Pirmadienis, 25.05.2020, 04:09
Sveikinu Jus Гость | RSS

ŠVIESOS KELIU

Pagrindinis » 2012 » Gegužis » 16 » Taigi. Atsibudimas
17:41
Taigi. Atsibudimas

Kiekvienas čenelingo žodis kiekvienam reiškia skirtingą esmę ir kiekvienas supranta jį savaip. Tvirtai laikausi nuomonės, kad niekas neturi galios įteikti kitam to, kas jam nėra naudinga, jei pats adresantas nenorėtų žinių. Kiekvienas turime ir galime savo viduje atrasti savo kalbą ir savo tiesos žodžius nesikreipdami į kitus individus ir neklausinėdami jų atsakymų į kiekvieną neaiškų klausimą.

Pažvelkite, kokia didi harmonija egzistuoja gamtoje. Kokia simetrija vienija gyvybės struktūrą ir visuomet prieisite išvadą, kad viskas yra sujungta glaudžiai tarpusavyje, kad nėra sutapimų ir visi mes gyvename įtakojami vienos minties ir meilės- Visatos gyvybės gėlės.  Noriu paraginti žmones, kiekvieną nuostabią gyvybę, kreiptis į savo širdį ir pasikliauti ja labiausiai, nes tik joje gyvuoja viso pasaulio lobiai, tik jos dėka mes galime sukurti didžią ir šviesią ateitį savo vaikams ir patiems sau. Neleisdami kurti patiems sau, mes tik parodome, kad mums dar ne laikas, kad mums dar trūksta patirties ir mes norime gyventi mele ir žemo dažnio šešėliuose.  Tai nėra nei gerai, nei blogai, kaip kad klausytis savo vidaus. Tai yra tobula, nes visi mes esame sujungti meilės galia ir galimybe padėti kitiems. Būtų tiesiog paprasčiau atkreipti dėmesį į savo vidų ir savo vidinį rojų. Noriu pateikti žmogui vieną iš savo supratimų apie pasaulį. Tai yra mano vidaus kalba, kuri įtakoja mano pasaulį ir padeda statyti pamatus rytojui. Kai kam gali tai nebūti artima, kai kam, galbūt gali. Noriu parodyti meilei, kad kiekvienas galime bendrauti su savo siela ir neprašydami pagalbos iš kartais nelabai patikimų šaltinių, kurie ne visada gali mums tik padėti.

Taigi.
Atsibudimas.

Meile mano, uždek kvapnųjį smilkalą ir praverk savo duris pasauliui. Dalinkis savo šviesa ir kvapais su visais žmonėmis, kuriuos sutiksi savo vingiuotame kelyje, kaip tai daro išminčiai. Nebūk vienuolis, mano meile. Tai jau praeitis. Su tavimi nori bendrauti grožis ir žmonių širdys, kviesdamos prisijungti prie pasaulio harmonijos. Jos kalba sielų balsais. Išmokyk pamilti skleisdamas aromatą. Nustok jį saugoti savo viduje. Tavo vidus yra beribis ir protas tai žino, tačiau jį gąsdina skaičių ir raidžių nebūtis, jis bijo būti suklaidintas ir išjuoktas. Nebematuok mano žodžių, nustok argumentuoti savo šventas mintis. Širdis nemeluoja. Širdis neapgaudinėja. Ji tiesiog yra. Ir tu esi. Esi sukurtas meilės galia.

Kažkada seniai kreipiausi į žmones. Bendravau vandenyno pagalba, siųsdama laiškus stikliniame butelyje į nežinią. Mažame lapelyje buvo visas mano gyvenimas. Trapus ir vienišas, išreikštas vos kelių žodžių pavidalu. Aš jo negalėjau suprasti. Tikėjausi, kad kas nors, kada nors jį suras ir įvertins mano pastangas būti žmogumi. Tikėjausi, kad kada nors mane išgelbės angelas ir dovanos atsakymus į slapčiausius mano klausimus, kurių  pati nepajėgiau net savęs paklausti ir atsakyti, nors girdėjau, kad kiti žmonės tai gali.

Visą savo gyvenimą laukiau žodžių, laukiau rankų šilumos, kurios galėtų sušildyti mano vandenyno atšaldytą butelį. Aš gimiau, augau, pažinau draugą ir priešą, suvokiau, kad egzistuoja gėris ir blogis, tiesa ir melas, žavėjausi auksu ir deimantais, leidau mirti savo artimui, kopiau į mokslo viršūnes, keliavau užmerktom akim, o mano kūnas pastebimai seno. Mane galutinai pradėjo apleisti jėgos ir man teko apsigyventi šaltame ir niūriame kambaryje su vienu langu į pietus- priminimu, kad kažkada egzistavo rojus, bet mūsų keliai išsiskyrė. Vienintelis mano draugas buvo protas ir jis sakė, kad tai tik iliuzija, kad rojaus iš viso nėra, nes niekas neturi jo žemėlapio. Jis man kartojo ir kartojo, kad apgaudinėti save yra nuodėmė, o jausmai tėra silpnumo bruožas, paverčiantis mus kvailu gyvuliu. Mano kūnas mirė, o atsakymo negavau.

Milijardą metų klaidžiojo bangom gyvenimas išvytas iš Edeno sodų. Smėlėti krantai jo šalinosi ir vengė, uolos , atstačiusios plačias krūtines, užkirto jam kelią į pabaigą. Jokie sūkuriai ir jokia povandeninė gyvybė nedrįso liesti žmogaus gyvenimo ar užbaigti jo kančias sudaužius stiklo sieneles į šipulius. Niekas nedrįso įsiterpti į vidinę kovą, amžius verdančią butelio viduje. Tirpo ledynai, augo žemynai. Lijo lietus ir sveikino žaibai.

Stovėjau krante ir skendau. Kas kart bangai atslūgus, mano kūnas smigdavo vis gilyn į Žemę.  Girdėjau jos kančią, nors ji tai ir slėpė nuo mano minčių. Jos sielvartas ir ilgesys savo meilei ir paguodai stingdė mano kūną. Ji ir Saulė paaukojo savo gyvenimus, kad leistų gyvenimo grožį patirti kitiems. Žemė leidosi skandinama Mėnulio ir melo, kurį skelbė pilkieji žmonės, ji tylėjo, kai buvo šmeižiamas jos mylimasis. Jos kūną niokojo „ateities tobulumas" ir taika, kažkodėl visuomet pasireikšdavusi skaudžiais karais. Žemė motinai glaudė savo vaikus po savo skraiste ir visuomet atleisdavo, niekada nei akimirkai nepykusi. Ji su motinišku rūpesčiu žvelgė į ateivius jos gyvenime ir nebyliai padėdavo kam nors susižeidus širdį. Vienintelis jos prašymas tebuvo būti laimingais ir jausti aplink esančią pilnatvę. O žmonės buvo akli ir sudegdavo iki pelenų vos spėję užsidegti. Jie vėl grįždavo, ir vėl viską pradėdavo nuo pradžių.

Kriokliais ji man nuplovė protą ir apdovanojo ramiai iš dangaus krintančiais violetiniais žiedais. Ji tepriminė man mano grožį, mano meilę. Taip įvyko, nes aš paprašiau padėti laisva valia. Mintimis galiu keliauti bet kur, nes jos sklinda iš mano sielos. Savo viduje žydžiu nuostabiausiais ramybės sodais pilnais grožio ir žalumos. Savo viduje aš galiu kvėpuoti. „Tu esi savo minčių rezultatas". Pasaulis nušvito vaivorykštės spalvom ir dovanojo man nemirtingumą.

Pasiekusios Žemės dugną, šiltos rankos pakėlė kamščiu užkimštą butelį. Su ramia sąžine atidarė jį ir su meile perskaitė žodžius, pabaigdamos kažkieno amžinybę:

Aš galiu būti tuo, kas esu, jei patirsiu tai, kuo negaliu būti.

 

Su meile ir vilties kupina širdimi. Kristina.

Peržiūrų: 2544 | Pridėjo: virgis | Reitingas: 5.0/2
Viso komentarų: 4
0  
1 PlejadieteLina   (17.05.2012 00:29) [medžiaga]
O kas yra toji VILTIS? Viltis - tai Meile. TYRA Meile. Tik pirmiausia REIKIA PATIRTI TAI. Ir SUPRASTI. (O tai juk duota ne kiekvienam).

- As galiu buti tuo, kas esu, jei patirsiu tai, kuo negaliu buti, - as pasakysiu taip: As galiu buti tuo, kas esu, jei patirsiu tai, ko negaliu patirti, - vadinasi, ko negaliu patirti, as nepatirsiu.

BUKITE VISI LAIMINGI! TEBUNIE VISA LAIMINGA! - to troksta mano Siela! Ir tas IVYKO. OM

0  
2 valdismartin   (17.05.2012 21:44) [medžiaga]
nuo kada viltis yra meile? biggrin

0  
3 Doremi   (18.05.2012 13:40) [medžiaga]
koks gražus tekstas

0  
4 RmXas   (19.05.2012 17:09) [medžiaga]
Nenukrites zamyn nepakilsi aukstyn-... taip vykasta tobulejimas

Имя *:
Email *:
Код *:
Tinklapio meniu
Įėjimo forma
Paieška
Kalendorius
«  Gegužis 2012  »
PRANTTRKETPENKTŠEŠTSEKM
 123456
78910111213
14151617181920
21222324252627
28293031
Statistika

Tinkle viso: 1
Svečių: 1
Vartotojų: 0