Kiekvienas žmogus yra – informacijos, emocijų, įspūdžių, kokių tai žinių, idėjų nešėjas. Priimat informaciją, pas jį atsiranda noras kam nors ją perduoti. Bet iš esmė, būtent paskutinioji užduotis yra problematiška, dėl tam reikiamo klausytojo nebuvimo. Kodėl? Todėl, kad daugelis žmonių užsiėmę tik nuosavų klausytojų paieška, nekreipiant dėmesio į svetimas neaiškias mintis ir idėjas. Jiems svarbiau išpasakoti viską savo, nei išklausyti kitą. Iš čia kyla toks paradoksas, kad individo “kančios” tame – jog niekas nenori jo išklausyti. Savo ruoštu tai ir gimdo tikrų draugų deficitą. Juk ne veltui yra sakoma: “Geriausiu draugu yra tas žmogus, kuris jus išklausė nepertraukdamas.”
Nežiūrint į visą slaptumą ir kasdieninę pilkybę, Mintis – tai labai galinga jėga, žmogiško progreso, arba regreso pagrindinis ginklas, be to, kaip vidinio, taip ir išorinio. Nieko nuostabaus tokioje dualybėje nėra. Jėga – ji ir yra tik jėga. O štai kas ją valdys – tai jau ir yra klausimas iš klausimų. Nors didžiąja dalimi, žmonių galvose tai vaikšto iš vis nekontroliuojamai. Todėl, pakanka tik žmogui pasiduoti išorinei kokiai nors provokacijai ir į sąmonę įsileisti negatyvų atspalvį, kai akimirksniu tai priimama kaip asmeninis įsakymas, daugelį kart sustiprinant tą negatyvų blyksnį savo dėmesio jėga. Štai jums ir nedelsiant gautas rezultatas: išaugusi tūkstantį kartų negatyvi mintis nustebina ne tik aplinkinius žmones, materializuojantis per ištartus žodžius, bet pirmiausia nustebina ir savo nešėją, kūrėją, taip tik deginant jį dar daugiau iš vidaus.
Ir kaip nebūtų keista, įvairūs Likimo netikėtumai ir gimsta būtent iš tokių vidinių žmogaus peripetijų. Štai jums gyvenimiškų bėdų, sulaužytų likimų tikrasis šaltinis. Nesuspėsi nei mirktelėti, kai būsi išmestas iš “ gyvenimo Fortūnos” balno: ne tu pats valdysi savo Likimą, o jis tave vilks už virvės per gyvenimo aštrias viršūnes ir duobes. Na ką gi čia ir be pridursi, kaip sakoma... laisvam - laisvė. Neigiama ir gimdo tik neigiamą, negatyvą. Teigiamas formuoja tik teigiamą, pozityvą. Matyt taip Dievas ir suplanavo, jog kiekvienas yra laisvas pasirinkti sau tokį kelią, kuris prasideda nuosavose apmąstymuose, pasirinkti tą takelį, kuris nuklotas viliojančiomis materialiomis mintimis, nei dvasingumu.
Pati paradoksaliausia žmogaus būsena yra meditacinė. Kas atrodytų visiškai nedera paprastame gyvenime, meditacijoje puikiai susiderina, tai yra: vyrauja ramybė, gilus atsipalaidavimas ir tuo pačiu - dėmesio koncentracija, ateinančios informacijos imlumo žybsnis, sugebėjimas iš karto sureaguoti į bet kokį signalą. Paprastoje žmogaus sąmonės būsenoje iš esmės dominuoja arba kairys, arba dešinys pusrutulis, tai yra, arba jis masto logiškai, arba intuityviai, vaizdiniais. Bet kokiu atveju individas priima tokią informaciją pasirinktinai, išskiriant tai savo dėmesiu iš bendros prieinamos visumos, kaip savo “mėgstamą” dalį. Meditacijos būsenoje, žmogus jau atsikrato panašaus automatizmo. Tokioje individualioje sąmonės būsenoje yra abiejų smegenų pusrutulių vienodas aktyvumas. Tokiu būdu, medituojantis gauna pilną suvokimo paveikslą, jau ne dalinį. Tiesa, toks suvokimas yra būdingas ir vaikams. Bet su jų amžiumi, tokia dovana dažniausiai yra prarandama ir ne be suaugusių pagalbos.
Toks pilnas informacijos suvokimo paveikslas meditacijose – tik vienas iš pirmų laiptelių, vedančių prie tikrų meditavimo meno viršūnių, kur žmogus pažįsta turtingą vidinį pasaulį, pasąmonės ir mįslingosios sielos neišsemiamas galimybės. Tas efektyvus savęs pažinimo būdas šaknimis eina iš Senovės Rytų – savotiško žmogiškos civilizacijos lopšio. Tie, kas pasiekdavo panašių aukštumų, kaip liudija sakmės ir įvairūs mitai, matė pasaulį jau visiškai kitokios realybės ribose, pažįstant tą didžią– amžinos Sielos ir mirtingo Kūno susiderinimo paslaptį.
Savotiškai paslaptingas ir naivus žmogiškų norų pasaulis. Kiekvienas siekia jame tik savo asmeninių ypatingų aukštumų. Vargšams visada trūksta turtų, turtingiems visada trūksta – laimės, o laimingiems visada trūksta – ramybės. Ir kas įdomiausia, jog toks daugkartinių norų sūkurys pastoviai sukasi nematomose žmogiškos visuomenės sferose. Žmonės pastoviai yra ko nors paieškos būsenoje. Dėl pilnos laimės visiems visada kažko tai nepakanka. Ir būtent tas vidinis žmogaus nepasitenkinimas priverčia vėl ir vėl visa galva pasinerti į naujus gyvenimo išbandymus.
Kas glūdi žmogaus fenomenalių sugebėjimų pagrinde?
Tikėjimo jėga. Jau gilioje senovėje, siekiantys savęs tobulinimo žmonės žinojo, kad toks sąmonės savistovus nustatymas, absoliutus tikėjimas numatyto tikslo įvykdymu, vidinė savidisciplina, mūsų organizme įjungia ypatingą biochemijos klavišą, jungiklį.
O kas tada vyksta žmogaus organizme?
Pasireiškia įvairūs veiksmai – ir spontaniniai ir valingi, įdirbti specialių dvasinių technikų pagalba. Pavyzdžiui, spontaninius atvejus mes galime stebėti būtent tada, kai žmogus papuola į kokias nors stresines situacijas, esant ekstremaliose sąlygose. Pas daugelį žmonių žymiai išauga emocinis susijaudinimas, kada tikėjimo jėga užima poziciją “išgyventi bet kokia kaina ir laimėti”. Toks įsakymas smegenyse persiformuoja į atitinkamą komandą visai centrinei nervų sistemai, kuri, savo ruoštu, siunčia komandas nerviniais impulsais į visą organizmą. Tai atveda prie padidinto nor-adrenalino ir adrenalino išmetimo į kraują. Tie hormonai aktyviai mobilizuoja organizmo energetinius resursus, dalyvauja jo pagrindinio “motoro” – širdies, o taip pat kvėpavimo sistemos reguliavimo procese...
O ką tai reiškia “energetinių resursų mobilizacija hormonais”?
Na pavyzdžiui, aktyvus adrenalino poveikis atveda prie raumenų glikogeninių rezervų, kaip energijos šaltinio, padidinti jų veiklai, o taip pat užtikrina gliukozės patekimą į kraują iš kepenų. O gliukozė, kaip žinote, yra viena iš angliavandenių rūšių, kurią energetiniam metabolizmui naudoja būtent įvairūs griaučių, skeleto raumenys, paprasčiau sakant, naudojama cheminėms reakcijoms, ko pasekoje, organizmo gyvybinei veiklai išsiskiriama papildoma energija.
Dėl skeletinių raumenų paaiškinsiu. Jei paprastose sąlygose atskiros tokios raumenų grupės savo audinius įjungia į darbą tik lėtai paeiliui, tai stresinėje situacijose, teigiamai nusiteikus sąmonei, visi jie gali įsijungti vienu metu. Netgi blokuojasi raumenų veiklą stabdantys, esant nuovargiui, procesai. Bet aš dar kartą pasikartosiu, visa tai suveikia, tik esant jūsų teigiamam nusiteikimui, absoliučiai tikint tuo, kad jūs, be jokios abejonės išgyvensite. Egzistuoja daugybė pavyzdžių, kaip karo metu taip ir taikiame gyvenime, kada žmonės, patekę į stresines situacijas, išgyvendavo būtent dėl savo tikėjimo jėgos ir užsispyrimo, tik dėka teigiamų savo minčių vyravimo.
O jei į savo sąmonę tuo metu įleisite negatyvias mintis ir leisite joms užvaldyti tikėjimo jėga, tai ekstremalioje situacijoje nervinis-psichinis susijaudinimas atves prie panikos, su visomis iš to išeinančiomis liūdnokomis pasekmėmis. Esant negatyviam tikėjimo jėgos dominavimui, jūsų psichika tik padidins neramumo lygį ir duos organizmui atitinkamas komandas. To pasekoje, pas žmogų staigiai sumažės sugebėjimas blaiviai įvertinti aplinkybes, situaciją. Susiaurės dėmesio fokusas, kuris atitinkamai, neleis objektyviai reaguoti į visus dirgiklius. Suirs koordinacija ir judesių tikslumas. Atsiras refleksinė įtampa ištisose raumenų grupėse. Ir pirmiausia, darbinėse antagonistinėse raumenų grupėse. O tai reiškia, kad organizmas privalės išnaudoti papildomas pastangas ir atitinkamai, papildomas energetines atsargas, kad įveikti tų raumenų-antagonistų pasipriešinimą. Tai stumia prie greito atsarginės energijos išeikvojimo, kas veda prie fizinio išsekimo ir žinoma, persisotinimo neišnaudota gliukoze, kas gali sukelti sudėtingumų su sveikata, privesti net iki diabetinės krizės.
Taip kad organizmas gali arba padėti jums, arba jus ir užmušti. Viskas priklauso nuo to, į kokią mintį-įsakymą jūs įdėsite savo tikėjimo ir dėmesio jėgą – teigiamą ar neigiamą. Juk mūsų sąmonė – tai tik viena dešimtoji mūsų dalis, o devynios dešimtosios – tai pasąmonė, kuri, tarp visų savo funkcijų, reguliuoja ir autonominį organizmo darbą. Ar gerą, ar blogą, suteikiate mintį, pasąmonė neskiria ir neskirsto. Ji tai supranta kaip atiduotą jūsų konkretų įsakymą-mintį. Pasąmonė - kaip kompiuteris: kokią informaciją į ją įdėsite, tai tą jis jums ir išduos. Taip kad, nuo jūsų minčių-įsakymų priklauso ne tik jūsų vidinio pasaulio formavimas, bet ir saugumas nuo išorinių grėsmių. Todėl labai yra svarbu, pirmiausia, išmokti kontroliuoti tuos kasdieninių minčių srautus, kad po to neatsidurti netikėtai kvailose situacijose.
O jeigu pavyzdžiui atsidūrei šaltame vandenyje, po laivo paskendimo? Kaip tada išsigelbėti vien tik mintimi, juk kūnas sušals per kelias minutes ir jokios mintys, nei tikėjimas tada greičiausiai nepadės?
Istorijai šiandiena yra žinoma daugelis tokių atvejų, kai žmonės šaltame vandenyje ant paviršiaus prasilaikė nuo trijų iki penkių valandų, be jokios žalos savo organizmui. Nors iš tikro, mokslo “šviesuliai” tvirtina, jog esant aštuonių laipsnių vandens temperatūrai, žmogus gali išgyventi tokiame vandenyje geriausiu atveju dešimt-dvylika minučių. Tačiau faktai ir yra faktais. Ir panašus fenomenas susijęs išskirtinai tik su sąmonės nusistatymu, o ne fizine būsena.
Nereikia bijoti. Nusistatykite savo sąmonę į teigiamą bangą ir nieko blogo su jumis tada tikrai nenutiks. Užmuškite tą savo baimę nuo velnio, darykite tai tikromis žiniomis, geru fiziniu pasiruošimu. Yra žinoma šiandiena daugybė atvejų, kada savo pasiaukojimo, drąsos, savęs valdymo dėka, žmonės įvykdydavo atrodytų visiškai neįtikėtinus fizinius žygdarbius. Patys įsitikinsite ir nustebsite tais atsiradusiais sugebėjimais, kuriuos turi ryžtingas ir dvasingas žmogus. O ryžtą reikia grūdinti savo tikėjimu.
Kas įvyksta organizme, kai fenomenaliems savo sugebėjimams žmogus vadovauja sąmoningai?
Suveikia tas pats vidinis žmogaus mechanizmas, kaip ir esant stresinėse situacijose. Tik duotuoju atveju žmogus tarsi dirbtinai sudaro tokią situaciją, įjungiant savo ryžto ir tikėjimo jėgą, suteikiant kūnui fizinius išbandymus. Tai savotiška proto ir kūno treniruotė. Jei taip treniruotas žmogus iš tikro kada nors papuls į stresinę, ekstremalią situaciją, jis tada nepasimes ir nebus paralyžiuotas baimės. Kodėl? Todėl, kad momentaliai persijungs savo sąmonę į jau atidirbtą, ištreniruotą tokiam atvejui bangą ir imsis visų būtinų adekvačių priemonių, kad įveikti iškilusį pavojų.
O kaip konkrečiai galima taip paruošti savo kūną?
Na egzistuoja labai daug įvairių būdų, kaip jau ir sakiau, valios, ir specialių dvasinių praktikų pagalba. Pats elementariausias pavyzdys, kai sąmonės barjerą žmogus įveikia grynai psichologiškai. Tai demonstruoja dabar daugelis: ėjimas basomis pėdomis per karštas žarijas, daužto stiklo šukes, gulėjimas ant stiklų, prismaigstytų vinių ir tt... Arba įvairiose vietose praduria odą, prie to paties, visiškai neiššaukiant net skausmo požymių. Tai yra, prie tokio veiksmo neįvyksta jokių pulso, kraujo spaudimo pakitimų, nėra net vyzdžių reflektorinio susiaurėjimo, kas ir yra kad ir slepiamo skausmo tikras požymis.
O kaip jie vaikšto per žarijas ir neapsidegina?
Jie iš vis negalvoja apie tai, kad gali apsideginti. Tie žmonės vidiniai susiima ant tiek stipriai, susikoncentruoja į teigiamus stimulus ir ramiai sau eina kaip niekur nieko. Jie pilnai pasitiki savimi. Be to, toks tikėjimas dar yra sustiprintas ir atitinkamu fizikos mokslo žinojimu. Taip nutinka todėl, kad pelenai esantys žarijų paviršiuje, turi žemą temperatūros pralaidumą. Antra, dar nuo XVIII amžiaus medicinoje buvo žinomas taip vadinamas – atšalimo efektas. Pagal tą teoriją, kas liečia duotą atvejį, prakaitas esantis pėdose, apsaugo einantį per žarijas nuo nudegimo. Bet fizika ir lieka tik fizika, o visas fenomenalumas tame, kad per žarijas sugeba praeiti be pasekmių tik tie, kurie perlaužia save patį ir teisingai nusistato darbui savo sąmonę.
O kaip guli ant lentos, su prismaigstytais vinimis?
Vėl ta pati paprasta fizika. Viskas labai paprasta: kuo daugiau vinių, tuo mažiau kūno svorio tenka vienam aštriam paviršiui. O kuo mažesnis svoris, tuo ir mažiau šansų pažeisti odą. Tiesa, tokia lova su vinimis buvo išrasta dar senovės Indijoje ir naudojama ne tik žmogiškų sugebėjimų demonstravimui, bet ir kaip savotiškų akupunktūros gydomųjų seansų kokybėje. Ir vėl gi, svarbiausia šiame fenomene – atitinkamas sąmonės nusistatymas.
Bet visa tai tik smulkmenos, palyginus su tuo, ką iš tikro gali sukurti žmogus, savo dvasinio tikėjimo jėga, besiremiant įvairiomis psichologinėmis ir dvasinėmis technikomis, praktikomis. Per visą mūsų civilizacijos egzistavimo periodą yra sukaupta nemaža žmonijos patirtis toje srityje. Toks ypatingas sąmonės nustatymas buvo aborigenų ritualų pagrindu. Tikintys savo protėvių dvasių parama, arba sulygina save su galingomis stichijomis, gyvūnais. Tai turi vietos skirtingų tikėjimų religiniuose ritualuose ir Indijos fakyrų paruošimo sistemoje, gilesnėje jogų vidinėje būsenoje. Ir pagaliau, pas kovinių menų meistrus tai irgi taikoma. Kodėl tokios psichologinės technikos ir dvasinės praktikos egzistuoja tokioje variantų įvairovėje? Iš principo, tai niekada nebuvo slepiama nuo žmonių, siekiančių pažinti save. Nežiūrint į visą jų efektyvumą, fenomenalių sugebėjimų pasireiškimui, viso labo jos yra tik instrumentai, kad žmogus galėtų įvesti tvarką savo viduje, kontroliuojant negatyvias mintis. O vidinės tikėjimo jėgos ir Meilės prikaupimas ir yra viena iš svarbiausių užduočių šiame gyvenime kiekvieno žmogaus. Kada žmogus rimtai užsiima savimi, kada iškuopia visas “šiukšles” iš galvos ir pastato nuostabią šventyklą sielai, tai tada jis ne tik pamato pasaulį per Meilės prizmę, visiškai naujoje interpretacijoje, bet gali pagal savo norus net pakeisti jį į geresnę pusę. Štai tada prieš jį ir atsivers tikri fenomenalūs dvasiniai sugebėjimai, kurie net nesulyginami su visais tais aukščiau paminėtais darbo su pasąmone fokusais. Taip kad pirmiausia įveskite tvarką savo mintyse ir jūs būsite priblokšti tuo, ant kiek viskas pasikeis aplinkui.
Atsitiktinumų niekada ir niekur nebūna. Atsitiktinumas, arba taip vadinamas atvejis – tai tik nekontroliuojamų minčių visada dėsningos atitinkamos pasekmės.
Kai žmonės ateina išpažinties, tai susidaro toks įspūdis, kad jie nuo pat ryto iki nakties galvoja vien tik apie blogį. Kiekvienas žinoma savaip. Jie tarsi akli kačiukai, pastoviai inkščia ir visiškai nemato supančio juos grožio. Gėrį supranta tik kaip kažką tai, kas yra jiems priklausoma. O blogį – kaip neapsprendžiamą lemtį. Ir tuo labiau, kad tą blogį į save momentaliai sugeria, tarsi jų sąmonė nuderinta darbui tik neigiamoje bangoje. O pačiame to negatyvo pike, eina į bažnyčią išpažinties.
Tai ir natūralu. Kiekvieno žmogaus kūne yra Siela, neskaitant labai retų išimčių. O neigiamo blyksnio metu, Siela net dar daugiau aktyvuojasi, priešpriešai Gyvuliškam pradui...Kas ir stumia žmones bent jau į bažnyčias, nes jie dažniausia daugiau nieko nežino apie tikras dvasines žinias ir instrumentus.
Kiek kartų susiduriu su pasireiškiančiu sadizmu, bet niekaip nesuprantu, kokios vis tik jo ištakos pačiame žmoguje?
Tokio sadistinio individo pirmapradės ištakos žinoma yra tėvuose, jo giminėje. Toks jau gamtos dėsnis: už tėvų nuodėmes dažniausiai susimoka jų vaikai ar vaikaičiai. Pavyzdžiui, paimkime tuos žmones, kurie turtus susikrauna nešvariu, nesąžiningu būdu. Dažniausiai jų vaikų gyvenimas susiklosto ne pačiu geriausiu būdu, tai jie staiga žūsta auto įvykiuose, po nelaimingo atsitikimo, tai pas juos yra aptinkamos nepagydomos ligos, išsigimimai ir tt. Tai yra, gamta žmogų savotiškai muša per jam pačią skaudžiausią vietą – vaikus. Ir jeigu anksčiau tokios nuodėmės išplaukdavo tik trečioje, ketvirtoje giminės kartoje, tai dabar vis daugiau ir daugiau laikui susispaudžiant, tokią gamtos nuobaudą galima pamatyti giminėje jau sekančioje kartoje... Tai, kas gimsta pas tokius žmones, yra vis daugiau ir daugiau degraduoto, perduodant toliau tą degradavimą iš kartos į kartą, per savo chromosomas. Tokiose šeimose Meilės supratimo su laiku visiškai nebelieka, tą jausmą paverčia arba į nuogą gyvulišką aistrą, arba į šaltą abuojumą ir įvairius lytinius iškrypimus. Aukščiausių energijų performavimo dėsnis, išreikštas žmonėms paprastoje žodinėje išraiškoje, sako: “Kas Meilėje, tas Dieve ir Dievas jame, nes Dievas ir yra Meilė”. Kuo giminė giliau užsikapsto savo nuodėmėse, negatyvume, tuo jiems daugiau tampa nepajudinama apsijungimo su Dievu formulė ir tai tik dar daugiau erzina sekančias tokių žmonijos išsigimėlių kartas. Paprasčiau sakant, pas tuos jau susiformavusius nežmogius...Tai tarsi tokios išmirštančios giminės savotiška agonija. Ir kas įdomiausia, kad tą pragarišką blogio mašiną, kuri naikina giminę, praktiškai neįmanoma sustabdyti. Kai tik tokioje giminėje prisirenka atitinkamas sunkių nuodėmių kiekis, visada suveikia savilikvidavimo mechanizmas. Tai irgi atitinkamas gamtos dėsnis, liečiantis blogio laipsnį, tiesa, tai gali būti pagimdoma ne tik konkrečiais fiziniais veiksmais, bet ir atitinkamomis mintimis. Niekas niekur ir niekada nedingsta, neištrinama, o tik iš vienos energijos formos persiformuoja į kitą...Tai štai, kada pasileidžia tas savilikvidavimo mechanizmas, pas juos suveikia toks normaliam žmogui nesuvokiamas, iškreiptas “santuokinis instinktas” – jie stengiasi sudaryti santuoką su tokiu pat, į save panašiu individu, su tokiais pat degeneratais-išsigimėliais kaip ir jie patys.
Taip, čia gaunasi, kad kiek tu vilko ne maitink, jis vis tiek į mišką žiūri...
Visiškai teisingai. Manoma, kad palikuonims yra perduodamos visos tos “velniškos savybės”. Kartais tokie vaikai būna su fiziniais trūkumais, pavyzdžiui dviem tarpusavyje suaugusiais pirštais ir kitokiais fiziniais defektais. Juk ir yra sakoma žmonių: “Dievas visada nelabąjį žymi..” Pas tokius žmones pradeda formuotis nenatūrali meilė mirčiai. Tai yra, kada žmogus visą gyvenimą gyvena meile svetimai baimei ir svetimai mirčiai. Šitai jiems tampa kaip narkotikai narkomanams. Bet tuo pat metu duotasis kompleksas pagimdo ir kamuojančią baimę prieš savo paties mirtį, kuri ir lydi tokį žmogų visą jo gyvenimą.
Busimų sadistų tėvai, kaip taisyklė, dažniausiai nusižudo patys, kas taip pat yra pūvančios giminės akivaizdus požymis. Po tokių įvykių giminėje, žmogus pilnai užsidaro savyje. Ir dažnai tokie žmonės renkasi atitinkamas profesijas, artimas kraujui ir valdžiai fiziniams kūnams.
Kaip sakoma, gyvatė kad ir keičia savo odą, bet pati nuo to nesikeičia?
Visiškai teisingai. Nesvarbu kokia profesiją jis užsiimtų, tikslai ir kėslai išlieka tie patys.
O kaip gi tada su Siela? Jos ką nėra, ar kaip ten, pas tokius tipus?
Kodėl nėra? Visiškai ne. Žinoma, istorijoje būna išimtinių atvejų, kada kūnas gyvena ir be sielos, bet jie tik vienetiniai. Pas tokius žmones siela žinoma yra, bet priėjimas prie jos yra aklinai uždarytas totalitarine Gyvuliško prado valdžia, dominuojančia žmogaus galvoje. Bet čia jau kitas klausimas. Net ne sielos buvime tokiame žmoguje aplamai, o žymiai giliau. Kodėl būtent tos Sielos, o ne kitos, už kokius nuopelnus atsidūrė tokiame degraduojančios giminės kūne...
Taigi, kada pas tokius žmones prasimuša lytinis instinktas, atitinkamai, su tuo susijusios psichozės pasireiškia vis dažniau ir dažniau. Kaip šiandiena sako mokslininkai – hormonai duoda į galvą vis stipriau ir stipriau. Tuo pačiu metu, pas tokius žmones sustiprėja sadizmo kompleksas. Jie pradeda jausti tikrą malonumą nuo iškreipto seksualinio pasitenkinimo, nes svetimo kraujo matymas tik dar daugiau jį patenkina. Tačiau tokie žmonės, savo giminės priešmirtinėje agonijoje, dažniausia būna patys nevaisingi. Pati gamta taip pasirūpina. Tada jie dar labiau pradeda nekęsti visko ir visur. Tačiau tokie žmonės dažniausiai ir žūsta nuo nuosavos baimės. Jie ją laiko savo galvose ir tai bando įteigti kitiems. Todėl jų baimės galų gale ir materializuojasi jiems patiems. Nė vienas iš tokių nemiršta savo mirtimi…
Bet juk gyvenime ir be nuosavų minčių pilna baimių?
Ne. Gyvenimas, kaip jį sau įsivaizduoja žmonės, iš tikro – miražas, iliuzija. Kaip ir visos žmonių baimės – tik konkrečių individų mintys. Ir tokie individai jomis tik provokuoja kitus žmones, kas ir projektuojasi bendrai visoje visuomenėje. Tai yra, savo mintimis žmonės gimdo siaubingas iliuzijas ir po to patys tose iliuzijose gyvena, kenčia.
O kas tada svarbiausia šiame pasaulyje, jei viskas – tik iliuzija, netikra?
Svarbiausia – tai Dievas, Meilė. Kas Meilėje, tam yra nežinoma jokia baimė, todėl toks žmogus gyvena visiškai kitoje realybės bangoje, kitame dažnyje. Pas jį viskas jau kitaip, pradedant nuo vidinio pasaulio ir užbaigiant išoriniu, būtimi. Jis gyvena tik aukščiausios Meilės mintyse, visada apsuptas Dieviška jėga. Todėl likimas visada būna daugiau nei nuolankus jam, kad ir kokie išoriniai kataklizmai nepersekiotų.
Įdomi mintis, kad prieš Meilę kataklizmai yra bejėgiai. Atsimenu, jog sakėte, kad kataklizmai atsiranda nuo masinių negatyvių minčių?
Besąlygiškai taip. Suprantate, gamtoje egzistuoja taip vadinamas veidrodžio atspindžio dėsnis. Jis vienodas visiems, kaip konkrečiai individo sąmonei, taip ir visuomenės sąmonei bendrai. Tai štai, pagal jį, jei tu galvoji apie blogą, arba kam nors kitam linki to blogio, tai tada, ką tu be darytum toliau, tavo mintys, kaip koks bumerangas, su triguba jėga būtinai sugrįš pas savo kūrėją ir suduos būtent per pačią silpniausią vietą, pačią skaudžiausią vietą, esančią tavo nuosavose baimėse. Ir tai visai ne Dievas jus kaip nors baudžia. Tai patys save baudžiate ir patys save apdalinate negatyviomis bauginančiomis mintimis. Net jei laikote save pakankamai “teisiu, sąžiningu”, bet savo pelną uždirbate ant svetimos baimės pagrindo, tai galutiniame rezultate tos baimės materializuosis ir įsikūnys būtent jūsų pačių gyvenime. Gali kaip nori išsisukinėt nuo to, bet gamtos dėsnis ir yra gamtos dėsnis, nesulyginamas su jokiais žmogiškais ir visada veikiantis. Tiesa, taip pat, visa tai tinka ir teigiamoms mintims. Jei tu suteiki dėmesį gėriui ir dovanoji pasaulių dar daugiau Gėrio, bei Meilę, tau tai su kaupu ir sugrįš... Ko tu lauki, tikiesi, tai galutiniame rezultate tą ir gausi.
O visokie tokie manjakai-iškrypėliai ir įvaro žmonėms baimės, nes pirmiausia patys mirtinai bijo tos fizinio kūno mirties... Na o žmonėms, tik duok pretekstą kokioms nors apkalboms. Jų vaizduotė “išpieš” tą temą taip, kaip iš tikro niekada ir nebuvo, iš muilo burbulo nupieš nenugalimus pavojus. Kaip tokiais atvejais sakoma: pakanka sukelti paniką, o visą kitą negatyvų darbą atliks pačių žmonių baimė. Taip jie sužvėrėja, lipa per galvas vienas kitam, kad tik išgyventų. Nors iš tikro, už jų baimės faktorių faktiškai niekas nestovi, nėra nieko.
Savo siaubingus įvaizdžius manjakai visada maitina tik išpūsta išoriška iliuzija, gandais ir nuogirdomis tik didinant baimės įtampą tarp žmonių. Sudaro įvaizdį apie nenugalimumą ir super didelę jėgą. O iš tikro, jie yra gerokai bailesni už savo pačių aukas. Bet būtent aukos baimė suteikia jiems atitinkamų jėgų ir įteigia tokias mintis, apie viršenybę virš ko nors... Tai ir yra daugelio žmonių, su nesveiku valdžios troškimo kompleksu, pagrindinė yda. Puse bėdos yra tada, jei tokie individai-degeneratai lieka tik žemiausiuose visuomenės sluoksniuose. Bet žymiai blogiau būna tada, kada tokie degeneratai prasiveržia į aukščiausius šalies valdžios ešelonus. Dėl tokių nenuspėjamų kvailių, su didybės manija priešakyje, kartais žūsta net ištisos tautos, milijonai. Žinoma, sunku juos išskaičiuoti aukščiausiuose valdžios ešelonuose. Juk ir yra sakoma žmonių, velnias pavojingiausias tik tada, kada jis yra nematomas, nepripažįstamas, nepastebimas. O kada jis jau išlenda prieš visus oficialiai, demonstruojant savo gyvulišką marazmą, tai jo dienos belieka suskaičiuotos...
Tačiau jei ne žmogus, tai tada pati gamta vis tiek savo anksčiau ar vėliau pasiims. Ji turi tokią vieną nuostabią savybę – nepriklausomai nuo vyraujančios“žmonijos elito” nuomonės, visada periodiškai apsivalo nuo visokio purvo ir gyvų lavonų. Prieš jos tokias nematomas jėgas ir dėsnius, tokiam nežmogiui , kad ir kas jis nebūtų ir kokią valdžią neturėtų, kad ir kur jis besislėptų, niekada nebus įmanoma atsilaikyti...
Dėl giminės degradavimo. Jei sakysim blogio lygis giminėje dar nepasiekė tos kritinės masės, ar galima kaip nors tai sustabdyti, o gal visiškai išvengti tos giminės pražūties?
Žinoma taip. “Visi žmonės iš tikro broliai” – ir tai ne šiaip sau koks tai pasaulinių religijų niekuo nepagrįstas ir išgalvotas postulatas. Tai tik vienas iš tų pačių gamtos dėsnių, išreikštas tokiu būdu žodinėje formoje, kad žmonijos supratimui būtų prieinamas. Žmonės žino apie tokį reiškinį, tik dar nepakankamai pažino jį... Prieš giminės degeneraciją genetiniame lygyje, geriausiu vaistu žinoma yra – šviežio kraujo priemaiša, kada skirtingos tautos, nacijos maišo savo kraują tarpusavio santuokose ir gyvena taikoje, draugystėje. Paskutinioji aplinkybė – yra ne ką svarbesnė sąlyga, jei ne pati pagrindinė. Kadangi tame pagrindų pagrinde, toje taikoje ir draugystėje, įdėta teigiama mintis. O mintis jau pati sau žmoguje yra unikali. Tai subtili riba, tarp materialaus ir dvasinio lygio. Dievas apdovanojo žmogų minties galia, o tiksliau dėmesio jėgos suteikimo minčiai galia ir asmeninio pasirinkimo teise. Tos dvi kokybės ir skiria žmogų nuo visų kitų gyvūnų... Štai kodėl aš akcentuoju dėmesį būtent į mintį. Kaip tai neskambėtu paradoksaliai mūsų laikais, bet minties jėga sugeba pakeisti žmogaus genetiką, tai yra, pačią jo genetinio kodo informaciją. Todėl jei degraduojančioje giminėje atsiranda bent vienas tikras žmogus, o dar geriau, ištisa tokių žmonių grupė, uždedanti giminei dvasinę jėgą, tai galutiniame rezultate ta dvasinė jėga išvalo visą negatyvą giminėje, taip tą giminę darant faktiškai ir pagal protą pilnaverte tarp kitų.
Na o kaip tada aplinkybės, sakysime įvairūs gamtos kataklizmai, ar karas, tai irgi daro žmogų pakankamai pažeidžiamu? Juk ne kiekvienas normalus žmogus atlaikys tokią įtampą? Kada į jo ir jo giminės gyvenimą įsiveržia globalaus masto kokie tai įvykiai, tai ir visai giminei gali ateiti netikėta pabaiga, net jei ji buvo žydinti, šviesi?
Na kad ne. Nė vienas įvykis nevyksta prieš gamtos dėsnius. Pirmiausia, bet koks įvykis gimsta žmonių mintyse, o tiksliau pasirinkime. O tai, jog atsieit jis vyksta prieš duoto individo valią, atsiprašau mielas žmogau, pradžioje išmokite koncentruoti visas savo mintis, kurias dedi į pasąmonę. Įvykiai – tai tik jų atitinkamas rezultatas, pasekmė... O kas liečia globalius įvairius įvykius, tvirtos giminės atžvilgiu, tai štai tau mano senelio pavyzdys. Per visą karą buvo visada priešakinėse gretose, net vadovavo bausmės būriui, kas reiškia, nė dienos be karo. O per visą karą, ne tik kad įdrėskimo negavo, bet net slogos neturėjo. Štai ką reiškia giminės dvasinė jėga.
Kada žmonės išmoks rimtai žiūrėti į dvasinę jėgą, tada pas juos ir pas jų palikuonis dings daugelis problemų ir nereikalingų baimių, einančių tik nuo gyvuliško. Visiškai nesvarbu kokiai religijai priklauso žmonės, ar iš vis nepriklauso jokiai. Iš esmės, juk Dievas tai vienas, kaip ir mintis liečianti gamtos dėsnis, atitinkamai, tikėjimo jėga irgi tėra tik viena. O įvairias skirtingas religijų struktūras sugalvojo tik patys žmonės. Juk visos jos ant vienos ir tos pačios informacinės bazės, kurią skirtingu laiku davė Didieji Mokytojai, pranašai.
Dėl religijų ir informacijos aš galiu su jumis ir pasiginčyti ta prasme...
Gerai gali pasiginčyti, tik prieš tai būtų vienas nedidelis prašymas, bent jau nepatingėkit ir apart Biblijos dar perskaitykite šventas induizmo, budizmo, islamo, sintoizmo, daosizmo knygas, senovės filosofų ir išminčių darbus, kurių pagrindu egzistuoja šiuolaikinės religijos. Ir jei jūs ten nepastebėsite vieno ir to paties slypinčio išminties grūdo, kuris buvo duodamas skirtingais laikais, įvairiais žmonėmis, įvairiems žmonių formacijų lygiams ir išsivystymui, tai tada...
Busiu tikras kvailys tikriausiai..? Ir vis tik, pradžioje norėčiau išgirsti, kas jūsų supratime yra Dievas ir velnias?
Dievas – tai didžiulė pasaulėdaros jėga, kuri persmelkia viską ir visur. Be to, Ta jėga unikali. Pati mažiausia dalelytė “Po”... Tai štai, net pati smulkiausia dalelytė “Po” (arba šiuolaikiškai Gravitonas), kuri gali būti pereinama į energetines būsenas ir iš kurios viskas sudaryta ir yra tos dieviškos pasaulėdaros jėgos nešėja, tai yra, fiziniu Allat pasireiškimu. “Po”dalelė gali būti kaip banga, taip ir persiformuoti į korpuskuliarinę materialią dalelę.
Norite pasakyti, kad iš tos “Po” gali užgimti net visa Visata?
Prie atitinkamų sąlygų – taip. Juk ji – ne tik informacijos nešėja, bet ir atitinkamos dieviškos jėgos nešėja tuo pačiu.
Kaip spermatozoidas panašiai?
Beveik taip pat. Tai štai, dieviška jėga kontroliuoja ir prasismelkia per viską, nuo mikro iki makro materialaus pasaulio. Ir nieko nuostabaus tame nėra. Viskas sustatyta ant atitinkamai tikslių dėsnių pagrindo... Žinoma, šiandiena daugeliui žmonių sunku suprasti visa tai, kas ir netelpa į jų įprastą pasaulio supratimo paveikslą. Žmogus per daug yra uždaras būtyje ir savo egoistinėse mintyse, kurioms suteikia savo Allat jėgą – dėmesį.
Vis galvoju, kodėl gi Dievas negali su žmogumi kalbėti tiesiogiai ir tam panaudoja visokius Angelus ir Arkangelus?
Kadangi Dievas – tai energija. O žmogus visada laukia išaiškinimų tik per Žodį. Jam pradžioje reikia tarpininko, kas gali gyvą Dievo kalbą išversti į negyvų kalbą (verbalią). Iš tikro, gali suprasti Dievą žmogus tik vidumi, per giluminius jausmus. Tai tampa tarsi savotiškas nušvitimas...
O kas tada yra tas velnias?
Velnias yra ne kas nors kita, kaip kiekviename žmoguje esama žvėriška, gyvuliška būtybė, gimdanti negatyvias mintis. Net vertimas, iš senovės žydų, jei atsimenate, žodis “satan” iš kur ir kilo “šėtonas”, reiškia “veikiantis prieš”. Velnio pasireiškimas, tai kaip tik ir yra tai, ką mes stebime savyje, blogose mintyse. Mums tik atrodo, kad mes tokie geriečiai. O pagal faktą, pastebėkite, kiek kartų per dieną pabudiname savyje tą gyvulišką pradą, tai yra, kviečiame velnią, o ne Dievą. Kiek kartų per dieną mes garbiname mintyse savo savimeilę, kūną, puikybę.
O kodėl žmonės vis įsivaizduoja tą velnią, kaip kažkokią tai išorinę gyvą būtybę?
Na juk jiems reikia iš ko nors padaryti atpirkimo ožį, už savo įvairias prikrėstas “nuodėmes” – su jumoru pasakė sensėjus, o po to pridūrė. Savo patogumui žmonės ieškojo tokios informacijos ir sau jį įsivaizdavo tokio žvėries išvaizdoje. O faktiškai, jis yra kiekvieno mūsų viduje, esant mūsų sąmonės neatimama dalimi. Ir suduoda smūgį būtent ten, kur mes niekada nelaukiame – iš pačių mūsų minčių pusės, iš vidaus. O nugalėti velnią – tai nereiškia atsisakyti visko materialiame pasaulyje. Nugalėti velnią – reiškia nugalėti negatyvias mintis savyje, įvesti tvarką savo prote pagaliau. Kaip senovėje sakė išminčiai, pati didžiausia pergalė pasaulyje – tai pergalė prieš patį save; pats didžiausias žmogaus pasiekimas – tai užmušimas savyje drakono.
Lengva pasakyti tai, o kaip tai atlikti? Kaip nugalėti tą vidinį ir klastingą šėtoną? Vidine kokia tai sukoncentruota kova?
Ne. Mintis – tai skaityk vakuumas. Kaip tu gali kovoti su tuo vakuumu?
O kaip tada reikia?
Tik sudarant tokį pat, bet priešingo ženklo vakuumą. Tai yra, persijungti nuo blogų minčių prie gerų, suteikti joms dėmesį. Ir kontroliuoti save tame kas sekundę, kas akimirką. Tada pasaulį sudrebins tokie žmonės ir sveikas mastymas vėl sugrįš pas žmones.
Reikia tikėtis...
Reikia ne tikėtis, o būtent tikėti. Pirmiausia reikia tikėti pačiu savimi. Tikėti, kad ir pas mus ateis geri laikai. Prie šalies vairo ateis tie žmonės, kuriuos mes norime išrinkti iš tikro ir darys tik tai, kas ir būtina jiems daryti toje vietoje, rūpinsis gerove kitų, o ne puoselės savo. Stiprus tikėjimas turi tokią savybę visada materializuotis tikrovėje. Tai irgi atitinkamas gamtos dėsnis. O prieš gamtą kaip sakoma nepapūsi. Taip kad pradėti reikia nuo šiukšlių išnešimo iš savo galvos pirmiausia... |
