Ketvirtadienis, 04.06.2020, 22:11
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2011 » Kovas » 2 » Tabletė, kurią galima praryti. Ir jei pavyks, jos kelias netradicinis - į smegenis.
13:31
Tabletė, kurią galima praryti. Ir jei pavyks, jos kelias netradicinis - į smegenis.
Kiekviena liga turi pirminę priežastį, priežastis ir turi pasekmes. Nepašalinus pirminės priežasties, liga beveik visada sugrįžta. Pirminė priežastis pašalinama nebūtinai sąmoningai, tai gali įvykti ir atsitiktinai, Tau ir Tavo gydytojui to visai nežinant. Atsakyk sau kuriuos faktorius iš šių trijų pabrauktųjų Tu bandai įtakoti ar keisti. Nedėk jokių vilčių į transplantaciją, naujausius vaistus ar talentingą gydytoją,  jei neturi ketinimo ieškoti pirminės priežasties. Aklai vištai pakliūna grūdas, bet labai retai.

 Pabandysiu Tau palengvint kelią pirminės priežasties paieškose, nors iš tiesų, tai yra Tavo kelias ir niekas kitas už Tave jo nenueis. Nei mama, nei tėvas, nei draugai, nei tuo labiau gydytojai. Galima Tau tik patarti, jei klausi. Jei klausimų nėra, informacija lieka ore,  Tavęs nepasiekus.

 Gyvybė ir viskas, kas vyksta aplinkui yra viso labo tik dviejų ciklų kaita - plėtimosi ir traukimosi. Gyvybė – tai tam tikros amplitudės dviejų ciklų kaita - pulsacija (supaprastinu, kad suvoktum, iki dvimatės erdvės, nors iš tiesų tai vyksta daugiamatėje erdvėje ir jos popieriuje tiksliai neatvaizduosi).
 priesybiu vienybe.jpg

 Kiekvienas iš mūsų, gimstant, iš tėvų gauname tam tikrą pirminį energijos kiekį - potencialą, kurį per gyvenimą ir naudojame. Gali vadinti tai programa maksimumas. Galime jį sunaudoti greitai ir neracionaliai, galima priešingai – lėtai ir racionaliai, netgi jį papildant. Nuo to priklauso mūsų gyvenimo trukmė. Energija visada pasireiškia kitimu ir turi, grubiai skirstant, dvi fazes. Mūsų kūnai yra skirtingi. Vieni geba savyje talpinti didelį energijos kiekį ir turi didelį potencialą gimstant, ir tokiu atveju žmogus gyvena energingą ir ilgą gyvenimą ( jei energiją naudoja išmintingai). Kitiems tėvai šį „kondensatorių"  pagamina prastą ir įkrauna jį silpnai. Toks žmogelis gyvena gaišenos gyvenimą ir be to – trumpą, o dar trumpesnį, jei nebando susivokti kas jis yra ir kaip funkcionuoja.

Grafike energijos kiekį simbolizuoja sinusoidė, kurios amplitudė kiekvienam skirtinga. Ji turi dvi fazes ir jei per gyvenimą neseksi šiuo energijos kitimo grafiku – gyvenimas bus ligotas ir trumpas. Kiekvienoje amplitudės fazėje turi elgtis taip, kad neprieštarautum tuo metu dominuojančiai energijai. Kitaip sakant, turi rezonuoti su aplinka. Sąlyginai fazes žymiu „plius" ir „minus". Gyvenimą galima padaryti sveiką ir ilgesnį, jei seksi šiuo savo grafiku. Juk tai logiška, nes važiuodamas dviračiu pavėjui – ratus už tave mins vėjas. Viskas, kas mus supa, kinta pagal analogišką grafiką. Jeigu tu, būdamas „augančio „pliuso" fazėje, naudosi maistą, gersi vandenį tokios pačios fazės, kvėpuosi ir mąstysi taip, kad skatintum šią fazę, tavo energija išliks tokiam pačiam lygyje ir jos kritimo laike beveik nebus (čia teoriškai, praktiškai tai idealiai pasiekti neįmanoma – galima tik artėti prie to). Jeigu per daug padauginsi tos pačios fazės energijos iš išorės, tavo kūnas neatlaikys ir įvyks staigi mirtis – katastrofa, pasireiškianti insultais, infarktais, sunkiomis ligomis, traumomis ir t.t.. Jei naudosi energiją priešingos fazės – slopinsi savo gyvybės amplitudę ir imsi greitai senti. Rytiečiai šį principą vadina „Ing – jang". Jis sąlygotas mūsų visatos sandaros – viskas joje vyksta cikliškai. Joje viskas skrieja orbitomis ir sukantis aplink savo ašį, o tai ir pagimdo šias dvi fazes. Viskas visatoje paklūsta šiam dėsniui – nuo elementarių dalelių iki galaktikų. Kiekvienas darinys erdvės taške turi suktis ir skrieti su tam taškui būdingu greičiu. Jei greitis padidinamas ar sumažinamas – peršokama į aukščiau arba žemiau esančias orbitas, kuriose yra visai kita kokybė. Jau turėjai suprasti – kiekybė pagimdo naują kokybę. Mirtis – tai nauja kokybė.


 Tavo plaštaka yra labai geras simbolis šiems aiškinamiems principams atsiminti. Ji turi 5 pirštus. Unikaliausias iš jų yra nykštys. Be jo tu negalėtum beveik nieko atlikti. Nykštys gali lengvai bendrauti su bet kuriuo iš pirštų. Taigi nykštys simbolizuoja absoliutą, dievą ir tai ko negali pakeisti – genus, kuriuos gavai iš tėvų arba iš dievo – kaip tau patogiau suprasti. Rodantis smilius simbolizuoja viską, kas surišta su laukais – tavo mąstymas, žemės magnetizmas, elektriniai laukai, biolaukai ir kt.  Ilgasis pirštas simbolizuoja viską, kas surišta su dujiniu būviu, tai yra su tavo kvėpavimu arba dar kitaip – oru. Tavo bevardis – simbolis skystojo būvio, tai yra vandens. Na ir mažiausias pirštelis simbolizuoja kietąjį būvį, dar kitaip – maistą ir visa, kas yra sąlyginai kieta aplink tave. Pažvelk į savo ranką ir tu pamatysi kuris pirštas yra arčiausiai kūrėjo simbolio – rodantis. Neatsitiktinai juo rodai viską. Nuo jo viskas prasidėjo ( neskaitant absoliuto – jis visko pradžia) .

gimtis mirtis.jpg

  Kai kadaise tavo tėvas pamatė tavo mamą, jis tai pirmiausiai suvokė savo rodančiuoju pirštu. Atvirai juo gal ir nerodė, bet šviesa, atsispindėjusi nuo tavo mamos, tavo tėtušiui patiko. Jam šis laukas pasirodė labai viliojantis ir artimas. Toliau sekė jo jau žemesnio dažnio vibracinis veiksmas – jis suvirpino savo stygas gerklinėje ir paleido dažnį tavo būsimos mamos link. Mamai šis dažnis patiko ir ši prisileido jį arčiau. Tada suveikė jau sekantis būvis – jie pajuto vienas kito kvapą.  Patikus kvapui, suartėjo dar labiau – sekė bučinys ir susijungė sekantis būvis – kūno skysčiai. Ir tik paskutiniame etape susiliejo kietoji materija – spermatozoidas prasiskverbė į kiaušialąstę.

 Kai gimei, pasaulis tave pasitiko šviesa - vibracija, kuri tau buvo milžiniškas stresas, paleidęs sekantį būvį – dujinį. Tu įkvėpei, kad galėtum išreikšti emociją – reakciją į šviesą. Sekantis tavo veiksmas buvo motinos krūties ieškojimas, kad paleisti sekantį būvį – skystąjį. Ir tik daug vėliau pasileido paskutinis – ėmei valgyti kietąjį – maistą.

 Kai mirsi, viskas vyks ta pačia seka, tik priešinga kryptimi. Pirmiausia nustosi save jausti kaip kietą kūną, po to nustosi jausti savyje skystį – seiles, nustosi kvėpuoti –  jausti orą, ir paskutinis užges laukas – mintis.

 Tokia seka mes suvokiame pasaulį: toliausiai mes matome žvaigždes - saulę – šviesą – bangas, arčiau girdime medžių ošimą, visai arti juntame akacijų kvapą, be mūsų pastangų mūsų kūnas junta drėgmę ar sausrą, kurioje yra, ir pagaliau liečiame aplinką ir dalį jos įsileidžiame į vidų - mintam.

 Be maisto tu gali išbūti gyvas maždaug 30 parų, be vandens – 5 paras, be oro – 5 minutes, be minties –sekundes. Per parą žmogus suvartoja apie 12kg. oro, 2-3 kg. vandens ir apie 1kg kieto maisto. Ši seka rodo kas tavo kūnui yra svarbiausia. Kodėl tokia seka? O gi todėl, kad gyvybės kūrime pirminis visada yra laukas. Medžiaga tik užpildo sukurtą  lauke energijos sankaupą. Laukas yra pirminis. Lauke - plazminiame kūne, gaubiančiame tavo fizinį kūną, yra visa informacija apie kūno išsidėstymą erdvėje. DNR genomas nusako kiek ir kokių ląstelių, organų bus pagaminta, o kaip jos, jie išsidėstys erdvėje, nusako informacija, esanti tavo plazminiame kūne.

  Jau turėjai suprasti, kad absoliuto projekcija tavyje yra tavo sąmonė, sąmonės projekcija yra tavo kvėpavimas, kvėpavimo projekcija yra tavyje esantis vanduo ir vandens projekcija yra tavo kietas kūnas. Žmonės mano, kad jų kūnas pasibaigia ten, kur prasideda jų drabužiai. Nes taip rodo jų akys. Nes taip juos mokė mūsų kultūra. O juk tu esi visur. Tik tavo tankis skiriasi. Tavo viduje tu esi tankus ir dėl to tave lengva pajusti. Už 10 metrų tave justi sunkiau, bet jei turėtum vilko jautrumą, tai darytum nesunkiai. Nėra visatoje nė vieno erdvės taško, kuriame nebūtų vibracijos. Vibruoja viskas – kiekvienas tavo atomas. Ir jo vibracija eina nuo tavęs į begalybę. Tu esi čia, o kartu ir visur.

 Kai žmonės suserga, jie dažniausiai griebiasi mažojo pirštelio – vaistų – kietosios frakcijos. Geriausiu atveju – skystojo būvio, bet retas kuris pagalvos apie kvėpavimą ar sąmonę. Šiuos dalykus jie palieka ramybėje savieigai, kuri ir atvedė prie ligos. Ar gali vykti sveikimas? Žinoma, kad ne, nes liga yra aukščiau esančių būvių išraiška žemiausiame – fiziniame kūne. Pamąstyk kuriuo būviu gydaisi. Ar gali įvykti pasveikimas? Gali, bet tik atsitiktinumo dėka, o jo tikimybė labai maža – kauliukais žaidžiant šešetukai iškrenta, bet retai. Dėl šios priežasties ir miršta toks didelis procentas susirgusių  sunkiomis ligomis. Gali įvykti laikinas pagerėjimas, ar net pasveikimas, bet pasibaigus vaistų veikimui ir praėjus kuriam tai laikui, viskas sugrįžta į savo vėžes – liga vėl atsinaujina, tik dar aršesnė, nes organizmas buvo alinamas jam visai nereikalingomis medžiagomis, kurios visai pribaigė gyvybines jo funkcijas – imunitetą. Juk priežastis nebuvo pašalinta – buvo šalinamos tik pasekmės, o priežastys suaugusiame žmoguje dažniausiai glūdi jo sąmonėje. Ligos, kilusios iš kitų būvių nėra mirtinos. Jas galima lengvai įveikti subalansavus „Ing- Jang". Sunkiausia subalansuoti tai, kas yra lauke, tai yra sąmonėje.

 Viskas, kas vyksta žemėje, paklūsta keliems ciklams – metų ciklui, mėnesio ciklui, paros ciklui. Metų ir paros ciklas surištas su saule, mėnesio - su mėnuliu. Mes esame sveiki tol, kol paklūstame šiems ciklams. Kai mūsų elgesys kuriame nors iš keturių būvių neatitinka šių ciklų fazės, mes juntame vienokį ar kitokį diskomfortą, kuris gali pasireikšti nuo blogos nuotaikos iki sunkiausios ligos – priklausomai kaip ilgai tai mes darome.

 Jeigu paklaustumei astrofizikų koks dažnis dominuoja kosmose, jie tau atsakytų – 0,7 Hz/s Tai yra 42 ciklai per minutę.Tai yra skaičius, kuris užduoda pradžią   gyvybės žemėje optimaliausiam vystymuisi ir egzistavimui. Žmogaus organizmas ilgiausiai gyventų, jeigu jo širdis plaktų štai tokiu dažniu -   42 kartai per minutę (jogų ir gerai treniruotų žmonių širdis ramybės būsenoje būtent tokiu dažniu ir plaka). Plakanti tokiu dažniu širdis naudojasi kosmoso pulsacija, rezonuodama su ja. Išderintame organizme širdis plaka ne rezonanse su kosmosu ir turi įveikti ne tik organizmo negandas, bet ir kosmoso pulsaciją. Žinoma, 42 kartų širdies plakimo dažnis dominuoja tik miego ir ramybės būsenoje. Dirbant, judant, bėgant širdis priversta plakti dažniau, bet optimaliausiai ji savo darbą atliks, jei dirbsi tokiu intensyvumu, kad jos plakimas būtų kartotinis visai 42 kartų fazei arba bent pusei fazės – 63,84,105,126...Jeigu tavo širdies plakimo dažnumas po darbo atitinka  kurį nors iš šios skaičių sekos, reiškia tavo organizmas dar sugeba prisitaikyti prie kosmoso.

 Procesus kūne valdo galvos smegenys. Tai „generalinis direktorius". Grubiai smegenų veiklą galima būtų padalinti į sąmoningą ir pasąmoningą. Maždaug du trečdalius laiko per parą dominuoja sąmonės veikla. Tik miego metu atsijungia sąmonė ir organizmas reguliuojamas tik iš pasąmonės. Pasąmonės programavimas prasideda dar žmogui esant motinos įsčiose, todėl labai svarbus motinos elgesys nėštumo metu: kokią muziką klauso, kokios   emocijos ir t.t. Jau tuo metu sudėta informacija vaisiui į pasąmonę įtakos jo tolimesnį gyvenimą. Dieną, sąmoningos veiklos metu, kraunama informacija ir į pasąmonę. Per didelės dozės adrenalino surašomos irgi į pasąmonę - tam, kad sekantį kartą tokioje pat kritinėje situacijoje būtų apeitas sąmonės mechanizmas ir reakcija būtų greitesnė į dirgiklį (pavyzdys su karštu arbatinuku - vieną kart nusideginus, visą likusį gyvenimą ,prilietus karštą arbatinuką, reakcija ir atsakas  bus iš pasąmonės). Dalis informacijos į pasąmonę pakliūna tiesiogiai, apeinant sąmonę ir apie ją sužinai tik sapnuose arba įvykus įvykiams, kurių negalima paaiškinti iš sąmonės pozicijų. Dėl šios priežasties visada reikia analizuoti ką ruošiesi žiūrėti, klausyti, kur ir su kuo ruošiesi praleisti laiką, kokią darbo veiklą renkiesi.

 Labai svarbi vidinė nuostata aplinkos atžvilgiu. Jeigu tavo požiūris į aplinką bus tik neigiamas, jeigu aplinkoje nematysi teigiamų dalykų, tu savo pasąmonę taip ir suprogramuosi – valdyti kūną destruktyviai. Ir atvirkščiai, jei matysi daugiau teigiamo, nei neigiamo, kūnas bus transformuojamas konstruktyviai. Pavyzdys su citrina. Užtenka tik galvoti apie citriną, ją pjaustyti mintyse ir tavo burnoje prasidės seilėtekis. Minties jėga didžiulė. Dieną ji veikia tiesiogiai, naktį – iš pasąmonės, į kurią mintis sudėjome dieną.

 Kiekvieno žmogaus kelias į ligą yra skirtingas, bet ligos atsiradimo pagrindiniai principai yra visiems vienodi. Juos galima būtų įvardinti taip - priešybių vienybės dėsnio nesilaikymas. Yra tik vienintelis gydytojas, kuris apie tave žino viską ir tik jis gali visada tave pagydyti - tik sudaryk jam sąlygas.To gydytojo vardas - tavo ORGANIZMAS.
 Dabartinei sveikatos sistemai ir jos gydytojams paranku, kad tu sirgtum. Kinų imperatorius, pirmasis išklojęs akupunktūros taisykles popieriuje(jis buvo medikas), savo šalyje išleido tokį sveikatos įstatymą : kuo gydytojo aptarnaujamame rajone daugiau serga, tuo jis gauna mažesnį atlyginimą. Ar ne logiška?

 Jeigu medžiagos atome branduolį laikysi "kietu", tai atstumas iki sekančio atomo branduolio bus keliasdešimt tūkstančių kartų didesnis, nei branduolio skersmuo. Tai ar galima medžiagą, kurią  vadini "kieta", iš tiesų taip vadinti? Juk tame sąlyginai milžiniškame atstume tarp branduolių yra tik laukas arba kitaip sakant - energija bangos formoje. Universaliausias analizavimas visko - analizavimas visko kaip energijos. Gyvenimas - tai energijos kitimas. Kiekvienas kitimas turi amplitudę ir greitį laike, kuris išreiškiamas dažniu, arba kitaip sakant vibracija. Bet kuri vibracija visada turi dvi fazes - sąlyginai  teigiamą ir neigiamą. Sveikas ir amžinas gyvenimas - tai pastovios amplitudės ir tų dviejų fazių proporcijos 50/50 išlaikymas (medicinoje tai vadinama teisinga medžiagų apykaita arba metabolizmu, kuris susideda iš katabolizmo ir anabolizmo). Toks variantas galimas tik teoriškai. Praktiškai - teigiamos ir neigiamos fazės proporcijos 50/50  kitimas į kurią nors pusę, veikiant tave gaubiančiai išorinei energijai, visada mažina tavo amplitudę, tai yra tu sensti.

Žmogaus organizmas – pats save besireguliuojantis kūrinys, kuris visada stengiasi išlaikyti tų dviejų fazių pusiausvyrą. Jei tai jam sekasi - tu sensti iš lėto, be ligų. Jei nukrypimai į kurią nors pusę dideli - tu sergi. Jei nukrypimai dideli ir organizmas dėl kažkokių priežasčių negali atstatyti pusiausvyros, tu sergi labai ir miršti. Visa tai ir yra priešybių vienybė. Kiekviena tavo ląstelė turi savo individualų dažnį, kurį nusako joje esančių cheminių elementų  izotopų skaičius ir kiekis. Kitaip sakant kiekviena tavo ląstelė - tai atskiras muzikantas su savo individualia partija didžiuliame orkestre, kurio vardas - organizmas. Kaip ir kiekviename orkestre, muzikantai susiskirstę į grupes - styginių, mušamųjų, pučiamųjų grupė... Kiekviena atskira grupė, tai yra organų sistema turi savo individualų dažnį. Tu sveikas tol, kol visos sistemos vibruoja į abi puses nuo sąlyginio nulio tolygiai - kai tik smičius užstringa kurioje nors pusėje, garso amplitudė ir kokybė krenta, organų sistema suserga. Orkestras dar groja, bet jau nebe taip harmoningai ir skambiai. Jeigu organizmą grubiai suskirstytumei į  organų sistemas, tai gautumei penkias (čia susitarimo reikalas - galima ir smulkiau, bet kuo daugiau - tuo sudėtingiau). Jos būtų:

 

 1.Elektrolitų
 2.Kvėpavimo
 3.Gliukozės skaidymo
 4.Nervinė
 5.pH

Gali organizmą suskirstyti ir kitaip - čia susitarimo reikalas. Idealiausia būtų analizuoti kiekvienos ląstelės darbą, bet tai kvepėtų beprotybe, kurioje nuskęstumei. Todėl, suskirsčius į stambias grupes, galima nustatyti į kurią gi pusę tavo "smičius" nuvažiavo ir sustojo, taip sudarkydamas sistemos, kuriai jis priklauso, skambesį, o kartu ir viso tavo orkestrėlio. Visai nebūtina žinoti kaip vadinasi liga - žaltys ar vėžys - tereikia atstatyti pusiausvyrą ir liga atsitraukia. Poveikis daromas per psichiką, kvėpavimą, vandenį ir maistą.

Tai tiek informacijos į orą. Deja, daugumai reikia „auksinės tabletės", kurios kelias tradicinis - į skrandį, nuo kurios stebuklingai pagydytų.

Sunkiausia pakeisti sąmonę, kuri vis verčia šokinėti per balas, į vieną iš kurių, vėliau ar anksčiau, įkrenti, nes juk per jas šokinėti patinka, o nustoti  šokinėti taip nesinori.

Mūsų protas( o tai reiškia ir sąmonė) yra dualus. Pasąmonė atvirkščiai - ji sugeba laikyti informaciją "arba... arba" ir ji užrašoma į ją jūsų jausmais. Jausmas niekada neturi priekyje neiginio "ne-" . Na pavyzdžiui, vertinimai "gražus" ir "bjaurus" joje niekada nebus saugomi kaip "gražus" ir "negražus". Todėl įtakojant pasąmonę reikia rinktis suprantamus pasąmonei išsireiškimus, nes ji žodį "neblogas" supranta kaip "blogas". Kiekvieną parą mes kertame vieną unikalią ribą - tai momentas, kai mes užmiegame. Jo metu yra toks momentas, kai mes tarsi koridoriuje iš sąmonės į pasąmonę - jame sąmonės durys dar neuždarytos, o pasąmonės jau atidarytos. Štai šiuo momentu per tas dar neužsivėrusias sąmonės duris ir galime įleisti į pasąmonę tai, ką norime - informaciją, kuri pakeistų mūsų pasąmonėje užfiksuotus gyvenimo stresus - mums nebereikalingą informaciją, kurią organizmas pasiliko, kad susidarius dar kartą tokiai situacijai, nebereikėtų jam mokytis ir reakcija būtų greitesnė - tokia kaina už pasaulio pažinimą :) . Jei užmigimo momentu visais pasaulio pažinimo kanalais (lytėjimu, rega, uosle, klausa, skoniu) keliaus jausminiai maloni informacija, ir tai bus kartojama ne vieną kartą, yra tikimybė, kad ši informacija paklius į pasąmonę ir "bjaurus" bus pakeistas į "gražus". Kaip tai atrodo praktiškai? Imate lapą popieriaus ir paskutiniu momentu prieš užmiegant rašote ant jo tą informaciją, kurią norite patalpinti savo pasąmonėje. Pavyzdžiui: "Mano kasa jauna ir dirba puikiai" . Jei į burną įsimesite žemuogėlę iš vaikystės, kambaryje paskleisite jums mėgiamą iš vaikystės kvapą(pav. cinamonas ant manų košės :) ) , ranka rašysite frazę(tai galite atlikti ir tamsoje - jūsų dailyraščio nieks netikrins, svarbu, kad ranka vedžiotų įprastus jai raidžių derinius) ir kartosite pusbalsiu, mintyse matydami žodžius, tai vieną kartą informacija apie kasą jūsų pasąmonėje pasikeis ir hipotaliame esančios nervų ląstelės ims gaminti liberinus ir statinus taip, kaip ir priklauso, kurie toliau teisingai įtakos jūsų hipofizę, ši skydliaukę, o pastaroji organus. Kitaip sakant, pasikeis hormonų kiekybė ir kokybė - balansas tarp slopinančių ir stimuliuojančių. Senstame tik dėl to, kad hipotaliamas ima netinkamai versti pasaulio suvokimo emocijas į hormonų kalbą. Teigiamos ir naujos emocijos - tai , kas gali priversti kuo ilgiau hipotaliamą dirbti ištikimai jūsų naudai.

 
Peržiūrų: 2320 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 3.0/2
Viso komentarų: 1
0  
1 kalavijuotis88   (09.03.2011 06:20) [medžiaga]
nieko nera neimanomo :)

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Kovas 2011  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0