ir tą grupę įėjo ir Baltojo Vienuolio žmonės... Bet kadangi ir po tamplierių ordino sunaikinimo jų “brangenybės” taip ir nebuvo aptiktos, tos paieškos nesibaigė ir vėliau. Nors, kaip aš jau sakiau, tam laikui Graalio pasaulyje jau senei nebuvo. Tačiau, iš tikrų “brangenybių”, pas tamplierius buvo kristalas, priklausantis jų vidiniam ratui. Reikia pasakyti, kad tai ne mažai svarbi detalė žinantiems žmonėms. Būtent jį jie taip kruopščiai slėpė nuo archontiškų persekiojimų.

O kas liečia konkrečiai Hitlerį, tai tas “laisvųjų mūrininkų” auklėtinis žinojo, ko reikia konkrečiai ieškoti. Dabar jo tokias Graalio paieškas nurašo į tai, kad Hitleris atsieit paprasčiausiai buvo linkęs į mistiką ir kažkaip aktyviai nutylima apie pačių Archontų interesus tuo klausimu. O juk jie, kaip jūs žinote, buvo to paties Hitlerio ir finansuotojai ir kontrolieriai to, kur pastarasis leidžia jų pinigus. Pastebėkite, kai tik į valdžią atėjo Hitleris, Graalio paieškos tik sustiprėjo. Be to į tai buvo pajungta daugelis protingų žmonių: nuo solidžios profesūros iš istorikų, iki specialių SS komandų, užsiimančių tik tuo reikalu. O iš esmės paieškos buvo atliekamos tik tamplierių  kažkada valdose. Dar daugiau, karo metu specialusis SS padalinys vedė kruopštų archyvų patikrinimą užgrobtose šalyse, tikrino vienuolynus, šventyklas, muziejų atsargas. Tose grupėse buvo žmonės, kurie vedė kryptingą darbą ieškant bet kokios užuominos apie Graalį.

O 1940 metais į Prancūzijos kalnuotą dalį Pirėnus, buvo nusiūsta ypatinga ekspedicija vadovaujama Otto Skorcenio, taip pat susijusi su Graalio paieška. Graalio jie ten žinoma nerado, bet aptiko rankraštį, kuriame buvo minima apie tamplierių fizinio ir dvasinio paruošimo praktikas. Vėliau tos žinios buvo panaudotos sukuriant “III Reicho universalų kareivį”, tokiems superdiversantams, pasirengusiems įvykdyti bet kokius savo viršūnėlės įsakymus, bet kuriame pasaulio taške. O tokių žmonių paruošimu, pagal SS reichsfiurerio G. Gimlerio įsakymą 1942 metais užsiėmė būtent Otto Skorcezis, Fridentalio pilyje. Pažymėsiu ir tai, jod tokia specialia hitlerininkų ekspedicija domėjosi faktiškai visų antihitlerinės koalicijos šalių specialiosios tarnybos. Ir nė vieno dokumento, kas liečia duotą klausimą iki šiol nėra išslaptinta. Prie to paties, pats Otto Skorcezis po karo sėkmingai išvengė “nuobaudos” ir ilgai gyveno Madride, parašė netgi savo memuarus plačiai publikai. Bet pagrindinės jo veiklos paslaptys, susijusios su Archontų interesais, taip ir liko paslaptyje.

Taigi grįžkime prie pagrindinio...Po Graalio atvėrimo, tie žmonės sukuria savo Ordiną tamplierių pavadinimu. Šis žodis sudarytas iš prancūziško temple – “šventykla”. Kitaip sakant, tai buvo šventyklinių Ordinas. Toks pavadinimas, kaip jau ir sakiau gimė pats savaime, dar nuo Graalio paieškos laikų, kai tuos žmonės vardijo  “Salamono Šventyklos riteriais”, arba “šventykliniais-riteriais”.

Formaliai, Ordino galva tampa riteris Hugo de Peinas. Tai buvo vienas iš tų, kas dirbo paieškos grupėje ir kuriam esant buvo atverta Graalio jėga. Jis priklausė Šampani dvarininkijai, vasalas įeinantis į grafo Šampano draugiją. O faktiškai Ordinu Europoje vadovavo grafas Šampanas Hugo. Nors oficialiai jis įstojo į Ordiną žymiai vėliau, išliekant jo šešėlyje atitinkamą laiką. Bet už visų to grafo Šampano sprendimų stovėjo dar reikšmingesnė figūra – Baltasis Vienuolis. Pirmapradžiai, žmonių, esančių Ordino ištakose, buvo nedaug. Tačiau, kaip jūs jau supratote, tie žmonės buvo toli gražu ne paprasti. Graalio dėka, jie valdė didelę asmeninės įtakos jėgą. Pavyzdžiui, pakakdavo vieno jų žvilgsnio, kad žmogus įvykdytų tos jėgos savininko bet kokią valią.Prieš tą jėgą žmogaus Gyvuliškas pradas ne tik drebėjo, jis net sunykdavo, paklūstant valiai to, kas valdė ta jėga. Mokslui toks poveikis kol kas išlieka paslaptimi, po septyniais užraktais.

Tai štai, tai buvo tik nedidelė dalis tų naujų galimybių, kurias atvėrė Graalis. Suvokiant kokia galybė buvo jų rankose, tie žmonės prisiekė būti neturtingais, kad neišprovokuoti savo Gyvulišką pradą arimaniškoms vertybėms. Jie nusprendė pašvęsti save kovai su blogiu šiame pasaulyje, tarnybai Dievui ir pagalbai Marijai Magdalinietei, jos dangiškai-žemiškai veiklai žmonių labui. Jie nusprendė sukurti tokią organizaciją, kuri ne tik  kad atitiktų tiems tikslams, bet ir tarnautų kaip patikima atrama tiems, kas keliauja dvasiniu keliu. Tačiau gyvename materialiame pasaulyje. O tam, kad sukurti panašią organizaciją, pritraukti į jos veiklą naujus narius, kurie pratęstų tai, kas pradėta pirmtakų, asmeninių to ordino organizatorių lėšų buvo nepakankamai. Juk būtinos buvo ir patalpos ir apranga, amunicija, ir arkliai, ir ginklai, ir kiti pirmos būtinybės daiktai tiems laikams. Tai štai, kadangi nuosavų lėšų aiškiai nepakako, tokiam rimtam projektui, Hugo žmonės nuėjo, taip sakant, “Robin Hudo keliu”.

Tik vietoje strėlių jie buvo apsiginklavę asmenine įtakos jėga. O vietoje miško, iškeliavo tiesiai į Europą, pas šio pasaulio turtingiausius. Žinoma, savo naujomis galimybėmis jie naudojosi labai atsargiai, apribotai, kiek įmanoma, savo prašymais besiremiant protingomis ribomis. To rezultate, Hugo de Peinas su savo draugija, ne tik buvo priimtas aukščiausiųjų ir turtingiausių žmonių, bet ir surinko nemažas lėšas Ordinui, kaip savanoriškus paaukojimus iš turtingų žmonių. O jūs ir patys suprantate, jog žmogaus santykiai su turtais nesikeičia su laiku, kaip tada, taip ir dabar. Šiaip sau niekas niekada nieko neduoda. O tiems Ordino žmonėms atidavinėjo net su malonumu didžiausius turtus. Ir tokiu faktu iki šiol stebisi istorikai, kodėl ant tiek dosnūs tapo turtingiausi žmonės, kažkokiam tai mažai žinomam vasalui?

O jau žymiai vėliau, kai Ordinas įgavo jėgą ir patys žmonės praktikoje matė visų jo ketinimų švarą, naudą nuo jų veiklos, į tokią Šviesą, kaip drugeliai pradėjo skristi tie, kas troško eiti dvasiniu keliu ir be klastos padėti žmonėms. Į Ordiną patraukė neturtingi riteriai, ir “auksinis jaunimas”, trokštantis dvasinio maisto ir žygdarbių. Praktiškai 200 metų Ordino egzistavimo laikotarpiu jame tarnavo žmonės iš tokių įžymių šeimų, kaip Brakai, Klermonai, Armanjakai, Šabo, Monmoransiai ir tt. Ispanijos, Anglijos, Prancūzijos aukščiausieji lengvai atsisveikindavo su savo dvarais, pilimis, pinigais ir brangiais daiktais, dovanojant tai Ordinui.

Dėka tokios organizatorių asmeninės dvasinės jėgos, Ordinas ne tik staigiai vystėsi, aukojimo kiekiu, bet ir stiprino savo karinę, ekonominę galybę. Ordinas pagal struktūrą, dalinosi į du pašvęstųjų ratus – vidinį ir išorinį. Į vidinį ratą įėjo tie, kas tarnavo taip sakant kaip “generatoriai”, saugojo dvasinės jėgos žinias. Išorinis ratas buvo savotiška mokykla, kurioje per griežtą išorinę kūno discipliną žmonės mokėsi įdirbti vidinę dvasios discipliną. O pirmoje vietoje buvo žinoma minčių disciplina.

Dabar tą Ordiną istorikai vadina kariniu-vienuolišku, remiantis tais skurdžiais likusiais užsiminimais, kurie išliko po praktiškai visų dokumentų apie Ordiną sunaikinimo.  Pavadinti tampierius kariniu-vienuolišku Ordinu, teisinga tik dalinai. Čia žinoma buvo kai kurie vienuoliškumo elementai, kad ir pavyzdžiui tas pats neturtingumo įžadas. Bet kas liečia santykius su moterimis, tai tamplieriai kaip tik atvirkščiai, išaukštindavo moteris, kaip grožio ir harmonijos idealus, nes ir patys tarnavo didžiam mergelės Marijos reikalui. Ir tai, kas prirašoma jiems šiandiena, kaip “vienuoliškam gyvenimo būdui”, tikrai toks nebuvo. Žinoma, dėl karinių veiksmų, jų organizacija buvo grynai vyriška. Tačiau tie žmonės turėjo ryšius ir su moterimis (pavyzdžiui “konkubinietėmis”, riterių sugyventinės) ir su moteriškomis bendrijomis. Pradžioje panašios moteriškos bendrijos egzistavo slaptai, vėliau tapo daugiau atviros.

Pavyzdžiui,1170 metais, kai tamplierių valdžia buvo pakankamai sustiprėjusi, klestėjo dorovinė moteriška bendrija “Beginkos” pavadinimu. Tos moterys užsiminėjo labdara, padedant sergantiems, seneliams, vaikams-našlaičiams. Jos nedavė jokių įžadų, nebuvo paklusnios jokiems ordino įstatymams. Turėjo galimybę bet kada ištekėti, palikti bendruomenę. Tai yra, pas jas buvo tam laikui nebūdinga pakankama laisvė. Pagal savo filosofiją, tos moterys neigė bet kokią bažnytinę ir kitokią valdžią sau, stengėsi gyventi pagal Jėzaus tvirtinimus, tačiau neatsiskirdavo nuo pasaulio, o kiek įmanydamos padėjo žmonėms.

Dėl neviešo tamplierių palaikymo, ta moteriška bendrija tapo pakankamai stambi ir įtakinga. Vėliau tas judėjimas išplito Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šiaurės Italijoje, Lenkijoje, Behemijoje ir buvo uždraustas tik XIV amžiaus pradžioje, kada prasidėjo tamplierių naikinimo procesas, “šventos inkvizicijos” dėka. “Beginkos” , kaip ir tamplieriai buvo persekiojamos ir inkvizicijos represuojamos, kuri negalėjo joms atleisti neįprastos laisvės (kurią jos sau leido tamplieriams valdant).

Taigi, tamplieriai nebuvo vienuoliais, kaip tokiais (ir kaip supranta tą terminą daugumas žmonių). Pas juos buvo kitokio pobūdžio vienuoliškumas, ypatingos filosofijos išraiškoje, besiremiančioje Meilės švara, griežta disciplina, griežtu elgesiu savo kūno norais, minčių disciplinai. Be to, dėl tokio fizinio ir dvasinio derinio, žmogus vystė savo dorovines savybes, tokias kaip pagarba, narsa, absoliutus sąžiningumas. O dėl paskutiniosios savybės galiu pažymėti sekančiai. Nežiūrint į tai, kad vėliau Ordinas tapo viena didžiausiu pinigų sukaupimo vienetu Europoje, jo nariai neturėjo nuosavų pinigų ir turtų. Nes tokia buvo jų filosofija, nes savo sąžiningumą ir dorovingumą jie vertino brangiau už viską.

Tuos turtus jie naudojo, bet ne sau, o pasipriešinimui blogiui, tiems patiems Archontams ir jų sistemai griauti, realiai žmonių pagalbai. Jie keitė politikos pasaulį, duodant į skolą net karaliams, keitė ekonomikos veidą, perskirstydavo lėšas. Padėdavo neturtingiems riteriams, tiems, kam reikėjo pinigų, subsidijavo įvairius projektus, prekybinius kontraktus. Žmonės žinojo, jog tamplieriais galima pasitikėti ne tik kaip gerais kariais, bet ir kaip šiuolaikinės bankininkystės institutu, tik sąžiningos bankininkystės, be to, dar ir nerenkančios nesuprantamų pelnų. Pavyzdžiui, pas Ordiną galima buvo paimti paskolą su 10% palūkanomis, tuo tarpu kai pas skolintojus-žydus 40%. Tiesa, būtent tamplieriai sugalvojo pirmuosius vekselius, kurių dėka nereikėjo su savimi nešioti krūvos pinigų ir tuo save pastatyti į pavojų kelionėse. Pakakdavo buvo tik atiduoti pinigus saugoti tamplieriams, o po to, pagal jų vekselį, gauti reikalingą sumą kitame mieste.

Tamplieriai suteikdavo pagalbą paprastiems žmonėms. Jie laikė už garbę maitinti vargšus savo namuose. Jie padėdavo žmonėms išgyventi ir bado metu. Štai jums pavyzdys, kurį jūs galite susirasti ir istorijoje. Kada Mostere mieste bado metu spekuliantai užsuko kainas kviečiams nuo 3 iki 33 su, tamplieriai be jokios klastos, kas dieną nemokamai maitino tūstančius to miesto gyventojų ir tuo pačiu žinoma, užsitarnavo tikros pagarbos nuo paprastų žmonių.

Dar daugiau, Ordinas statė soborus, šventyklas, tiesė kelius. Kas dėl paskutinės veiklos, reikėtų paminėti, jog tais laikais keliai daugumoje buvo ne tik kad blogi, bet dar ir kiekvienas smulkus feodalas stengėsi surinkti savo muitą, prie tiltų ar kitų būtinai kertamų vietų jų žemėse, be to, visiškai negarantuojant apsaugos nuo plėšikų. Tokiame fone tamplierių Ordinas buvo kaip išskirtinis reiškinys. Maža to, kad jie tiesė gerus kelius ir net kryžkelėse statė specialius statinius nakvynei, tai jie dar ir saugojo savo kelius nuo plėšikų. O svarbiausia, už pravažiavimą tokiais keliais neimdavo jokio muito, kas buvo visiškai neįprasta tiems laikams.

Atsveriant Archontus, tamplieriams pavyko sukurti stambiausią pasaulyje Tarptautinę finansinę organizaciją (kuri vėliau ir pasitarnavo kaip bankinės sistemos prototipas), valdant ja, beveik du šimtmečius, vadovaujantis, pasižymėkite, ne pelno stimulu, o visiškai priešinga filosofija, dvasinių principų pagrindu. Tokios savo veiklos dėka, jie ne šiaip sau sugriovė keletą rimtų Archontų atramų, nukeliant jų pasaulinio viešpatavimo planus, bet kas svarbiausia – suteikė pusiausvyrą monadai.

O ką, Archontai tais laikais buvo taip arti savo tikslo?

Deja taip. X-XI amžiuose Archontai, po vienos iš savo struktūrų reorganizavimo – popiežių ir jų statuso pakėlimu, pradėjo pretenduoti į universalią “pasaulinę” taip vadinamą jurist-dikciją. Savo marionetę, tai yra, “papa” (popiežių), Aukščiausią Pontifiką,  jie norėjo padaryti visų pasaulio vienuolių ir šalių vadovų aukščiausiu valdovu ir tokiu būdu tapti vieninteliais civilizuoto pasaulio diktatoriais. Tuo labiau, kad į pasaulį buvo atneštas pats Graalis, duodantis absoliučią valdžią tiems, kas jį atveria. Ir štai čia, pačiame jų veiklos įkarštyje, atsiranda tokie žmonės kaip tamplieriai.

Juk tamplieriai tarsi buvo popiežiaus valdžioje?

Deja ne. Šis Ordinas atsirado ne popiežiaus globoje, o prieš jį. Ir jei jūs įdėmiai išstudijuosite tuos dokumentus, kurie pateikti viešai publikai, apie tuos laikus, suprasite, kad tamplieriai tik dirbtinai manipuliavo savo santykius su popiežiumi ir ne tik su juo. O kada jie pasiekė žymios galybės ir įgavo populiarumą tarp žmonių, popiežius buvo priverstas įsiklausyti į tamplierių reikalavimus ir sprendimus. Todėl Didijį Pontifiką tokia priklausomybė, o ypač Ordino turtai, labai erzino. Kiek buvo atvejų, kai išleisdami savo popiežiškus bulus... Bulai – popiežiški aktai, kreipimaisi, nuorodos lotynų kalba, kuriuos susekdavo apvaliu metaliniu antspaudu, vadinamu bulu, kas iš lotynų verčiama kaip “rutuliukas”. Tai štai, kiek buvo atvejų, kai išleisdami savo popiežiškus bulus, tamplierių naudai ir tuo pačiu plačiai reklamuodami savo dosnumą jų atžvilgiu, Didysis Pontifikas tuojau pat išleisdavo aktus-nuorodas, prieštaraujančias prieš tai išleistoms. Kiek buvo faktų, kad popiežius sudarydavo jiems dirbtinas kliūtis ir sunkumus, karinių kompanijų metu. Taip kad prie menkiausios patogios progos popiežiai stengėsi pakišti koją Ordinui.

Tuo labiau, kad bendrija, kurią sudarė tamplieriai savo Ordino viduje, žymiai skyrėsi nuo viso kito pasaulio, kas ir buvo viliotina daugeliui žmonių. Nes tai buvo ne šiap sau savarankiška organizacija, nesanti bet kokios šalies kontrolėje, o kaip savotiška valstybinė formacija, kurios viršuje stovėjo ne tik protingi, išsilavinę žmonės, bet ir aukšto dorovingumo žmonės, su dvasiniais idealais. Tai buvo tarsi viršnacionalinės bendrijos prototipas, apjungiantis skirtingus įvairių tautų žmones dvasiniu pagrindu, kurių vieninteliu idealu buvo Dievas, Meilė, Sąžinė ir Pagarba.

Archontams matyt tai buvo smūgis žemiau juosmens?

Žinoma. Maža to, kad Graalis teko tamplieriams, o ne jiems, maža to, kad sugriuvo jų “didieji planai”, tai jie dar išeikvojo ištisus šimtmečius, kovai su tuo Ordinu ir jo egzistavimo pasekmėmis. Jiems kainavo didelių pastangų, kad prisikasti iki to Ordino “širdies” ir sunaikinti juos. Juk pavergti tą Ordiną sau, Archontams paprasčiausiai buvo neįmanoma, dėl tų žmonių nepaperkamumo, kristalinio sąžiningumo, doroviškumo, o svarbiausia todėl, kad jų siekiai ir mintys nepriklausė šiam pasauliui, su jo daugybiniai  norais, nes tampieriai tarnavo tik Dievui. Todėl, neįstengę pavergti jį sau, Archontai nusprendė tada jį griežtai ir žiauriai sunaikinti. Ir toks šansas pas juos atsirado tik XIV amžiaus pradžioje, kada į valdžią jie atvedė popiežių Klimentą V.

Ta provokacija buvo kruopščiai planuojama ir ruošiama. Pagrindiniu žaidėju buvo išrinktas energingas Prancūzijos karalius Filipas IV, kuris įėjo į istoriją ir kaip Filipas Gražusis. Tuo labiau, kad savo laiku Ordinas du kartus jam atsakė, priimti jį patį ir jo giminaičius į savo gretas. Archontai užsiėmė Filipo apdorojimu pakankamai planingai ir profesionaliai, apsupant jį savo “patarėjais”. Būtent jie padarė taip, jog pas Filipą atsirado rimta problema su pinigais, kad pas jį prižadinti norą pasisavinti visus tamplierių Ordino turtus. O padarė visa tai pasinaudojant seniai aprobuotu savo triuku su pinigų nuvertėjimu, kurį savo laiku Archontai panaudojo Romos imperatoriaus Nerono autoriteto pažeminimui. “Patarėjai” nuo Archontų, patarė Filipui tą pačią idėją, kurią jie pakišo kažkada ir senovės Romos imperatoriui, perlydyti senas monetas į naujas, su mažesniu sidabro kiekiu, atsieit tokiu būdu padidės pinigų kiekis. Filipas stvėrėsi tos idėjos realizavimo. Bet tas sumanymas baigėsi taip pat apgailėtinai kaip ir pas nelaimingą Neroną. To pasekoje, sau netikėtai Filipas nuvertina savo nuosavos šalies sidabrinę valiutą. Padidinęs pinigų kiekį, iš tikro, jis išprovokavo infliaciją, kadangi tada kiekviena moneta jau turėjo mažesnes perkamumo galimybes.

O už tokio triuko, sekė ir kiti “vertingi patarimai” prancūziškos valiutos reformacijai, kad bent kiek pabandyti susigrąžinti kas prarasta. Bet ir tai atvedė prie dar blogesnių rezultatų. O vėliau, Filipui buvo užsiminta ir apie žymiai radikalesnes priemones, atsieit apmokestinti dvasiškius, pasisavinti turtingų prekeivių prekes ir tt. Bet ką tik Filipas nedarė, o didelio pinigų kiekio poreikis tik augo. Taip atvedus jį iki paskutinio nusivylimo taško, kaip paskutinį argumentą, jam pasiūlo gana įžūlų planą: tamplierių turtų užgrobimą ir Ordino sunaikinimą.

1307 metais Filipas išleidžia slaptą įsakymą su įžūliais Tamplierių Ordino kaltinimais. O Archontai, su Romos popiežiaus Klimento V pagalba, išvilioja į Prancūziją Didįjį Tamplierių Magistrą Žaką de Mole (kuris iki tol buvo savo štabe Kipre), atsieit tam, kad užsiimti kai kuriais tamplierių ir popiežiaus finansiniais reikalais. Atvykus Didžiajam Magistrui į Prancūziją, Filipo IV agentai, nepaskelbę jokio karo, įžūliai ir netikėtu reidu areštuoja visus pagrindinius Ordino lyderius visoje Prancūzijoje. Tai įvyko būtent penktadienį 13 dieną 1307 metų, spalio mėnesį. Tiesa, iš kur ir kilo toks posakis liaudyje, kad penktadienis 13 laikytinas “juoda diena”.

Paliekant Ordiną be galvų, Archontai pradė ištisą žodinį karą prieš tamplierius, viešai drabstant juos purvais ir melagingais kaltinimais. Įvairiausiais nusikaltimais, organizuojant parodomas mirties bausmes. Pučiant tokį melo burbulą, Archontai siekė pažadinti liaudies neapykantą Ordinui ir pasėti baimę tarp gyventojų. Jau 1312 metais, Klimento V dėka, Ordiną oficialiai likvidavo, praktiškai sunaikinant didžiąją dokumentų dalį, susijusių su jais. O 1313 metų 18 kovo, po masinių tamplierių mirties bausmių, prie Paryžiaus, Senos upės mažoje saloje, buvo sudegintas gyvas Didysis Tamplierių Ordino Magistras Žakas de Mole ir jo padėjėjai. Po pagrindinių žmonių, vadovavusių Ordinui, sunaikinimo, popiežius Klementas V  ir Filipas IV pradėjo ginčytis tarpusavyje, kaip dalintis Ordino nuosavybės turtą ir pinigus. Bet Archontai tam reikalui turėjo savo planus. Svetimomis rankomis likvidavus pagrindinius Ordino žmones, jie greitai atsikratė ir nuo juos rišančių su tuo reikalu žmonių. Taip kad 1314 metais  “netikėtai” miršta popiežius Klimentas ir karalius Filipas.

Laikas kaip veidrodis, atspindi visą teisybę. Taip buvo ir čia, kai vėliau išsišvietė kai kurių tų įvykių tikrųjų iniciatorių interesai. Po tamplierių Ordino sunaikinimo, finansinį-komercinį vakuumą greitai užpildė ne bažnyčia ir ne valstybė, o šiaurės Italijos miestų-valstybių (kurios buvo likusios vienintelėmis Archontų atramomis) šeimos, iš: Pizos, Florencijos, Venecijos, Veronos ir Genujos. Būtent tos šeimos sukūrė naują savarankišką bankinių įstaigų tinklą. Tiesa, pats žodis “bankas” itališkos kilmės. Pažodinis vertimas reiškia “stalas”, “suoliukas”. Juk pirmieji pinigų prekeiviai statė stalus turguose ir ant tos “atramos” vykdė savo finansines operacijas. Vėliau tas žodis įėjo ir į kitų tautų kalbas.

Skirtingai nuo tamplierių Ordino kilnių tikslų “dėl pagalbos žmonėms”, tie nauji bankininkai turėjo tik vieną tikslą – gauti kuo didesnį pelną dėl nuosavo pralobimo, kas buvo ir yra vienas iš pagrindinių Archontų principų. Be to, ant tų finansinių operacijų jie gerokai pakilo ir greitai pradėjo finansuoti visas finansines prekybines operacijas, nuo Kinijos iki Sudano, nuo Indijos iki Skandinavijos. To dėka, Archontai vėl greitai apraizdė visą pasaulį savo juodais čiuptuvais.

Bet finansinė pusė – tai tik puse bėdos. Sunaikinus Ordiną, audringai pradeda vystytis “šventoji inkvizicija”, savo agresyviu pasireiškimu esanti ne kuo kitu, kaip Archontų vykdomais “valymais”. Po pozityvaus visuomenės dvasinio žybsnio, pasireiškusio dėl tamplierių veiklos, inkvizicijos laužų pagalba, Archontai pabandė žmones vėl paversti į gyvulių bandą, į tamsią buką minią, pasinėrusią tik į savo egzistavimo baimę. Šimtai tūkstančių kitaip galvojančių, užjaučiančių tamplieriams, o taip pat bandančių būti jų filosofijos ir gyvenimo būdo pasekėjai, buvo pasiusti ant laužo kaip ir jų įkvėpėjai. Žmogiškos civilizacijos branduolyje virš dvasinio vės įsivyrauja materialinis pradas, baimė vietoje Meilės, neapykanta vietoje brolybės, melas ir apgaulė vietoje Sąžinės ir Kilnumo.

Bet atmintis apie kilnius riterius tarp žmonių taip ir neužgeso, interesas tam Ordinui išliko netgi po šimtmečių. Tada Archontai ėmėsi kito klastos žingsnio ant kurio pakimba daugelis šio meto istorijos tyrinėtojų besinaudojantys oficialiomis versijomis. XVIII amžiuje, “laisvųjų mūrininkų” dėka, Vakarų Europos šalyse buvo sukurta keletas naujų organizacijų, su tokiu pat pavadinimu “Tamplierių Ordinas”, tačiau dabar suburtas išskirtinai pagal masonišką ideologiją. O kad nuslėpti tą ideologinį pakeitimą, “laisvieji mūrininkai” nukreipė ten esančių žmonių dėmesį nuo vidinio į išorinį – į atributiką, ritualus, įeinančių į juos žymių žmonių vardus. Skleidė įvairius gandus apie tai, jog Didžiųjų Magistrų palikuonių dėka, atsieit tas senasis tamplierių Ordinas tarsi buvo slaptai išsaugotas. O tokių savo gandų patikimumui, prie savo tokio masoniško “Tamplierių Ordino” pritraukė jų palikuonis ir žmones iš įžymių šeimų, kurių protėviai iš tikro kažkada tai buvo tikrais tamplieriais.

Ne, na jai tie žmonės iš tikro buvo palikuonis tų, kas tarnavo tikram Ordinui, tai gal jiems ir dvasingumas persidavė pagal paveldėjimą ar ne?

Paveldėjimas čia visškai jau nė prie ko. Žmogaus dvasingumas nėra nusakomas pagal paveldėjimą, ar šeimą, kurioje nutiko gyventi žmogui, o pagal jo asmeninį dvasinį augimą čia ir dabar... o tokie "paveldintys" žmonės dažniausiai  ir apsiriboja tik išdidumu, dėl savo protėvių darbų. Tuo pačiu užmiršta, jog išdidumas, už kito žmogaus dvasinius pasiekimus – tai toli gražu nėra dvasinis darbas su savimi pačių.

Kito žmogaus nuopelnas – tai tik stimulas darbui su savimi.

Tai štai, “laisvieji mūrininkai” praktiškai du šimtmečius bandė aktyviai įrodyti, kad jų atnaujintos organizacijos, su nauja užslėpta iškaba “masonai”  ima savo kilmę ne iš kur nors, o būtent iš tų pačių tikrūjų Tamplierių Ordino, kas šiandiena yra absoliutus melas. Ir galų gale, po mažu tokia įkyriai peršama mintis pradėjo sėsti žmonių galvose, priimant tai kaip tikėjimą. Toks akyvaizdus melas, paremtas “rimtų istorikų” išvadomis, tampašiandie įtikinamas jaukas žmonėms, paviršutiniškai besidomintiems tais dalykais.

Tokiu būdu, per išorę pakeičiant pačią tokio šviesaus judėjimo ideologiją, Archontai paprasčiausiai ir lengvai perorientavo žmones. Tie, kas norėjo judėti dvasiniu keliu, kaip tai darė tikrieji šlovingieji tamplieriai, dabar jau papuldavo į masonų sektas, net neįtardami apie tai, tarnavo tos organizacijos tikslams, kuri kažkada pati ir sunaikino tą Tamplierių Ordiną.

Ideologija – tai pakankamai galingas ginklas. Jei pasikapstyti Archontų valdžios struktūroje, tai jos pagrinde guli arimaniška {velniška} ideologija. Būtent ji apsprendžia Archontų tikslus, kurti būdus jų realizacijai. Būtent jos pagalba Archontai ir jų pakalikai sėkmingai įdirba politines ir religines koncepcijas, doktrinas, programas. Tuo pačiu visus savo interesus sėkmingai maskuojant už patrauklios išorės. Po to tokie įdirbiai greitai išplatinami visuomenėje, per įvairius jiems pavaldžius valstybinius institutus, religines ir politines organizacijas, turinčias valdžią virš didelių ir mažų žmonių grupių. Populiarinama per masines informacijos priemones, į žmonių sąmonę įdiegiant atitinkamas požiūrio sistemas, idėjas, normas, tendencijas, įsitikinimus ir tikėjimus. Ir visam tam prirašomas atsieit visuotinis charakteris, daugeliui žmonių būdingas pasirinkimas ir toleravimas. Nors iš tikro, dėl masių visa tai yra tik ideologinis produktas, sukurtas pagal mažos niekingos žmonių grupės, Archontų nuorodą. Kurie siekia vientisos valdžios toms masėms tikslo, įdiegti žmonėms savus visuomenės vystymosi vertinimo arimaniškus kriterijus, koreguojant jos judėjimo kryptį. Jų ideologija pirmiausia pakraunama minties vaizdinių motyvaciją, elgesį ir veiksmus, stimuliuoja žmoguje Gyvulišką pradą. Bet iš esmės, jie tik nukreipia žmogų (o masėje ištisas tautas) į praktinius veiksmus, tos ideologijos rėmuose. Tačiau tik žmogui, žmonėms spręsti: eiti ta kryptimi ar ne, priimti tokią ideologiją sau, ar ją vis tik atmesti. O tai savo ruoštu priklauso nuo to, kas žmoguje dominuoja: ar Gyvuliško prado poreikiai, ar Dvasinio prado poreikiai. Ir vėl gi mes grįžome prie to paties pirmapradžio žmogaus vidinio pasirinkimo...Be to neapsieinama ir neapsieis niekas niekada.

Gėrio daigeliui prasimušti per užkietėjusią Blogio plutą labai sunku. Bet tame ir yra prasmė. Juk daigelis neša savyje būsimo galingo Medžio jėgą. Prasimušant per Blogio storą sluoksnį, jis net nenumato, kiek vertingų vaisių per savo gyvenimą gali duoti tas Medis, priglausti ir išgirsti, numalšinti troškulį daugeliui keliaujančių, atnaujinti jiems jėgas, pakeliui į savo gimtus Namus.

Tas dvasinis žybsnis, kurį pagimdė pirmieji tamplieriai, atverdami Graalį, jų asmeninio žygdarbio, atsisakimo nuo žemiško, vardan Dievo ir pagalbos pavyzdys, tapo dideliu postūmiu ne tik pasaulėžiūros pasikeitimui, bet ir dvasinės bangos pakilimui, išsilaikiusiai ne vieną šimtmetį. Tuo laiku Tamplieriai iš tikro nuveikė labai daug naudingo ir gero. Ir nežiūrint į tai, jog Archontai ėmėsi visų priemonių, kad sunaikinti jų Ordiną. Kad net akmens nuo jo neliktų, bet vis tik atsiminimas apie Graalį ir kilmingus riterius išliko gyventi žmonių širdyse iki šiol, nors ir kiek užkamufliuotoje išvaizdoje. Ir geriausia to saugykla tapo grožinė knyga.

Kadangi grožinė literatūra patogi forma žinių saugojimui, tame tarpe ir slaptų. Protingas supras ir kvailas neįsižeis. Protingas sugeba pagal nežymų užsiminimą pamatyti ir suprasti slaptą kitokią pasakytą prasmę. O dar jei naudojamas specialus slaptų žinių perdavimo pratimas, kaip ir tos pačios enigmos išvaizdoje (ainigma – verčiant iš graikų – “paslaptis”, “myslė”), tai prabudina žmogų ne tik perskaityti knygą, bet ir toliau tęsti tolimesnes paieškas knygos nurodyta kryptimi. Tuose pačiuose foliantuose, kuriuose paslėpta amžina Tiesa, tos paieškos būtinai vainikuosis kelione į savo vidų, į savo būtybės vidų, o tai reiškia, dar labiau priartins žmogų prie savo Sielos ir Dievo. Juk Tikros žinios kaip granitas, idealiai nušlifuotas švariausiu kalnų šaltiniu, “grožiniame” vandens stiliuje, tik iš lengvo keičia savo kontūrus, kad atbaidyti kvailį ir pritraukti dėmesį to, kam reikalingas visas Tiesos tvirtumas, jog pastatyti nuosavą šventyklą savo Sielai.

Tiesa, dar tamplierių laikais kai kurios žinios apie šventą Graalį buvo apvilktos kaip tik į grožinį rūbą, enigmatinę formą, skirtą esantiems paieškoje žmonėms. Ir pirmasis tą ciklą pradėjo Kretjenas de Tura, parašęs savo įžymiąją “Sakmę apie Graalį” XII amžiaus pabaigoje. Tai buvo talentingas, gerai išsilavinęs žmogus, poetas, miesto de Tura gyventojas. Kretjeno kūrybos globėjais buvo įtakingi žmonės Prancūzijoje ir Flandrijoje, tame tarpe ir Šampano šeima. Tas žmogus skyrė ypatingą dėmesį naujo žmogaus tipo apdainavimui, riterių žygdarbiams taikos metu, švariai Meilei visose jos pasireiškimuose, be to, įdėdavo ten ir informaciją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodydavo niekuo ne ypatinga, bet tik iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, jis užsiminė apie Graalį būtent kaip apie dubenį. Ir jau žymiai vėliau, kai jo knygos temą pradėjo plėsti ir pildyti kiti žmonės, sumaišant tai su įvairiomis religinėmis pažiūromis, atsirado Graalio kaip taurės supratimas. Tuo metu tapusi madinga Graalio tema buvo pačiupta ir kitų rašytojų. Bet ir tarp jų buvo žmonių, kaip Kretjenas, valdančių tikrų žinių likučiais.

Graalio paieškos nesibaigia visais laikais. Apie jį rašė, jo ieškojo ir klausimas apie jį visada liko aktualus. Ir kuo daugiau artės Persikirtimo laikas, tuo daugiau įsiliepsnos Graalio tema, išeis masė knygų, kino filmų ta tema, pažadinant žmones jo paieškai. Galų gale ta tema taps ant tiek populiari, kad apie ją kalbės masiškai, ginčysis, domėsis visiškai skirtingi žmonės, iš įvairių pasaulio šalių. Ir tas žybsni įvyks ne atsitiktinai. Kadangi, kaip aš jau sakiau, Persikirtimo laikais žmonių pasirinkimui bus vėl duotas Graalis septintą kartą. Ir nuo to, kas jį užvaldys, kaip panaudos, priklausys visos žmonijos likimas.

Likimas visada duoda savo ženklus, tik dažnai mažai kas juos gali pamatyti. Kartais tai, ko mes ieškome, būna žymiai arčiau nei įsivaizduojame. Gyvenimas labai trumpas, kad jį iššvaistyti mirtingo kūno norams. Neverta pasiduoti iliuzijoms ir baimėms, kurias jums primeta Archontai, tokiu būdu siekiantys padaryti iš jūsų bukus vergus. Viskas kas yra šiame pasaulyje anksčiau ar vėliau išnyks, pavirs į tuštumą. Tai ar verta bijoti to, kas jau nebeegzistuoja prieš Amžinybę? Pasirinkę dvasinį kelią eikite pas Dievą neatsigręžiant ir nieko nebijant, nes viskas šiame pasaulyje laikinai ir greitai praeinantis.

Atsiminkite, jūs gimėte dėl aukščiausios Laisvės. Ir pas jus visada yra asmeninio pasirinkimo laisvė. Jūsų rankose, ar tapti Gyvuliško prado kaliniu, ar susilieti su savo Sielos būtybe ir tverti Šviesą kitiems. Būti žmogumi, gyventi dėl aukščiausių dvasinių tikslų, suteikti įmanomą pagalbą žmonėms – štai tikros vertybės, kurias galima įgyti šiame pasaulyje ir išeiti su jomis į Amžinybę. Šiame pasaulyje viskam yra Pradžia ir Pabaiga. Bet tik tiems, kas savo darbais ir mintimis įgija Aukščiausią, Pabaiga tik tampa Pradžia.