Sakmė apie vienos ir tos pačios tiesos skirtingus mokymo variantus

Kartą meistro, Neatmetančio Šešėlio mokiniai paklausė:

• Kodėl egzistuoja tiek daug skirtumų mokymų apie Dievą ir kelią pas Jį? Kodėl net tarp skirtingų sufijų mokytojų yra tiek daug skirtingo mokyme? O ką jau kalbėti apie skirtingų religinių tikėjimų mokymus. Juk tikintieji amžiais pykstasi ir ginčijasi apie tai, kaip būtent reikia pažinti Dievą. Kodėl gi taip vyksta?
• Gerai, aš jums atsakysiu – tarė Meistras – Bet ne dabar iš karto. Mano artimas draugas pakvietė visus mus apsilankyti jo namuose. Ruoškitės rytoj į kelionę.

Kitą rytą Meistras ir jo mokiniai išsiruošė į tolimą kelionę.  Bekeliaujant prieš juos atsivėrė nuostabus slėnis, o už jo stūksojo didingų kalnų vaizdai. Virš kalnų viršūnių patekėjusi saulė apšvietė viską aplinkui švelnia savo šviesa. Kelias, kuriuo ėjo Meistras ir jo mokiniai, buvo nušviestas saulės spinduliais ant tiek gražiai ir nuostabiai, jog atrodė visas planetos paviršius susijungia su saulės disku per tuos spindulius. Meistras mokiniams maloniai pasiūlė pasimėgauti tokiu esamu grožiu ir atsiminti jo didingumą.

• Štai tas kelias į šviesos ištakas - tarė jis...

Tos pačios dienos vakare jie pasiekė namus, kur gyveno Meistro draugas. Jų ten laukė nuostabi vakarienė ir išmintingas bendravimas. Po vakarienės Meistras su mokiniais išėjo į sodą atsikvėpti. Žydintys medžiai ir gėlių darželiai, su mažu fontanu, aplinkui sudarė kupiną grožio ir harmonijos aplinką.  Tuo metu saulėlydžio spinduliai nuspalvino sodą auksine pašvaiste. Takelis iš plokščių akmenų, nutiestas sode, buvo ant tiek gražiai apšviestas, tarsi per jį galima būtų nueiti iki pat saulėlydžio disko.

Meistras vėl  tarė mokiniams:

• Atsiminkite ir šį nuostabų būties paveikslą. Štai jums ir dar vienas kelias, vedantis prie šviesos šaltinio.

Keletą dienų jie svečiavosi pas Meistro draugą, o po to iškeliavo atgal į namus. Jau artėjant prie pat namų Meistras vėl atkreipė mokinių dėmesį į nuostabų vaizdinį, atsivėrusį prieš juos. Saulė nušvietė kelią švelniai ir sodriai, tarsi sveikindama jų grįžimą namo. Vėl juos visus apėmė laimės ir grožio palaima. Meistras paklausė mokinių:

• Ar jūs dar atsimenate ko klausėte manęs? Kodėl Vienio pažinimo kelyje egzistuoja skirtingi tikėjimai ir mokymai? Ar man dar reikia ką nors jums apie tai kalbėti papildomai? O gal kas nors iš jūsų dabar ir pats gali apie tai papasakoti kitiems?

Meistro mokinė Sufi tarė:

• Ar galima aš pabandysiu pasakyti tai, ką supratau?

Meistras švelniai nusišypsojo ir pasakė:

• Pabandyk paaiškinti kitiems kas tavo suprasta.

Sufi prakalbo:

• Kada kažkuris iš dvasinių keliautojų priartėja prie kelio į šviesą, tiesioginio Dieviškumo pažinimo, jis tampa tarsi užburtas mylimojo Allacho grožiu. Ir visiems jis nori papasakoti apie tai, kaip pats pažino Jo meilę, kaip tai gali padaryti ir kiti. Taip jis piešia būtent savo kelią, viską kas padėjo tokiame kelyje jam. Tačiau kitas dvasinis keliautojas irgi pažįsta nuostabų Allacho meilės spindesį. Jis taip pat aprašo žmonėms tai, kas padėjo tame būtent jam. Tai būtų taip pat, kaip esant vienu atveju saulėtekyje, kitu saulėlydyje, kuriuos mes ir stebėjome. Taip ir išeina, jog vienas matė nuostabų saulėtekį rytuose, kitas tokį pat nuostabų saulėlydį vakaruose. Vienu atveju kelias ėjo į kalnų viršūnes, kitu atveju pro žydintį sodą. Daugelis dvasinį kelią vadina keliu į savo tikruosius namus, nes nėra didesnės laimės, nei susiliejimas su Mylimiausiu Jo pasaulyje. Kur dvasia įgyja didžiausią ramybę ir stabilumą, tiesos suvokimo pilnumą, kas ir yra Allachas. Visi tokie dvasiniai keliautojai pažįsta vieną ir tą patį Visatos Kūrėją. Panašiai kaip ir mes, ką tik matėme vienos ir tos pačios saulės grožį, bet šiek tiek skirtingai, saulėtekyje ir saulėlydyje. Jei tokie keliautojai suprastu esmę, tai tada tarp jų nebūtų tokių nesutarimų ir ginčų. Tačiau žmonės pradeda ginčytis dėl pasaulio krypčių, arba dėl akmenų, kokiais turi būti iškloti laiptai ar kelias.

Tokiais atvejais nesutarimai dauginasi iki pat begalybės.

• Šaunuole Sufi. Tu jau išmokai sudėtingus dalykus paaiškinti paprastais pavyzdžiais.
• Bet juk visa tai tu mums parodei mokytojau?
• Tai žmonėms rodo Dievas tūkstantmečiais. Tačiau  deja kruvini ginčai, dėl tikėjimų skirtumo, tarp žmonių gyvenančių neapykantoje ir agresijoje, vyksta ir šiandiena. Reikia išmokti matyti kas tikra, o kas ne, mokymuose Dieviškumo. Todėl reikia visada atsiminti, jog Tiesa spindi Meilės šviesa. Tikras tas dvasinio kelio variantas, kurio pagrindas dorovinė švara ir savęs kaip dvasinės širdies išvystymas. Tai ir yra Meilės, širdies kelias. Tai ir yra tiesioginis kelias. Taip, širdies kelias gali turėti įvairias variacijas. Todėl yra prasmės jas žinoti ir protingai taikyti. Kiekviena sekanti dvasinių keliautojų karta gali išnaudoti savo pirmtakų patirtį ir taip pat įnešti savo nuosavą indėlį į žinių lobyną apie dvasinės širdies išvalymą ir dvasių priartėjimą prie Dieviškumo. Visa tai padeda pagreitinti Tiesos ieškotojų paiešką, pakeliui į Visatos sąmonės evoliuciją.

Sakmė apie sufijaus kelią ir gyvenimą Dievo glėbyje

Visa tai ką matai, girdi, jauti, suvoki, esu Aš. Tačiau Aš žymiai daugiau viso to. Aš – beribis. Kada tu, esantis meilėje man, išnyksti mano pirmapradėje tyloje, tu vėl gimsti ir tampi su manimi Viena - Vieniu...

Meistro, Neatmetančio šešėlio, namuose visada buvo mokiniai. Jaunuoliai ir subrendę vyrai. Tarp jų gyveno tik viena mergina vardu Sufi, esanti pas Meistrą nuo pat mažens.

Kartą tarp mokinių užsimezgė kalba apie tai, jog moterys žinoma gali eiti sufizmo keliu, tačiau moteriai niekada nešviečia būti sufijų Meistru, kuris galėtų mokyti dvasingumo kitų. Nuo tokių išgirstų kalbų Sufi truputi nusivylė. Meistras nedalyvavo tokioje kalboje. Jis tarsi negirdėjo tokių pasisakymų. Tačiau sekančią dieną jis tarsi atsitiktinai pradėjo pasakoti mokiniams apie Allacho mylimąją:

Vienoje gyvenvietėje, pas pačius paprasčiausius tėvus, kartą gimė nepaprasta mergaitė. Kada ji truputi paaugo, pasimatė tai, jog ji visiškai nepanaši nei į savo tėvus, nei į savo brolius ar seseris. Mergaitė turėjo pranašavimo sugebėjimą ir lengvai skaitė kitų žmonių mintis.

Kartą, kada pas tėvus namuose buvo svečiai, mergaitė priėjo prie vieno iš jų ir tarė:

• Kaip man tavęs gaila žmogau. Tau turėtu nukirsti ranką.

Svečių nuostabai nebuvo ribų ir jie net pamiršo pabarti mergaitę už tokį išsireiškimą, be leidimo įsikišant į suaugusių pokalbį. Jos tada paklausė:

• Ką tu čia tokio sakai?
• Jis pats paėmė skrynelę su brangenybėmis ir padarė viską taip, jos atrodytų, kad tai atliko plėšikai.

Susirinkę svečiai tuo metu kaip tik ir aptarinėjo tokį  nutikusį įvykį.

• Kas per kvailystes tu kalbi? Tuojau pat atsiprašyk svečio. Kaip tu gali taip įžeidinėti gerbiamą mano svečią – įpykęs tarė jos tėvas.
• Už ką aš turiu atsiprašyti, jei pasakiau tiesą. Ta skrynelė užkasta jo sode po slyva iš tos pusės kur ryte kyla saulė - tarė mergaitė.

Žinoma, žmonės nusprendė patikrinti tai ir iš tikro rado dingusią skrynelę su brangenybėmis. Ši istorija toje gyvenvietėje sukėlė daug triukšmo. Mergaitė ir toliau lengvai pasakydavo kas įvykdydavo kokią nors vagystę ar apgavystę. Ir kada įtakingiems žmonėms  ji sakydavo apie jų negeras mintis, ketinimus, jos visi pradėjo bijoti ir vengti. Po kiek laiko mergaitę netgi pradėjo užrakinėti namuose, kad tėvams nesukeltų papildomų problemų. Ir tik kartais jos aiškiaregystę bandydavo panaudoti savo naudai. Jos visi vengė ir beveik niekas nemylėjo. Augant, palaipsniui mergaitė pradėjo suprasti tai, ant kiek ji svetima savo šeimoje, visame pasaulyje, aplinkui.

Kartą į gyvenvietę atėjo sufijų Meistras ir ilgai kalbėjosi su mergaite. Nuo to laiko ji pasikeitė ir tėvai negalėjo atsidžiaugti savo dukrele. Savo neįprastų sugebėjimų ji žinoma neprarado, bet daugiau problemų aplinkiniams nesukeldavo.

Taip pas ją sužibo rami, lygi dvasinės širdies šviesa. Ir su lyg kiekviena diena ta šviesa įsiliepsnodavo vis ryškiau ir ryškiau. Dabar ji padėdavo tik tiems, kas pats prašydavo pagalbos. Ir tik kartais pati įspėdavo gerus žmones apie artėjančius nepageidaujamus įvykius. O jos tikro vidinio gyvenimo nežinojo niekas.

Kada tėvai sumanė ją ištekinti, to ji visiškai atsisakė. O po to ir iš vis dingo iš namų. Ji išėjo iš namų ir apsigyveno vienatvėje, atsiskyrusi nuo kitų žmonių. Tik Allachas tapo jos Mylimasis. Taip ji pradėjo kurti eilėraščius apie meilę Jam.

Pasiekusi daugumai nepasiekiamas dvasines aukštumas, ji gyveno šiame pasaulyje kaip atsiskyrėlė. Tačiau  savo vienatvėje, esant Dievo palaimoje, ji nebuvo vieniša. Jos Mylimasis visada buvo šalia jos. Nes ji pažino tai, jog dvasios gyvenimas gali būti panašus į švelnų šokį Dievo glėbyje. Pažino tai, kaip nuostabu gyventi susiliejus su Mylimuoju, ištirpstant Jo ramybėje. Tada sielos kūniškas indas prisipildo Jo meile ir šviesa ant tiek, kad buvusiam Aš nebelieka ten vietos. Kada dvasinis gyvenimas pasiekia tokią ribą, tai Dieviška šviesa lengvai be kliūčių pradeda tekėti tokio keliautojo kūnu.

Štai keletas jos žodžių apie savo jausmą.Tik dvasine širdimi galima suvokti Tą, kas slypi už jų:

• O mano mylimasis, aš žiūriu į tave ir negaliu to užbaigti. O mano mylimasis, aš bučiuoju Tavo lūpas ir geriu Tavo palaimos nektarą. O mano mylimasis, aš kvėpuoju tavimi ir tarsi skrendu ant laimės sparnų. O mano mylimasis, aš spurdu tavo meilės liepsnoje ir čiurlenu tavo šviesos upėje. O mano mylimasis, aš apkabinu tave ir negaliu apglėbti tavo begalybės. O mano mylimasis, aš noriu atiduoti visą save Tau ir prisipildyti Tavimi. O mano mylimasis, Tu bučiuoji mane ir aš užsimirštu tavo palaimoje. O mano mylimasis, Tu apkabini mane ir aš dingstu Tavo glėbyje. O mano mylimasis, Tu įsitrauki mane į save ir aš skęstu Tavo ramybės gelmėse. O mano mylimasis, mūsų širdys susiliejo Tavo ugnies okeane ir gyvena kaip viena širdis, kaip Vienis.

Tokio pasakojimo nustebinti ir susigėdę vakarykščio savo ginčo mokiniai, paklausė Meistro:

• Kieno tai žodžiai Meistre? Ar pasakoji tik išgalvotą istoriją, kad mums padėti susivokti savo savimeilėje? Ar vis tik tokia moteris-sufijus iš tikro gyveno?
• Nejaugi jums būtinai reikia viską pamatyti, kad galutinai įsitikinti? Na ką gi, tokia galimybė pas jus yra. Ją žmonės vadina Sulija ir ji paprašė manęs nusiūsti pas ją ką nors iš savo mokinių knygos, kurią ji parašė nuo nesančiame kūne savo mokytojo žodžių, sufizmo didžio meistro.

Kitą dieną, norintys pasimokyti išminties pas moterį-sufijų, vardu Sulija, mokiniai iškeliavo. Sufi irgi buvo jų tarpe. Kelias nebuvo artimas, pakeliui mokiniai klausinėjo žmonių apie moterį-sufijų, bet iš jų sužinodavo nedaug. Tik tai, jog ji gyvena atsiskyrėle, kad kartais žmonės ateina pas ją patarimo ir dėl ligų išgydymo.

Kada jie įėjo į vieną gyvenvietę ir pradėjo klausinėti, kaip rasti kelią į Sulijos namus, viena vietinė, kiek nustebusi, gyventoja tarė jiems:

• Kam jūs ieškote tos keistuolės moters? Ji  neturi nei vyro, nei vaikų ir gyvena visai viena. Ką gyvenimo subtilybėse gali suprasti vieniša, neturinti šeimyninės patirties moteris? Matyt ji ir pati yra nelaibai laiminga tokia padėtimi? Juk jos likimas nesusiklostė taip sėkmingai, kaip daugelio kitų. Matyt jos gyvenimo aplinkybės nebuvo tinkamos tam.

O jūs, iš išvaizdos atrodote pakankamai sveiki ir protingi. Nes paprastai, pas ją ateina ligoti ir ji gali išgydyti tas jų įvairiausias negalias. Ji pati renka gydomas žoleles ir ruošia iš jų vaistus. O gal jūs  visi irgi norite tapti gydovais ir atėjote pasimokyti šito iš tos atsiskyrėlės keistuolės?

Tačiau, kad ir kaip toliau besistebėdama moteris juos pagaliau išvedė prie takelio, vedančio tiesiai į Sulijos namus. Sulija pasitikusi džiaugsmingai pasveikino juos:

• Kaip aš džiaugiuosi jumis mano draugai. Tai labai gerai, jog jūs visi atėjote pas mane.

Vėliau visi jie pietavo supančioje nuostabioje jos namų harmonijoje. Net patys kasdieniai veiksmai juose atrodė labiau šventais. Sulija vaišino svečius labai paprastu ir kukliu maistu, kurį ji tuo metu turėjo. Medus, riešutai, džiovinti vaisiai ir šaltinio vanduo. Mokiniai, kaip ir dera kultūringiems svečiams, su savimi atsinešė visokių vaišių, kurių pripirko pakeliui pas ją. Bet būtent Sulijos pats paprasčiausias valgis buvo stebuklingai skanus jiems. Kada jie truputį pailsėjo po kelionės ir susirinko prie židinio, Sulija pradėjo pasakoti jiems apie savo parašytą knygą.

• Šią knygą man padiktavo mano didis sufijų meistras. Jis pasakoja man apie tikrą sufijaus kelią. Ir aš per jus perduosiu tą knygą jūsų meistrui. Kažkada tai, dar vaikystėje, jūsų meistras man labai padėjo. Aš žinau, jog jis irgi yra didis sufizmo mokytojas. Jis tikrai sugebės panaudoti ir išsaugoti tas žinias, kurios dabar padovanotos žmonės to, kuris palaiko sufijų mokymo švarą ir išmintį per amžius.

Sulija atidavė knygą svečiams. Mokiniai atsargiai siuntė ją ratu iš rankų į rankas ir  kiekvienas garsiai skaitė. Kiekvienas sekantis skaitė tiek, kiek jautė vidinio noro tam:

• Pirmas dvasios pakilimo laiptelis dvasiniame kelyje – meilė viskam kas egzistuoja Allacho Kūrinijoje. Žmogus, išdrįsęs keliauti tokiu keliu, tegul tampa broliu ir seserimi kiekvienam medžiui, augančiam žemėje, kiekvienam paukšteliui čiulbančiam tarp šakų, ar skrendančiam dangaus platybėse, kiekvienai žolei ar vabalėliui. Kiekvienam driežiukui, nardančias dykumos smėlynuose. Kiekvienai gėlei, pražystančiai sode.

Tokio keliautojo gyvenime kiekviena gyva būtybė  tampa reikšminga kaip didis Kūrėjo stebuklas, sukurtas dėl Jo paties ir mūsų visų tobulėjimo. Tada ir kiekvienas žmogus matomas ne tik kaip giminaitis ar svetimas, draugas ar nepažįstamas, o kaip Kūrėjo kūdikis, niekam nelinkintis blogio, nedarantis negerų dalykų, vertas pakilti virš kasdienių poreikių ir norų, pasileisti į Jo šviesą.

Todėl kiekvienas, kuris daro žalą kitoms gyvoms būtybėms, daro žaizdą Viešpačiui, kuris mažąja  savo dalimi yra kiekviename tvėrinyje. Suvokęs visa tai, sufijus niekada niekam nepadarys blogo, nei darbais, nei žodžiais, nei mintimis.

Priimkite visas siunčiamas Jo dovanas kaip pamokas, su padėka ir tegul jūsų dėkingumas nebūna tik žodžiai iš jūsų lūpų, o tampa jūsų širdžių meilės daina. Ir kitiems duokite dovanas iš širdies. Jei tame, ką jūs dovanojate, nėra jūsų meilės, tai bevertė ir pati dovana, kad ir kokia brangi ji nebūtų. Bet koks akmuo vertingesni už tokią dovaną, kuri nepripildyta meile.

Visada stenkitės padėti kitiems taip, jog jie po to niekada nesijaustų skolingais. Būkite dėkingi Allachui už jo dovanotą tokią galimybę padėti kitam. Būkite dėkingi ir tiems, kam dovanojate, už suteiktą galimybę jums išreikšti meilę. Juk jeigu jie nesutiktų priimti jūsų tokios pagalbos, tai jūs neįgytumėte naujų sugebėjimų kaip reikia dalintis gėriu.

Reikia mokytis  būti dėkingam kiekvienam žmogui, už tas išminties pamokas, kurias jis sąmoningai, ar ne, įneša į jūsų gyvenimą. O taip pat, reikia būti dėkingais Allachui, už tuos įvykius, kas dieną pripildančius jūsų gyvenimą pamokomis. Grožis laibai daug ko gali išmokyti dvasią, kadangi grožis yra tiltas iš matomo kūno akimis pasaulio, į Dievišką pasaulį, priimamą tik per širdies meilę. Palaiminti tie, kurie kuria tokį grožį čia. Jie padeda  taip Allacho šviesai pamatyti Jį tiems, kurie prieš tai buvo akli Jam.

Žmogus kaip dvasia turi bręsti ilgai, augti tol, kol pagaliau tampa vertu tikros laisvės. Tik pats žmogus daro save arba sąmonės vergu arba laisvu dvasia. Kol žmogus yra emocijų ir norų vergas, apie laisvę jis gali tik iš tolo pasvajoti.

Laisvė būna išorine ir vidine. Vidinė laisvė dvasiai  yra žymiai svarbiau nei išorinė. Kada žmogus įgyja vidinę laisvę visu pilnumu, tai išorė daugiau jo neigiamai nebeveikia. Tada jis iš tikro tampa laisvas. Ir kiti žmonės niekaip nebegali apriboti tokio žmogaus laisvės. Vidinė laisvė prasideda dvasinės širdies tyloje. O kol žmogus nėra laisvas nuo jaudinančių minčių ir emocijų, tai kur jis nenueitų, visi tie jo kankintojai visada bus kartu su juo. Tik kada užtyla protas ir širdyje ramybė, atsiranda galimybė įgyti laisvę.

Laisvė būtina tam, kad gyvenimo šviesoje išskleisti dvasios sparnus. Tada žmogus tampa ant tiek stiprus, jog įgija laisvę ir nuo savęs paties buvusio. Savęs, kaip likimo ir aplinkybių, norų ir aistrų niekingo vergo. O svarbiausia, kada jis tampa iš tikro mylinčiu, tik tada jis gali pradėti pažinti Dievišką save.

Ta tyla besiplečianti dvasinėje širdyje – nebus tuštuma. Tai visada užsipildo Meile, kurioje galima pajausti Jį. Dvasia tada suvokia Jo begalybę.

Žemutiniojo žmogaus "aš" mirtis, tai ne pabaiga, o kitokio gyvenimo pradžia. Upė, įtekanti į okeaną -  nemiršta, o tik prasideda naujas jos gyvenimas, vienyje su okeanu. Kas dar gali būti nuostabiau, nei ištirpimas Meilėje.

• Apie didį susiliejimą šiandiena bus mano žodis. Kada sufijaus širdis paskendusi meilėje Visagaliui ir Mylinčiam, mažoji širdis gali pažinti susiliejimą su Didžiąja Širdimi. Mažoji meilė, pažinusi didžią meilę, užmiršta savo buvusį mažumą ir įgyja ramybę Allacho namuose.

Kaip upė turi pasiduoti okeanui, praradus savo krantus ir sustabdžius čiurlenimą, paskęsta okeano vandenyse. Taip ir dvasia turi prarasti savo ribojančius apvalkalus ir išmokti ištirpti Allacho meilėje. Taip pat, kaip ir kranto smėlis pasiduoda okeano potvyniui, leidžia save paskandinti švelniose bangose. Ir štai tada tai jau ne krantas, o okeano dugnas, besitęsiantis iki giliausių gylių. Taip ir sufijus, turi leisti Allacho didybei pasiglemžti savęs, kaip dvasios, atskirumą.

Koks nuostabus tas žmogus, kuris sugebėjo atiduoti save Allacho valiai ir siekia vidinės savo begalybės pažinimo.

Vyrai ir žmonos, gerbiantys Allachą, ką jūs darote šiandiena tokio, kad patvirtinti savo ištikimybę Jam? Ar Jam reikalingos jūsų maldos, garbinimas ir aukos?Jūs bandote taip priartėti prie Jo, nešant aukas į šventyklas ir prašant atleidimo sau?

Yra tik viena vienintelė dovana, kuri patenkina Visagalį. Tai dvasios dovana, kurią dar vadina širdies Meile. Ir tam nepakanka tik žodžių girdimų iš jūsų lūpų.

Pagalvok žmogau, kokie šios dienos tavo dalykai galėtų nudžiuginti Visagalį? Šiandiena mano žodžiai ne apie tą širdį, kuri plaka krūtinėje ir varinėja kraują po kūną, bet apie tą dvasinę širdį, kuri turi tapti namais Visagaliui. Ar tu pažįsti savo dvasinę širdį? Ar moki susivilioti dvasios tylėjimu, pasineriant į tylą? Ar toje tyloje girdi balsą To, kuris nori pasakyti tau apie savo Meilę? Jis visada čia su jumis. Jis ten, kur kūnas, kur dvasinė širdis tavo. Ten, kur milijardai žvaigždžių spindi pasaulėdaros erdvėje. Jis yra visada, nors daugeliui nematomas ir nejaučiamas. Ir tas, kas atvers Jam savo bekraštę širdį, galės matyti Jį.

Tegul dvasia nusiima visus savo grubius ir nuodėmingus apvalkalus, išteptus praeitų gyvenimų nuodėmėmis. Tegul dvasia išsivalo nuo visų ydų ir tampa švaria, skaidria kaip tyras vanduo. Tada tikrai prieš savo mylimą Draugą niekada nesusigės ir nesidrovės Jo.

Žmonių kūnai tegul tampa tarsi indais, kurie prisipildys viską tveriančios Gyvybės Šviesos. Kieno kaltė, jei tavo indas dar vis nešvarus?  O jeigu Dievas jau pradėjo gyventi tavo širdyje, saugok tą liepsną ir neleisk niekam gyvenime jos užpūstį. Neleisk pykčio ir nesantaikos srautams ją užgesinti.

Jeigu žmogus saugo Dievo meilę savo dvasinėje širdyje, tai pasikeičia visas jo gyvenimas. Tarsi nauja žvaigždė įsižiebia Jo pasaulėdaroje. Tereikia leisti Allacho šviesai sužibėti visu pilnumu, bei jėga. Allachas myli visus savo vaikus.  Kaip saulė švelniai glosto visus lapelius, be išimties.  Kaip ir lietus nedaro išimčių, kaip jam padalinti drėgmę, tarp vynuogynų, ar mažytės žolės. Tas, kuris priima Allacho meilę, bręsta kaip dvasia ir gali subrandinti nuostabius Jo vaisius.

Dievo Meilė, kaip saulės šviesa. Tas, kas  ją įžiūri, mato ir jos Šaltinį. Tas, kas neįžiūri – nemato, sėdi tamsoje ir kenčia. Dvasiškai nepraregėjęs žmogus  niekada nemato priežasčių to, kas vyksta aplinkui. Nemato jis ir To, kas duoda gyvybę viskam aplinkui. O tas, kuris artimai priartėjo prie Dievo, "aš ir man" sudega Jo meilėje, nes Ten, vietos dviems nėra, yra tik Jis. Taip žmogus ir tampa spindinčio Gyvybės Šaltinio dalimi.

Dieviška išmintis - tarsi vanduo. Kas tai priima su džiaugsmu ir dėkingumu Jam, o kas tai vengia tokios nešvarumus išvalančios srovės. Pasiekiant viso esamo Kūrėją, Jo paties namuose, dvasia kartu su Siela kaip upė, kuri įteka į okeaną, atiduoda viską ką sukaupė vertingiausia per daugelį gyvenimų. Ir už tai, mainais gauna visą to okeano išmintį, meilę ir jėgą.

Taip pasipildo okeanas ir mes - kaip Vienis.

Meilė, kuri maitina tave iš išorės, tik laikinai numalšina dvasios troškulį. Juk po kiek tai laiko troškulys vėl nenumaldomai kankins.  Toks tavo meilės troškulys bus pilnai numalšintas tik Didžiame Šaltinyje. Į kurį įėjimas tavo dvasinėje širdyje – Sieloje. Tik ten dvasia gali susilieti su Allacho meile.

Aukščiausiasis Dieviškasis Aš, gyvena Didžios Tylos pasaulyje. Joks lūpų tylėjimas dar neduoda prisiliesti prie Dievybės. Tik proto tyla leidžia prisiliesti prie Allacho. Jo mintys, kaip upelio čiurlenimas tada tampa žodžiais tavo lūpose. Jo tyla apkabina tavo širdį. O koks Jis nuostabus, esantis viskame. Pasaulyje kuriame gyveni pamatyk nesuskaičiuojamas Jo šviesos upes ir Jis nušvis tau meile, savo šviesa.

Už viso to pasaulio grožio, kurį sukūrė Kūrėjas, spindi Jis pats. Pirmapradis grožis, Jo tyla neturi ribų, bet joje skamba ir Jo balsas. Jo žvilgsnis visur, Jo akys mato tave visada. Jam girdima kiekviena tavo mintis kokia ji nebūtų. Nebandyk ką nors nuslėpti nuo Mylimojo, nes Jam neegzistuoja paslapčių nei ribų.

Tavo dvasinėje širdyje - tavo Mylimojo buveinė ir kada širdis tampa švari, Mylimasis nepalieka jos niekada. Tai išvalyk savo dvasinės širdies šventyklą, kad iš jos Allachas galėtu žiūrėti į savo Kūriniją.

Jie dar ilgai sėdėjo visi tylėdami. Ta tyla buvo pripildyta, nematomu sufijų grand-meistro buvimu. Po to Sulija perdavė knygą Sufijai.

• Paimk ją mano mergaite. Ateis laikas visa tai tau atsiminti.
• Papasakok dar šiek tiek apie save, savo dvasinį kelią – paprašė mokiniai.
• Juk jūsų meistras ir taip jums beveik viską papasakojo apie mane. Ir ne per vieną gyvenimą aš nuėjau tokį kelią. O paskutiniame įsikūnijime viskas jau buvo visai paprasta. Pradžioje žemėje gyveno mergaitė, kuri jautėsi svetima šiame pasaulyje. Gyvenant tarp žmonių, kurios domino tik paviršutinis būties šurmulys, ji nepritapo. Po to jūsų meistras man parodė gyvenimą tarp kitokių žmonių ir išmokė kaip matyti, girdėti Tą neįsikūnijusį  sufijų meistrą, kuris buvo mokytoju mano prieš tai buvusiuose gyvenimuose. Tada aš vėl įgijau savo grand-meistrą.

Nuo to momento mano gyvenimas buvo pripildytas meile Jam. Ir nuo pirmų tokių susitikimų, įveikiant sąmonę, duodavo abiems didelę Laimę. Po to, tas susiliejimas nutrūkdavo tik tam, kad pasakyti vienas kitam apie meilę. Po to vėl norėjosi save prarasti Mylimojo glėbyje. Kaip įsimylėjėliai išsiskiria lūpomis tik tam, kad susijungi bučiniu, taip ir dvasia vėl ir vėl ieško susijungimo, kad išbandyti susiliejimo ekstazę. Tai pats maloniausias kelio etapas, tada viskas aplinkui dovanoja apsijungimą su Dieviškumu.

Kūnas tarsi skrajoja skaidrioje Allacho liepsnoje. Bet ta liepsna nedegina, nes ji jau beveik sutampa su nuosavos meilės liepsna. Dvasia įgauna pilną laimę tik tada, kada pasineria į Visagalio gilumą ir net atsiminimai apie savo atskirumas palieka ją.

Aš prašiau tada – O Allache, spindintis mano širdyje, prašau paimk mano kūną ir išnaudok jį tam, kad dar labiau pasireikšti Tavo Meilei ir spindėti kitiems. Tegul tavo akys žiūri mano akimis, o lūpos mano, sako žmonėms tai, ko Tu panorėsi.

Taip ir praėjo mano gyvenimas. Kartą grand-meistras papasakojo man, jog kada tai jis parašė knygą apie sufijaus kelią, bet ji neišsisaugojo popieriuje žmonių kartoms. Dabar tos mintys ir išsireiškimai apie Tiesą, vėl ir vėl prašosi būti aprengtais į žodžius, parašytus popieriuje.

Aš pamačiau sėdintį jį ir rašantį tuos žodžius. Jis sėdėjo prie stalo ir saulės spinduliai krito ant knygos. Ji tarsi spindėjo, eilutės jo ranka gražiai gulėsi puslapiuose ir Allachas jautėsi  tame. Per jį sklido Dievo žodžiai. Aš tada paėmiau popieriaus lapą ir pradėjau perrašinėti tą knygą.

Štai dabar aš perduodu jums šį pagrindinį savo gyvenimo darbą. Išsaugokite tai ne tik kaip žodžius užrašytus popieriuje, bet ir kai dvasinės širdies kelią. Kurį reikės nueiti kiekvienam iš jūsų.

Tada Sulija užtilo ir tęsė savo pasakojimą be žodžių. Visi jie dar ilgai sėdėjo tyloje. Kiekvienas iš jų priėmė tai, ką galėjo tuo metu priimti iš to beribio išminties šaltinio, kuris vadinamas žmonių Sulija:

• Aš jaučiu kiekvieną iš jūsų taip, kaip jaučia jus Dievas. Aš žinau apie jus ir tai, kas nuo jūsų pačių dar paslėpta. Nes Jo Meilė manyje atvėrė man visas paslaptis. Jūs kaip apsinuoginusios dvasios prieš mane. Aš žinau visų jūsų praeitį, visus sunkumus ir nusivylimus, žinau jūsų norus. Net pačios slapčiausios jūsų mintys nepaslėptos nuo manęs.
• Dievas gyvena manyje ir Jo liepsna spindi per mano širdį. Žiūri per mano akis, mano lūpos taria Jo žodžius. Nes mes neišsiskiriame su Juo taip seniai, kad jau užmiršau apie galimybę būti atskirai. Aš esu ta, kuri paliko save ir todėl čia yra tik Dievas.

Mano mintys prisipildo Jo išmintimi. Mano rankos susijungia su Jo jėga. O širdis, su bekraščiu Jo Meilės okeanu, kuris neturi ribų Visatoje. Aš atidaviau visą savo gyvenimą be likučio. Ir mainais gavau Jo gyvenimą manyje. Aš dabar tarsi bedugnis indas, pripildytas Dievo meile, kad ją išgertumėte ir jūs. Tas indas niekada neištuštės. Aš noriu prinešti jį prie kiekvieno, kas ištroškęs, lūpų. Aš tarsi lempa, kuri dega beribe liepsna, kad nuo to įsižiebtų ir jūsų šviestuvai. Kiekvienas turi įgyti Dievą savyje. Savo širdyse neškite Jo meilės liepsną. Tegul jūsų širdys būna pripildytos Dievo meilės liepsna.

Aš – viena iš tų, kas pasiekė Jo begalybę. Mes visi Jame lygūs ir susiję. Jo meilės pažinimas laukia kiekvieno iš jūsų.

Po kelių dienų, kada mokiniai jau ėjo namo, vis atsimindavo kalbas tos, su kuria bendravo. Jie atsiminė ir tai, kaip pats Viešpatis šypsojosi jiems jos šypsena ir žiūrėjo jos akimis. Kaip Jo meilės okeanas liejosi iš jos dvasinės širdies. Kaip jos rankos tarnavo Jam kiekviename veiksme. Ir kaip Vienio šviesa supo juos tuo metu iš visų pusių...

Taikos ir ramybės Dvasiai