Ketvirtadienis, 28.03.2024, 11:09
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2016 » Gruodis » 3 » Sufijų sakmės 1
14:38
Sufijų sakmės 1

Tarp žmonių egzistuoja skirtingas supratimas kaip turi atrodyti religingo žmogaus gyvenimas. Pavyzdžiui, vieni mano, jog tai turi būti apeigų vykdymas ir prievarta prieš kitus. Tačiau išmintingieji, arba bent jau mąstantys, supranta, jog Dievas yra Vienis, arabiškai vadinamas Allachu. Nuo dabar įsikūnijusių žmonių Jis nori visai ko kitko. O būtent, kiekvieno kaip dvasios tobulėjimo.

Štai tokia vidinė kova pieš savo netobulybes yra vadinama – vidiniu džichadu. Sufizmas kaip tik ir yra pagrindinė islamo kryptis, kurioje praktikuojami vidinio džichado metodai. Iš tikro dėstoma Dievo tikra dvasinio tobulėjimo metodologija yra viena visiems, žengiantiems dvasinio tobulėjimo keliu. Skiriasi tik jos išorinės religinio pasireiškimo formos, sukurtos pačių žmonių, o ne Dievo ir neturinčios nieko bendro su Juo. Šios sakmės pasitarnaus tiems, kas pasiekė sugebėjimą vykdyti tokį vidinį džichadą. Ir aplamai tiems, kas klaidingai mano jog islamas - blogis...

Sakmė apie Meistro žvilgsnį

  • Tu visas išsitepei – tarė mokiniui Meistras.
  • Na kad ne mokytojau. Tai tik mažytė dėmė visai neverta dėmesio – rodydamas nedidelę dėmę ant savo balto apdaro nesutiko su juo mokinys.
  • Leisk pasikartoti. Tu visiškai nešvarus esi dabar. Tuojau pat eik ir išsivalyk purvą.
  • Mokytojau tu klysti, dėmė visai niekinga. Matyt gal jūsų rega nusilpo – vėl atsakė mokinys.
  • Aš pakankamai gerai regiu mano drauge, kad galėčiau įspėti tave apie gręsiantį didelį pavojų tau. Ir man bus labai džiugu jeigu tu išgirsi mano patarimą.

Kada purvo dėmės patenka ant balto rūbo, jos gerai matomos ir jas lengva nuplauti. Bet jei bent lašas puikybės ir išdidumo patenka į skaidrius Dvasios vandenis, tada tai ištirpsta ir skaidrumas virsta drumzliais. Tokią vidinę dėmę yra ne taip jau ir paprasta pašalinti. Jeigu tu ir toliau nori pas mane sėkmingai mokytis, tau reikės priprasti prie to, jog mano žvilgsnis, kaip koks padidinimo stiklas, nuo kurio nieko nenuslėpsi.

Jeigu aš matau mokinio dvasios ydą, tai mano dėmesio dėka ji visada padidėja iki tokio dydžio, jog mokinys pats ją pamatytų. Suvoktų visą tokios ydos žalą ir išsivalytų savyje tai, kas maišo jam būtį Sielos švaroje. Jeigu aš žvelgiu į kokius nors mokinio dvasinius pasiekimus, tai mano žvilgsnis atvirkščiai, daro juos mažyčiais ir nereikšmingais, palyginus juos su tais neaprėpiamais toliais, kuriuos atveria Dievas jo dvasiai.

   Bet aš neverčiu tavęs tai daryti. Tu gali ir toliau laikyti save     švariu ir nekaltu, toliau gyvenant iliuziniame pasaulyje. Bet tada pats Dievas, pasinaudojant likimo ranka, tau atvers tas pačias Tiesas, tik per skausmą, kančias ir nusivylimus.

Jaunuolis susigėdęs nuleido galvą ir tuojau pat paskubėjo įvykdyti Meistro patarimą. Labai ilgai vandens srovėje jis plovė mažytę dėmelę ant rūbų. Tačiau tuo pačiu metu neužmiršo svarbiausio, atidžiai valė save nuo atsiradusių puikybės bei išdidumo dėmių.

Meistro žvilgsnis apdovanotas didžiule jėga. Jis mokiniui gali padėti pamatyti savo problemą anksčiau, nei ji virsta kokia nors liga, ar kitokia bėda. Tačiau visada tik pats žmogus gali išsivalyti savyje visas tokias ydas ir tuo pačiu išgryninti savo paties bei visuomenės ateitį.

 

Sakmė apie gėrį ir blogį.

Jo buvimą pasireiškime ir viską ką duoda dosni Jo ranka, žmones, kuriuos sutikau kelyje aš priimu be abejonių. Tai kas duodama per likimo rankas neskirstau į blogą ir gerą. Juk Allachas niekada nedovanoja žmogui to, kas neturi būti jo gauta. Kiekviena gyvenimo minutė Dievo siunta tau ir tavo atsakas Dievui. Kiekvieną gyvenimo akimirką gali be paliovos skaityti kaip kokius Korano lapus. Visa tai ir yra pati išmintingiausia Būties Knyga ir Jis tave moko ją teisingai skaityti. Kada išmoksti ją skaityti, jauti tik Jo meilės palaimą viskame kas supa. Po to, kada pradėsi kalbėti, tai bus padėkos daina Kūrėjui...

 

Vieną kartą pas Meistrą, Nemetančio šešėlio, atėjo moteris ir atsinešė su savimi ligotą mergaitę. Save vadinanti mergaitės motina moteris tarė jam:

  • Jeigu tu iš tikro pažįsti Allachą, tai išgydyk mano mergaitę. O jeigu viskas ką tu sugebi, tik sausi pamokymai, kuriais tu ramini nelaiminguosius, tai tada pasiimk ją jau. Kol mergaitė buvo maža, aš nešiojausi ją visur ant rankų ir iš gailesčio žmonės duodavo man ką nors prasimaitinimui. Bet dabar, kada ji paaugo, tačiau ir toliau negali vaikščioti, nebėra jėgų ją tampyti ir tuo pačiu nėra kuo ją maitinti. Aš negaliu auginti tokio vaiko, kuris pasmerktas būti luošu iki pat gyvenimo pabaigos.
  • Tai labai nepaprastas atvejis moterie ir prireiks nemažai laiko, kad ją išgydyti – tyliai tarė Meistras. Jis atidžiai pažvelgė į mergaitę, o po to kilstelėjo akis į moterį ir tarė:
  • Tu iš tikro nori ją man palikti? Jeigu Dievo duotas tau kūdikis  tik apsunkina tave... ką gi, aš sutinku. Tik po to nepasigailėk šito.

Meistrą daugelis pažįstamų smerkė už tai, jog šis savo namuose pasiliko luošą mergaitę:

  • Ką apie tave pagalvos tie, kurie panorės mokytis pas tave? Jie juk nuspręs, jog tu esi blogas gydovas ir tuo pačiu netikęs Meistras, jeigu toks luošius gyvena tavo namuose.

Bet Meistras ramiai jiems atsakydavo:

  • Aš visada priimu tai, ką siunčia Allachas ir  visada dėkingas Jam už tokias dovanas.

Meistro mokiniai mergaitę vadino Sufi, nes ji gyveno pas patį Sufijų Šeichą. Tokia pravardė ir tapo dvasiniu  jos vardu žymiai anksčiau, nei ji gavo pirmuosius rimtus pašventimus. Meistras beveik kas vakarą pasakojo Sufi pasakas arba sakmes, niekada jų neužbaigiant pilnai. Meistras pasakojo jas taip, tarsi istorijų herojai tapdavo mergaitei gyvais. Netgi vėjo gūsis ir gėlių kvapai pasiekdavo mažą atidžią klausytoją. Eilinę savo pasakojamą istoriją Meistras kas kartą baigdavo klausimu: Kaip toliau turi pasielgi vienas ar kitas pasakojimo herojus? O sekančią dieną Sufi atsakydavo jam. Ir priklausomai nuo jos atsakymo, pasaka įgaudavo naują kryptį. Laimingą arba graudžią pabaigą. Mergaitė pamažu išmoko apgalvoti savo atsakymus, tarsi nuo jos teisingo, ar neteisingo sprendimo galėjo atsitikti nelaimės ar nukentėti ne koks nors pasakų išgalvotas personažas, o realus žmogus. Jei ji kartais suklysdavo tai labai tuo nusivildavo, pergyvendavo ir siekė ištaisyti tokią klaidą. Tada pasakos įgaudavo laimingą pabaigą. Na  o dienomis mergaitė mokėsi pas Meistrą ir jo mokinius skaityti ir rašyti, skalbti ir ruošti maistą. Ji stengėsi padaryti viską ką galėjo ir iš visu savo dar silpnų jėgų.

Kartą Sufi paklausė meistro:

  •  Ką reikia padaryti, kad aš niekada neklysčiau savo atsakymuose?
  • Visiškai neklysti labai sudėtinga. Gal net sakyčiau neįmanoma. Kiekvienas žmogus savo gyvenime mokosi ne tik iš teisingų, bet ir iš neteisingų savo žodžių bei veiksmų, pasirinkimų. Atsimeni, kaip kartą aš tavęs paprašiau išplauti stiklinius indus ir papasakojau kaip tai galima geriausiai padaryti. Bet tada tu labai užsispyrei, supykai ir netyčia sudaužei tuos indus. Atsimenu, jog dėl to labai pergyvenai vėliau. Tačiau tą atvejį puikiai įsiminei ir nuo to laiko visada atidžiai klausaisi mano patarimų. Kada iš savo paties klaidos supranti ką tai svarbaus, tai po to labai gerai žinai kaip pasielgti teisingai. Bet yra ir dar vienas būdas, kuris leidžia daryti mažiau klaidų.
  • Išmokyk mane jo – paprašė Sufi.
  • Pas kiekvieną žmogų yra dvasinė širdis. Ten gimsta meilė viskam. Ir kvepiančioms gėlėms, ir gyvunėliams švelniems, grožiui mus supančiam, nesibaigiančiam, ir geriems žmonėms, ir pačiam Allachui visa tai sukūrusiam, padovanojusiam gyvybes. Dvasinė širdis yra ten, kur tu įkvepi ir iškvepi orą. Štai čia krūtinėje ir yra tas ypatingas Sielos centras. Visa meilė užgimsta čia. Iš čia ji plečiasi ir apgaubia visus tuos ką mes mylime, kad ir kaip toli nuo mūsų nebūtų žmogus, ar žmonės. Jeigu meilė stipri ir švari ji gali plėstis neaprėpiamai ir pripildyti savimi visus ir viską, nepriklausomai nuo atstumų. Būtent dvasinėje širdyje žmogus sugeba suprasti Allacho šviesą. Būtent čia mes galime spręsti kaip teisingai pasielgti. Allacho meilę galima pajausti tik čia, savo dvasinėje širdyje. Tada ji tampa didele ir pakankamai išvystyta.

Ir išmokė Meistras Sufi kaip galima pasinerti į savo dvasinę širdį. Kaip tos širdies akimis žvelgti į pasaulį, į žmones. Kaip tyloje klausytis Allacho, pripildant dvasinę širdį meile ir ramybe. Kaip plėsti tokią dvasinės širdies meilę vis daugiau ir daugiau.

Sufi išmoko. Tada ligota mergaitė, trokštanti tik rūpesčio sau nuo kitų, pradėjo stebuklingai keistis. Su lyg kiekviena diena ji tapdavo vis laimingesnė ir sveikesnė. Šypsena ir laimė vis dažniau nušviesdavo jos veidą. Greitai jos švarus juokas, kaip skambus varpelis pradėjo skambėti, pabrėžiant skaidrios tylos grožį, paprastai vyraujančios Meistro namuose. Taip Sufi visus apdovanodavo šiluma bei švelnia ramybe.

Kartą Sufi paklausė Meistro:

  • Kam pasaulyje egzistuoja ligos? Juk kaip būtų gera, jeigu jų visai nebūtų.
  • Ar tu tikra tuo?
  • Taip...
  • Jeigu taip, vadinasi mes su tavimi niekada nebūtume susitikę...
  • Oi, apie tai aš net nepagalvojau.
  • Per ligas ir bėdas Allachas pas mane atvedė labai daug žmonių. Ir daugeliui iš jų man pavyko padėti. Taip, viskas yra truputį sudėtingiau, nei paprastai mano žmonės. Sufi, kada tu paaugsi, aš tave išmokysiu matyti vykstamų dalykų priežastis. O kol kas paprasčiausiai atsimink, kad šiame pasaulyje ir tame po kūnų mirties, nesibaigiančioje Allacho meilės šviesoje viskas tarpusavyje susiję. Viskas sukurta jo meile ir laikosi jo didelės meilės pagrindo dėka. Todėl, kad ir kokia sudėtina, be išeities atrodanti būtų situacija, būtent meilė leidžia ją išspręsti.

Aš irgi norėčiau kad nebūtų ligų ir nelaimių. Bet tam turi labai daug kas pasikeisti pasaulyje ir ypatingai žmonėse jame gyvenančiuose. Kad jie niekada neužmirštų apie gėrį.

Ėjo laikas ir Meistras išmokė Sufi kitų dvasios, kūno išsivalymo pratimų. Sufi taip išaugo į nuostabią merginą. Jos dvasinės širdies šviesa vis giliau persiformuodavo vidų ir kūną. Bet vaikščioji ji dar su labai didelėmis pastangomis, sunkiai.

Tais laikais sufijų šeichai siusdavo savo mokinius mokytis pas kitus šeichus, kad girdėdami Tiesą iš skirtingų lūpų ir mokantis pas skirtingus mokytojus, įgautu platesnį žvilgsnį, gyvenimo žinojimą.

Kartą atsitiko taip, jog Sufi ir meistras liko namie vieni. Meistras rašė knygą, o Sufi skalbė vidiniame kiemelyje. Tą dieną į namus pateko plėšikai. Namuose vyravo gili tyla ir vagys net neįtarė, jog Meistras yra viename iš kambarių. Jie greitai krovėsi į savo maišus viską, kas jų nuomone buvo vertinga.

Meistrą žmonės dažnai apdovanodavo dovanomis, tarp kurių buvo daiktai, kurie galėjo būti parduoti už didelius pinigus. Ir štai taip surinkę viską ką jie aptiko vertingo, pamatė prieš save Meistrą, išėjusį pas juos iš kito kambario, kaip pas geidžiamus svečius. Plėšikai  pasielgė su juo taip, kaip dažnai elgiasi žmonės, kuriuos užvaldo baimė. Vienas iš jų užėjęs meistrui už nugaros trinktelėjo jam per galvą sunkia metaline žvakide. Praradęs sąmonę Meistras nukrito, o plėšikai pasiėmę surinktą turtą pabėgo.

Išgirdusi neįprastą triukšmą Sufi nubėgo į namą. Ten ji pamatė ant grindų gulintį Meistrą su praskelta galva ir kraujo klanu aplinkui. Sufi greitai pribėgo prie jo...

  • Na štai viskas ir baigėsi mano mergaite – džiaugsmingai tarė Meistras.
  • Ne, ne, dar nemirk prašau.
  • Aš ir negalvoju mirti brangioji. Nebijok, žaizda nedidelė. O štai tu dabar visai sveika ar ne?

Tik tada Sufi suprato, jog ji gali laisvai bėgioti savo kojomis, kurios prieš tai buvo ligotos.

  • Pažvelk kokia nuostabi šios dienos Allacho dovana – tarė meistras merginai Sufi, kuri tvarstė jo žaizdą. Žmonės dažnai verkia ir skundžiasi kada juos pasiekia sunkumai ir nelaimės. Jie kalba apie tai, koks siaubingas blogis. Tačiau blogis ir gėris pasaulyje būna šalia kaip dvi vieno likimo rankos. Tos rankos veikia pagal Allacho valią, pagal Jo sukurto pasaulio egzistavimo dėsnius. Padėkokime Jį. Juk jeigu ne tie vagys, mums būtų tekę išeikvoti dar keletą metų tavo gydymui užbaigti.
  •  O kaip gi jie, tie plėšikai? Juk suteikdami žalą ir blogį tau, jie padarė žalą ir sau, savo likimams? 
  • Jie padarė tai, ką darė visada. Tos padėkos ir meilės dovanos, kurias jie šiandiena pagrobė, gal kiek ir pakeis jų gyvenimą. Ir tai mes greita pamatysime.

Sufi užbaigė žaizdos tvarkymą ir pažvelgė į Meistrą. Tuo metu jis nusišypsojo, apžvelgė visus tuos 16 intensyvaus tarpusavio darbo metus ir štai šį įvykusį Sufi išgijimą. Sufi norėjo Meistrui pasiūliti prigulti, tačiau išgirdo iš jo gerai pažįstamą atsaką:

  • Na ką gi, laikas mums su tavimi vėl imtis darbo. Padarykime namuose švarą ir tvarką. Juk švara visur ir viskame priartina mus prie tobulybės...

 

Sakmė apie tai, kaip, išmokti tikros meilės.

Kartą pas Meistrą, Nemetančio Šešėlio,  atėjo žmogus, kad paprašyti jo pagalbos ir patarimo.

  • Tu esi išmintingas ir plačiai žinomas meistras, prašau padėk man. Savo netobulumus, ydas ir silpnybes aš matau aiškiai, bet susitvarkyti su visu tuo niekaip negaliu. Aš žinoma stengiuosi neišreikšti savo emocijas ar ydingus norus tarp žmonių. Tačiau pakanka man atsidurti kokioje nors naujoje aplinkybių situacijoje, kurią man pasiunčia Dievas, aš vėl, ir vėl kartoju tas pačias  klaidas. Po to vėl ir vėl atgailauju, pats sau pasižadu daugiau nedaryti tokių nuodėmių. Tačiau pyktis, irzlumas ir baimė vėl ir vėl eilinį kartą įveikia mane. O atsirandantys dideli norai, ar maži geismai lengvai pavergia mano valią, priverčia vykdyti visa tai iki tol, kol gaunu pasitenkinimą. Nejaugi aš esu toks dvasiškai beviltiškas ir nėra man išsigelbėjimo ar išgijimo galimybės? Aš vis tik labai norėčiau tapti geresniu.

Meistras švelniai žvilgtelėjo į pagalbos prašantį žmogų. Tuo metu abu jie stovėjo prie gražaus tvenkinio kranto.  Tvenkinyje žydėjo nuostabios baltos lelijos, o vandens paviršius buvo toks ramus ir švarus kaip veidrodis. Ir Meistras pagalvojęs tarė žmogui:

  • Pažvelk į savo atvaizdą vandenyje. Dabar pabandyk priversti tą savo atvaizdą vandenyje pakelti rankas prie veido, nejudinant savo tikro kūno.
  • Bet juk šitaip visai neįmanoma? – iš nuostabos sušuko žmogus.
  • Tada pabandyk atvirkščiai, pajudink kūną, o atvaizdui  vandens paviršiuje įsakyk likti nejudamam.
  • To niekada negali gautis, juk atvaizdas visada tiksliai atkartos tai, ką darys tikras kūnas, kiekvieną jo veiksmą.
  • Taip. Šioje situacijoje tarp tavęs ir tavo atvaizdo vandenyje svarbiausias esi tu, o atspindys vandenyje tik tavo veiksmų pasekmės. Tokia pati situacija vyrauja ir tarp tavo dvasios iš vienos pusės ir emocijų, minčių poelgių iš kitos. Pirmiausia ką tau reikia padaryti, tai pakeisti save kaip dvasią. Tai yra pasikeisti iš vidaus ir tada visos tavo emocijos, mintys ir poelgiai galės būti nuostabūs ir draugiški. Jeigu nori žmogau, lik pas mane ir aš tau galėsiu parodyti įvairius pratimus, kurie tau padės tame reikale.

Štai pažvelk į tvenkinį, į lelijos butoną jo paviršiuje. Jis dar neatsiskleidęs. Ir netgi jei labai panorėti, jis akimirksniu niekada neatsivers. Kad jo viduje susiformuotu gėlės žiedelis reikalingas atitinkamas laikas. Reikia, kad kas dieną glamonėtų jį saulė ir šaknis maitintų vanduo. Tik tada, laikui bėgant ir esant palankioms sąlygoms, butono viduje gimsta nuostabus ir švarus žiedelis. Tik tada atsivers žiedlapiai ir visas gėlelės grožis taps matomas aplinkoje. Taip pat vyksta ir su dvasios brendimu, tai pareikalaus nemažai laiko ir pastangų. Pasisemk kantrybės mielas žmogau.

Žmogus taip ir pasiliko gyventi Meistro namuose. Meistras, Nemetantis šešėlio, savo naują mokinį pradėjo mokyti  kaip reikia perkelti savo centrą į dvasinę širdį. Jis sakė jam taip:

  • Kad pradėti dvasios performavimą verta pradžioje sužinoti tai, jog žmogus turi išmokti gyventi ir priimti supantį pasaulį ne tik savo protu, akimis, ausimis, kūno jusle. Jis turi išmokti priimti pasaulį ir mylinčia dvasia, siela, iš dvasinės širdies. Dabar giliai įkvėpk pilną krūtinę oro ir iškvėpk jį. Padaryk šitaip keletą kartus. Prajausk tą erdvę kūno viduje kurioje vyksta įkvėpimas ir iškvėpimas. O dabar lygiai taip pat kaip įkvėpei orą, pabandyk įkvėpti ir šviesą, panašią į saulės. Pradžioje įsivaizduok tai, o vėliau ir pats prajausi. Tegul ta šviesos dalis kurią tu ką tik įkvėpei į save lieka tavo krūtinėje. Priprask prie to, jog būtent čia yra tavęs, kaip dvasios, centras. Būtent čia užgimsta Dieviška Meilė, kuri nušvies tavo gyvenimo kelią tarp žmonių ir viso gyvo žemėje, netgi nematerialioje erdvėje. Po to, tu gali kas dieną mokytis spinduliuoti tokią šviesą į išorę, tarsi viduje spindinčios saulės spindulius. Plėsk tą šviesą į visas puses ant tiek, kiek užteks tam jėgų.  Štai tokioje supančioje šviesos erdvėje tu gali mokytis gyventi ir suvokti save, žvelgti iš jos, kalbėti, tiesti rūpestingas Sielos rankas, glamonėjant viską aplinkui, visą Dievo Kūriniją.

Tokius pratimus naujas Meistro mokinys pradėjo kartoti kas dieną, vėl ir vėl. Taip jame po mažu užgimė naujas pasaulio suvokimas. Tai buvo džiaugsmingas susilietimas su viskuo dvasia, sudarytos iš švelnumo ir ramybės. O Meistras rodė vis naujus energijos ir kūno valymo pratimus, savęs kaip sąmonės plėtimą.  Taip laikui bėgant pradėjo skleistis ir jo dvasios žiedelis, pasitenkinęs atrasta Dieviška meile.  Dabar žmogus stengėsi niekada nepamiršti apie Kūrėjo Meilę, kuri visada yra aplinkui ir kiekvieno iš mūsų viduje. Palaipsniui jis išmoko kiekviena situacija apgaubti savo vidine ramybe ir meile. Dabar jam jau nesudarydavo sunkumų susitvarkyti su kartais dar pasireiškiančiomis kvailomis mintimis, emocijomis ir poelgiais. Ir panašios negatyvios būsenos pasireikšdavo jam vis rečiau ir rečiau. O po to ir visai nereikėdavo pastangų tam, kad žvelgti į viską aplinkui meilės ir savo dvasinės širdies, kuri išaugo daugelį kartų, akimis. Taip žmogus pažino didžiąją dvasinę palaimą, kuria gali gyventi kiekvienas einantis pas Dievą. Jis įsisavino būseną, kada žmogus gali pastoviai jausti Dievo buvimą, atrandant tame atramą visose savo gyvenimiškose situacijose. Taip praėjo metai. Žmogus, kartu su kitais mokiniais, gyvendamas pas Meistrą, Nemetančio šešėlio, daug ko išmoko. Tada Meistras pasikvietė jį ir tarė:

  • Tu sėkmingai įsisavinai pirmą mokymosi pakopą. Išmokai išlaikyti save meilės ir ramybės centre, dvasinėje širdyje. Bet visa tai tu įsisavinai mano ašramo sąlygomis, kur visada vyrauja harmonija. Dabar gi tu galėtum keliauti į pasaulį kur gyvena paprasti žmonės ir pabandyti išlikti tokioje būsenoje situacijose, kada aplink ne viskas palanku. Ir dar, viso to, ką išmokai pats, galėtum išmokyti ir kitus žmones, kurie prašys tavęs pagalbos.
  • Ar tu mane išvarai Meistre? Bet juk aš dar tiek mažai žinau ir moku?
  • Visiškai ne. Aš tavęs neišvarau. Aš paprasčiausiai duodu tau sekančią dvasinio mokymosi užduotį. Išmokti daryti viską tą patį, tik be mano pagalbos. Aš lauksiu čia tavęs vėl sugrįžtant, kada būsi pasiruošęs eiti dar toliau.
  • O kaip aš apie tai sužinosiu mokytojau? Juk aš dar ne visada galiu priimti Dievo mintis ir žodžius. Aš dar tiek visko neįsisavinau. Kaip aš atskirsiu kas teisinga ir neteisinga? Kaip man išmokti teisingai pasielgti, jei aš negalėsiu paklausti tavo patarimo?
  • Dievas su dvasia moka kalbėti ne tik žodžių pagalba. Tas, kas įsisavino mokėjimą būti meilėje, toliau visko lengvai gali mokytis pats. Ar atsimeni tą dieną, kada pirmą kart atėjai pas mane? Tu žvelgei tada į savo atvaizdą tvenkinio vandenyje. Štai taip daugelis žmonių pasaulyje ir gyvena, tarsi žiūrėdami į savo atvaizdą viskame. Tuo ir apsiriboja jų pasaulėžiūra, tik iliuzijų pasauliu. Taip gyvena visos mažytės individualios dvasios, kurios galvoja tik apie save, kupiną puikybės. Tokios dvasios viską pasaulyje priima taip, tarsi visa tai liečia asmeniškai tik juos. “Mane myli ar nemyli, man daro malonumą ar nemalonumą. Aš noriu šito, ano ir dar kitko...” Juk paprastai žmogus mato pasaulyje tik tai, į ką žiūri, kam suteikia dėmesio ir daugiau nieko aplinkui.  Kitaip sakant, mato labai siaurai, nepastebint nieko toliau savo paties nosies. Jeigu pavyzdžiui dabar žvilgtelsi į atvaizdą tvenkinyje, tai tikriausiai matysi žymiai daugiau, nei galėjai matyti anksčiau, kai tik atėjai pas mane?
  • Taip, aš matau nuostabaus dangaus atvaizdą su baltais debesėliais ir skraidančiais paukšteliais. Gražias gėles, kurios atsispindi taip nuostabiai, tarsi augtų pačioje padangėje. Visas tas grožis ir harmonija skamba manyje tarsi muzika Kūrėjo garbei. Ir dar, aš matau tave ir save šalia tavęs.  Tiesa, aš dar nematau, bet žinau ir jaučiu, kad čia tikrai dar atsispindi ir Tas, Kas visa tai sukūrė. Jis su mumis visada ir viskame, aš jaučiu jo buvimą...
  • Na štai, dabar pats įvertink ant kiek išsiplėtė tavo žvilgsnio apimtis. Viskame kas supa tave, viskame kas vyksta su tavimi, dabar gali mokytis matyti Dievo valios pasireiškimą. Matyti Jo grožį ir išmintį. Visa Kūrinija – Jo sumanymo pasireiškimas. Visas pasaulis aplinkui, tai kaip Dievo siunta tau žmogau. Ir tu gali mokytis tinkamai priimti visa tai, atsidėkoti Jam. Užtenka Dievui užduoti klausimą ir po kiek tai laiko tu būtinai gausi atsakymą. Netgi jeigu dar nesugebėsi išgirsti atviro atsako nuo Jo vidinėje savo tylos erdvėje, dvasinės širdies viduje, tu vis viena suprasi Jo atsakymą situacijose ir aplinkybėse, kurias gausi savo likime. Atsakymas gali ateiti ir per sutikto žmogaus žodžius, ar per reikiamoje vietoje atsivertusį knygos puslapį, per kokį nors kitokį didelį ar mažą įvykį. Jis visada atsakys į tavo klausimą ir patars geresnį sprendimą. Nebijok Dievo pamokų ir nesibaidyk savo klaidų, tada palaipsniui tu išmoksi aiškiai girdėti Jo balsą ir žinoti Jo norus visada. Meistras tęsė savo kalbą toliau:
  • Tikroje Meilėje nėra egoizmo ir savimeilės. Tai leidžia pamatyti kas yra teisinga ne tik savyje, bet ir kituose. Mylėk visus ir viską būtent taip, padėk ir kitiems pažinti būtent tokią Meilės švarą. Tada gėrio ir rūpesčio dėsnis, kurį besimokydamas pas mane jau pilnai įsisavinai, niekada nepaves tavęs, kad ir kur bebūtum, ką bedarytum.

Tu jau pasiruošęs mokytis toliau gyventi esant Dievui tavyje visada. Būtent jausdamas Dievą galėsi toliau eiti, ar sėdėti, tylėti ar kalbėti, valgyti, ar grožėtis aplinka ir visa kita. Tu galėsi matyti Dievo pasireiškimą viskame, kas tave supa ar ateina pas tave. Jo Meilės ir išminties supratimas su lyg kiekviena diena tik dar labiau augs. Štai taip ir gyvenk žmogau, padedant visiems tvėriniams aplinkui, kuriuos į tavo likimą siunčia Dievas. Taip paruoši  save tam momentui, kada būsi pasirengęs pamatyti Dievo pasireiškimą ir pačiame savyje. Pažinsi Jį taip pat, kaip savo Aukščiausiąjį Aš. Štai tada mes vėl ir susitiksime mielas žmogau...

 

Sakmė apie įsižeidimą, atleidimą ir dvasios išvalymą

Kartą pas Meistrą, Nemetančio Šešėlio,  atėjo jau pakankamai nejauna moteris. Ji papasakojo jam liūdną savo gyvenimo istoriją.

  • Aš atėjau pas tave pagalbos, nes mano gyvenimas pilnas nusivylimo ir neturi prasmės. Pas mane nebeliko vilčių, jog viskas kada nors pasikeis į gerą ir Dievas pagaliau pasiūs laimę ir į mano namus.

Aš našlė, mano tėvas buvo sufijus. Vaikystėje  jis mokė mane meilės Allachui, esančiam ir gamtos, muzikos, žodžių, išmintingų minčių grožyje. Jis mokė mane raštingumo, muzikos ir gražių šokių atlikimo. Bet mano tėvas anksti mirė. Ir tada giminaičiai nusprendė ištekinti mane, kad nebūčiau jiems našta. Aš buvau tada dar visai jauna, beveik vaikas ir paklusau. Mano vyras buvo žymiai vyresnis už mane. Aš net nežinojau, jog moteris iš tikro gali mylėti savo sutuoktinį. Jam aš buvau tik kaip kokia vergė, paklusniai vykdanti jo valią netgi tada, kada viduje viskas priešinosi tam.

Ėjo laikas, vyras paseno ir daugiau taip nesityčiojo iš manęs kaip anksčiau, bet aš ir toliau jam tarnavau iš įpratimo. Vaikų pas mus nebuvo, po to vyras mirė ir aš likau visai viena. Tuo metu aš tarsi atsibudau iš baisaus sapno. Ir kaip vaikystėje pradėjau vėl matyti grožį aplinkui, girdėti paukščių čiulbėjimą, vandens ošimą upėje, matyti žvaigždes ir saulę. Tas grožis davė man viltį. Aš tada pamilau vyrą, savo kaimyną. Mes būtume buvę gera pora. Abu kalbėdavomės apie svarbius dalykus ir man atrodė, jog visada pakankamai gerai supratome vienas kitą. Atrodė, aš taip galvojau, jog ir jis taip pat myli mane, panorės vesti ir greitai pasiūlys apjungti mūsų gyvenimus.

Tačiau ėjo laikas, o apie vedybas jis net neužsiminė. O vėliau jis vedė jauną merginą. Taip, ji buvo labai graži. Tačiau tai buvo vienintelis jos privalumas, nes ji buvo pakankamai kaprizinga ir nelabai protaujanti. Savo vyrą ji kontroliavo ir valdė, versdavo jį vykdyti visus jos įgeidžius.

O aš ir toliau mylėjau jį. Tai buvo mano gyvenimo šviesa, nors ir nesulaukiau į tai atsako. Aš jam atleidau jo pasirinkimą ir mes likome geri draugai. O vėliau jis labai stipriai įskaudino mane. Ir ta atsiradusi trumpam šviesa dvasioje tarsi vėl prigeso. Aš supratau, jog nebegaliu toliau gyventi tik ta meile, kurią dovanoju jam, nes mano meilė jam nereikalinga. Tie jo žeminantys ir pikti žodžiai iki šiol skamba manyje, nuodijantys visą mano gyvenimą. Aš niekada jau netapsiu jauna ir graži.  O tie mokėjimai ir sugebėjimai, kuriuos įgijau jaunystėje, tapo niekam nereikalingi. Vienatvė ir tuštuma apėmė mane dabar. Nebežinau kaip reikia išgyventi tą laiką, kuris liko skirtas man čia žemėje. Pas mane beveik nebeliko jokių lėšų egzistavimui. Toliau išlaikyti buvusio vyro ūkį man jau ne pagal jėgas, todėl jis gana sparčiai smunka žemyn.

  • Moterie, ar žinai, jog tu atėjai pas Sufijų? Ir aš neduosiu tau jokio patarimo, kaip ir kur surasti sau naują tinkamą vyrą. Tačiau aš pasikalbėsiu su tavimi apie kitką, kas tau gal būt pravers gyvenime. Ar tu tikrai nori pakeisti gyvenimą? Pasakyk tai sąžiningai Allacho akivaizdoje.
  • Taip, aš noriu pabandyti, jei dar galima ką tai suspėti per tą likusį laiką.
  • Pirmiausia, ko tau reikia išmokti, tai išmokti sąžiningai atleisti padarytas nuoskaudas. Pažvelk aplinkui, juk visa kas bloga su tavimi dabar, vyksta tik dėl tavo įsižeidimų, nusivylimo ir nuoskaudos. Reikia išmokti matyti kitaip savo gyvenimo susiklosčiusias situacijas. Įvykių, kurie ateina į mūsų gyvenimą, mes negalime pakeisti, nes jie nuo mūsų jau nepriklauso. Tačiau savo vertinimą, į tuos įvykius, savo santykį vykstančiam įvykiui, žmogus gali ir turi rinktis visada. Be to, visada reikia atsiminti viena, jog  visa tai, kas ateina,  yra siunčiama mums Allacho. Ir siunčia Jis tai visada tik dėl mūsų pačių gerovės.

Pavyzdžiui, eina lauke lietus ir galima nuliūsti, jog blogas oras ir negalima išeiti iš namų. O galima ir pasidžiaugti tuo, jog gyvybinga drėgmė maitina pasėlius ir visa kita aplinkui. Arba galima nervintis, jog didelis karštis neleidžia mėgautis pasivaikščiojimo malonumu. O galima pasidžiaugti ta šiluma, kuri duoda galimybę nokti geram derliui.

  • Kalbi tarsi mano tėvas. Aš vėl to klausausi, kaip kadaise būdama maža mergaitė.
  • Taip, tave stipriai įžeidė. Ir aš netgi žinau tai, jog įžeidė nepelnytai ir neteisingai, jeigu pažvelgti į tai paprasto žmogaus akimis. Bet tik nuo tavęs priklauso, ar tęsti toliau nuoskaudos auginimą ir nuo to dar daugiau kentėti, ar pagaliau atleisi ir paleisi visą šią situaciją. Atsiversi naujam, švariam gyvenimui harmonijoje su viskuo ir su Allachu.

Metų metus daugelis žmonių gyvena svajojantys apie kerštą, savyje nešiojantys netgi žudymo planus. Tu kaip matau žinoma ne tokia. Tu nenori blogo tam žmogui, kuris tave įskaudino. Bet tu tuo pačiu darai blogai pačiai sau. Kenki pati sau, nuoskaudos ir skausmo pagalba naikinant savyje viską, kas yra geriausio. O tai jau nuodėmė prieš Allachą ir prieš patį save. Tu tarsi nuodais lėtai kas dieną nuodiji dvasią stiprinant nuoskaudą savo dėmesiu. Ir viso to rezultatu gali tapti net sunki liga ir kūno mirtis anksčiau laiko.

Bet tik nuo tavęs pačios priklauso sprendimas tęsti įsižeidimą ir nuoskaudą, ar atleisti. Juk kartą jau sugebėjai jam atleisti, kada savo gyvenimo palydove jis pasirinko ne tave?

Kiekvieną kartą galime patys spręsti kaip mums reaguoti į tai, ką į mūsų gyvenimą siunčia Dievas. Ir vieninteliu teisingu sprendimu bus padėka Jam, už viską, ką jis mums siunčia.

Taip nuo tokių pamokų, kurios yra Jo dovanos mums, mes galime tapti geresni, dosnesni ir protingesni. Pilnai tik mūsų valioje rinktis kaip reaguoti į tai, kas ateina mums nuo Jo. Ir tu kažkada tai labai seniai išmokai šito sugebėjimo nuo tėvo sufijaus.

Tu net dar nežinai kokią nuostabią dovaną atnešė į tavo gyvenimą ta nuostabi Allacho dovana. Juk to dėka, pas tave dabar yra galimybė daug ką sužinoti ir pakeisti labai daug savo likime.

Tavo tėvas buvo nuostabus sufizmo meistras ir tave suspėjo išmokyti to, kaip reikia gyventi dvasine širdimi.  Ši, turinti sparnus širdis – Sufijų simbolis. Tokia širdis gali skrajoti Meilės ir šviesos pasaulyje net tada, kada viska aplinkui išorėje susidėlioja pačiu nepalankiausiu būdu.

Deja, per visą savo suaugusios moters gyvenimą labai retai atsimindavai tokias tėvo pamokas. Todėl tavo gyvenime daug kas buvo ne taip, kaip turėjo būti. Dabar tu gali atsiminti tai, kaip jis mokė tave gyventi esant meilėje Allachui ir viskam aplinkui. Gyventi dvasine širdimi ir daugiau nepalūžti iš pirmo žvilgsnio  nuo nepalankaus išoriško įvykio. Bet kokios tokios sunkios būsenos kaip, nusivylimai, neapykanta, pyktis, pavydas, puikybė ir tt. veda prie to, jog dvasia atsiduria tokiame pasaulėdaros erdvės sluoksnyje, kuriame karaliauja, dominuoja tik blogų emocijų vėjai. Jie tarsi užgriebia dvasią į nelaisvę, pavergia ją ir neleidžia išplaukti į šviesą, gyvenimo džiaugsmą švaroje ir meilėje.

Reikia išmokti pačiam išsivalyti dvasią nuo tokio slegiančio, tempiančio savo svoriu žemyn purvo, pratinant save gyventi subtilioje šviesoje, kad nuo to ir išoriniai pasaulėdaros sluoksniai taptų tokiais, kuriuose karaliautų meilė ir harmonija, švelnumas ir rūpestis.

Štai pažvelk, juk tas, kas gyvena įstrigęs į žemutines emocines būsenas, pavyzdžiui nusivylime, tas ir aplink save sukurią tokią pat nusivylimo erdvę. Jeigu dvasia be atodairos drabstosi neapykantos ir pykčio purvais, vadindama kitus mėšlu ar dvasios skurdžiumi, tai tokie lipšnūs ir juodi dariniai pakankamai intensyviai užpildo jo paties erdvę aplinkui. Krenta ant kitų žmonių dvasių, ant gyvūnų ir augalų, ant visko ir visur, kas yra aplinkui. Nuo to nuoskaudos ir purvas mūsų planetos erdvėje tik didėja.

Kuo ilgiau dvasia yra sunkiose ir purvinose būsenose, tuo sunkiau jai po to atsikelti, apsivalyti, pripratinti save gyventi skaidrioje švaroje, švelnume ir rūpestyje.

Sufijaus kelias – tai švaros, šviesos kelias. Ir reikia pradėti jį būtent nuo savęs, kaip dvasios, švarinimo. Atsiradusi vidinė švara galės keisti erdvę aplink save ir vietoje dyglių, bei spjaudomų spyglių iš burnos išskris meilės paukšteliai. Jei atsibudęs ryte žmogus atveria savo dvasinę širdį ir pripildo ją taika bei meile, ramybe ir švelnumu, o po to siunčia tokias emocijas į visas pasaulio puses, pirmyn ir atgalios, į kairę ir dešinę, aukštyn ir žemyn, norėdamas padovanoti meilę ir ramybę viskam aplinkui, tai jam atsiveria švari ir subtili dvasinės širdies erdvė, kurią su džiaugsmu užpildo savimi Allachas.

Ir dar, galima išmokti susijungti su Allacho šviesos srautu. Tuo srautu, tekančiam iš viršaus į apačią. Paprašyti Jo per jį padėti išsivalyti kūną ir dvasią. Tada Jo šviesa prasiverš tarsi švaraus vandens krioklys, nuplaunantis nešvarumus. Tokia srovė padės išsivalyti ir kūną ir dvasią, nusiprausti, prisipildyti ir apsirengti šviesa.

Visa tai labai paprasta. Kas dieną žmogus tai turi daryti. Prisipildęs švara jis galės ir apsijungi su Dieviškos Šviesos upe, tekančia virš laukų ir klonių, stepių ar dykumų. Ir tada kartu su Allachu dalintis dvasinės širdies šviesa su visais aplinkui.

Pradžiai, tau pakaks ir šių dvasios išsivalymo metodų. Po to bus ir kiti pratimai. Jų daugybė. Tai ir yra švaros kelias, sufijaus kelias. Tau dabar gali padėti dar vienas paprastas būdas. Jei prikauptos per daugelį metų, tamsios, sunkios tavo emocijos, vėl bandys tave įveikti, tokiose situacijose gali išugdyti savyje įprotį tuojau pat kreiptis į Dievą. Sušuk savo dvasinėje širdyje – Allach Akbar ir padėkok Jam, visada atsimenant apie tai, jog jis visa-esantis žiūri į tave, myli tave, nori tau padėti. Tada jo atsako meilė įsiliepsnos tavo dvasinėje širdyje. Tu sugebėsi tai padaryti jei panorėsi. Pas tave gausis.

  • Bet man taip norisi atnešti nors bent kokią tai naudą kitiems. Juk taip sunku gyventi suprantant, jog tu esi niekam nereikalinga. Kad tavo gyvenimas nesušildo nieko, neatneša vaisių.
  • Tu gavai gerą išsilavinimą. Ar tu galėsi perrašinėti kai kurias knygas, kurios turi savyje sufijų meistrų išmintį ir pamokančias istorijas? Pas mane yra labai vertingi rankraščiai, kurie egzistuoja keliuose, ar net viename egzemplioriuje žemėje. Taip tu galėtum padėti kitiems žmonėms sužino tą išmintį, kuri jose yra.
  • Taip, aš tai mokėsiu gerai daryti.
  • Mano mokiniai atneš į tavo namus darbus ir šiek tiek pinigų, kad nereiktu galvoti už ką nusipirkti maisto. Toks tavo darbas atneš naudos daugeliui žmonių. Bet jei tą išmintį tu ne tik perrašinėsi, tačiau ir panaudosi savo gyvenime, ji bus didžiule palaimą ir tau pačiai.

Meistras davė jai vieną iš rankraščių ir ji, kupina padėkos, iškeliavo namo, kad pabandyti naują gyvenimą.

Nuo to praėjo kiek tai laiko, išoriškai beveik nieko nepasikeitė jos gyvenime. Bet į viską kas su ja vyksta  ji pradėjo žiūrėti visiškai kitaip. Meistro mokiniai atnešdavo jai naujas knygas ir pinigų, kartais padėdavo ūkyje. Ir dar, Meistro paprašyti, pasakojo jai apie naujus dvasinės širdies valymo būdus. Tačiau vertingus patarimus ji dažniausia rasdavo knygų, kurias perrašinėjo, puslapiuose. Taip dirbant su knygomis jai atrodė, jog pats meistras kalbasi su ja, nurodant į ką ypatingai reikia atkreipti dėmesį. Ir  ji ėmė laikytis tokių patarimų visada.

Bet kartą, vienas iš jaunų Meistro mokinių grąžino paskutinį jos darbą. Jis jai pasakė, jog Meistras nepatenkintas tos knygos nupieštu ornamentu, nes juose nėra harmonijos ir paprašė perdaryti šį darbą iš naujo. Jaunuolis paskubėjo namo neužsilaikęs. Moteris liko viena. Nusivylimas apgaubė ją vėl kaip ir seniau:

  • Nejaugi net su tokiu paprastu darbu aš nesusitvarkiau? O Allachai, nejaugi aš visai neturiu vilties? Iš akių pabiro ašaros. Po to ji vėl ėmėsi darbo ir iš visų jėgų bandė susiderinti į harmoniją ir Allacho meilę. Ji perdarė tą nelemtą ornamentą. Po to vėl ėmėsi perrašinėti eilinį tekstą. Eilutė po eilutės žodžiai atgulė popieriuje gražiomis ir lygiomis eilėmis.

Jei žmogus atliko poelgį ir po to atgailavo, supratęs savo klaidą, tai būtinai jo gyvenime atsiras panaši situacija, kurioje jis turės pasielgti teisingai. Jis turės patvirtinti Allachui, jog ši Jo pamoka jau išmokta. O jei klaida pasikartos, tai pasikartos ir pamokos iki tol, kol nenusitrins tokios dvasios ydos riba. Ir taip bus su lyg kiekviena yda, kol nebeliks nė vienos. To rezultate dvasia turi tapti panaši į krištoliškai švarų ir skaidrų indą, kuriame suspindės Allacho šviesa. Žinantis tai, išbandymų sunkumus priima su džiaugsmu ir susitaikymu. Jis garbina Allacha už dovanojama Jo galimybę tapti geresniu.

Moteris džiaugsmingai nusijuokė, supratusi tos paskutinės pamokos, gautos nuo Allacho, tikrą prasmę. Juk ji vėl sau nepastebimai pakartojo tą pačią klaidą. Koks gi vis dar nepastovus pasirodė jos pasiektas švaros lygis dvasioje. Ji pamatė besišypsantį Meistro veidą, sudaryta iš šviesos ir padėkojo jį už pamoką. Šviesa ir meilė pripildė ją vėl. Ji suprato tai, kaip būtent duotoje situacijoje Allachas padeda jai tapti geresne. Ją apėmė gyvenimo laimė Allacho mokyme. Ir ji vėl ėmėsi darbo.

Ėjo laikas, ji toliau mokėsi Allacho valios suvokime ir gyvenimo paskirto Jam laimės. Meistro mokiniams patikdavo buvoti jos namuose. Jiems patiko tas paprastumas, švara vyraujanti namuose ir tai, kaip ji perrašinėjo knygas, papuošiant jas švelniais ornamentais. Patikdavo ir tai, kaip ji dalyvaudavo diskusijose, ramiai išsakydama išmintingas mintis.

Meistras irgi buvo patenkintas savo naujos mokinės sėkme. Gyvenvietės gyventojai pradėjo eiti pas ją su savo prašymais ir klausimais, o ji niekada niekam neatsakydavo. Taip pat ji pasakodavo žmonėms tas istorijas, kuri pati ir perrašinėdavo knygose. Ji tai pasakojo paprastais žodžiais, todėl tai, kas knygose atrodė sudėtinga supratimui, iš jos lūpų virsdavo išmintingomis pasakomis ar sakmėmis.

Pas ją dažnai ateidavo ir vaikai, nes jie mėgsta pasakas ir stebuklingas istorijas. Taip jos namai prisipildė vaikišku juoku ir džiaugsmu. O ji galėjo mokyti vaikus Allacho meilės dėsnių. Nors tai buvo ir ne jos nuosavi vaikai, bet jie mylėjo ją, vadindami sufijų pasakore.

Ir jos kaimynas taip pat pasikeitė. Paprašė atleidimo už tai, kad kažkada tai praeityje ją įskaudino ir net pasiūlė tapti jo antrąja žmona. Ji ramiai jam atsakė, jog daugiau neatsimena įsižeidimo, bet praeities negalima grąžinti atgal. Pas ją ir jį jau kitokie gyvenimai.

Kartą į gyvenvietę atėjo keliautojai ir pradėjo klausinėti žmonių kur jiems galima rasti žinomą moterį sufijų. Visi nustebdavo tokiu klausimu ir negalėdavo jiems į tai atsakyti, nes nežinojo jog sufijus-moteris - jų kaimynė.

O kartą atsitiko taip, jog Meistras pasiuntė pas ją vieną pradžiamokslį mokinį, kuris buvo jau nejaunas. Jis lėtai įveikdavo dvasinės širdies kelią, nes per visą savo ilgą gyvenimą su juo nebuvo nutikusi jokia žemiška meilė. Todėl ir jo meilė Allachui nebuvo pripildyta gyvomis emocijomis. Jo pastangos buvo arba stengimas įvykdyti duotus nurodymus, arba savo silpnybių tramdymas. Jis daug ko pasiekė dorovės srityje, buvo paslaugus, bet jam duodamas meditacijas stengėsi vykdyti tik kaip kokias tai užduodamas pamokas. Jo širdis nepradėdavo dainuoti nuo meilės Allachui. Todėl vėl ir vėl jis prašydavo Meistro naujų pratimų, nes nuoširdžiai norėjo tapti geresniu.

Ir kartą Meistras pasiūlė jam pagyventi tos moters, jo mokinės namuose. Pasimokyti iš jos to paprasto gyvenimo, kuriame ji viską daro tik dėl Allacho. Papasakojo jam meistras ir apie tai, jog ji pas jį buvo vos vieną vienintelį kartą ir daugiau neieško naujų pamokų, ar instrumentų kaip jis. Bet prie viso to, ji viena iš geriausių jo mokinių. Ji sėkmingai save tobulina kaip dvasią ir padeda tame kitiems, nes nuo šiol pats Allachas veda ją.

O tai, kas įvyko toliau, buvo Allacho dovana tiems, kas siekia tapti geresniais ir puoselėja gėrį. Abipusė meilė nuspalvino tų dviejų žmonių tolimesnį gyvenimą. viskas kas buvo aplink juos, tapo nušviesta Allacho buvimu ir šviesa, nes jie toliau gyveno ir triūsė tik dėl Jo...

Taikos ir ramybės Dvasiai

Peržiūrų: 2524 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 0.0/0
Viso komentarų: 2
0  
1 Gėlė   (10.12.2016 14:12) [medžiaga]
Labai mielai susiskaitė - ačiū
(tokiuose pasakojimuose, pasakose yra gabaliukas iš raštų, tik perteikta kiek kitaip :)

0  
2 laume   (10.12.2016 14:39) [medžiaga]
AČIŪ GĖLĖ,  už paaiškinimą, jau buvau pamaniusi, kad Virgis nusigrybavo , bet matau  IR

suvokiu, kad jis  perėjo teritoriniu bei istoriniu etapu    atgal.
  Kitas dalykas, ko ne visi pastebėjo , o didesnė dalis ir nesuprato- visu pajėgumu pradėjo veikti DATAIZMAS.
                        Gėris nugalėjo,,,, kitaip sakant  MATRICA [ kompiuterinis algoritmas}ATSISKLEIDŽIA

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gruodis 2016  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
   1234
567891011
12131415161718
19202122232425
262728293031
Užrašų arhyvas
Statistika

Tinkle viso: 2
Svečių: 2
Vartotojų: 0