Daugelis raštiškų šaltinių, kuriuose buvo pateikta tikrieji Jėzaus žodžiai, į “naujas masių ideologijas”, paprasčiausiai negalėjo įsirašyti. Tačiau, nežiūrint į visas sąmoningas pastangas, klastas ir žmonių, skirtingu metų buvusių religinėje valdžioje, egoizmo, ambicijų, tie raštiški šaltiniai vis tik buvo ir yra.

Tai štai, Evangelijoje, nuo Andrėjaus Pirmo Pakviestojo 

pasakyta, kad po to, kai Pontijaus Pilato žmonės išgelbėjo Jėzų po nukryžiavimo, Jėzus pats kalbėjosi su Pontijumi Pilatu ir būtent po jo prašymo, priėmė sprendimą išeiti į Rytus. O prieš išeidamas, Jis paskirstė savo apostolus, kam kur teks eiti ir skelbti Mokymą.

Tarp apostolų nebuvo jokių burtų traukimo. Tai tik žmonių išsigalvojimai. Žodis “apostols” – iš Graikų kalbos verčiasi kaip “pasiuntinys”. Tai štai, tarp Jėzaus mokinių-pasiuntinių buvo visiškai skirtingi žmonės, todėl žinoma, skyrėsi vienas nuo kito savo dvasinio išsivystymo lygiu. Jėzus paskirstė tarp jų skirtingus regionus, remiantis pačių pasiuntinių dvasine branda. Tam, kas buvo stipresnis, duodavo “sunkesnę” vietą, arba ypatingai svarbų regioną, būsimam žmonių atgimimui, o tam, kas silpnesnis – lengvesnius regionus. Visiems padalinta našta pagal jų jėgas.

Andrėjui, kaip vienam iš stipriausių mokinių, jis nurodė pamokslais apeiti Frakiją, Skifiją, Sarmatiją. Bet svarbiausia, pasiekti Borisfenijos kalnus ir palaiminti tas žemes, kur po tūkstančio metų nusileis pati Šventoji Dvasia ir pastatys ten savo Šventovę. Jėzus Andrėjui davė Lotoso sėklas ir liepė, pasėti jas ten,kaip dovaną Šventai Dvasiai. Tokie Jėzaus žodžiai tapo neišsprendžiamu rebusu, kaip pačiam Andrėjui, taip ir tiems, kas po to susidūrė su tuo aprašu. Mažai kas suprato, kodėl Jėzus davė jam būtent Lotoso sėklas, net jei tos sėklos būtų buvusios tik simbolika.

Kad būtų suprantamiau paaiškinsiu. Bet kuri sėkla, tai “mikročipas”, turintis didžiulę atmintį. Ji savyje sugeba nešti ne tik būsimo augalo matricą, bet ir didžiulį kiekį kitos informacijos. O prie viso to, tos sėklos dar pabuvojo ir pačio Jėzaus – Dievo Sūnaus rankose. Be to, tai dar buvo Lotoso sėklos, kurių daigumas išsisaugoja tūkstantmečiais... Štai ir darykite išvadas patys.

Andrėjus yra aprašęs, ne tik tikrą Jėzaus Kristaus gyvenimą, bet ir savo žygį, misijos įvykdymui. Kaip tik ten mini, kada pasiekė tas vietas, prie Borisfenos upės (Borisfenu anksčiau vadino Dneprą), jis iš karto pažino tą vietą, kadangi Jėzus, apsakė ją pakankamai tiksliai, tarsi gerai žinotų tą vietą, nors niekada neminėjo jog ten yra buvęs.

Andrėjaus Pirmojo Pakviestojo Evangelija buvo atmesta tik dėl to, kad niekaip neįtiko naujos religijos “siuvimui, tik baltais siūlais”. Iš esmės, tai buvo dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, ji buvo per daug laisvamaniška ir teisi, kadangi ten buvo parašyti tikri Jėzaus žodžiai, kaip sakoma, iš pirmų lūpų. Na ir pats Jėzaus Kristaus Mokymo išdėstymo stilius, buvo pakankamai paprastas, išmintingas ir suprantamas. Taip pat, Andrėjus aprašė realius savo Mokytojo gyvenimo įvykius, apie tai, jog savo jaunystėje Jėzus buvo Rytuose, kas vėl gi, niekaip negalėjo įsipaišyti į bažnytines dogmas. Tuo labiau, paminėtos Lotoso sėklos, pastatė jo didenybes “didingus cenzorius”, nuo bažnyčių, į aklavietę. Juk tai kvepėjo tokiomis religijomis, kaip budizmas, ar induizmas.  Todėl, į savo nuosavą religiją įmaišyti svetimos religijos simbolikos, niekas nenorėjo. Tai tapo dar vienu akmeniu ginčams, tarp tų, kas sprendė, kokiose “spalvose” turi būti išlaikyta duotos religijos ideologija. Todėl ir atmetė Andrėjaus Evangeliją, kaip sakoma, “toliau nuo akių”.

Ar ją sunaikino? Žinoma bandė, bet tokie dalykai, kaip sakoma, nei skęsta, nei dega,  nors ir kaip norėtų šito žmonių kvailumas. Po daugelio metų, kai Andrėjus Pirmas Pakviestasis įvykdė savo užduotį, išsipildė Jėzaus žodžiai. Toje vietoje išdygo miestas – Kijevas. O toje vietoje, kur Andrėjus pasodino Lotoso sėklas – po tūkstančio metų nusileido pati Šventoji Dvasia, žmogaus kūne ir įrengė ten savo Šventyklą. Na paprasčiau sakant, atėjo  Šambalos  vadovas,  Agapito kūne.

Jam tenka lankyti žmonių pasaulį, taip sakant, pagal pareigas, bent jau kartą kas 12 tūkstančių metų. O esant svarbiems žmonijai įvykiams, dar dažniau, beveik kas kiekvieną tūkstantį metų, ypatingai pradinėse ir galutinėse eilinės civilizacijos stadijose. Turima omenyje “civilizacijas”, Šambalos supratime.

Šambala – tai savotiška šventykla aukštai kalnuose. Įžymi ji mokslininkų kolektyvu, kurie pagal savo dvasinį-mokslinį lygį, seniai lenkia šiuolaikinę žmoniją. Šambaloje studijuojama vienas seniausių mokslų “Beliao – Dzi”, tai yra “Baltojo Lotoso” mokslas, kuris apima savyje viską, tame tarpe ir tiksliuosius mokslus. Dar daugiau, būtent tai ir yra visų mokslų šaltinis, kurie kada nors buvo žmogaus studijuoti.

Pagal legendas, Šambaloje paslėptos visos pasaulėdaros žinios ir buvusių civilizacijų turtai.

Šambala niekada nesikiša į žmonių reikalus, jei tai neliečia ko nors globalaus. Bet jei reikia, jos mokslinės bendrijos nariai, patys nusprendžia, su kuo įeiti į kontaktus. O pagrindinė sąlyga tam - aukštas dorovingumas ir minčių švara. Tik turint tokias savybes žmogus gali tikėtis jį dominančios informacijos gavimo iš Šambalos.

Kažkas dabar tvirtina, kad Dalai-Lama yra Bodhisatva? Na tai daugiau parodija. Kodėl? Pradėsiu nuo Budos mokymo, kuris pirmapradžiai, buvo tik žodinis ir persiduodavo iš lūpų į lūpas, dėl savo paprastumo, tarp žmonių sukėlęs didelį rezonansą, ypatingai “Lotoso Žiedas”. Jo mokymas pirmą kart užrašytas, tik pamąstykite, 600 metų po jo mirties, 29 metais iki mūsų eros, ant (Tripitako) lapų. Tai pats seniausias budizmo literatūros rinkinys, kuris jau buvo rašomas su iškraipymais, tikrojo Budos Mokymo atžvilgiu.  Kadangi tai rašė žmonės, siekę asmeninių savo tikslų, o būtent, to pagrindu sukurti religiją. Be to, po Budos mirties, tarp jo mokinių įvyko skilimas. Dalis prisilaikė tradicinių pažiūrų, taip vadinamos hinajo krypties, iš sanskrito reiškia gelbėjimosi “siauras kelias”. Ta kryptis savo formoje daug maž buvo arčiau tiesos, kadangi pagrindinis dėmesys buvo skiriamas asmeninėms žmogaus pastangoms tam, kad išsivaduoti iš sansaros (sielos reinkarnacijų), išeinat į išsilaisvinimą (Nirvaną). Bet ir tai, su laiku žmonių buvo stipriai iškreipta.

O kita kryptis mahajan, iš sanskrito -  “platus išsigelbėjimo kelias” ir yra istorijos, apie Dalai-Lama pradžia. Ši kryptis reformavo visas budizmo mokymo puses ir, iš Išminčiau-Mokytojo Budos, paverčia jį į tipinę dievybę, o “Bodhisatvas” – į jo emanacijas (Virgio trigrašis:  įsikūnijusias tos dievybės dalis). Pagal jų svarstymus, Bodhisatva galėjo tapti bet kas, pasiekęs tos religijos valdymo viršūnę. Nors šiame žodyje visai kita prasmė, o kilęs jis iš Šambalos.

Tiksliame vertime iš sanskrito “Bodhisatva” reiškia: “Tai, kieno būtybė – žinios”. Tarp žmonių tą supratimą įvedė Buda, iškaitant to meto žmonių dvasinį išsivystymą. Bet net jo paaiškinimas, šifruojasi taip: “Bodhisatva – Šambalos būtybė, pasiekusi aukščiausios tobulybės, išėjusios iš nirvanos, turinčios valios vėl pasinerti į ją, bet atsisakiusi nuo to, dėl Meilės ir atjautos gyvoms būtybėms, siekiant padėti joms tobulėjime”. O štai ką tie netikri bodhisatvos atliko. Jie iš Budos paaiškinimo panaikino tik keletą žodžių: “Šambala”, “išėję iš nirvanos”, “turinčios valios”, o taip pat “siekiant padėti tobulėjime” ir pakeitė savo traktuotėmis, ko dėka pasikeitė visa prasmė, perdarius taip, kaip buvo naudinga jiems. Tikėtasi, jog šito, pasaulis vis tiek niekada nesužinos. Tačiau, tai nurodo tik jų požiūrio, į tikrąsias žinias, neaprėpiamą kvailumą. Tikros žinios, kaip jas kas beslėptų, ar iškreiptų, reikiamu momentu visada bus pateiktos žmonėms iš Šambalos.

Žmonėms tapti Bodhisatvomis yra neįmanoma. Aukščiausia, ką gali padaryti žmonės dvasiniame savo plane – per Meilę išvystyti savo Sielą ir Asmenybę iki tokio laipsnio, kai jų mirtis jau nebevaldys, tai yra, išsivaduos iš reinkarnacijų rato, samsaros.

Kartais būna taip, jog duodami savo žinias, Bodhisatvos priversti būti ir Mesijais. Bet labai retai tai būna. Kaip taisyklė, Mesijais dažniausia būna jų mokiniai, išauklėti iš paprastų žmonių tarpo. Bodhistava niekam niekada neįrodinės, kas jis yra Toks ir tuo labiau, nekurs jokių religijų. Jis gali duoti Mokymą, apie žmogaus būtybę, kaip ją vystyti. Bet jokiu būdu ne religiją.

Dėl Dalai-Lamos sąmoningų atgimimų (reinkarnacijų). Visą tą košę užvirė Nagardžunas (Indijos filosofas, poetas, teologas, šunjavalos mokyklos organizatorius) gyvenęs  antrame amžiuje, reformuojant budizmą. Jis iš paprasto padarė sudėtinga ir už tai, kad Budos žinias, skirtas masėms, stipriai iškreipė ir dalinai pasisavino, apvertė pačio Mokymo esmę, Nagardžuna buvo nubaustas Rigdeno Džappo, amžinam sąmoningam atgimimui. Ridenas Džappo - Šambaloje vadovauja Bodhisatvų bendruomenei. Nagadžuno asmenybė istorijoje buvo žinoma įvairiais vardais, o 1391 metais būtent jo būtybė atgimė į Gendunbudą, kuris ir tapo pirmuoju Dalai-Lama. Dabar, kaip jis ir norėjo, pas jį pilna turtų, jam paklūsta ketvirtis pasaulio, bet iš kitos pusės, nėra laimės ir niekada nebus. Jis pasmerktas amžinam persikūnijimui ir vidiniam kankinimuisi. Kas kartą, kai jam sukanka 13 metų ir  jis pradeda suvokti, kas jis toks – tai jam sukelia didelius skausmus visam likusiam gyvenimui...

Taigi, grįžkime prie Agapito. Kada jis išėjo iš Afono, ne už ilgo, po jų išsiskyrimo, Antonijus atvyko į Kijevą. Jis nuėjo būtent į tą vietą, kur prieš išsiskiriant, jam nurodė Agapitas, įsikūrė kalno, prie Dniepro, oloje. Gyveno joje nuoširdžiai melsdamasi Dievui ir laukdamas  Agapito.

Ne už ilgo, apie jį sužinojo vietos gyventojai ir Antonijus pradėjo mokyti juos to, ko Afonijoje jo mokė Agapitas, aiškiaregystės ir gydymosi maldomis. Žmonės ėjo pas jį: vieni gydymui, kiti palaiminimui, treti likti su juo kartu, atliekant dvasinį žygdarbį.

Atėjus Agapitui, su Antonijumi kartu jau gyveno ne vienas žmogus, o ištisa brolija. Antonijus su džiaugsmu sutiko savo draugą, kuris nenustojo jo stebinti savo paslaptingumu. Jis stebėjo, kaip Agapitas turėjo susitikimų su pačiu Jaroslavu Išmintinguoju, kaip perdavė jam keturias svarbias knygas ir tris monuskriptus. Stebino ir tai, kaip jie abu su Jaroslavu bendravo, tarsi seni geri draugai. Po to, Antonijus Agapidui pasiūlė vadovauti savo sukurtai brolijai, kurioje buvo vyriausias igumenas. Tačiau Agapitas panoro palikti viską taip, kaip ir  yra, o pats tapti paprastu vienuoliu. Paprašė Antonijaus niekam nepasakoti, apie jo susitikimą su Jaroslavu Išmintinguoju. Panoro būti įšventintas į vienuolius, kad niekuo neišsiskirtų iš aplinkinių.

Nes Bodhisatvoms, bet kokia valdžia – tai tuščias garsas. Bodhisatvos tarnauja tik Dievui. Skirtingai nuo žmonių, jie žino, kas yra būvimas “čia” ir kas yra būvimas “ten”. Tokio poilsio, žmogiškame supratime, Bodhisatvai neegzistuoja. Jis žino, kas tai yra laikas ir moka jį vertinti. Agapitas, žinoma buvo stipri įtakinga asmenybė, bet jis sąmoningai atsisakė valdžios brolijai ir pilnai atidavė save pagalbai žmonėms. Tiesa, vėliau, kai brolija dar daugiau išsiplėtė ir pats Antonijus, pagal Agapito pavyzdį, atidavė valdžią Varlaamui, tapo paprastu vienuoliu.

Be kitų savo vertybių, Agapitas dar buvo ir geras gydovas. Juo nuoširdus rūpestingas elgesys su ligoniais, apie jį pagimdė neregėtą šlovę ir pagarbą liaudyje, einančia toli už Kijevo ribų, nors pats Agapitas, praktiškai neišeidavo toliau vienuolyno ribų. Jis tapo pačiu žinomiausiu XI amžiaus gydovu. Gydė jis, tiek paprastus, tiek ir žymius žmones neatlyginamai, su vienodu nuoširdumu, nors turtingieji bandė jam atsidėkoti, dovanų jis niekada neimdavo. O rūbo, kurį jis nešiojo, nepavydėdavo net joks elgeta. Žinoma, pas kai kuriuos, toks populiarumas, sukeldavo pavydo jausmą, kad ir paimti tą patį gydovą, vardu Armėnas, kuris buvo apkeliavęs visą pasaulį ir išsimokęs daugybę medicinos mokslų, tačiau pieš Agapitą jis negalėjo susilyginti. Bet galutiniame rezultate, suvokęs, Kas iš tikro yra Agapitas, Armėnas pats vėliau tapo Pečioros  vienuolyno  vienuoliu, norėdamas būti šalia Jo.

Agapitas mokė vienuolius tikros tarnystės Dievui. Jis sakė, kad “auksas” ir “vienuolis” - du nesuderinami dalykai. Tarnauti dviem šeimininkams iš karto, žmogus negali: arba jis tarnauja Dievui, arba žemiškai brolijai, tai yra, velniui. Trečio duota jam nėra. Už visą savo nuoširdžią veiklą, vienuolis turi norėti tik vieno apdovanojimo, nuo Dievo jo pasaulyje, o ne čia, nuo žmonių. “Auksas yra šiukšlės Sielai ir pagunda ketinimams. Tai nešvara, kurios daugelis trokšta, bet tai, iš tikro, yra iliuzinė apgaulė. Tikra vertybe vienuoliui yra malda, dėl savo sielos išgelbėjimo. Ne dėl savo pilvo sotumo, ar kūno sveikumo reiktų rūpintis. Kadangi, kiek tu bevalgytum, anksčiau ar vėliau, vis tiek išalksi. Ir kokia bebūtų tavo sveikata, anksčiau ar vėliau kūnas tavo mirs. O Siela gi amžina. Ir tik ji nusipelno nuoširdaus rūpesčio.”

Kaip sakė Agapitas, pagal širdies norą vienuolis meldžiasi dėl visų žmonių, bet visa vienuoliavimo prasmė – tarnauti Dievui ir išmelsti iš Jo išsigelbėjimą savo Sielai.

Žinoma, tarp vienuolių jis platino kultūrą ir pažinimo norą. Kai kuriuos apmokė medicinos žinių. Mokymo pagrindą sudarė specialios maldos, tariamos ypatingoje sąmonės būsenoje, kaip taisyklė, maistui ar skysčiams pakrauti. Tai pavyzdžiui, skysčius apdalindavo jėga ir jie būdavo naudojama kaip vaistai. Paprasčiau sakant, Agapito mokiniai mokėsi ne tik keisti fizinius skysčių parametrus, bet ir  molekulių struktūrą, uždedant reikalingą informaciją. Iki tokių subtilybių, to proceso jie nežinojo, bet jiems to ir nereikėjo. Vienuoliai paprasčiausiai naudojosi bendrais tų žinių postulatais, kaip pavyzdžiui, šiandiena mes naudojamės elektra, nežinant iš tikro kas tai yra.

Pavyzdžiui, pas vieną jo mokinį, vienuolį Domianą, gaudavosi  gerai gydyti, ypatingai vaikus, patepimais dervomis. Esmė ta pati, ant jų buvo uždedama atitinkama maldos informacija.

Žmonės kažkada tai vidiniai žinojo ką jie daro, o dabar daugiausia juos domina tik išorinė forma, pačios apeigos atlikimas. Kad ir paimti krikščionybės - Krikštijimą, apimantį žmogaus įtraukimą į duotąją religiją, apeigas. Šiandiena tai iškilminga daugiasluoksnė apeiga, kurios pagrindinį veiksmą sudaro – trigubas panardinimas į šventintą vandenį, patepimai dervomis, maldos. Bet kartais, net tie, kas praveda tas apeigas, nežino, kokios jėgos už viso to veikia.  Net patys tikintieji, iš tikrųjų, neįvertina ir nesuvokia pakrauto vandens poveikio.

Krikštijo prasmė, kuri pirmapradžiai buvo duodama žmonėms, glūdi žymiai giliau, už tos vandens stichijos ribų, kurią išoriškai mato žmonės.

Krikštijimo praktikos prasmė, glūdi žmogaus pasinėrime į savo paties sąmonės gilumas, iki pat Sielos. Pats žodis “krikštas” kaip ir “vaptisi” reiškia – “pasinėrimą”. Pas jogus vadinama “Pranajama”. Šiuolaikiniam žvilgsniui, tai atrodytų visiškai skirtingos dvi praktikos, tarp kurių, savo ambicijomis, žmonės nubrėžė prarają. O iš tikro ir Krikštijimas, ir Pranajama, ir dar visa eilė kitų praktikų, apeigų, susijusių su vandeniu – viso labo tai tik labai tolimi atgarsiai tikrų senovės praktikų, žinių, adaptuotų plačioms masėms. Pirmapradžių žinių pagrinde, gludi praktikos, kurios keitė žmogaus sąmonės būseną ir išvesdavo jį į atitinkamą dažnį, kurio dėka žmogus dvasiškai augdavo ir ateidavo pas Dievą, kaip subrendęs Jo kūrinys. Iš esmės, tų praktikų dėka, pažindavo tikrą realybę. Žinojo, ką jis iš tikro daro ir kur eina.

Kažkada tai senai, praktika “Pasinėrimas” buvo skirta tiems, kas jau buvo atitinkamame dvasinio vystymosi etape. Jos pagalba žmogus įeidavo į pakitusią sąmonės būseną ir įgydavo galimybes pasinerti į pačius slapčiausias gilumas, kur jis galė apsijungti su Dievu. Žinoma, ten nebuvo vietos jokiam Gyvuliškam pradui, kadangi tai buvo susiję tik su būtybės Siela. Ir ta praktika, iš tikro, duodavo žinias, tas pačias žinias, kurių neįmanoma išreikšti žodžiais, kadangi tai patiriama tik per Dievo dalelę – visažinę Sielą.

Joks “krikštijimas” neleidžia atsikratyti nuo Gyvuliškos būtybės, ką krikščionybėje vadina “šėtonu”. Žmogus yra Gyvūno kūne. Žmogaus protas – Gyvūno protas. Ir to negalima išmesti į išorę, arba pilnai tuo atsikratyti. Tai būtų tas pats, kai žmogus važiuodamas mašina bandytų save įtikinti, kad jis ne važiuoja žeme, o skraido oru.

Netgi Bodhisatvos, gimstantys kūne, yra veikiami Gyvuliško išbandymais ir pagundomis, viskam kas žmoniška. Kaip pavyzdys, kad ir Jėzus Kristus, jis taip pat neišvengė tokios lemties. Keturiasdešimt dienų jis kovojo su “šėtonu”, paprasčiau sakant, turėjo asmeninį Armakedoną. Jis privertė savo Gyvulišką protą paklusti Dvasinei Būtybei, savo Gyvulį “pasodino” ant “grandinės”. Ir tai, tas Gyvuliškas visą gyvenimą “amsėjo” ir “inkštė”, duodamas žinoti apie save. Nors Jėzus ir buvo Didi Siela, bet Jis buvo materialiame kūne. Ir niekur nuo to nedingsi. Toks jau dėsnis. Takia žmogiška prigimtis.

Dievui – visi žmonės yra Jo vaikai. Nuo aštuntos dienos, po kūno gimimo, kai tik Siela įeina į kūną, jis tampa Jo “kūdikiu”, žmogumi iš mažosios raidės. O ar jis taps Žmogumi iš didžiosios raidės ir ateis pas Dievą, kaip subrendęs kūrinys – priklauso tik nuo pačio žmogelio, nuo jo valios ir pasirinkimo.

Todėl, vardas kūdikiui anksčiau buvo renkamas būtent aštuntoje dienoje ir priklausomai nuo to, koks tai dienai šventasis buvo priskiriamas. Ir švęsdavo, jei taip galima sakyti, ne kūno gimimo dienas, o vardines – šventojo, kurio garbei tą žmogų pavadindavo, atminimo dieną, kad žmogus neišaukštintų savo išdidumo, bet atsimintų, dėl ko žmonės ateina į šį pasaulį ir kieno vardą jis nešioja.

Kaip paradoksaliai tai neskambėtų, bet švarios, tikros žinios daugelį žmonių mažai domina, jiems reikia reginių, kam ir pasitarnauja įvairios apeigos. Jiems kartais būna sunku suprasti žinias, dėl jų paprastumo. Juk ten nėra vizualių šau, ryškių įspūdžių, emocinių stresų, pergyvenimų. O ko žmonės pirmiausiai nori? Duonos ir reginių, kadangi tai atitinka daugumos gyvenimo esmės supratimą.

Žmonės patys sau apsunkina gyvenimą, daro jį sudėtingesniu. Ir tai liečia ne tik paprastus žmones, gyvenančius savo žemiškais rūpesčiais. Yra kai kurie individai, kurie bandydami žengti pirmuosius savo dvasinio vystymosi žingsnelius, tame kelyje įgyja tas pirmines žinias. Bet vietoje to, kad užsiimti rimtu darbu su savimi, praktikuotų tas žinias, įsisavintų esmę ir eitu toliau, metų metus eikvoja viso to grožėjimuisi išorinėmis formomis, suteikiant reikšmingumą tik tam, kad jie jas turi ir ne daugiau.

O  tam, kad tikras žinias gerai įsisavinti, toli važinėti nereikia. (Virgio trigrašis: nei į jokius tolimus ašramus, ar dar kur nors, ant kokio švento kalno...) O viso labo, tereikia tik pažvelgti į savo vidų ir suprasti, kas tu ir ko iš tikro tu nori šiame gyvenime.

Taigi, grįžkime prie Agapito ir jo mokinių. Diaminas, pavyzdžiui, gydė žmones malda, patepant medžio dervomis, o kitas Agapito mokinys Alipijus – vietoje dervų naudojo dažus. Jis buvo ikonų piešėjas, padėjo apipavidalinti Uspenskio  Soborą Pečioros vienuolyne. Agapitas išmokė jį, kaip su maldos ir dažų pagalba galima gydyti odos ligas.

Dažai turi skystą pagrindą. Juk tai tie patys aliejai, kurie sumaišomi su dažikliais. Patys dažikliai irgi turi gydomųjų savybių, kas aišku sustipriną bendrą sveikatingumo efektą. Juk anksčiau dažikliai buvo naudojami natūralūs, ne taip kaip šiandieninė chemija. Kai kurie dažikliai turi geras antibakterines savybes. Be to, tais laikais daugiausia naudojo raudonus ir geltonus dažus, kurie, savo augalinių ir gyvulinių komponentų dėka, turėjo antiseptines, priešuždegimines, žaizdas užgydančias savybes.

Taip pat, Agapitas jam papasakojo apie įvairių spalvinių gamų derinius ir jų įtaką žmonių psichikai, erdvinius  vaizdinius, jų santykius. Svarbiausia, ko mokė Agapitas, tai kad vaizdinys sukurtų kuo didesnį efektą. Jis tvirtino, kad ikona neturi idealizuoti pačio vaizdinio, kad iš duotojo vaizdinio nesukurtų stabo, aklam žmonių garbinimui. Bet jis turi būti įdvasintas. Svarbiausia, ne kaip ir ant ko piešti vaizdinį, bet kokioje dvasinėje būsenoje yra žmogus, tai atliekantis. Kadangi, esant ypatingoje sąmonės būsenoje, kada žmogus maksimaliai abstraguojasi, nuo savo Gyvuliško prado ir maksimaliai pasireiškia jo Dvasingumas, į ikoną yra įdedama ypatinga jėga. Toks paveikslas, kaip šiandiena sakoma, sugeba duoti “pasikrovimą”. Ir kuo dailininko siekiai Dievui švaresni, tuo galingiau jausis duotasis efektas, kuris savo dvasinio užtaiso pagalba, sugeba dvasiškai performuoti žmogų, nekalbant jau apie tai, kad normalizuoti jo fizinę sveikatą. Kadangi fizinė sveikata, pirmiausia priklauso nuo dvasinės. Toks tos jėgos žybsnis, pagimdytas dailininko Tikėjimo, stabiliai išsisaugos tūkstantmečius.

Kadangi tikrovėje, tikrai dvasiniai jėgai, neegzistuoja nei laiko, nei erdvės. Tai tinka ne tik ikonoms, bet ir kiekvienam meniniam kūriniui. Juk čia visa esmė ne medinėje lentoje, padengtoje dažais, ne drobėje, ne skulptūroje ir ne knygoje, bet, kaip sako Agapitas, toje vidinėje jėgoje, kuri įdedama į duotą kūrinį autoriaus.

Todėl muziejuose šiandiena, prie vienų paveikslų žmonės gali stovėti valandų valandas, nors pagal faktą, iš savęs pats paveikslas ir nieko ypatingo nevaizduoja. O prie kitų paveikslų, kurie, gal būt, savo detalėse nupiešti žymiai geriau, žmonės praktiškai neužsilaiko. Visa tai todėl, kad tie paveikslai  kiekvienas turi savo atmintį ir jį sukūręs dailininkas, įdeda savas emocijas, jausmus, mintis, į savo darbą. O žmogus, žiūrintis į tą kūrinį, intuityviai tai jaučia.

Tai turi ir foto nuotraukos, netgi daugiau. Fotografijos išsaugo pastovų ryšį su savo objektu, tai yra, su žmogumi. Ir pagal ją galima nesunkiai sužinoti, ar objektas gyvas, kur randasi duotuoju momentu, o taip pat, jo emocines būsenas. Per foto nuotraukas yra galimybė tiesiogiai veikti žmogaus psicho emocines sferas, fizinę sveikatą ir tt. Net daugelį kart tiražavus foto nuotrauką, tas ryšys, su gyvu objektu, praktiškai nedingsta. Paveikslo gi atžvilgiu viskas taip pat. Net perfotografavus jį, informacija įdėta į paveikslą išlieka. Pakeisti ir įtakoti tą, praktiškai neįmanoma, kadangi duotoji informacija jame pastovi.

Vidinis Tikėjimas labai daug ką reiškia. Kad ir pavyzdžiui, grįžtant prie to paties Agapito. Jis, iš tikro, gydyme kūrė stebuklus ir tai daug kuo buvo susiję su žmonių vidiniu tikėjimu, tų, kurie ateidavo pas jį su teigiamais siekiais. Tuos, kas Tikėjo, jis greitai pastatydavo ant kojų, kad ir koks sunkus nebūtų susirgimas. O tuos, kas pas jį ateidavo pikti, paniurę, be tikėjimo Sieloje, o tokių, laimei nebuvo daug, jis paprasčiausiai nesiimdavo gydyti, nežiūrint į tai, jog jų negalės buvo nesunkiai išgydomos. Juk Tikėjimas – tai nėra paprastas žodis.

Įtaiga čia ne prie ko. Agapitas, Jėzus nesiimdavo gydyti tokių žmonių ne dėl to, kad negalėdavo susitvarkyti su jų ligomis. Visas reikalas yra Tikėjimo fenomene. Jei žmogus atviras šviesai, jis priima šviesą. O jei žmogus uždaras, tai yra, jame nėra tikėjimo -  tai tas pats, tarsi jis įlindo į rūsį, užsidarė dangtį ir pilnoje tamsoje laukia, kad jį kas nors tame rūsyje išgydys dienos šviesos pagalba. Juk žmogaus smegenys veikia kaip kompiuteris. O tikėjimas – atitinkama programa. Jei ji instaliuota kompiuteryje, tai jos pagalba gali aktyviai dirbti ir gauti atitinkamus tam darbui rezultatus. Jei žmoguje nėra tikėjimo – tai tas pats, kas kompiuteryje nebūtų programos. Žinoma, kad jūs jau negalėsite pilnavertiškai dirbti, kol nepastatysite reikiamą programą.

Agapitas išgydydavo ne tik žolėmis ar savo rankų pagalba, kas dabar vadinama hiro praktika, ar žodžio pagalba. Kartais jis paprasčiausiai duodavo ligoniui ką nors valgomo, nuo savo pietų, ar išgerti vandens. Bet visas tas maistas būtinai buvo užkalbėtas jo maldomis. Po to žmogui tapdavo žymiai lengviau ir jis iš tikro vėliau pagydavo. Kadangi Agapitas gydė tikru tikėjimu. O tai – reali didi jėga. Tikras tikėjimas – tai visiškai ne fanatizmas, atvedantis iki absurdo, tai nėra ginčiai ir demagogijos. Tiktas Tikėjimas – tai tavo asmeninės dvasinės jėgos švarumo laipsnis. O pas Agapitą tokia asmeninė dvasinė jėga buvo didžiulė. Savo maldomis maistui, Agapitas, iš tikro, įdėdavo į skysčius ar maistą atitinkamas programas, savo asmeninės dvasinės jėgos pagalba. Po to, tas skysti patekdavo į ligonio organizmą, kur sąveikaudavo su jo skysčiais, tai yra, iš esmės, vyko naujos programos perstatymas, kuri  paleidžiam pačio žmogaus tikėjimu.

Pats Agapitas, prieš savo valgymą, sakydavo maldą, palaiminant maistą. To mokė ir kitus. Iš esmės, maitinosi augaliniu maistu. Net karti žolelė, jo užkalbėta, tapdavo saldžiu vaistu ligoniui.

Bet koks skystis turi savo molekulinę struktūrą, savotiškas gardeles, kažkas panašaus į mini-kompiuterius. Jų mikro-išmatavimai talpina globalią atmintį. Juose sudėta praktiškai visa informacija apie materiją. Jei paveikti vandens struktūrą, pradedant paprastu mechaniniu, cheminiu, elektromagnetiniu poveikiu ir baigiant, sakysime, minties energiją, tai vandens molekulę galima perstatyti į būtiną santykį. Kadangi vanduo išsaugo atmintį apie visus dalykus, kurie kada nors buvo jame, arba jis buvo juose, arba susiliesdavo savo energetinėmis sudedamosiomis, kad ir pavyzdžiui tokiais paprastais, kaip elektromagnetiniai virpesiai. Įskaitant tai, kad vanduo – labiausiai paplitęs gamtoje, kad jis kontaktuoja su viskuo, šiame materialiame pasaulyje, vienokia ar kitokia forma, išlaikant įgytą informaciją kiekvienoje savo molekulėje, įskaitant jų tarpusavio sąveiką, tai galite įsivaizduoti, koks informacijos bagažas yra vandenyje.

Niekas gyvas Žemėja nejuda be vandens. Mūsų planetoje vanduo įeina į visų gyvų organizmų sudėtį, santykiu nuo 48% iki 98% , tame tarpe ir žmogaus organizme iki 80%, nuo bendros žmogaus masės. Vanduo – tai labiausiai paplitęs gamtos komponentas. Net ugnyje yra vandens elementų, vandenilio ir deguonies išraiškoje, ko dėka vyksta degimas. Net akmenyje yra skystis.

Visi akmenys, esant dideliam slėgiui, išskiria skysčius, nors ir mažuose kiekiuose. Nors ir kaip tai ne paradoksaliai jums šiandiena skambėtų, bet netgi Žemės centre, įkaitusiame branduolyje yra didelio tankio ir masės vidinis branduolys, jame irgi yra skystis.

Tikrovėje, Žemė – gyva būtybė, kuri, iš esmės, irgi sudaryta iš skysčių, turima omenyje, ne tik paviršutinius sluoksnius, kur 70 % - tai okeanai, o 30% - įvairios materijos formos, savo sudėtyje turinčios vandens, bet ir vidiniai skysčiai. Mes žmonės irgi panašūs į Ją.

Pas Ją irgi yra protas ir tas protas susijęs su žmogumi, kadangi jis yra skystos struktūros atmintyje, Joje kaupiasi atmintis apie viską, tame tarpe ir apie kiekvieną iš mūsų. Yra ir dar aukštesnės informacinės struktūros, iki pat globalių, bet visos jos kontroliuojamos tik Vieno, To, ką mes vadiname Dievu.

Kaip šventi žmonės nuoširdžiai kurdavo “stebuklus”? Švariu savo tikėjimu. Žmonėms tai atrodo neįtikėtina. O jiems tai buvo pilnai prieinama. Minčių švara ir tikėjimas – štai kas buvo svarbiausia. Kadangi, iš tikro, pačiuose stebukluose nėra jokio stebuklo. Tai viso labo tik elementarios žinios, tame tarpe ir mokslo, apie vandenį, apie ką ši žmogiška civilizacija nežino net šimtosios jos dalies, laimei.

Laimei todėl, jog žmonės, dabar valdydami tokiomis žiniomis, net arbūzus paverstų į branduolines bombas. Žmogus turintis tokias žinias, apie vandenį, tik vieno lašo pagalba sugebėtų sunaikinti visą pasaulį.

Žmoniška mintis sugeba dar ir ne tai. Jei yra pavaldus kaip naikinimas, taip ir kūrimas. Paprasčiausiai, žmonės neturi realių žinių apie tą jėgą. O tokios žinios neduodamos iki tol, kol žmogus nepasikeis į geresnę pusę. Priešingu atveju, jis kaip ir kiekvienas gyvulys, priklauso nuo stichijos kaprizų. Žemė taip pat gyva Būtybė. Ir žmonijos, kurioje dominuoja Gyvulys, persipildymo, ji nepakęs. Masinio žmogiško negatyvo pasireiškimas – tai Jai kaip žaizda ant kūno, prie kurios yra prisitraukiamos papildomos pajėgos, kaip liaukocitai kraujuje, sugebantys sunaikinti bakterijas ir kitus svetimus junginius. O po to, paprasčiausiai vyksta apsivalymo procesas, štai ir viskas... Žmonija bendrai, kaip ir kiekvienas individas atskirai, nesąmoningai, ar sąmoningai savo mintimis įneša pakitimus į vandens atmintį. O po to, prašau..., gauname tai ko nusipelnote.

Dabar įsivaizduokite kokią galybę turėjo, kad ir pavyzdžiui Agapitas, kuriame buvo pati Šventoji Dvasia, galite vadinti tą Būtybę kaip norite – Gabrielius, Rigdenas, Džabrailas – pas ją daug vardų. Ant kiek buvo stipri jo kūrybinė mintis, jei net po mirties, prie jo palaikų po tūkstančio metų ir toliau žmonės išgyja, kaip fiziškai, taip ir dvasiškai, ypatingai  taip vadinamomis, padidinto “fono”  aktyvumo dienomis.

Agapitui dar esant gyvam, jį lankė įvairūs žmonės, ne tik krikščioniško tikėjimo, bet ir musulmonai, budistai, kitų tikėjimų žmonės ir ne tik gydymuisi, bet ir kaip pas Išminčių, pas Žmogų, žinantį tikrą kelią pas Dievą. Daug kas religinėse viršūnėse jo nemėgo, dėl tokio populiarumo liaudyje. Bet jis neversdavo žmonių keisti savo Tikėjimo, kaip tai kviesdavo daryti jie, religijų vadai, siekiant išplėsti savo valdžią. Jis kalbėjo tikrais Jėzaus žodžiais, kad Dievas Vienas, bet Kelių pas Jį daug. Todėl nenuostabu, jog visas tas Agapito populiarumas visiškai ištrintas, iš religinių metraščių. Juk jis pasakojo apie tikrą Jėzaus Kristaus mokymą, kurį tam laikui, jau transformavo į religiją. Pasakojo apie laisvą pasirinkimą ir amžiną Sielą. Dvasingus žmonės prie jo tiesiog traukė, o aukso mylėtojai, atvirkščiai – jo bijojo. Jis mokė išlaikyti savo minčių švarą. Kadangi bet kokia bloga mintis pagimdo abejones. O abejonėse švaraus tikėjimo nebūna. Abejonės sugeba sunaikinti viską. “Tikėkite ir pagal tikėjimą jūsų jums bus duota. Tai paprasta, bet sudėtingai pasiekiama. Visas sudėtingumas ir yra paprastume.”

Agapitas mirė 1094 metais. O štai, po Agapito mirties įvyko dar neįtikimesnė istorija. Kaip jau sakiau, dar esant jam gyvam, pas Agapitą buvo pakankamai žmonių, kurie pavydėjo jo populiarumui liaudies tarpe. O savo mirties dieną jis nusakė gana lengvai, kadangi Bodhis gali išeiti iš kūno bet kuriuo momentu. Jis, skirtingai nuo paprasto žmogaus Sielos, neturi pastoviai suktis reinkarnacijos rate, kol subrandins savo Asmenybę. Bet pagal  Bodhisatvų buvimo kūne taisykles, jis turi išbūti kūne iki pat pabaigos, nesvarbu, koks būtų gyvenimas trumpas, ar ilgas. Mirtis jam nebuvo problema. Na o paskaičiuoti tai, kada kūne baigsis Prana, jam nesudarė  sunkumų...

Taigi, kada jis nusakė savo mirties dieną, jai pradėjo ruoštis ne tik Agapito mokiniai, bet ir jo nedraugai, nusprendę po Šventojo mirties, kūną išvežti kur nors, iš vienuolyno ir užkasti, kokioje nors miško gilumoje, kad niekas ir niekada negalėtų jo daugiau surasti. Tačiau tokio plano realizuoti iš kart nepavyko, kadangi ir po jo mirties, šlovė apie jį nesumažėjo, kaip jie planavo, o atvirkščiai, daug kartų padidėjo. Prie jo kūno prasidėjo masinės piligrimų kelionės. Praėjo keturi mėnesiai, o Agapito kūnas gulėjo nesuiręs, tarsi jis numiręs tik vakar. Žmonių srautas nesibaigė. Todėl, nedraugai, graužiami pavydo, nusprendė kūną pavogti slapčia.

Tam kruopščiai ruošėsi, sugalvojus planą, įtraukiant sau ištikimus žmones, du iš kurių buvo vienuoliai. Lemtingą dieną, 22 vasario, jei skaičiuoti, pagal naują stilių, nežiūrint į stiprius šalčius, jų žmonės visą dieną degino laužus ir kasė duobę, o naktį, į 25, jiems pagaliau pavyko realizuoti tai, kas buvo sugalvota. Bet po savo “darbelių”, kada grįžo į vienuolyną, jie jame aptiko sąmyšį. Tik ne dėl to, jog nėra kūno, kaip jie manė, o dėl to, jok Agapito kūnas ryte buvo rastas ne gulintis, o sėdintis ir šalia jo dar pergamentas, su Agapito raštu atliktu užrašu.

O tie, kurie visai neseniai asmeniškai užkasinėjo jo kūną, nustėro dvigubai. Jie buvo trys, du iš jų buvo tie patys vienuoliai, kurie, pagal aukštesnių įsakymą, pavogė Agapito kūną, numetė į duobę ir užkasė, užmaskuojant tą vietą. Tai štai, būtent su jais tuo momentu ir nutiko nelaukti įvykiai. Vienas, pamatęs sėdintį Agapitą, išprotėjo. Kitas gi, visam laikui prarado miegą. Visą savo likusį gyvenimą jis taip daugiau ir nesumerkė akių, nuoširdžiai atpirkdamas savo nuodėmę. To pasekoje, tas vienuolis tapo pačiu aršiausiu Agapito pasekėju ir pats pavydžiausias jo kūno sergėtojas. O trečiasis dalyvis, apie įvykį paskubėjo informuoti tuos, kas jį nusamdė. Kartu su savo “užsakovais”, vėl greitai grįžo į tą vietą, kur slėpė Agapito kūną. Atkasęs kapą, įsitikino, jog jis buvo tuščias. O jokių pašalinių pėdsakų šalia kapo neaptiko. Paprasčiausiai, kūnas dingo iš kapo ir vėl atsidūrė vienuolyno kelnėje. Po to atvejo, daugiau niekas neišdrįso vogti Agapito kūno.

Tiesa, tas Agapito parašytas lapelis, buvo naudojamas slaptai ir turėjo nepaprastą galią, iki jo “išėmimo”. Kada pergamentą padėdavo už ikonos, ji pradėdavo stebuklingai veikti ir nuo jos išgydavo žmonės. Kodėl slaptai? Todėl, kad norėjo nuo žmonių nuslėpti tai, kas ten buvo parašyta. Pasakysiu tik tiek, kad tas laikinas “išėmimas” buvo susijęs su tuo, jog buvo norima tą pergamento gabaliuką apsaugoti nuo galutinio praradimo, dėl žmonių kvailumo.

Nebandykite suprasti dieviškų reikalų, kas daugumoje paslėpta nuo žmonių. Tai tas pats. kas skruzdei bandyti apžioti dramblį. Žmogaus smegenys labai ribotos. Žmogus nesuvokia net elementaraus: kaip jis girdi, kaip mato, kaip galvoja, kaip gyvena ir kas jis iš tikro yra. Jis, iš esmės, net nežino kas tai yra mirtis. Aš jau nekalbu apie tai, kad su savo apribotomis smegenų galimybėmis, negali suprasti kas tai yra beribė Visata. Viena ką gali žmogus – tikėti ar netikėti.

Sakote, bet kokiam tikėjimui reikia įrodymų? – Prieikite prie veidrodžio ir įdėmiai pažiūrėkite į save. Ir jei tikite, jog jūs esate atsitiktinis amino rūgščių susijungimas, galutiniame rezultate atvedęs prie beždžionės mutacijų, dėl kurių ji tapo protinga, tai tada žinoma, kam jums ieškoti Dievo? Geriau nueikite į turgų, nusipirkite bananą ir mėgaukitės savo gyvenimu toliau. O jei vis tik su tuo nesutinkate ir tikite, kad esate nuostabus Dievo kūrinys, tai kaip tada galite reikalauti iš Dievo įrodymų,  apie Jo egzistavimą?

Todėl, nežiūrint į tai, jog Agapito, kaip Šventos Dvasios įtaka pasauliui nešė šalutinį charakterį, tai vis tik iš dalies pakeitė būsimą pasaulį. Nors tada, tai neįėjo į Agapito, kaip Bodhisatvos, tuometinius planus, o buvo daugiau pačio Agapito iniciatyva.

Agapitas padėjo pagrindus dvasinei šventyklai, kurioje per visą jos egzistavimą, niekas ir niekada nesuskaičiavo, kiek joje išsigydė žmonių, nuo mirtinų susirgimų ir ačiu Dievui, tai tebedaro ir iki šiol. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia tai, jog esant ten, daugelis įgijo dvasinę sveikatą, kas yra žymiai svarbiau, nei fizinė. Pačio Agapito ir jo palaikų, kuriuose išsisaugojo Šventos Dvasios gydomoji jėga, dėka, Kijevo-Pečioros vienuolynas išgarsėjo per amžius.

Netgi ir šiandiena, daugelis žmonių, iš įvairių pasaulio šalių, priklausantys skirtingoms religijoms, net tie, kas save laiko “ateistais”, lankantis Pečioros olose, kur guli šventųjų palaikai, labiausiai užsilaiko prie Agapito palaikų.

Kodėl? Todėl, kad žmonės intuityviai jaučia tikrą Šventumą, juk savo Sielos neapgausi. Bet jeigu žmonės žinotų, kad jie turi galimybę prašyti ne tik apie savo kūnų išgijimą, bet ir kas žymiai svarbiau, dėl savo Sielos išgelbėjimo, ypatingai tomis dienomis, kai Agapito palaikuose yra Šventa Dvasia, kiekvienais metais, pradedant nuo 25 vasario ir tai užtrunka visą savaitę, jų Sieloms būtų nepalyginamai didesnė nauda. Kadangi tomis dienomis Žemėje nėra šventesnės vietos, kur nepriklausomai nuo savo tikėjimo, bet kuris žmogus, su savo prašymu, gali būti taip arti Dievo Klausos. Ir toks šansas yra pas kiekvieną žmogų, kuriuo jis gali pasinaudoti per tas septynias dienas metuose. Juk sekantys metai jam gali ir neprasidėti. Nes žmonijos laikų kryžkelėje, gyvenimo dienos trumpėja. Kadangi liūdni jų reikalai, prieš Dievo veidą. Dabar kiekviena žmonijos akimirka, ant svarstyklių lėkštės daug ką lems. Ir nėra svarbesnio rūpesčio Sieloms, nei troškimas įgyti išsigelbėjimą. O raktai nuo tų  išsigelbėjimo Vartų, ne išoriniame tikėjime, dėl mados, o tikėjime vidiniame. Tik aklas, apakintas rūpesčiu palaikais, nepamatys jo.

Žmogus gali duoti Dievui tik savo tikėjimą ir nuoširdžią Meilę. Daugiau jis duoti Dievui nieko negali. Kadangi viskas, kas žmogų supa ir taip yra Dievo kūrinyja. Ir nedera duoti Šeimininkui jo paties nuosavybę.  O juk Dievui, apart Meilės ir Tikėjimo, iš žmogaus daugiau nieko ir nereikia. Ką gali duoti mažas vaikas savo Tėvams, kad pradžiuginti jų širdį? Tik savo Meilę ir Pagarbą.

Žmogau, kol tu dar gyvas, pas tave dar yra šansas su meile Dievui išmelsti laisvę savo Sielai. Ir kol dar turi tą Šansą, pasinaudok tuo, nes tavo kūnas laikinas, tai tik būsimi palaikai. Visi žemiški rūpesčiai, tik apie jį – tušti. Bet atsimink žmogau, ką savo prašymuose pažadi Dievui – vykdyk. Kadangi Jis, kaip ir kiekvienas Tėvas, nepakenčia melo, Jis atleidžia, bet po to nepasitiki...

Žmogau bandyk gelbėti savo Sielą, nuoširdžiai sakau, kaip nelemta tau išvengti mirties, taip nelemta tau išvengti ir Dievo teismo...

Kartais Išmintis atrodo naivi. Bet tas įprastas suvokimas – tik iliuzinis barjeras, mūsų Ego įšstatyti dirbtini spąstai, pakeliui į Sielos brandą. Tas kas tai įveiks, atvers sau žymiai daugiau, nei jis galėjo tikėtis. Garbė nugalėtojui – nes Žinios taps jam apdovanojimu, nes tai kas slapta taps jam žinoma...