Bet vis dėlto jeigu įsitikinimas, kad esame teisūs, o kiti ne, yra mentalinės disfunkcijos išraiška, kuri stiprina ego ir skatina žmones konfliktuoti, ar tai reiškia, kad tokių dalykų, kaip teisingas elgesys, teisingi įsitikinimai ir veiksmai, nėra apskritai? Gal teiginys, kad nėra nei teisiųjų, nei neteisiųjų, yra moralinio reliatyvizmo forma, kurią kai kurie šiuolaikiniai krikščionybės mokytojai laiko didžiuliu mūsų laikų blogiu?

Krikščionybės istorija – tai puikus pavyzdys, kaip vienos žmonių grupės įsitikinimas savo teisumu gali jų elgesį padaryti iš tiesų beprotišką. Ištisus amžius žmonės buvo deginami laužuose ar kankinami vien todėl, kad jų nuomonė skyrėsi (kartais labai nedaug) nuo Bažnyčios dogmų ir siaurų Šventraščio interpretacijų („tiesos”). Bažnyčia tada buvo teisi, o kitaip manantys žmones – neteisūs. Tokie neteisūs, kad juos reikėjo nužudyti. „Tiesa" buvo svarbesnė nei žmonių gyvybės. O kas buvo tada Tiesa? Tai buvo pasakojimas, kuriuo žmonės privalėjo patikėti. Kitaip sakant, tam tikras minčių rinkinys.

Ne taip seniai Kambodžos diktatorius Pol Potas įsakė nužudyti milijoną savo šalies gyventojų. Tarp jų turėjo būti visi, kurie nešiojo akinius. Kodėl? Pol Potas, savaip interpretavęs marksizmą, susikūrė savo tiesą, kuri skelbė, kad visi, kurie nešioja akinius, yra išsilavinę, o jei išsilavinę, vadinasi, priklauso išnaudotojų klasei, buržuazijai, kuri engia valstiečius. Buržuaziją, Pol Poto supratimu, reikėjo pa­šalinti, kad atsirastų erdvės naujoms socialinėms jėgoms. Pol Poto tiesa taip pat tebuvo minčių rinkinys.

Katalikų bažnyčia ir kitos religinės organizacijos visiškai teisios, kai reliatyvizmą (tikėjimą, kad nėra absoliučios tiesos, kuria galėtų remtis žmonija) laiko dideliu mūsų laikų blogiu. Kita vertus, absoliučios tiesos nerasime, jei ieškosime jos dogmose, doktrinose, ideologijose, įvairių taisyklių rinkiniuose ir pasakojimuose. Ką tie dalykai turi bendra? Visa tai yra minčių rinkiniai. Mintis geriausiu atveju gali nurodyti, kur yra tiesa, tačiau mintis niekada nebus tiesa. Štai kodėl budistai sako: „Pirštas, rodantis į Mėnulį, nėra Mėnulis.” Visos religijos yra vienodai teisios ir visos religijos vienodai klaidingos – tai priklauso nuo to, kokių tikslų jos mums padeda siekti. Religijos gali tarnauti ego, tačiau jos gali tarnauti ir Tiesai. Jei esame įsitikinę, kad mūsų religija tarnauja Tiesai, vadinasi, mes ją atiduodame į tarnystę. Tada religija perauga į ideologiją, ir gimsta iliuzija — vienos religijos sekėjai pasijunta pranašesni už kitų religijų sekėjus. Prasideda konfliktai. Kita vertus, kai religija tarnauja Tiesai, ji perteikia kelio gaires, kurias mums yra palikę dvasiškai pabudę žmonės. Tos gairės turi padėti mums, einantiems dvasiniu keliu.

Yra tik viena absoliuti Tiesa, o visos kitos tiesos kyla iš jos. Kai randate šią Tiesą, imate elgtis, kaip ji jums sako. Žmogaus veiksmai atspindi arba Tiesą, arba iliuziją. Ar galima Tiesą išreikšti žodžiais? Taip, tačiau žodžiai, žinoma, nėra Tiesa, o tik į ją rodo.

Tiesa neatskiriama nuo to, kas mes esame. Taip, mes esame Tiesa. Jei jos ieškosime kur kitur (ne savyje), kiekvieną kartą busime apgauti.(Tiesa yra pati mūsų Esybė. Jėzus tai perteikė tokiais žodžiais: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas…” (Evangelija pagal Joną 14, 6) Sie Jėzaus žodžiai, jei gerai suprasti — tai nepaprastos gairės; rodančios, kur yra Tiesa. Tačiau jei suprasime juos klaidingai, jie taps didžiule kliūtimi. Jėzus kalba apie vidinį AŠ ESU, esminę kiekvieno žmogaus tapatybę. Tai gyvenimas, kuris ir yra AŠ. Kai kurie krikščionybės mistikai tai vadino „Kristumi viduje”, budistai sako, kad tai yra Bu­dos prigimties išgyvenimas, hinduistai tai vadina Atmanu – viduje esančiu Dievu. Kai paliečiame šį vidinį savo matmenį (ta būsena yra visiškai natūrali, anaiptol ne stebuklingas žygdarbis), visi mūsų veiksmai ir santykiai ima atspindėti vienovę su pačiu gyvenimu. Tai yra meilės būsena. Įstatymai, įsakymai ir taisyklės reikalingi tiems, kurie atskirti nuo Tiesos, nuo savo pačių esmės, kad jų ego pernelyg neįsisiautėtų, tačiau ir tai pavyksta ne visada. Šv. Augustinas sakė: „Mylėk ir daryk, ką darai.” Jokie kiti žodžiai nėra taip arti Tiesos kaip šie.

Ego nėra asmeniškas

Mąstymo modelis „Mes teisūs, o jie klysta” (kolektyvinis lygmuo) ypač pastebimas tose pasaulio vietose, kurias alina įvairūs įsisenėję skaudūs konfliktai — tarp valstybių, rasių, ideologijų ar religijų. Abi konflikto pusės turi savo požiūrį, savo istoriją, kitaip sakant – savo minčių rinkinį, su kuriuo jos tapatinasi. Ir nė viena iš pusių nesugeba pripažinti, kad „anų” minčių rinkinys taip pat turi teisę egzistuoti. Izraelio rašytojas Jehuda Halevis 2002 metais New York Times puslapiuose kalbėjo apie „priešingų požiūrių suderinimą”, tačiau daugelyje pasaulio regionų žmonės to padaryti nenori ir nesugeba. Kiekviena konflikto pusė įsitikinusi, kad tiesa priklauso tik jai. Be to, jos abi laiko save aukomis ir viena kitą vadina „blogio įsikūnijimu”. Ir kadangi kita pusė yra pavadinta priešu ir dehumanizuota, visus jos narius, netgi vaikus, galima žudyti ar engti nejaučiant jų kančios ir žmogiškumo. Tokiu būdu visi patenka į užburtą naikinimo ir atpildo (veiksmo ir atoveiksmio) siekimo ratą.

Čia tampa aišku, kad kolektyvinis ego (mes prieš juos) yra dar baisiau pamišęs nei individualus ego, nors jų funkcionavimo mechanizmas lieka tas pats. Kiek iki šiol žmonės vieni kitus žudė ir kankino, didžiąją šių nusikaltimų dalį įvykdė ne kriminaliniai nusikaltėliai ar psichikos ligoniai, o normalūs ir gerbiami savo šalių piliečiai – jie tuo būdu tarnavo kolektyviniam ego. Netgi galima būtų teigti, kad mūsų planetoje sąvokos „normalus” ir „pamišęs” reiškia tą patį. Kas yra tokio pamišimo esmė? Atsakymas toks: visiškas susitapatinimas su mintimis ir emocijomis, su ego.

Planetoje vis dar viešpatauja godumas, savanaudiškumas, išnau­dojimas, žiaurumas, prievarta… Jei šių dalykų neatpažįstame kaip individualios ir kolektyvinės disfunkcijos, ar psichikos ligos, apraiš­kų, juos suasmeniname, o tai yra klaida. Kai priskiriame žmonėms tam tikrą dirbtinai sukurtą tapatybę, ir sakome „Štai kas jis yra, štai kas yra jie”, tikrąją jų tapatybę painiojame su jų ego, tiksliau, taip klysta mūsų pačių ego, idant kitus pasmerkęs ir paskelbęs priešais taptų už juos stipresnis ir pranašesnis. Tokia veikla ego nepaprastai patinka. Jis mielai atsiskiria nuo kitų, ir ta atskirtis tampa tokia milžiniška, kad mes pamirštame savo bendrą žmogiškąją prigimtį, nebejaučiame, kad mūsų šaknys suleistos į tą patį Gyvenimą, ir nebematome mums visiems įgimto dieviškumo.

Tie ego bruožai, kuriuos matome kituose ir į kuriuos aštriausiai  reaguojame, būdingi ir mums patiems, tačiau mes jų pastebėti  nenorime ir nesugebame. Todėl žvelgdami į vadinamuosius priešus galėtume sužinoti, kokie esame patys. Kokie jų bruožai mus labiausiai trikdo ir mums nepatinka? Godumas? Savanaudiškumas? Valdžios troškimas? Nenuoširdumas, nesąžiningumas, polinkis smurtauti ar dar kas nors? Visa tai, kas mus taip erzina ir į ką mes reaguojame neigiamai, yra ir mumyse. Tačiau tai – tik ego forma, o kaip tokia, ji visiškai beasmenė ir nėra tai, kas iš tikrųjų yra žmogus. Ji — visai kas kita nei mes patys. Todėl kiti žmonės mums grėsmę kelia tik tada, kai mes jų tikrąją tapatybę supainiojame su jų ego.

Karas ir mąstymo modelis

Kartais turime gintis patys ar ginti kitus. Tačiau jei tokiais atvejais įtikėsime, kad „kovojame su blogiu”, patys virsime tuo pačiu blogiu, su kuriuo kovojame. Kovodami su nesąmoningumu, tampame nesąmoningi. Nesąmoningumo, arba disfunkcinio ego, neįveiksime jį užpuolę. O jei savo oponentą vis dėlto nugalėtume, jo nesąmoningumas persiduotų mums arba atsirastų naujas oponentas. Viskas, su kuo kovojame, stiprėja, kam priešinamės, įgauna daugiau jėgos.

Dabar dažnai girdime, kad kas nors su kuo nors „kariauja”. Kai aš išgirstu tokį pranešimą, man iš karto būna aišku, kad „karas” pasmerktas nesėkmei. Šiandien vyksta karas su narkotikais, su terorizmu, su vėžiu, su skurdu ir dar daug su kuo. Pavyzdžiui, nors kariaujame su nusikalstamumu ir narkomanija, per pastaruosius dvidešimt penkerius metus su narkotikais susijusių nusikaltimų skaičius dramatiškai išaugo. Jungtinėse Valstijose kalinių skaičius nuo 300 000 1980 metais išaugo iki 1,2 milijono 2004 metais (JAV Teisingumo departamento duomenys). Kad sėkmingiau kariautume su ligomis, sukūrėme antibiotikus. Iš pradžių jie buvo labai veiksmingi, atrodė, kad karas su užkrečiamomis ligomis bus laimėtas. Tačiau dabar daugelis ekspertų tvirtina, kad jau atsirado antibiotikams atsparių bakterijų, kurios gali sukelti tas pačias atseit jau įveiktas ligas, netgi jų epidemijas. Tai yra lyg uždelsto veikimo bomba. O Journal of the American MedicalAssociation paskelbė, kad netinkamas medikamentinis gydymas yra trečioji mirčių priežastis Jungtinėse Valstijose (po širdies ligų ir vėžio). Tradicinė kinų medicina ir homeopatija yra puikus pavyzdys, kaip liga nelaikoma priešu, su kuriuo reikia kovoti ir jį nugalėti.

- Kariauti mus verčia tam tikras mąstymo modelis. Tačiau visi veiksmai, kilę iš šio modelio, arba įsivaizduojamą priešą, tai yra blogį, sustiprina, arba karą laimime, tačiau tuojau pat atsiranda kitas priešas, kitas blogis, dažnai netgi didesnis nei nugalėtasis. Mūsų mentalinė būsena ir išorinė tikrovė yra labai susiję dalykai. Kai mąstymo modelis skatina mus kariauti, mūsų suvokimas tampa nepaprastai selektyvus ir iškreiptas. Kitaip sakant, matome tik tai, ką matyti esame nusiteikę, o tikrovę interpretuojame taip, kaip mums patogu. Nesunku įsivaizduoti, kaip elgiamės apimti tokių iliuzijų. Arba užuot įsivaizdavę pažiūrėkite per televizorių vakaro žinių laidą.

Matykime ego tokį, koks jis yra: kaip kolektyvinės disfunkcijos ir pamišimo priežastį. Tada liausimės vertinę ego kaip kitų žmonių tapatybę. Kai matome, kas iš tikrųjų yra ego, mums daug lengviau nereaguoti į jį. Nelieka nusiskundimų, smerkimo, kaltinimų ir neteisiųjų. Tai tik ego požymiai. Visi kenčiame nuo tos pačios proto negalios, vieni daugiau, kiti mažiau. Kai tai suprantame, imame žmones atjausti. Nebeskatiname dramos, kuri yra visų ego santykių dalis. O ką reiškia skatinti? Reaguoti. Tokios reakcijos padeda ego klestėti.

Ko siekiame: ramybės ar dramos?

Jūs norite ramybės. Nėra nė vieno, kuris jos nenorėtų. Vis dėlto tam tikra jūsų dalis trokšta dramos ir konfliktų. Galbūt dabar, šią akimirką, to nejaučiate. Tačiau gana kokio nors incidento ar net minties, ir jūs sureaguojate. Pavyzdžiui, staiga kas nors jus kuo nors apkaltino, nepripažino jūsų nuopelnų, pasikėsino į jūsų teritoriją, sukritikavo jūsų veiksmus, pareiškė finansines pretenzijas… ir štai jūs pajuntate, kad jus užvaldė ir visu kūnu perbėgo kažin kokia jėga, o gal baimė, užsimaskavusi pykčiu ir priešiškumu. Ar girdite, kaip tada jūsų balsas tampa šaižus ir keliomis oktavomis žemesnis, jūs pradedate kalbėti garsiau, netgi rėkti? Ar jaučiate, kaip jūsų protas (ego) skuba ginti savo pozicijų, teisintis, kaltinti ir smerkti? Noriu paklausti, ar galite tokiomis akimirkomis pabusti iš nesąmoningumo? Ar galite pajusti, kad tam tikra jūsų esybės dalis jau kariauja, ji jaučia grėsmę ir stengiasi bet kokia kaina, išlikti… ir kad reikia dramos, idant šiame gyvenimo spektaklyje ji galėtų patvirtinti savo nugalėtojos tapatybę? Ir galų gale ar jaučiate, kad ta pati jūsų esybės dalis verčiau bus teisi, nei gyvens ramybėje?