Štai ir viskas, kas buvo įdomaus Anastasijos Novich knygose. Pabandžiau jus trumpai supažindinti su visų jų išmintimi. Šiame straipsnių cikle pateikiau, taip sakant, tik “švarią” informaciją, tai yra, tik pačius klausimus sensėjui ir jo atsakymus, tik pačią žinių esmę, atmetant visus tuos meninius tekstų įrėminimus ir apipavidalinimus. Nors reikia pasakyti ir tai, jog ir jie irgi gana patrauklūs ir įdomūs meniniu požiūriu. Kai kurios knygos pateiktos kaip savotiški nuotykiai iškilose, kelionėse, kai kurios, kaip politiniai detektyvai, su visais būdingais tam žanrui nuotykiais, išskyrus Allat Ra knygą, kur jau nėra tų grožinių “popieriukų”. Todėl, skaitomos tos knygos, kaip grožinės literatūros kūriniai, sudomina ir jų herojų likimais ir veiksmais, bet tuo pačiu metu, žmogus palaipsniui gauna ir dvasinių žinių, iš sensėjau, paties Šambalos valdovo – Rigdeno lūpų. Visas tas taip vadinamas literatūrinis apipavidalinimas tarsi patrauklus popieriukas dvasiniam saldainiui, esančiam tų knygų viduje. Mano nuomone, tokį grožinį žanrą, patrauklų eiliniam žmogui, autorė pasirinko ne atsitiktinai, o suprantant daugumos dabartinių žmonių psichologiją ir žinant aplinkybes, kaip jiems sunkiai sekasi pradėti pirmuosius žingsnius dvasingumo link, kaip jiems sunku prasiskverbti pro savo susiformavusių stereotipų ribas. Tokiu būdu su tomis dvasinėmis žiniomis susipažįsta žymiai daugiau žmonių, tame tarpe net ir tie, kurie dar giliai miegojo materijos glėbyje...

Reikia pasakyti, kad autorei tai puikiai pavyko įgyvendinti, bent jau man taip atrodo. Belieka tik pasakyti didelis, didelis Ačiu visų skaitytojų vardu ir žemai nusilenkti, už tokį nesibaigiantį triūsą, visos žmonių civilizacijos labui, už tą mums suteiktą dovaną. Juk tikros žinios neturi nei šalių nei kalbų barjerų, nepriklauso jokiai religijai, kaip ir pati Meilė...

Tačiau knygos, kaip ir bet kokia kita materija, turi savo pradžią ir pabaigą, nors žinioms ir tobulėjimui nėra ribų ir pabaigos, taip pat kaip ir žinoti visko neįmanoma, bet siekti to reikia. Manau, jog tos, kiekvienam žmogui reikšmingos išmintys, atskleistos šiose knygose, išliks visam laikui sąmonėje tų, kurie iš tikro tvirtai pasirinko  žengti  Šviesos Keliu, o ne tą painų klaidžiojimą, per gyvenimo dykumą, Gyvuliško proto sukurtų sistemų iliuzinėse sutemose. Todėl prie tų žynių šaltinių dar grįšime ne kartą, nes jis tikrai dar neišsemtas pilnai.

Kartais, kai naktis būna labai tamsi, mes nematome šviesos. Bet tai nesitęsia amžinai. Kad ir kiek debesų nedengtų saulę, vis tiek bus prošvaistės ir Šviesa. Taip ir dvasingumo keliu einančio žmogaus gyvenime anksčiau ar vėliau išaušta rytas, ateina šventė....

Na o švęsti žmogiška prasme - reiškia giedoti iš savo sielos gelmių, reiškia nešti savojo žmoniškumo balsą į pasaulį. Žmogaus balsas yra pats ryškiausias planetos gyvenimo gaidoje. Pasaulis yra pasiilgęs tokių žmoniškumo balsų. Sulaukus kuo dažniau šitokių balsų, išauštų šventė ne tik pačiam žmogui, bet ir visam pasauliui bendrai.

Visi žmonės turi vienodas galimybes dvasiškai augti. Nėra jokių ribų tam, ką gali pasiekti tikrai tikintis žmogus, jei jis to trokšta. Tik dėl mūsų pačių vidinių ribotumų mes susitaikėme su tokia mintimi, jog tik mūsų kasdienybė yra vienintelis įmanomas būdas gyvuoti. O juk tereikia tiek nedaug – nemeluoti, bent jau pačiam sau, nepuoselėti savo išdidumo, stiprinančio Gyvuliuką savyje. Svarbiausia mums yra tinkamai paruošti savo vidinį indą ir kada jis taps pakankamai švarus, būtinai prisipildys tikros žinių Šviesos. Reikia pastoviai siekti gilesnės žinojimo būsenos, kuri leistų peržengti tas siauras proto ribas, aiškiau, plačiau suvokti save ir mus supantį pasaulį.

Dvasingumas nereiškia vien tik žinių paiešką, bet ir nuoseklumą, pastovumą, pritaikant tas žinias praktiškai, kolosalų darbą dvasinio tikslo link. Ir šito negali pakeisti joks menamas išorinis tikėjimas, puoselėjamas religijų, per kokius tai pasiskelbusius tarpininkus, išorines apeigas, visiškai nesuprantant jų esmės, arba per dvasinių kaukių keitimą, dėl aplinkinių nuomonės ir įspūdžio kitiems. Jei žmogus bando pakeisti tik savo išorines sąlygas, visiškai nesikeičiant savo viduje, naudos iš to nebus jokios. Juk savęs neapgausi niekada, kad ir kokią gražią kaukę užsidėsi.

Žmonėms dažnai trūksta argumentų – žodžių, savo paties įtikinimui tam, kad išeiti iš susiaurėjusios sąmonės būsenos ir pamatyti pasaulį didesnėje apimtyje, platesniame spektre.

Bet kada žmogus susiduria su tikromis Žiniomis, išplečiančiomis jo pasaulio suvokimą, tai pirmiausia, kas tokiu atveju pas jį suveikia, sureaguoja – būtent Gyvuliškas pradas, bijodamas neprarasti savo valdžios žmoguje, jis, grubiai sakant, tada “stojasi piestu”, išreiškiant žmoguje pirmąją ir pagrindinę jo ydą – išdidumą. Žmogui tada atrodo, kad jis ir taip viską žino, viską jau “moka”. Išdidumas – tai Gyvuliško prado vadovavimo pasireiškimas žmoguje. O išorinis įsižeidimas, ant ko nors, tame tarpe ir ant pačios informacijos – tai akivaizdaus pralaimėjimo, savo Gyvuliškam pradui, rezultatas. Baimė prieš Tiesą, einanti iš Gyvuliško prado pusės, iškreipia ją, bandant atitolinti nuo jos žmogų. Bet ji yra neišvengiama, kad ir kokį pasirinkimą atliktų žmogus. Kada žmogus pasineria į Žinias, tai pradeda suprasti, jog yra toli gražu ne taip ir kad toks pirmapradis svarstymas apie tas žinias dažniausiai būna klaidingas.

Kada yra pasiekiamas vientisumo jausmas, kada tas žmogaus “aš” , nieko praktiškai nebereiškia, tuomet išlieka konkretūs darbai, veiksmai, kai nesusitapatinama, nevertinama, t.y., vertę turi pats dvasinis darbas ar veiksmas, o ne darbo ar jį atlikusio asmens vertinimas.  

Išdidumas, egocentrizmas ir baimė – tai trys pagrindinės gyvuliško slibino galvos, su kuriomis tenka susigrumti pačiam žmogui, žengiančiam dvasiniu keliu. O jau iš tų trijų pagrindinių gimsta visi kiti negatyvai: pavydas, nusivylimai, įsižeidimai, gobšumas, gailestis sau, noras kontroliuoti kitus, teisti, kaltinti, permainų, vienatvės, mirties baimės ir tt.

Viskas, kas yra matoma ir materialu, anksčiau ar vėliau dingsta ir pavirsta į nieką, kaip pavyzdžiui dingsta į niekur, sudegusi žvakė.

Juk kiekvienas gyvenimiškas žingsnis numato pasikeitimus ir traukia paskui save įvykių grandinę, formuojančią žmogaus ateitį. Tas, kas neprisirišęs tik prie matomo, rūpinasi ir savo Siela.

Išmintis - tai Sielos, o ne amžiaus savybė, ji ir geriausia apsauga gyvenime. Jei ji su mumis – niekada neprapulsime ir ištversime bet kokius gyvenimo zigzagus. Ji neateina iš išorės, neateina ir iš dvasios gelmių, bet ji būtent ten gyvena. Ir pažadinti ją savyje gali tik pats žmogus. Kaip ir tik pats žmogus gali apriboti savo šviesą.

Todėl laiminga savo gyvenimo diena laikykite ne tą, kuri atnešė jums daugiausia asmeninių malonumų ir pasitenkinimo, bet tą, kada atidavėte daugiausiai savo Sielos šviesos kitiems žmonėms, padėjote kitoms Sieloms. Nes pragyventų dienų vertingumas matuojamas tik vieninteliu amžinumo matu: tai yra, kur ir kiek Meilės vėrinių per dieną nupynei, kur ir kaip sugebėjai juos sutvirtinti, kuo surišai į mazgus visus apjungiančius. Medį atpažįstame pagal jo vaisius, o žmogaus dvasingumą – pagal jo kasdienės veiklos rezultatus.

Kiekvienas mūsų kuriamo gyvenimo filmo kadras priklauso tik nuo mūsų pačių, nes tik mes patys darome savo gyvenimą šviesų arba tamsų, darome tai savo mintimis ir kasdieniais darbais.  O pragyventas akimirkas jau nenutrinsi, neiškirpsi ir antrojo dublio tikrai nebus duota. Dvasinis gyvenimas – tai ir yra kiekvieno tokio gyvenimo kadro prisotinimas Gėriu, Meile, gerais ketinimais ir darbais. Tai ir yra mūsų tikras dvasinis kelias, kurio už mus niekas nepraeis ir tų darbų už mus niekas nenuveiks. Beprasmiška laukti “gelbėtojų” iš išorės, apie kuriuos taip mėgsta rašyti daugelyje, taip vadinamų “čenelingų”, ar pranašauja religijos. Vertėtų kartais susimąstyti, kam tai reikalinga, kas tuo suinteresuotas. Čia jau palieku kiekvienam spręsti pačiam…

Mes patys pasirenkame, arba būti kovotojais ir laimėtojais, toje kovoje su savo Gyvulišku pradu, tuo pačiu tampant laisvais, arba būti pralaimėjusiais, vidutiniais žmonėmis, likimo “aukomis”, kaip dauguma, kaip pilka snūduriuojanti masė. Kitokio varianto čia nėra. Arba tu Jį, arba Jis tave...

Aukšto dvasingumo ir sąmoningumo žmogus, gyvena pagal devizą: “Kuo aš šiuo metu galiu būti naudingas žmonėms ir supančiai aplinkai?” Na o didžiausia nauda iš mūsų bus tada, kada mes patys pirmiausia pasikeisime ir tik tada galėsime realiai padėti kitiems, einantiems ta pačia kryptimi. Galėsime padėti kitiems “skęstantiems”, tame materialumo liūne, kai patys tvirtai stovėsime dvasiniame krante. Ir kuo daugiau bus tokių žmonių tarp mūsų, tuo greičiau keisis ir visas pasaulis. Tik taip, nuo individualių, asmeninių pasikeitimų prie visuotinių permainų. Todėl kiekvienas iš mūsų savo pasirinkimu yra labai svarbus kaip individas, kuriam suteikta pasirinkimo laisvė, o nuo kiekvieno pasirinkimo priklausys ir visos žmonijos pasirinkimas bei likimas.

Tų knygų pagalba praplėtėte savo akiratį, gavote dvasines žinias, tai yra, gavote įvairius įrankius dvasiniam darbui... Na o ar jie bus jums naudingi, ar jie neužsigulės proto “sandėliukuose”, priklausys tik nuo to, ant kiek jūs jais naudositės ir įvaldysite, tik tada jie turės vertę konkrečiai jums, mano mielas drauge.

Kelių į dvasinį pasaulį yra daug. Kiek žmonių Žemėje, tiek ir kelių, bet visi jie veda prie vienintelių Vidinių Vartelių į Laisvę ir Amžinybę. Galima eiti tiesiai, galima ir aplink, po mažu, galima ir vingiais, galima eiti ir paskui religinius vedlius, kurie dažniausiai būna patys tokie pat akli, kaip kam patinka, bet visi mes be išimties, anksčiau ar vėliau ateisime prie to paties Tikslo... Taip jau yra, nepriklausomai nuo to, ar supranta tai žmogus, ar ne, sutinka su tuo ar ne, nori to, ar nenori...Ir ši Tiesa nepriklauso nei Rytietiškam, nei Vakarietiškam dvasingumui, kaip kažkas bando priskirti, tai tiesiog - Tiesa žmonijai.

Todėl gyvenime yra kur kas svarbiau kokybiškai pragyventi momentai, nei beprasmiai egzistavimo metai. Aš visiems  jums linkiu, kad nežiūrint į nieką, nepaisant to, kokiu savo takeliu jūs beeitumėte dabar, jog tokių kokybiškų gyvenimo momentų dar būtų kiek galima daugiau...Taigi, visų tų, kas nori to, laukia rimtas darbas su savimi, taip sakant, atsiraičius rankoves, nes:

...Tik trumpam gyvenimo teptuką tau Jis patikėjo,

Kuriuo gali iš nebūties pasaulį  kurt – tai dabartis.

Tačiau gali nepastebėt, o ta akimirka praėjo.

Po to, būk pasiruošęs, pažvelgt garbingai tu į Jo akis.

Atvertos paslaptys, dar daug padės jums sužinoti.

Tačiau  tik tam tą šansą jos atskleis,

Kas širdimi švaria norės tikros Tiesos žinoti.

Kas ištikimas Dievui, keliu pas Jį kas eis.

Su pagarba ir meile Virgis