Ar galėtumėt suprantamai man papasakoti apie Asmenybes ir Sielas?

Galime pabandyti, bet jei pradėsiu pasakoti iš savo mokslino supratimo pusės, tai jūs nieko paprasčiausiai nesuprasite. Todėl, pabandysiu tai išreikšti kiek tai įmanoma paprasčiau ir suprantamai... Įsivaizduokite sau, kad Siela – tai savotiška kiaušialąstė, kurią reikia apvaisinti, jog gimtų kažkas tai naujo. O spermatozoidas –Asmenybė (Šventos Dvasios dalis), atsirandanti žmogaus kūne po to, kai į tą kūną reinkarnuojasi Siela. Savo gyvenimo metu Asmenybės, o mūsų pavyzdžio atveju, spermatozoidas, pastoviai bando priartėti prie kiaušialąstės. Jis visą gyvenimą laksto, sukasi apie ją, bet apvaisinti iš tikro taip ir negali, neišeina taip sakant, tai iki galo atlikti. Taip be naudos belakstydamas pirmyn, atgal ir iššvaistęs savo visą gyvybinę energiją, vargšelis lieka prie jos, taip sakant, jau visiškai nugesęs.  Lieka prie Sielos, kaip kažkada tai buvusi Asmenybė, su pilnu nepilnavertiškumo komplektu. Po to įvyko sekanti Sielos reinkarnatija ir jau sekantis naujai užgimęs spermatozoidas-Asmenybė siekia tos pačios kiaušialąstės-sielos apvaisinimo. Bet ir tas visą gyvenimą vizgino savo uodegėlę tik į materialumo pusę, nusukęs kažkur į kairę, kai reikėjo judėti tik tiesiai į tikslą. Ir vietoje dvasinio kiaušialąstės-sielos apvaisinimo, savo gyvybinę energiją išnaudojo tik nuosavam egoizmui pamaloninti, ar kitoms nereikšmingoms iliuzijoms įgyvendinti. Taip ir pas šią Asmenybę pasibaigė gyvybinė jėga. Jai atsitiko lygiai tas pats, kaip ir prieš tai buvusiai, nepilnavertiškumas ir neužbaigtumas, kuris toliau suteikia jai tik jausmines kančias, blogesnes nei pragaras. Vėl Sielos reinkarnacija ir jau trečiasis spermatozoidas-Asmenybė siekia tos pačios kiaušialąstės-Sielos. Bet bandymas ją apvaisinti, vėl žlunga ir taip gali tęsti be galo ilgai.  Ir po tam tikro periodo, jei nė vienam spermatozoidui-Asmenybei taip ir nepavyksta apvaisinti kiaušialastės-sielos, visi tie nuvytę spermatozoidai, su jausminiais kompleksais, esantys šalia Sielos, prilipę prie jos, kaip suodinas ir neperšviečiamas filtras, paprasčiausiai yra sunaikinami dėl nereikalingumo, kada sekantis spermatozoidas-asmenybė pagaliau apvaisina kiaušialastę-sielą ir užgimsta nauja Dvasinė Būtybė – Angelas.

O kiaušialąstė, kas su ja jei taip ir neapvaisina?

Ji kokia tai prasme taip pat anihiliuojasi. Kadangi kam yra reikalinga neapvaisinta kiaušialąstė-siela, jei savo funkcijos, dėl kurios skirta, ji taip ir neįvykdė? Todėl ji irgi anihiliuojasi į kitą būseną. Kitaip sakant, išvaloma jos matrica. Juk iš esmės, koks yra viso to galutinis tikslas? Kad Asmenybė savo Meilės, dėmesio jėga ir Tikėjimo švara galėtų susijungti su Siela – Dvasinio pasaulio dalimi. O kam tai yra reikalinga? Tam, kad prie tokio apvaisinimo ir gimsta kokybiškai visiškai nauja Dvasinė Būtybė, sakysime taip, gimsta naujas Angelas, esantis fiziniame kūne. Štai jame ir realiai pasireiškia tokios Sielos savybės, vaizdžiai sakant, amžinybės ir galingos gyvybinės jėgos genų. Žinoma, kad šitą procesą nupasakojau palyginus labai grubiai ir labai primityviai. Tačiau manau, kad pilnai suprantamai kiekvienam, nepriklausomai nuo intelekto lygio, kas ir yra svarbiausia perduodant informaciją, kuri yra svarbi kiekvienam. Bendrai tai, čia viskas panašiai kaip ir materijos chemijoje – jei žinoti veikiančius chemijos dėsnius ir sujungti du skirtingus cheminius elementus, tai gausite visiškai nauja pagal kokybę medžiagą, substancija su neapsakomai didele energijos atsarga. Taip ir čia tas pats, tik jau subtilesniame lygyje, nieko sudėtingo tame nėra, kaip ir niekur, kur yra tikra Tiesa.

Na o jei žmogus  visą gyvenimą prie kiaušialąstės-sielos bandė prasimušti, bet, kaip sakoma, vis tik truputėli nespėjo, tai kas tada bus tokiam spermatozoidui?

Iš esmės, per savo gyvenimą kiekvienas žmogus turi šansą apvaisinti savo sielą ir taip tapti nauja Dvasine Būtybe. Svarbiausia tikrai panorėti siekti to tikslo, atsisakyti nuo slegiančių negatyvių minčių, įvairių kylančių abejonių ir pilnai susikoncentruoti tik į vieną pagrindinį ir esminį tikslą: Dvasinio prado, vidinės Meilės pastovų puoselėjimą ir auginimą savyje. Bet jei tokiu dvasiniu keliu žmogus eina pakankamai lėtai, tačiau užtikrintai, vaizdžiai sakant, kiaušialąstės-sielos apvalkalas pradeda lengviau pasiduoti Asmenybės-spermatozoido spaudimui. Netgi jeigu ir nespėjo tas „spermatozoidas“pilnai apvaisinti, o tik pramušė nedidelę skylutę dvasingume, tame Sielos buvusių asmenybių apvalkale, tai jau sekantis spermatozoidas-Asmenybė užima jo budėjimo vietą geresnėje pozicijoje. Ir jam jau teks dirbti šiek tiek geresnėse sąlygose, nei pirmajam, bus žymiai lengviau tai atlikti. Tai yra, nuo gimimo pas jį bus daugiau teigiamo, daugiau gėrio ir tuo pačiu, daugiau turės šansų pramušti kiaušialąstės-sielos apvalkalą.

Štai pažiūrėkite į mūsų gimstančius vaikus. Sakysime taip, vienoje šeimoje gimsta du vienodi vaikai iš karto, vienu metu.  Nors ir abiems  augant prie vienodų auklėjimo sąlygų, vienas iš jų greitai tampa daugiau egoistinis, viską stengiasi pasiglemžti sau, palyginus su kitu piktesnis, bejausmis aplinkinių skausmui, o kitas vaikelis visiška priešingybė tam –  geras, dosnus, atviras kitiems žmonėms, jautrus, nuoširdus. Štai jums ir bus tos Sielos prieš tai buvusių Asmenybių darbo rodikliai, bei pasekmės. Todėl pirmajam vaikui dar teks gerokai paplušėti savo visą gyvenimą, kad nors kiek tapti geresniu, priartėti prie to tikslo siekimo. Grubiai tariant, teks dar paplušėti, kad pavyktų sėkmingai išvažiuoti iš kakodemono garažo, kuriame atsidūrė dėl prieš jį buvusios asmenybės veiklos. O kitas vaikelis jau yra dvasiniame kelyje iš karto ir jis turės daugiau galimybių sustiprinti savo agatodemono Meilės jėga. Jam jau nebereikia įveikti sunkių ir slegiančių kakodemono garažo vartų, kaip pirmajam. Ir pasiekus savo kūno gyvenimo ribas, kiekviena iš tų Asmenybių toliau liks gyventi prisišlijusi prie Sielos su tokiu savo jausmų bagažu, kokį užsiaugins prabėgusio gyvenimo eigoje. Todėl žmonėms ta pagrindinė esmė pastoviai yra primenama ir pabrėžiama. Pastoviai yra primenama apie dvasingumo svarbą laikino egzistavimo eigoje, apie agatodemono dominavimo būtinybę žmoguje. Abejonių tikėjime negali būti jokių. Abejonės būdingos tik Gyvuliškam pradui ir jo pasaulyje. Bet dvasiniame pasaulyje, kur veikia jau rimtos energijos, abejonių negali būti aplamai, nes bet kokios abejonės gali sukelti jau globalias pasekmes.

Daugelis taip vadinamų žmoniškų ligų, ar staigios depresivios būsenos, įvairios  netikėtos savižudybės, nelaimingi atsitikimai, žmogžudystės dažniausiai yra tik Kanduko apsupties poveikio pasekmės...

Kas toks yra Kandukas?

Skirtinguose žemės kampeliuose ji vadina skirtingai ir įvairiai. Tačiau esmė ne tame kaip jį kas nors vadina, o tame, ką jis veikia ir kaip tai įtakoja žmogų. Palyginus su tuo, ką tveria tie Kandukai, visos tos pasakos apie baisius vampyrus, kurios sklando tarp žmonių, tik vaikiškos. Iš principo, visi tokie įsivaizdavimai apie vampyrus, vurdalakus ir įvairius vilkolakius, nėra visiškai be jokio pagrindo. Kitaip sakant, ne iš piršto jie laužti. Liaudies folkliore vampyrai yra pateikti kaip numirėliai, kurie išeina iš kapaviečių naktimis ir čiulpia kraują gyviems. Reikia pažymėti, kad šios sakmės, nors ir yra su daugybe žmoniškų prasimanymų nuo proto, tačiau netoli nuėjo nuo esmės. Kandukai iš tikro pasmerkti pilnam savo dvasiniam susinaikinimui, tai yra, pasmerkti galutiniai ir absoliučiai mirčiai kaip asmenybės. Bet atitinkamą laiko tarpą žemėje, iš tikro jie sugeba sąmoningai atgimti naujuose kūnuose ir maitintis, tik aišku ne gyvų žmonių krauju, bet gyvų žmonių gyvybine jėga, energija, tai yra – prana.

Aš jau jums pasakojau, kad prana – tai atitinkama gyvybinė jėga, kurią žmogus įgyja kai tik motinos įsčiose užsimezga vaisius. Iš esmės, jos kiekis ir apsprendžia žmogaus gyvenimo trukmę. Tai yra, visa prana išeikvojama gyvenimo eigoje ir kada ji baigiasi, tai žmogaus kūnas miršta. Praktiškai ji nepasipildo pati kokiu nors autonominiu būdu, bet už tai ji yra labai galinga ir veiksminga jėga, tuo ji ir yra labai vertinga.

Tai štai, Kandukas iš žmonių vagia tą praną ir išnaudoja ją ne tik savo mitybai, pasipildymui, savo „maisto“ kokybėje, bet ir kaip jėgą, sąmoningam atgimimui, iš vieno fizinio kūno į kūną įvykdyti. Vaizdžiai sakant, panaudoja tai dėl savo vidinio „akumuliatorių perkrovimo“, o taip pat, dėl įvairiausių antgamtinių fokusų demonstravimo, duodančių pirmenybę ir valdžią prieš savo būsimas aukas. Kandukas – ne šiaip sau paprastas žmogus, tiksliau, tai jau tik buvęs žmogus, kuris pavirtęs į savotišką energetinį parazitą. Tai natūralus vykstantis procesas. Nes ten, kur vyksta gyvuliško ir dvasiško susiliejimas, pavyzdžiui čia Žemėje, žmogaus kūno išraiškoje, visada turi vietos egzistuoti panašūs sutvėrimai, parazituojantys ant to susiliejimo galimybės. Galima sakyti, jog visos šios bjaurastys pilnai paklūsta savo nenumalšinamam materijos troškuliui. Nors iš esmės, Kandukai ir visa jų apsuptis, neturi nieko bendro su Liuciferio sukurta sistema. Tai tarsi tokie neutraliai savaime išsirutulioję šioje terpėje tarpiniai sutvėrimai. Taip sakant, jie „nei mūsų, nei jūsų“, nei prie Liuciferio, nei prie Dievo, o patys sau. Kaip taisyklė, veikia jie labai atsargiai ir visada slaptai. Kandukai yra tiesiogiai suinteresuoti savo padėjėjais ir jų kuo didesne gausa.

Pirmiausia – žmogiška prana, kurią jis patyliukais ištraukia iš to žmogaus, kuris jam ir tarnauja, tai kaip „dykai gaunamas ėdalas“. Antra, pasikrovimas prana jiems reikalingas pereinant iš vieno kūno į kitą. Kaip taisyklė, jis stengiasi pririnkti sau taip vadinamus tris „savų padėjėjų“ ratus. Pirmas ratas – tai Lembojai. Tai yra, jam priartinti žmonės. Jis jiems atskleidžia savo „amžino gyvenimo“ materialiame kūne paslaptis ir atveria energijos pasipildymo technikas, nepaviešinant tik vieno, svarbiausio – kad ir iš jų po truputį jis pumpuoja praną. Neskelbia aišku ir tai, kad tas gyvenimas materialiame kūne, nors ir ilgesnis nei pas kitus, vis tik nėra iš tikro amžinas ir turi savo pabaigą, kaip ir viskas kas materialu. Savo ruoštu Lembojai, pasikrovimui prirenka jau antrą ratą sau, taip vadinamų – Klochtunų. O tie jau surenka žymiai masiškesnį savo donorų ratą, taip vadinamus slaviškai – Iznilius (amžinai nepatenkintus). Be to, kuo ratas yra toliau nuo Kanduko, tuo jis yra daugiau išnaudojamas ir tuo mažiausiai žino ką nors. To pasekoje, visa ta taip susidariusi jau minia, Kandukui tarnauja kaip energijos kaupėjas, tampa savotišku pranos kondensatoriumi jam. Taip pat, naudojasi tuo ir Lembojai. Tai, taip sakant, Kanduko dešinioji ranka, artimiausias ratas, jėgos ratas. Ir kuo Kandukas yra senesnis, pagal pragyventų materialių gyvenimų skaičių, tuo daugiau jam ir pranos reikia, kad toliau sėkmingai palaikyti savo laikiną egzistavimą.

Gaunasi, kad tikrus Kandukų tikslus žino tik pirmas ratas, tai yra – Lembojai, kiti gi lieka nieko nežinantys?

Visiškai teisingai. Ir labiausiai jis stengiasi pririnkti sau kuo daugiau Lembojų prieš tai, kai įvyksta kūno biologinė mirtis, pereinant jam į kitą kūną.

Įdomu, o ar Siela pas tą Kanduką yra iš viso?

Žinoma kad yra, juk tai vis tik buvęs kažkada tai žmogus. Bet su kiekvienu jo tokiu materialiu persikūnijimu, Siela tampa vis menkesnė ir mažesnė. Čia  reikalas tame, jog tam sąmoningam persikūnijimui Kandukas išnaudoja ir Sielą. Vaizdžiai sakant, kad būtų suprantamiau, išnaudoja ją transporto priemonės kokybėje. Tai yra, kabinasi už jos, visomis keturiomis, savo sukauptos pranos jėgos pagalba ir pats sąmoningai valdo jos persikūnijimo procesą, pereinant į kito naujagimio kūną. Kaip kokie „parazitai“prilimpa prie žmogaus ir maitinasi žmogiška prana, savo energija pakeičiant ja. Be to, Kandukas gali įsidiegti, įsiskverbti į kūną aštuntoje dienoje po jo gimimo, kai naujagimio kūnelyje jau apsigyvena Siela ir dvasia (būsima asmenybė), kurias jie galima sakyti paprasčiausiai išstumia ir kaip gegutės užima svetimą lizdą. Taip sąmoningai persikūnijant, pas Kanduką pilnai išsisaugo atmintis, emocijos ir praeitų gyvenimų patirtis. Kada Kandukas persikūnija ir yra dar tik kūdikio kūnelyje, kol tas kūnas auga ir kol jis užaugs, papildoma prana jį pamaitina būtent Lembojai iš savo donarų rato, net nesuvokiant to, jog ta energija gauta iš donorų, praeina per juos pas Kanduką. Jie žinoma mano, jog renka tą praną tik sau. Tačiau taip nėra…

O kaip tada su atstumais, kurie juos skiria? Juk jie nežino kur persikūnijo jų būsimas taip vadinamas „Šeimininkas“?

Atstumai čia nevaidina absoliučiai jokio vaidmens. Energijų pasaulyje viskas šiek tiek kitaip...Tai štai, kol naujas kūnas nepasieks pilno savo subrendimo, Kandukas pats dar negali įeiti į energetinį kontaktą su žmonėmis, tuo metu jam labiausiai ir reikia „pasikrovimo“ nuo prieš tai surinktų Lembojų rato. Tik pilno kūno subrendimo momentu Kandukas gali pradėti naudotis energijomis tiesiogiai, be tarpininkų.

O kas vyksta su jo Siela tada?

Žinoma, kad nieko gero nevyksta. Su kiekviena tokia jo reinkarnacija, Siela tampa vis mažesnė ir mažesnė. Ir kuo ji tampa mažesnė ir menkesnė, tuo didesnio pranos kiekio reikia Kandukui sekančiam perėjimui. Taip jis virsta į beveik besielį žvėrį, į baisenybę iš negatyvių energijų savotiškų sutirštėjimų, gumbų, kurie spaudžia jį neapsakoma jėga, esant nepakankamam pranos kiekiui, tai yra energetinio alkio metu.

Sąmoningai praeinant persikūnijimo procesą ir tuo pačiu žinant apie aukštesnių pasaulių egzistavimą, jis niekaip negali išsikapanoti iš tos žmogiškos būties  savotiškos konservų dėžutės, nes dar kažkada būdamas tik Lembojumi, savanoriškai užlitavo save joje, besiklausant paistalų iš savo šeimininko Kanduko, apie galingą įgautą jėgą, ir „amžinus“ persikūnijimus. Gaunasi, kad tapti žmogumi jis jau ir nebegali, kaip ir išlipti iš tokio mėšlo. Nuo tokio beviltiškumo jo dvasinės kančios tik dar labiau sustiprėja. Ir jei pas žmogų, tai yra, pas jo sielą, besivartaliojančią tuose persikūnijimo ratuose, dar yra koks tai Šansas ištrūkti iš to materijos pasaulio, tai pas Kanduką tokio šanso, kurį jis savo sąmoningu pasirinkimu atėmė iš savęs, jau nėra. Taip kad Kandukas mėgaujasi tik materialiu gyvenimu, materialiame pasaulyje pagal pilną programą. Jam tai ir yra apgailėtina laimė. Jėgos pas jį pakankamai, o ateities žino kad nėra, tai už tai tik dar labiau tveria šunybes žmonėms. Jis pasmerktas ir tai puikiai suvokia. Todėl ir mėgaujasi kiekviena pragyventa akimirka materijoje. Kandukams materialus gyvenimas – kaip paskutinis įkvėpimas, prieš jų asmenybės totalią mirtį.

O kas gi su jais įvyksta, totalios mirties metu?

Pragyvenus kokius tai dešimt-dvylika tokių gyvenimų, kokį tai tūkstantį metų, labai niekingą laiką, palyginus su amžinybe, Kandukai pilnai praranda sugebėjimą perdirbti praną. Siela sumažėja iki minimalių išmatavimų, o po to ir iš vis anihiliuojasi. O be jos, kaip sakoma, jie paprasčiausiai ir eina į „kompostą“. Iš palaikų atėjęs, palaikais ir virsta. Bendrai tai, pas juos gaunasi paradoksali situacija. Iš principo, kaip asmenybės jie egzistuoja tik dėl to, kad pas juos yra Siela. Bet su pastoviu tokiu savo Sielos slopinimu, fiksuojant savo sąmonėje tik kakodemono dominavimą, Siela bando visaip priešintis tokiam blogio sutirštėjimui. Todėl ta būtybė pastoviai jaučia neapsakomas vidines kančias, bet tuo pačiu ir be Sielos ji negali egzistuoti. Taip, pilna to žodžio prasme, pas juos ir gaunasi pragariškos kančios... Kandukas jau nieko nebegali padaryti dėl savo Sielos, kadangi pas jį  jau pilna eiga vyksta materializavimosi procesas. Jis atsimena, kad kažkada tai, kažkuo tai buvo, bet dabar yra jau ne žmogus, ne siaubūnas, o niekas...Ir su laiku prana jiems tampa tik kaip tabletė, nuskausminanti priešmirtiniuose traukuliuose.

O ar galima tuos Kandukus kai nors fiziškai pašalinti?

Tame ir yra reikalas, kad fizinis jo sunaikinimas jam tik bus į naudą, kaip savotiška dovana jam, kadangi po to, su dar didesnėmis neišnaudotos pranos atsargomis Kandukas pereis į eilinę reinkarnaciją. O štai kova dvasiniame energetiniame lygyje – tai taip, tai reali galimybė jį atjungti.

O kaip juos galima atskirti tarp žmonių?

Iš esmės, tik dirbant dvasiniame lygyje, dirbant kitoje sąmonės pusėje. Bendrai tai Kanduką ir jo apsuptį labai sunku atskirti tarp paprastų žmonių fiziškai. Pagal išvaizdą ir gyvenimo būdą jie tokie pat kaip ir visi kiti. Jie gali būti kuo tik tai nori: netgi draugais, artimaisiais, giminėmis, bendradarbiais, viršininkais ir tt. Kadangi ir socialinė padėtis jiems, po tiek persikūnijimų patirties, tampa nebe taip jau ir svarbi. Jie paprasčiausiai jau būna pakankamai prisisotinę valdžia, nebesiekia to. Taip kad mūsų sąlygomis, jie gali būti ir milijonieriais, ar kokiais kiemsargiais. Jiems tai didelio vaidmens jau nevaidina...Savo tokią paslaptį laiko didžiausioje paslaptyje. Todėl, išskaičiuoti kaip nors Kanduką ir jo apsuptį, pagal išorinius kokius tai požymius, praktiškai yra labai sudėtinga užduotis.

 Tai jų yra piramidinė struktūra?

Taip. Be to, dar ir su griežta atitinkama hierarchija joje. Iš veido Kanduką žino tik pats artimiausias jo apsupties ratas – Lembojai, kadangi tiesiogiai su juo kontaktuoja tik jie. Jis juos apmoko svetimos pranos pasisavinimo technikos, žmonių sąmonės ir pasąmonės manipuliavimo pratimų, psichologinės ir energetinės žmonių priklausomybės metodų, įvairių žmonių kodavimo raktų ir tt.

Jiems nereikia kokio tai pasaulinio žmonių valdymo... Pagrindinis jų tikslas vienas – alkio numalšinimas, energetinio ar pranos alkio numalšinimas. Kitas reikalas yra tada, kada jų veiklos sritis sutampa su kitų Destruktorių veikla, kuriuos jūs daugiau pažįstate kaip Archontus. Tada žinoma žmonėms ateina sunkūs egzistavimo laikai... Nuostabu tai, kad tokie nešvarumai visada greitai atranda bendrus sąlyčio taškus ir apsijungia savo klastingų tikslų pasiekimui labai greitai.

Kodėl tas mėšlas apsijungia greičiau, nei dvasingi žmonės tai daro?

Kaip kodėl? Todėl, jog sudaryti tokį vidinį savų dvasiškai ratą, pirmiausia žmonėms reikia  „ant grandinės“pasodinti savo nuosavą žvėrį, o tai yra tikrai nelengvas darbas. Tai turi būti pastovi savęs ir savo minčių kontrolė.

O kaip Klohtunai papuola ant tų Lembojų kabliuko?

Iš esmės, dėl finansinių kokių tai paskatų, valdžios troškimo, o taip pat, dėl patrauklių „gražių idėjų“, su būdingais jiems Gyvuliško, materijos „kabliukais“, už kurių ir užkliūna tokių žmonių niekada nepasotinamas Ego.

Klohtunai dievina savo viršininkus (Lembojus) ir visiškai nieko nežino, kad už tos  visos struktūros vairo stovi Kandukas. Ir akivaizdu, jog nežino tikrųjų jo tikslų. Klohtunai pilnutinai patenka į Lembojų įtaka. Su laiku, Klohtunai pradeda jausti palengvėjimą, savotišką „pasisotinimo“ jausmą ir savo „globėjų“ būvimą šalia. Kitaip sakant, laikui bėgant pradeda jausti priklausomybę nuo “šeimininkų”. Ir jei vėliau jie atlieka kokį tai bandymą nutolti nuo savo Lembojaus, pas juos prasideda tokio vidinio spaudimo būsena..., na vaizdžiai sakant, tai kaip pas narkomanus, prasideda  taip vadinamos „lomkės“, atsiranda krūva fizinių ir psichinių negalavimų. O kai vėl grįžta į savo ratą, viskas vėl atsistato.

Atsiranda tarsi fiziologinė priklausomybė nuo to?

Tame tarpe žinoma ir ji. Jei išsireikšti moksliniais terminais, atsiranda endonarkotinė priklausomybė, endorfininės sistemos stimuliavimo būdu, idėjinio turinio dirgintojais, formuojant endomorfinę euforiją nuo to. Taip kad jei jie bando išeiti iš Lembojų priklausomybės, pas juos tai visada yra lydima liguista būsena, panašia su post narkotine abstinencija. Taip Lembojai koduoja savo pasekėjus pasąmoniniame lygyje, sustiprintai aktyvuojant juose Gyvulišką pradą. Jie neduoda žinoma jiems rimtesnių žinių. Lembojai apmoko juos tik destruktyvių psichotechnikų, o taip pat, įtakos į žmones ribota technika.

Trumpiau sakant, išnaudoja juos tik klastingiems savo tikslams?

Teisingai. Tos struktūros viršūnei, tai yra Kontukui ir Lembojams, Klohtunai tėra tik tarsi kokie tai puslaidininkiai. Pagrindinė jų užduotis, kuri nežinomai jiems  yra įdiegiama ir apie kurios esmę Klohtunai net neįtaria – atverti pas žmones priėjimus prie jų pranos klodų, per pastovų žmogiško kakodemono stimuliavimą. Ir kad būtų kuo didesnis žmonių kiekis, jog pakankamai pamaitinti Kanduką.

Bet juk tam reikia, kad tie Klohtunai bent jau stovėtų už kokios nors valdžios vairo, arba kažkuo tai vadovautų, turėtų savo įtakos sferas?

Mastote teisinga kryptimi. Iš esmės, įvairūs organizatoriai arba vadovai, politinių, valstybinių, ypatingai visuomeninių, religinių, sektantinių apsijungimų, ar judėjimų, tame tarpe ir agresyvios muzikos grupių, įvairių visuomeninių būrelių vieni iš iniciatorių ir yra būtent Klohtunai... Ir atrodytų netgi tokių visiškai nekaltų būrelių, kaip užsienio kalbų mokymo, kurių dėstytojai atvyksta specialiai iš kitų šalių, išduodant save kaip tikri „savanoriški valantieriai“, su visiškai „nekaltais tikslais“. Klohtunai taip surenka aplink save kokią tai konkrečią minią. Be to, iš pirmo žvilgsnio jie gali atrodyti pilnai taikingais, malonūs žmonės, gerbiami atitinkamuose visuomenės sluoksniuose ir tt. Klohtunai labai subtiliai žaidžia su žmonių pasąmonės motyvacija, sumaniai primaišant negatyvias tendencijas. Bet kai tik žmonės pradeda jais pasitikėti, tuojau pat jie perveda jų mintis į kakodemono dominavimą. Žmogus atsiveria neigiamoms mintims, negatyve, suteikiant dėmesio jėgą tik tam, tuo pačiu ir išmetant praną. O Lembojai, per tą Klohtunų jau sudarytą energetinį lauką, kuris tiesiogiai surištas su potencialiomis„aukomis“,su tomis “melžiamomis karvėmis” ,  lengvai pasiima tą praną sau.

O kas įvyksta su tuo žmogumi, iš kurio pumpuoja praną? Kaip atpažinti tas potencialias „aukas“? Ar žmogus kaip nors jaučia gyvybinės jėgos praradimą? Ar tai tik išsireiškia primetamomis mintimis apie savižudybę?

Panašios mintys gali atsirasti, ne tik pas tą tiesiogiai kontaktuojantį su nešvara žmogų, bet ir pas jo artimiausius gimines, pažįstamus, draugus, su kuriais jis artimai susijęs, bendrauja. Kartais tą pranos vagystė pasireiškia ant tiek stipriai, kad tas „aukas“ , kaip viso to pasekmė, užgriūna įvairios ligos, negalavimai, dėl kurių gali net greitai išeiti iš fizinio gyvenimo.

Iš esmės, pas donorą-auką, po Klohtuno apdorojimo, atsiranda ištisa nemalonumų  ir nesėkmių juosta, nuo kurių jis tik dar labiau atsiveria tiems energetiniams vampyrams, tampant dar nervingesnis ir dirglesnis viskam. Iš esmės, tada patys „donorai“ ir jų artimieji pradeda sirgti viena liga po kitos, nesuprantant kas nutiko. O daktarai suka galvas: viena ligą išgydėme, o kita tuojau pat prikibo, kita išgydėme, trečia prisikabino ir tt. Ir visa tai dažniausia nurašo į chroniško ligonio atsiradusį sindromą. O iš tikro, žmogus yra, taip sakant „pajungtas“. Jame  jau kažkas šeimininkauja iš Kanduko apsupties. Ir visos tos jo ligos iš esmės atsiranda dėl gyvybinės energijos, pranos nusiurbimo. Juk organizmas taip bando signalizuoti, visaip priešintis, taip sakant, visa gerkle jis jau rėkia „SOS“, gaudykit vagį... Bet kurčias ir aklas žmogus negirdi to šauksmo ir nemato kas dedasi. Taip pas žmogų ir atsiranda tos „amžinos problemos su sveikata“.

Su psichologinėmis problemomis tai dauguma žmonių ir yra „pajungti“. Žinoma, kad negalima visus ligos atvejus nurašyti tik Kanduko veiklai. Organizmas ir yra organizmas. Jis materialus. Nusimušimai jame kaip materialiame, yra visiškai natūralūs ir galimi. Ir chroniški susirgimai jam yra būdingi taip pat, dėl to niekas nesiginčys. Paprasčiausiai,  jog to jums nenutiktų, savo tą biologinę mašiną reikia savalaikiai aptarnauti, daryti profilaktikas ir neapleisti. Bet svarbiausia, priešingai Gyvuliško norams, savo galvoje laikyti tik pozityvias mintis, gyventi tik su meile širdyje, meile Dievui ir to dėka aplink save sudaryti teigiamą energetinį lauką, kokoną. Tada jau tikrai jokia bjaurastis neprilips.

O kas tas trečias ratas, tie – Iznilei?

Liaudyje juos vadina „sunkiais žmonėmis, nurzgliais“. Jie pastoviai dejuoja, kad viskas blogai, kad jiems sunkiai gyvenasi, amžinai viskuo nepatenkinti, amžinai pas juos kažkokios problemos, kurias jie bando pakabinti kitiems. Jie pakankamai isteriški, lengvai užvedami skandalui, kivirčui, dažniausiai patys provokuoja tuos kivirčus ir tt.. Po to jaučia žymų palengvėjimą, netgi savotišką jėgų pritekėjimą, tuo tarpu kai jo oponentas jaučia visišką savęs išsekimą.

Žinoma, Kanduko apsupime Iznilei nesudaro didelės energetinės vertės, nors iš jų traukia sau praną. Tačiau tie žmonės turi išėjimus į savo artimų ir draugų energetinius laukus ir kaip individai, yra pakankamai aktyvūs, su aktyviu juose kakodemonu. Todėl patogūs Kandukams ir jo apsupčiai tuo, jog jie lengvai išprovokuoja stresus, depresijas, agresiją savo apsuptyje, tarp žmonių ir atitinkamai yra jų pranos palydovais toliau. Bendrai tai,  galima sakyti jie yra tokie smulkūs masiniai vagiūkščiai.

Vadinasi visas tas nešvarumas veikia vienu ir tuo pačiu principu – suartėja su žmonėmis ir išprovokuoja juose negatyvius veiksmus?

Tampa geriausiais žmonių draugais, bet provokuoja juos agresijai, pramuša skyles žmogaus auroje ir pro jas vagia praną. O su tokia skylėta aura žmogus pradeda sparčiai sirgti. Ir tai tik geriausiu atveju sirgti, po tokių susitikimų. Blogiausiu atveju, jei į žmogų veikia tiesiogiai pats ponas Kandukas, arba jo dešinioji ranka Lembojus, tada auką pastumia tam, jog toji atliktų savižudybę, arba sąmoningai išprovokuotų nelaimingą atsitikimą. Aukos mirties momentu, ta nešvara pasiima visą žmogaus gyvybinę energiją iki paskutinio lašo. Svetima fizinė mirtis jiems kaip švaraus oro gurkšnis, kai soti puota. Ir toks svetimas skausmas – tai jų pasikrovimas, galima sakyti, jų savotiškas mėgstamas narkotikas.

Vadinasi Kandukas ir Lembojus gali tiesiogiai kontaktuoti su savo „auka“, ne tik tai daryti per savo tarpinius laidininkus?

Teisingai pastebėjote, Kandukas kartais taip“apsišviečia“ visuomenėje pats, Ir tai nutinka tada, kada jį stumia tam praninis alkis. Jeigu jam nepasiseka iš karto greitai sukurti savo apsupties ratų, arba jam paprasčiausiai užsinorėjo „saldžiai papietauti“. Tada žinoma, jį išskaičiuoti yra lengviau... jei jis pats, ar Lembojus kontaktuoja su žmonėmis.

Iš esmės, Kandukui nereikia rinkti minios ir psichologiškai ją apdoroti, koduoti, kad ištraukti praną, nors tai jam yra visai ne problema. Jam pakanka su kuo nors susitikti žvilgsniu, taip sakant, akis į akį ir jei žmogus bus tuo metu atviras, su kakodemono dominavimu viduje, skaitykite jog jis jau papuolė, kaip tas triušis į smauglio nasrus. Toliau kaip sakoma, tik technikos reikalas.

Turite omenyje, kad  žmogaus yra savo atvirumo fazėje tada, kada jis supyksta, kai labai susijaudinęs, susinervinęs, sunerimęs, ar per daug jautrus, imantis viską giliai į save?

Visiškai teisingai. Kodėl? Todėl, kad tokiu momentu labai atpalaiduojama jo energetinė „apsauga“ ir žmogus tampa pasiekiamas bet kam, sakysime taip, bet kokiam „virusui“ iš išorės. Ir kuo piktesnis ir agresyvesnis žmogus tampa, tuo jis  yra daugiau neapsaugotas prieš Kanduką ir jo apsuptį. Išnagrinėkime paprastą gyvenimišką pavyzdį: kažkur tai eilėje žmogus susinervino. Jis pradeda piktintis, bambėti, reikšti nepasitenkinimą. Ir tuo metu jaučia kažkieno tai nepastebimą intensyvų žvilgsnį. Daugelis to visai net nepastebi, iš kur jis eina, bet tikrai kiekvienas nors trumpam pajaučia. Pas žmogų įvyksta kaip papildomas žybsnis, tarsi kažkas užsidega jo viduje.  Jis pradeda jausti net savotišką jėgų pritekėjimą, pradeda dar daugiau įrodinėti savo teisėtumą, dar daugiau putotis. Nors iš tikro, niekam nereikalingas, tas jo teisėtumas ir “teisybė”. Bet žmones, kaip įmagnetintus vis toliau traukia į ginčus iki užkimimo ir paraudonavimo. Štai tada žmogus ir atsiveria pilnai Kandukui, ar jo apsupčiai. O juk kiek kartų žmones jau įspėjo, tūkstantį kartų jiems sakė: nenorėk niekam pikto, niekam ir niekada.

Tai štai, kada Kandukas ar Lembojus užfiksuoja tokį atvirą žmogelį, tai toliau, kaip sakoma, tik jo technikos reikalas. Tokia „auka“, nors buvo gerovėje darbe ir šeimoje, beveik paros bėgyje dažniausia baigia savo gyvenimą atliekant savižudybe. Tai yra, grubiai tariant, tą žmogų kokiu tai momentu užtrumpina...

Moksliškai tariant, žmogus taip išreiškia nesąmoningą, nekontroliuojamo paties elgesį?

Visiškai teisingai. Metasi po traukiniu, ar mašina, iššoka pro langą iš daugiaaukščio ir tt. Ir svarbiausia, „auka“ atlieka tokius poelgius, kurie šimtą procentų atveda tik prie mirties. Tokio žmogaus mirties momentu Kandukas išlaiko jo energiją savo rankose ir taip pasisavina visą jo praną. Bet suaugęs žmogus Kandukui tai tik šiaip sau paprastas grobis, kasdienis maistas. Kaip taisyklė, jai į „medžioklę“ išsiruošė pats Kandukas, tai jis daugiausia medžioja kūdikius ar vaikus, tai yra, tas aukas, pas kurias dar yra labai daug pranos atsargų. Kuo jaunesnis, tuo Kandukui tik geriau.

O kaip gi su kūdikiais šiuo atveju, juk pas juos dar nėra tokios suvokiamos minties fiksacijos?Kaip prie jo prisijungia Kandukas tada?

Iš tikro Kandukas negali tiesiogiai paveikti pačio kūdikio. Bet štai kūdikio apsuptis –  yra geras tam priėjimui laidininkas. Juk kūdikio jausminis ryšys yra labai didelis būtent su motina, kitais artimais žmonėmis, kurie juo rūpinasi. Todėl Kandukas gaudo ką nors iš kūdikio apsupties narių, gaudo tą, pas ką iš jų dominuoja neigiamos mintys. O po to, pavyzdžiui, kai šeima ir kūdikis važiuoja mašinoje, užkontaktuotas Kanduko vaiko tėvas, dėl „visiškai nesuprantamų priežasčių“, padidina mašinos greitį ir staigiai pasuka į medį. Kūdikio mirties momentu Kandukas ima labai daug švarios pranos.

Arba kitas pavyzdys. Šeima gulasi miegoti nakčiai. Visi laimingi, džiaugsmingi, kūrė grandiozinius planus ateičiai. O vidurį nakties motina staiga atsikelia iš lovos ir ne iš šio, nei iš to užmuša savo kūdikį plaktuku, arba pasiima kūdikį į rankas ir  su juo pati iššoka pro daugiaaukščio langą. Tokie atvejai aiškiai skiriasi nuo paprastų nervinių sutrikimų, kada žmonės žūsta nuo depresijos, kamuojami alkoholizmo, narkomanijos, mirtinų ligų.

Tokius savo ratus Kandukai pina daugiausia stambiuose miestuose. Jei mieste suskaičiuojama apie tris šimtus ir daugiau savižudybių, bukite tikri, kad didžioji dalis jų įvyko dėl Kanduko ar jo apsupties veiklos. Tai čia dar net neįskaičiuojant  tų nelaimingų atsitikimų, kurie tikrai yra ne atsitiktiniai, jei mieste yra ta bjaurastis.

Jei paimti ir ištyrinėti įvairių savižudybių statistiką, pradedant nuo senovės, tai niekada neaptiksite tiesioginio ryšio tarp savižudybių ir žmonių gyvenimo lygio pablogėjimo. Pagal savo masiškumą savižudybės tik didėja ir tai – šalutinis Destruktorių darbo rezultatas. Žinoma Kanduko apsupties aktyvus darbas. Nes jie provokuoja žmones, kad sąmonėje dominuotų kakodemonas. Žmonės patys dėl to kalti, kad nori ir leidžia į save tokias blogas mintis, negatyvias nuostatas, ignoruojant pozityvą. Nuo to patys vėliau ir kenčia.

Neliesime pavyzdžių iš senovės, nors tokių buvo pakankamai visais laikais, paimkime tik tai, ką galima pastebėti šiandiena. Pavyzdžiui Šveicarija, atrodytų viena iš turtingiausių pasaulio šalių, su aukštu socialinio išsivystymo lygiu. Bet nežiūrint į jos piliečių visapusiškai aprūpintą materialų gyvenimą, pagal savižudybes ji jau daugelį metų yra viena iš pirmaujančių Europoje. Kaip ir kitose mums atrodančiose išsivysčiusiose Europos šalyse, savižudybės patenka į dažniausių mirties priežasčių dešimtuką. Aš jau tyliu apie kokią nors pavyzdžiui JAV, su menama laisve liaudžiai ir realia, didele laisve Destruktorių ir Kanduko apsupties siautėjimui. Būtent Amerika šiandiena yra viena iš pagrindinių Kandukų ir jų apsupties prieglobsčių. Ir būtent čia sukurta labai daug destruktyvių psichotechnikų, kurios jau praėjo savo aprobaciją įvairiuose kitose pasaulio regionuose.

Ta bjaurastis naudoja visokias priemones, kad ir kaip aukštai nevadintų savo organizacijas, panaudojant tam net Dievo, dvasinių lyderių vardus. Kaip tik  jie Tiesą ir iškraipo. Iškreipia viską: supratimą apie Meilę, Laisvę ir tt.  O daroma taip tam, jog kuo daugiau privilioti praninio ėdalo prie savęs. Nieko nesidrovi dėl to, kuriant jau tiesiogiai viešai įvairias satanistines sektas. Tam tikslui yra panaudojama viskas, net per amžius sukauptos žmonijos žinios dvasiniams tikslams.

Suvilioja žmones tokiais gražiais savo „saldainių“ jų  spalvotais ir spindinčiais„popieriukais“,turiu omenyje, savo organizacijų gražiais ir prasmingais pavadinimais, lekcijomis, seminarais. Ir kada žmogus pakimba, kaip kvailas kilbukas, ant jų tokio kabliuko, prasideda sumanus psichikos apdorojimas, kur Tiesa nepastebimai pakeičiama iškreipimu, melu. Ir taip žmogus palaipsniui tampa  pilnaverčiu savo Ego, savo kakodemono vergu. Pažiūrėkite, kuo į savo organizacijas Klohtunai pritraukia žmones?  Jie, taip sakant, slapta ir viešai pastoviai groja ant žmogaus Gyvuliško prado stygų, net ant giluminių jausmų, išeinančių iš Sielos reikmių, pakeičiant tai savo materialiomis nuostatomis.

Esant tokiam išoriniam „doroviniam“ apvalkalui, „visuotinos meilės“ propagandai ir neabejotinam paklusnumui jų organizacijų vadovams, žmonėms į pasąmonę ir yra įdiegiamas agresyvumas supančiai visuomenei?

Visiškai teisingai. Netgi kai kurių tokių sektų pavadinimai yra su Šambalos vardo panaudojimu. Tai iš vis tikras anekdotas. Na ir kam visa tai yra skirta? Kaip jūs galvojate? Žinoma tik neraštingai miniai, naiviems, akliems žmonėms, kurie net neįsivaizduoja, kas tai yra ta Šambala?  Taigi, Šambala niekada nesudarinėjo ir niekada nesudarinės jokių savo sektų, ar religinių organizacijų, tuo labiau, niekada nerinks kokių tai paaukojimų, niekada neves jokių aiškinamųjų lekcijų, ar  dvasinių seminarų. Visa tai yra tik pačių žmonių veiklos produktas, be to, daugeliu atveju siekiančių ne pačių kilniausių ir aukščiausių savo tikslų...

O kas liečia pačią Šambalą, tai paradoksas tame, kad visose pasaulinėse religijose  panaudojami vieni ir tie patys žinių likučiai, kurių pirmapradžiu šaltiniu ir yra  būtent Šambala. Bet pati Šambala niekada tiesiogiai nesikiša į žmonių kokius tai reikalus,  žmonėms patiems paliekama pasirinkimo laisvė kaip ir priklauso pagal jų statusą. O jei ji kada nors ir kažkur ką nors įtakoja, į  kokius nors vykstančius globalius procesus, tai būna tik šalutinį charakterį turintys veiksmai ir ne ką  ne daugiau.

Taip kad Šambala, tai ir yra Šambala. Tai ne kokia nors žavi kurortinė vieta poilsiui, ne kokia nors demonstratyvi parodų salė ir ne koks muziejus. Ir tas, kuris ieško Šambalos, pirmiausia tegul žvilgteli į savo pačio vidų, tegul kreipiasi į save tikrą. Šambala pirmiausia – neiškreiptos žmonių sąmone švarios Žinios, kurios ateina iš anapus, atsiveriančios bet kuriam, dirbančiam su savimi ir dėl savo minčių švaros, išsilaikančiam agatodemono dominavime, Meilėje Dievui...Taip kad nereikia jos ieškoti kur nors išorėje, jos nėra tame „dubenėlyje su mėlynais krašteliais“, kurį su dirbtina šypsena pateikia tie, kurie paprasčiausiai Šambalos vardą panaudoja savo klastingiems tikslams. Panaudoja eilinės „religijos“ kokybėje ir gal būt tik todėl tai daro, jog „labai išalko“. Tereikia tik pažvelgti į savo vidų ir išsirinkti vienumoje pačiam su savimi: kas tu toks iš tikro esi ir dėl ko tu atėjai į šį pasaulį aplamai.

O žmonėms yra realu kada nors pasiekti pilnos Šambalos žinių apimties?

Kaip čia pasakyti... Iki pilnos apimties žmonėms dar labai labai toli... Duok Dieve, prie geriausių aplinkybių, kada žmonės priartėtu nors prie šimtosios tų žinių dalies, jeigu žinoma sugebės nugalėti savyje kakodemoną. Tada pas juos yra dar šansas. Bet ar sugebės, ar užteks tam laiko? Štai kur pagrindinis klausimas šiandiena... Jeigu daugelis jau suklumpa ant paprasčiausio egzamino, ant pirmo laiptelio... Kiek kartų Šambala bandė žmonėms duoti švarias žinias? Ir į ką gi jas žmonės vėl paverčia eilinį kartą, dėl savo išpūsto egoizmo, neišmatuojamos puikybės manijos?

Žinios – tai nėra šiandienos problema... Jos yra ir visada bus, kad ir kur žmonės jas nudaigotų, visada bus atnaujintos. Problema pačiame žmoguje, jo dvasingumo laipsnyje...Žinoma, kad Šambala gali pasakyti jam reikiamą kryptį, tinkamą ir artimiausią kelią. Bet stumti ar tempti ką nors už pakarpos tuo keliu? To tikrai niekada ir niekas nedarys. Ko žmonės patys nori, tą tegul ir renkasi, kur jie nori, ten tegul ir eina. Kur patys ateis, tą patys ir gaus.

O kodėl Šambala nepadeda išspręsti tos problemos su Kandukais?

Šambala? O prie ko čia Šambala aplamai, jei ta problema pilnai priklauso nuo asmeninio kiekvieno žmogaus pasirinkimo ir žmonijos bendrai? Tokia teisė rinktis, kaip žinoma, duota žmonėms nuo Dievo. Kandukas ir jo svita gali įeiti į žmogų tik tada, kada jis pats savanoriškai atvers savo „duris“, tai yra, be kliūčių įsileis juos į savo protą, dominuojant jo galvoje neigiamoms mintims, suteikiant dėmesį tik tam. Kas maišo savo viduje gyventi su agatodemono dominavimu, su Meile Dievui ir visam esamam? Pirmiausia, tu pats esi šeimininkas ir tau spręsti, kas, kokios mintys turi dominuoti tavo galvoje. Savo egocentrizmu ir sąmonėje vyraujančių Gyvuliško prado minčių dėka, žmogus pats pagimdo tokius įvairius tarpinius parazitus ir pats nuo to po to kenčia. Ką užsidirbo, tą ir gauna. Viskas paprasta kaip visada, kaip ir apsivalyme nuo jų.

O Šambalai tokios parazituojančios būtybės nesukelia jokio dėmesio. Kandukai nepažeidžia energetinės pusiausvyros, nes žmonių Sielos toliau lieka nepaliestos, jos tik pereina į naują persikūnijimą, kūno mirties atveju. Todėl tie nešvarumai Šambalą domina tik tiek, ant kiek užimtą žmogų domina blusa, gyvenanti kaimyno šuns kailyje. Bodhisatvos gali tik informuoti žmones apie tokias esančias „nešvarybes“ tarp žmonių, bet niekas už juos neišspręs duotos problemos, niekas už juos neišpraus to purvo, apart pačių. Jei žmonės norės, tegul patys tai ir sprendžia. Na o jei to nenori, tai tada tegul ir toliau gyvena su tais savo priveistais parazitais. Aš pasikartosiu dar kartą, žmogaus gyvenimas – tai jo laisvas pasirinkimas ir visiškai savarankiškas problemų sprendimas.