Žmogaus kūnas, kaip visa kita materija, yra tuštuma. Tai iliuzija, sukurta Dievo mintimi. Visos materijos gimsta iš vienos ir tos pačios pirminės energijos, tik paveiktos,  performuotos į skirtingas bangines būsenas. Iš čia ir išplaukia materialių savybių skirtumai.

Jei susimastyti, iš ko gi sudarytas žmogaus kūnas? Kaip žinote, iš organų sistemų, kurios – iš audinių, šie – ląstelių, kurios – iš paprasčiausių cheminių elementų. Didžiąją kūno masės dalį, iki 98%  sudaro deguonis, angliavandenis, azotas.

Molekulės, sudarančios ląsteles, aplink save turi tuštumą. Gilinantis toliau, molekulės sudarytos iš atomų, tarp kurių vėl tuštuma. Atomai iš branduolių ir elektronų, tarp kurių – irgi tuštuma. Branduolys irgi sudarytas iš elementarių dalelių, tarp kurių tuštuma. Pastebėsime, kad kokio nors cheminio elemento rūšis priklauso tik nuo neutronų kiekio branduolyje, tai yra, turi izotopijos savybes. Protonai ir neutronai, formuojantys branduolį, irgi sudaryti iš smulkesnių dalelių. Aš toliau nebevardysiu, kas į ką dalinasi, tik pasakysiu, kad galutiniame rezultate viskas pasibaigia tuštuma, iš kurios viskas ir gimsta. Ji egzistuoja visur ir mikro ir makro pasaulyje. Tai ir yra švari energija, vadinama Po energija, sudaranti vieną visų energijų veikimo lauką ir atitinkamai, atsirandančios, iš jų materijos. Todėl ir sakoma, jog Dievas visur esantis. Būtent Po energijos impulsas pagimdo bangas, keičiančias materialios erdvės ir laiko kreivę. Tai yra, savo gilumos esmėje, kiekviena materija, tai atitinkamų bangų derinys ir egzistuoja pagal banginius dėsnius.

Visa tai yra gerai užmiršta sena. Tas faktas, kad materija yra pagimdyta didžia tuštuma, “dao”, buvo žinomas dar prieš 4 tūkstančius metų Indijos filosofo ir prie 2,5 tūkstančius – kiniečio išminčiaus. Jų traktatuose aiškiai aprašoma tuštuma, esanti, kaip ežero lygus paviršius, kai nėra vėjo. Atsirandanti iš tuštumos dalelė  prilygsta bangų atsiradimui, vėjo įtakoje.

“Vėjas” čia – tai yra, Dieviška Būtybė. Tai Dievo mintis, kuria jis viską sudaro ir griauna. O Siela, kaip tik ir yra tos galingos jėgos dalis, kuri gali valdyti pirminę Po energiją. Todėl, jei savo pažinime žmogus sąmoningai pažins Sielą, susilies su ja į veiną, jo galimybės tampa neribojamos, taip pat kaip ir pažinimas.

Mūsų smegenys, nuo gimimo nuderinti į tokios realybės, kurioje esame, suvokimo dažnį. Bet tai nereiškia, kad jų galimybės apribotos tik tuo dažniu. Jose įdėtos įvairios programos ir jei pakeisti suvokimo dažnį, pasikeis ir visas supantis mus pasaulis.

Kas yra mūsų smegenys? Iš principo, centrinė nervų sistema yra bangų priėmimo-perdavimo skirtingo diapazono, su atitinkamomis charakteristikomis savotiška "įranga". Vienas iš svarbiausiu struktūrinio-funkcionalaus organizmo elementų yra neuronai ir glijalinės ląstelės. Neuronas turi išsiskiriančią nuo kitų ląstelių savybę, generuoti veiksmo potencialą ir perduoti tą potencialą dideliais atstumais. Ta ypatinga ląstelė, iš savęs yra sudėtingas įrenginys, su keliomis būsenomis (ramybės ir eilės sužadintų būsenų, skirtinguose būsenos dažniuose), kas žymiai padidina jos informacinę apimtį. Informaciją apie stimulą, nervinės ląstelės koduojama kaip veiksmo potencialo dažnis, per trumpą laiko tarpą. Iš esmės, smegenų darbas – tai informacinio-nukreipiančio “įrenginio” darbas, kurio “kalba” yra dažniai. Iš čia, sąmoningų ir pasąmoninių psichikos procesų atspindys vyksta neuronų iškrovos dažnio lygyje. Keičiant sąmonės būseną, kad ir meditacijose, keičiasi impulso dažnis, kas paskui save veda prie organizmo molekulinės struktūros pasikeitimo. Tai yra, žmogus savotiškai nusiderina į kitą realybės dažnį ir todėl priima šį pasaulį kaip žemiausia iliuzija... “Kada išminčiaus paklausė: Kas tai yra gyvenimas? Jis atsakė: “Pajuoka tam, kas jį išmėgino”. Ir tai visiškai teisingas atsakas.

O žmogus paskendęs materialiose mintyse, labai ribotas savo suvokime. Jis gauna informaciją apie supantį pasaulį per savo smegenis, nuo gimimo esančias atitinkamame suvokimo dažnyje, kuris būdingas Gyvuliškam pradui. Tos smegenys, kaip ir bet kokio gyvulio, priima informaciją per jausmų organus ir nors žmogus apsuptas elektromagnetinių virpesių okeano, pačių įvairiausių charakteristikų dažniais, priima jis tik mažytį lašelį, iš jį supančio pasaulio įvairumo. Pagrindinė informacija pas jį eina per regos kanalą, žmogaus matomą spektro dalį, kuris – yra elektromagnetinės bangos, nuo 400 iki 700 nanometrų. Viskas kas yra už to spektro ribų, žmogus nemato, vadinasi jo smegenyse nesusidaro realybės, esančios toliau šio diapazono atspindžio. Tas pats liečia ir garsą, kurį žmogus girdi, nuo 20 iki 18 hercų.

O meditacijos, kaip kitokia sąmonės būsena, atveria žmogui visai kitokį pažinimo spektrą, tikrą Dievo pasaulį, iš čia ir atsiranda galimybė naujai Sielos brendimo spiralės vijai.

Žmogus nuostabus kūrinys. Gimsta kaip gyvuliška būtybė, bet vieno gyvenimo eigoje, savo minties jėgos pagalba, gali pavirsti į Būtybę, artimą Dievui. Ir tam jam yra suteiktas laisvas pasirinkimas. Minties jėga – tai tikrai unikalus Dievo sutvėrimas. Yra tokia sena išraiška: “Dievas miega mineraluose. Prabunda augaluose. Juda gyvūnuose. Masto žmoguje.”

Būtent Po energija ir yra pirmapradžiu minties atsiradimo impulsu. Taip pat ir blogos mintys, turi tas pačias prigimties šaknis. Tik blogų minčių gimimą, nuo Gyvuliško prado, valdo Liuciferis. O jis yra pats ištikimiausias ir tikriausias Dievo tarnautojas. Tų minčių dėka, Jis ir stumia jus įvairiems išbandymams, jūsų tikro tikėjimo tvirtumui patikrinti. Jis gundo jus į blogį, kad jūs pažintumėte gėrį. Bet jūs laisvi savo pasirinkime, dar kartą pabrėžiu, visiškai laisvi. Jūs galite priimti tas mintis, kaip veikimo kokybėje, arba jas atmesti ir pasisukti į gerų minčių pusę, einančių nuo Sielos. Tai yra, kokias mintis jūs pasirinksite, ką pasirenka jūsų stebėtojas-sąmonė, tuo jūs ir būsite iš tikro.

Siela taip pat yra energija. Tačiau, tai Dieviška energija, tai Dievo dalelė mumyse. Svarbiausia, kodėl egzistuoja tie visi persikūnijimai, visi tie nesklandumai, kodėl pas mus kyla kokios tai problemos – viskas todėl, kad mes esame materialiame kūne ir mes priklausome nuo materialaus kūno 99,9%. Bet jeigu mes išsivaduosime nuo to, bent jau viena dešimtąja dalimi ir panirsime į Sielą, tai mes įgyjame amžinybę ir visa galybę. Svarbiausia - prasibrauti pro savo vidinį Sargą, prie Sielos “vartų”. Kadangi būtent Sieloje slepiasi tikroji jėga, Meilės jėga, kuri tveria viską, kuri sugeba vadovauti Po energijai. O visos kitos energijos bazuojasi būtent ant jos. Kadangi  tikrame pasaulyje egzistuoja tik Meilė. O blogis egzistuoja tik iliuziniame žmogiškame gyvenime, nesubrendusios Sielos auklėjimui. Todėl labai svarbu suformuoti savyje būtent pastovų Meilės ir gėrio energijos dažnį, o ne svyravimų įvairovę.

Žmogus, iš esmės, turi banginę prigimtį, be to, kaip dvasiname plane, taip ir fiziniame.

Žmogaus fiziniame organizme yra informacinis tinklas, kuris lygiai su nervų, kraujotakos ir endokrinine sistemomis valdo fiziologinius procesus. Tai yra, žmogus tarsi prasismelkęs bangų skleidėjais, per kuriuos persiduoda svarbi informacija, akivaizdu, kad visa tai susiję su Žemės magnetinių laukų sąveika, su kosmine spinduliuote ir tt...Bet reikalas tame, kad organizmui informacinę funkciją neša tik silpni laukai. Priešingu atveju ląstelėse suveikia apsaugos mechanizmas ir jos nebe priima informacijos.

Kokie laukai būdingi mūsų organizmui?

Patys įvairiausi. Pavyzdžiui, įvairaus diapazono elektromagnetinio spinduliavimo, elektrinis laukas, magnetinis... Akustinis spinduliavimas, tai yra, įvairūs garsai, išeinantys iš organizmo. Cheminės išskyros, kurias sąlygiškai galima pavadinti, cheminiu lauku ir dar daug kitų, kurių nėra prasmės dabar vardinti.

Sakoma, kad yra kažkoks tai laukas, kuriame žmogus gauna informaciją apie savo ateitį. Sakoma, kad senovės pranašai įeidavo į atitinkamą būseną, kad gauti tas žinias. Ar taip?

Taip, tai iš tikro taip. Tas laukas egzistuoja ir šiandiena, kurio informacija, kaip naudojosi, taip ir toliau naudojasi. Egzistuoja atitinkamos technikos, leidžiančios įeiti į tokią sąmonės būseną. Todėl ir paprasti žmonės, sustiprintai užsiimantis protiniu darbu, sugeba spontaniškai įeiti į tokią sąmonės būseną, kaip taisyklė, arba miego būsenoje, arba gilaus susikoncentravimo būsenoje, tai yra, kada smegenys atjungtos nuo pašalinių minčių... Duotoji informacija yra tikra tik dabarties, ar praeities atžvilgiu, o taip pat tiksliųjų mokslų. O kas liečia ateities, pavyzdžiui, žmonijos bendrai, ar kokios tai konkrečios Asmenybės, ji nestabili. Kadangi ateitis dar priklauso ir nuo asmeninio individualaus ir kolektyvinio bendrai, pačių žmonių pasirinkimo.

Paprasčiausiai, jei sakysime žmogus vidiniai keičiasi, tai atitinkamai, su jo pasirinkimu, keičiasi ir visas jo gyvenimas, vadinasi ir ateitis. Tai natūralus gamtos dėsnis. Kadangi suvokimo dažnio pakitimas, nuderina žmogų į visai kitą bangą, tai yra, į kitą “realybę”. Tas pats liečia ir žmoniją bendrai. Jei keičiasi jos požiūris į gyvenimą, keičiasi balansas, tarp žvėriško ir dvasinio prado, atitinkamai, keičiasi ir bendras energijos dažnis, vadinasi ir jos ateitis. Todėl žmogus, kaip ir žmonija bendrai, savo asmeniniu pasirinkimu apsprendžia savo galimą ateitį, be to, dar daro tai ir kas dieną.

O kaip tada pranašauja pranašai?

Jei pastebėsite, didieji pranašai darydavo savo pranašystes užšifruotai, dažnai su dviguba prasme. Daugelis iš jų klydo, daugelis nepaminėjo apie reikšmingus įvykius. Kadangi ateitis kintanti ir ji yra laike, erdvėje, daugkartiniuose variantuose. Pranašai galėjo nusiderinti į bangos, esančios duotos informacijos nešėju, dažnį. Bet jie ėmė žinias tik iš tos realybės, į kurią galėjo prasiskverbti, tai yra, tik iš vieno varianto, tarp daugelio kitų.

O kaip tada su asmeniniais pranašavimais?

Pranašystės žmogui bazuojasi ant tos pačios bangos, kurioje yra ir jo sąmonė, duotuoju momentu. Ir jei žmogus viduje nesikeičia iš pagrindų, tai pranašai įvyks taip, kaip ir užprogramuota duotoje bangoje.

Kad ir apie “Titaniką”, nuostabiausia tai, jog žmonės apie katastrofą buvo įspėti dar prieš 16 metų. 1896 metais Anglijoje buvo išleista Morgano Robertsono knyga “Subtilumas”, kur pilnai aprašoma didžiulio keleivinio laivo žūtis, su pavadinimu “Titanas”. Jis tiksliai nurodė laiką, vietą ir žūties priežastį, tai yra, 1912 metai Atlanto vandenyne, kelyje iš Anglijo į Ameriką, šaltą balandžio naktį, laivas susiduria su didžiuliu aisbergu, žūsta žmonės. Ir dar daugiau, Robertsonas netgi nurodė tikslų keleivių skaičių – 2 tūkstančiai žmonių, kas atitiko jų kiekiui tikrame Titanike. O taip pat, nurodė visus laivo parametrus ir charakteristikas, kurie taip pat sutampa su tikro Titaniko charakteristikomis. Neatitikimas buvo tik nežymus. Pavyzdžiui, jis aprašė laivo ilgį, kuris lygus 243 metrų, o pas Titaniką buvo 268 metro; vandens apimtis 70 tūkstančių tonų, o pas tikrąjį 66 tūkstančiai, greitis susiduriant su aisbergu, buvo 25 mazgai, o ten 22 mazgai. O visa kita, keturi kaminai, 3 sraigtai ir taip toliau, buvo tiesiog nuostabiai nupasakota. Jei žmonės būtų buvę nors truputį sąmoningesni, patikėję tuo, ką skaitė, nebūtų žuvę tiek žmonių.

Matyt visa esmė tame, kad tai buvo rašytojas fantastas, dar ir niekam nežinomas, nepavadino savo kūrinio pranašavimu, o tik fantastiniu romanu?

Žmogus gauna švarias žinias. Bet kada nori save išsaugoti, nuo kvailių inkvizicijos, jis pavadina savo knygas fantastika. Ta fantastika buvo protingiems, tiems kas galės suprasti. Bet galutiniame rezultate, kai viskas įvyko, visa tai pradeda suprasti visi, tame tarpe ir kvailiai. Bet protingieji tai galėjo suprasti dar tada ir pasiimti iš to tiesos, iš tos “fantastikos”, grūdą tiesos.

Paprasčiau sakant, protingas žmogus, perskaitęs tą knygą, niekada nebūtų nusipirkęs bilieto į tą laivą. Ir tai liečia ne tik šią knygą. Paskaitykite fantastiką. Visa fantastika dalinasi į protingą fantastiką ir pasakas suaugusiems, paprasčiausiai, tai nepatogu pavadinti pasakomis, todėl ir rašo “fantastika”. Tai štai, protingos fantastikos rašytojai, paprasčiausiai nuskenuoja informaciją nuo skirtingų laiko realybių lygių, kurių ateitis, sėkmingai susiklosčius atitinkamoms banginėms sąlygoms, pilnai gali ir įvykti. Tai yra, jie gauna žinias ir pilnai jas aprašo. Tai savo ruoštu psichologiškai paruošia protingą žmogų, būsimiems įvykiams perskaičiusį duotą knygą; formuoja daugiamačio mastymo pagrindus; leidžia orientuotis greitai besikeičiančiose gyvenimo sąlygose. Visa tai plečia ne tik jo adaptacinį diapazoną, ruošiant sąmonę naujam kokybiškam šuoliui, suvokiant supantį pasaulį, bet ir duoda pagrindą vidiniam pačio žmogaus pasikeitimui, paprasčiau sakant, perėjimui į kitą “naujos realybės” bangą.

Atsiminkime bent jau Gerberto Velso knygas, teisingai nusakančio ir paruošusio žmoniją būsimam moksliniam-techniniam progresui. Ar Žiuli Verną, išpranašavusį daugelį atradimų ir išradimų, kurie pasekoje, iš tikro įvyko. Arba Aleksėjaus Tolstojaus knygą, “Garino Hiperboloidas”, parašyta 1925-1926 metais, kurioje praktiškai išpranašautas lazeris, nors pirmas lazeris buvo pagamintas tik 1960 metais. Ir tokių pavyzdžių daugybė... Ir tokių talentingų žmonių pakankamai daug, kad paruošti protingą žmogų būsimiems įvykiams. Bet jie priversi rašyti savo knygas fantastikos žanre: kadangi protingas ir taip supras, bet už tai ir durnas neįsižeis.

Kai žmogus įsiskaito į knygą, jis tarsi pradeda gyventi jos pasauliu, tai yra nusideriną į tą patį suvokimo dažnį, kaip ir autorius. Ir štai čia, pas skaitytoją gali įvykti nuostabus fenomenas – savotiškas smegenų aktyvumo žybsnis. Vadinkite tai kaip norite: idėjos generavimas, pasąmonės nušvitimas, ar kaip jums bus patogu. Bet būtent tas žybsnis yra trumpalaikis perėjimas į atitinkantį tai knygai suvokimo dažnį, kurį fiksuoja atmintis. O po to, asmeninių žinių ir patirties pagrindu, gimsta atitinkama idėja. Todėl, daugelis talentingų politikų, mokslininkų ir šiaip žmonių, siekiantys savęs ir supančio pasaulio pažinimo, semiasi idėjų ir būsimų atradimų būtent iš knygų, tame tarpe ir iš fantastinių, iš tos savotiškos duomenų bazės, nerealizuotos realybės. Be to, visa tai gali “išplaukti” iš atminties, bet kokioje formoje ir bet kuriuo momentu, čia pat beskaitant, arba prisisapnuoti, ar netikėtai nušvisti po to...

O ar yra išsipildantys, įspėjantys sapnai?

Žinoma. Paprasčiausiai, jei pas žmogų pakankamai asmeninės dvasinės jėgos, arba jis su kažkuo tai susijęs stipria didele Meile, jo smegenys gali spontaniškai išeiti į tą dažnį, kuris sutampa su būsimais įvykiais. Ir jis priima tas žinias sapne, kaip ir “tiesiogiai”, išvengiant analizės. Bet pasekoje, išduodant tuos duomenis, jo psichika tiesiogiai dalyvauja tos informacijos apdirbime. Todėl ir įvykius mes galime matyti ne švarioje formoje, o interpretuotoje, mūsų emocijų, pergyvenimų, buvusių įspūdžių, vaizdinių ir tt. pagrindu...

Žmonės yra žmonės. Jie net abejoja pačio Dievo egzistavimu, o ką jau kalbėti apie amžinybę. Todėl dažniausiai ir pasirenka būtent tai, ką mato, o ne tą, ką jaučia savo Siela. Juk tai žmonės... kartais jie tris kartus per dieną keičia savo nuomonę. O masių gyvenimas panašus į smėlio smiltelių, vandens sraute: į kokią pusę jis teka, ten jas ir nuneša srove.

Senovėje žmonės aktyviai naudojosi savo pasąmonės jėga. O istorijos su šamanais prasidėjo žymiai vėliau.

Kaip galėjo naudotis tuo tie žmonės, kai jie ten visi bandomis vaikščiojo, kaip gyvuliai?

Apie ką tai sako, jei užduodami tokie klausimai? Kad žinios apie tuos laikus pas tokius žmones ne tik kad skurdžios, bet galima sakyti, jog jų visai nėra. Ką tik buvo išreikštas eilinis stereotipas, kuris nuo vaikystės žmonėms įkaltas į galvą, savotiškas štampas, kuris buvo nustatytas elito, savo daugia-milijardinei vergų armijai.

Bet juk tai su mokslininkų tvirtinimu, jų archeologiniais radiniais?

Dauguma vertingų archeologinių radinių, pagal kuriuos mokslininkai galėtų sužinoti, apie žmonijos praeitį, iš tikro, dulka archeologiniuose archyvuose, arba dėl nežinojimo, arba žinant, pasaulio stipriausiųjų neprieinamuose seifuose. O masinės informacijos srityje, skelbiama tik tai, kas yra naudinga valdančiam elitui.

Nes žinios – tai jėga, o jėga – tai valdžia. Šiuolaikinė žmonija, jos civilizacija, užgimė iš buvusios aukšto išsivystymo lygio civilizacijos liekanų, kuri buvo pasiekusi tokios sėkmės savo, taip vadinamų “virš gamtinių” sugebėjimų srityje, kad tie sugebėjimai jiems tapo įprastais, kasdieniniais. Tie žmonės buvo išnaudoję apie 50% galvos smegenų galimybės, tuo tarpu kai dabar išnaudojama tik 10%. 

Jei jau jie buvo tokie protingi, tai kodėl mes likome tokie buki?

Jūs nesate buki ir genų pas jus yra pakankamai. Tokios galimybės yra kiekviename žmoguje ir esant norui, jis jas gali išvystyti savyje. Bet viso to raktas gludi jūsų sąmonėje. O ji užblokuota, vergiškomis nuorodomis, elito jums primestais stereotipais. Nors iš tikro, visa tai tik rūkas, dūmų uždanga. Viskas vis tik yra jūsų rankose.

Matau, kad jūsų žinios ir tvirtinimai yra labai tolimi nuo realios padėties pasaulyje. Bet tame nėra jūsų kaltės, juk jus išauklėjo tokiuose tvirtinimuose ir žinių jums davė lygiai tiek, kiek būtina tam, kad jūs galėtumėte kokybiškai atlikti savo darbą. Jums įteigė, kad jūs laisvi, nors iš tikro, jūs esate pilnoje priklausomybėje nuo sistemos, į kurią jus patalpino. Ir vėl gi, visa tai reikalinga tik tam, kad vergas, be kvailysčių savo galvoje, vykdytų savo darbą. Bet jei jūs sulaužysite šitą dirbtinai sukurtą mastymo sistemą, pasieksite tikrą laisvę.

Dominuojanti mintis žmoguje, sustiprinta emocijomis, įgauna jėgą. Būtent ta jėga ir yra įsakymas pasąmonei. O pasąmonė, kaip žinoma, pokštų nesupranta. Jį efektyviai vykdo tai, į ką tiki ir kuo pats save įtikina žmogus. Todėl reikia ne tik kartoti norimą maldą meditacijoje, bet ir džiaugtis, kad tu tai jau gavai, ką norėjai. Ta emocija duoda jėgą, įsakymą į pasąmonę, kur  ji ir vykdo. Bet daugelis žmonių viską daro visiškai atvirkščiai, metai po metų stiprina savyje pačios stipriausios emocijos dominavimą – baimės, tuo pačiu padarant savo gyvenimą nepakenčiamu. Na o pasąmonė suranda pačius greičiausius ir efektyviausius būdu įvykdyti baimės įsakymus jai. Kad ir sakysim sutiktas “bomžas”. Išklausius jo istorijos, tapo aišku, kad dėl visko kaltas jis pats. Pastoviai savyje laikęs baimę prarasti darbą ir likti be pinigų. Na o pasąmonė surado labai greitą ir efektyvų būdą. Žmogus pradėjo vartoti alkoholį, kad pabėgti nuo tos baimės, ko pasekoje, prarado viską ir darbą ir šeimą ir namus, atsidūręs prie šiukšlių konteinerių, būdamas tik 39 metų. Jei nebūtume susitikę, tai jau kažin ar bebūtų buvęs gyvas ir vargu ar būtų sužinojęs, kad tikroji tokių liūdnų įvykių priežastis yra jame pačiame, o tiksliau jo mintyse.

Po to, kai jis man atsiskleidė, papasakojau, kokia jam jėga padėjo nusiristi iki tokios ribos ir išmokiau jį valdyti ją, nukreipiant reikiama linkme. Išmokiau paprastų tiesų ir jis iš tikro įsisąmonino...

O ką pirmiausia daryti, kad pasąmonė pradėtų teisingai veikti?

Pirmiausia, pakeisti savo mastymo įpročius, kadangi tai yra jūsų klystkelių, nepagrįstų baimių, klaidingo tikėjimo šaltiniu. Nutrinti pirmiausia iš atminties tokias nuostatas kaip: “aš nemoku”, “aš negaliu”, “viskas beviltiška”, “pas mane nieko nesigaus”, “aš nežinau ką man daryti”, “kas dieną man tampa vis blogiau ir blogiau”. Bendrai tai, nuimti iš atminties viską, kas destruktyvu ir negatyvu, tai kas gali jums pamaišyti pasiekti tikslą. Nes pasąmonė sudaryta tokiu būdu, kad jei joje, pavyzdžiui, yra dvi mintys – bloga ir gera – į kurias jūs tikite, pasąmonė būtinai realizuos blogą mintį, tai yra, jūsų abejones, jūsų baimę. Nes baimė – labai galinga emocija, vadinasi mintis-įsakymas bus pastovesnis. Juk jūs nesąmoningai įdedate tenai daugiau jėgos, savo tikėjimo, vadinasi ir negatyvios nuorodos karaliaus jūsų mastyme. Todėl, kas ko gyvenime bijo, tą galutiniame rezultate ir gauna. Nesvarbu ko, ligos, senatvės, vargingo gyvenimo, bet kuri jūsų baimė – pasąmonei tik įsakymas vykdymui. Todėl pirmiausia reikia išsivaduoti nuo savo baimių.

Paprasčiausiai, netikėti jomis, nustoti bijoti. Įtikinti save, kad jums nusispjauti į savo baimes, kad pas jus yra tikslas ir niekas negali jums pamaišyti tai pasiekti.

Daugelis žmonių laiko save bejėgiais prieš bet kokias kliūtis jų gyvenime, pradedant nuo baimių savo sąmonėje ir baigiant išorinėmis aplinkybėmis: ar tai būtų atlyginimo sumažėjimas, ar sumažinimas, atleidimas darbe. Jie to siaubingai bijo ir žinoma, anksčiau ar vėliau tai įvyksta. Todėl kad pasąmonė vykdo jų įsakymą. Tai yra, vietoje turtų ir laimės, kas diena duodamas įsakymas į neturtą ir savo karjeros griovimą. Net jei žmogus nusprendė save pakeisti, vis tiek jis nepastovus ir neryžtingas savo sprendimuose. Tai daugelio klaida.  Na diena, dvi žmogus užsiims savęs tobulinimu, kol nesumažėja entuziazmas. Po to mato, nieko pas jį neišeina. Sako: “visa tai niekai” Ir pradeda puoselėti savo tinginyste, gailėti save ir kitiems pavydėti. O reikia užsiimti savimi kas dieną tvirtai, eiti į tikslą kaip tankui. O tam tereikia tik pakeisti nuomonę apie save, patikėti savo jėgomis.

Raktas tikėjime ir realizacijoje slypi jūsų pasąmonėje. Per pasąmonę jūs materializuojate savo norus, tai yra duodate jai be kompromisinį įsakymą to noro realizacijai. Bet jei jūs sau sakote, kad “norėčiau tai turėti”, tai pasąmonės kalboje tas įsakymas išverčiamas kaip “svajoti apie tai”. Tada pasąmonė jus tik ir guos svajonėmis apie tai.

Todėl, “norėčiau” ir “turiu” – visiškai skirtingi įsakymai pasąmonei. Būkite tikri – pasąmonė atras būdą realizuoti jūsų įsakymą. Žinoma, vien tik kartoti tai ko nori nepakanka, reikia kad tu tuo patikėtum. Mintis – pasąmonei įsakymas, kurią reikią įvykdyti. Mintis gi turi būti pripildyta jėga, o jėga – tikėjimas, kad viskas įvyks. O kaip tai įvykdyti, tai jau tavo pasąmonės reikalas. Ji pati suras sprendimą. Tavo gi reikalas atiduoti jai tikslų įsakymą ir būti įsitikinusiam visu 100 procentų, kad tavo įsakymas bus įvykdytas pačiu greičiausiu ir optimaliausiu būdu. Pasąmonė nors ir kareivis, bet ji žymiai protingesnė už savo generolą, aš turiu omenyje, jūsų sąmonę. Ir būk tikras, ji išnaudos visas galimybes, kad tik įvykdyti tavo įsakymą. O jei tu pats su savo sąmone kas dieną koreguosi tai, kaip jai geriau įvykdyti savo užduotį, tai tuo tik žymiai apsunkinsi jai darbą ir to rezultate, ji niekada jo neįvykdys. Juk iš esmės, nė vienas įvykis jūsų gyvenime nėra atsitiktinis. Tie įvykiai gimsta ir subręsta  jumyse, o pasąmonė tik ieško preteksto ir priežasties juos išreikšti tikrovėje. Kaip be pasisuksi, visur reikalingas tikėjimas. Gaudami žinias, žmonės praktiškai jomis nesinaudoja, nes jiems tingisi. Na ir taip netiki. Nors pas kiekvieną žmogų yra šansas, kuris paprasčiausiai voliojasi jiems po kojomis.

Daugelis realių karų vyksta būtent dėl žmonių konkurencijos. O visos kitos karų priežastys, kurios po to pateikiamos plačioms masėms, tai yra vergų minei – tai tik viso labo pasakos bandai, kad pažadinti juose nacionalizmo dvasią, paguosti didybės maniją, už jų pačių esantį piemenį, o tuo pačiu, bandą nuviliojama nuo esamų problemų ir ne kiek ne daugiau.

Nes daugelis žmonių šiandiena yra vergai, kuriuos valdo ir valdys, kad ir kokiu gražiu žodžiu tai nepavadintų. Kadangi minioje žmogus jau ne individualybė, tai tik minios dalis. Esantis masėje jis jau nebe sugeba mastyti savarankiškai, realiai vertinti situacijas ir “faktus”, dosniai žarstomus oratoriaus. Kadangi žmogus minioje mato tūkstančius tokių pat, kaip jis ir yra įkvėptas tuo susivienijimu, ta didžiule jėga. Tai iš tikro didelė jėga, bet ne to žmogaus ir nė kiekvieno atskirai, iš tos kūnų masės. Tai jau oratoriaus jėga. Būtent jis ją performuoja ir nukreipia reikiama vaga. Ir tuo pačiu, jis kiekvieno sąmonėje atskirai atspausdina tas nuorodas, kurios kruopščiai užkamufliuotos gražiais žodžiais. Tai yra, oratorius paprasčiausiai išnaudoja sugestijos mechanizmą. Ir nedaugiau. Todėl, kaip nesuk, banda ji ir yra banda, kuri su mekenimu pasiduoda vedama patyrusio piemens. Tiesa, dabar bandos valdymas vadinamas gražesniais žodžiais, bet prasmė nuo to nesikeičia. Suprantu, kad mažai malonaus tokiuose žodžiuose, bet tiesa yra tiesa. Ir tiesa visada turi kartų skonį.

Kaip, pavyzdžiui, vyksta politiniai rinkimai, bet kurioje šalyje. Žada žmonėms auksinius kalnus. O po rinkimų?  Ant avinų ir asilų bandos politikai atvažiuoja iki nuosavo “rojaus”, o po to, užtrenkia prieš juos vartus. Liaudis, kaip gyveno vargingai, taip ir toliau gyvena. Juk apie ką išrinktieji politikai daugiausia rūpinasi? Pirmiausia savimi, savo pajamomis. Po to savo šeima. O po to nuosava svita, kad toji bučiuotu jam rankas, kaip savo šeimininkui ir neužmirštų jo “gerumą”. O iki liaudies dažniausia niekam nėra reikalo ir nebus. Nes liaudis, iš esmės, niekam nerūpi, jei dar laikosi ant kojų, gali dirbti ir gerai. Kur jis dings, paniurnės, pasipiktins ir išgyvens kaip nors, svarsto daugelis politikų. Juk tai dirbantys gyvuliai.

Galvojate, kad kas nors pasikeitė, nuo vergvaldystės laikų? Pasikeitė tik poveikio metodai vergams, bet ne patys žmonės. Pasikeitė vergų valdymo forma, bet vergijos niekas neatšaukė.

Visas sudėtingumas tik tame, kad reikia sugebėti nutraukti primestus jums stereotipus, užmušti savyje vergą. O visa kita visai paprasta. Reikia imtis ir daryti iš savęs naują žmogų.

Nuoširdūs vieno žmogaus norai padėti žmonėms, susiderinant su jo realiais veiksmais, savęs tobulinimu, iš tikro atneša savo nuostabius vaisius. Ir reikalas ne tiek knygose, skaitiniuose, kiek supratime ir praktiniame pritaikyme Žinių, pateiktų tose knygose. Žinių kurios nesuprantamos kaip nuosavybė, o kaip Išmintis iš aukščiau, einančios per amžius. Išminties, kaip Atvirų Vartų, kad įeiti į tą nuostabią aukščiausią dvasingumą, per kurį ateina nušvitimas nuo To, Kas sukūrė viską. Ta Išmintis, kuri visada buvo, yra ir bus, netgi tada, kada atmintis, apie jos žmoniškus palydovus, dings amžių dulkėse.

Būtent ta Išmintis, kaip Tiesos grūdas, leidžia sudygti žmoguje gėrio daigams, leidžiantys jam atlaisvinti savo protą iš žmogiškų baimių nišos, siaurų ir žemų nuklydimų koridorių, įveikti materialaus mąstymo tvirtumą ir atverti sau neribotą Tiesos pažinimo sferą. Tai leidžia jam išsiaukštinti ties žemiška esątimi, pamatyti pasaulį iš dvasinio praregėjimo aukščio, be materialaus nusistatymo. Išmintis apdalina žmogų Tiesa ir tikslo siekimu, praturtina supratimą, padidina jo atsakomybę, už dvasinę gyvenimo kokybę.

Ta amžina išmintis dvasiniam žmogui, tarsi gyvybinė gaiva gėrio sėklos daigui. Leidžia suvokti žmogiškų problemų pagrindą ir pagerinti dvasinio gyvenimo atmosferą. Ji duoda pagrindinius raktus, daugiasluoksnės žmogaus ir pasaulio realybės supratimui, tarnauja kaip šaltinis unikalių sąlygų sudarymui, tam, kad žmogus sukurtų Dvasinę bendriją, žiauriame materialiame Gyvuliško proto pasaulyje. Amžina išmintis leidžia žmogui save performuoti dvasiškai, žinoti praeities ir ateinančius įvykius. Ta Išmintis yra Jo sukurta pradžia, priėmus Ją, kiekvienam atsiveriantis kelias į Jo amžinybę.

Tarp tų, kas užduoda klausimus nuo proto ir tų, kuriuos stumia Tiesos paieškos troškulys, yra esminis skirtumas. Materialiame pasaulyje moko tik proto, atminties, žinių nuo logikos. O Tiesos pažinime, būtinas išaukštintas savęs tobulinimo laiptelis, sąmoningumas ir supratimas tų giluminių dvasinių jausmų, kurie eina nuo Sielos. Juk dvasinė patirtis yra ne proto ribose...

Daugelio žmonių Sielos, susidūrusios su ta išmintimi, tarsi paliesta styga, išleidžia negirdimą iškilmingą skambėjimą. Netgi dar daugiau, ta informacija priverčia suvirpėti savo pasirinkime ir tuos, kurių sąmonėje dominuoja Gyvuliškas pradas...

Šio pasaulio silpnybės vilioja, bet Dievas nuo to saugo. Kas nežino esmės, tam sunku susilaikyti nuo susigundymo. Tas, kas žino Tiesą, pamatys esmę netgi ir ten, kur ją bando paslėpti. Ieškančiam Tiesos, Jos Šviesa prasimuš pas jį, per bet kokią tankią tamsą, net jei visa tamsa pasipriešins tai Šviesai. Kadangi atėjo laikas atverti tai, kas buvo paslėpta per amžius. Kadangi atėjo laikas atverti Paslaptis...