Na ir kas čia tokio? Skaičiau ir aš tą “Avestą”. Taip, ten paliesta demonologija, eschatologija, pomirtinis gyvenimas, pasaulio pabaiga, Prisikėlimas, Rūstaus Teismo Diena  ir kiti klausimai. Taip, ten yra atgarsiai ir apie laimingą amžių, dar įvairių maldų tekstai. Bet visa tokia religinė pasaulėžiūra ant tiek yra abstrakti. Ir dar, tarp kitko ten iš vis, net ginklo jėga yra kviečiama platinti  tuos zoroastrizmo pamokslus. Tai jau tikrai netelpa į jokius propaguojamo dvasinio gėrio ir padorumo rėmus.

“Avestoje”?- nusijuokė sensėjus. Malonu kad nors tai pastebėjote.  Bet nors dėl padorumo paimtumėt ir paskaitytumėte kituose istoriniuose šaltiniuose, nors jau tai kas yra žinoma šiandiena, kaip iš tikro buvo rašoma ir sudaroma ta pati “Avesta”?  Kaip ji įgavo tokią išvaizdą ir esmę, kokią turi mūsų laikais. Čia tokia pati istorija, kaip ir su “Koranu”, arba su “Biblija”.  Vienas ir tas pats vartotojiškas braižas, tai tėra tik labai mažos tikrų žinių dalies panaudojimas, sudarant savo naujas religines struktūras.

Juk Zaratuštros ranka yra rašyta tik viena vienintelė knyga, “Išminties” knyga, kuri irgi vos nesudegė tada, per tą patį gaisrą Aleksandrijos bibliotekoje. Akivaizdu, jog tai kažkam buvo labai ir labai naudinga, reikalinga – sunaikinti tokius tolimos dvasinės praeities pėdsakus pilnai. Be to, artimiausių Zaratuštros mokinių, kuriuos jis pasiuntė į pasaulį, adaptuoti Šambalos mokslo žinias visiškiems profanams tame, buvo parašytos dar septynios knygos. O vėliau tie užrašai ne kartą buvo iškreipiami perrašant, keičiant jų esmę, pagal valdančių tada Žynių požiūrius, tų žmonių, kurie tas žinias galutiniame rezultate ir transformavo į religiją. Bet net nežiūrint į tokią žymią tų tekstų materializavimą, Zaratuštros idėjos vis tik turėjo žymią įtaką krikščionybės, islamo ir kitų tikėjimų sudarymui.  Jos iki šiol dar žadina žmonijos dalies, kuri ieško Dievo, protus. Kodėl? Kadangi jose vis tik liko ir tie tikrų žinių grūdai. O Zaratuštra – tai galima sakyti, ištisas laukas tokių varpų, su tikrų žinių grūdais. Jis pamokslavo labai paprastai ir aiškiai, taip, kaip jam ir pasakojo pats Rigdenas Džappo, nieko neprikuriant.

Na ir man pasidarė įdomu, ką gi vis tik jam tokio sakė, kad tas vyriokas taip stipriai nušvito?

Sakė viską tą patį, kaip ir visiems kitiems ir ne kartą. Pavyzdžiui tai, jog iš esmės nėra nei kokių nors neigiamų, negatyvių, nei aukščiausių teigiamų dievybių. Visi jie tik vieno ir to paties “Beribio laiko” sūnūs, kaip Zaratuštra ir vadino tada savo knygoje Dievą Ervana...

Reikia gi taip sutapti, skamba vos ne kaip Nirvana?

Tai būtent apie tą ir yra kalba. Ir žmogus – tai ne koks nors žaisliukas aukščiausių dvasinių jėgų rankose, kaip propaguojama religijose šiandiena, o visiškai savarankiška Asmenybė, turinti laisvą pasirinkimą, sugebantis savo aktyvumu įtakoti ne tik į pasaulinio teisingumo pergalę bendrai, bet ir į nuosavo nemirtingo dvasinio individo-būtybės užauginimą. Na ir taip toliau, paskaitysite tai patys...

O dėl mūsų laikų pranašysčių, Zaratuštros knygoje yra pateikta pakankamai įdomių pranašavimų. Tiesa, tekstas sudarytas atitinkama eilėraščio forma, senovės persų kalba. Verčiant į kitas kalbas jis jau praranda metrinį savo toną, bet juk jums svarbiausia yra šiuo metu ne forma, o būtent slypinti ten esmė. Prasideda jis panašiai taip: “O geriausias drauge Achurai Mazda. Klausiu tavęs, pasakyk man tiesą prašau. Juk tu žinai viską visada: ... Perduok tu man iš lūpų į lupas kas laukia mūsų pasaulio, po tūkstančių, tūkstančių metų. Tada Achuras Mazda pasakė žodį jam teisingą: “Sakau aš tau tiesą žmogau, po tūkstančio, tūkstančio metų ir dar puse, Dvikojai žmonės žemėje pasidaugins, jų skaičius bus tada dvylika.

(Virgio trigrašis: čia matyt kalbama apie dvylikos milijardų, žmonių skaičių, prie kurių žmonija sparčiai artėja. Tai nesunku atsekti, pagal augimo tempus. Statistika įtikinanti. Mūsų eros pradžioje pasaulio gyventojų buvo apie 230 milijonų, o pirmo tūkstantmečio pabaigai 275 milijonai, 1804 metais išaugo iki vieno milijardo, o  jau 1927 metais du milijardai. Vėliau, vos per 33 metus, nepriklausomai nuo vykusių pasaulinių karų jau 1960 metais trys milijardai, po keturiolikos metų 1974 –  keturi milijardai, dar po trylikos – penki milijardai 1987, dabar septyni milijardai. Paskaičiuota, jog 12 milijardų žmonija pasieks apie 2050 metus, įskaitant tą pagreitį, su kuriuo tas augimas spartėja, tai yra, atimant minus vienus metus, iki sekančio milijardo pasiekimo. Taip pat 2050 ir reiškia (tūkstantis, tūkstantis ir dar puse) O 12 milijardų, tai jau kritinis žmonių skaičius. Tai jau riba. Pasiekus žmonijai tokį demografinio sprogimo skaičių, gamta jau ne kartą yra sunaikinusi ne vieną civilizaciją, buvusią iki mūsų, be to, su žymiai geresnėmis technologijomis, nei dabar pas mus.) Taigi toliau:

Tris kartus tūkstantyje, Stebi į laiką nurodytą visi, Anksčiau daugelį kart gimę, Keturi keliai prieš jų akis atsivers, trys iš jų – klaidingi “Drudžo” (šėtono) padėjėjų. Ten į tamsos duobę devai stumia. Ketvirtas kelias, Artos – Dvasios ir Tiesos kelias. Kelias tas per bedugnę einantis, Nuostabūs drąsūs žmonės iššlovins save tame tada, pamatys jie tą į išsigelbėjimą vedantį kelią. Dovanota sėkmė tiems žmonėms bus tada. Ir už drąsą jų, tiesą, greitai lauks Dovana neapsakoma  – turtai Sielos begaliniai. Pasaulis tada suskils į dvi dalis. Apie blogį galvojantys taip ir liks gale, su devomis, Drudžo tarnais draugaus. Didžia dalimi pelenais juos gamta pavers. Jiems tai bus tik – galų galas. Gerai galvojantys žmonės, su tais šlovingais priešakyje žengs, padarys sprendimą tokį mintimis, žodžiais ir darbais. Jie taip nuo to galo ir padės – naują pradžią...

Argi silpnas reikalingas Man, ar reikia Man Žmogaus, kurio žodis – tik dulkės ir melas.

Galingo dvasia ir šlovingo noriu aš, gėri pasauliui nešančio žmogaus noriu. Pagaliau Artmos jėga padės tokiems toliau augti. Išmintingas bus tas, kas stovintis ant tokios pasaulių ribos, supras Achuro šį žodį ištartą kadaise. Pasirinkimas duotas. Kiekvienas pats pasirinks savo blogio ar gėrio kelią, o kartu su gėriu ir laisvę savo, ar nelaisvę...”

Ir tokių pranašavimų yra pilna visur, ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose, Pietuose, Šiaurėje, kur tik nori, jei įsigilinsi labiau į tuos istorinius rašytinius šaltinius.

Net Afrikoje ir Amerikoje? Kam ten pranašauti? Tiems primityviems indėnams ar ką?

Ta tauta dar tada visai nesivadino save jokiais amerikiečiais. Ir iš tokių jų likučių, kas šiandienai yra dar žinoma – olmekai, toltekai, actekai, majai ir tt... Kad ir pavyzdžiui tie patys gerai visiems žinomi, dažniausiai minimi majai - civilizacija, kuria žavisi šiandiena puse pasaulio. Savo laiku, pagal savo kultūrą, socialinę buitį, matematikos, astronomijos žinias, europiečius paliko laibai toli už savo nugarų. Jeigu žmonės ne ant tiek būtų egoistiški, tai tik vienų majų, kurie sukaupė ir saugiai išsaugojo savo tolimų protėvių žinias,žinių dėka žmonija jau seniai būtų atlikusi didžiulį šuolį savo vystymesi, o ne tą apgailėtiną šiuolaikinės civilizacijos technologinį spjūvinuką, kuriuo šiandiena ji taip didžiuojasi. Žmonės net nežino, ką iš tikro jie gali...

Na ir kur dabar tos svarbios žinios dingo?

Kur, kur?  Dar XVI amžiuje didžioji dalis žinoma kruopščiai sunaikinta tos pačios katalikų bažnyčios tarnų, kaip kokia niekam nereikalinga erezija. Tai, ką tada  dar suspėjo išgelbėti Sokrovenikai, nuo eilinės žmonių kvailystės, tas tik ir liko būsimoms žmonijos kartoms.

Tai tikriausiai mums visa tai liko, kaip sekančiai žmonijos kartai, ar dar kam?

Nežinau, nežinau, gal ir jums, o gal ir ne... Laikas parodys. Iš kokios pusės save parodysite, tą ir gausite. Tai štai, bibliotekoje yra tokia senovinė majų knyga, verčiant jos pavadinimas reiškia “Žmogaus Paukščio pamokymai”. Ten yra tokios ištraukos: “Kada Mam (t.į. žemė) atsikvėps ir suksis šonu, laikai susidurs ir pagreitins savo bėgimą. Susimaišys galas su galu, nuo galo pradžia. Šeši iš trisdešimties dievų netikėtai pames savo žezlus (valdžios lazdas). O Ah Kit (saulė) bus piktas, kaip niekada, kaip niekada agresyvus, žmonių atmintį trins...”  Tiesa, jų kalendorius yra paskaičiuotas tik iki 2012 gruodžio 21 dienos.

O ką paskui, visiems galas ar ką?

Gal galas, o gal dar ir ne. Bet kaip ten nebūtų, tai yra Pasirinkimo laikas, nuo kurio priklausys ir visa kita žmonijos ateitis. Ten dar yra aprašymas apie Šiaurines žemes, turima omenyje, Šiaurės Ameriką: “...Toje šalyje apsigyvens dievas Ičkel Ok, žmonės taps jo vergais”. Arba galima išversti ir taip, nelaisvi gerbėjai, vergai. Bendrai tai Ičkel Ok pas juos buvo toks – kraugėrikiškas dievas, reikalaujantis sau pastovaus aukojimo. Toliau ten yra rašoma taip: “Kada kvailas sūnus užims tėvo vietą, du paukščiai išdraskys termitynus. Į būveines įžengs baimė ir pasimetimas. Ugnis sunaikins tūkstančius žmogiškų lizdų... Atsivėręs dangus užsirūstins, vandenys sukils prieš šalį, kur apsigyvens tas Ičkel Ok. Išmintingas bus tas, kas išgirs Žmogaus paukščio žodžius, atskridusius iki permainų vartų laikų.”

O apie mūsų  slaviškas žemes yra gerai pasakyta pas keltus, arba kaip juos dar vadino anksčiau romėnai – pas galus. Štai kur buvo tikri išminčiai. Tai buvo tikras žinių lobynas kadaise. Tai ir suprantama, nes labai ilgą laiką jie tampriai bendradarbiavo su pačia Šambala. Tiesa, Rigdeną Džappo tie senovės druidai taip pat vadino savaip – iš esmė, Dagda (geras dievas) arba Ruaidh Rofhessa, kas verčiama yra kaip “Raudona Tobulo mokslo”. Tokio bendradarbiavimo rezultatas dabar akivaizdus. Tiems gilios senovės laikams druidai sukūrė beveik idealią sukurtą atskirai visuomenę. Po to, žinoma kaip visada atsirado atitinkamų “pasiuntinių” jų tarpe tokių, kurie tą mokymą išniekino, iškreipė, iš paprastos Tiesos sukuriant savo sudėtingą Netiesą. Bet patys pirmieji druidai iš tikro buvo nuostabios tikros žmogiškos asmenybės.

Įdomiausia tai, kad senovės druidai beveik nieko niekada nerašė, nors puikiai valdė raštą, astronomijos, astrologijos, matematikos ir net fizikos žiniomis, nors tas išvardintas paskutiniu mokslas pas juos vadinosi kitaip ir naudojamas buvo žmogiškos būtybės studijavimui.

Vadinasi tie, kas turėjo žinias, jų niekur neužrašinėjo? O kaip tada su tuo patirties perdavimu savo palikuonims?

Tame ir visa esmė. Jie perduodavo savo žinias gyvai iš kartos į kartą, manant, jog kiekvienoje kartoje, kiekviename sekančiame mokinyje tos žinios įgyja naują gimimą. Suprantate apie ką tai sako? Tai yra, jos nebuvo bukai įdedamos į galvą kaip dogma, kaip kokia tai nežinoma informacijos forma, kuria reikia būtinai sekti, daryti būtent taip ir ne kaip nors kitaip. Pagal juos, tai turi būti pastoviai atnaujinama ir aktualizuojama pagal aplinkybes bei laiką. Juk pas įvairių kartų žmones skirtingas suvokimas, todėl žinios gali priimti įvairias formas, nors esmė nuo to nesikeičia. Tiesa, tokios pat nuomonės kaip ir jie, laikėsi taip pat Buda, Jėzus, Muchamedas, duodant žinias siauroje formoje, dirbant tiesioginiame kontakte su pačiu žmogumi. Be to, kas gi tais laikais buvo raštingas, kad perskaityti tas būtinas žmogui žinias? Dažniausia tik įvairių religijų Žyniai, kurie tuos gyvuosius Didinguosius žmones, kurie perdavinėjo tas žinias, laikė savo pačiais pavojingiausiais “konkurentais”?

Taip kad tais laikais druidai buvo savaip ir teisūs, dėl to rašto nenaudojimo. Viskas, ką jie kada nors rašė ir užrašė – tai tik labai trumpi tekstai molinėse lentelėse, kaip patys pagrindiniai žmonių mastymo mazgai. Tai tarsi “špargalkės” žmogui, visiškos atminties praradimo atveju. Be to, reikia pažymėti, kad pas juos taip pat yra pakankamai įdomių pranašysčių. Jei iššifruoti tuos taip vadinamus jų “mazgelius”  lentelėse, iš “Laiko Rato” supratimo serijos, tai kas liečia mūsų žemes, tekstas-sakmė gausis panašiai toks: “...gamtos ir žmonijos chaoso, ir laiko rato drumsties metu..į šviesyklą (patalpą), į jauniausios Borisfeno dukters sostą, atsisės du kart nubaustas, atsirėmęs viena ranka į kryžių, kita į mėnulį... Susirinks tada šaunios Borisfeno seserys už vieno stalo... ir išvis Despaterį, besislepiantį kampų šešėlyje, jas pribaigiantį intrigomis užslėptomis... Tėvų namai vės nušvis buvusioje šlovėje ir grožyje...” Štai taip...

Na jo, supratau. Borisfenas – tai senovės graikų Dnepro upės pavadinimas. Kurios ištakos prasideda nuo Valdajų aukštumų, pirmos sesės, Rusijoje, taip taip ji teka  dar per Baltarusiją ir Ukrainą. Ilgis 2201 kilometras, įteka į juodosios jūros limaną. Tik va, ne visai supratau, kas ten atsisės į tą sostą? Du kart nuteistas, ar ką?Juk ten viršūnėse ir dabar pilna tokių “gražuolių”. Kas iš jų? (Virgio trigrašis: panašu, jog tai buvo Ukrainos buvęs prezidentas Janukovičius, nes to žmogaus biografija ir paminėta šalis, pilnai atitinka,...taip kad darykite išvadas patys...)

Ne sensėjau, nesakykite, jei jau Šambaloje yra saugoma tokia informacija, tai kodėl gi jai nepateikus tokių, sakysime taip, vadinamų tiesioginių, “daiktinių įrodymų”, pačiai? Kodėl akivaizdžiai nepasireiškus pačiai, kad visi pamatytų, kas yra kas iš tikro?

O kokia tame prasmė? Suprantate, juk iš principo, protingam žmogui ir taip nereikia jokių daiktinių įrodymų. Jam pakanka pažvelgti aplink, kad suprasti kas vyksta. O kvailiui ir egoistui, gali pateikti nors tūkstantį tokių įrodymų, gali pirštu baksnoti į senovės kultūros lobynus, nors “lezginką” prieš jį gali sušokti,  vis tiek viskas bus beprasmiai. Kvailas vis tiek nieko nesupras, o egoistas klastingai galvos, kaip ant tokių žinių kuo daugiau pinigų galima būtų užsidirbti. Viskas remiasi į buką žmonių materialų mastymą, į tą kietą kaulą – sensėjus padaužė sau per kaktą. Materialiniai įrodymai reikalingi tik stipriai buksuojantiems materijoje žmonėms. O stojusiems į dvasinį kelią žmonėms, pakanka užuominos, kadangi apie viską daugiau pasakys jiems jų pačių asmeninė intuicija. O dvasiškai išsivysčiusioms asmenybėms ir tų žodžių net nereikia. Jie ir taip viską nuostabiai supras...

Kas liečia Šambalos pasireiškimą, tai galiu pasakyti tik tiek, jog jūs paprasčiausiai sau neįsivaizduojate, kas tai vis tik yra iš tikro... Pagal faktą būtų taip, jei Šambala taip tiesiogiai pasireikštų, tai Žemės rutulys, turima omenyje žmoniškame plane, taptų beveik tuščias...

Kaip tai taip beveik tuščias?

Na kaip čia jums paprasčiau tai paaiškinti... Atsimenate, aš jums jau pasakojau, apie Jėzų, kada taip sakant, žmonės bandė reanimuoti jo fizinį kūną, po nukryžiavimo ceremonijos?

Taip, atsimenam.

Tai štai, kaip Didi Siela, Jėzus įėjo į savo kūną, o praktiškai tai įvyko akimirksiu ir tai koks vis tik liko pėdsakas ant to gulto užtiesalo. Taigi, dvasiškai nepasiruošęs žmogus paprasčiausiai negalės atlaikyti Šambalos Bodhisatvos tiesioginio pasireiškimo, jei tas pasireikštų savo tikroje išvaizdoje, o ne taip užkapsuliuotas materijoje, nuo gimimo šiame pasaulyje, kaip tai yra daroma dabar. Kaip taisyklė, Jo aukšto dažnio vibracijas, sugeba atlaikyti tik dvasiškai pasiruošęs, dvasiškai subrendęs žmogus, tai yra, laisvas nuo materijos, dorovingai švarus. Kodėl? Todėl, kad žmogus užauginantis savyje dvasinį pradą, pats keičiasi pilnai, keičiasi jo vidinis pasaulis, keičiasi jo astralas, vibracijos. Tada tokiame žmoguje dominuoja Meilė ir Gėris, tai yra, jo smegenys pradeda funkcionuoti visiškai kitame, žymiai aukštesniame vibraciniame dažnyje. Todėl jam, kaip tokiai būtybei, nebus kenksmingas tikro Bodhisatvos pasireiškimas.

Ir visiškai kitas reikalas su nepasiruošusiu žmogumi, kurio smegenys dirba paprastame, žemame Gyvuliško prado dažnyje. Tokių žmonių išgyventų tik vienetai. Ir kas toliau tada būtų? Vėl Nojus, vėl jo valtis, vėl visas tas projektas katinui po uodega? Geriau apie tai net negalvoti...

O dėl tų septynių dievų. Aš ir anksčiau knygose buvau susidūręs su tokiu paminėjimu apie tai. Apart tų tautų, kurias išvardinote, tai dar yra ir pas senovės egiptiečius, ir pas indus. Tik pas vienus jų yra septyni, pas kitus – aštuoni, aukščiausi dievai virš žmonijos. Kaip suprantu, visko informacijos šaltiniu yra Šambala. Vadinasi Tiesa turi būti kažkur tai šalia to?

Iš principo taip. Septyni Bodhisatvos vadovauja pačiai Šambalai. Aštuntas – tai jau pats Dievas,  Kūrėja, kuris vadovauja viskam, tame tarpe ir Bodhisatvoms O tai, kad septintukas taip dažnai yra minimas, susiję su jų tiesiogine veikla. Kada žmogus vystosi dvasiškai (arba vieno gyvenimo eigoje, bet dažniausiai nevienkartinės reinkarnacijos keliu), galutiniame rezultate, kaip sako budistai, tai kai stojasi ant paskutinio laiptelio, prieš tai, kaip tapti Buda. Išsireiškiant vaizdžiai, jis užbaigia šį žemišką gyvenimo universitetą ir tarsi bando apsiginti savo “diplomą”, tai yra, teisę atsistoti ant žymiai aukštesnio laiptelio. O Bodhisatvų septintukas yra tarsi ta savotiška atestacijos komisija.

O Rigdenas tada kas toks?

O Rigdenas paprasčiausiai yra kaip tos komisijos pirmininkas, štai ir viskas. Ir jei žmogus iš tikro vertas, jie išleidžia jį iš šito išmatavimo į žymiai aukštesnes sferas, į “pusiau dievų” hierarchinį laiptelį. Jei jis nevertas, tai palieka sekančiai reinkarnacijai.

Hierarchinis “pusiau dievų” laiptelis? Kaip ir Jakovo laiptai Biblijoje?

Visiškai teisingai. Taip kad iš esmės, kaip besuk, o žmogus, kaip subrendusi dvasinė būtybė, gali išeiti į aukštesnį pasaulį tik per vienus ir tuos pačius “Vartus”, per vieną išmatavimą – Šambalą, arba kaip tik juos be pavadintų. Toje pusėje yra tarsi savotiška pasaulių sankirta.

O kaip gi tada laiko faktorius?

Laikas, jis subjektyvus ir iš principo, materialus. Šambalai nėra nei vakar, nei rytoj. Pas juos visada tik šiandiena. Todėl bet kokiu laiku jie gali būti ten, kur panorės, nors praeityje, nors ateityje... taip kad “Vartai į rojų” , kaip vadina juos religijos, iš esmės, visiems vienodi ir nesikeičiantys...

O kelias iki jų koks, tolimas?

O kelių prie Dievo Vartų, labai daug žemėje. Kiek žmonių, tiek ir realybių, tiek ir kelių pas Dievą. Žmonės yra pastovioje paieškoje. Pažiūrėkite, ant kiek šiandiena pasaulis tapo dinamiškesnis, ant kiek išsivystęs intelektualiai žmogus. Jis jau nepasitenkina tik siaurais apribotos informacijos rėmais. Jo vidinė paieška reikalauja žymiai platesnio akiračio. Kodėl? Todėl kad savo buvusių prieš tai reinkarnacijų dėka, žmonės dvasiškai subrendo. Daugelis jau yra paskutiniame savo sielos vystymo etape, todėl jie yra sustiprintoje to takelio paieškoje. Tokie žmonės net yra atžymėti savotišku ženklu.

Ženklu? Kokiu dar ženklu?

Žmogaus kaukolės pagrinde, pirmo ir antro sprando slankstelio rajone, pas juos būna savotiškas rožinės spalvos apgamas, kuris gali net užeiti ir po plaukų uždanga, ne visada būti pastebimas.

 O ką, nuo pat gimimo toks apgamas yra?

Na ne. Pas kiekvieną savo konkretus ciklas. Todėl tas apgamas gali atsirasti bet kada gyvenime. Tai daugiau yra susiję su buvusių reinkarnacijų laiko tarpsniais.

O jūs esate tikri, kad tai Dievo ženklas, o ne Šėtono?

Tikras esu tame pilnai.

O gal žmogus kaip nors netyčia susitrenkė, ar dar kaip nors susižeidė toje vietoje? Turi gi būti fizikinis šito reiškinio paaiškinimas?

Jei žmogus susitrenktų, būtų mėlynė. O tai yra – rausvai-rožinė dėmė. Ji atsiranda, kaip galvos smegenų epifizo ypatingo darbo pasekmė. Pas tokius žmonės duotoji kankorėžinė liauka yra labiau išsivysčiusi, nei pas kitus. Jie gali ir nepastebėti savyje šito, bet gyvenimo eigoje, pas juos pastoviai pasireiškia ypatingai galinga intuicija, Meilė Dievui, pažinimo siekis. Ir siela pastoviai ieško Dievo.

Prie ko čia tada ta liauka? Kaip ta materija gali būti susijusi su Sielos persikūnijimais?

Tiesiogiai. Sakysime taip, pas žmogų yra mažytis “aš”, kurio dalis susieja sąmonę su Siela, ir yra didelis “Aš” – tai yra pati Siela. Mažasis “aš” yra mirtingas. Bet ta jo dalis, kuri susijusi su siela, išsaugo atitinkamą informaciją apie žmogaus vidinius dvasinius pasiekimus, per  tą didelį “Aš”, kuris reinkarnuojasi.

O ką reiškia “vidiniai dvasiniai pasiekimai”? Kaip tada dėl to gėrio ir blogio, kurį žmogus daro, taip sakant, išoriniame pasaulyje?

Ką žmogus bedarytų išoriniame pasaulyje, bet kuris jo veiksmas per pasąmonę atsispindi ir jo vidiniame... Tai štai, sekančioje reinkarnacijoje, visa ta daugkartinės “patirties” informacija, iš praeito gyvenimo, kuri persiduoda kartu su didžiuoju “Aš”, tai yra su Siela, saugoma vienoje iš naujojo mažojo “aš” dalių. O būtent, kankorėžinės liaukos hologramose, iš esmės ta liauka ir yra viso organizmo generaliniu direktoriumi. O tas rožinis apgamas atsiranda dėka intensyvaus epifizo energijų darbo. Nors iš esmės, jis neturi didelės reikšmės pačiam žmogui. Tai visiškai nereiškia, kad šis žmogus kažką dvasingo pasiekė jau šiame gyvenime. Jis tik nurodo kitiems į tai, kad praeitame gyvenime tas žmogaus mažasis “aš”, iš tikro buvo pasiekęs žymių rezultatų dvasiniame vystymesi, jis beveik užsitarnavo to, kad priartėtų prie Dievo ir išeitų iš reinkarnacijų rato. Todėl šiame gyvenime žmogui duodamas dar vienas Šansas: arba jis galutinai laimi savo Armakedoną ir išsilaisvina, arba pralaimi demonams, tada prasideda vėl viskas nuo pradžių. Paprasčiau sakant, jei žmogus nenuėjo paskui savo materialinę būtybę, kuri pradėjo jame dominuoti ir paskutiniu momentu nenuvedė tą paršelį nuo vandenyno, tai jis vėl iš naujo užverda audringoje dvasinio “maisto” paieškoje. O jau pakankamai išvystyta jo intuicija duoda tokioms pribrendusioms būtinybėms pojūtį atitinkamų žinių paieškai. Nors žinios, kaip tokios, kurias turi omenyje žmonės, ypatingos rolės nevaidina dvasiniame vystymesi. Galima sakyti, jog tai tik reikalingas jungtukas apmąstymams viduje paleisti, Sielos dominavimui nuosavoje sąmonės imperijoje, vidinio Tikėjimo sustiprinimui. Tokie žmonės, kurie subrendo dvasiškai, dėl praeitų reinkarnacijų patirties, arba paprasčiausiai rimtai užsiėmę savimi, laisvi savo suvokime, reikiamu momentu paprasčiausiai atsivertė knygą ir pamatė Tiesą, arba išgirdo reikiamą Žodį. Ir tada žmogus tikrai nušvinta, atsiveria akys ir jis atsibunda, kaip nuo kokio vidinio žadintuvo skambučio. Žmogus taip prabunda nes pradeda suprasti, jog ta realybė, kurią suvokė kaip tikrą gyvenimą, iš tikro yra tik paprasčiausias iliuzinis jo sapnas. Taip žmogus prabunda, bet kaip jam išeiti iš to, kaip atsikelti iš tos materialios ir patrauklios kūnui lovos? Jis galvoja kad nežino kaip tai padaryti, todėl tik nedrąsiai krebžda, plasnoja rankomis, tarsi koks bejėgis kūdikis, dar nemokantis pats atsistoti. O viso labo tereikia tik imti ir atsikelti iš tikro. Atsikelti ir eiti pačiam realiai, o ne tik galvoti sėdint ar ten ar ne ten eini. Viskas paprasta, atsistojai ir eini savo tikslo link...

Tie visi rožiniai apgamai tik niekis palyginus… Juk žmogus greičiau ateis pas Dievą tada, jei atsisakys nuo gyvenimo tarp pasauliečių ir tarnaus atsiskyręs tik Jam, tikėjimu ir tiesa, tik per Kristaus bažnyčią tai galima pasiekti.

 Tik per religiją manote? – su šypsena veide pasitikslino pašnekovo sensėjus.

 Tik per krikščionišką religiją ir tai patvirtinta jau šimtmečiais, daugelio žmonių aprašytose knygose.

Šimtmečiais sakote patvirtinta? – nusišypsojo sensėjus. Gerai, jei jūs taip manote, tada pasakykite man dabar, kiek per visus tuos tūkstantmečius religija turėjo savo ištikimų ir nuolankių iki grabo lentos tarnų ir kiek iš tų tokių jos tarnų tapo tikrais šventaisiais, tarnaujančiai tik Dievui ir esančiais su Dievu? Praraja tarp tų skaičių matosi jums ar ne? O kodėl viskas taip yra?

Atsakymas kaip visada paprastas. Todėl, kad tarp visų tokių ištikimų religijoms žmonių tik vienetai turėjo stiprų ir nepriekaištingą tikėjimą į Dievą ir savo viduje sugebėjo išauginti galingą Meilės jėgą. Įvedė tvarką savo vidiniame pasaulyje ir įgijo tą dievišką jėgą, prieš kurią blėsta visos žemiškos demonų užtvaros ir baimės, tame tarpe dingsta ir pati didžiausia Mirties baimė, nes toks žmogus gyvena jau ne kaip laikinas kūnas, o kaip nemirtinga dvasia. Na  o likusi tokių  bažnyčios tarnų minia, nežiūrint į tai, kad buvo paklusnūs religijų tarnais, taip ir liko tik pilka minia, nuo kitų pasauliečių išsiskirianti  tik tuo, kad yra užsidėję sutaną, aprengę kūną kitokia apranga nei pasauliečiai.

Bet kuris žmogus, kuriam dovanotas šis gyvenimas, gali išaugti dvasiškai ir išsilaisvinti pats. Ir tam nebūtina išeiti nuo pasauliečių, ar būti atsiskyrėliu, priklausyti kokios nors religijos, ar sektoms. Tas vidinis ypatingai nesikeičia nuo išorinio pasaulio vietų pakeitimo ar veiklos rūšies. Pakeisti jį gali tik pats žmogus, jei labai to panorės, suteiks tam dėmesį, pakankamai su tuo dirbs.

Ir kur tik jis nebūtų tas žmogus, nieko nuo to vidiniai nepasikeis?

Taip. Taip kad viskas šiame pasaulyje ne šiaip sau yra duodama žmogui. Atsitiktinumų nebūna. Jei likimas tave numetė į šią konkrečią žemės vietą, kur tu dabar esi, vadinasi tai kažkam tai yra reikalinga. Ir pirmiausia tai reikalinga tau pačiam, kad tu ką nors suprastum ir suvoktum tame. O tam, kad išaukštinti, iškelti savo dvasinį pasaulį, paprasčiausiai reikia atsisakyti nuo blogio, nuo užsikompleksavimo sąmonėje, tik materijoje. Sveikai pažvelgti į save iš šalies ir į supantį aplink pasaulį. O svarbiausia, stipriai pakeisti, transformuoti savo vidinį pasaulį, įvesti tvarką mintyse, taip pilnai ir galutinai pereiti į gėrio pusę. Tai pakankamai paprasta atlikti.  Ir tai gali be išimties kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo nieko, nei nuo jo amžiaus, sveikatos stovio, nei nuo socialinės padėties, ar geografinės vietos. Juk Dievui nuo tavęs daugiau nieko ir nereikia, apart tavo vidinės Meilės, kuri pasireiškia tikru Tikėjimu ir gėrio spinduliavimu aplinkiniams. Būtent Meilės jėga ir augina tave dvasiškai, atveria tau tas žinias, kurios veda prie tikro atsibudimo...

Gražiai čia sakai, sūnau mano. Bet aš nesutinku su tuo, jog šventikai pasirenka sau lengvą kelią gyvenime. Eikite ir patarnaukite patys, pasiklausykite žmonių nuodėmių, nuo to ką žmonės krečia plaukai piestu kartais stojasi…

Ar tą pareigybinį išpažinčių klausymą laikote kažkokia tai privilegijuota ir ypatinga tarnyste pačiam Dievui? Tai tėra tik  paprasta žemiška tarnystė žmonėms –tik paprasčiausias eilinio psichologo darbas ir nieko daugiau. Bet klausimas čia slypi ne pačiame tokiame bažnyčios tarno darbe, o būtent tame, ar keičiatės jūs patys savo viduje, o jei keičiatės tai į kokią pusę. Tai yra svarbiausia, tame tarpe šventikui tuo labiau. Kur aklas gali nuvesti kitus tokius pat aklus? Tik į aklavietę…Tikras šventikas pats turi eiti dvasiniu keliu keliais žingsneliais priešakyje kitų žmonių, kad galėtu pasidalinti praktine patirtimi, o ne tik išklausyti kitų nuodėmes ir jiems atleisti, dar ir Dievo vardu, kas yra visiškas absurdas…

Nelabai aš čia suprantu jūsų tokių debatų, bet noriu sužinoti, kuo skiriasi  tokie supratimai “Mokymas ir Mokytojas”, apie ką pastoviai minite pokalbyje, taip pat kaip ir “Religija ir Šventikas”?

Skirtumas čia didelis. Kad būtų suprantamiau paprastiems žmonėms, paaiškinsiu tai vaizdžiais gyvenimiškais pavyzdžiais. Taigi, kas tai yra tas dvasinis Mokymas? Įsivaizduokite sau žmogų, einantį per beribę gyvenimo dykumą, pastoviai kepant po karštos saulės visokiomis dykumos problemomis. Jis taip eidamas ta gyvenimo dykuma pastoviai jaučia vandens troškulį, kartais net nepakenčiamą troškulį, tokį troškulį, kuris persmelkia visą jo kūną, visą jo dvasinį pasaulį kiaurai. Todėl jis ieško švaraus ir gėlo šaltinio vandens, siekia pripildyti juo save iki pat viršaus, kaip koks tuščias molinis ąsotis, siekia būti pripildytas ta gaivia drėgme, ta dvasine amžinybės vėsa. Ir štai toje dykumoje jis pagaliau randa tokį vandens šulinį. Prie to šulinio yra kibiras, kuris pritvirtintas prie jo grandine.

Tai štai, mūsų atveju Mokymas – tai šaltinio suradimo būdas bei tikslas. Savotiškos nuorodos, kaip ir su kuo galima tą šaltinį pasiekti. Na o šiuo atveju Mokytojas – tai ir bus tas savotiškas kibiras, prirakintas prie šulinio. To Mokymo bei Mokytojo dėka, žmogus iš šulinio turi pats pasiekti tą švarų šaltinio vandenį, taip sočiai prisotinti juo savo dvasią bei kūną. Šulinys, su švariausiu, gėlu šaltinio vandeniu – tai jūsų pačių vidinis, giliai užslėptas dvasinis pasaulis, - Siela. Iš esmės, Siela – tai Dievo dalelė esanti kiekviename žmoguje. Todėl Mokytojo užduotis iš principo yra tame, kad išmokyti patį žmogų su Mokymo pagalba, iš Sielos gelmių pasiekti tą Tiesą joje užslėptą. Kadangi niekas žmogui neatneš tokios naudos ir neduos realaus Dievo suvokimo iš išorės, kaip tai yra pasiekiama pačio iš savo Sielos gelmių Lobyno. Nes yra pasakyta, kad kiekviename žmoguje yra Dievas, tereikia Jį atrasti. Štai būtent iš to neišsenkamo šaltinio, kuris pilnai prisotina žmogų ir moko atsigerti tikras Mokytojas...Jis jūsų nebars ir negėdins išklausęs nuodėmes ir tuo labiau jų neatleis, nes to iš tikro ir negali, o tik nurodys tinkamą kelią prie jūsų šaltinio, kad nenuklysti vėl tais pačiais materialumo šunkeliais. Tikras Mokytojas niekada nesakys kad tik jo kelias teisingas ir vienintelis, niekam jo nepirš, o tik paprašius padės, pasidalins savo patirtimi…

O religija tada kaip ir kam ji reikalinga?Ji kaip ir ne prie ko gaunasi tada?

Na o religiją, te atleidžia man visi tikintieji, bet ją galima sulyginti su sidabriniu šaukšteliu, prirakintu auksine grandine prie išvietės, kur dvasiškai ištroškusiems žmonėms yra siūloma ne kas kita, o tik materialios būties išmatos. Tame kas žmogui pateikiama šaukšteliu, taip pat savo sudėtyje turi dalį kokio tai skysčio, irgi yra tos pačios elementarios dalelės, iš švaraus vandens šaltinio. Bet ta Tiesa yra žmonių perdirbta ir sumaišyta su didelės koncentracijos savo pačių materialiu šlapimu. Todėl tas šaukšteliu pateikiamas skysti troškulio ir nenumalšina iš tikro ir  materialiu mėšlu stipriai trenkia.

Taip sūnau mano, jau iki skausmo žeidžiantys tavo žodžiai man, kaip bažnyčios dabartiniam tarnui. Bet esmėje jų – Tiesa slypi. Sensėjau, atsakyk man į vieną dar klausimą. Kodėl tau pačiam nesukurti kokio Mokymo ir netapti tuo pačiu kibiru ištroškusiems gyvenimo dykumoje ir einantiems dvasiniu keliu?

Na jau ne gerbiamieji, atleiskit mane nuo to beprasmio lažo. Nėra šiame dabartiniame pasaulyje nieko kvailesnio, nei būti tokiu kibiru, prirakintam grandine prie išdžiuvusio kieno nors šulinio.

Bet juk ne visi šuliniai dar yra visiškai išdžiuvę? Juk dar yra keliautojų gyvenimo dykumoje, kurie iš tikro jaučia tikrą dvasinį troškulį, nori to tyro šaltinio vandens?

Patikėkite manimi parašau, kas iš tikro jaučia tokį dvasinį troškulį gyvenimo dykumoje, tai tam tikrai bus duotas ir šaltinis. Bet jam teks pridėti ir savo pastangų, atsigerti iš jo  galima šiandiena tik nuosavų delnų pagalba. Kadangi kibiras daugiau duotas žmonėms nebus, nes jis jau šiandiena sankirtos laikais yra perkaltas į svarstykles...

Atsiprašau, bet aš ne visai supratau apie ką čia?

Jei panorėsite ir giliau susimąstysite ties tais ištartais žodžiais, tada suprasite. O jei nesuprasite, tai ir nelaužykit sau galvos, reiškiasi jums to tada ir nereikia…

Juk svarstyklės – tai...

Virgio trigrašis: Taip, taip... yra tai, į ką kiekvienas atsakymą gaus pats, atsigėręs nors lašelį iš savo vidinio dvasinio šulinio, kuriame ir teka gaivinantis žinių šaltinio vanduo. Bet tam pirmiausia reikia nusiimti kaukes, jos maišo tinkamai gerti, o ypač puikybė...Tikiuosi, kad šis tyras žinių krislas, kuris suteiktas mums paties Šambalos valdovo, įsikūnijusios Šventosios Dvasios, pabudins daugelį savo šaltinio paieškoms. Nors jis atėjo ne kaip kibiras o tik svarstyklės įvertinti tai kas pasiekta, tačiau atsilaikyti nuo žinių perteikimo negali ir už tai jam didelis ačiu nuo visų tikrų žmonių. Ačiu už tai, kad pagaliau išvedė iš to melo liūno, pabudino ir pratrynė akis…

Taikos ir ramybės Sielai