Nuostabus jūros krantas, su visu jo neapsakomu grožiu. Čia harmoningai dera atrodytų visiškai priešingų stichijų elementai. Iš vienos pusės - įkaitintas smėlis – nenumaldomas ir negailestingas, griaunančios Dykumos ištikimas karys. Iš kitos pusės - jūros vanduo – gyvybę kurianti Pasaulinio okeano forma. Tarsi toje vietoje persikirto mirtis ir gyvenimas, sudarant neįprastas egzistavimo sąlygas tiems, kas pagal likimo valią yra ant tos ribos.

Dailūs, iki blizgesio nušlifuoti akmenukai, išmėtyti per visą krantą, pretenduoja į  tokios vietos, tokio paslaptingo Portalo, pačius seniausius gyventojus. Atrodytų kam daugiau, jei ne būtent jiems, turi būti žinomos pagrindinės tokios esamos būties paslaptys. Bet ar taip yra iš tikro? Ar žino jie ką nors apie tai, kas yra ir už jų užimamos erdvės ribų?

Akmuo, jis ir yra akmuo, kaip sakoma, tik kieta uoliena. Kažkada tai jis buvo didžiulės uolos dalimi, kuri savo viršūne rėmėsi į Dangų. Tačiau, tada būdamas vienybėje, akmuo svajojo apie savarankiškumą. Su laiku, daugybė įvairių abejonių įtrūkių ir skilimų savo griaunantį darbą pagaliau atliko iki galo, tuo pačiu, tą buvusią akmens svajonę paverčiant į realybę. Bet taip ilgai lauktas tas savarankiškumas akmeniui pasirodė ne toks jau ir džiaugsmingas, kaip jis tai įsivaizdavo. Stichijos, tarsi tarpusavyje lenktyniaudamos, kas dieną pradėjo bandyti jį tvirtumui. Akmenį plėšė dar daugiau nuo pykčio ir nuoskriaudos. Jis įnirtingai priešinosi vėjui, sluoksniuojančiam jo smilteles ir palaipsniui paverčiant jį į dulkes. Jis priešinosi saulei, negailestingai kaitinusiai jo paviršių. Priešinosi netgi vandeniui, prie kurio nors ir slapta linko, ypatingai tada, kada tas jį apiplaudavo savo gyvybine vėsa, gelbstint nuo kepinančios saulės. Jam patiko būti ant tiek neprieinama būtybe, net prieš jį ritmiškai plaukiant bangoms.

Akmuo didžiavosi tokiu savimi, tokia kieta savo forma, savo nepriklausomybe. Šaipėsi iš smėlio, kurį lengvai valdė stichijos. Jis net neįtarė, jog su laiku ir jo laukia toks pats smėlio smiltelių likimas.

Didžiąją savo dienos dalį akmuo tik nuobodžiaudavo, stebint jį supančios aplinkos slegiantį vienodumą ir monotoniškumą. Bet kartais iš nuobodulio jis save sudomindavo tokiu klausimu: “O kame gi viso to prasmė?”

Akmuo, dažnai matydamas paukščių skrydžius, pavydėjo jų laisvei ir tam grakščiam lengvumui, su kuriuo jie taip lengvai pasiekdavo pačius tolimiausius nematomus tolius ir aukščius. Būdavo pas jį tada tokios akimirkos, kada savo ilgą ir pakankamai monotoninį, nuobodų gyvenimą troško iškeisti į nuostabaus skrydžio bent vieną trumpą akimirką.

Taip ir pragyveno tas akmuo visą savo “akmenišką” būtį užsidaręs savyje ir tik dėl savęs. Jis net nepastebėjo į kokią paslaptingą ir nuostabią vietą užmetė jį gyvenimo likimas. Jis nematė ir to, kiek dėl jo jėgų eikvojo, saulė, vanduo ir vėjas, kad performuoti jo kvailą, kietą būtybę, į kokybiškai naują būseną. Jau per daug tvirtas buvo jo išdidumas, puikybė per amžių amžius. Jau per daug sunki buvo jo materija, kad pasikeisti.

Būtent todėl, gulintiems ant jūros kranto akmenims,  žinomas buvo tik savo nuosavas gyvenimas, tik sava būtis. Ir nors pas kai kuriuos iš jų išorinės briaunos  buvo jau seniai idealiai nušlifuotos ir dailios, vis tik vidumi jie taip ir toliau išlieka tik akmeniu...

Jei gerai įsižiūrėti šiandiena į žmonių masę, tai galima pastebėti išoriškai skirtingas žmonių grupes, kažkuo tai panašius savo pokalbiais ir elgesiu. Na o jei dar daugiau įsigilinti, tai galima įžiūrėti juose ir atskirus individus. Kur kiekvienas iš jų žinoma skiriasi vienas nuo kito ne tik savo išvaizda, bet ir gyvenimu. Tačiau, netgi tas taip vadinamas “individualumas” visų yra ant vienų ir tų pačių pamatų, vienų ir tų pačių nesibaigiančių žmogiškų problemų, norų ir materialių poreikių. Bet kada tarp štai tokių štampuotų “individualybių” masės, kartais atsiranda ir tikra Asmenybė – Homo Verus (Tikrasis Žmogus) – net dievai nustoja tada žiovauti, nuo daugelio amžių žmogiškos vienodybės ir su įdomumu pradeda sekti besivystančius įvykius ir likimus.

Bet jei dievams toks Homo Verus iš tolo spindi tarp visos pilkos minios, išsiskiriant joje kaip didžiulis deimantas, tarp kelio dulkių, tai paprastiems žmonės sunku jį jau įžiūrėti, nes sąmonės aptraukta migla to neleidžia, nes per daug jau  tapusios storos ir kreivos nuosavos puikybės linzės. Tokiems, kas juos supa, viskas atrodo per daug maža ir nereikšminga, palyginus su jais ir jų rūpesčiais. Ir tik švarus žvilgsnis, kupinas “meilės jėgos”,  per tą pilką beveidę masę, nesunkiai įžiūrės daugiabriaunį deimantą, tą Esmę jo viduje, kuri ir padeda iš gyvulio tapti tikru Žmogumi...

Kiekvienas žmogus praktiškai gauna tai, ko jis šiandiena nusipelno. Jei gyvenimo eigoje nepasikeiti vidiniai į gėrio pusę ir Dievui dar neįrodė – kad yra ne gyvulys, o būtent Žmogus, atitinkamai ir gauna tik gyvulio likimą, tik dar žymiai blogesnėse sąlygose, kad susivoktų pagaliau. Kaip sakoma, kokie tavo veiksmai, tokios ir Dieviškos dovanos laukia…

Bet juk žmogus gali atgailauti? Jei prieš mirtį atgailaus, manoma, jog Dievas viską visada jam atleis?

Yra tokia sena patarlė: “Ir atgailoje mažai naudos, jei ta atgaila jau pavėluota”. Taip, Dievas viską ir visada atleidžiantis. Tai tiesa, bet jei Dievą ruošiesi atidėti neapspręstam savo “paskui, po to, kada nors vėliau”, pirmiausia taip tenkinant tik savo gyvulio norus ir pas Dievą ateisi tik su tuščiu krepšiu, kurio dugne voliosis tik tavo apgailėtina vienintelė atgaila paskutinę minutę prieš mirtį, tai būk tikras žmogau – ir Dievas atidės tave neapspręstam “paskui”, kaip tu Jį kadaise.

Ne, aš neatidėliosiu tai neapspręstam “paskui”, o tik kaip tradiciškai daugelis  šiandiena daro –  senatvei?

Senatvei? O jūs toks įsitikinęs, jog iki tos senatvės tikrai išgyvensite? Iš kur jūs žinote tai, kada ateis ta jūsų paskutinė diena? Juk mirtis tavęs niekada neklaus, pasiruošęs tu tam ar ne, ateis ir nupjaus. Ir ant kiek tada jūsų užteks tą paskutinę minutę?  Tik apmąstymui to, ant kiek kvailai ir nereikšmingai išeikvojote suteiktą gyvenimo laiką ir šansą, taip ir neatlikus svarbiausio, dėl ko ir atėjote į šį gyvenimą?

Vis tik apmaudu, kad žmogiškas gyvenimas toks greitai prabėgantis. Štai kažkoks kvailas sekvojos medis gyvena iki keturių tūkstančių metų. O mes ir šimtinę sunkiai pasiekiam?

Na kodėl jis kvailas,  tai pilnai naudingas ir puikus medis. O dėl gyvenimo greitumo, tai pasakysiu taip... Žmonės ir taip yra nepamatuojamai, neapsakomai tingūs dvasine prasme, o jei jiems suteikti dar daugiau egzistavimo laiko, tai jie iš vis dar daugiau paskęs materijoje, galvodami kad to laiko turės marias...

Jūs teisus, trumpo gyvenimo suvokimas ir mirties neišvengiamumas priverčia žmogų vertinti gyvenimą ir išnaudoti laiką vaisingai. Mirtis tik suveda savotišką pragyvento laiko suvestinę...

Visiškai teisingai. Suvokiant kūno neišvengiamą pabaigą, tai priverčia žmogų ieškoti atsakymų apie amžinybę, priverčia judintis dvasine linkme ir keistis vidiniai. Tam ir duota mirtis žmogui, kad atsimenant apie jos neišvengiamumą, jis išmoktų suprasti savo būtybę, išmoktų performuoti save ir savo prigimtį, vertinti jam suteiktą gyvenimo laiką, skirtą dvasiniam brendimui. Mirtis – tai savotiškos durys į tikrą dvasinę realybę. Ir bendras pragyvento rezultatas suvedamas būtent vertinant sukauptas žmogaus dvasines vertybes. Tai, ką per gyvenimą surinksi čia, tokia realybė laukia tavęs ir už durų.

 Tas tai taip, bet kodėl mumyse taip stipriai dar sėdi tas siekis apsirūpinti viskuo ateičiai, tarsi mes čia ruošiamės gyventi amžinai?

Iš esmės, tokie siekiai eina iš žmogaus pasąmonės gilumos. Jie eina nuo pačios Sielos. O Siela visada ir siekia susijungti su Dievu, tai yra, save aprūpinti ilgai laukta ir amžina ateitimi, o ne kamuotis tik trumpomis egzistavimo akimirkomis, po įvairius naujus kūnus. Bet per žmogišką protą, per sąmonę, giluminį tokį Sielos siekį, materija visą laiką bando panaudoti savo tarnyboje, tai yra Ego tarnyboje. Todėl žmogus beveik niekada ir nebūna patenkintas tuo, ką pasiekia gyvenime išoriškai. Kadangi tikros vertybės, ateities aprūpinimui –  yra tik dvasinės, o ne materialios. Tame ir skirtumas.

Net kažkaip nesitiki, kad mes visi kada nors mirsime?

Kodėl kada nors? Juk niekas nežino kas gali atsitikti  jam jau po sekančios minutės. Argi klausimo esmė yra tuose likimo siūluose, kada išeisime iš kūno? Klausimas yra tame, būtent su kokiu bagažu stovėsime prieš tikrą realybę. Žmones traukia prie amžino gyvenimo visada, kadangi juose pačiuose yra amžinybės dalelytė. Bet protas, su savo gyvulišku pradu, perdirba tą vidinę trauką pagal savo manieras –  į amžino gyvenimo kūne siekimą, nes kitokia realybė, apart šios erdvės, gyvuliškam pradui ir nežinoma, visiškai nepriimtina...

Jau kaip tik žmonės neįsigudrino patys save apgaudinėti. Daugelis galvoja: “Kam man dvasiškai lavintis, melstis, medituoti, laikyti mintis griežtoje kontrolėje, ar paprasčiausiai pamilti artimą savo? Juk tam visą gyvenimą išeikvosiu. O gal vis tik jis duodamas tik kartą? Gal po mirties – tik karstas ir šalta žemė, kur sutrūnys palaikai? Todėl nespėsiu pasinaudoti malonumais čia.”

Tokie yra patys svariausi Gyvuliško prado argumentai tam, kad prislopinti Sielos siekius ir sustiprinti trauką tik materijai. O kiti žmonės, iš vis stengiasi negalvoti apie mirtį. Bando kuo greičiau nueiti į šalį nuo tokių neramių minčių, slepiasi kaip stručiai – kiša galvas į smėlį ir vaizduoja jog to neegzistuoja. Visa tai žinoma labai kvaila. Geriau daugiau paskaitykite apie tikrųjų Šventųjų gyvenimus. Kad ir pavyzdžiui  tokio, kaip Serafimo Savorskio. Jis savo kelnėje ( gyvenamoje nišoje, prakirstoje oloje) laikė karstą sau tik tam, kad pastoviai būtų priminimas, apie kūno mirtį ir jo mirtingumą. Šventieji žmonės neskrajojo iliuzijose, dėl geresnės laukiančios pasaulinės ateities. Jų gyvenimas buvo – šiandiena, čia ir dabar. Jie visada laukė, jog būtent šiandiena teks stotis prieš Aukščiausiojo Teismą, todėl ir stengėsi dvasinėje terpėje, todėl ir rezultatus turėjo apčiuopiamus, net iki “Meilės jėgos” prabudimo. O nuo čia ir jų kiti stebuklai prasidėdavo, įvairus žmonių išgydymas, kaip dvasiškai taip ir kūniškai...

Na o pagrindinė masė žmonių vis tik savo dvasinius reikalus palieka “rytojui”, net nesusimąstant, kad tas “rytojus” gali niekada ir neprasidėti. Visas liūdesys yra tame, kad kiekvienas supranta negrįžtamai praėjusias vertingas akimirkas, bet dažniausiai tai jau būna per vėlai.

Tačiau jei žmogus bent jau abejoja tuo ką mato šiandiena aplinkui, vadinasi jis jau ieško. O jei yra siekis ko nors ieškoti, vadinasi yra ir noras tai pažinti... Tokio žmogaus viduje vyksta dviejų galingų pradų priešprieša. Iš vienos pusės, Siela visada virpa, skamba kaip varpas, neduoda jam ramybės. Iš kitos pusės, materija pastoviai slegia per sąmonę pilnu savo norų rinkiniu. Taip ir gaunasi, jog abejonės tokiam žmogui, tai tarsi įprasta jo būsena, taip sakant, pastovi vidinio konflikto išraiška.

Kur aš kažką darau ne taip, atliekant dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”? Viską įsivaizdavau ramybės būsenoje, kaip ir reikia. Po to, tą daigelį “maitinau” meile, galvoje laikiau pozityvias mintis... Pradžioje jaučiau net kažkokią lengvą vibraciją, saulės rezginio zonoje... O vėliau praėjo keletas dienų ir nieko...Net tos pačios pirminės šilumos nebegaliu jau pajausti.

Na teisingai. Kai pradžioje viską darei su Meilės jausmu, viskas gavosi. O kada išsiblaškei ir pabandei tai atlikti tik protu, nieko neišėjo. Tai natūralu. Dvasinė praktika “Lotoso žiedas” – tai pastovi minčių kontrolė ir pastovus vidinės Meilės jausmas. Tam, kad užauginti “gėlelę” savyje, reikia pastoviai save nuteikti Meilei Dievui ir visa apimančiam. Tokią vidinę būseną būtina išlaikyt, nežiūrint į bet kokias likimo peripetijas išorėje. Dar kartą pabrėžiu – “gėlelę” reikia auginti ne mintimis, o tik nuoširdžiais giluminiais jausmais, panaudojant dėmesio jėgą. Dvasinės praktikos esmė tame, kad pažadinti Meilės jausmą ir pastovų, kartoju, pastovų jo išsaugojimą, net iki fizinio pojūčio saulės rezginio srityje.

O kodėl būtent ten? Tai kaip nors paaiškinama iš fiziologinės žmogaus pusės?

Galima paaiškinti ir iš fiziologinės pusės, taip sakant iš pačios grubiausios ir primityviausios supratimo pusės, per sąmonę. Iš tikro, žmogus – tai švari fizika,  tik ištisos energijos judėjimo formulės. Ir visa žmogaus chemija prasideda būtent nuo čia. O fiziologinės asociacijos, tai tėra tik pats primityviausias to reiškinio paaiškinimo būdas.

Pakartokime pamoką iš praeities. Taigi, visi jūs įsivaizduojate, kas tai yra saulės rezginys jūsų kūne. Tai rezginys, kurį dar vadina pilvo nervų rezginiu, susijęs su daugybe nervinių organų ataugų, įvairaus storio ir dydžio atšakų. Tai labai varijuojasi, kaip nervinių ataugų, tiek nervinių mazgų kiekiu, kaip ir to galingo konglomerato forma. Savo centru Saulės rezginys daugiau primena trikampio viršūnės jungtį. O pagal bendrą išorinę formą – dažniausiai nelygų apskritimą, kadangi nervai nuo saulės rezginio radialiai pasiskirsto į visas puses, prie pilvo srities organų, kaip ir šviesa nuo saulės. Na ir žinoma, ten yra daugybė nervinių galūnių. Saulės rezginys priskiriamas prie pačių stambiausių vegetatyvinių rezginių. Jį net vadina “pilvo smegenimis”.

Tai štai, kas įvyksta, kada žmogus atlikinėja dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”? Jei pabandysime vaizdžiai suprojektuoti vidinių energijų cirkuliacijos procesą į žmogaus fiziologiją, tai susidarys toks piešinys. Tikslingai nukreipiant koncentruotą dėmesį į saulės rezginį, pabrėžiu, tik su teigiamais jausmais, įvyksta savotiškas nervinių galūnių dirginimas, tame tarpe ir Vagus nervo, vieno, iš dvylikos kaukolės nervų porų.

Tiesa, noriu atkreipti dėmesį, kad saulės rezginio vietoje, dalyvauja kaip kairysis taip ir dešinysis klajojantys nervai parasimpatiškos jo dalies kokybėje. Ir dar daugiau, į rezginio sudėtį savo didžiąja dalimi įeina abiejų klajojančių nervų didysis užpakalinis stulpelis.

Grįžkime prie susikaupimo. Po klajojančio nervo sudirginimo, signalai per jį perduodami į galvos smegenis. Ir praeinant per smegenų skirstomuosius sluoksnius patenka būtent į hipothalamus. Lietuviškai pagumburis yra tarpinių smegenų dalis, esantis po gumburu (pagal tai ir pavadinimas)

Hipothalamus? Tai ne tai, kas vadinama “senovinėmis smegenimis”, arba “dinozaurų smegenimis”, “reptilijų smegenimis”?

Taip ir dar vadina “pirminiais smegenimis” , kaip tik juos žmonės nevadino. Nors hipothalamus iš tikro - viena iš seniausių nervinių sandarų. Net pas pačius primityviausius iš visų stuburinių egzistuoja Hipothalamiškos srities prototipas. O Žmoguje hipothalamus galima sakyti užbaigtas iki tobulumo.

O kodėl jį vadina būtent reptilijų, dinozaurų smegenimis, o ne pavyzdžiui kokių nors amfibijų?

Todėl, kad būtent seniausių reptilijų laikais, nes tai iš tikro buvo pirmieji stuburiniai, išėję iš vandens, reikėjo žymiai patobulinti ir diferencijuoti hipothalamus, įskaitant tokių gyvūnų adaptaciją sausumoje. O žmogiškasis hipothalamus variantas – tai jau viso labo tik savotiškas papildomas priestatas, patobulinimas, ant senovės reptilijų hipothalaminės srities bazės. Na ir skirtumas tarp jų, sakysime taip, kaip tarp pirmo kompiuterio ir šiuolaikinių kompiuterių modeliu. Iš principo, tai vienas ir tas pats kompiuteris, bet galimybės visai  jau kitokios...

Kad suprasti tai, kas vyksta žmogiškame hipothalamus, po sudirginimo perdavimo į juos, pradžioje turime atsimint, kas tai yra hipothalamus. Nors jau tiek, kiek yra žinoma šiai dienai oficialiai moksliškai. Hipothalamus – aukščiausias smegenų centras, kuriame surenkami visi duomenys apie organizmo vidinę būseną. Tai tarsi tarpininkas, tarp nervų sistemos, vidinių organų, medžiaginių skysčių ir aš dar pridėčiau, jog tai ir energijos performuotojas. Gaunasi taip, kad iš smegenų plutos nervinis impulsas, performuojamas hipothalamuso pagalba į kalbą, suprantamą organizmo skysčių aplinkai.

 O tai kaip galima suprast?

Na visa tai keičia, hormonų, fermentų, druskų ir tt. santykines reikšmes, koncentraciją juose. Be to, nė viena galvos smegenų dalis, nėra tokioje privilegijuotoje padėtyje, kaip hipothalaminė sritis, kraujo aprūpinimo atžvilgiu. Ten iš kraujo patenkantys cheminiai elementai pastoviai signalizuoja, kokioje būsenoje yra kiekvieną atskirą momentą vidiniai organai ir sistemos. Paprasčiau sakant, hipothalamus – tai geras kūno valdytojas, kuris puikiai sutaria kaip ir su įmonės šeimininku, taip ir su paprastais darbininkais, protingai paskirstant jiems patikėtus jam resursus. Todėl ir įmonė dirba darniai, kaip vientisas mechanizmas. Bendrai tai, tas valdytojas įmonei garantuoja pilną gomeostazę. Gomeostazė – organizmo vidinės aplinkos pastovumas, stabilumas, sveikata.

O kas yra tas organizmo šeimininkas?

Epifizas. Taigi išsiaiškinome, kad hipothalamusas, pagrindinis vegetatyvinio aprūpinimo ir kontrolės po plėvelinis smegenų centras. Jis dalyvauja reguliuojant širdies-kraujotakos sistemos, pilvo-virškinimo trakto, kūno temperatūros, organizmo biochemijos reguliavime, taip pat reguliuoja žmogaus bioritmus, alkio, apetito, troškulio jausmą, įtakoja į lytinį elgesį ir tt. Na ir žinoma, hipothalamus koordinuoja pačias įvairiausias nervinės veiklos formas, pradedant nuo budrumo būsenos, miego ir užbaigiant teigiamų ir neigiamų emocijų formavimu, organizmo reakcijas, elgesį adaptacijos metu. Bet tai, kaip sakoma, yra tik tam, kad žinotumėte, jog geriau suprastumėte sekančią  čia  pateikiamą informaciją.

Dabar apie svarbiausią dalyką. Būtent hipothalamuse yra du seniausi centrai. Jei į žmogaus kaukolę žiūrėti iš viršaus, tai tie centrai, kartu su kankorėžine liauka, sudaro savotišką trikampį, kurio viršūnė – epifizas. Skirtingais laikais tie centrai vadinosi įvairiai, bet jų esmė nuo to nesikeitė. Vieni iš senovės rankraščiuose minimų pavadinimų, – “agatodemonas” ir “kakodemonas”. Agatodemonas stimuliuoja teigiamų minčių užgimimą, o kakodemonas – neigiamų minčių.

Verčiant iš graikų “demonas” (daimon) reiškia “dieviška”, “dvasia”.  Tik jau žymiai vėliau, tą žodį pas graikus pasiskolino krikščionybė ir apdalino tokia  šiuolaikiška reikšme, kaip pavyzdžiui “velnias”, “nelabasis”(demonas).

O štai priedėlis “kako” tai ir yra ne kas kito, o būtent kako - pajuokavo sensėjus. Priedėlis kako kyla nuo graikiško “kakos”, kas ir reiškia būtent “blogas”.

Vadinasi jei “kakos” reiškia blogas, tai “agatos” reiškia geras?

Visiškai teisingai. “Palaimintas”. Be to, teigiamų minčių centro apibūdinimas buvo žinomas dar senovės egiptiečiams. Ir visiškai ne atsitiktinai senovės Egipte atsirado medalionas, vėliau tapęs talismanu, graikų-egiptiečių tradicijose pavadintas “agatodemonas”. Jame pavaizduota gyvatė, su liūto galva ir septyniomis spindinčiomis žvaigždėmis (kurias vėliau pakeitė karūnomis).

Gaunasi, kad graikai tas žinias perėmė iš egiptiečių?

Taip, bet jei pas egiptiečius dar kažkas tai ir buvo likę daugiau iš pirmapradžiu žinių, tai pasiskolinus graikai tas žinias pavertė tik į mitologiją. Graikų tradicijose  taip ir atsirado gera dvasia – agatodemonas, kuri per visą gyvenimą seka paskui žmogų. Ji ir buvo laikoma tarpininku tarp žmonių ir dievų.

Ir iš vidinio, kaip dažniausiai nutinka, padaro tai tik išoriniu, o žmonės Jį taip ir prarado?

Visiškai teisingai.

O kaip hipothalamuse užgimsta mintys?

Na jos žinoma užgimsta visai ne tame mėsos gabaliuke, esančiame kaukolėje. Jau sakiau, jog tai tėra tik vaizdinis subtilaus sutapatinimas, energijų projektavimas į materiją. Mintys negimsta smegenų medžiagoje, su pavadinimu hipothalamus. Jos gimsta tuose dviejuose centruose, esančiuose hipothalamus, apie kuriuos ir kalbėjome aukščiau. O duotieji centrai, tai – subtilios materijos savotiški čakranai. Tokios būtent subtilios materijos prigimties ir yra mūsų mintys. Ir jeigu pašalinti tą smegenų sritį, pas žmogų bus pastebimas atitinkamų psichinių mastymo funkcijų sutrikimas, atminties praradimas ir tt., bet mąstyti jis nenustos, tai darys ir toliau, nežiūrint į tai, kad tokio organo neturi.

Duotasis centras, tai tarsi savotiškas puslaidininkis, tarp subtilios materijos ir  grubesnės nervinės sistemos. Tie centrai priima nervinės sistemos signalus, juos performuojant į subtilią materiją ir tuo pat metu patys gali koduoti informaciją į signalą, kaip sakoma, per nervinius kanalus, siusti “minties įsakymą”... Pridėsiu prie to jums jau žinomas žinias, kad sužadinant tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas, prasideda parasimpatinis nervinės sistemos, kurios svarbiausias nervas – klajojantis nervas, aktyvumas.

Dabar grįžkime prie pradžios. Kas vyksta, kai atliekama dvasinę praktiką “Lotoso žiedas”? Kada nuo klajojančio nervo į hipothalamus patenka sudirginimas, sukeltas teigiamų jausmų sukoncentravimu į saulės rezginį, tie nerviniai signalai savo ruožtu praeina per abu tuos centrus. Ir su didesne tik agatodemono stimuliacija, vyksta ir kakodemono, bet mažiau išreikšta stimuliacija. Stimuliuojant agatodemono centrą duota meilės energijos rūšimi, paprasčiau sakant, “Meilės” energija, žmogus ir jaučia palaimos būseną, jaučia vidinį visą apimantį džiaugsmą, laimę.

Dabar panagrinėsime tai, per ką praeina praktiškai visi pradedantieji dvasinėse praktikose. Pakanka žmogui savo dėmesį susilpninti, arba iš vis pilnai nukreipti dėmesį į savo Gyvuliško jausmus ir poreikius, kai momentaliai įvyksta jau būtent kakodemono žybsnis, kuris stimuliuojamas. Tai pradžioje ir pasireiškia negatyvių minčių atsiradimu, kokių tai neigiamų emocijų sužadinimu. Iš čia dažniausia ir gimsta įvairios abejonės. Prašau ypatingai pasižymėti tai, kai suteiki tokioms negatyvioms mintims savo dėmesio jėgą – kaip duotos sintezės pasekmė, įvyksta eilės kitų nervų sistemos centrų sudirginimas, dėl ko žmogus ir puola į depresiją, atsiranda prislėgtumas, agresija. Po to toks dėmesio užgrobimas negatyviomis mintimis tik dar daugiau sustiprėja, tuo pačiu, dar stipriau stimuliuojant jau tik kakodemono centrą. Gaunasi savotiškas uždaras, užburtas ratas. Ir žmogus, kaip sakoma, vėl patenka į savo Gyvuliško prado nupintas pinkles.

O kaip jį pertraukti, tą uždarą ratą?

Tame ir yra fokusas. Žmogaus smegenys nuo pat gimimo nustatytos į Gyvulišką pradą, nors iš visų jo sugebėjimų, tai  tėra tik pati primityviausia jo programa. Kakodemono centras yra stimuliuojamas pastoviai žmogaus, gyvenančio paprastą gyvenimą, nedalyvaujant savo Dvasinio prado vystyme. Todėl, duotame individe tokie elementai, kaip pavydas, pyktis, neapykanta, gobšumas, klasta, baimė, egoizmas ir tt stabiliai yra. Tik pas kažką tai išreikšta labiau, pas kažką tai mažiau. Bet tokie žmonės, galima sakyti diena iš dienos kanda patys sau į uodegą  ir nuo to įkandimo tik dar daugiau kenčia. Pas tokius žmones agatodemono stimuliavimas vyksta labai retai. Pagrinde, tik kaip nežymūs duotojo centro trumpalaikis padirginimai. Be to, su paskesniu visišku to centro nuslopinimu, labiau stimuliuojamo kakokdemono centro pagalba.

O štai einantys dvasiniu keliu žmonės, tikslingai užsiima agatodemono centro stimuliavimu. Prie ko tai juos veda? Kaip pavyzdį paimkime praktiką “Lotoso Žiedas”, kadangi būtent jos darbo schema yra bet kokio dvasinio kelio žmogaus organizme esmė, sakysime taip, vedantys prie vienų ir tų pačių vidinių Vartų. Taigi, jei teisingai atlikti praktiką “Lotoso žiedas”, kontroliuoti savo emocijas, mintis, savo dėmesio jėgą, didžią laiko dalį, o dar geriau pastoviai, būti Meilės būsenoje, lokalizuojant tą jausmą saulės rezginio srityje, tai galima pasiekti sekančio rezultato. Agatodemono centro pastovi stimuliacija ir dirginimas sustiprina jo darbą, įjungiant atitinkamus mechanizmus, kurie nuslopiną mažą šalutinį kakodemono centro stimuliavimą...O toliau jau eina tik švari fizika, todėl nesigilinsiu į ne visiems suprantamas smulkmenas, nes tai nebūtina. Taigi,  jei vaizdžiai išsireikšti fiziologijos kalba, įvyksta kažkas panašaus į dalinį ar pilną kakodemono srities stabdymą, blokavimą. To pasekoje atsilaisvina atitinkama energija, kuri dar labiau staigiai sustiprina agatodemono darbą, kas savo ruoštu atveda prie energetinio žybsnio, aktyviai stimuliuojančio kankorėžinės liaukos darbą. Ją dar vadina epifizu arba penialine liauka. Būtent tokiose epifizo atnaujintose sąlygose darbo rezultate, paprasčiau tariant, pakeitus banginį savo dažnį, ir atsiveria pas žmogų dvasiniai matymai, arba kaip vadinama Rytuose – “Trečioji akis”.(Virgio trigrašis: susiję tai ir su taip vadinama Egipto dievo Goro akimi, kas ir pavaizduota piešinyje žemiau)

Na o tai savo ruoštu padeda atsiskleisti, prabusti kolosalioms Sielos jėgoms. Žmogus ne tik keičiasi viduje, jam atsiveria tikrų žinių saugykla, aukščiausių pasaulių realijos ir tt....

Vis tik nesuprantu, kaip kažkokia tai maža kankorėžinė liauka gali taip globaliai performuoti žmogų? Na daleiskim ištisa nervų sistema gal ir gali, bet vien tik epifizas???

Centrinė nervų sistema iš tikro užima vieną iš privilegijuotų vietų organizmo valdymo sistemoje. Bet viso vidinio šeimininkas yra būtent tas mažytis – epifizas. Tai savotiškas aukščiausios kontrolės organas, kuris suteikia žmogui savo žymią įtaką tik tada, kai žmoguje iš tikro įvyksta globalūs pasikeitimai. O jei to pas jį nėra, tai epifizas paprasčiausiai tik “stebi”, laikas nuo laiko kontroliuojant nervinių sistemų bendrą suderinamumą, koreguojant jų darbą:  arba aktyvuojant, slopinant vienus ar kitus procesus. Bet svarbiausia, kad būtent epifize yra ta informacinė matrica, savotiškos hologramos, kuriose saugoma informacija apie viską, kas liečia duotą individą, tame tarpe ir apie jo buvusius gyvenimus.Tai pats slapčiausias atminties “seifas”, turintis “nesudegamą dugną”, kadangi tai dar yra ir čakranas. Visa tai, ką tu matai gyvenimo eigoje, jauti, pergyveni, bendrai visa tavo vidinė ir išorinė fiksuojasi būtent kankorėžinėje liaukoje. Tai savotiškas vidinis Vartų Sargas, kuris visada viską žino apie tave, visas tavo paslaptis ir tikrus norus. Tiesa, pas pirmuosius Kristaus pasekėjus, ta informacija interpretavosi kaip asmeninis puslapis, gyvenimo knygoje Dievo rankose, kur užrašoma viskas apie žmogų...Todėl, jei tavyje prevoliuoja tik gyvuliška, mintys apie nesibaigiantį materialų kaupimą, tai nors ir kaip išoriškai neužsiimtum savo “angeliška” natūra, visos pastangos bus absoliučiai nulinės. Vartai gali atsiverti tik per vidinį dvasingą darbą, pastovų nuoširdų norą, pripildytą tavo švariu tikėjimu ir Meile. Ir šiaip, kas dar įdomu... Tas Sargas, ne šiaip sau fiksuoja ketinimus ir žmogaus veiksmus, bet ir sustiprina būtent tai, kas dominuoja mintyse. Tai yra, jei tu perjungi savo dėmesį į negatyvumą, - Sargas palaikys tavyje tą negatyvumą, dar labiau sustiprinat jau tai, ką turi. Jei persijungsi į gėrį – Sargas stiprins tavyje tuos gėrio jausmus.

O epifizas toks pat yra senovinis organas kaip ir hipothalamus?

Žinoma. Epifizas, kaip ir hipotalamusinė sritis – senovinis organas. Epifizas yra pas visus stuburinius, nors pagal savo organizaciją yra nevienodas. Pavyzdžiui, pas žemutinius stuburinius gyvūnus (driežus, amfibijas, kai kurias žuvų rūšis) kankorėžinė liauka pateikta kaip porinis organas, kaip smegenų viduje taip ir paviršiuje išsidėsčiusios dalys. Na kaip vadinamos trečiosios akies, esančios po oda ir kaukolės dangteliu.

Ir ką, driežas mato per tą akį?

O kaip gi. Ten yra ir savotiškas kristaliukas, akies burbulo viršutinės sienelės išvaizdoje ir ertmės, užpildytos šviesą laužiančio skysčio, ir pigmentas, viskas kaip ir turi būti akyje.

O ką ji mato tiesiog per savo odą?

Taip. Epifizinis gumbas, tai yra, oda virš tos akies – ji juk pakankamai skaidri. O jau aukštesnieji stuburiniai turi neporinį epifizą. Pas žmogų, iš vis duotoji kankorėžinė liauka yra užpakalinėje pilvelio dalyje, tarp keturių kalvinių išsikišimų. Tai jau yra kažkas unikalaus ir ypatingo. Palyginus, žmogaus epifizą su kitų stuburinių tokiu organu, stebimi esminiai pakitimai, ryšium su žmogaus vidiniu dualumu: materialinio prado ir dvasinio. Todėl epifizas yra ne tik žmogaus kūno šeimininkas, bet ir  savotiški Vartai į dvasinį, žymiai aukštesnį pasaulį, tai savotiškas Portalas, kaip mėgstama šiuolaikiškai vadinti. Taip kad bet kokie sąmonės būsenos pasikeitimai vyksta būtent kontroliuojant epifizui.

Tai trikampio-ovalo formos organas, šiek tiek suplokštėjęs priekine-užpakaline kryptimi. Iš išvaizdos pilkai-rožinės spalvos, nors spalva gali keistis, priklausomai nuo kraujotakos indų prisipildymo. O pagal svorį pas kiekvieną skirtingai...Na bet vidutiniškai kažkur 0,130 gramo. Nors pas visiškai prarastas asmenybes jo svoris gali būti žymiai mažesnis ir kartais siekia vos 0,025 gramo. O pas dvasiškai išsivysčiusius net 0,430 gramo ir daugiau.

Toks mažas ir toks “kietas”?

Mastote tik subjektyviai, matuojant įprastu materialiu matu. O jei žiūrėti objektyviai, tai energetiniams objektams matmenys erdvėje esminės rolės nevaidina. Štai pavyzdžiui, kad ir dalelytė “Po”. Ji ant tiek yra maža, kad iki jos šiuolaikinis mokslas dar negali prisikasti, su savo visomis taip vadinamomis pažangiomis technologijomis. Bet iš jų yra išausta viskas: ne tik mes, bet ir visas beribis Kosmosas, su visomis galaktikomis kartu sudėjus. Taip kad matmenys – sąlyginis supratimas.

O epifizas kažkaip tai turbūt auga gyvenimo eigoje?

Kaip čia pasakyti... Epifizo svoris pastoviai auga, kol žmogus pasiekia dešimt – keturiolika metų, tai yra, auga iki pilno subrendimo periodo pabaigos. Po to, įvyksta gyvybinės energijos pranos žymus žybsnis. Ir nuo to laiko, jeigu žmogus pradeda skęsti tik materialume, kaip kokia kiaulė purve, epifizo svoris praktiškai jau nesikeičia. O jeigu žmogus kruopščiai ir pastoviai dirba su savimi dvasiškai – tai jau kitas reikalas... Paskaitykite bent medicininę literatūrą, kaip pas žmones, tame tarpe ir pas vaikus, pasireiškia nepaprasti protiniai gabumai, esant padidintai penialiniai liaukai ir patys viską suprasite.

Bet jei ta kankorėžinė liauka ant tiek svarbi žmogaus organizme, tai kodėl apie ją nėra jokios platesnės informacijos, kodėl nepopuliarinama tai?

Kaip tai jos nėra? O ar pakankamai kardinaliai ieškojote to? Tikriausiai ne. Nuostabu, kaip mėgsta žmonės tvirtinti tai, ko nežino neužsiminama, kai net neatlieka jokių pastangų to paieškai. Kas ieško, tas visada ras, kas beldžiasi, tam atvers.

O apie kankorėžinę liauką žinojo seniai ir būtent kaip apie liauką, o ne kokį kitokį organą. Paimkime kad ir senovės Indiją. Du tūkstančiai metų iki mūsų eros, ten buvo ištisas mokymo apie epifizą klestėjimo periodas. Jau tada žinojo, jog tas organas žmoguje yra ne tik aiškiaregystės, atminties apie praeitus gyvenimus vieta, bet ir pagrindiniu aukščiausių energijų koncentracijos čakranu. Dar daugiau, tokios žinios buvo žinomos dar anksčiau, senovės Egipte, pas pirmuosius faraonus, nors kiek kitokioje interpretacijoje. Apie kankorėžinę liauką žinojo ir senovės Kinijoje, Tibete. Tiesa, ten dar nuo senovės egzistavo mirusių aukštų dvasinių asmenų sudeginimo ritualas, po kurio artimiausieji mokiniai pradėdavo ieškoti pelenuose taip vadinamą ringse. Tai tokia kieta medžiaga, daugiau panaši į gintarinį akmenuką. Pagal jį mokiniai ir sprendė apie savo Mokytojo dvasingumo laipsnį. Buvo manoma,  kad kuo jis didesnis, tuo dvasingesnis buvo miręs žmogus. Tai štai, tas ringse – ne kas kita, kaip epifizo taip vadinamas smegenų smėlis. Tas smėlis iki šiol išlieka mįslė iš mįslių šiuolaikiniams mokslininkams. O senovės Tibete apie jį jau žinojo kaip apie psichinės energijos kaupimo vietą...

Taip kad apie kankorėžinę liauką buvo žinoma labai seniai. Tik vadino tą organą įvairiai. Iš principo, kankorėžine ją pavadino nuo antrojo mūsų eros amžiaus, kada senovės Romos daktaras Galenas sulygino ją su pušies kankorėžiu. Taip ir liko tas užvadinimas. Verčiant į lotynų kalbą epifizą pradėjo vadinti glandula pinealis, pagal itališkos pušies pini pavadinimą.

O epifizas – tai jau graikiškas žodis “epiphysis”, kas reiškia “auglys”.

Bet įdomiausia tai, kad kuo toliau žmonės tolo nuo senovės žinių, kuo intensyviau vystėsi ortodoksali medicina, tuo greičiau buvo prarandamos tikros žinios apie tos liaukos tikrąsias funkcijas. Ilgą laiką epifizą iš vis laikė tik niekam nereikalingu rudimentu. Nors žingeidūs protai vis tiek prisikasdavo iki tikros tiesos. Paimkime bent jau Rene Dekartą, gyvenusį septyniolikto amžiaus pradžioje. Nuostabus tai buvo žmogus. Nenuostabu tuo, kad su jo protu ir savęs tobulinimo siekiu, buvo ir filosofas, matematikas, fizikas ir  įvairių mokslų metodologas vienu metu. Taip kad jis irgi išsakė savo tokią nuomonę, jog mažoje kankorėžinėje liaukoje, išsidėsčiusioje smegenų centre turi savo vietą ir Siela. Sakysime taip, jis tikrai buvo arti tiesos ir beveik prisikapstė iki viso to esmės... Dar daugiau, dar tais laikas Dekartas nurodė į funkcinio ryšio, tarp kankorėžinės liaukos ir regos sistemos buvimą, kas ir buvo įrodyta žymiai vėliau.

Ar žmonėms kada nors pavyks įrodyti epifizo ryšį su siela?

Pilnai tikėtinas dalykas. Juk dabar jau vyksta intensyvus epifizo tyrinėjimas, nors dar tik chemizmo stadijoje. Bet jau yra pripažįstamas jo pagrindinė rolė organizme, kaip svarbiausios neurogumoralinės sistemos ir neuro endokrininio organo dalies. Niekas jau neabejoja tuo, jog epifizas – pagrindinis tarpininkas tarp vidinės ir išorinės organizmo aplinkos, aprūpinantis visų organų ir sistemų reguliarų gyvybingumą, priklausomai nuo buvimo sąlygų, tai yra, keičiantis dienai ir nakčiai, metų laikams, temperatūrai, drėgmei, Žemės elektromagnetinio lauko aktyvumui, jonizuojančios radiacijos lygiui ir tt. Žinoma, kad būtent kankorėžinė liauka daro žymią įtaką elgesiui, tyrinėjimams, sugebėjimui mokytis, atminčiai, lokomotoriniam ir traukulių aktyvumui, lytiniam ir agresyviam elgesiui. Jau atrado ne tik kankorėžinės liaukos sąveikavimą su hipotalariniu-hipofiziniu-inkstiniu kompleksu, bet ir epitalamo-epifizinės sistemos buvimą, kaip paraleliai dubliuojančiam mechanizmui, ekstremaliose sąlygose. Tiriama epifizo intervaciją su viršutiniais kaklo slanksteliais, tai yra, su simpatiniais nervais. Atliekami bandymai ištyrinėti epifizo ryšį su parosimpatika. Pažymima kankorėžinės liaukos įtaka į imunitetą, į neuro endokrinines liaukas...Paskutiniųjų mokslo pasiekimų dėka, žmonėms tapo prieinama informacija apie gisto struktūras, cheminę sudėtį, apie kai kuriuos epifizorinius hormonus ir hormonoidus. Vedami kankorėžinės liaukos dažninių charakteristikų stebėjimai.

Bet tai tik pradinis startas, daugeliu atžvilgiu paslaptingo organo tyrime. Viskas kas šiandiena tuo klausimu ištirta – tik trupinėlis didžiulio vandens paviršiuje. Žmonės iki šiol net nežino, kad tas vanduo – okeanas, nekalbant jau  visišką žinių nebuvimą apie pačio to okeano savybes. Nors ateities medicina, jeigu žinoma tokia ateitis bus iš vis šiai civilizacijai, tikrai atvers epifizo paslaptis. Iš principo, tai ne taip jau viskas ir sudėtinga. Pakanka tik išmokti teisingai nuskaityti informaciją nuo jo hologramų. Bet jei žmogiškas mokslas spės prisikasti iki to, tai pasaulis apsivers.

O į kokią pusę apsivers – priklausys nuo žmonių pasirinkimo. Jeigu dabar žmonės kapstosi tiriant tik materialų pasaulį ir grubias energijas, jo valdymo mechanizmus, tai pilnai iššifravus epifizo struktūrą ir jo halogramas, žmonės galės valdyti ir subtilias energijas.

Nors kas panorės, tas visada atras tas žinias savyje pats, be to, tai gali atlikti bet kokiu laiku, nepriklausomai nuo bendro žmonijos išsivystymo lygio. Tai, ką dabar žmonės bando padaryti kartu, savo mokslo pagalba – švelniai tariant, tai tėra tik bandymas kaire ranka pasiekti dešinę ausį...Šiek tiek sudėtingai, bet kaip viliojančiai... Senovėje tam tikslui žinojo žymiai trumpesnį kelią – per savo vidų. Juk esmė ne tame, kaip pasieksi tą ausį, o suprasti, kas tai yra per organas ir kaip juo reikia naudotis.

Atskirai paimtai asmenybei visada žymiai svarbiau praeiti per savo vidinį, nei beviltiškai ieškoti to išorėje. Juk iš principo, jei kas nors pluša su savimi, pasieks kokių tai dvasinių aukštumų, tai kitam nuo to asmeniškai nebus nei kiek ne lengviau. Juk kiekvienas turi savarankiškai dirbti savo vidiniame lauke, kad užsiauginti sau vertinga derlių.

O instrumentų savo vidinio lauko apdirbimui, visada buvo pakankamai. Rinkis kokį tik nori. Bet dirbant su jais, vienaip ar kitaip žmogus ateina prie vieno ir to paties rezultato – per Meilės jėgos užauginimą, nugalint savyje gyvulišką (senovės drakoną), tai yra, per hipotalamus stimuliuojant epifizą. Tai dėsningumas, kuris ir atsispindi pačioje pirminėje dvasinėje praktikoje “Lotoso žiedas”, iš “Beliao Dzi” mokslo, savo laiku adaptuoto žmonėms. O visa kita, kas prie šito galima sakyti priaugo jau po to – viso labo tik įvairūs duotosios praktikos apsunkinimai, priaugimai, ir kurių pasekoje, vienaip ar kitaip, vis tiek žmogus atvedamas prie to paties pirmapradžio grūdo.

Kaip dvasinė praktika “Lotoso žiedas” galėjo tapti visko pagrindu, kai pasaulyje tiek daug pačių įvairiausių kelių? Juk yra ir krikščionybė, musulmoniškas kelias, krišnaitai, ten daugiau eina viskas per maldas, tai visiškai kitoks poveikis į organizmą?

Na o apie tai sekantį kart...