Sukurkim dvasiai Sielos Kalėdas...

Tarp Amžinybės ir mirties

Mes renkamės – čia ir dabar.

Ar verta pergyvent dėl praeities ir ateities?

Gyvenkit tuo – kas Gyva dar.

O iš tikrų akimirkų tokių

Gyvenimas ir sudarytas.

Neįsileiskit blogio peršamų minčių,

Kad dvasioje išauštų Laimės rytas.

Iš tikro mes ne ratai, ne vežimas,

O važnyčiotojas juose – Dvasia.

Todėl pačių mūs rankose likimas,

Ar blogiu būsim, ar Dieviška Šviesa.

Kas dvasingumo durų išorėj ieškojo,

Tik klystkeliais beprasmiškai klajojo.

Taip klaidžiodamas ir nepagalvojo,

Kad tas duris jis visad savyje nešioja.

Tuos labirintuose minčių – painu,

Nejaučiant Sielos kompaso vidinio.

Bėgioja daugelis tokiu būties iliuzijų ratu,

Kai dar nežino tikslo savo pagrindinio.

Bekraštė begalybė slypi mumyse,            

Tik ten yra tikra mūs dvasios realybė,

Tik ten kas vertingiausia žmoguje.

Ten tikslas mūsų kelio – Dievo Amžinybė.

Suvokt tai galim per gilius jausmus,

Kai būsim patys su savim – vieni. 

Juk Sielos Laisvės šauksmas – subtilus,

To neišgirst mums niekad proto šurmuly.

Ir tokią Sielos išmintį atversime vidinę,

Jei sąmonėj toliau jau nebesnausim.

Tik nusiėmę savo demono grandinę,

Mes Tikrą Laisvę dvasioje prajausim.

Toks turtas dvasios – pats brangiausias.

Tai patirtis, kurią paimsim už ribų.

Gyvent dvasia, tai pojūtis – gyviausias.

Mes čia tik tam, kad tapti – amžinai Gyvu.

Taip Amžinybės tikrą šventę savyje įžiebsim,

O Sieloj degančios žvakutės niekad neužges.

Taip prie Beribio vaišių stalo Dievo sėsim,

Nuėmę kaukes ir gėdingas vergo grandines.

Todėl palikim proto primestas būties bėdas,

Kaip uždangą iliuzijų gyvenimo trimatę.

Sukurkim dvasiai Sielos Kalėdas tikras

Ir savyje atverkim Dievo realybę daugiamatę...

Taikos ir ramybės Sielai