Kaip dvasinė praktika “Lotoso žiedas” galėjo tapti visko pagrindu, kai pasaulyje tiek daug pačių įvairiausių kelių? Juk yra ir krikščionybė, musulmoniškas kelias, krišnaitai, ten daugiau eina viskas per maldas, tai visiškai kitoks poveikis į organizmą?
Na kaip čia tau pasakyti... Pirmapradžiai poveikis gal ir kitoks. Tačiau tai yra tik, negatyvių minčių, nuo gyvuliško prado, kitoks atsikratimo būdas. Bet tolimesnis sielos prabudinimo kelias yra toks pat, kaip ir atliekant praktiką „Lotoso žiedas“...
Kad ir pavyzdžiui paimti krikščionybės stačiatikius. Kad pasiekti šventumo būseną, dvasinėje praktikoje jie naudoja senovinę maldą, kuri pas juos vadinama „beaistrė malda“, „protinga malda“, arba „širdies malda“, bet labiausiai ji žinoma kaip “Jėzaus malda”. Ir ji sudaryta voks iš kelių žodžių: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk mane“, arba sutrumpintai „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk mane“. Žmogus pastoviai ją kartojantis „lūpomis, protu, o po to jau ir širdimi“, iš principo, palaipsniui pasineria į tą jausminę būseną, kuri taip pat pasiekiama ir atliekant dvasinę praktiką „Lotoso Žiedas“. Todėl ir tos maldos pagalba daugelis žmonių pasiekė sielos prabudimo.
Ši malda labai stipri ir pakankamai veiksminga. Ji išsamiau aprašyta senovės knygoje „Gėrio meilė“ (Добротолюбие). Protingiems ir dvasines paslaptis žinantiems, ta knyga – antra po Evangelijos. Joje pateikiama dvidešimt penkių vyrų patarimai ir nuorodos, kurie pagal šitą maldą aprašo dvasinę praktiką. Nors visiems jiems ir yra prirašomas „šventumas“, tačiau deja, tik kai kurie iš jų yra pažinę tos vidinės maldos paslaptis iki galo, pasiekė tai patys. Tie Senoliai aprašo tris pagrindinius raktus tos maldos, tai yra: dažnas Kristaus vardo kartojimas ir kreipimasis tik į Jį, pilnas susikoncentravimas tik į tą maldą, be pašalinių minčių ir paskutinis tai įėjimas į save, į savo vidų, kas ir laikoma didžiausia tos maldos dvasine paslaptimi bažnytininkams, pas juos tai vadinama “protu įėjimas į širdį”.
Iš principo, tai tik religinis, žymiai ilgesnis kelias prie prie to paties prabudimo, kaip ir per „Lotoso Žiedą“, prie to paties sielos atvėrimo. Bet šiame kelyje krikščionybėje, pastebėkite, būtent pradedantiesiems, bet ne pažengusiems toje srityje, taikomos atitinkamos religinės taisyklės. Jiems draudžiama pradėti praktikuoti be globėjo, tai yra, be gyvo vadovo. Tai motyvuajama tik tuo, jog atsieit žmogus gali staiga papulti į „kažkokių tai nevaldomų psichinių būsenų įtaką“, kas žinoma yra jau Šėtono pasufleruota.
O faktiškai, ten nieko iš tikro tokio baisaus ir nėra, nes pradedantysis paprasčiausiai praeina autotreningą, tik disciplinuojant save ta malda. Tai tik patys pirmieji tikros meditacijos laipteliai, maldoje mokosi koncentruoti savo dėmesį, nuimant visas pašalines mintis ir palaipsniui didinat atlikimo laiką. Taip, kad tie etapai, kuriuos praeina pradedantysis, įvardinti „lūpomis ir protu“ – tai tik paprasčiausias maldos “įkalimas” į pasąmonę, kad būtų lengviau kovoti su savo gyvulišku pradu, koncentruojantis būtent tik į maldą ir tuo pačiu, pasiekiant „ketinimų švaros“.
Daugelis vidinės maldos griebiasi arba dėl „pragaro kančių“ baimės, arba dėl asmeninės klastos ateityje. Nors tie vyrai, kuriuos iš tikro ši malda atvedė prie savo sielos vidinės šventovės atvėrimo, rašė įspėjant, kad „ pragaro kančių baimė, tai tik vergo kelias, o apdovanojimo Karalystėje noras, tik samdinio kelias. Dievas nori, kad pas Jį eitumėt tik sūnaus keliu, tai yra tik, iš meilės ir nuoširdumo Jam. Vestumėt save sąžiningai ir mėgautumėtės susijungimu su Juo sieloje ir širdyje“. Dievą galima pajausti tik per švarią vidinę Meilę. Pas Joną Evangelijoje, 4 skyrius ,18 posmas, pasakyta taip: “Meilėje nėra baimės, tobula meilė išvaro baimę, kadangi baimėje yra tik kankinimasis; bijantis yra netobulas meilėje“.
Tai štai, pirmieji du maldos etapai, „lūpomis ir protu“ – tai tik preliudija tikram darbui. Didžiausia dvasine paslaptimi pas bažnytininkus būtent laikomas „nusileidimas protu į širdį“, kada „Jėzaus Kristaus vardas širdyje tariamas, sutramdys gyvatę pražūtingą viduje, o sielą gi atgaivins.“ Kada malda „protu nusileidžia į širdį, o širdis pradeda ją tarti“. Iš principo, tai ir yra nuo žodinio perėjimas prie jausminio, tai ir yra – meditacijos pradžia. Kadangi meditacija yra ne kas kita, o darbas jausminiame lygyje, be žodžių, tik gyva kalba.
Žinantis žmogus, skaitantis „Gėrio meilės“ knygą, atmetęs religinius pelus, supras, kame duotojo kelio esmė ir jo žvilgsnis suras kas reikia. Toje pačioje knygoje rašoma: „Tris dalykus tau reikia įvykdyti, prieš visa kitą: negalvojimas nei apie nieką, net apie doringą, sąžinė švari viskame ir visiškas neaistringumas, kad mintys tavo nelenktų tave nei į ką.“ Tai yra pirminiai pagrindai sielos atvėrimui. Toje pačioje knygoje galima rasti įvairius būdus, kurių pagalba, pažįstant vidinės maldos paslaptis, buvo pasiekiama „proto įėjimo į širdį“.
O kodėl įvairių?
Na kiekvienas žmogus savaip individualus, taip sakant, pas kiekvieną savo pažinimo žingsnis...Tai štai, vieni koncentruodavosi į širdį, bandė protu įsivaizduoti, kaip su kiekvienu širdies dūžiu tariama malda. Kiti treniravosi su kvėpavimu, kada įkvepiant sakydavo: „Viešpatie Jėzau Kristau“, iškvepiant „pasigailėk mane“ ir vėlgi, koncentruojant tuos žodžius į širdį. Tretieji gi iš vis sakydavo be konkrečios koncentracijos į kokią nors veiką. Toje knygoje rašo: „...žemyn vesk protą savo, iš galvos į širdį ir prilaikyk jį ten, tada sakyk „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk mane“. Ir kvėpavimą laikyk tolygų, kad minčių neišsklaidytų. Jei pastebėsi, kad kyla mintys, nesigilink į jas, nors jos bus paprastos ir geros, o ne tik nešvarios.“ Taip pat, toje knygoje dar patariama, jei nesigauna kvėpavimo būdų į vidų, tai „...priversk save, vietoje bet kokių minčių, tik šitą maldą bumbėti viduje. Kantriai išsilaikyk tokiame daryme kiek tai laiko ir per tai tau atsivers įėjimas į širdį, be jokių abejonių, kaip ir mes patys taip darėme ir patyrėme“.
Visa tai žinoma puiku. Bet jie koncentravosi į širdį. Todėl, greitu laiku tie, kas praktikavo vidinę maldą, pradėdavo jausti skausmą tame organe. Ir ant tokio aštraus kabliuko pakibdavo daugelis. Kokia prasme? Širdis – tai raumuo, organizmo variklis, ten niekada nebuvo ir nėra sielos. Širdis turi dirbti tik autonomiškai. Ir koks nors susikoncentravimas į tą organą – didžiulė rizika. Kame rizika? Jei žmogaus susikoncentravimo metu atsiranda bent menkiausios abejonės, jei jis tos maldos pagalba tik eksperimentuoja, globaliai nekeičiant savo vidinio gyvenimo, nepriimant tvirto sprendimo sekti paskui savo sielą, tai yra, nepažadinant savyje tikro tikėjimo į Dievą, o tik paprasčiausiai pagal nuotaiką žaidžia su tuo, tai gali užsidirbti sau infarktą. Bet tikrai dvasingi žmonės, su savo tikėjimu, tikra švaria meile Dievui, praeidavo ir šį etapą, nors ir skausmingai širdžiai, kol nenueidavo į sielos gilumą, saulės rezginio sritį. Jie jautė, kaip jų sąmonė tarsi nusileidžia tenai. Ir būtent iš ten pradėdavo jausti šilumą, nuo krūtinės pasiskirstančią po visą kūną, iššaukiant malonius pojūčius. Kaip tie šventieji vyrai rašė: „Įsidegdavo laužas, kur iš vidaus apimdavo tave Dievo Meilės ugnimi“. Paprasčiau sakant, pradėdavo veikti saulės rezginio čakranas. Ir žmogus jausdavo, kaip iš krūtinės išeina vibracija, šilta banga, kuri tarsi neša savyje tuos žodžius, iš sielos gilumos: „Viešpatie, Jėzau Kristau, pasigailėk mane“. Žmogus jautė savyje Dieviškos Meilės išsiliejimą ir pats dar daugiau sustiprina tą Meilę, susikoncentruojant į ją. Toje knygoje rašoma: „Vienumoje išoriškai, toliau bandyk įeiti į vidinę sargybinę (apsaugos bokštą) sielos, kas yra Kristaus namai, kur visada taika, džiaugsmas ir tyla. Minčių saulė Kristus dovanoja, kaip spindulius iš savęs leidžia, sielai su gėrio meile prieinamus“.
Kaip taip gaunasi pas dvasinguosius, kad jie sugeba apeiti infarktus ir visas kitas pasekmes? Juk jie irgi koncentruojasi į širdį?
Kada žmogus atsiveria Dievui su Meile, tai Dievo meilė jį ir saugo, kokiu keliu jis neitų tada. Svarbiausia – siekis kelyje. Tada anksčiau ar vėliau ieškantis ateis prie norimų ir siekiamų rezultatų. Iš esmės, jei žmogus tvirtas savo dvasiniame vystymesi ir net mintyse neleidžia kokių nors abejonių, tai viskas suveikia būtent taip, kaip ir turi suveikti.
Meilės jėga, tai atitinkama energija. Pastovus švarus koncentravimas į ją, net jei ir į širdį, vis tiek, vienaip ar kitaip lokalizuos tą jėgą būtent saulės rezginyje. Na kaip dar jums dar paaiškinti... Jei nepatingėsite ir atsiversite žmogaus neurofiziologiją, tai patys pamatysite, jog širdis yra susijusi su saulės rezginiu per inervaciją.
Minėjote, kad ši malda yra labai sena?
Taip, jos šaknys eina iš amžių gilumos. Kažkada tai ją dar vadino „Sielos malda“ ir susikoncentruodavo būtent į tą centrą „tarp krūtinės ir pilvo“, tai yra, saulės rezginyje. Bendrai, tai tik savotiška „Lotoso Žiedo“ meditacijos adaptacija religijoje. Vidinę maldą galima surasti bet kurioje rimtoje pasaulinėje religijoje.
O kodėl krikščionybėje ji vadinama būtent „Jėzaus malda? Ką, Jėzus jos mokė savo mokinius?
Na sakysime taip, sau asmeniškai ir savo mokiniams Jis naudojo švarias žinias, kad ir tą pačią praktiką „Lotoso žiedas“, kaip patį paprasčiausią ir efektyviausią būdą savo gyvuliško prado sutramdymui, kadangi darbas čia eina iš karto jausminiame lygyje. Protingiems žmonėms, Jis duodavo tokią vidinę maldą, kaip labiausiai priimtiną ir įprasta dvasinės praktikos forma jiems. Žinoma, jog tai gaunasi nedidelis ratas, per žodžius ir pasąmonę, bet rezultatas vėl gi tas pats – išėjimas į jausminį, giluminį lygį. Na o likusiems, pas kuriuos dominuoja gyvuliškas pradas, Jėzus išdėstydavo žinias sakmių išraiškoje, su dviprasmiu raktu, kuris tiko kiek žemiečio protui, tiek ir dvasiškai pažengusio žmogaus. Kiekvienas su tokiu raktu atveria savo vidines brangenybes taip kaip sugeba.
Po Jėzaus, vidinė malda tapo pagrindine jo tikriesiems mokiniams ir pasekėjams. Ir apaštalai perduodavo ją jau esant joje ir Jėzaus vardui, kadangi Jo, kaip Dievo sūnaus vardas, ir po šiai dienai suteikia absoliutų pasitikėjimą žmonėms, kas labai svarbu. Juk kai atmetamos abejonės, tai žymiai paprastina ėjimą dvasiniu keliu. Taip ją ir pradėjo vadinti „Jėzaus malda“ , o taip pat „širdies malda“. Juk Jėzus dažnai vartojo žodį „iš širdies“ reiškiantį „dvasiškai“, kaip buvo priimta tais laikais. Ir tiesa, pradžioje ta praktika ir buvo perduodama teisingai, kaip mokė Jėzus – su paskesniu susikoncentravimu į saulės rezginį. Daugelis žmonių, iš pirmųjų Kristaus pasekėjų, tos vidinės maldos pagalba atsilaisvino nuo materialumo grandinių.
Bet po kiek laiko tarp krikščionių atsirado tokių, kurie prisigraibę Mokymo viršūnėlių, bandė suorganizuoti savo kultus tų žynių likučių dėka, sustiprinant savo reikšmingumą masėse, tik prisidengiant Jėzaus vardu. Iš esmės, žmonės vis tik ir lieka žmonėmis...Štai būtent nuo tokių ir prasidėjo tikrų žinių slėpimas, vidinės maldos vykdymas su paskesne koncentracija jau tik į širdį. Ir vis tik, kai kurie nuoširdūs Kristaus pasekėjai sugebėjo išsaugoti tikras žinias savo palikuonims. Ir tokią paslaptį tarp savęs jie vadino ne kaip kitaip nors, o būtent didžia...
O Biblijoje ar yra užsiminimai apie vidinę maldą?
Kažkiek yra. Ten išsisaugojo kai kur. Juk biblija formavosi per išsirinktus užrašus ir tuo labiau, kontroliuojant imperatoriui Konstantinui. Tai, kas ten išliko, viso labo tik sakmės, su šalutiniais užsiminimais apie duotąją vidinę maldą.
Na pavyzdžiui, viena iš jų aprašyta Evangelijoje nuo Luko, 18 skyrius, nuo 10 iki 14 posmu. Ten kalbama, kaip į šventyklą atėjo pasimelsti du žmonės. Vienas fariziejus, kitas prasčiokas. „Fariziejus pradėjo melstis pats savyje taip: Dieve, dėkoju Tau, kad aš ne toks kaip kiti, plėšikai, savimeilos ir ne kaip tas šalia prasčiokas. Du kart per savaitę pasninkauju, iš visko ką įgyju atiduodu dešimtą dalį šventikui. Prasčiokas, stovintis toliau, net nedrįso akių pakelti į dangų; bet mušdamas sau į krūtinę sako: Dieve būk gailestingas man nusidėjeliui. Sakyta jums buvo, kad eis namo daugiau išteisintas šis, nei tas: kuris išaukština pats save, tas pažemintas bus, o žeminantis save, bus pakylėtas.“
Žinoma, tai jau ir nėra tikslūs Jėzaus žodžiai, kai kas iškreipta, kai kas pridėta, kai kas neužrašyta, bet esmė išliko viena ir ta pati. Savo sakmėse Jėzus bandė pagrindinei žmonių masei atverti pačius elementariausius supratimus apie žmogaus esmę. Kadangi papasakoti gyvuliui švarioje formoje, kas tai yra dvasinga – negalima. Tai būtų tas pats, kas nuo gimimo esančiam aklam ir pragyvenusiam visą laiką dykumoje, pabandyti paaiškinti koks gražus rudeninis miškas, leidžiantis saulei. Todėl ir tenka naudotis asociaciniais sulyginimais ir vaizdiniais. O dvasingi žmonės supranta vienas kitą ir be žodžių. Tai visiškai kitas suvokimo lygis, jausminis.
Toje sakmėje vėl yra toks išsireiškimas kaip „nusidėjėlis“, oi ir mėgsta gi tie bažnytininkai tokį išsireiškimą?
Todėl ir mėgsta, kad tai jų duona kasdieninė. Esančiam dvasiniame kelyje žmogui, įbrukamas koks tai nuodėmingumas, kurį galima išsipirkti. Jie į jo pasąmonę įkala savotišką pastovios kaltės ir baimės kompleksą. O tokiame dvasingumo kelyje tai kaip „ pririštas ant kojų akmuo“ laiko pritrauktą žemyn. Kelyje pas Dievą jokių abejonių neturi būti, atmetama viskas, lieka tik švari Meilė Jam. Jei žmogus tampa tikrai vidiniai laisvu, atmetant viską, apart Meilės ir Meilės Dievui, dingsta bet kokios rezgamos materijos pinklės ir grandinės. Kadangi visa tai ir yra ne kas kita, kaip tik – iliuzija. Žmogus suvokia, kad jo kūnas ne kas kita, kaip – vežimas, kuris važiuos būtent ten, kur norės jo šeimininkas – dvasia.
O tos stadijos kaip „lūpomis“ ir „protu“,atliekančiam vidinę maldą žmogui kaip tik ir bus asmeninis Armakedonas, centrinės kautynės su savo Gyvulišku pradu?
Na kad dar ne. Galima sakyti, jog tai tik artilerinis pasirengimas prieš puolimą. Judančiam dvasiniu keliu žmogui, generalinės kautynėmis įvyksta tada, kada prasidės jo rimtas darbas su savimi, kada atmesdamas visus sąlygotinumus, iš tikro žmogus augins savyje vidinę Meilę, nežiūrint į nieką, eis pas Dievą, kaip sakoma, stačiai galva. Paprasčiau sakant, kada jis artės prie tų Vartų, žengiant vieninteliu vedančiu prie jų tiltu, arba takeliu, vadinkite tai kaip norite. Iš principo, kiekvienam, pasiekusiam atitinkamą dvasinio brandumo laipsnį, teks praeiti tą pagrindinę galutinę atkarpą. Be to, visiškai nepriklausomai nuo to, kokiu būtent keliu žmonės atėjo iki to tilto. Iš esmės, visi tie įvairūs keliai ir tiltai – dvasingumo, to vienintelio takelio, kuris veda prie Vartų, įvairūs paieškos būdai.
O kaip sužinoti, ar tą tikrai takelį tu apčiuopei, ar vėl nepraėjai šalia į sąmonės pilną spąstų mišką?
Nepergyvenkite dėl to. Bet kuris žmogus, tikrai stojęs į tą tikrą takelį viską pajaus pats. Dar daugiau, jį pradės lydėti atitinkami ženklai. Taip sakant, atsiras nuorodos dvasiniame kelrodyje.
Aš praleisiu visus tuos išorinius ženklus, kuriuos žmogus pradeda matyti ir suprasti, savo intuityvaus suvokimo sustiprėjimo dėka. O papasakosiu tik apie patį svarbiausią vidinį ženklą, kuris atsiranda tada, kai žmogus tik stojasi ant to tilto ar vienintelio takelio, vedančio prie Vartų, tai yra, kada už sielos pirmumą duotajame kūne pradeda savo paskutinę kovą su Gyvulišku pradu. Tas ženklas pasirodo senovinės reptilijos, arba drakono galvos išraiškoje. Bet dažniausiai žmonės pradeda matyti, tarsi į juos žiūri kobra, su savo išpūstu kapišonu.
Jos žvilgsnis nėra agresyvus, o tik ramus. Žiūri ji akis į akį, gal net gi daugiau į jūsų tarpuakį. Be to, jos įvaizdį regi žmogus tiek atmerktomis, tiek užmerktomis akimis. Šioje dvasinio vystymosi atkarpoje, pas žmones ji atsiranda net paprastame gyvenime. Kartais žmonėms atrodo, kad pas juos prasideda kokios tai fizinės haliucinacijos. Tai ten gyvatė prašliaužia, tai šen šmėstelės trumpam. Tai visai normalu, žmonėms einantiems per paskutinį tiltą.
Pas kiekvieną žmogų atsiranda savo konkretus reptilijos įvaizdis. Iš dalies, tai susiję su vidine žmogaus vaizduote, duotuoju metu turimais asociatyvios atminties variantais. Ir santykis su tokios reptilijos įvaizdžio atsiradimu, irgi bus pakankamai skirtingas. Jei sakysime pavyzdžiui, žmogus išaugo tokioje vietovėje, kur reptilijos buvo tik garbinamos, žinoma, jo reakcija bus normali, rami, teigiama. O pas tą žmogų, kuriam nuo vaikystės buvo skiepijama baimė tokiems padarams, žinoma, bus susiję su baimės ir pasišlykštėjimo jausmu. Bet kaip ten nebūtų, kada žmogus įveikia savo iliuzijas, tame tarpe ir savo baimę, kada jis pilnai atsisako nuo negatyvo ir suvokia tik tiesą, štai tada jis ir supranta, kad Gyvatė viso labo – tik Pirmas Sargybinis kelyje pas Dievą. Kadangi ėjimas toliau jau vykdomas tik stebint, prižiūrint iš aukščiau, nes sekančioje dvasinio kelio atkarpoje pradeda dirbti jau žymiai rimtesnės energijos...
O ant kiek jos rimtesnės?
Pirmą Sargybinį praėjusiam atsiveria tokios plačios galimybės, kurių dėka jis gali valdyti ne tik įvairias gamtos stichijas, bet ir žmonių likimus. Tai štai, kada žmogus, taip sakant, užbaigia to tilto perėjimą, tai yra, iš tos paskutinės kovos, iš to asmeninio Armakedono išeina su pergale, kaip nugalėtojas, savo gyvulišką pradą pasodinęs ant grandinės, štai tada Gyvatė ir dingsta. Žmogus tampa žymiai švaresnis ir dvasiškai pakilęs... Paprasčiau sakant, visas tas procesas yra ne kas kita, kaip tik hipathalamuso centrų darbo etapas, iki negatyvių minčių centro – kakodemono pilno arba dalinio sustabdymo. Tiesa, panašus procesas pas senovės jogus asocijavosi su „miegančios gyvatės pažadinimu“, “kundalini pakėlimu”, jos pakėlimu stuburu iki „Tūkstančialapio“ čakrano, kas ir yra ne kas kita kaip epifizo projekcija.
Na o kas dar toliau?
Toliau? Jūs bent pereikit per tą tiltą, prisikaskite bent jau iki Vartų ir tai bus labai ir labai gerai. Nors iš visos masės dvasiniu keliu einančių žmonių, tik nedaugelis sugeba prisikapstyti iki tilto, jau net nekalbant apie Vartus. Tačiau tikrame dvasiniame darbe, tai tik elementariausia ir primityviausia praktika... O toliau? Na o toliau jau prasideda tik išrinktųjų kelias, susijęs su pilnu epifizo atvėrimu. Tame kelyje atsiranda visai kitas, žymiai aukštesnis ženklas – Akis, arba kaip jį dar vadina, „Viską matanti Akis“. Rytuose tą ženklą vadina Viską Matanti Rytų Akis. Senovės Egipte jį vadino Viską matanti dievo Goro Akis. O pats pirmas, pats seniausias pavadinimas – Deivės Fajaton Akis.
Iš visų kada nors gyvenusių žmonių žemėje, tik vienetai tą kelią praėjo... Taip kad jums to žinoti kol kas dar nėra nebūtina. Kam sau be reikalo užsikrauti tuo, ko dar nereikia? Jūsų užduoti – bent jau prasibrauti kaip nors iki Vartų. Iš principo, dvasinė praktika „Lotoso žiedas“ būtent jus ir atveda iki tokio lygio. O toliau jau prasideda visiškai kitokios meditacijos, kur suteikiamos Būtybei jau naujos užduotys ir tikslai. Bet bendrai, žinoti žmonėms tai nėra nebūtina. Tai jau bus tik Bodhisatvų kelias.
Reiškia „Lotoso žiedas“, tai kaip ir vidinės laisvės įgijimo etapas?
Visiškai teisingai. Kada praėję tą paskutinį dvasinio kelio ruožą iki Vartų, žmonės susitinka, tai supranta vienas kitą be žodžių. Jie susitinka tik kaip broliai ir sesės, nors gali priklausyti ir visiškai skirtingoms religinėms organizacijoms, tautoms, šalims. Kodėl? O gi todėl, kad jie tampa visiškai laisvais vidiniai ir supranta, kad iš esmės, tarnauja vienam ir tam pačiam Dievui. Todėl jiems jau visiškai nesvarbu tai, kaip žmonės Jį savaip vadina, Allachu, Dievu, ar dar kaip nors. Paprasčiausiai, kiekvienas iš jų tik tarnauja Jam savaip. Ir toks supratimas pas žmogų yra ne žodžiuose, o jausmuose...
Esantis Dieve žmogus – visiškai laisvas nuo bet kokių abejonių. Iš esmės, įgijus Dievą savyje, įgyja save tikrą, savo amžiną laimę, nesulyginama nei su bet kokiu žemišku malonumu. Net jei priklausytų valdžia visam pasauliui, jo tai jau nesudomins, kadangi tai būtų tas pats, kas pavyzdžiui, pakeisti ramų arbatos gėrimą, jaukiuose savo namuose, su mylimu brangiu žmogumi, į sėdėjimą ant kuolo viduryje aikštės, kai į tave mėto puvėsius ir tau dar degina kojas įkaitinta geležimi. Štai toks skirtumas tiems, kas Tai supranta. Tuo ir skiriasi dvasingumas nuo religijos.
Be Dievo dvasioje žmogus – kaip pats save įkalinęs tremtyje. Praktiškai, gyvenimas taip ir praeina tuščiuose miražuose, karčiose ar saldžiose iliuzijose, kurios anksčiau ar vėliau baigiasi, kad ir kaip to nenorėtų,. Ir šitą savo vaiduoklišką materijos gyvenimą jis neprailgins nei vienai sekundei. Daugelis žmonių užsiduoda sau klausimą: „Dėl ko mes gyvename?“ Nejaugi tik dėl to, kad skaniai prisikimšti pilvą, palikti savo palikuonis, daugiau įgyti turto ir kuo nors valdyti? Juk tai tik paprastos materialaus egzistavimo dulkės, amžinybės akimirkoje. O kas bus toliau?...
O kas tai yra tas Mežaninas?
Mežaninas – žmogus, turintis priėjimą į Šambalą, per jos taip vadinamą Priešdurį, tiesiogiai bendraujantis su visais Machatmomis. O Sokrovenikas – tai jau bus tik Mežanino mokinys, taip pat turintis atitinkamas gautas dvasines žinias. Tačiau jis sugeba lankytis tik Šambalos Priešduryje. O Enlilis – tai yra vienas iš Machatmos, įeinančio į Šambalos Bodhisatvų septintuką, vardų.
O kodėl dažnai vaizduojamas toks ženklas, kaip dvi tarpusavyje susipynusios gyvatės, lipančios lazda?
Pirmiausia, tai nurodo į epifizo stimuliavimo specifinius momentus, dvasinės praktikos metu...Antra, dvi gyvatės, pagal Rytų simboliką, įeina į vieną iš Šambalos pavaizdavimų ir verčiama kaip Priešduris. Ir trečia, dievus anksčiau vaizduodavo gyvūnų išvaizdoje, o gyvatės buvo vienas iš jų simbolių. Dvi susipynusios gyvatės reiškė „atnešantis gausų vaisių“, tai yra, vaizdavo pačią vaisingiausia gyvybės formą. Na o jau iš šio paaiškinimo kiekvienas išsineša savo supratimą, priklausoma nuo vidinio išsivystymo lygio.
Pagal legendą Ut-Napišti, gavęs nuo dievų didžią dovaną, nemirtingumą, atvėrė Gilgamešui “paslaptingą žodį”, apie amžinos jaunystė gėlelę. Ir liepė jam nusileisti į okeano dugną, kad nuskinti tą gėlelę. Gilgamešas taip ir padarė, tik neatsargumas pražudė jį. Pakeliui namo jis pamatė vandens tvenkinį. Kol Gilgamešas maudėsi, gyvatė pavogė tą gėlelę ir iš karto nusimetusi odą, pajaunėjo. O Gilgamešas, kaip ir visa žmonija liko mirtingas.
Tas mitas buvo aprašytas “Poemoje apie Gilgamešą”, Babilono kultūros kūrinyje. Tačiau pati poema savo šaknimis siekia iki raštingus Mesopotamijos laikus. O bendrai tai, Gilgamešas buvo pilnai realus žmogus. Šumerų miesto-valstybės Uruka, pirmos dinastijos penktuoju valdovu. O “amžinos jaunystės gėlelė” – ne kas kita, kaip lotosas, kurio sėklos išlaiko daigumą tūkstantmečiais. Gilgamešui iš tikro buvo atvertos Ut-Napišti žinios. Dirbdamas su savo vidumi, jis sugebėjo pabuvoti savo žinių gilumoje. Gilgamešas labai daug ko pasiekė. Tačiau negalėjo praeiti Sargo-Gyvatės, tai yra, nugalėti savyje gyvulišką pradą. Todėl ir liko mirtingas.
Juk gyvenimas stato įvairiausius barjerus, kokius tik galima sau įsivaizduoti. Ir viskas tik dėl to, kad tave sulaikyti. Kuo žmogus tampa aukštesnis dvasiškai, tuo rimtesni būna barjerai jam. O kada jam giliai nusispjauti į juos, jie paprasčiausiai dingsta, kaip miražas, kaip iliuzija. Pagal faktą jų nėra. Kada žmogus papuola į savo gyvuliško prado spąstus, tai sako apie tai, jog jis materialus, kad jis konflikte pats su savimi ir pilnai nepriklauso dvasingumui. Kada žmogus pasiduoda, vadinasi jis dar nenusipelno palikti reinkarnacijų rato.
Radau dar graikišką mitą. Ten sakoma, kad dievas Dziausas padovanojo žmonėms nuostabią amžinos jaunystės priemonę. Bet vietoje to, jog patiems nešti tą vertingą dovaną, žmonės uždėjo ją asilui, kuris atidavė savo naštą gyvatei. Nuo to laiko žmonės neša sunkią senatvės naštą, o gyvatės mėgaujasi amžina jaunyste, su metais renkant žinias ir įgyjant išmintį.
Na pasakysime taip. Tai mito apie Gilgamešą graikiškas variantas.
Patys seniausi slavų gyvatukai-saugotojai, tyrėjo apvalią formą. Vienoje pusėje buvo vaizduojama septynių ar dvylikos galvų gyvatės ar drakonai, o kitoje – Saulė, kurios viduje buvo trikampis su akimi, kurį vėliau pakeitė angelu. Kas tai per ženklas?
Šambalos spaudas.
Ir nesistebėkite kad pas slavus. Tai tauta atžymėta dar anksčiau iki jos gimimo ir formavimosi. Tose tautose užslėptas didžiulis dvasinis potencialas, sugebantis pakeisti visą pasaulį. Todėl jie taip ir atžymėti, taip sakant, nuo pat pradžios Šambalos ženklu. Toks ženklas praktiškai yra kiekvienoje šventykloje. Ir po juo karūnavosi kai kurie rusų carai. Tai buvo laikoma didelę garbe. Paskaitykite istorijoje, net paskutinis caras Nikolajus antrasis karūnavosi po tokiu Šambalos ženklu.
Na kodėl gi pas mane vėl nesigauna su ta praktika “Lotoso žiedas”?
Tai natūralus procesas. Pas daugelį taip įvyksta. Pradžioje visi jaučia savotišką dvasinio susijaudinimo padidėjimą, galima sakyti dvasinį pakylėjimą, aiškų giluminės esmės supratimą. Daugeliui tai atrodo ant tiek paprasta, kad jie stebisi, kaip iki šiol negalėjo suprasti tai, kas yra pakankamai elementaru. Tai yra, žmogus tarsi dvasiškai prabunda. Bet praeina diena, kita...ir prasideda savotiškas dvasinis nuosmukis. Žmogus jau nebejaučia buvusio jaudulio. Tai jo jau nebeveikia. Jį pradeda atakuoti tik niekšingos ir nešvarios mintys. Pavyzdžiui tokios: kad visa kas dvasiška – niekai, kažkoks tik “durnynas”, “apgaulė”. Jis pradeda galvoti, jog tai buvo tik marazmas, kvailystė, kad paprasčiausiai eina iš proto, kliedi, kad pas jį prasidėjo vos ne šizofrenija, kadangi jis tampa ne toks kaip visi. Jam jau tingisi toliau melstis, medituoti, susikaupti dvasingam. Pas jį galvoje atsiranda tūkstančiai atsisakymo priežasčių: kad jis pavargo, kad jam nėra kada ir tt... Užgimsta kokio tai nepatogumo jausmas, kartais net spaudžiantis kaltės, gėdos jausmas, už buvusias dvasinio pakylėjimo akimirkas. Bet prieš ką kaltės jausmas? Prieš nuosavą Gyvulišką pradą? Arba ant žmogaus pradeda griūti kokios tai materialios problemos, kažkas atsitinka, staiga nutinka. Ir žmogus pasineria į tuos kasdienius būties rūpesčius. Bendrai tai, sistemos yra daroma viskas, kad tik atitraukti žmogaus dėmesį nuo dvasingumo. Ir pasiduodamas tokioms provokacijoms, žmogus paprasčiausiai taip ir pralaimi kovą Gyvuliškam pradui, visiškai užmirštant kas buvo prieš pora dienų su juo.
Protingas žmogus Tokiu atveju savyje išsirinks pats. Pasistengs suprasti, kodėl nėra tokio noro, tokio susijaudinimo, nėra buvusio malonumo, nuo dvasinių praktikų atlikimo. Ir jis žinoma supras tai, jog paprasčiausiai pas jį dar labiau aktyvavosi gyvuliškas pradas...O kvailas žmogus žinoma toliau eis savo materijai už pavadėlio. Bet po kiek tai laiko, kada Gyvuliško prado spaudimas sumažės, vėl atslūgs, jis vėl griebsis dvasingumo paieškos, vėl pradės skaityti atitinkamas knygas ir tt... Tokiam visą laiką reikia pavyzdžių prieš akis, kokių tai konkrečių įrodymų, dvasinių sugebėjimų demonstracijos ir tt. Visa tai jį stimuliuoja ir vėl suteikia didelį dvasinį blyksnį. Duotą procesą galima sulyginti su savotišku adrenalino išmetimu, kada žmogus labai susijaudina. Bet toliau, kada baigiasi tas adrenalino poveikis, sakysime taip, tų “hormonų” poveikis, pas žmogų vėl įvyksta jėgų kritimas, kurio metu vėl pasiduoda savo gyvuliškam pradui. Tam, kad to neįvyktų, reikia daug ką aiškiai žinoti, įsivaizduoti savo padėtį ir būti pasiruošusiam būsimoms griežtoms varžyboms, karui. Kada atsiranda toks materialus barjeras, paprasčiausiai tereikia parstumti jį į šalį, sakysime tai, atskirti “Kas Dievo – tas Dievui, Kas Kesoriaus – tas Kesoriui”... Likti visada dvasingumo pusėje ir tik dvigubai sustiprinti savo pastangas. Prasmė čia tokia, kad reikia mokėti teisingai išeiti iš gyvuliško prado sumodeliuotų situacijų, išsaugojant “lotos žiedelį” Meilės šilumoje. Nuo primetamo Gyvuliško negatyvo, kuris spaus iš visų pusių turite perjungti dėmesį į gėrį. Atitraukti savo dėmesį į vidinę meilę, į teigiamą emociją, o dar geriau jausmą. Tavyje turi būti tvirti įsitikinimai, kadangi tavo tikėjimas – tai ir tavo būsima realybė.
Ar sunku išlaikyti savyje vidinę meilę?
Taip tik atrodo kad sunku. Sunku tik todėl, kad aplinkui daug visokių pagundų, kadangi tavyje pradeda suktis įvairiausios mintys, į kurias tu ir išsklaidai savo dėmesį, savo jėgą, savo Allat. O iš esmės, viskas gana paprasta. Juk tau nesunku išgerti sakysime stiklinę vandens? Ne. Juk tai tavęs nenutrauks nuo tos minties, apie kurią tuo metu galvoji? Ne. Taip ir čia... Žmogus per gyvenimą bėga tarsi per mišką, knibždantį materialaus prado mintimis. Ir tokiame miške labai daug gaudyklių, spąstų, išstatytų tinklų, iškastų duobių. Todėl žmogus turi bėgti su atmerktomis ir aiškiai reginčiomis akimis. Turi išmokti išsisukti iš spąstų ir matyti tas kliūtis, suprasti, kad visa tai ne jo ir ne jam...
Taip, gyvuliškas kartais kabina žmogų gerokai...
Žinoma. Jis ir turi taip kabinti. Jo toks tikslas – paspausti tave po savimi, kitaip pats bus paspaustas tavo paties Asmenybės. Tai kaip ir karas, kuriame pagrindinis jūsų ginklas – tikėjimas, dėmesio jėga. Pasirinkusiam dvasinį kelią, paprasčiausiai reikia atmesti visas tuščias iliuzijas, kaip sakė šventieji “kaip miražą dykumoje”. Žmogui reikia išmokti suprasti, kad visas šis materialus pasaulis – tik akimirka, prieš amžinybę. Bet visa bėda ir yra būtent tame, jog tokio kelio pradžioje daugelis ir užkliūna už vieno ir to paties skersinio akmens: pilnai netiki, kad gyvenimas ten amžinas, o čia tik laikinas egzistavimas. Reikalingi tam jam kokie tai įrodymai. O kada jis juos gauna, tai dažniausiai būna jau per vėlu ką nors pakeisti. Bet jei žmoguje pakankamai dar turi jėgų dvasingam, tai jam nereikia kokių nors įrodymų. Jis ir taip viską jaučia, supranta.
O kokią jėgą jūs čia turite omenyje?
Sielos jėgą. Tai ir yra pačio Dievo dalelė žmoguje. Bet sakysime taip, ta dalelė kol kas pradžioje būna neaktyvuota. O aktyvavimo katalizatorius – mūsų nuoširdus pasirinkimas dvasingumo linkme. Šventaisiais tampama būtent čia Žemėje, o ne Danguje. Nugalėjęs savo gyvulišką, pasiekęs prašviesėjimo, žmogus jau niekada nemiršta, jis tik pats išeina pas Dievą.
Tačiau daugelis mėgsta tik žiūrėti į tokį kovos lauką iš toliau, tik svarstyti akie galimą mūšį, bet niekada taip ir nedalyvauja jame. Jūsų abejonės – tai ne tik šaukštas deguto, medaus statinėje, o žymiai daugiau. Tai jau ištisas ciano kalio samtis. Kadangi abejonės, ne tik gadina, bet ir visiškai užmuša viską, kas yra dar gero likę pas jus... Reikia įveikti savo tokias abejones, kol jos neužvėrė jums gyvuliško kilpą. Numeskite jas kuo toliau nuo savęs. Gyvenkite kitaip, geroviškai, su Dievu viduje. Nieko nedarykite blogo, net jei gėris ir nenaudingas jums. Iš esmės, į visas tokias problemas giliai nusispjauti tikrai dvasingam žmogui. Kadangi tai tik miražas ir iliuzijos, kurios anksčiau ar vėliau išsisklaidys.
Na kaip taip į viską nusispjauti? O kaip tada gyventi pasaulyje? Juk problemas kažkaip reikia spręsti? Nesėdėti gi rankų susidėjus, tuo labiau, jei jos liečia ne tik tave, bet ir tavo artimuosius.
Jūs ne taip supratote. Žinoma, kad spręsti savo būties problemas reikia, bet nepaversti tai į egzistavimo visą prasmę. Ir svarbiausia, kas be nutiktų, kaip jus nemėtytų gyvenimas, nuo problemos prie problemos, visada svarbu išlikti tikru Žmogumi. Kadangi bet koks gyvenime sunkumas – pirmiausia, ne kas kita, o tavo gyvuliškos dalies “niekšingumo” laipsnio patikrinimas. Todėl dvasingai stabiliam žmogui, giliai nusispjauti į tai, kad periodiškai pas jį atsiranda vienokie ar kitokie sunkumai. Jis su jais susidoroja, bet mintyse neleidžia, kad jos pavergtų. O kvailas žmogus pasiduoda tai gyvuliško prado provokacijai ir leidžia save vesti, kaip asiliuką, su pakabinta morka virš nosies, net nepastebint, kad taip artėja prie bedugnės krašto. Taip kad, iš esmės, bet kokia išorinė problema, kurią jūs rimtai priimate, yra tik jūsų vidinė problema, asmeninis vidinis konfliktas, tarp tavęs ir tavo gyvuliško. Viskas jumyse gerbiamieji.
Bet aš gi vis tik bandau kaip tais eiti dvasiniu keliu?
Būtent, tik bandote, bet iš tikro taip niekur ir neinate. Dvasinis kelias – tai jums ne koks nors linksmas pramogų ir pasivaikščiojimų parkas, ar bažnyčia kur galima ateiti kada panorėjęs. Jeigu jau kartą atsistojai į dvasinį kelią, reikia eiti iki pat viršūnės, o ne tik įsivaizduoti eiseną – du žingsnius į priekį ir tris atgal.
Kai kuriems žmonėms kartais suteikiama galimybė prašyti. Bet kažkodėl jie pasirenka tokius dūlančių akimirkų laikinus norus, atmetant amžinybę.
Žmonės dažniausiai tik vaidina išoriškai tikėjimą Dievu, bet iš tikro netiki, negyveno tuo. Daugelis iš jų ant savęs užsideda įvairią atributiką, spalvingus rūbus, bet, iš esmės, visa tai tik aktorystė, vaidyba aplinkiniams dėl puikybės. Juk tikras tikėjimas į Dievą – tai vidinė žmogaus švara. Iš tikro, dvasingas žmogus niekada neužsiiminės kokiais tai viešais pasirodymais, demonstravimais, kadangi jo tikra vidinė brangenybė - tai paslaptis, žinoma tik jam ir Dievui. Tikrai Einantis savo dvasiniu keliu Žmogus niekada nebandys išsiskirti minioje kaip koks juokdarys, nemojuos vėliava, atsieit pažiūrėkite, koks aš tikintis. Niekada to nedarys. Maksimaliai ką jis sau gali leisti, tai parodyti kryptį, pasidalinti patirtimi su savo pakeleiviais, bet nė kiek ne daugiau. Kadangi žmonės, kurie eina pas Dievą, iš tikro tiki, o nesigiria savo tikėjimu, tik vaidinant tą rolę... To jiems paprasčiausiai jau nebereikia, nes jie puikiai supranta kas tai yra šis pasaulis ir koks klastingas jo apjungiantis protas, sistema.
Yra individualus protas, yra kolektyvinis protas ir yra apjungiantis gyvuliškas žmonijos protas, kuris tiesa pasakius, yra valdomas...
Kaip taip? Kaip skruzdės skruzdėlyne, kaip bizonų kaimenė, migracijos metu?
Panašiai taip. Gyvulys – jis ir yra tik gyvulys. Tas apjungiantis žmonijos protas egzistuoja pagal savo atitinkamas taisykles. Jame yra savo vidinė ir išorinė kokia tai hierarchija. Ir iš esmės, žmonės gyvena to gyvuliško proto sumanioje organizacijoje, kuris pajungia juos savo sistemai, primeta savo taisykles ir žaidimus, egzistavimo sąlygas. Ir iš principo, kada žmogus eina dvasiniu keliu, kada gyvena su Dievu savo viduje, tai šito jis niekada neafišuoja, suprantant, kad tuo tik dar daugiau iššauks agresiją, iš gyvuliško proto pusės. Ir tai yra natūrali jo reakcija. Nes gyvuliškas protas – nesutaikomas dvasingumo ir viso kas dvasinga priešas. Todėl paprastai, aukšto dvasingumo žmonės, kaip pavyzdžiui Bodhisatvos, įsikūniję kūne, papuolant į tokią gyvuliškos būties visuomenės sistemą, išoriniame pasaulyje stengiasi vaidinti paprastą žmogų, niekuo save neišduodant, prie to paties, savo viduje išliekant dvasine Būtybe, iš tikro esančia Dieve ir su Dievu.
Tikėjimas žinoma yra didi jėga...ir geras palydovas. Dar Jėzus yra pasakęs, kad pagal tikėjimą jūsų, jums bus duota...
O kas liečia Agapitą, tai jis niekada nebuvo Antonijaus mokinys, o atvirkščiai ir čia amžius,nes Agapitas buvo jaunas, o Antonijus senas, nevaidina absoliučiai jokio vaidmens. Būtent Agapito dėka Antonijus buvo pašvęstas į Lotoso šventyklos saugotojus, kaip tik tos šventyklos, kuri išsidėsčiusi Kijevo teritorijoje, kuri egzistuoja ir dabar...O Agapitas, kaip tikriausiai atsimenate, atlikęs savo misiją Rytuose (užrašant Graalio formulę Jeruzalėje), atėjo pas Antonijų į uolas, Dnepro pakrantėje, kur ir pragyveno visą savo skirtą žemišką laiką kūne. Ir kad čia (Kijevo-Pečioros-Lavroje) dabar dar vyksta įvairūs fiziniai ir ne tik išgijimai, turi įtakos esantys čia būtent Agapitdo palaikai, tie palaikai kūno, kuriame kažkada tai buvo įsikūnijusi pati Šventoji Dvasia. Todėl ir nenuostabu, kad ir kiti, pragulėję šalia jo palaikai tapo taip pat gydoviškais. Ir bet kam čia, šioje vietoje besikreipiančias į Dievą su švariu tikėjimu, nesvarbu kuriai religijai priklausytų, bus visada atlyginta... Tik gaila to, jog iki šiol daugelis žmonių ten prašo ne Sielos išgelbėjimo, o tik laikinai egzistuojančių kūnų išgyjimo. Juk Šventos Dvasios galioje yra galimybė išlaisvinti bet kurią Sielą. O kas tas kūnas, dėl kurio žmonės taip rūpinasi? Tik rūbas, kurį galima pasikeisti, tik vežimas, kad atvažiuoti iki galutinio tikslo ir ne daugiau...
O iš kur tais laikais čia atsirado ta Lotoso šventykla?
Ta šventykla čia buvo ir žymiai anksčiau, dar iki tol, kol susiformavo Kijevas. Ji yra ir dabar. Tai buvo sukurta dar tuose tolimuose Alt-Landos civilizacijos laikais.
Turbūt turite omenyje Atlantidos laikais?
Taip, būtent tada. Tais laikais, kai Rigdeno Džappo (Šambalos Valdovo) “rezidencija” buvo išsidėsčiusi ten, kur šiandiena tyvuliuoja juodoji jūra, yra jos centras. Tais laikais jūros dar iš vis toje vietoje nebuvo. Ten buvo tik nedidelis labai gražus ežeras, su nuostabiais savo krantais...Taip ir būtent tais tolimais laikais tose vietose (Kijevo miesto vietoje) ir buvo pastatyta Lotoso šventykla, su pačiu Čintomanijos fragmentu,. Tai tapo jėgos šaltiniu ir būsimo visos žmonijos dvasinio atgimimo vieta. Iš čia ir kyla toks tos vietos patrauklumas tikrai dvasingiems žmonėms ir šiandiena, nepriklausomai nuo religijos rūšies.
Bet jei ta šventykla yra dar ir šiandiena, vadinasi yra ir jos kokie tai saugotojai, sargai?
Na jai yra ką ten saugoti, vadinasi yra ir apsauga. Nors iš tikro, pagal faktą, šventykla ir taip yra neprieinama paprastam žmogui, gyvenančiam tik sąmone, taip pat, kaip ir pati Šambala. Juk kokia nors išorinė išvaizda reikalinga tik jūsų protui, kad įrodyti kitiems ir sau pačiam tai, kam įrodymų iš tikro ir nereikia. Geriau ką galite padaryti, tai užmerkite akis ir pasitikėkite tik savo intuicija. Ji jums šioje vietoje pasakys žymiai daugiau, nei skaitote ir matote. Pasakys kur yra falsifikacija, kur nupiešta žmogaus proto, o kur yra tikras šventas žinių šaltinis. Jei žmogus visu vidumi, savo dvasia siekia tik Dievo, tai jį sunku kaip nors apgauti, kadangi tada jis vidiniai jaučia žymiai daugiau, nei mato jo fizinės akys...
Bažnytininkai dažniausia irgi yra tokie pat paprasti žmonės, kaip ir jūs, su tokiomis pat žemiškomis asmenybės problemomis gyvenime. Jie paprasčiausiai tik mokosi gerai atlikti savo darbą kaip ir jūs visi. O būna žinoma ir visiškai kitokie, tikrai tikintys, ne tik tarnaujantys bažnyčiai. Kurie nuoširdžiai eina keliu pas Dievą ir skirtumas tarp tų dviejų grupių – didžiulis, nors jie visi ir nešioja vienodus apdarus, priklauso tai pačiai religijai.
Mano Būtybė čia ne pamokslams, o dėl pusiausvyros, kuri Dievo duota ir ji šiandiena žemėje jau pažeista.. Jei atversiu aš esmę savo Tikrą, tai daugeliui mirčiai tai prilygtų. Kadangi nusidėjėliai tokios šviesos ryškio neatlaikys, nes kaip ir tamsa neperneša ryškios saulės. Pamatyti ją gali tik dvasingi, dvasia ir mintimis švarūs... Žmonėms jau reikalingi ne kalbėjimai apie išsigelbėjimą, o tikri veiksmai. Šiandiena nebus kam teisintis nežinojime ir jau niekas nepasakys:“ O Viešpatie, aš ieškojau ir nieko neradau”. Po visą žemę dega tokie uždegti Tiesos žiburėliai šiandiena. Kas norės tas tikrai juos suras...Ir kiekvienam žmogui Dievas suteikia šansą gyvenime tai sužinoti.
Duosiu aš jums maldą, sielą gelbstinčią, pripildytą Dievo jėgos. Bet atsiminkite viena, kad malda ši, kaip ir Viešpaties Pirštas Griežtas. Kas ją žinojo, bet atsitraukė nuo jos, tokiems ji bus kaip akmuo, ant skęstančio kaklo. O tie, kurie ją vykdys darbuose savo teisinguose, su švaria sąžine, dar šiame gyvenime gaus atleidimą. Ir žodžiai tos maldos paprasti: “Tėve mano Tikrasis, į Tave Vienintelį Tikiu, Ir maldauju Tavęs Viešpatie tik vieno, tik savo sielos išgelbėjimo. Tebūnie tavo šventa valia”… |
