Tik Evoliucija užtikrina amžiną įvairiausių procesų egzistavimą. Būtent Jos dėka yra begalinė pati Gyvybė. Žmogus tapo mirtingas dėl tos priežasties, kad sustabdė Evoliuciją savyje, savo Sąmonėje, „įžeminus" joje savo subjektyvius pojūčius. Subjektyvizmas pasidarė jo gyvenimo pagrindu. Šiuolaikinė medicina, duodanti anatominį žmogaus aprašymą, egzistuoja tik dėl to, kad irgi grindžiasi šiais dėsniais. Žmogus yra paverstas kaulų, raumenų bei sausgyslių krūva.

Adata šieno kupetoje

Vienąsyk vieno išmintingo ir mokyto žmogaus paklausė, kokia yra jo išmintingumo paslaptis, kame jis mato skirtumą tarp jo paties proto ir kitų žmonių proto. Jis susimąstė neilgam ir atsakė:

Jeigu žmonės ieško adatos šieno kupetoje, daugelis jų nebeieško, kai tik ją atranda. O aš betęsiu paiešką, atrandu antrąją, trečiąją ir galbūt, jeigu man labai pavyks, netgi ketvirtąją ir penktąją adatą.

Čia yra Evoliucijos sustabdymo prasmė, visuomenės bei Žmonijos stereotipinio mąstymo pagalba. Didieji atsiradimai momentaliai pasiverčia neginčijamu kultu (pasiverčia statika, dogma) ir yra negailestingai eksploatuojami. Mažiau galingi kolegos jų pagrindu stato visus tolimesnius gyvybiškų procesų tyrimus. Niutonas atrado gravitacijos dėsnį, aprašė pagrindinius judančių kūnų dėsnius (dinamikos dėsniai), po ko visi gyvybiškų procesų tyrimai buvo pririšami būtent prie jų (netgi ten, kur jie neveikia). Turi būti ištirta spindulinė gyvybės forma, kuri grindžiasi greičiais, viršijančiais šviesos greitį. 

Žmogus iš prigimties priklauso būtent šiai gyvybės formai, nes jo organizmo ląstelės susideda iš molekulių ir atomų, o juose vyksta procesai, kur greitojo veikimo greičiai galimi palyginti su šviesos greičiu. Todėl medicina turi tirti ir atstatyti žmoguje procesus, susijusius su elementarių organizmo struktūrų judėjimu, – tai taip vadinami energetiniai procesai. Būtent jie sudaro žmogaus gyvybės pagrindą. Jų pažeidimas sukelia ląstelių struktūrų sulūžimą, taigi – ligą. Energetiniai procesai sudaro žmogaus psichinės veiklos pagrindą, o jų dėsniai aprašo jo mastymo bei Sąmonės mechanizmus.

Būtent toks neteisingas, nekorektiškas mokslo požiūris į gyvybes bei prieš žmogaus tyrimą suformavo visuomenėje nenormalų požiūrį į sveikatą, į žmogaus vietą visuomenėje ir Gyvenime. Žmogus mano, kad yra Gamtos karalius, vadina ją laukine, tuo pačiu suvokdamas save jos vergu, matydamas joje savo oponentę ir net priešą! Visos pretenzijos į karalystę yra nuvedami į teisę triuškinti bei sugniuždyti ją, savo Motiną. Gamta, atvirkščiai, sukūrė žmogų universalu, įdėjus į jį viską, ką turi pati. Žmogaus ir jo Sielos formavimas ėjo kartu su begaliniu rūpinimusi ir meile.

Tik pažindindamas Gamtą ir elgdamasis su ja švelniai, rūpestingai ir su meile, žmogus gali pažinti save. Ir šis pažinimas eina per naują Pasaulio viziją, per savo mąstysenos pakeitimą. Tie žmonės, kuriems pavyko ištrūkti iš stereotipinio, subjektyvaus mastymo varžtų, pažino Tiesą ir bandė nešti ją iki Žmonijos. Bet Tiesos prasmė paslėpta pačiame žmoguje. „Beieškantis – tai tas, ko ieško". Kol kas mokslas miega ir neduoda žmogui tikslių bei konkrečių rekomendacijų, kaip atskleisti savyje Gyvybės Šaltinį ir kaip jį panaudoti. Štai kodėl kiekvienam iš mūsų reikės vadovautis vidiniu kompasu – Intuicija, kuri atskleidžia savo begalines galimybes tik Sąmonei atsilaisvinus nuo stereotipų.

Būtent Intuicija lavina vidinius visų procesų, vykstančius kaip organizmo viduje, taip ir už jo ribų, pojūčius, Tik Intuicija lavina Gamtos Dėsnių pojūčius ir padeda žmogui suderinti savo vidinius procesus vienu balsu su išoriniais. Nuolat pažindamas save ir Pasaulį, remdamasis Išvystyta Sąmone bei išvystyta intuicija, žmogus stoja į begalinį evoliucinį vystymosi kelią, taigi, pastoviai palaiko savyje Gyvybės Svyruoklę, darydamas save nemirtingu bei amžinu.

Einšteino lygtis (Е = mc2) nurodo, kad bet kuri medžiaga vienu metu yra energija, kuri savo ruožtu yra tam tikros universalios energijos (pirminės energijos, vibracijos) dalis. Iš šios universalios energijos susideda visa Esamybė Visatoje. Jos dėka egzistuoja Gyvybė. Nuolatinis evoliucinis universalios energijos transformavimas užtikrina Gyvybės amžinybę.

Universali energija pagal savo natūrą yra dvilypi. Dvilypumo komponentės – medžiaga ir energija. Abipusiškas šių substancijų perėjimas vienos į kitą yra dinaminis Būties apibūdinimas.

Žmogus yra energetinių laukų, kurie papildo vienas kitą ir sąveikauja su fizinių kūnu ląstelių lygmenyje, visuma. Gyvybė ir sveikata priklauso nuo nepagaunamos gyvybiškos substancijos, kuri sugeba regeneruoti bei atstatyti visus kūno elementus ir struktūras. Todėl kad jo ląstelės yra įvairių molekulių, sujungtų sudėtingiausiu sąveikaujančių energetinių laukų sąryšiu, visuma. Ši energetinė sistema valdoma ir palaikoma gyvybiškos jėgos srautais, jėgos, kuri ateina į organizmą iš išorės, specialiais keliais (meridianais).  

Energetiniai žmogaus kūno srautai specializuojasi sutinkamai su savo funkcijomis. Vieni iš jų valdo bendrąją organizmo fiziologiją, paveikia betarpiškai vidinės sekrecijos organus bei valdo hormoninės sistemos būklę. Kiti užtikrina energijų sotį organizme, valdo imunitetą. Tretieji užtikrina ląstelių gyvybinę veiklą ir taip toliau. Būtent šių laukų būsena sąlygoja kaip sveikatą, taip ir ligų atsiradimą.

Didžiulį poveikį šiems universaliems srautams daro mūsų psichinė būklė ir mūsų minčių pobūdis. Energetinių procesų ir kūno fiziologijos sąveikos suvokimo bei įsisąmoninimo laipsnis, ir galų gale – medžiagos ir energijos sąveikos supratimas, yra raktas sąveikai tarp žmogaus ir Dievo, tarp Nebūties ir Būties suprasti. Arba, kaip dažnai kalba – suprasti žmogaus misiją Žemėje.

Būtent noras pažinti šioje srityje nuostabiu būdu keičia mūsų pasaulėžiūrą, išplečia Sąmonę. Reikia pabrėžti, kad Sąmonė taip pat yra energija, kaip ir viskas kita, ir yra tiesiogiai susijusi ne tik su fiziniu kūnu (būdama jo produktas) bei su jo organais, bet ir betarpiškai su organizmo ląstelėmis, su DNR molekulėmis. Belavinant savo energetinių procesų organizme pojūčius, žmogus gali įsisąmoninti ne tik ląsteles ir jų struktūras (įrengus grįžtamąjį ryšį su jomis). Jis gali įsisąmoninti, pajusti ląstelių molekules, ir net jų atomus, koreguojant jų judėjimą bei struktūrą.

Tokiu būdu, Sąmonė tiesiogiai valdo sveikatą, stimuliuodama ją arba, atvirkščiai, sukeldama vienas ar kitas ligas. Bet kuri liga – tai savęs ir pagrindinių energetinių procesų organizmo viduje nežinojimo rezultatas. „Nuo paprasto link sudėtingo". O supergabumai atsiskleis patys, pas kiekvieną savo laiku. 

Nuolat besivystanti Sąmonė yra Gyvybės Šaltinis. Tik tokia Sąmonė padeda pažinti Kūrinijos Pagrindus, žingsnis po žingsnio, kruopelė po kruopelės. Išvystyta Sąmonė yra Gyvybės prasmė, Jos Tiesa!

Pažinti Tiesą sugebėjo nedaugelis žmonių giminės atstovų, bet būtent ji jaudina ir kelia nerimą kiekvienam iš mūsų. Žmonijos ir jos mokslo klaida randasi tame, kad Tiesos ieško Kosmose, senovinių civilizacijų sakralinėse žiniose, mikropasaulyje. Bet gamta nėra ant tiek kvaila, kad, davus žmogui gyvybės dovaną, paslėpti jos prasmę už jūrų marių, už kalnų! Gyvybės prasmė – kiekviename iš mūsų. Išsamias žinias apie tai gauname jau mums gimstant. Kūrinijoje nieko nėra tokio, ko mes nežinotumėme iš anksto. Gamtos gudrybė yra tame, kad šias žinias jinai išduoda palaipsniui. Daugelio žmonių nepasitenkinimui šios žinios išbarstytos po Žemę fragmentiškai. Taip daroma tyčia, kad priversti mus evoliucionuoti nuolatinės paieškos procese.

Mes nenustojame stebėtis tuo, kiek susižavėjimų pareiškia žmogus, kai po ilgų metų Tiesos paieškų (žinių, mokymų ir viso to, kas randasi išoriniame pasaulyje, pavidalu), išvažinėjus visą pasaulį, jis pagaliau atranda save, neišeidamas iš namų!  

Ir tai, kad Tiesa vis dar lieka paslėpta, nesurasta, priklauso tik nuo jūsų pačių. Tam, kad susivokti šiuos procesus, išžiūrėsime schemas. Jūsų dėmesiui siūlome tris schemas:

Schema Nr. 1 – Sielos Evoliucinis vystymasis;

Schema Nr. 2 – Sąlyginis, schematinis Gyvybės ir Evoliucijos  vibracijų ženklinimas Sąmonės vystyme;

Schema Nr. 3 – Žmonių priklausomybė nuo Noosferos minties formų ir būtinumas išvesti Sąmonę už jos ribų, į Švarios Sąmonės Pasaulį

Dievo rūpinimosi ir įdėmaus dėmesio objektas yra palaikyti Gyvybės Svyruoklę tvarkingame stovyje, tai yra abipusiško dviejų Kūrinijos komponenčių (antimaterija – materija) perėjimo užtikrinimas ir šio proceso evoliucinis vystymasis. Šio nenutrūkstančio nė minutei darbo dėka egzistuoja išreikšta Visata, egzistuoja Gyvybė. Pas Dievą yra tik vienas įrankis – minties energija (psichinė energija, Jo Šventa Dvasia).        

Esant sustiprintam Dievo intelektualiam darbui atsiranda Jo psichinės energijos perteklius. Bet skirtingai nuo žmogaus Žemėje, šis perteklius niekur nedingsta, o atsipumpuruoja. Atsipumpuruota energija yra ruošinys Sielos formavimui. Nuo šio momento prasideda jos evoliucinis vystymasis, kurio tikslas – gauti teisę Gyvybei.

Gyvybė visada yra susijusi su kokiu nors nešiotoju, turėtoju, materialiu objektu. Todėl, realizuodama save gyvybei, Siela stengiasi materializuotis, tai yra įsisavinti fizinį kūną. Kadangi Dievo Pasaulyje gyvybės turėtojas yra spindulinė forma, ir gyvybė Ten pagal savo pasireiškimo diapazoną yra begalinė.

Tai reiškia, kad spindulinės formos turėtojas yra sukoncentruotas tam tikrame tūryje, bet tuo pačiu – randasi visoje erdvėje. Todėl gyvybė Dievo Pasaulyje turi pačią didžiausią savo ritmo amplitudę. Siela šiame Lygyje – tik energijos sankaupa. Jos materializavimas prasideda žemesniame Lygyje. Ji prisiima (apsivelka) korpuskulinės dalelės formą, ant tiek smulkios, kad ją neįmanoma matyti pačio galingiausio mikroskopo pagalba. Jos negalima atrasti bei užfiksuoti jokiais tyrimais, bandymais arba prietaisais. Nusileisdama septyniais Kūrinijos Lygiais, Siela įgauna vis rupesnį fizinį įvalkalą, formą. Ir ne tik įgauna, bet ir mokosi jį formuoti bei palaikyti, valdyti jį. Jinai praeina fotonų, elektronų, protonų ir t. t. stadijas. Po to Siela mokosi egzistuoti sistemose – atomas, molekulė...

Tęsdama tobulinti savo formą bei turinį, Siela materializuojasi kristaluose, mineraluose, vėliau augaluose, medžiuose. Ir tik po to ji pradeda suvokti gyvybę baltyminėje egzistavimo formoje: virusuose, mikrobuose, bakterijose, Toliau eina vabzdžiai, žuvys, paukščiai, ropliai, žinduoliai.

Pagyvenus keletą gyvenimų naminiuose gyvuliuose, Siela apsirūpina žmogaus programomis, sudaro „duomenų bazę", kopijuodama visų žmonių, su kuriais jai teko susidurti, programas. 

Tik nusileidus į rupių energijų pasaulį, Siela gauna šiek tiek savarankiškumo, gaudama Žmogaus (kaip biologinės gyvybės universalios formos) Sąmonę.

Evoliucinį savo vystymosi Kelią materialiojoje Kūrinijos komponentėje (nuo elementarių dalelių iki žmogaus) Siela praeina, būdama pilnutinai valdoma Dievo Sąmone, Valia bei Mintimi. Tuo Sielos Evoliucija materialiajame pasaulyje pasibaigia. Atkrenta būtinumas dažnai keisti Sielos įvalkalą, reiškia, atkrenta jos turėtojo – žmogaus – mirties būtinumas!

Fiziniam kūnui tankėjant, mažėja gyvybės ritmų amplitudė. Sielos gyvybiškos energijos dalis yra slopinama fiziniu kūnu. Pereinant nuo vieno Kūrinijos Lygio į kitą, gyvybės ritmai nusislopina. Jos dažnumai pasidaro rupesnės.

Schemoje Nr. 2 slopinančios gyvybės vibracijos (Sielos įsigilinimas į materialųjį pasaulį) parodytos raudona sinusoide. Subtilių vibracijų, daugiausių gyvybės dažnumų, diapazone randasi Dievo Pasaulis (geltona plokštuma) – piramidės pagrindas, Sielos gimimo vieta. Piramidė simbolizuoja Sąmonės, kuri gimsta rupių vibracijų pasaulyje ir pasiekia savo maksimalaus vystymo Dievo (Subtiliame) Pasaulyje, Vystymąsi. Todėl piramidė yra pavaizduota pagrindu į viršų.

Slopinančių vibracijų pasaulyje (schemoje tai piramidės smaigalys) randasi Žemė, duodanti Sielai unikalią fizinę formą – žmogaus kūną. Būtent šiame diapazone gimsta Sąmonė, sugebanti evoliucionuoti, didinti savo lygmenį, tuo pačiu atgimdama žmoguje slopinančias gyvybės vibracijas.

Kaip matosi schemoje, Dievo Pasaulis – tai tik viena dešimtoji procento nuo visų Visatos gyventojų, o jos bendras kiekis – vienetas su 10 milijardų nulių (standartinis santykis mūsų Visatai – 0,1 : 99,9). Žemė šiame milžiniškame mechanizme atrodo labai kukliai, įsitaisius piramidės apačioje – jos smaigalyje, rupių, slopinančių gyvybiškų procesų pasaulyje.

Žemės nepakartojimas tame, kad ji yra vienintelė Visatoje planeta, kuri duoda Sielai žmogaus tobuliausiąjį kūną. Žemėje gimsta Sąmonė ir prasideda jos evoliucinis procesas. Būtent čia žmogus bando gauti teisę į gyvybę spindulinėje formoje, mokosi įgauti Gyvenimą Amžiną.   

Mūsų Žemė– vienintelė Visatoje planeta, kur startuoja Gyvybė. Vienintelė – todėl, kad Dievo bei visos Visatos energetikos užtenka išlaikyti tik ją vieną! Juk jinai randasi slopinančių gyvybiškų dažnumų diapazone (lygmenyje), ir tam, kad joje būtų palaikyta gyvybę, reikalingas didelis Dievo energijos sunaudojimas! 

Galima pasakyti, kad mes, žmonės, gyvenantys Žemėje, esame Dievo ir visos Visatos vaikų darželis! Kitose Visatos planetose gyvena žmonės – išeiviai iš Žemės arba planetų, kurios kažkada atlikdavo jos funkciją. Visatos planetos, neįeinančios į mūsų Saulės Sistemą, priklauso kitiems Kūrinijos Lygiams. Gyvenantys jose žmonės taip pat evoliucionuoja, bet jų Evoliucija eina labai ir labai lėtai. Be to, perėjimas į aukštesnį Lygį įmanomas tik esant pakankamam Sąmonės evoliuciniam impulsui, kuris turi savybę su laiku palaipsniui išsisklaidyti.

Todėl kitų Visatos planetų gyventojai, stengdamasi evoliucionuoti, yra priversti ateiti atgimimui į Žemę, kad čia būtų gautas impulsas jų startui arba tolimesnei Evoliucijai. Visa ši neįsivaizduojama žmonių masė (vienetas su 10 milijardų nulių), išskyrus Dievo Pasaulį, išsirikiavo į eilę tam, kad vėl ateiti į Žemę ir įjungti savo evoliucinio vystymosi procesą.

Ir tik kai žmogus pasiekia spindulinės gyvybės formos, o tai septintasis (paskutinis) Kūrinijos Lygis, jo Siela gauna „leidimą gyventi" Kūrinijoje. Tik nuo šio momento su ja Dievo Pasaulyje pradeda elgtis kaip lygus su lygiu. Ją pastebi. Kaip matote, Dievo Pasaulyje niekas su mumis nesivargins (tie, kas negavo teisės į Gyvybę, jiems yra tik abstrakcija, niekas). Todėl viską, kas mums yra reikalinga gyvybei ir sveikatai, mes turime išmokti gauti patys. 

Dabar pakalbėsime konkrečiai apie Sielos Evoliuciją (schema Nr.1). Šis procesas susideda iš 2-jų etapų.

Pirmasis etapas yra susijęs su gyvenimo materialiajame pasaulyje patirties įsisavinimu. Siela įgauna materialiojo įsikūnijimo patirtį, pradedant nuo korpuskulinių Kūrinijos dalelių. Schemoje šiam etapui atitinka einanti žemyn parabolės „Sielos Evoliucija" kreivė. Sielos bei Sąmonės evoliucinis kelias praeina Vertikalėje, kurioje randasi žmogaus Tikrosios Esybės. Pradžioje – Sielos kelionė žemyn, o po to – atgal, jau kartu su Sąmone, aukštyn, pėda į pėdą! Parabolė duota, kad būtų akivaizdu.    

Sutinkamai su Einšteino teorija, korpuskulinės dalelės yra energetinės sankaupos ir egzistuoja visuose Kūrinijos Lygiuose, užpildant visus materialiuosius objektus bei tuštumus. Jos sudaro vieningą Energoinformacinį Lauką, nustatantį sąryšį tarp spindulinės gyvybės formos ir materialiosios (fizinės).

Kaip matote – vėl tas pats Dvilypumas. Spindulinių formų Pasaulis – viena komponentė, baltyminių kūnų Pasaulis – kita. Abipusiškas šių komponenčių perėjimas vienos į kitą – štai ir yra Gyvybės Šaltinis, Jos Evoliucija. Spindulinės formos būklė priklauso nuo baltyminės formos būklės, ir atvirkščiai. Aišku, kad ši priklausomybė šiek tiek keičiasi.

Labai akivaizdus bus šeimos pavyzdys. Vaikų pasaulis priklauso nuo jų tėvų. Tėvai – vaikų išlikimo, jų formavimosi ir auklėjimo pagrindas. Tam tikrame etape tėvų ir vaikų teisės yra sulyginami. Vaikai tampa aktyviais savo tėvų padėjėjais ir, savo ruožtu, perduoda savo patirtį jaunesnei kartai – jau savo vaikams. Po to tėvai išeina į poilsį, o jaunesnė karta prisiima estafetę – įsipareigojimą valdyti visus gyvybiškus procesus. Toks yra sąryšis kartų perimamumo grandinės pavidalu. Ir kiekviena karta gyvena savo pasaulyje.

Analogiškai vykdomas gyvenimo estafetės perdavimo procesas tarp dviejų Gyvybės formų Kūrinijoje. Jeigu įsižiūrėtume, perimamumo grandinė tęsiasi nuo žmogaus Žemėje pagal vertikalę, per visus Kūrinijos sluoksnius bei struktūras. Žmonija šioje grandinėje – ne pasimetusi ir ne atsijungusi grandis, o lygi tarp lygių!

Betobulindama savo formą ir tūrinį, Siela, pagaliau, įgauna universalų, pagal savo biologinius bei fizinius parametrus, žmogaus kūną. Su jo įsisavinimu Sielai pasibaigia materialiojo įsikūnijimo evoliucinis periodas.

Žmogaus kūnas – vienintelis Gamtoje, sukurtas kryptingai ir skirtas Sąmonės Evoliucijai. Gamtoje visi objektai, dalyvaujantys Sielos Evoliucijoje, nuo korpuskulinių dalelių iki gyvųjų būtybių, turi Sąmonę. Bet skirtingai nuo žmogaus, jie yra valdomi Dievo Sąmonės ir savo asmeninių gyvybės programų pagalba. Žmogus gi – vienintelis padaras Gamtoje, galintis turėti autonominę, nepriklausomą Sąmonę! Būtent šiame ypatume yra visos žmogaus bėdos ir didingumas. Daugelis žmonių, turėdami pilną pasitikėjimą savo Sąmone, „buksuoja" savo evoliucinio vystymosi starte (schemoje Nr. 1 šį periodą atitinka žalia taškinisė linija).

Užtrukdami pradinėje Sąmonės vystymosi stadijoje, jie sunaudoja jau įgytą neįkainojamą gyvybišką potencialą, kurį Siela „išdirbo". Išdavoje žmogus degraduoja į žemesnes gyvybės formas arba net sugrįžta prie savo Evoliucijos šaltinių, atmetus savo Sielą atgal, į korpuskulės lygį, iš naujo duoda jai iliuzinę perspektyvą evoliucionuoti į žmogų. Savo šansą Siela išnaudojo, liko, kaip ir anksčiau, nemirštama ir amžina – elementariojoje dalelėje, bet ne žmoguje!

Evoliucinio ciklo laiko tarpas (žmogaus pavidalu), kai Siela yra atiduota jos Sąmonės atpirkimui, daugeliui Sielų virsta gaudykle. Jos, turėdamos Sąmonę pradiniame stovyje, gavo reliatyvų savarankiškumą ir pradėjo piktnaudžiauti juo. Suvokė šią tarpinę fazę, savo Evoliucijos laikotarpį kaip išdavą, o ne kaip tiltą, kuris nugalėtas turi būti, forsuotas.

Šio periodo tikslas (schemoje – apatinė parabolės dalis) tame, kad Siela, įgavus Sąmonę, turi su ja susilieti, prisipildyti minties bei savęs ir Pasaulio įprasminimo. Panaudojant jau įdėtas į ją programas, jinai turi teisingai suformuoti savo individualų vystymosi kelią, kurio galutinis tikslas yra gauti teisę Gyvybei. Tas savarankiškumas, kurį Siela gauna Žemėje, sudaro tiktai 2 – 5 procentus, o 95 – 98 % apimtyje mus, kaip ir anksčiau, valdo Dievo Sąmonė, tik valdymo koncepcija šiek tiek keičiasi. Valdymas vykdomas koregavimo bei pasakinėjimų pavidalu, kas padeda Sielai nustatyti orientyrus, padedančius išvesti Sąmonę į evoliucinę vertikalę, į distanciją nuo žmogaus iki Dievo (schemoje – dešinė kylanti parabolės šaka).

Praėjus pirmąjį savo evoliucinio vystymosi etapą (betarpiškai kontroliuojama Dievo Sąmone), Siela padarė milijonų įsikūnijimų bei transformacijų kelią, sukaupus tam tikrą programinį ir energetinį potencialą. Šį neįkainojamą lobį Siela, kartu su Sąmone, pasidavus jos pagundoms, mėgaudamasi 2 – 5 procentų laisvės iliuzija, žmogaus kūne Žemėje įsigudrina prašvilpinti per tris – keturis įsikūnijimus. Jeigu Sielų, evoliucionuojančių nuo Dievo iki žmogaus, nubyrėjimas yra nulinis, tai žmogaus stadijoje – jo paruošimo Evoliucijai etape – nubyrėjimas sudaro apie 99 %.   

Žmogaus kūne Siela yra valdoma Sąmone, kuri mums duota kaip mūsų asmeninis įsisąmoninimas 2 – 5 procentų pavidalu, o 95 – 98 % lieka už jo pasiekiamumo ribų. Dėl tokio disbalanso mumyse sporadiškai atsiskleidžia kai kurie gabumai, spontaniškai, savaime prasideda ligos, keičiasi psichika ir t. t. Tai nesubalansuotų mūsų Sąmone energijų Pasaulis, kurio mes nesuvokiame. Tuo pačiu tai Pasaulis, kuris dažniausiai valdo mus, stumdamas Siela tolimesnei Evoliucijai. Tai kol kas nerealizuotas mūsų evoliucinio vystymosi Pasaulis. Bet būtent jis atidaro mūsų gamtinių savybių pilno realizavimo galimybę!     

Antrasis Sielos evoliucinio vystymosi etapas yra susijęs su Sąmonės Evoliucija, o tai reiškia, kad ir paties žmogaus. Sąmonė –materialusis produktas, jo turėtojas visada yra koks nors materialus, fizinis kūnas. Tik biologinės Gyvybės rūšys sugeba suvokti save (įsisąmoninti). Tobuli Sąmonės forma priklauso tobulam kūnui – žmogaus kūnui.

Tik Sąmonė duoda žmogui galimybę suvokti save, suprasti savo veiksmus ir tą Pasaulį, kuriame jis gyvena. Tik Sąmonė leidžia jam surasti gyvenime kūrybinį realizavimą, daryti poveikį aplinkiniam pasauliui ir per jį – transformuoti save. Kad šitie transformavimai būtų tobuli, tobula turi būti žmogaus Sąmonė, o šio galima pasiekti tik Evoliucijos keliu.

Žmogus jaučia evoliucinio Sąmonės vystymosi poreikį – jeigu Sieloje nėra užgesintas impulsas kūrybiškam Pasaulio pažinimui, kūrybinei savirealizacijai. Jeigu Siela tokį impulsą prarado, žmogaus Sąmonė lieka inertiška ir, deja, po tam tikros amžiaus ribos (apie 30–35 metus), žmogui nesuradus gyvenime teisingų orientyrų, kūrybinės realizacijos impulsas gęsta, o po jo gęsta Sąmonės pajėgumas Evoliucijai.

Šis procesas lydimas daugelių degradacinių fiziologinių pakitimų atsiradimu organizme. Visų pirma tai kankorėžinės liaukos funkcijų pažeidimas, po ko iš karto organizme kiti griaunamieji procesai priaugina savo potencialą, atsiranda „domino efektas".

Bet tai dar ne nuosprendis: šis efektas turi atgalinį galiojimą, jį galima pasukti atgal, jeigu dirbtinai kurstyti savyje kūrybiškumo kibirkštį, pradėti pažinti save bei Pasaulį. Tuo pačiu yra labai svarbu išmokti apgaudinėti savo Sąmonę, nes ji sugeba blokuoti informacijos galimumą įeiti į atmintį, jeigu mes nesuvokiame jos svarbumo bei reikšmingumo sau. Šis melas - išganymui!

Orientavimas į Dievo Sąmonę – tai kiekvieno žmogaus būtinumas, nes Evoliucijos procesas nuo elementarios dalelės iki žmogaus ir nuo žmogaus iki Dievo galimas tik esant Jo Sąmonės valdymui. Ir prie šio neginčijamo fakto supratimo žmogus turi ateiti sąmoningai. Taip pat sąmoningai ir savanoriškai jis turi priimti Evoliuciją kaip savo asmeninio gyvenimo pagrindą. 

Evoliuciniu procesu yra apimti visa Visata, Dievo Pasaulis ir pats Dievas. Evoliucija – pagrindinis gyvenimo dinamikos dėsnis, be jos Gyvybė visuose Kūrinijos Lygiuose nusitrauktų vienu momentu. O kadangi visi evoliuciniai procesai Visatoje valdomi Dievo, tai ir sinchronizuoti savo asmeninį procesą su Kūrinijos procesais galima tik per susijungimą su Juo.

Nyčė pasakė: „Žmogus yra tai kas nugalėta turi būti. Žmogus – tai tiltas, o ne Išdava" – ir buvo visiškai teisus. Evoliuciniame kelyje mums tenka pastoviai įveikti, nugalėti save, savo stereotipus, mąstyseną. Žmogus sukurtas Gamtos ant tiek universaliu, kad tik jam yra būdinga ypatinga mąstysenos rūšis, ypatingas požiūris į gyvenimą ir ypatinga pasaulėjauta.

Tik žmogus turi sugebėjimą kūrybinei savirealizacijai. Jis turi ypatingą psichiką, jeigu žmogus evoliucionuoja ir užsiiminėja pasitobulinimu, lavina sugebėjimą suvokti gyvybišką procesą pilnu mastu. Tik šiuo atveju žmoguje išsivysto savybės, panašios į dieviškas.

Tam, kad Evoliucijos Procesas įsijungtų ir įeitų į aktyvią fazę, reikia, kad Siela įsisąmonintų save. Būtent todėl ji, atsijungdama nuo Dievo Sąmonės valdymo, įgaudama nuosavą sąmoningumą kol kas tik 2 – 5 procentų apimtyje, 95 – 98 % apimtyje vis dar lieka sujungta su Dievu. Sielai prašant Dievas bet kuriuo momentu yra pasiruošęs ateiti mums į pagalbą, tai yra įdėta mumyse iš prigimties.

Jo pagalbą mes jaučiame tik tuo atveju, kai nukrypdami Evoliucijos nuo kurso, šį nukrypimą įsisąmoniname! Dievas padeda mums švelniai sukoreguoti savo kursą. Jeigu mes negirdime ir neklausome savo Sielos, šią funkciją atlieka Karma! Mūsų norus Dievas išpildo tik tuo atveju, kai tai, ko mes norime, iš tikrųjų yra mums reikalinga ir neprieštarauja tos pačios Evoliucijos užduotims. Bet kuriose kitose mūsų būklėse Dievas lieka pašaliniu stebėtoju, nesikišdamas į mūsų reikalus, duodamas galimybę „evoliucionuoti" savarankiškai. 

Sielos bei Sąmonės evoliucinis vystymasis nuo žmogaus iki Dievo (schemoje Nr. 1 – kylanti parabolės „Sielos ir žmogaus Evoliucija" linija) paeiliui praeina per visus Kūrinijos Lygius. Varomoji jėga šiame etape yra žmogaus Sąmonė, kuri perveda Sielą į kitus Kūrinijos dažnumų diapazonus (be žmogaus išėjimo nuo Žemės).

Tam Sąmonė turi suvokti etaloninius Sielos parametrus, kurios yra kiekviename Lygyje, ir stengtis atitikti jiems. Ji įsisavina, įsisąmonina ankstesnę Sielos patirtį ir transformuoja ją sutinkamai su einamosiomis Kūrinijos užduotimis. Tik Sąmonė, laisva nuo stereotipų, yra pajėgi tai padaryti.

Tai reiškia, kad vykdama savo evoliucinį kopimą nuo žmogaus iki Dievo, Siela turi užsitvirtinti kiekviename Kūrinijos Lygyje kartu su Sąmone, kurią jinai atveda su savimi. Ir kiekviename iš septynių Lygių evoliucionuojanti Siela susijungia su atitinkama mūsų Aukščiausiojo Aš dalimi. Šiuos būsimosios Sąmonės bei žmogaus Evoliucijos parametrus jo Siela įdėjo savo Evoliucijos eigoje, judėdama septyniais Kūrinijos Lygiais nuo Dievo link žmogaus, nuo viršaus į apačią.  

Sielos evoliucinio įkopimo procese jinai vis daugiau pažįsta save, mes vis plačiau įsisąmoniname savo vietą bei užduotis Kūrinijoje. Faktiškai mūsų evoliucinis vystymasis ir susijungimas su Dievu – yra jau Sielos kiekviename Lygyje įgautos patirties įsisąmoninimas. Šią patirtį mes mokamai panaudojame praktikoje, sąmoningai duodame gyvybę Sielai ir sau patiems. Tik besivystanti, laisva Sąmonė gali apimti konkretaus Lygio dažnumų diapazono informaciją, kas duoda mums Tikrąsias žinias apie visus gyvybės procesus.

Aukščiausiasis Aš – štai tikrasis evoliucinio vystymosi farvateris. Kai tik Sąmonė nebeatitinka Aukščiausiojo Aš gamtinių parametrų, Siela degraduoja ir įninka į gęstančias gyvybės vibracijas žemesniame Lygyje, su Jo rupesnėmis vibracijomis.

Kaip jau buvo pasakyta, Evoliucijos nuo Dievo, žmogaus link eigoje, mūsų Siela paeiliui apgyvendindavo visus Kūrinijos Lygius, palikdama kiekviename jų savo pėdą (hologramą). Visi Sielos prototipai septyniuose Lygiuose iš viso sudaro Aukščiausiąjį Aš, kuris yra mūsų Tikroji Esybė. Būtent joje yra įdėtos visos žinios apie Gyvybės Šaltinį, apie Tiesą ir apie mus pačius. Jeigu pasiseka sujungti Sąmonę su savo Aukščiausiuoju Aš, mes pradedame gauti informaciją ir savo Šaltinio, gauname teisę atidaryti nuosavu raktu savo asmeninę „elektroninę pašto dėžę".

Štai ir yra tas, ką Biblijoje vadinas „Gerti iš nuosavo šaltinio!" Tik žmonės, neteisingai suprasdami, pradėjo gerti savo šlapimą, pavadinus šį procesą urinoterapija...

Ant kiek mes valdome savo gyvenimą, ant kiek pasiekiame rezultatą jame, pilnutinai priklauso nuo mūsų susijungimo su savo Aukščiausiuoju Aš. Aukščiausiasis Aš – mūsų vystymosi etalonas. Būtent jis pastumia Sielą tolimesnei Evoliucijai, nuo žmogaus Dievo link. Susijungus su Sąmone, Siela stengiasi lavinti ją, užpildus įsisąmoninimu visas savo Aukščiausiąsias Esybes, praskynus kelią atgal, į pradinį tašką, į Subtilų Pasaulį, gavus teisę į Gyvybę bei nemirtingumą.

Aukščiausiasis Aš yra tie 95 – 98 %, kurie mus valdo. Tik jis tiesiogiai susijęs su Dievo Sąmone! Kitų variantų, šaltinių bei ryšio su Dievu linijų tiesiog neegzistuoja. Jeigu mes girdime savo Aukščiausiąjį Aš, tai mes girdime Dievą.  

Sistemoje Žmogus – Aukščiausiasis Aš – Dievas negali būti jokių tarpininkų. Trečiojo asmens įsikišimas į ją neįmanomas iš principo. Kiekvienas iš mūsų tiesiogiai yra pajungtas prie Dievo, ir tam, kad šis sąryšis dirbtų efektyviai, reikia, kad Dievas mus girdėtų, o mes turime girdėti Jį, o tai yra įmanoma esant išvystytai Sąmonei!

Visi kiti bandymai susijungti su Dievu per įvairias tradicijas, apeigas, ritualus, religijas bei ezoterines sektas arba per „savo kelio" ieškojimą, nėra sąryšio su Dievu šaltiniai!

Panašūs bandymai gimdo sąmonėje stereotipus, kuriuos pritraukia atitinkamos Noosferos minties formos bei manipuliuoja mumis. Šis sąryšis pasidaro vis labiau tvirtesnis, kai stereotipai perauga į fanatizmą (Dievo adoravimą, grindžiamą tik tikėjimu, be jokių bandymų įsisąmoninti)!

Schemoje sąryšis su Dievu religijų, sektų arba asmeninio tikėjimo, noro eiti savo keliu pagalba – yra parodytas raudona linija, simbolizuojančia mūsų siekimą pasijungti prie Dievo tiesiogiai, praleidžiant Sielos darbą. Iš tikrųjų vyksta tiesioginis pajungimas prie Noosferos minties formų, prie Piktojo.

Susijungimas su Dievu yra mumyse ir kelias Jo link eina tik per Aukščiausiąjį Aš, per darbą su savimi. Kito nėra, nežiūrint į tai, kad kas nors sakytų arba rašytų!   

Tik Aukštasis Aš – mūsų kompasas iliuzijų pasaulyje. „Ar aš tikiu Dievą, kažkodėl paklausia visada žmonės, o Jis - niekada!" (Jerzy Lec). Bedirbdami su savimi, jūs pastebėsite, kad jūsų abipusis ryšis su Aukščiausiuoju Aš galimas tik esant laisvai, besivystančiai Sąmonei, orientuotai į Dievą. Pas įprastą žmogų šis sąryšis pažeistas. Jo Sąmonė yra užpildyta stereotipais, ir kadangi ji yra susijusi su Noosferos minties formomis, automatiškai praranda savo ryšį su savo Aukštuoju Aš ir su Dievu. Nes „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai"[Matas]

Čia yra vienas nedidelis niuansas. Dievas nebando sutvarkyti ryšį su žmogumi. Jis turi 1 su 10 milijardais nulių tokių kaip mes. Ir kiekvieno Siela yra sušildyta Jo ranku šiluma. Per Sielų Evoliucijos į gyvūnus laiką Jis kiekvieną iš mūsų būtinai laikydavo pas save kaip naminį gyvulį, paeiliui puoselėdamas su visais, arba bendraudavo aplink namo pasivaikščiojimų metu. Niekas nebuvo likęs be dėmesio, todėl sąryšio su Dievu iniciatyva būtinai turi būti iš žmogaus, kaip jo Sielos atminties liudijimas!

Kol Žmonijai buvo patogu ir užtekdavo turėti Dievą tikėjimo Jį, krucifikso ir ikonos pavidalu, Jam tai tikdavo. O kas, Jam nedega, Jis nuo mūsų nepriklauso, ir Jo laikas neribotas. Pas juos, Ten, laiko nėra. Kas liečia mus, 7 milijardus žmonių Žemėje, pas Dievą taip pat nėra jokių paskirstų. Ateis pas Juos nuo Žemės tik 10 žmonių – priims už labą; išaugins Žemėje, iš šios „galingos krūvelės" dar vieną civilizaciją, bet užtat kokią!

Kaip matote, žmogaus viltys, kad mūsų atėjimas į Žemę yra faktas, o šio atėjimo prasmė – įdomiai praleisti laiką ir dūkti – nyksta akivaizdoje. Tokia pat neišsigalinti pasirodė idėja, kad žmogaus Siela išduodama jam Dievo bendrais pagrindais, iš bendrų saugyklų ir yra vienkartinis produktas, tarsi sauskelnės. Žmogaus manymu, Siela yra klonuojama, tiražuojama konvejeryje, ir mūsų užduotis – saugoti ir palaikyti jos švarumą. Nei už Sielos praeitį, nei už jos ateitį mes neatsakome. Kur ją deda po mirties – ne mūsų reikalas.

Akivaizdus žmogaus siekimas sugudrauti, pateikus viską kaip faktą. Šiuo atveju nereikia imtis atsakomybės už visą begalinį procesą ir galima nestoti į rikiuotę – evoliucinės perimamumo grandies pavidalu, nereikia statyti kažkokias piramides. O tai, kad žmogus automatiškai iškrenta į nuosėdas – taigi „visi ten busime!"

Jeigu paaiškinti schemą kitais žodžiais, gyvybės Kūrinijos mastu prasmė yra paprasta. Dievo Pasaulis, sukurdamas gyvąją Visatą, su žmogumi Žemėje, faktiškai sukuria Gyvybės Idėją, kurią žmogus, kaip antrasis Gyvybės Polius, turi pavirsti ideologija teorinio argumentavimo, patvirtinto praktikoje, pavidalu. Būtent dėl to, paaukodami nemirtingumo, o kartais ir pačios gyvybės, įsigilina į materialųjį pasaulį Žmonės iš Dievo Pasaulio. Ir tai apsimoka. Sekančios civilizacijos ir Visatos, remdamasis ne tik Idėja, bet jau praktine ideologija (jos sukūrimo atveju), leis žmogui kiekvieną kartą įsigilinti į mažesnį gilumą. Ir taip, palaipsniui, atsiras galimybė apsaugoti žmogų, kuris gimė materialiajame pasaulyje, nuo mirties (atpratinti nuo mirties). 

Kaip matote, Gyvybės perspektyva apskritai yra labiau džiaugsminga ir giedra, negu mūsų civilizacijos perspektyva. Dalykas yra tame, kad ji, sukūrus minėtą ideologiją teorinio argumentavimo, patvirtinto praktikoje, pavidalu („Apokalipsės dienų Slaptoji Doktrina" ir Asmenybės ir Sveikatos Harmonizavimo Sistema), pademonstravo aukščiausiąjį dvasios polėkį. Sukelia liūdesį ta aplinkybė, kad šis medalis turi atvirkščiąją pusę, vardu „civilizacijos gulbės giesmė". Tai reiškia jos greitąjį degradavimą, greičiau primenantį Trečiojo Lygmens, atlikusio savo misiją (kas, iš tikrųjų, ir vyksta), evakuaciją. Liūdna, bet tai ir yra Evoliucija. Išvengti iškritimo į nuosėdas galima vieninteliu būdu – laiku pereiti į Ketvirtąjį Lygmenį, pradžioje pasijungus prie savo Aukščiausiojo Aš, o be sąveikos su Juo net pats Kūrėjas yra nepajėgus jums padėti.

Pajungimas vykdomas Dievo atstovais, jie praveda nematomą mūsų Sąmonės koregavimą, suderindami ją su Aukščiausiojo Aš ir Dievo sąryšiu. Koregavimas pasireiškia tuo, kad Sąmonės 2 – 5 procentų sektorių (nukreiptas schemoje į kairę, materialiojo pasaulio pusėn) Jie pasuka ant 90 laipsnių (į dešinę – į viršų, Aukščiausiojo Aš ir Dievo pusėn). Ir tai tol bus, tol mes savo vystymesi eisime už Noosferos ribų, atsilaisvinsime nuo Karmos (kol nestosime į vienybės su Dievu kelią). Jie nulaiko mus šioje vertikalėje, galima pasakyti – Gyvybės Kanale.

Iš mūsų reikalaujama tik vieno – darbas su savimi, su savo Sąmone. Jeigu Jie mato, kad žmogus dirba, bet jam ne viskas pavyksta, bet jis stengiasi ir prašo pagalbos – jam padeda, neleidžiant atsijungti nuo Gyvybės Kanalo.

Bet jeigu jis net nepasistengė suprasti priimti Sistemos esmę (darbą su Sąmone), o griebėsi technologijų (kaip panacėjos), jis šios pagalbos negauna, ir jo sąryšis su Aukščiausiuoju Aš ir Dievu nusitraukia. Jis praranda kompasą savo gyvenime ir patenka į Karmos sūkurį, nes „Dangus niekada nepadeda tam, kas neveikia pats" (Sofoklis).

Darbo rezultatu turi tapti pilnas susijungimas su mūsų Aukščiausiuoju Aš ir su Dievu, sugebėjimas girdėti savo Aukščiausiąją, Tikrąją Esybę ir paklusti jos reikalavimams. Tik tada žmogus gauna sveikatą, sėkmę ir jam bus duotos technologijos, padedančios transformuoti fizinį kūną į spindulinę formą, išvengiant mirtį.

Kaip jūs atsimenate, kiekviename Kūrinijos Lygyje evoliucinio Visatos vystymosi parametrai fiksuojasi mūsų Aukščiausiajame Aš, kur jie pastoviai koreguojasi ir kontroliuojasi Dievo Sąmonės. Taigi, mūsų besivystanti Sąmonė turi būti suderinta sutinkamai būtent su Ją, kas yra įmanoma tik per Dievo pažinimą, per Dėsnių (Įstatymų) studijavimą ir paklusnumą Jiems.

Tai reiškia, kad mes turime nuolat kontroliuoti save ir tas žinias, kurias gauname. Kriterijus yra vienas: jeigu gautos žinios ir patirtis duoda mums praktinį rezultatą – turėti sveikatą, pasiekti norimo, padeda siekti laimėjimų, ir, svarbiausia, padeda atsikratyti karminio koregavimo, – reiškia, mes esame vienybėje su Gamtos ir Dievo Dėsniais. Mes evoliucionuojame.

Sielos Evoliucijos ciklas pasibaigia jai pasiekus Dievo Pasaulio savo evoliuciniame vystymesi. Ji gauna teisę į Gyvybę. Gyvybė – tai Evoliucija, todėl Siela iš karto įsijungia į Aukščiausių Lygmenų Evoliuciją. Žmogus visą šį laiką gyvena Žemėje. Sielos užduotis Aukščiausiajame Evoliuciniame Procese yra užtikrinti dviejų jos komponenčių – materialiosios ir dvasinės – vienybę, tai yra fizinio kūno, energetinio kūno ir Sąmonės. Tai reiškia, kad Siela mokosi gyventi ir valdyti jai naują (jos naujojoje būsenoje) gyvybės formą – spindulinę. Bet viskas tai kol kas yra priešakyje ir laukia tų, kas pasieks šito etapo.

Kalbant apie Tikrąsias Esybes, apjungtas Aukščiausiajame Aš, reikia konkrečiau įsivaizduoti – kas jis toks yra. Apie jį, kaip, tikrai sakant, ir apie daugelius mūsų supratimui neprieinamus dalykus, literatūroje pasakyta daug, bet taip pat – nieko konkretaus. Aukščiausiasis Aš taip pat yra individualus, kaip ir Siela, kadangi visą evoliucinį kelią iš milijonų įsikūnijimų ir transformacijų jie praeina ne grupėje arba minioje, o itin individualiai! Šiose sąlygose galima kopijuoti tik savo Etaloną – Dievą.

Aukščiausiasis Aš yra tiesiogiai susijęs su mūsų Evoliucija ir priima Joje patį aktyviausią dalyvavimą. Evoliucionuodama nuo Dievo žmogaus link, Siela nuosekliai ir paeiliui pažindavo iš pradžių spindulinę gyvybės formą ir užfiksuodavo šią Būties dalį pačiame aukščiausiame Aukščiausiojo Aš Lygmenyje. Po to, įgaudama vis rupesnius kūnus, ji užfiksuodavo savo patirtį vis dar žemesniuose Kūrinijos Lygmenyse. Išplėsdama Sąmonę, eidama Dievo link evoliucine vertikale, žmogus nuosekliai apima ja visą Sielos patirtį, iki pat spindulinės formos. 

Tokiu būdu, Aukščiausiasis Aš yra Visatos vystymosi programų kompleksas – bendras kompleksas, privalomas visiems, ir čia pat įrašomos individualios programos, sukurtos Sielos jos Evoliucijos eigoje. Aukščiausiasis Aš stebi Sielos vystymosi ir ar atitinka jis Visatos Evoliucijos programas.

Viskas tai daroma, aišku, ne abstraktaus požiūrio būdu. Kiekviena Siela turi savo įskaitų knygelę, kur įrašomi pažymiai iš kiekvienos disciplinos, už kiekvieną jos Evoliucijos žingsnį. Tuo atveju, kai šiuose procesuose yra variantai („dvejetai"), Aukščiausiasis Aš išdirba koreguojančius impulsus, duodančius Sielai suprasti, kad jinai nukrypo nuo užduoto kurso, farvaterio. Kaip jūs turbūt supratote, šis kursas yra užduodamas Dievo Sąmonės! Kito, sprendžiant iš schemos, net ir būti negali, kadangi kiekvienas iš mūsų yra tiesiogiai sujungtas su Dievu ir turi su Juo gentystę, kuri yra daug kartų glaudesnė negu su tėvais Žemėje.

Taigi „dangaus sferose" išsidirba koreguojančiai impulsai. Iš pradžių mes suvokiame juos per intuiciją. Piktybiško ir šiurkštaus nukrypino nuo Gamtos bei Dievo Dėsnių atveju mes jaučiame galingesnį Aukščiausiųjų Esybių koreguojantį poveikį. Žmonės jį vadina Karma. Bet kai tik mes esame įsisąmoninę savo klaidas, pakeičiame savo požiūrį į gyvenimą, tai koregavimas iš Aukščiausiojo Aš pusės pasitraukia.

Aukščiausiasis Aš pasireiškia ne tik tais atvejais, kai mus reikia koreguoti: jis yra mūsų angelas sargas, angelas mokytojas ir rūpestinga auklė. Būtent Aukščiausiasis Aš duoda mums orientyrus gyvenime (kur reikia eiti, o kur – ne) intuityvių pasakinėjimų pavidalu. Mes galima jausti šiuos pasakinėjimus kiekvieną minutę, pastoviai. Tik Aukščiausiasis Aš perduoda mums Tikrąsias Žinias ir apie save, ir apie Visatą, jeigu mes to norime. Būtent Aukščiausiasis Aš suvienija mus su Dievo Sąmone, ir mes galime bendrauti su Juo, plėsdami Pasaulio žinias, koreguodami jas sutinkamai su einamuoju momentu bei mūsų užduotimis.

Sielos gimimo momentu jai iš karto duodamas Aukščiausiasis Aš – individualaus vystymosi programų kompleksas. Visatos Energoinformaciniame Lauke, kiekviename Jos Lygyje, Aukščiausiajam Aš paskiriami individualūs dažnumai, panašūs į individualų pašto dėžutę, kaip Internete. Priėjimas prie jų atidarytas tik tiesioginiam naudotojui – žmogui, ir tik jeigu jis atskleidė savo Sąmonę. Subtiliam Pasauliui tai yra garantija, kad visos manipuliacijos su nurodytomis programomis bus atliktos korektiškai ir išmaningai.

Kiti žmonės, kad ir kokie būtų jų magiški poveikio į žmogų metodai, negali įeiti į jo „elektroninę dėžę" ! Magijos pagalba galima paveikti į žmogaus Sąmonę, tuo pačiu pažeidžiant jo kontaktą su Aukščiausiuoju Aš. Bet, išskyrus žmogų, priėjimą prie jo Aukščiausiojo Aš turi tik Dievas ir Jo atstovai! Ir Jie įsikiša į šias programas tik būtinojo reikalingumo atveju ir tik pačiam žmogui prašant. Be jo žinios į jo Aukščiausiojo Aš reikalus nesikiša net pats Dievas!

Kaip matote, visos Žinios, visos Tiesos randasi mumyse nuo pat pradžios, ir priėjimą prie jų mes galime surasti tik patys, individualiai, be jokių tarpininkų. „Viskas, kas mano, nešioju su savimi". Būtent šiame yra pagrindinė Kūrinijos paslaptis, kuri, sprendžiant iš daugelių pasisakymų, seniai žinoma žmonėms, bet taip ir nėra įsisąmoninta. Taip, rytų išmintis teigia: „Tiesa randasi ne kalbančio lūpose, o girdančio ausyse". Būtent girdančio, o ne klausančio! „Klausyti" ir „girdėti" – ne tas pats!            

Girdintis žmogus suvokia Tiesą nuo savo Aukščiausiojo Aš, net jeigu jinai jam yra pasakoma kito žmogaus lūpomis. Klausantis suvokia kalbantį savo jutimo organais (emocijomis). Ką jis išgirs – priklauso nuo jo Sąmonės stereotipų, nuo to, ką jie jam leis išgirsti.

Daugelis šiuolaikinių žmonių, tame tarpe mokslininkai, bando surasti Tiesą slapto programų paketo pavidalu, neva jų pagalba esame valdomi ir kiekvienas iš mūsų, ir visa Žmonija. Jie klaidingai mano, kad šios programos saugomos Visatos Informaciniame Lauke ir priėjimas prie jų yra atdaras visiems. Bet Informaciniame Lauke jų nėra! Priėjimas prie jų yra griežtai individualus ir eina per Sąmonės lavinimą. Kolektyvinis priėjimas prie šių programų valdymo (tai, ko taip užsispyrusiai siekia Žmonija) tiesiog neįmanomas! Bendrame Informaciniame Lauke randasi tik einamoji, darbinė informacija apie Visatos stovį, kai kurios koreguojančios technologinės programos, visiškai nereikalingos mums, – ir nieko daugiau! Būtent šią informaciją nuskaito daugelis kontaktininkų bei pranašų – žmonės, užsiiminėjantys rėmeliais ir svyruokle, o taip pat tie, kas bando grynai iš smalsumo įkišti savo nosį į Dievo „ūkį".

Programinės įrangos paketas yra įdėtas kiekvienam iš mūsų į Sielą bei į Aukščiausiąjį Aš ir patikimai apsaugotas nuo pašalinio įsikišimo! Net pats žmogus. Nepasiekus tam tikro vystymosi lygio, negali kištis į savo programinę įrangą. Reikiamą koregavimą mūsų prašymu atlieka Dievo atstovai. Žmonėms, turintiems Sąmonės diapazoną 2 – 5 procentų mastu, jų Aukščiausiojo Aš programos nėra prieinamos. Priėjimas prie jų yra blokuotas, nes dėl bendrųjų Kūrinijos procesų nežinojimo ir nesupratimo žmogus gali pridaryti sau eibių! Ir ne tik sau, bet ir visam Evoliuciniam Procesui, kurio dalelė jis yra. Tik atskleidus savo Sąmonę 45 procentų mastu (minimumas), atsilaisvinus nuo Noosferos minties formų bei Karmos ir tapus galų gale Asmenybe, žmogus įgauna priėjimą prie savo individualių programų valdymo. Pilnas priėjimas prie jų galimas tik po Sąmonės atskleidimo šimto procentų mastu.

Žmogaus energetinis kūnas susideda iš septynių sluoksnių-lygių, kiekvienas iš kurių yra susijęs su vienu iš septynių Kūrinijos Lygiu. Šis sąryšis vykdomas per Aukščiausiąjį Aš. Kiekvienas energetinio kūno sluoksnis, kaip ir kiekvienas Kūrinijos Lygis, turi savo asmeninius dažnumus. Ir susiję tarpusavyje energetinio kūno sluoksniai bei Kūrinijos Lygiai turi vienodus dažnumus. Schemoje Nr. 1 kiekvieno energetinio kūno sluoksnio spalva identiškas trikampio, kuris randasi žmogaus atitinkamo Kūrinijos Lygyje viduje, spalvai, tai Tikroji Esybė. Jų sąsaja parodyta tos pačios spalvos linija, kaip ir Lygiai. Geltonos spalvos sektorius kiekvieno trikampio viduje parodo Sąmonės atskleidimo laipsnį ir atitinkamai – mūsų nuskaitomos Tikrosios informacijos tūrį. 

Kaip matosi iš schemos, patys žemiausi Lygiai (emocionalusis ir mentalinis) turi silpną Pasaulio įsisąmoninimo laipsnį. Pradedant nuo trečiojo, Karminio, Lygio, Sąmonė žymiai plečiasi, žymiai didėja nuskaitomos informacijos apimtis, kas leidžia žmogui evoliucionuoti. Šiame saviraidos Lygyje Sąmonė plečiasi iki 30 – 35 procentų (pas kai kuriuos iki 40).

Būtent šiame Lygyje žmonės aktyviai dirba su Aukščiausiuoju Aš, nustatomi su juo stiprų ryšį – Sąmonės atsilaisvinimo nuo stereotipų, dogmų ir pririšimų dėka. Žmogus transformuojasi ir pradeda atitikti savo Aukščiausiojo Aš reikalavimus. Ir anas jam atsako tuo, kad duoda jam dovaną valdyti savo sveikatą, gerovę ir Gyvenimą apskritai. Kariniame Lygyje žmogus randasi iki tol, kol atsilaisvins nuo savo stereotipų. Šiame Lygyje keičiasi Noosferos minties formų (Piktojo) sąryšis ir poveikis į žmogų.

Ketvirtasis, penktasis, šeštasis ir septintasis Lygiai – tai aktyviai vystančios Sąmonės. Besikeldamas juose, žmogus pilnutinai atsikrato priklausomybės nuo minties formų bei Karmos, tiesiogiai sąveikauja su savo Aukščiausiuoju Aš ir Dievu, gaudamas praktinius rezultatus. Jis tampa vienvaldišku savo Gyvenimo šeimininku. Tam, kad pasiekti sėkmę kokiame nors dalyke, jis aktyviai sąveikauja su atitinkamais Dievo egregorais (tarnybomis).

Kalbant apie sąsają su Aukščiausiuoju Aš, reikia pabrėžti, kad jame dalyvauja ne tik energetinis kūnas. Visi energetiniai procesai yra tiesiogiai susiję su fiziniu kūnu. Energetinis fizinio kūno dublikatas yra taip vadinamas eterinis kūnas, turintis savyje energetines matricas, visų kūno organų bei sistemų blokus. Kiekvieną organą ir sistemą atitinka savo ritmas, gyvybės dažnumas. Energetinio kūno būklė momentaliai atsiliepia fizinio kūno būklei, ir atvirkščiai. Energetinio ir fizinio kūnų sąryšis su kitais energetinio kūno sluoksniais vykdomas specialiųjų sūkurių (kanalų, energetinių talpyklų) pagalba. Jų pasiskirstymas aprašytas Sistemos pirmojoje praktinėje dalyje (pagrindinių kanalų yra 7, bet viso jų yra apie 360)

Širdis ir skydinė liauka pagal savo pobūdį yra skirti subtiliems dažnumams. O jeigu jas paveikia rupių dažnumų emocijos, tai natūralu, kad šie organai neišlaiko potencialų skirtumo ir jų darbo ritmas išsiderina. Būtent dėl šios priežasties ir skydliaukė, ir širdis labai stipriai reaguoja į stresus, net iki jų darbo pilnutinio atsijungimo!

Mąstanti galvos smegenų dalis (neokorteksas) yra susijęs su pačiomis subtiliausiomis vibracijomis. Ji yra susijusi su dangaus energetinio kūno sluoksniais (kūnais) bei išvystyta Sąmone. Per neokorteksą vykdomas tiesioginis sąryšis su Dievu.

Bet kol žmogaus valdomas žemesniųjų galvos smegenų dalių, jo Sąmonė miega. Laikui bėgant, jeigu jis neįjungs savo Sąmonės evoliucinio vystymosi proceso, jo neokorteksas „išdžiūsta" (viskas, kas nereikalinga, atrofuojasi, tai Gamtos Dėsnis). Todėl, kuo daugiau neokortekso funkcijų yra atrofuota, tuo žmogui sunkiau pabudinti savo Sąmonę. Šiuo atveju jo sąmoninimui yra reikalingos neįtikimos, titaniškos paties žmogaus pastangos. Atgaivinti išdžiuvusį medį yra labai ir labai sunku – taip ir su miegančia Sąmone bei su neokorteksu.

Būtent dėl neokortekso „išdžiūvimo" žmonėms taip sunku eiti Sąmonės evoliuciniu keliu. Jiems yra lengviau tikėti Antrąjį Kristaus atėjimą ir kad egzistuoja panacėja nuo visų nelaimių, apsiginklavus įvairiomis technologijomis. Pasąmoniniame lygmenyje jie atmetė net pačią mintį apie savo neokortekso reanimaciją. Negaudami ieškomojo, jie viskuo nusivilia ir sudeda rankas. Tuo pačiu jie dar daugiau pagreitina savo degradavimo procesą.

Kelias sveikatos, sėkmės, Evoliucijos link eina per neokortekso lavinimo bei atgimimo reikšmingumo supratimą. Ir šis Kelias praeina per atkaklų ir varginantį darbą. Dalykas yra tame, kad neokorteksui „išdžiūstant" taip pat išdžiūsta labai svarbi lauka – kankorėžinė liauka. Jos disfunkcija momentaliai atsiliepia visam hormoniniam organizmo statusui! Taigi, sveikata blogėja, ir tuoj pat reikalauja mūsų dėmesio. Neokortekso lavinimas galimas tik per Sąmonės lavinimą, per savęs, Pasaulio bei Dievo pažinimą. Kelias sveikatos link eina per darbą su kankorėžinę liauką, per teisingą mitybą ir įvairių sveikatingumo praktikų panaudojimą. Kaip jūs jau žinote, tokių praktikų – didžiulė dauguma. Išrinkti reikia tą, kas tinka jūsų organizmui. Klausykitės jo. Jūsų organizmas papasakos apie save viską, bet tik jums! Todėl neverta pasikliauti svetimais autoritetais. Autoritetai jums turi būti tik jūsų organizmas ir Aukščiausiasis Aš.            Neokortekso lavinimas galimas tik per Tiesos pažinimą, per sąryšį su Aukščiausiuoju Aš. Per teisingą Dievo suvokimą. Paprastai žmonės pripažįsta, kad Dievas turi Sąmonę, Protą, Intelektą, bet įvilkina į bekūnio debesio – Absoliuto, Aukščiausiojo Proto – formą. Tuo žmogus įvaro save į aklavietę! „Drąsiųjų beprotybė", nesutikimo su pagrindine Pasauline Konstanta pavidalu, apseina mums pernelyg brangiai.

Kadangi Sąmonė yra naudingų, praktiškai panaudotų žmogaus gyvenime programų rinkinys, jų apimtis 2-procentinėje Sąmonėje bus lygiai toks pat – 2-5 %. Esant tokiam stoviui visi elektros įrenginiai bei prietaisai, analogijas su kuriais mes dažnai pateikiame, daugiausia sugeba tik pajungti akutes-diodus, signalizuojančius apie tai, kad prietaisas yra įjungtas, bet pas jį baigiasi baterijos krūvis, arba nėra programinės įrangos. Bet žmogaus atsparumo atsarga yra tokia, kad jis, turėdamas 2-procentinę programinę įrangą, įsigudrina nors kaip gyventi, vargais negalais vykdydamas savo gamtos įdėtas funkcijas.
Būtent šiuo pasiaiškina faktas, kad žmogaus elgesiui „besivystant", vis mažiau jis atitinka pareikštą veidą. Jeigu palyginame pačių klastingiausių grobuonių elgesį su žmogaus elgesiu, jie atrodo kaip taikdariai – garbės bei žodžio riteriai. Bet žmogus, kultivuodamas tarpusavio santykiuose bei santykiuose tarp valstybių dviveidiškumą, klastingumą ir žodžio laužymą, vis labiau tampa panašus į Dievo oponento sūnų, negu į Kūrėjo palikuonį!