A. Sakykite prašom, ką vis tik reiškia masė globaliu mastu?

R. Viskas yra žymiai paprasčiau, nei sau įsivaizduoja žmonės. Materijos kiekis (jos apimtis, tankis), kaip ir pats jos esąties faktas Visatoje, neįtakoja į bendrą Visatos masę. Žmonės įpratę suvokti materiją su būdinga jei mase, tik iš trimatės erdvės stebėtojo pozicijos. Bet, kad giliau suprasti duotojo klausimo esmę, yra būtina žinoti ir apie šios Visatos daugiamątiškumą. Matomos materijos, tai yra žmonėms įprastos materijos, visose jos įvairovėse (apimant ir šiandiena taip vadinamas “elementarias dalelytes”), apimtis, tankis ir kitos charakteristikos, jau penktame išmatavime keičiasi. Bet masė išlieka nepakitusi, kadangi yra bendroji informacijos dalis apie duotos materijos “gyvenimą”, iki pat šešto išmatavimo imtinai. Materijos masė – tai tik informacija, apie vienos materijos sąveiką su kita, atitinkamose sąlygose. Kaip jau ir sakiau, sutvarkyta informacija ir sukuria materiją, užduoda jai savybes, tame tarpe ir masę. Įskaitant materialios Visatos daugiamątiškumą, jos masė visada lygi nuliui. Visatoje materijos masė sumoje bus didžiulė, tik Stebėtojui, iš trečio, ketvirto, ir penkto išmatavimų...

A. Visatos masė lygi nuliui? Juk tai nurodo į pasaulio, kaip po tokio, iliuziškumą, apie ką ir yra kalbama daugelyje pasaulio tautų legendų...

R. Jei ateities mokslas pasirinks tavo knygose nurodytą kelią, galės gana arti priartėti prie atsakymų į klausimus, apie Visatos atsiradimą ir jos dirbtiną sudarymą...

A. Ar spiralės forma vaidina kokį tai ypatingą vaidmenį Visatos mikro ir makro pasaulyje?

R. Taip ir tai susiję su struktūrizuota energijų eiga, informacijos saugojimu, apsikeitimu ja, bendrai tai, susiję su gilumine fizika. Jei įdėmiai išstudijuoti šį klausimą, tai galima suprasti, kad daug kas materialiame pasaulyje išsidėstę spiralės formoje, arba atlieka judėjimą spirale, pradedant mikro ir užbaigiant makro objektais. Pavyzdžiui, paimti mūsų pasaulio mikro objektus, tą patį eukariotinių ląstelių citoskeletą. Eukariotai – tai organizmai, ląstelės turinčios branduolį.

A. Taip, tam priskiriama visi aukštesnieji gyvūnai, bei augalai, grybai, vienaląsčiai ir daugialąsčiai dumbliai,

R. Teisingai. Jų citoskelete rasite linijiškai susuktą spiralę ir dvigubą spiralę, ir super spiralinę struktūrą.

A. Tiksliai. Juk jų ląstelės turi branduolį, apsuptą membrana ir spiralines chromosomų struktūras, turinčias biopolimerą, taip pat įeinantį ir į gyvų organizmų sudėtį – į dvigubą DNR molekulę. Daugeliu atveju, juk DNR irgi turi dvigubos spiralės struktūrą. Netgi pas kai kurias bakterijas, kurios priskiriamos prokariotams (organizmams su nediferencijuotu branduoliu), žiedinės grandinės išvaizdoje  turi dvispiralę DNR molekulę.

R. Visiškai teisingai. Atsiminkime ir ląstelių dalinimosi procesą, moteriškos ląstelės, vyriškos ląstelės chromosomos dalyvavimą jame... Visose ląstelinėse ciklo stadijose esmę sudaro chromonemai...

A. Taip, taip, taip...tos siūlinės struktūros

R. Atkreipkite dėmesį į tokį ypatumą: nesidalinančiose ląstelėse jos yra išsuktos, taip sakant, despiralizuotos, o ląstelės dalinimosi metu tankiai susisukusios spirale, vaizdžiai sakant, kaip dvi susipynusios gyvačiukės... Na ir kaip jau žinote, į DNR funkcijas įeina informacijos saugojimas, jos perdavimas ir vystymosi genetinės programos realizavimas.

Bendrai tai, jei atidžiai pažvelgti į gyvūnų organizmų biochemiją, tame tarpe ir į žmogaus, tai galima aptikti pastebimą spiralių įvairovę, (kairiniu užsisukimu spiralė, dešininiu užsisukimu spiralė, triguba spiralė ir tt.). Pavyzdžiui, tipinė kolageno molekulė yra sudaryta iš trijų įvairių tipų polipeptidinių grandinių (α – spiralių). Kaip taisyklė, jos yra susuktos, dešinės trigubos spiralės formoje. O kas tai yra kolagenas? Tai labiausiai gyvame organizme paplitęs siūlinės išvaizdos baltymas, jo yra iki 25 %, imant nuo bendro baltymų kiekio. Jis sudaro pagrindą sujungiamųjų medžiagų kolageniniuose pluoštuose, užtikrinant tvirtumą ir lankstumą. Tai yra, iš jo sudaryti kaulai (ta pati kaukolė, stuburas ir tt.), kremzlės, sausgyslės ir tt.

Arba štai kitas pavyzdys. Kas pas žmogų yra plaukai, nagai, arba – plunksnos, dygliai, kailis pas paukščius, gyvūnus?  Iš esmės, tai struktūros, sudarytos iš kreatino (raginės medžiagos). Iš esmės, kaip struktūrinis baltymas, kreatinas taip pat sudarytas spiraline forma, pavyzdžiui, tas pats plaukų ar kailio struktūrinis baltymas α – kreatinas, sudarytas spirale. Didžioji dalis peptidinės grandinės jame susukta į dešininę α – spiralę. O jau dvi peptidinės grandinės, sudaro vieningą kairiąją super spiralę. Vaizdžiai sakant, sudaro tokį spiralinį persipynimą, dviejų gyvatukų išvaizdoje. Savo ruoštu, tos supers spiralės apsijungia į tetramerus, o tie jau apsijungia į dar sudėtingesnius junginius. O jau aštuoni tokie sudėtingi junginiai sudaro plauko ar kailio mikrofibrilą. Tai viso labo tik materialiame pasaulyje matomi procesai, kurie užgimsta būtent nematomame materijos organizavimo energetiniame lygyje.

 Spiralinės struktūros

Spiralinė struktūra – tai viena iš patogiausių ilgalaikio informacijos saugojimui formų. Mokslas  šiai diena tik pradeda artėti iki tokio supratimo. Pavyzdžiui, DNR testavimo metodo dėka, galima daug ką sužinoti apie žmogų, tame tarpe atlikti ir genetinę ekspertizę, dėl biologinio giminingumo nustatymo. Anksčiau, DNR analizei panaudodavo kraują. Dabar gi panašią analizę atlieka panaudojant seiles, plauką, žmogaus nagus. Teisminiai medikai kriminalistikoje, iš vienintelio plaukelio jau gali nustatyti žmogaus amžių ir lytį. Jie taip pat gali nustatyti kokios medžiagos, mikroelementai yra plauke, kokiame gyvenimo periode jie prevoliavo didesniame ar mažesniame kiekyje to žmogaus organizme. Savo ruoštu, tie duomenys leidžia spręsti apie to žmogaus gyvenimo būdą: kokius vaistus jis vartojo, kaip maitinosi ir tt. Plauko DNR analizė, jo sulyginimas su kitais bandiniais, specialistui leidžia indentifikuoti jo “savininką”. Toks metodas naudojamas ir archeologų, tiriant įvairias senovės kapavietes, juk plaukai išsisaugo net žymiai geriau nei kaulai.

Tiesa, tai toli gražu nėra žinių riba. Mokslas dar tik stovi ant, spiralinių struktūrinių formų (kurių nemažas kiekis yra žmoguje), sąryšio materijos su energijomis, paslapties pažinimo slenksčio. Tokios žinios buvo ir praeityje. To liudininkais yra – senovės žmonių ženklai ir simboliai, palikti kaip užrašai ant ritualinių daiktų, akmenų, artefaktų iš kapaviečių, arba ant architektūros simbolinių detalių, magiškų ritualų atgarsiuose, kurie praktiškai buvo išplitę po viso pasaulio tautas. Tiesa, ritualai visiškai ne atsitiktinai buvo susiję pavyzdžiui, su plaukais, nagais ir kaulais – su spiralinėmis struktūromis, kurios sugeba saugoti ir perduoti jėgą (informaciją). Informacija, arba kaip ją anksčiau vadino, “mieganti jėga”, aktyvavosi, atsibusdavo dėka užkeikimų, tai yra, atitinkamų garsinių vibracijų arba nuo minties ir dėmesio sukoncentravimo. Žmonių tokios žinios buvo naudojamos kiek teigiamiems tikslams, tiek ir neigiamiems. Žinoma, panašūs ritualai išliko ir šiandiena, bet didžiąja dalimi jie jau iki juokingo persukti žmonių protu, tai jau tik tuščias pamėgdžiojimas, su pamesta prasme. 

A. Pas daugelį tautų egzistuoja įvairūs prietarai, net draudimai, susiję su tais pačiais plaukais ir nagais. Pavyzdžiui, buvo skaitoma, kad nukirptų plaukų ir nagų negalima mėtyti kur papuola, kadangi jie neša atitinkamą energetinę informaciją apie jų savininką ir gali papulti pas negero norintį ir mokančio tuo pasinaudoti žmogų. O pas kai kurias tautas yra net draudimas spjaudytis: negalima spjaudyti kur papuola, nes manoma, kad tomis seilėmis gali užvaldyti burtininkas, kad užnešti žmogui negalią. Štai kad įvesti tokį draudimą miestų gyventojams, drausti spjaudytis kur papuola, gal pakiltų kultūra, būtų švaresni šaligatviai, na ir gal mažiau žmonės kamuotus įvairiais išsiderinimais, ligomis, neaiškios kilmės...

R. Kultūra, žinoma, niekada nepamaišys. Bet reikalas čia ne sveikatoje, draudimuose, burtininkuose, ar prietaruose. Visa tai išoriška, tai neišteka iš pačio žmogaus vidaus. Reikalas įpročiuose, individo atitinkamo mastymo dominavime, kasdieniniame pasirinkime. Jei žmogus išsivalys protą nuo ideologinio griuvėsio ir kaip taisykles nusistatys savo gyvenime dvasinius prioritetus, tada jam jokie burtininkai, su visais jų prietarais, nebus kliūtimi...

A. Visiškai su jumis sutinku... Nenuostabu kad dabartinėje visuomenėje išplatintoje literatūroje, beveik kiekviename žingsnyje aprašyti neigiamo poveikio pavyzdžiai, tokių spiralinių struktūrų pagalba. Bet jeigu yra neigiami pavyzdžiai, tai vadinasi turi būti ir teigiami pavyzdžiai. Buvote užsiminę, jog tokias žinias naudodavo ir teigiamoje išraiškoje.

R. Sakysime taip, pirmapradžiai tos žinios buvo duodamos žmonėms tik teigiamu aspektu. Kad ir paimti tuos pačius plaukus. Jie išsaugo informaciją apie žmogų, jo fizinės struktūros ryšį su energetine struktūra. Apie plaukų ryšį su energetinėmis struktūromis, iki ko dar nepriėjo šiuolaikinis mokslas, žinojo jau gilioje senovėje. Bet šiandiena galima rasti tik viso šito atgarsius. Pavyzdžiui, senovės slavai, bendrai tai, kaip ir visos kitos tautos, skaitė, kad moters palaidi plaukai suteikia jai magišką jėgą, arba kad pas vyrą (karį) nedidelis plaukų kuokštas, ataugintas iki pečių, būtent nuo viršugalvio, taip pat turi magišką jėgą (Virgio trigrašis: man kažkodėl iškyla kazoko atvaizdas). Visa tai yra buvusių žinių apie žmogaus energetines struktūras ir galimybes jų teisingo panaudojimo gyvenime pagalbai dvasiniame kelyje, atgarsiai.

Net nupjautas plaukų kuokštas, išlaiko ryšį su žmogumi. (Virgio trigrašis: Amerikos indėnai nuiminėdavo skalpus irgi ne atsitiktinai.). Anksčiau, kada ką nors iš bendruomenės atitinkamais tikslais kur nors toli išsiusdavo, tai žmogus  tai bendruomenei palikdavo savo plaukų kuokštą. Jo misijos vykdymo metu, bendrija periodiškai susėsdavo ratu, patalpinant tuos plaukus per vidurį ir vykdydavo tai, ką šiandiena pavadintų meditacija arba malda. Tai yra, žmonės ar ištisos bendrijos, esantys pakeistoje sąmonės būsenoje, (meditacijoje), per tą plaukų kuokštą, palaikymo kokybėje apdalindavo iškeliavusį žmogų papildoma dvasine jėga, jo misijos atlikimo eigoje.

Tiesa, kada bandoma padėti konkrečiam žmogui, tam reikalui bendrijoje, nuo tokio iškeliaujančio žmogaus buvo iškerpami plaukų kuokštai iš trijų konkrečių vietų, tarsi simbolizuojant trikampį virš galvos: smilkinyse (arčiau taško virš ausies) ir užpakalyje. O po to bendrija, taip sakant, medituodavo ties tais plaukais. Taip buvo daroma tam, kad padėti tam žmogui blokuoti savo negatyvias būsenas (susijusias su to žmogaus praeitimi) ir jo Gyvuliško prado blyksnių nugesinimui.  Bet nuo kaktos srities plaukų niekada nenukirpdavo, kadangi skaitė, jog priekinė žmogaus dalis ir erdvė prieš ją, yra susijusi su jo dvasine kryptimi, keliu pirmyn.

Iš esmė, per plaukus, nors ir silpnas, eina trumpalaikis, bet vis tik pilnai realus poveikis tam žmogui. Bet tokiu poveikiu galima sustiprinti tik tai, kas dominuoja duotojoje Asmenybėje. Kitaip sakant, per gero žmogaus plaukus, kitas geras žmogus gali perduoti pozityvią energiją, kokiam tai laiko periode, tuo pačiu sustiprinant jame pozityvias jėgas. Bet žinoma, vis tik pagrindinis darbas su savimi, lieka pačiai Asmenybei.

Įdomu ir tai, kad tokias žinias, apie galimą papildomą jėgą, maginiuose ritualuose panaudodavo anksčiau tik dvasinei žmogaus pagalbai. O dabar, iš esmės, tos žinios arba yra iškreiptos, arba jas naudoja dažniausia negatyvioje kryptyje. Žmonės kažkaip užmiršo, jog tokios žinios jiems buvo duotos tik teigiamai pagalbai vienas kitam.

A. Kai kuriose šiuolaikinėse religijose yra plaukų kirpimo apeigos. Pavyzdžiui, krikščionybėje kirpimas įšventinant į vienuolius, plaukų nuskutimo ritualas pas musulmonus, kurie piligrymuoja į Mekka, arba skutimas plikai budistų vienuoliškose bendrijose, arba pas kiniečius, mandžurus, ainus,  priekinės galvos dalies nuskutimas, aukos Dievui kokybėje. Kas guli tokių ritualų pagrinde?

R. Tai jau grynai simboliniai veiksmai, kurie religijose traktuojami, kaip galutinis žmogaus išsiskyrimas su savo praeitimi ir sprendimo tarnauti tik duotajai religijai priėmimas, kuris vertinamas kaip “auka Dievui”. O iš tikro, jei žmogus apsikirpo ar apsiskuto išoriškai, bet vidiniai kokybiškai nepasikeitė, visa tai taip ir lieka tik išorine simbolika. Pasikartosiu, svarbu ne išorinė atributika, apranga, ar išorinė išskirtinė išvaizda, o vidinė žmogaus sudedamoji dalis. Tas pats ir su kryžiaus formos plaukų iškirpimu, pakaušio, kaktos išskutimu – tai jau iškreiptas žinių perdavimas, pačių žmonių traktavimas, grynai simboliškas jų priklausymo vienai ar kitai religijai demonstravimas.

A. Taip, ne veltui liaudyje ir yra sakoma, jog ne pagal išorę apie žmogų spręsk...Grįžtant prie klausimo apie spiralines struktūras ir formas mikro ir makro pasaulyje, aš atsiminiau, jog elektrono judėjimas magnetiniame lauke, tai pat juk spiralinis?

R. Gamtoje daug reiškinių susijusiu su tokiu judėjimu. Atkreipkite dėmesį į gamtos reiškinius, pavyzdžiui, ciklonus, anticiklonus, gigantiškus okeanų sūkurius, (taip vadinami ringai, kurių centrai gali būti dešimčia metrų žemiau jūros lygio), spiralinės turbulencijos laukai, spiralinių bangų generacija ir tt., makroobjektų spiralinė struktūra ir judėjimas, pavyzdžiui galaktikų atžvilgiu.

Netgi pasakysiu daugiau, apie spiralines formas makropasaulyje, kas šiandiena dar nežinoma mokslui, bet buvo atspindėta senovinėse legendose apie pasaulio sutvėrimą įvairiose pasaulio tautose. Protingiems žmonėms vertėtu susimąstyti, kodėl priešingai matomai įvairovei, pasaulio paveikslo aprašymų variantų, pas visiškai skirtingas ir tolimas tautas pagrindinės žinios nuostabiai sutampa? Be to, tik nedaugeliu atveju tokius štai “sutapimus” galima paaiškinti  fiziniais kontaktais tarp tų tautų kultūrų. Iš kur senovėje žinojo, kaip užgimė Visata ir gyvybė joje ir kad poliariniai kosminiai pradai turi kažką bendra tarpusavyje? Iš kur jie žinojo apie įvairių “erdvių”, tankiai apgyvendintų “įvairių būtybių ir dvasių” (3,7, 9 ir daugiau “dangus”, “žemės” ir tt) egzistavimą, apie “daugiapakopę Visatą”, apie Visatos vienio pirmapradį supratimą, kuris užduoda pasauliui kokybes, savybes ir formą, bet pats neturi visų tokių požymių?

Kodėl mituose aptinkamas sutapimas kiekybinėse ir kokybinėse stichijų charakteristikose ir dažniausiai kalbama būtent apie keturias stichijas: ugnį, vandenį, žemę ir orą? Kodėl daugeliu atveju tas keturias stichijas apjungia centrinis penktasis elementas ir visa tai kartu pririšama prie materialaus pasaulio pagrindo. Pavyzdžiui, pas senovės kiniečius, penki pagrindiniai pasaulio elementai buvo žymima terminu “u – sin” (“u” – reiškia penkis, o hieroglifas “sin” – reiškia “veikti, judinti”), tai yra, “penki elementai, esantys amžiname judesyje”. Pasaulio vystymasis pas juos aiškinamas kaip dviejų priešingų kosminių principų – In ir Jan, tarpusavio sąveika. Senovės Indijos raštuose, šalia keturių stichijų, svarbų vaidmenį Visatoje vaidina Siela (atman), protas (manas), o taip pat laikas (kala), erdvė (dik) ir tokiam supratimui, kaip “akaša”. “Akaša” substancija pateikiama kaip kažkas tai nedalomo ir visur prasiskverbiančio. Jei buvo prirašoma tik vienas charakteringas požymis – Garsas. Pagal senovės Indijos raštus, būtent ji suriša visas išvardintas substancijas, tai yra keturias materialias ir keturias nematerialias. Daugelis pasaulio tautų šventų legendų saugo žinias apie tai, kad žmogus sudarytas iš penkių pagrindinių dalių.

Na ir žinoma, pasaulio tautų sakmėse aprašyta, kaip būtent žus Visata. Protingiems žmonėms verta susimąstyti apie tai, iš kur senovėje galėjo apie visa tai žinoti ir mąstyti tokiomis kategorijomis. Juk tolimos praeities žmonės daugumoje, toliau savo gyvenamos vietos išėję niekur nebuvo, mažai ką matė, nekalbant jau apie kosmosą ir tuo labiau, apie Visatos gimimą ir jos žūtį.

Bet žinios apie Visatą buvo. Ir jų bendra esmė, ant kurios formavosi visi kosmogeniniai mitai, sakant šiuolaikine kalba, buvo tokia. Iš Dievo pasaulio (kas legendose vardijama įvairiai: pasaulinių vandenų, pasaulinio okeano, Pirmapradžio kūrėjo pasaulio), pasireiškė Pirminis Garsas. (mistinis Paukštis, Garsas, Pirmasis Lotosas, Dievo žodis). Kartais legendose minimas pasaulio susidarymas iš chaoso. Bet reikia suprasti, kad graikiškas žodis “Chaos” – tai “žiovavimas”. Taip kad chaosas, mitologijose turi “žiovavimo”, reikšmę.

A. Beveik kaip ir Biblijoje, kur sakoma apie pasaulio sudarymą: “Žemė gi buvo tuščia, nematoma ir tamsa virš bedugnės, ir Dievo dvasia lakstė virš vandens.”

R. Tai tik dabar Biblijos rusiškame sinodiniame vertime – bedugnė. O pirmapradžiai, senovės mesapotamiškame tekste, iš kur žydų žiniai ir pasiskolino šumerų-babilonietišką kosmologiją, tai buvo “pirmapradžiai pasauliniai vandenys”, “jūra”. Ir jei paimti žodį “lakstė” originale, iš ko ir buvo daromas vertimas, tai pamatytumėte, kad tas žodis taip pat būdavo taikomas ir “perekšlei” kuri peri savo paukštelius lizde. O “Dievo dvasia” (rusiškoje transkripcijoje – “ruach elochim”), kilęs iš senovės semitiškos šaknies, giminingos arabiškam žodžiui “Ruch”. Nuo tos šaknies suformuotas gigantiško mistinio paukščio Ruch vardas, jis iki šiol figūruoja arabų pasakose.

A. Norite pasakyti, kad tas biblijinis siužetas yra paimtas iš žymiai vėlesnių kitų tautų mitų apie tai, kad pasaulį sukūrė didelis paukštis, skraidantis virš pirmapradžio pasaulinio okeano? Išeina, kad čia visa prasmė yra judėjime, veiksme ir šio pasaulio sukūrime iš aukščiau?

R. Visiškai teisingai. Tai štai, Pirminis grasas pagimdė Visatą rutulio formoje (pasaulinis kosminis kiaušinis, pirminė sėkla). Dėka Allat jėgos (pirminės energijos, gimdančios gyvybinį judėjimą) pradėjo formuotis materija (energijos dalies persiformavimas į materiją). Tų pačių Allat jėgų dėka, materija pradėjo sąveikauti tarpusavyje. Kas tai yra Allat, aš jau pasakojau, kaip ir apie tai, kaip būtent formavosi Visata.

Taip kad bendras materijos judėjimas Visatoje, tame tarpe ir bendras galaktikų judėjimas, vyksta būtent spirale. Žmogiškas protas kartais ant tiek padaro paprastą sudėtingu, kad paskui ir pats nesugeba suprasti viso to Esmės.

Ta prasme, yra viena senovės Indijos sakmė. Ji priskiriama dar tiems laikams, kada savo teisėmis moteris, ne tik buvo lygi vyrui, bet ir jos dvasinė išmintis buvo pakankamai garbinama ir gerbiama...

“Gyveno kartą pasaulyje moteris – Meistrė, vardu Vidija (tas vardas, verčiant iš sanskrito kalbos – reiškia “Žinios”). Ir buvo pas ją auklėtinis, vardu Amritas (“nemirtingasis”). Kada auklėtinis išaugo, Meistrė Vidija pasakė jam: “Tu jau subrendai, moki kontroliuoti savo mintis, moki sutramdyti savo pyktį ir valdyti savo emocijas. Eik į pasaulį. Tu pasiruošęs tam, kad surasti ir pažinti vientisą Tiesos grūdą”. Amritas paklausė: “Meistre Vidija, aš dėkingas jums už jūsų išmintingus žodžius, gerus reikalus. Jie mane daug ko išmokė. Bet duokite man bent jau užuominą, kur ieškoti to vieningo Tiesos grūdo?” Meistrė Vidija tik nusišypsojo ir atsakė: “ Klausykis savo Sielos, ji pasakys tau teisingą kryptį”.

Nespėjo Amritas pasiekti didelio miesto, kaip jau išgirdo naujieną, jog šalies imperatorius renka didį išminčių susirinkimą, kuriame vyks ginčai ir diskusijos, apie gyvenimo prasmę. Nugalėtojo laukė imperatoriškas prizas – šimtas karvių, kurių ragai yra apkabinti auksu. Amritas nuėjo į tą susirinkimą, tikėdamasis išgirsti ten atsakymą, kur jam reikia rasti vientisą Tiesos grūdą. Bet susirinkime atsitiko kažkas tokio, kas jam buvo netikėtino.

Kada išminčiams buvo užduotas klausimas: “Kame gyvenimo prasmė?” kiekvienas iš jų pradėjo atsakinėti savaip. Viena moteris, iš išminčių, pasakė: “Tas pasaulis žmogui – tik laikina buveinė. Žmogus gimsta su suspaustais kumšteliais, bandantis pavergti tą pasaulį į kurį ateina. O išeina iš gyvenimo, su atvertais delnais, taip ir nepasiėmęs nei dulkelės iš šio pasaulio. Gyvenimo prasmė – žmogaus norų gimime, kurie kuria jo pomirtinį likimą”. Vienas vyras, iš išminčių, pratęsė diskusiją: “Norai pas žmogų yra daugkartiniai, kaip ir jūros smėlis. O reikalai žmogaus tik vienetiniai, kaip granitiniai akmenys. Žmogaus reikalai sudaro jo gyvenimą. Jo geri ar blogi reikalai sudaro jo gerą ar blogą likimą. Žmogaus gyvenimo prasmė susideda iš to, ką jis kas kartą daro čia ir dabar”. Kita moteris, iš išminčių, atsakė jam: “Reikalai žmogaus yra tik jo minčių pasekmė. Jei žmogus veikia su piktomis mintimis, tai ir kančios visada seka paskui jį.  Lygiai taip pat, kaip ir vežimo ratai seka paskui jį tempiančio jaučio kojas. Jeigu žmogus veikia su geromis mintimis, tai tada džiaugsmas seka paskui jį, tarsi šešėlis, nuo aiškios saulės šviesos. Žmogaus gyvenimo prasmė glūdi jo mintyse.”

Taip diskusija vyko iki pusiaudienio. Pagaliau vienas iš tų laikų įžymių mokytojų, šlovinamas imperatoriaus dvare už savo moksliškumą, ištarė: “Mintys, kaip ir gaisras nuo žaibo, sužimba nuo žmogaus emocijų. Tuo, kuo žmogus buvo vakar, jis jau nebebus rytoj. Iš gyvenimo tėkmės mokėti ištraukti sau naudingas pamokas, vadinasi gyventi du kartus per kartą. Gyvenimo prasmė yra žmogaus pokyčiuose, kurie gimdomi sunkiu darbu ir jausmais, sukaupta patirtimi gyvenimo eigoje.” Tarp išminčių nusistovėjo tyla. Ir kadangi niekas iš jų taip ir neatsakė paskutiniajam išminčiui, Amritas, stovintis tarp paprastų žmonių, nusprendė sudalyvauti diskusijoje ir pasakė: “Žmogaus gyvenimas praeina kaip sapnas. Ir tam, kad suprasti jo prasmę, reikia žmogui paprasčiausiai atsibusti. O pavyzdžiai išorėje yra vertingi tik tada, kada jie išeina iš vidinio žmogaus pasaulio. Viskas, kas yra ir ko dar nėra šiame pasaulyje, yra čia – žmogaus Sieloje. Tos Tiesos pažinimas ir yra gyvenimo prasmė”. Po tokių žodžių paprasta liaudis nusčiuvo, o išminčiai pritariančiai linksėjo galvomis, sutinkant su nežinomo jaunuolio išmintingais žodžiais. Imperatoriaus prizas buvo įteiktas Amritui. Taip netikėtai, per vieną dieną, jis užvaldė ir turtais, ir šlove.

Po išminčių susirinkimo, prie Amrito netikėtai priėjo įžymusis mokytojas, kuris ginčuose anksčiau nugalėdavo visus savo priešininkus ir iš kurio tas jaunuolis taip netikėtai atėmė pergalę dabar. Jis paklausė Amrito, kas jį atvedė į tuos kraštus? Ir kada sužinojo, apie vientiso Tiesos grūdo paiešką, tai apsidžiaugęs tarė: “O jaunuoli. Jums neapsakomai pasisekė. Šiandiena jūs įgijote netik turtus ir šlovę, bet ir ištikimą draugą, išmintingą mokytoją, mano asmenyje. Mane gerai visi pažįsta aplinkui. Aš mokau įvairiausių mokslų, kuriuose yra paslėpta daug Tiesos grūdų.” Po tokio pokalbio su įžymiu mokytoju, Amritas užsinorėjo tapti jo mokiniu ir pas jį išleido visus savo pinigus įvairių žemiškų mokslų mokymuisi. Greitai jis tapo vienu geriausio mokytojo mokiniu, įvaldęs daugelį kalbų ir visus tų laikų mokslus.

Pripildytas išdidumo, už nuveiktus veiksmus, Amritas grįžo namo į Išminties namus. Tuo metu Meistrė Vidija buvo sode. Apsidžiaugęs susitikimu, jis pradėjo pasakoti jai: “Kada aš išėjau iš Išminties namų, įvyko neįtikėtina. Šalies imperatorius tą dieną rengė išminčių turnyrą. Aš nuėjau tenai, su lūkesčiu išgirsti atsakymą į savo klausimą. Ten vyko ginčai ir diskusijos dėl gyvenimo prasmės. Aš išsakiau savo nuomonę. Ir man staiga įteikė imperatoriaus prizą. Per dieną aš įgijau ir turtus, ir šlovę. Aš nusprendžiau išleisti visus tuos pinigus mokslams, pas įžymųjį mokytoją, kad pažinti Tiesos grūdą. Dabar aš įgijau daug žinių iš įvairių mokslų ir galiu papasakoti apie daugelį Tiesos grūdų, kiekviename iš tų mokslų...” Ir Amritas pradėjo pasakoti tai, ką jis sužinojo. Tačiau Meistrė Vidija, išklausiusi jo pasakojimo, apie pasiekimus ir žinių įgijimą, tik nusišypsojo, o po to pasakė:

“Tu parodei man savo moksliškumą. Visa tai, ko tu išmokai pasaulyje – tai tik žinios nuo proto. Bet tai nereiškia, kad tu radai ir pažinai vieningą Tiesos grūdą. Daugiskaita gimsta iš Vienio. (Virgio trigrašis: čia turima omenyje daugelis atskirų mokslų, nuo vientisų Žinių šaltinio) Kad prasiskverbti į Esmių Esmę, tau reikia jausmų, suvokimo ir supratimo”. Meistrė Vidija nuo žemės pakėlė artimiausio vaismedžio vaisių ir parodė Amritui. “Tu išmokai tai, iš ko yra nuaustas išorinis pasaulis, bet tu praleidai tai, iš ko jis sudarytas ir dėl ko visa tai iš vis egzistuoja”. Meistrė Vidija padalino vaisių pusiau. Išėmus iš ten sėklą, ji ją taip pat padalino, Amritui parodant minkštimą, sėklos viduje. “Proto pagalba tu pažinai vidinę sėklos šerdį, iš kurios išauga didelis medis. Bet tik su jausmingumo pagalba tu galėsi pažinti nematoma, tai yra, tą gyvybę tveriančią tuštumą, kurios dėka ir išauga tas didelis medis. Sėkla yra tik tos kuriančios tuštumos talpykla. Gyvybę tverianti tuštuma išausta iš Tiesos grūdo, iš kurio viskas gimė ir į ką viskas kada nors vėl ištirps.

Kada tu pradėjai Kelią, tos žinios jau buvo tavyje. Jų dėka tu ir įgijai turtus bei šlovę. Bet tu panaudojai tuos turtus tik dėl savo proto. O turtai gi duodami, dėl atsakomybės pažinimo. Pasaulio turtai priklauso šiam pasauliui, kuriame viskas kas į jį ateina, paklusta mirčiai. Jeigu tu turtus būtum panaudojęs žmonių labui, tu būtum suradęs ir supratęs vientisą Tiesos grūdą, kurio dalelė yra ir pačiame tavyje”. “Bet ką gi man daryti?- susijaudinęs ištarė Amritas. -  Pas mane jau nėra buvusio turto, kad ištaisyti savo klaidą.” Į ką Meistrė Vidija atsakė: “Pratęsk savo kelią ten, kur sustojai. Pratęsk savo kelią atsiremiant į tą patirtį, kuria tu įgijai. Tu įgijai žemiškas žinias, kurias vertina žmonės ir taip per jas pažįsta matomą pasaulį. Eik ir išmokyk žmones tokių žinių, bet parodyk jiems ne tik tai, iš ko nuaustas išorinis pasaulis, tačiau ir tai, iš ko jis sudarytas ir dėl ko visa tai egzistuoja.”

Amritas nustebo: “Kaip aš parodysiu žmonėms tai, ko nežinau pats? Meistrė Vidija nusišypsojo ir atsakė: “Tapk tuo, apie ką tu nežinai. Tapk pats savimi, juk tavyje ir yra ta dalelytė Tiesos grūdo. Žmogus tik Sielos talpa – Jo Būtybės šaltinio indas. Surask tą Vienį ir pažink Jį savyje. Tai ir yra visų svarbiausia. Pažinęs Tiesos grūdo Vienį, pažinsi save.” Amritas tada paklausė: “Bet kaip man tai padaryti?” Meistrė Vidija atsakė: “Panaudok savo protą žmonių labui ir gauk patirtį. Kada tavo veiksmų, nuo jausmų, dėl Tiesos, taps žymiai daugiau, nei žodžių nuo proto, dėl Ego, tada tu pažinsi Tiesos grūdo vienį.”

A. Įdomi sakmė, aktuali visais laikais.

R. Šiuolaikinės žmonijos problema tame, jog egoizmas suskaldė žinias ant tiek kruopščiai, kad yra prarasta vienio prasmė, prarasta tų žinių paskirtis.

A. Bendrai tai taip, nėra apsijungimo įvairiapusio vienio pažinime, nėra akiračio praplėtimo ir pačio svarbiausio – nėra pas žmogų žinių apie patį save, savo tikrą Būtybę.

O ženklai? Įskaitant tai, kad Šambala taip pat bendrauja ir kuria įvykius būtent ženklų pagalba... Ženklai – tai iš vis ypatinga tema. Ir jei pas dagonus yra minimi aštuoni “pagrindiniai ženklai”, kurie labai retai tampa prienami žmonėms. Juk tai turbūt reiškia Graalį. Jūs kažkada jau minėjote, kad Graalis sudarytas iš 12 ženklų, o dagonų mitologijoje minima tik aštuoni. Vadinasi arba pas dagonus buvo nepilna informacija, arba ji yra prarasta su laiku. Bet tai, kad Graalis sudarytas iš 12 “pagrindinių ženklų”, kurių dėka galima modeliuoti ir koreguoti pasaulį, pagal norą, šalutiniai minima daugelyje įvairių pasaulio tautų legendose...

R. Visiškai teisingai, tokios “šventos” toms tautoms žinios praktiškai niekada pilnai neatveriamos atsitiktiniams praeiviams. O kas liečia Graalį, tai reiktų atsiminti, kada jį ne atsitiktinai slėpė suskaldant į 12 ženklų, padalinant į keturias dalis po tris kiekvienoje. Tai žymiai apsunkina ženklų teisingo sudėjimo procesą ir garsinį Graalio aktyvavimą. Graalio ženklai, atitinkama seka – tai kaip forma, kaip raktas nuo spynos, kuris su pridėtos jėgos (Pirminio Garso garsinės formulės) dėka, atveria žmogui atitinkamas galimybes ir už šio pasaulio ribų.

Prie to paties, pas tas senoves tautas išliko užsiminimai, kad skaičius keturi turi savyje moterišką pradą, trys – vyrišką pradą, o suma septyni – žmogiškos Būtybės pagrindas (amžino gyvenimo principas), tobulybė.

A. Keturi – savyje turi moterišką pradą... Tai jeigu Graalį sudarė iš keturių dalių, tai juk tai gaunasi, šalutiniai nurodo, į moteriško prado dievišką kuriančią jėgą – Allat.

R. Na kodėl šalutiniai...

A. Jūs kažkada pasakojote apie senovės Egipto dievą Ozyrį, apie jo veiklą, kalbant mūsų kalba, kaip Bodhisatvą ir apie tai, kad skaičius 72 buvo susijęs su sakraliomis religinėmis žiniomis pas senovės Egiptiečius.

R. Teisingai. Senovės egiptiečių įsivaizdavimas apie sakralinį skaičių 72 susijęs su Bodhisatvos, kaip Dvasinės Būtybės, suvokimo lygiu, kuris tiesiogiai susijęs su Dievo pasauliu, žinantis esmę ir mokantis naudotis, valdyti visų 72 išmatavimų vientisumu. Tą patį Ozyrį vaizduodavo ne tik kaip žmogų, bet ir kaip lotoso žiedą, su 72 žiedlapiais. Kai kuriuose jo pavaizdavimuose buvo užfiksuotos Žinios apie Visatą. Viskas Visatoje tarpusavyje susiję ir žmogus, dėka savo unikalios energetinės konstrukcijos, susijęs su visais 72 išmatavimais. Tačiau, vienas reikalas būti susijusiam ir netgi nesuprasti tuos nematomus tarpusavio ryšius ir visai kitas reikalas, sąmoningas pažinimas visų tų išmatavimų, be to naujoje savo kokybėje. Dvasiškai išsivystęs žmogus per savo gyvenimą gali pažinti visus tuos 72 išmatavimus ir išeiti į Bodhisatvų lygį. Tačiau toks staigus dvasinis vystymasis galimas tik esant jam gyvam. Deja, praktikoje, per visą žmonijos egzistavimo istoriją, tokių žmonių buvo tik vienetai. Pažįstant aukštesnius išmatavimus, sakysime taip, žmogus giliau ir didesniu matu pažįsta ne tik dirbtinai sukurtą pasaulėdarą, bet ir Dievo idėją, dvasinio pasaulio jėgą ir savo sąlyti su Juo. Žinoma, tai nėra paprastas pasaulio, sugalvoto Dievo, pažinimo kelias ir tokiam keliui, kaip ir moksle, reikalingi tikslūs, teisingi instrumentai, tai yra, atitinkamų meditacinių technikų žinios, suteikiančios galimybę dvasiniam vystymuisi etapais. Suprantama, kad toks kelias ne visiems, bet vis tik, dvasiškai trokštantis Tiesos, gali ją pažinti. Neverta stotis į tokį kelią su žmogiška logika, nuo Gyvuliško prado, norint nemirtingos valdžios ir žemiško, kadangi tokiems dvasiškai nesubrendusiems žmonėms toks kelias pasibaigs tragiškai...

Tačiau net toks didelis dvasinis kelias visada prasideda nuo mažumės, nuo pirmųjų žingsnių. Reikia mokytis dvasinio suvokimo, o ne tik samprotavimų nuo egoizmo ir proto, pripildyto svajonėmis apie žemiškų norų įgyvendinimą. Ir tik kada žmogus įsisavins savo naują sąmonės būseną ir stabilizuosis Gyvuliško prado sutramdyme – nematomas pasaulis atskleis savo paslaptis...